GELBĖTOJŲ GELBĖJIMAS
(76_serija 369)
Projektas 369 – Pradžios protokolas: GRĮŽIMAS Į PRADŽIŲ PRADŽIĄ…
Autorius: Fiodoras Dmitrijevičius Škrudnevas
Be energetiškai informacinio tinklelio,
sukonstruoto pagal Gyvenimo Lygio parametrus,
Prasmės suvokimas neįmanomas.
Be Prasmės nėra Proto.
O be Proto nėra Žmogaus.
Ankstesnis straipsnis iš serijos „Pradžios protokolas“ baigėsi esminiu suvokimu: žmonija yra tame taške, kai ruošiasi atsisakyti svetimos, parazitinės strategijos, kurią vykdė pastaruosius 18 000 metų. Įrodyta, kad šiuolaikinė civilizacija — tai NE NATŪRALUS Proto kelio tęsinys, o priverstinis, implantuotas vektorius, atsietas nuo pradinio vystymosi kurso. Tačiau norint iš tikrųjų suprasti, kur turime judėti toliau, nepakanka tiesiog atsisakyti klaidingų gairių. Būtinas gilesnis žingsnis – grįžimas prie Pradžių Pradžios.
Mes nekalbame čia apie grįžimą į primityvią praeitį. Kalba ne apie regresiją ir ne apie nostalgiją mitiniams „aukso amžiams“. Kalbame apie atkūrimą INFORMACINIO PAMATO, ant kurio kažkada buvo pastatytas pirmasis protingos civilizacijos raidos scenarijus. Mes turime suprasti: niekas iš to, kas įvyko, NE BUVO atsitiktinai. Nei žmogaus atsiradimas, nei jo forma, nei ilgas pasirengimo Didžiajam pokyčiui etapas – viskas vyko programiškai valdomos Egzistencijos konstrukcijos rėmuose, griežtai sinchronizuotame su Planetos Protu. Šiame straipsnyje mes gilinsimės į šį ANKSTYVĄJĮ ETAPĄ – į tuos pusantro milijono metų pasirengimo, kas buvo prieš pirmąjį Tikslo Vektorių. Mes atskleisime TIKRĄJĄ PRIGIMTĮ žmogaus pavidalo būtybės, jos kilmę, užduotį, paskirtį ir priežastis, dėl kurių senosios mokslinės teorijos — nuo darvinizmo iki dialektinio materializmo — pasirodė ne tik klaidingos, bet ir destruktyvios Žmogaus, kaip energoinformacinės Gyvybės formos, suvokimui.
Jei pirmajame straipsnyje mes pažymėjome pagrindinę gairę – valdymo strategijos perjungimą 2021 metais, tai dabar, antrajame, grįžtame atgal, kad tiksliai, sluoksnis po sluoksnio, atkurtume pamiršto Žinojimo struktūrą. Tai būtina ne istorijai, o dabarčiai: kad atkurtume Kontaktą – tarp praeities ir ateities, tarp kūno ir Proto, tarp Žmogaus ir pačios Žemės. Mes su Jumis keliaujame ten, kur prasidėjo pati Protingos būties galimybė. Į pagrindų pagrindą. Prie momento, kai viskas buvo padėta – ir viską dar galima pakeisti. Pirmojoje dalyje mes išnagrinėjome tris nuoseklias fazes strateginio civilizacijos posūkio ir pažymėjome esminį šių laikų tašką – žmonijos perėjimą prie naujos, trečiosios Tikslo Vektoriaus strategijos. Mes parodėme, kad kalbama ne apie metaforą, ne apie filosofinį vaizdinį, o apie konkrečią realybę: apie energoinformacinę transformaciją, susijusią su parazituojančio kelio pabaiga ir Protingo Žmogaus suderinimo su planetarinio Proto programa fazės pradžia. Ir jei toje dalyje akcentas buvo dedamas į planetarinius pokyčius, tai dabar mes prieiname prie ne mažiau svarbaus klausimo – prie paties žmogaus, jo vystymosi, evoliucijos ir giluminio pasirengimo, išsitęsusio per milijonus metų. Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis civilizacinio kelio posūkio momentas – pirmosios vystymosi strategijos paleidimas, įvykęs maždaug prieš 20 000 metų – buvo toli gražu ne žmonijos istorijos pradžia. Tai buvo rezultatas. Išdava. Milžiniško pasirengimo periodo, trukusio beveik pusantro milijono metų, pabaiga. Ir štai čia kyla natūralus klausimas: kas vyko tuo metu? Kodėl toks ilgas laikotarpis – be akivaizdaus progreso, be „civilizacijų“ ir „technologijų“? Atsakymas slypi pačioje Protingo vystymosi esmėje: pasirengimas negali būti skubotas. Kad Žmogus taptų ne tiesiog kūnu, bet Proto funkcijų nešėju, būtina buvo iš pradžių pakloti pamatą – struktūrinį, energetinį, informacinį.
Skaitytojas supras, kad Žmogus neatsirado iš primatų. Jis nebuvo sukurtas kovos, kančios ir „darbo“ dėl poreikio. Jis nebuvo gamtos parodija ar evoliucijos klaida. Žmogus — tai FUNKCIONALUS VYKDYTOJAS programos Raзумного управления, ir tik šiuo pajėgumu jis gali būti ateities subjektas, o ne statistikas mirštančioje sistemoje.
Jei pirmajame straipsnyje mes pažymėjome pagrindinę gairę – valdymo strategijos perjungimą 2021 metais, tai dabar, antrajame, grįžtame atgal, kad tiksliai, sluoksnis po sluoksnio, ATKURTUME STRUKTŪRĄ pamiršto Žinojimo. Tai būtina ne istorijai, o dabarčiai: kad atkurtume Kontaktą – tarp praeities ir ateities, tarp kūno ir Proto, tarp Žmogaus ir pačios Žemės. Mes su Jumis keliaujame ten, kur prasidėjo PATI GALIMYBĖ Protingos būties. Į pagrindų pagrindą. Prie momento, kai viskas buvo padėta – ir viską dar galima pakeisti.
Pirmojoje dalyje mes išnagrinėjome tris NUOSEKLIAS FAZES strateginio civilizacijos posūkio ir pažymėjome esminį šių laikų tašką – žmonijos perėjimą prie naujos, trečiosios Tikslo Vektoriaus strategijos. Mes parodėme, kad kalbama ne apie metaforą, ne apie filosofinį vaizdinį, o apie KONKREČIĄ REALYBĘ: apie energoinformacinę transformaciją, susijusią su parazituojančio kelio pabaiga ir Protingo Žmogaus suderinimo su programa PLANETINIO PROTO pradžia. Ir jei toje dalyje akcentas buvo dedamas į planetarinius pokyčius, tai dabar mes prieiname prie ne mažiau svarbaus klausimo – prie paties žmogaus, jo vystymosi, evoliucijos ir giluminio pasirengimo, išsitęsusio per milijonus metų.
Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis POSŪKIO MOMENTAS civilizacinio kelio — pirmosios vystymosi strategijos paleidimas, įvykęs maždaug prieš 20 000 metų — buvo toli gražu ne žmonijos istorijos pradžia. Tai buvo rezultatas. Išdava. Milžiniško pasirengimo periodo, trukusio beveik pusantro milijono metų, pabaiga. Ir štai čia kyla natūralus klausimas: KAS VYKO tuo metu? Kodėl toks ilgas laikotarpis – be akivaizdaus progreso, be „civilizacijų“ ir „technologijų“? Atsakymas slypi pačioje Protingo vystymosi esmėje: pasirengimas negali būti skubotas. Kad Žmogus taptų ne tiesiog kūnu, bet Proto funkcijų nešėju, būtina buvo iš pradžių pakloti pamatą – struktūrinį, energetinį, informacinį.
Šis etapas — ne „priešistorė“, o būtinas pamatas. Būtent per tuos pusantro milijono metų vyko tai, ką galima pavadinti VYKDYTOJO PRIEANGIU. Kontroliuojant Planetos Protui, vyko tikslingas smegenų, kaip struktūros, gebančios vėliau įgyti kitokią kokybę — mąstymą ne reflektorinį, ne gyvūnišką, o valdantį, kuriantį, sąmoningą — formavimas. Ne aklos natūralios atrankos būdu, o per įmontavimą energoinformacinių gardelių — savotiškų programinių matricų, „SĄMONĖS MODULIŲ“, kurie buvo formuojami iš išorės kaip paruoštos konstrukcijos. Būtent jie kūrė tą vidinį pamatą, ant kurio vėliau išaugo gebėjimas Protingam orientavimuisi. Tokiu būdu, tam tikrame etape įvyko sudvejintas šuolis — dvigubas įvykis, be kurio civilizacinis posūkis būtų buvęs neįmanomas. Pirmasis — smegenų energoinformacinės bazės formavimas. Antrasis — pirmojo strateginio Tikslo Vektoriaus startas, kai žmogus pirmą kartą gavo galimybę įsijungti į Protingą valdymą. Tai ne mitas. Tai ir yra PRADŽIŲ PRADŽIA, sąmoningas momentas, nuo kurio Žmogus tapo ne tiesiog gyvybės forma, o aktyviu funkciniu mazgu planetarinio Proto Sistemoje. Būtent nuo to ir prasidėjo tikroji žmogiškosios paskirties istorija.
Taip, šis etapas truko viso tik apie du tūkstančius metų. Taip, jis buvo prievarta nutrauktas. Bet svarbiausia — JIS BUVO. Tai reiškia, kad harmoningo žmogaus dalyvavimo gyvybės vystyme planetoje koncepcija — ne utopija, o patvirtintas faktas. Dar daugiau, šio etapo supratimas suteikia mums galimybę pažvelgti į dabartį visiškai kitaip. Juk šiandieninė realybė — tai perimto vystymosi, iškreipto vektoriaus, prarasto proporcingumo rezultatas. Bet jei mes suvoksime, kad viskas prasidėjo kitaip, ir kad dabartinis kelias — ne vienintelis, o priverstinis, primestas — tada mums atsiranda pasirinkimas. Grįžimas prie tikrojo vektoriaus TAMPA ĮMANOMAS. Todėl taip svarbu suprasti, kad žmogus egzistavo gerokai anksčiau nei atsirado žinoma istorija. Apie 1,5 milijono metų atgal Žemėje iš tikrųjų atsirado rūšis, turinti išorinius bruožus, panašius į šiuolaikinį Žmogų. Tai ne „beždžionė“, ne tarpinė grandis. Tai ir buvo ŽMOGAUS PANAŠI BŪTYBĖ — sukurta rėmuose valdomo projekto formuojant funkcinę gyvosios medžiagos formą. Ji „neatsirado“ iš kažko. Ji buvo įvesta, įmontuota į planetarinio tapsmo procesą. Būtent šis faktas — atmetamas ir ignoruojamas akademinio mokslo — yra raktas į supratimą tiek praeities, tiek ateities. Tai ne abstrakti išvada. Tai būties paveikslo rekonstrukcija remiantis NAUJOMIS ŽINIOMIS, atvertomis dėka rusų mokslininkų darbų — tų, kurie davė mums instrumentus išėjimui už dogmatinio mąstymo ribų. Tik suvokdami pasirengimo mastus, mes pradedame suprasti užduoties mastus. Tik per grįžimą prie ištakų tampa įmanomas judėjimas į priekį.
Žmogaus panašios rūšies atsiradimas tapo kulminacija seniausio scenarijaus, besiplėtojančio milijardus metų. Tai buvo NE PROCESAS darvinistiniame supratime, o ETAPINIS RITUALAS tapsmo, išveriamas Žemės globos Sistemų — tų protingų antstatų, kurie lydėjo planetą nuo pat jos PROGRAMINĖS EVOLIUCIJOS pradžios. Kiekviena šio kelio fazė, nuo pirmųjų bebranduolių ląstelių mineraliniuose vandenyse iki sudėtingų, suvokiančių gyvybės formų, praeidavo energetinę, informacinę ir funkcinę aprobaciją. Tik tos biologinės konstrukcijos, kurios atlaikydavo aukščiausius suderinamumo su Protingo išskleidimo programa standartus, gaudavo teisę į gyvenimą. Tai NE BUVO bandymų ir klaidų kelias. Tai buvo šventojo atrankos kelias — nugludinto, valdomo, soborinio. Šiame kontekste tampa akivaizdu: žmogaus panašios būtybės atsiradimas NE BUVO finalinis atsitiktinės mutacijos blyksnis. Tai buvo programinis įkūnijimo aktas, kuriame kūnas tapo Proto indu, o forma — valdymo funkcijų talpykla. Toks požiūris — ne metafora. Tai pagrindas NAUJO MATYMO, kuriamo integralios žinių sistemos, jungiančios biologinį, energetinį, informacinį ir ekologinį aspektus į vieną supratimo lauką apie Žmogaus, kaip prasmingos planetinio Proto dalies, atsiradimą.