.

Susitarsime ar ne? Svarbiausia – dėl ko susitarsime …

.

Visuomenė – tai iš tikrųjų sutartis, bet sutartis aukštesnės eilės. Į ją nereikėtų žiūrėti kaip į komercinę sutartį perkant pipirus, kavą ir tabaką ar bet kurią kitą panašią sutartį, sudaryta dėl praktinių priežasčių arba siekiant įgyvendinti nedidelius, trumpalaikius interesus, kuri gali būti nutraukta vienos iš šalių įgeidžiu. Valstybė, bet ne šiandieninė, o tokia, kokia ji turėtų būti – reikalauja pagarbos, nes tai – sąjunga, kurios tikslas nėra patenkinti gyvūniškų poreikių ar sprendimas nereikšmingų ir laikinų problemų.  Ši sąjunga, kurioje turi vystytis visi mokslai ir menai, visos dorybės ir tobulybės. Todėl visuomeninė sutartis sudaroma ne tik tarp dabar gyvenančių, bet tarp dabarties, praeities ir ateities kartų.

 .

.

Šiandien visiems mums, stebintiems, kas vyksta, jaučiant visa tai ant savęs, labai sunku įvertinti ir suvokti šio įvykio revoliucinį globalumą (globalų sunku įvertinti jo vykimo momentu). Bandymas įsivaizduoti tai pasirodys melu – juk įsivaizduoti rytojaus realybę dabar galima tik šiandienos protu. Tai bus ne rytojaus realybė, o APGREIDAS ŠIANDIENINIO. Priežastis ta, kad dabartis tik iš dalies seka iš praeities. Antra dalimi ji seka iš ateities. Mirksnis dabarties yra tarsi kontaktas judančių vienas link kito procesų – vienas iš praeities, kitas iš ateities. Tokiame įsivaizdavime dabartinio laiko nėra, NIEKAS NE JUDA… Yra tik keičiančios viena kitą būties akimirkos. Kad žinoti, koks bus kitas būties mirksnis, reikia žinoti ne tik tai, kas jau buvo (praeitis), bet ir kas bus (ateitis). Mes juk geriausiu atveju žinome praeitį. Kas eina iš ateities – mes nežinome. Reiškia – ne galime numatyti kito mirksnio dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių negalime numatyti vandens būklės per ateinantį laikotarpį, jei nežinome, pavyzdžiui, jis bus dedamas į šaldiklį arba ant karštos viryklė. .

.

Iš to seka,  žmonių galva  – kibiras. Ką į ją pila, tas joje ir yraInformacijos analizė daugeliui neprieinama, ne todėl, kad negali, bet todėl, kad tai – net ne darbas (mūsų šiandieniniu supratimu), o sunkus ir ne visiems pakeliamas darbas. Kam dirbti, jei galima nedirbti … Mūsų smegenys visada eina mažiausio pasipriešinimo keliu, žinoma gi priklausomai nuo savo mentaliteto  „Daug lengviau kartą patikėti, nei gyventi ir mąstyti kiekvieną dieną“ (N. Koržavinas).

     Mes gyvename nuolat be kintančiame pasaulyje. Išsaugoti save tokiomis sąlygomis galite tik nuolat keisdami save – eiti koja kojon su laikmečiu. Paradoksas: norint išlikti savimi, reikia nuolat keistis, atsikratant senojo aš. KAS NE GALI, tas nustoja atitikti aplinkai, ir galiausiai nustoja būti savimi.

      Kas stengiasi atitikti vakarykštę aplinką, nes ji yra pažįstama, taigi ir patogi, tas prieštarauja sau. Jei šiandieninis jūsų komfortas įsišaknijęs praeityje – tai jūsų rytojaus diskomfortas. Lygiai taip pat, kaip ir feodalams, jų komfortas prie kapitalizmo virto diskomfortu. Ir jie nieko negalėjo su tuo padaryti, net jei bandė atitikti – situacijai. „Aristokratija mosavo proletariato elgetaujančiu maišu kaip vėliava, kad vestų paskui save žmonėms. Tačiau kiekvieną kartą, kai jie sekė paskui ją, jie matė senus feodalinius herbus ant jos užpakalio ir išsilakstydavo su garsiu ir nepagarbiu klegesiu “ (Marksas ir Engelsas, „ Komunistų partijos manifestas “).

Visas sisteminis valdymas žmogaus raidos smegenų genotipų ir energobiogenezės gerinimo programos rėmuose, suteikė visišką informacinį tabu, tiesos suvokimui. Kad ir kokį lygį „natūralaus“ proto žmonės neįvaldė bet kuriame civilizacijos vystymosi etape, jų Smegenys visada buvo informacinio smurto objektas iš senosios Sistemos pusės… Jis, disponuodamas tik įdėtomis funkcijomis programos rėmuose jo raidos ir būdamas suskirstytas į kelis genotipus, buvo ribotas tuo lygiu tikslinio pažinimo, kuris buvo suteikiamas nevienodai pagal talpumą ir gylį kiekvienai profilio klasei, t. y. valdančio ar valdomo. Tai šiandien aiškiai išreikšta tame kas vyksta.

 Be to, suvokimas visų individų supančios objektyvios tikrovės ir tolesnis praktinis įkūnijimas suvokto organizuojant savo būtį ryškiai skyrėsi NE TIK pagal priklausomybę Smegenų genotipui, bet taip pat skyrėsi to paties pavadinimo genotipų grupėje, pagal turimą mentalitetą, nes dar priklausė ir nuo priklausymo vienai iš dvylikos kelėnų( genčių) kiekviename genotipe. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad funkcinė paskirtis kiekvienos teritorijos, formuojama iš Sistemos pusės, taip pat vaidino tam tikrą vaidmenį suvokime supančios programinės tikrovės žmonėmis, identifikuotų visiškai vienodai tiek pagal Smegenų genotipą, tiek ir priklausant tam tikram kelėnui (genčiai). Tokia įvairovė ir paaiškina NEBUVIMĄ VIENYBĖS PAŽINIME ir žmonių raidoje, reikšmingą skirtumą organizavime formų jų būties, įvairovė socialinių valdymo struktūrų, priežastys jų atsiradimui ir sutvarkymui, buvimas „nacionalinių“ raidos bruožų ir daug daugiau. Tai visiškai NIEKAIP NE SUVOKTA ir NE ATSIŽVELGTA viso ankstesnio ir šiuolaikinio mokslo jo išdėstytų doktrinų pagrinde civilizacijos vystymosi teorijoje ir viso ko likusio. Šiuo metu politikos mokslų sritis, tirianti mentaliteto problemas, sąmonės kaip tokios, politinės sąmonės, yra pačių įvairiausių, dažnai prieštaringų požiūrių erdvė, sukurta remiantis prielaidomis, aksiomomis, psichinėmis konstrukcijomis, nuostatomis ir tik kartais – faktais. Tvirto žinojimo vieningos teorijos kaip sąmonės, taip ir politinės sąmonės kol kas dar nėra ir nenusimato. Negalėdami dėl pirmiau minėtų priežasčių tvirtai stovėti ant ankstesnių tyrėjų pečių, kaip tai įprasta, pavyzdžiui, fizikoje, ir kas užtikrina architektoninį augimą mokslo žinių, politologai ir politikos psichologai toliau stato individualius pastatus, stovinčius ant smėlio, o NE ANT FUNDAMENTO TIKROJO PAŽINIMO PROGRAMOS gerinant Smegenų ir energobiogenezės genotipus, ir ne susijusius vienų su kitais. Tuo pat metu realioje tyrimo praktikoje politinės sąmonės ir mentaliteto žmogaus, kaip pirmojo žingsnio pažinime Smegenų genotipų, atrodo galima naudoti kaip reikšmingus tyrimui šio fenomeno įvairius kriterijus, NE PRIEŠPASTATANT jų apibrėžimais kitų autorių, o geriau, mano nuomone, atmetus autorystę, sutelkti dėmesį į pačios informacijos supratimą. Kuo įvairesnis ir įvairiapusiškesnis bus šis apibrėžimų rinkinys, tuo gilesnis bus mūsų įsiskverbimas į esmę įvairių aspektų informacijos ir politinės sąmonės ir, žinoma kad – mentalitetą kaip tokį. Iš arsenalo įvairių teorijų ir metodikų, žmogus, išmokęs mąstyti ir pažinti, pats gali nustatyti, ar yra teorija, susijusi su tiriama tikrove, ir jei taip, tai kuri. Jis turi nuspręsti, KOKIE ASPEKTAI šios teorijos bus pasirinkti jo tęsiant savo pažinimą ir giluminio tyrimo apie tai, kas vyksta aplink jį… Pats persvarstymo procesas prasidėjo šiek tiek anksčiau, besikeičiančios Valdymo Sistemos rėmuose, nes buvo pripažinta, kad buvo „netikslinga“ tęsti eksperimentą, kuris buvo ne kartą paminėtas, ir mes toliau į tai remsimės, grįsdamiesi energoinformacine dialektika POETAPINĖS RAIDOS Smegenų genotipų ir valdymo gerinimu su Kompleksų panaudojimu, aprūpinančių ir palydinčių Sistemų ir Objektų su programiniu valdymu iš išorės.

Dvidešimto amžiaus pradžioje pasaulio moksle formuojasi, o nuo amžiaus antrosios pusės AKTYVIAI VYSTOSI pastovi tendencija tyrimo ypatybių pasireiškimo sąmonės įvairių socialinių, o vėliau ir politinių subjektų per mentaliteto sampratą. Šios sąvokos atsiradimas ir plataus masto naudojimas visų pirma atsirado dėl to, kad atsirado neklasikinės socialinio pažinimo paradigmos kaip nauja kryptis, tapatinama su perėjimu iš natūralios mokslinės orientacijos į humanitarinę, iš potencializmo į egzistencializmą, nuo kiekybinio požiūrio į kokybinį rėmuose „atsiskleidžiančių“ Programų naujos Valdymo Sistemos. Tai tam tikra prasme pradžia pasireiškimo bandyme suvokti, kas vykstančio, tačiau visiškai naujoje paradigmoje šiandieninės pasaulėžiūros ir supratimo tos praeities, kuri mums visiems buvo primesta iš išorės. Praeities globalios problemos ir krizės pokario pasaulio iššaukė būtinumą perėjimo nuo klasikinių tipų mokslinių tyrimų, būdingų gamtos mokslams, prie didesnio masto, daugiašalio ir lankstaus įvertinimo specifiškumo žmogaus, kaip unikalaus kultūrinio – istorinio ir politinis fenomeno. Kartu atsirado poreikis plėtime interpretacinio   potencialo ir metodinių priemonių, naudojant humanitarines ar neklasikines metodikas pažinimo šio fenomeno, metodikas, pagrįstas neišmatuojamu, bet suprantamu ir interpretuojamu turiniu. Savo ruožtu, tai atvedė prie MODERNIZAVIMO IR PLĖTROS konceptualaus – suprantamo srityje ir mokslinių įrankių socialinių – politinių teorijų, įtraukimo į analitinį aparatą civilizacinių, religinių, etninių, antropologinių ir, galiausiai, politinių – psichologinių savybių visuomenės. NEMAŽIAU SVARBU buvo tai, kaip pagrindinį vaidmenį pradėjo imti psichologija, kurią, savo laiku, vykdant tas pačias programas, „reguliuojančias“ vystymąsi ir susiskaldymą žmonių, išstūmė iš mokslo srities kaip pažinimo priemonę, ir ne tik žmogus, bet ir viso to, kas supa žmones.

.

         Iš pradžiИзображение выглядит как текст, мужчина, старый Автоматически созданное описаниеų psichologija buvo kuriama kaip mokslas apie sielą, tačiau po jos išbraukimo iš mokslų sąrašo, pozityvizmo W. Wundtas  buvo priverstas performatuoti ją į eksperimentinę psichologiją, kad būtų grąžinta į mokslų skaičių. Tačiau tuo pat metu psichologija turėjo paaukoti „sielos“ sąvoką, o kartu ir mentalitetas tapo atskirų tyrinėtojų „asmeniniu reikalu“. Taip psichologinis mokslas buvo sumažintas iki psichinių procesų, savybių, ypatybių ir galimybių tyrinėjimo, tačiau faktiškai  jie tiria žmogaus gebėjimą atlikti užduotis, iškeltas mentaliteto! Ir daro tai dėl matomo sąmonės srauto: žmogaus mąstymo, jo suvokimo, emocijų ir valios gyventi. Gaunasi, kad nori pasaulio tvarka ar nenori, ji politinės psichologijos asmenį vis tiek TURI REIKALĄ su politiniu mentalitetu. Bet atvirai priimti politinį mentalitetą neįmanoma, nes visa ideologija šiuolaikinės pasaulio tvarkos yra pastatyta ant neigimą jo, mentaliteto. Pakeisti politinį mentalitetą, priversti jį tarnauti sekančiam laikinam pasaulio tvarkos projektui – techniškai neįmanoma: jis apsaugotas nuo įsiskverbimo ir pertvarkymo  taip pat, kaip sukurtas Smegenų genotipas, sudedamoji dalis kurio jis ir yra.

W. Wundtas

.

        Susipažinimas su dabartinės literatūros teorijomis apie mentalitetą ir rezultatais daugybės mentalinių tyrimų, įrodo akivaizdumą to, kad pati mentaliteto sąvoka yra daug daugiau aksiominė,  DAUGIAMATĖ, NEAPIBRĖŽTA IR DAUGIASEMANTINĖnei sąmonės sąvoka. Visų taisyklių, reglamentuojančių žodžių pasirinkimą ir vartojimą, esmė yra tas pats pagrindinis reikalavimas: dėmesio išsaugojimas … Atvesti protą lengviausiu keliu prie norimos sąvokos yra daugelyje atvejų vienintelis ir visais atvejais pagrindinis tikslas. Daugelis mūsų ir užsienio tyrinėtojų taip pat akcentuoja dėmesį į tai, kad SĄVOKA  MENTALITETO  ATSPINDI unikalumo sistemą, sąmonės ir tikėjimo bruožų rinkinys, mąstymo būdas, vaizdinių ir idėjų sistema, ypatingas pasaulio suvokimo ir pajutimo būdas, sąmonės nuostatos, stabilūs stereotipai, žmonių  psichologinio gyvenimo specifika. Tai bruožai, tipiškas elgesys, kultūrinis ir elgesio kodeksas, psichinė būsena, tam tikra mąstysena, dvasinio gyvenimo matrica, nacionalinės tautos ypatybės, tapatybė ir kt. Aptariant mentaliteto reiškinį, norintys pažinti, vienu ar kitu būdu, kalba apie ypatumus įvairių etninių grupių, tautų, nacijų, rasių, religinių konfesijų, socialinių sluoksnių, kartų, klasių, elitų, taip pat apie profesinius, regioninius, politinius ir kitus skirtumus grupinių ir individualių veiklos subjektų. Taip pat manoma, kad SUPRASTI ŽMOGŲ socialinių santykių kontekste įmanoma tiriant žmogaus pasaulėžiūros ypatumus, kitoniškumą. Apibendrinant daugybę požiūrių, rodosi galima daryti išvadą apie tai, kad mentalitetas, kaip psichologinis pagrindas socialinių ir politinių subjektų, pasireiškia mąstymo, tikėjimo, jausmo, valios išraiškos ypatybėmis, kurios išreiškiamos sąvokomis, nuostatomis, idėjomis, stereotipus, vertybes, tapatybę ir, galiausiai, politinio elgesio ypatumais. Gilindami savo pažinimą, leisime sau tęsti: mentalitetas yra sąlyga būties galimybės jo savotiškume ir unikalume.

Изображение выглядит как внешний, темный, волна, закат Автоматически созданное описание

Mentaliteto dogmatiškumas, kaip imanentinė jo kokybė, daugumai šiuolaikinių žmonių yra praktiškai nematomas ir neišskiriamas, tarsi atmosferos slėgis, nes ji šimtmečius buvo nuolat suvokiama kaip tiesa  „a priori“  ir NE SUKELIA jo turėtojams jokių klausimų. Būtent todėl mąstymui kiekvieno žmogaus, esančio viduje bet kokio mentaliteto, labai sunku nustatyti, kame būtent yra jo dogmatinis sąlygojimas.  Dogmatinis mąstymas formuoja mentalinę matricą, ir ji visuomeninės sąmonės pavidale, kaip invariantinis kodas, sujungia įvairias liaudies mases, kurios ilgą laiką gyveno vyraujančios religijos erdvėje, tarsi savitoje gravitacinėje sistemoje, nepasiekiamoje tiesioginiam suvokimui ir suformuotų specifinių Smegenų genotipų kūrimo programų rėmuose. Mentalinė matrica yra tarsi programa daugiavariantinio algoritmo, kurio vagoje etnosas ar tauta vysto ir įgyvendina savo sociokultūrines, ekonomines ir politines praktikas. Tačiau svarbiausia – visa tai be gravitacinių palaikymo procesų (norintys daugiau gali rasti informacijos mano straipsniuose ir knygose) FORMUOTIS IŠVIS NE GALI! Tiesa, apie tai neįtarė ir net šiandien neįtaria – ne tik politikai, filosofai ir fizikai praeities ir dabarties. Na bet, tai jau ne svarbu, tačiau naudojosi tuo reguliariai tūkstančius metų įkūnydami savo būtį per vykdomąjį dalyvavimą liaudies visose gyvenimiškose srityse. Ar praeities reliatyvistai 3  galėjo tai numanyti? Žinoma gi ne, nes jiems ir pas juos vis dar trūksta tos BŪTINOS „ LAUKŲ FIZIKOS , su kurios pagalba ji (visuomenės sąmonė) formuojama! „Toks mokslinis postulatas gali būti aptarimų objektas tik fantazijos srityje“ – taip paskelbs šiandieniniai reliatyvistai ir materialistai! Palikime juos savo samprotavimuose.

     Rusišką civilizaciją ir valstybę sukūrė ne Rusijos piliečiai, ne rusijos gyventojai, o BŪTENT RUSAI. Rusijos gyventojas, kaip KAŽKOKS BENDRAŽMOGUS XX galo – XXI amžių pradžios, gyvenantis Rusijos Federacijos teritorijoje, – tai ne subrendęs vaisius tūkstantmečio nacionalinio istorinio vystymosi, o primityvus produktas posovietinės socialinės inžinerijos ir politinės propagandos, sukurtas rėmuose vis tų pačių vykdomųjų programų Senosios valdymo sistemos. Aš pavadinčiau RUSIJOS MENTALITETĄ tik metafora. Tačiau ši metafora – ne tik absurdiškas simuliakras, simbolizuojantis sisteminės struktūrinės metodikos nebuvimą ir hierarchiškai sutvarkantį principą apžiūros mentaliteto fenomeno Rusijoje jo sudėtingume ir įvairovėje. Rusijos mentalitetas iš savo esmės yra identifikavimo projektas, nukreiptas į modifikavimą rusiško mentaliteto duota kryptimi. Tai ypač svarbu būtent šiuo metu, nes politinis mentalitetas – tai dvasiškai – stacionarus pagrindas žmogaus būtybės, kuris leidžia jam, be galo keisti savo elgesį, LIEKANT TUO TARPU vienu ir tuo pačiu. Liekant vienu ir tuo pačiu – tai vienintelė galimybė „išsaugoti žmogiškumą“ sąlygomis, kai sena sistema pasaulio tvarkos bus visiškai nugriauta, o naujosios – globaliosios skaitmeninės valdžios dar nėra ir esu tikras, kad jos NE BUS. Pasitikėjimas politiniu mentalitetu – tai vienintelė viltis išsaugoti šalį šiame politiniame chaose, kuris kyla dėl nusivylimo sąmonėje kaip instrumentu valdymo. Ši viltis reali, tačiau su sąlyga, kad Rusijos „viršai ir apačios“ prisimins, kad pas juos vienas politinis mentalitetas, ir jiems nėra vietos šalyse, kuriose gyvenimą lemia visiškai kitokie politiniai mentalitetai.  Dėl šio paprasto mokslinio fakto nesupratimo SSRS jau nebėra, o Rusijos Federacija GALI IŠGELBĖTI TIK VISUOMENINIS SUSITARIMAS dėl vienalyčio politinio mentaliteto. Tam reikia žinoti apie tai, kas buvo įkūnyta per liaudį daugelį tūkstantmečių, kam buvo įkūnyta, kaip buvo įkūnyta kuriant konkrečius Smegenų genotipus ir politinį mentalitetą – žinoti viską, kaip apie gelbėjimosi liemenę nelaimės ištiktame laive.

Šiandieniniame didžiuliame informacijos sraute, užklupusiame mus, apie mentalitetą žinoma daug, bet konkretaus tyrimo metodo nėra, tuo labiau naujos politinės tikrovės sąlygoms: staigių, neįprastų, nepriimtinų, netikėtų pokyčių tiek pačiame mūsų gyvenime, tiek politikoje.  Kiekvienas taip vadinamas „mokslininkas“ matė mentalitetą savo laiko ideologijoje, o mes su jumis SURIZIKUOSIME PAIGNORUOTI politinius mentaliteto vertinimus, tam kad įsivaizduoti jį kaip vientisą, harmoningą, nesikeičiantį laike psicho-politinį reiškinį pačiu giliausiu suvokimu mūsų sąmonės. Ir jei neapsiribosime jokiomis išankstinėmis nuostatomis, „įkaltomis“ į mus mokyklos suole (ir ypač šiandienos apgaulingu informacijos srautu, sukurtu automotoriškumo tų, kurie neabejotinai išeina iš „politinės scenos“, bet dar vis BANDO ĮTAKOTI auditoriją – mus su jumis) ir žiūrėsime į politikus daugelio kaimyninių valstybių ne tik kaip į partijų, verslo, kultūros atstovus, bet ir kaip į tam tikro politinio mentaliteto nešėjus, tai paaiškės, kad būtent mentalitetas, o ne politinė ar ekonominė žmogaus pozicija ar tautos turi lemiamą padėtį beveik visuose praeities ir dabarties politiniuose įvykiuoseSu daugeliu valstybių, Rusijos Federacija daugelį metų bendradarbiauja, su kai kuriais kartais kariavo, bet visai NE DĖL TŲ PRIEŽASČIŲ, kurios buvo paskelbtos.

.

Изображение выглядит как текст, цветной, другой Автоматически созданное описание

Mes su jumis šiandien turime modeliavimui taikyti visiškai naują tyrimo metodą psichologijos politinio mentaliteto, kaip svarbiausios priemonės pažinimo objektyvaus pasaulio reiškinių, ir ypač tų, kurie nėra tiesiogiai mums duodami, nejuntami mūsų, ir kurio pojūčiui neturime specialaus organo. Šis modelis, kaip sudedamoji mokslinio pasaulio paveikslo dalis, turi „elementą fantazijos“, būdamas kūrybinės vaizduotės produktas, būtent šis fantazijos elementas tam tikru ar kitu laipsniu visada turėtų apsiriboti faktais, stebėjimai, matavimai. Toks modeliavimas nulemtas NE TIK  tikslais ir uždaviniais, bet ir konceptualiniais pagrindais atliekamų tyrimų, vyraujančių šiame etape mokslinės paradigmos ir mūsų, kaip tyrinėtojų, ideologinėmis nuostatomis. 

Mums teks pažinti (ištirti) reiškinį, kuris: a)  tiesiogiai nėra juntamas, b)  suvokimui kurio neturime specialaus organo, c) tam tikru mastu yra kūrybinės vaizduotės produktas, bet d) yra ilgalaikis stebėjimas įvairių šalių žmonių psichologija ir politinių mentalitetų. Tai yra, pas mus su jumis yra pakankamai pagrindo, kad įvardyti savo pastebėjimus, rezultatus jų analizės kaip Naujas mokslines Žinias.  Pažinimo ir mentaliteto sąjunga konkrečių Smegenų genotipų rėmuose atveria skirtingų šalių politinio mentaliteto paveikslą, kurios iki šiol nežinojome ir kuri visiškai nuostabi. Gali net pasirodyti, kad per visą istoriją santykių su įvairiomis šalimis mes turėjome su jais prieštaravimų ne ideologiniais, ekonominiais ar teritoriniais klausimais, o dėl ​​visiškai kitokio matymo pasaulio paveikslo, gyvenimo pozicijos, gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros, t. y. dėl skirtumų politiniame mentalitete. Ir ieškant taikos, bendradarbiavimo su kaimyninėmis tautomis teisingiau buvo ieškoti bendro, ne ideologijoje, o mentalitetuose. Visi konfliktai per šimtmečius kilo būtent dėl​​ skirtumų politinio mentaliteto skirtingų tautų, bet visada atsižvelgiant į realizuojamas programas Smegenų genotipo vystymosi. Tai leidžia (ir, mano nuomone, tai – svarbu) visiškai naujai įsivaizduoti ir suprasti, pavyzdžiui, taip vadinamąjį judėjų mentalitetą. Tik žydai turi senovinį nurodymą reguliariai skaityti ir viešai aiškinti Įstatymų knygos tekstus, kas nuo vaikystės ugdė juose aiškinamąjį mąstymą, kaip veiksmingą supratimą gamtos, socialinio ir dvasinio pasaulio.

.

Изображение выглядит как текст, внутренний Автоматически созданное описаниеTorą NURODYTA PERSKAITYTI sinagogoje pilnai kiekvienais metais.  Tuo pat metu yra ir tradicija: po Toros išklausymo, mokantis sinagogoje, sėsti tarp suaugusiųjų ir išaiškinti perskaitytą tekstą. Taip „Teologinės – mistinės judaizmo doktrinos buvo paverstos politinėmis nuostatomis, ir centrinis iš jų šiuo metu yra sionizmas, kaip žydų sekuliarizuotas nacionalistinis mesionizmas,“.

Žydai kaip tokie yra apibrėžiami kaip „lyderiaujantys genotipai“ arba taip vadinamieji „ketvertai“. Bet kadangi nacijų NE EGZISTUOJA, o yra tik genotipas, turintys teritorinį pririšimą ir funkcinės sudedamąsias, naudojimas žodžio „žydas“, „kinas“, „arabas“, „ukrainietis“, „vokietis„, „prancūzas„, ir pan., NEKOREKTIŠKASPažymai421 genotipas turi 12 kelėnų, 441 – 12 kelėnų, 461 – 1 kelėną, 422 – 12 kelėnų, 442 – 12 kelėnų, 423 – 12 kelėnų… Kaip matome, bendras rūšių skaičius lyderiaujančio genotipo buvo davestas iki 61, arba 22% nuo visų Žemės gyventojų. Ant šito intervencinės (ebrų) Sistemos Programa buvo sustabdyta. Iš viso buvo planuojama davesti kiekį lyderiaujančių genotipų rūšių iki 66. Atitinkamai, PLANAVOSI ĮVEDIMAS 462, 463, 464, 465 ir 466 genotipų.… Kiekvienas paskesnis suformuojamas genotipas turėjo imti viską, kas geriausia iš ankstesnių. Štai taip ir buvo įgyvendinami procesai, kurie paslėptai ir sąmoningai iškreiptai pateikiami mums kaip istorija vystymosi tautų (pagal tautybes), jų kalbas ir CivilizacijasTačiau manau, kad geriau skaitytojui pačiam padaryti savo išvadas po perskaitymo šios dalies ir išdėliojęs savo akcentus būtent suvokimo paskirties konkrečių Smegenų genotipų rėmuose. Aš, pavyzdžiui, analizuodamas iš Naujų žinių pozicijos, vakarietišką polimentališkumą 4 , užsidaviau klausimu: „Kokia priežastis, kad pradedant nuo XVI amžiaus anglosaksų pasaulis, LABAI NEŽYMI planetos mastu žmonijos dalis, diktuoja savo valią visam pasauliui, skiepija gyvenimo standartus, įveda savo matymą ir koncepcijas, teisines ir kultūrines normas, uždeda dvasinius postulatus, psichologines nuostatas ir elgesio stereotipus, dogmatinius vakarų politinio mentaliteto pagrindus, jų skirtumus ir vienybę, – pabrėždami vieną, labai svarbų dalyką – skiriamieji bruožai vakarų mentaliteto pasižymi, visų pirma, jo unifikuotumu, arba totališkumu konkrečių Smegenų genotipų rėmuose. Šios ypatybės numato priėmimą nešėjais mentaliteto visuotinių visiems postulatų. Taip yra dėl to, kad šimtmečius išpažinimas dogmato monoteizme kėlėsi į neginčijamą ir visuotinai privaloma forma, ir todėl buvo nekritiškai suvokta didžiosios daugumos.

Изображение выглядит как человек, танцор, одет, в позе Автоматически созданное описание

       Jei mes atidžiai pažvelgsime į dogmatinį pagrindą ir praktiką anglų – amerikiečių mentalinės-politinės ekspansijos, – tai sunku nepastebėti, kad, kadangi dogmatinėje sistemoje tikėjimas tiesiogiai nukreiptas į valią, o ne į mąstymą (sąmonę) , kadangi pagrindinės tikėjimo nuostatos formuoja čia ortodoksinį voliuntarizmą… Jos centras taip pat yra dogmatas, apeliuojantis, visų pirma, į praktinį protą. Pati protestantizmo dogmatika, kaip Amerikos „pilietinė religija“, išreikšta vertybėms demokratijos, rinkos ekonomikos, laisvės, liberalizmo, individualistinės savirealizacijos kultu, įstojo į prieštaravimą su išankstinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Tai svarbi išvada mūsų pažinime. Tačiau ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas Didžiosios Britanijos valdančiojo elito politiniam mentalitetui. Ypatinga Anglijos padėtis pasaulyje paaiškinama tam tikru mastu tuo, kad dar pirmoje pusėje XIV amžiaus išdirbti ir suformuluoti DOGMATINIAI PAGRINDAI politinio fenomeno, kurį vėliau pavadins britų imperializmu. Tai individualizmas kaip „žmogaus teisės“, liberalizmas kaip laisvės be lygybės principas ir buržuazinės teisės pagrindas, remiantis į empirines žinias kaip tikėjimas pažanga ir kaip utilitarizmo pagrindas, galiausiai, voliuntarizmas kaip pirmenybė valios prieš protą ir politinis ekspansizmas. Rezultate: Britanija (per „išrinktus“ ir tam tikrus – Sistemos – žmones), rėmuose vystymosi Smegenų genotipo, vykdo savo ilgalaike įtaka pasauliniams politiniams procesams dėl protestantiškų vertybių sistemos, nuoseklus elito vystymosi, projektinio mąstymo, pragmatiško lankstumo, refleksinės metodikos, specialios įstatymų sistemos, finansinių strategijų, žvalgybos, globalizacijos anglų kalbos ir humanitarinių technologijų. Čia dera priminti, kad visas informacijos „srautas“ valdymo Sistemos buvo vykdomas tik vadinamosios „anglų kalbos“ rėmuose. Štai todėl pasiekimų politika pasauliniu mastu – tai galutinė išraiška anglų nacionalinio subjektyvumo.5 . Didžioji Britanija per šimtmečius kontekste savo nenutrūkstamos istorijos buvo politinis „supersubjektas“. Tai pasireiškia tokiu britų politinio elito „talentu“ kaip gebėjimu efektyviai vykdyti psichinę-dogminę plėtrą pasauliniu lygiu. Taigi, kai britai valdė tam tikrą šalį, jie bandė įteigti – ar bent jau perduoti – jai tam tikrus bruožus ir SAVYBES  SAVO MENTALITETO, tarp kurių didžiausias prioritetas buvo anglų kalba, salų protestantizmas, taip pat anglosaksų buržuazinės teisės samprata, kuri tapo svarbiu elementu pasaulinės sistemos politinės kontrolės. Visa tai įgyvendinosi Valdymo Sistemos per konkrečius genotipus, kurių nešėjai buvo taip vadinamasis „elitas“.

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas islamo mentaliteto tyrimo rezultatams, sekanti iš jos stiprybė politinės – psichologinės dinamikos islamizacijos pietų Rusijos tokio stiprumo, kad atsirado naujas fenomenas rusiškų musulmonų islamo polimentalinėje Rusijos erdvė kaip PASEKMĖ  POKYČIŲ programų VS darbų rėmuose. Dar daugiau dėmesio nusipelno Kinijos politinio mentaliteto koncepcinis modelis, pagrįstas pagrindinėmis kinų mentaliteto struktūromis pokyčių eroje, ir ypač po to, kai „dingo“ Pagrindinis Kontrolės Kompleksas – Sičuanas. Rašyti apie naują mentaliteto atradimą galima ilgai ir daug, nes politinio mentaliteto tyrimo metodas leidžia vietoj juodai – balto pasaulio paveikslo pamatyti- spalvingą, ryškų, beveik akinantį. Pasirodo, kad visais atvejais, kad ir kokie būtų ateistai ir pasauliečiai ištisos šalys ir atskiri jų piliečiai– už jų stovi senovės dogmos, įkūnytos jų politiniame mentalitete. Kai kurie iš jų tai žino, o kai kurie net neįsivaizduoja. Tačiau svarbiausia yra tai, kad vystymosi procesas vyko iš vienetinio – grupinio kiekio asmenų 42 genotipo Smegenų, jų palydos, reprodukcijos ir apgyvendinimo po Planetą, siekiant suteikti jiems ir atidirbimo ant jų vedančiųjų vaidmenų besivystančiose socialinėse struktūrose žmonių grupių,  ĮGYJANČIŲ IŠVAIZDĄ VISUOMENIŲ…. Vėliau vyraujantys Smegenų vystymosi ypatumai buvo taikomi iš kartos į kartą. Smegenų genotipo vystymasis buvo pirminis, o visi pasireiškę procesai, susieti bendru istoriniu procesu civilizacijos raidos, buvo antraeiliai. Kad ir kaip žeminančiai mums tai atrodytų, bet vystymasis visų krypčių, aukščiau aptartų, ir kultūros, kaip vienos iš vykstančių procesų komponentų, – tai taip pat realizacija vystymosi programų atskirų formatinių ypatybių Smegenų konkrečiuose genotipuose. Tokių pavyzdžių daug, jei išmoksime kruopščiai analizuoti tuos pačius „procesus“, su kuriais mes susipažinę net ne Naujų Žinių rėmuose, o iš mokyklos suolo. Pavyzdžiui, 1 -asis Internacionalas (1864 m.), kuriam Marksas ir Engelsas bandė suteikti proletarišką judėjimo charakterį, tačiau „kažkas“ jį „suardė“ Filadelfijoje 1876 m. Tai kažkas – skirtingi genotipai (mentalitetai) dalyvių, nors literatūroje yra dešimtys ideologinių ir organizacinių paaiškinimų. Tada buvo 2 -asis Internacionalas (1889 m.) su delegatais iš 20 šalių, ir šis šalininkų susitikimas socialinio perversmo iširo dėl tos pačios priežasties. 1919 metais Lenino iniciatyva buvo sukurtas  proletarinio internacionalizmo šalininkų Kominternas, o 1943 metais jis buvo išformuotas Stalino iniciatyva. Buvo ir Trockio 4 -asis Internacionalas (1938), po kurios mirties jis taip pat iširo. Tokių pavyzdžių dešimtys.  Šis „kažkas“ buvo skirtingų šalių atstovų mentaliteto neatitikimas, ir iki šiol nerasta metodo, kaip juos sutaikyti. Štai taip ir formavosi imperijų žlugimo priežastys, SSRS įgyvendintų Valdymo Sistemos programų rėmuose.  O sekantys eilėje šmėžavo šiuolaikiniai kolosai, tokie kaip JAV, ES, RF. Tačiau kažkodėl tai, būtent mūsų dienomis – transnacionalinės korporacijos, jau savimi pasitikinčios pakeičiusios savimi valstybes, susidūrė su ta pačia problema: politiniu mentalitetu. Jei atidžiai perskaitysite tai, kas parašyta ankstesniame ir šiame straipsnyje, tada visi prieštaravimai dėl konkrečių Smegenų genotipų egzistavimo ir jų mentaliteto dingsta.  Ir svarbiausia – tie, kurie užmezga santykius su šio mentaliteto nešėjais, pirmiausia turi sužinoti, kas gi tai mentalitetas tam tikro Smegenų genotipo, kad NE TURĖTI ILIUZIJŲ, kad užsienio „partneriai“ jaučia, mąsto, supranta ir veikia taip pat, kaip ir Rusijos piliečiai. Jie kitokie.

Vietoj išvados – problema: rusas, rusiškas mentalitetas?

Rusija neturi perspektyvų bę supratimo psichologijos savo politinio mentaliteto: tokio, koks jis yra, o ne tokio, kokį sugalvojo užsienio taip vadinamieji „tyrinėtojai“. Išskirtinę politinę sėkmę anglų – amerikiečių mentalinės-politinės ekspansijos pastaraisiais dešimtmečiais, be supratimo procesų, vykstančių senosios VS rėmuose, galima dar paaiškinti tuo, kad jie žinojo apie save tiek daug gero, kad tai leido jiems veikti greitai, sėkmingai ir bę klaidų. Jie žinojo savo mentalitetą ir aktyviai jį propagavo visur, taip pat ir Rusijoje. Yra visas sąrašas anglų tyrimų jų politinio mentaliteto, bet NĖRA TOKIO SĄRAŠO tyrimų rusų, rusiško mentaliteto. Tėvynės literatūroje gausu nuomonių užsieniečių apie rusus, ir ne pačių geriausių. Tačiau nėra mokslinio aprašymo rusų mentaliteto užsieniečiams. Galbūt todėl F. Tyutchevas su kartėliu savo metu parašė tai, kas ir šiandien aktualu:

„Kaip prieš ją ne lenktumėtės, ponai,

Jums nerasti pripažinimo iš Europos:

Jos akyse jūs būsite visada

Ne tarnai nušvitimo, o vergai! „

.

.

Изображение выглядит как человек, танцор, спорт, внешний Автоматически созданное описание

.

     Mažai kas mąsto šia kryptimi, tačiau problema nepagarbaus požiūrio į rusišką mentalitetą sukurta RANKOMIS PAČIŲ RUSŲ: rašytojų, mokslininkų, diplomatų, aktorių. Pats stipriausias žinių nebuvimo rezultatas užsienyje apie teigiamus bruožus rusų mentaliteto buvo Didžioji Rusijos Revoliucija 1917 m., kuri negalėjo įvykti be rusiškos literatūros ir rusiško teatro.  Dar blogiau tai, kad tarp pačių rusų platinosi TOKIOS PRASTOS NUOMONĖS apie savo paties mentalitetą, kad tapo įmanomas Pilietinis karas, kuris savo žiaurumu pranoko visus kitus karus, kuriuos Rusija kariavo su išoriniais priešais.  Kai uždaviau sau šį klausimą, tai ieškoti šaltinių blogos reputacijos rusų mentaliteto toli nereikėjo Reikėjo tik iš naujų žinių pozicijos kruopščiai išanalizuoti didžiąją rusų klasikinę literatūrą, perskaitytą pas mus ir užsienyje. Taip! Nuostabi kalba, stilius, siužetai, fabulos! Viskas puiku, išskyrus vieną: rusų klasikinėje literatūroje NĖRA NĖ VIENO teigiamo didvyrio. Nė vieno. Į ką turėtų lygiuotis jaunoji karta? Kaip gerbti Rusijos pilietį užsienyje, jei ten universitetuose visi studentai privalomai studijuoja Dostojevskį, visuose pasaulio teatruose eina Čechovo pjesės, tačiau juk juose gi NĖRA TEIGIAMO DIDVYRIO.

Изображение выглядит как деревянный, дерево Автоматически созданное описаниеTeigiamo herojaus nėra nei pas L. N. Tolstojų, nei pas M. J. Lermontovą, nei pas N. V. Gogolį.  Jie turi literatūros herojų, personažų turi, o nacionalinio herojaus neturi. NE VIENOTokio, kurių daug pas M. Reedą, F. Cooperį, W. Scottą, J. Verną, A. Dumą … Pabandykite čia man paprieštarauti. O kokius tautiečių mentalitetus pristatė rusų literatūra savo skaitytojams?  Aš nesiruošiu pamokslauti – aš tik duosiu informaciją apgalvojimui tiems, kurie tai jau sugeba. 

A) Mentalitetas „mažo žmogaus“: Samsonas Vyrinas („Stoties prižiūrėtojas“) ir Akakijus Akakievichius Bashmachkinas („Milinė“), Maksimas Maksimičius („Mūsų laikų herojus“), Makaras Dievuškinas ir Semionas Marmeladovas („Vargšai žmonės“, „Nusikaltimas ir bausmė“), kapitonas Tušinas ( „Karas ir taika“).

B) Mentalitetas „nereikalingo žmogaus“ Oneginas, Pechorinas, Čičikovas, Raskolnikovas, Bazarovas, Oblomovas, Andrejaus Bolkonskis ir Pjeras Bezukhovas – „herojai savo laikmečio“. Herojai – ideologai, nes jie tampa savo laikmečio idėjų ruporais ar atstovais. Lermontovas: „mūsų laikų didvyris“ – „tai portretas, sudarytas iš visų mūsų kartos ydų, visame jų tobulėjime“.

C) Mentalitetas „žmogaus, priešiško savo laikui“: tai didvyris-bajoras. Pas Puškiną – Piotras Grinevas, Vladimiras Dubrovskis, Eugenijus Oneginas. Pas Lermontovą: Pechorinas, pas Turgenevą – Bazarovas, pas Dostojevskį – Myškinas, pas Gončarovą – Oblomovas.

D) Mentalitetas „pasyvaus protesto“: Ilja Iljičius Oblomovas. Neveiklumas, tapęs gyvenimo būdu ir atvedęs iki absurdo, kažkas – tai panašaus į sėdintį protestą – „Taip toliau gyventi negalima!“.

E) Mentalitetas žmogaus, kuris „nesutinka gyventi taip, kaip gyveno „tėvai “,:  I. S. Turgenevas – amžinas tėvų ir vaikų konfliktas iš asmeninių interesų plotmės perkeltas į viešąją erdvę.

F) „Silpno žmogaus“ mentalitetas: neatodairiško radikalo silpnumas, galinčio pakenkti nacionalinei kultūrai, nutraukiant laikmečio grandį. Turgenevo, „Dvarininko lizdas“, Gončarova romane „Skardis“.

Politinis rusų mentalitetas gimtojoje literatūroje – tai nenumaldomas neigimas savo šalies – herojai parodantys „jos trūkumus“ …  VISŲ LABIAUSIAI  rusiškoje literatūroje pavyko neigiami įvaizdžiai: Aleksejus Molčalinas (Aleksandras Gribojedovas „Vargas iš proto“), Grušnickis (Michailas Lermontovas „Mūsų laikų herojus“), Afanasijus Totskis (Fiodoras Dostojevskis „Idiotas“), Arkadijus Svidrigailovas (Fiodoras Dostojevskis) Nusikaltimas ir bausmė “), Lakėjus Jaša (Antonas Čechovas„ Vyšnių sodas “), Pavelas Smerdjakovas (Fiodoras Dostojevskis„ Broliai Karamazovai “), Piotras Lužinas (Fiodoras Dostojevskis„ Nusikaltimas ir bausmė “), Kirilas Troekurovas (Aleksandras Puškinas ,,Dubrovskis“) ), Aleksejus Švabrinas (Aleksandras Puškinas „Kapitono dukra“), Foma Opiskin (Fiodoras Dostojevskis „Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“), Andrijus (Nikolajus Gogolis „Tarasas Bulba“), Fiodoras Karamazovas (Fiodoras Dostojevskis „Broliai Karamazovai“) ). Akivaizdu, kad tokiai situacijai reikia duoti paaiškinimą, paaiškinimą nuo mokyklos suolo ir ištaisyti ją.

         Atsiradus informacijai, kurią galima pasisemti iš N. Levašovo, A. Hatybovo, A. Luchino ir kitų, tikrai mūsų laikų Rusų mokslininkų darbų, išleidus monografiją „Žmonijos Formavimosi Pagrindai“, kuriamos sąlygos tyrimui ir supratimui tikrojo rusiško mentaliteto, kuris TAIP REIKALINGAS ŽMONĖMS  šiais laikais išardant senąją pasaulio tvarkos sistemą ir formuojant naują. Kokį „Rusijos politinio mentaliteto“ pasą pateiks šalis už vietą pasaulio bendruomenėje šiandien? Kol kas jo ar nėra, arba jį rašė ir rašo Rusijos priešai, siekdami išstumti ją iš jos teisėtos vietos tarp kitų pasaulio šalių. Štai apie ką šiandien mes visi turėtume galvoti, suvokdami, kas vyksta prieš mūsų akis.

      Ar gali būti negerbiamas mentalitetas šalies, kuri davė valstybingumą toms tautoms, kurios jo niekada neturėjo: Suomijai (1802), Rumunijai (1878), Bulgarijai (1878), Austrijai (1945), Čekoslovakijai (1945), Serbijai (1878), Graikijai (1821 m.), Latvijai (1918 m.), Estijai (1918 m.) Ir kt. SSRS užtikrino gimimą ir susikūrimą Kinijos Liaudies Respublikos, Mongolijos, Vietnamo, Laoso, Kambodžos, Šiaurės Korėjos, Indijos, Izraelio. Čia nėra jokio būdo išvardyti visus Rusijos nuopelnus pasauliui. Esu tikras, kad skaitytojas jau supranta, kodėl visa tai įvyko būtent taip ir buvo atlikta būtent iš Rusijos per žmones, kuriems padedant visi procesai buvo ir yra sprendžiami tiek Senosios VS rėmuose, tiek šiuo pereinamuoju laikotarpiu, jau Naujosios VS rėmuose. Šiandien reikia TRUMPIAUSIAIS TERMINAIS pateikti pasauliui aprašymą rusiško politinio mentaliteto įveikti tą „krizinę būseną“ (tiksliau – pertvarkomąją, nepainioti su Gorbačiovo „perestroika“), sukurtą be kita ko ir – klaidingu įsivaizdavimu apie Rusiją ir Rusijos žmones. Belieka visa tai atlikti dabar ir iš karto. Bus vėlu, kai bus sukurta nauja pasaulio tvarka, ir Rusijai joje nebus vietos, jei šalis nepateiks, pagaliau, savo, vertos, tikros versijos rusiško politinio mentaliteto.  Trūksta tik vieno ir svarbiausio komponento – mes visi PRIVALOME SUSITARTI. Susitarti, kad „Kiekvienas iš mūsų perduos į bendrą nuosavybę ir stato į aukščiausią vadovavimą bendros valios savo asmenybę ir visas savo jėgas, ir rezultate mums visiems kartu kiekvienas asociacijos narys virsta neatskiriama visumos dalimi“ . Piliečiai gali atiduoti, o gali ir atsiimti atgal. Tada viskas sugriūva į dalis. Šiandien tai – vienintelis veiksmingas būdas sumažinti socialinę ir ekonominę įtampą tarp valstybės ir Rusijos piliečių.  Nei su rusais, nei su gyventojais, nei su rinkėjais – su Rusijos piliečiais. Taip reikia į juos kreiptis. Tai yra sutarties esmė, Bendrijos Sutarties, apie kurią išsamiai aprašysiu tolesniuose straipsniuose.

.

.

 

1  Interpretacinis potencialas – proto supratimas kaip idealiai tipiška konstrukcija, pasaulio kaip interpretacijos modelis, analitinės filosofijos idėja apie imanentišką pažinimo ir veiksmo ryšį, pažinimo ir žmogaus tarpininkavimo idėja. veikla pagal simbolius. Simbolinis pažinimo ir veiksmo pobūdis rodo, kad jie iš esmės grindžiami iš dalies nesąmoningai, iš dalies tradiciškai, vystant kultūrą, sukurtomis schemomis, vadinamomis interpretacijomis, tiksliau, interpretacijos schemomis.

2  Wilhelm Maximilian Wundt ( Wilhelm Wundt Maximilian ; 1832 m. Rugpjūčio 16 d. – 1920 m. Rugpjūčio 31 d.) – vokiečių gydytojas, fiziologas ir psichologas. Psichologijos srityje jis naudojo eksperimentinę psichologiją. Tačiau mažiau žinomas kaip pagrindinis socialinės psichologijos veikėjas, tačiau paskutinieji Wundto gyvenimo metai pasižymėjo tautų psichologija ( Völkerpsychologie ), kurią jis suprato kaip aukštesnės psichinės veiklos socialinio pagrindo doktriną.

3  Reliatyvizmas (iš lotynų reliatyvus– santykinis), metodinis principas, susidedantis iš metafizinio reliatyvumo absoliutizavimo ir pažinimo turinio konvencionalumo. Jis kyla iš vienpusiško akcentavimo į nuolatinį tikrovės kintamumą ir santykinio daiktų bei reiškinių stabilumo neigimą. Reliatyvizmo epistemologinės šaknys yra atsisakymas pripažinti žinių vystymosi tęstinumą, perdėtas pažinimo proceso priklausomumas nuo jo sąlygų (pavyzdžiui, nuo biologinių subjekto poreikių, jo psichinės būklės ar turimų loginių formų ir teorines priemones). Pažinimo vystymosi faktą, kurio metu įveikiamas bet koks pasiektas žinių lygis, reliatyvistai laiko jo netiesos, subjektyvumo įrodymu, dėl kurio apskritai pažinimo objektyvumas neigiamas.

4  Polietiškumas – daugialypio unikalumo sistema, sąmonės ir tikėjimo bruožų rinkinys, mąstymo būdai ir valios apraiškos, idėjų struktūra, vertybės, nuostatos ir stereotipai.

5  Subjektyvumas yra asmens savybė būti veiklos subjektu. Asmens atžvilgiu – gebėjimas veikti kaip veiksmo agentui (subjektui), būti nepriklausomam nuo kitų žmonių.

.

F. D. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

20. 07. 2021 г.