Pasaulis, kokį jį matome,
– nėra pasaulis, o mūsų suvokimo apie jį šešėlis.
Tik tie, kurie išdrįsta pamatyti
šviesos šaltinį, pradės matyti
pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Kas yra realybė? Metafizikams tai ne tuščiažodžiavimas, o mūsų egzistencijos pagrindas. Viskas, ką jaučiame, vertiname, mylime, bijome, ko siekiame ir ką atmetame, remiasi ant vieno pamato: mes laikome TAI REALIU. Bet kas, jeigu šis pagrindas iliuzinis? Kas, jeigu skirtumas tarp realybės ir iliuzijos tėra suvokimo koregavimas, filtras, per kurį perduodamas signalas? Šiuolaikinis žmogus ne tik gyvena vaizduose – JIS TAMPA jais. Pasaulis, kuris vakar atrodė materialus, šiandien jau virtualizuotas, o rytoj jo nebebus galima atskirti nuo įsivaizduojamo. Ribos nyksta – tarp organikos ir algoritmo, tarp pojūčių ir kodo, tarp kūno ir duomenų. Šioje nykstančioje aplinkoje lieka tik vienas klausimas: KAS LIEKA, kai viskas išnyksta? Prieš jus – KITAS ŽINGSNIS senosios suvokimo struktūros griovimo procese. Mes ir toliau griauname paskutinę senojo pasaulio iliuziją. Tą pačią, už kurios buvo slypėjusi visa ankstesnė žmogaus realybės programavimo sistema.
Ne vaiduokliai, ne vaizdai, ne miražai – o PATIES PASITIKĖJIMO tuo, kas „yra“ ir ko „nėra“, pamatas.
Šis straipsnis – ne apie technologijas, ateitį ar filosofines abstrakcijas. Tai lėtas, atsargus požiūris į patį SUVOKIMO CENTRĄ. Į vietą, kur išnyksta skirtumai tarp realaus ir virtualaus. Kur lieka tik ATPAŽINIMO FAKTAS ir nuo kur prasideda visiškai kitas kelias.
Apmąstydami klausimą, kas yra iliuzija, o kas – realybė, daugelis antikos ir naujųjų laikų mąstytojų priėjo prie tos pačios išvados: neabejotinai EGZISTUOJA TIK MĄSTYMAS. VI amžiuje prieš Kristų Parmenidas teigė: „Mąstyti ir būti yra tas pats“. Po dviejų tūkstančių metų Dekartas tai pakartojo: „Cogito ergo sum“ – „Aš mąstau, vadinasi, esu“. O XVIII amžiuje Berklis šią mintį išplėtojo iki kraštutinumų: „Būtis yra arba tai, kas suvokiama, arba tas, kuris suvokia“. Tai yra, tai, kas nesuvokiama, VISIŠKAI NEEGZISTUOJA. Tame pačiame amžiuje Kantas įvedė daikto „savaime“ kategoriją, nurodydamas, kad žmogus suvokia ne pačią realybę, o tik reiškinius – savo pojūčių atspaudus. Tai, kas slypi už pojūčių, kas generuoja jutiminius impulsus, yra UŽ GALIMO PAŽINIMO RIBŲ. Realybė kaip tokia buvo pašalinta iš sąmonės srities. XX amžiuje Poincaré tai apibendrino: „Realybė, visiškai nepriklausoma nuo ją suvokiančio proto, yra neįmanoma“.
Tačiau tradicinis mokslas vis dar laikosi postulato: REALYBĖ – TAI YRA objektyvus išorinis pasaulis, egzistuojantis nepriklausomai nuo suvokimo. Leninas tai pasakė paprastai: „Pasaulis yra objektyvi realybė, žmogui duota per pojūčius, jų kopijuojama ir atspindima, egzistuojanti nepriklausomai nuo šių pojūčių.“ Tačiau pagrindinis šio teiginio žodis yra „duotas per pojūčius“. Kitaip tariant, pasaulis, koks jis prieinamas žmogui, VISADA YRA TARPININKAS suvokimui. Tačiau mokslas nepateikia įrodymų apie realybės nepriklausomą egzistavimą – jis REIKALAUJA TIKĖJIMO. Lygiai taip pat, kaip religija reikalauja tikėjimo savo dogmomis. Lygiai taip pat, kaip Galilėjaus oponentai kadaise tvirtino, kad Saulė sukasi 
aplink Žemę, nes „tai akivaizdu“ – „tai matoma akimi“. Bet ką tiksliai mes „matome“? Kai žiūriu į lygintuvą, ne geležis nervinėmis skaidulomis keliauja į smegenis, o impulsai. Smegenys, remdamosi šiais impulsais, SINTEZUOJA VAIZDĄ. Taip yra visada: realybė, kokią ją matome, yra tik jutiminių dirgiklių, supakuotų į vaizdus, rinkinys. Mes neturime prieigos prie paties objekto; mes TURIME prieigą prie įspūdžio. Ir kiek šis įspūdis atitinka išorinę realybę, lieka atviras klausimas. Aiškumo dėlei įsivaizduokime monitorių, kuriame matome lygintuvą. Yra du scenarijai: pirmuoju atveju kamera IŠ TIESŲ UŽFIKSUOJA tikrą lygintuvą ir perduoda vaizdą. Antruoju atveju lygintuvo nėra; vaizdą GENERAVO PATS kompiuteris. Abiem atvejais rezultatas ekrane yra tas pats: lygintuvas. Tačiau pirmuoju atveju tai yra tikro objekto atspindys; antruoju – tai simuliacija. Smegenys, būdamos universaliu dekoderiu, NE IŠSKIRIA šaltinio – jos gauna tos pačios struktūros signalą.
Šiuolaikinis mokslas remiasi įsitikinimu, kad juslinė įvestis yra pagrįsta objektyvia realybe, o ne stimuliacija. Ir galbūt tai tiesa. Tačiau lieka klausimas: kodėl turėtume tuo tikėti? Kodėl gi nepripažinti, kad viskas, ką matome, girdime ir liečiame, yra SUDĖTINGOS PROJEKTAVIMO, simuliacijos, sapno ar kokios nors kitos psichinės realybės formos rezultatas? Aš nenoriu tikėti. Aš noriu žinoti. Bet tam galbūt turime peržengti ir pojūčių, ir proto ribas – ten, kur prasideda įrodymai, o ne TIESIOGINIS REGĖJIMAS.
Įsivaizduokime prietaisą, kuris GENERUOJA IDENTIŠKUS signalus, tiems, kuriuos mūsų smegenys gauna iš išorinio pasaulio. Jis tiesiogiai jungiasi prie mūsų jutimo organų nervų galūnių ir perduoda tuos pačius impulsus. Smegenys, NEIŠSKIRIA šaltinio, iš šių impulsų konstruoja „pasaulį“, prie kurio esame įpratę. Kyla logiškas klausimas: kaip galime atskirti vaizdą, sukurtą IŠ SIGNALŲ, ateinančių iš realaus objekto, nuo vaizdo, surinkto iš kompiuterio dirbtinai sugeneruotų signalų? Atsakymas: jokiu būdu. Jei impulsų pobūdis yra identiškas, neįmanoma atskirti realybės nuo simuliacijos. Delne laikomas ir tarp pirštų suspaustas riešutėlis atrodo neabejotinai tikras – jaučiame jo kietumą, tekstūrą ir pasipriešinimą. Tačiau šie pojūčiai taip pat yra smegenų nervinių impulsų apdorojimo rezultatas. Tuos pačius signalus gali generuoti ir VIRTUALIOS REALYBĖS sistema. Skirtumas slypi tik impulsų šaltinyje, o ne rezultate. Tai reiškia, kad realybės pojūtis tėra patikimai atkurto JUTIMINIO VAIZDO PASEKMĖ.
Jei aprengsite laukinį pilnu virtualizacijos kostiumu ir panardinsite jį į skaitmeninę simuliaciją, jis įsitikins, kad viskas, ką mato ir jaučia, yra tikra. Jis pateiks tvirtus argumentus: „Aš tai mačiau savo akimis, paliečiau savo rankomis, jaučiau savo oda.“ Tačiau visi šie pojūčiai taip pat yra REAKCIJA Į SIGNALUS. Ir mes, šiuolaikiniai žmonės, niekuo nesiskiriame nuo jo savo įsitikinimu apie pasaulio realybę. Juk mūsų pasitikėjimas remiasi tais pačiais pagrindais – „Aš matau“, „Aš girdžiu“, „Aš jaučiu“. Tačiau tai, ką jaučiame, NE VISADA yra identiška tam, kas egzistuoja. Tai, kad kažkas yra užfiksuota pojūčiais, NEĮRODO, kad tai egzistuoja „už mūsų ribų“. Galime būti įsitikinę to, ką matome, realumu, tačiau šis įsitikinimas nėra labiau pagrįstas nei papuaso tikėjimas magiško amuleto galia.
Daugelis filosofų yra sakę: vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra mąstymas. Aš pridurčiau: negalima abejoti ir pačiais pojūčiais. Ne tuo, kad „kažkas“ egzistuoja, bet tuo, kad MES JAUČIAME. Galbūt nežinau, ar tai, ką jaučiu, egzistuoja, bet esu tikras dėl paties pojūčio fakto. Šis pojūtis egzistuoja. Tačiau tai, kas jį tariamai sukelia, yra abejotina. Ko nėra, negalima užfiksuoti jausmu, mąstymu ar net vaizduote. Net visagalė būtybė NE UŽRAŠYS to, ko nėra. Ir atvirkščiai: viskas, kas užfiksuota, egzistuoja. Net jei tik kaip suvokimo reiškinys.
Kasdieniame lygmenyje tai, ką aptinka pojūčiai, laikoma egzistuojančiu. Astronomai dangaus kūną laiko egzistuojančiu, jei jį galima stebėti teleskopu, radaru arba gravitaciniais trikdžiais. Tai, kas neaptinkama, laikoma neegzistuojančiu. Ir tai yra LABAI DREBANTIS pagrindas atskirti egzistavimą nuo nebūties. Čia, remdamasis dabartiniu mūsų supratimu, pateiksiu eksperimentą su porcelianiniu arbatinuku, tariamai skriejančiu tarp Žemės ir Marso orbitų, kuris tai aiškiai iliustruoja. Galiu teigti, kad toks arbatinukas egzistuoja, ir pridurti, kad jis toks mažas, kad jo NEMATO net galingiausias teleskopas. Šio teiginio paneigti negalite. Bet jei sakau, kad dėl paneigimo „neįmanomumo“ jūs PRIVALOTE TIKĖTI šiuo arbatinuku, tai tampa akivaizdžia nesąmone. Tačiau jei arbatinuko idėja būtų įtvirtinta šventuose tekstuose, kartojama tūkstantmečius ir įtvirtinama mokyklose bei bažnyčios praktikoje, tai jos neigimas BŪTŲ LAIKOMAS erezija. Tie, kurie nesutiktų, būtų atskirti nuo bažnyčios, o vėliau, galbūt, gydomi psichiatriškai. Pastafarianizmo parodijos religija šią logiką nuveda iki kraštutinumų, siūlydama garbinti Spagečių pabaisą. Teigiama, kad jo DIEVIŠKOJI ESMĖ negali būti suvokiama juslėmis – tai TURI BŪTI TIKĖJIMAS. Kaip ir bet kurio kito „nematomo“ dievo. Šios parodijos prasmė aiški: ji parodo, kad religiniai teiginiai nėra labiau pagrįsti nei prasimanymai apie dangiškus arbatinukus ir spagečių dievybes. Tačiau visa tai yra RACIONALIZMO SPĄSTAI. Juk jei kažkas suvokiama vaizduote ar protu, tai jau egzistuoja – bent jau forma. Protas geba užfiksuoti ne tik juslinius, bet ir INTELEKTUALINIUS OBJEKTUS. Tai reiškia, kad bet koks vaizdas, kuris ateina pas mus kaip proto konstrukcija, jau egzistuoja. Jis pateko į suvokimo lauką. Jis PALIKO PĖDSAKĄ. Ir tai taip pat yra egzistavimas.
Materialistai, tvirtinantys, kad egzistuoja tik tai, ką užfiksuoja pojūčiai, yra tarsi žuvis, gyvenanti akvariume, uždengtame nepermatomu audiniu. Ji šimtus kartų baksnojo į stiklą ir niekada nedrįso peržengti jo ribų – tai reiškia, kad už stiklo nieko nėra. Net jei audinys akimirkai pakeliamas ir žuvis pamato KAŽKĄ KITOKIO, ji tai palaikys iliuzija arba sapnu. Jai realybe liks tik tai, ką ji tiesiogiai jaučia. Visa kita yra nepatikima. Tačiau net ir tarp žuvų yra svajotojų. Jie spėja, kad pasaulis NESIBAIGIA su stiklu. Kad už akvariumo ribų yra kažkas kita. Ir jie tiki, kad po mirties jie ten pateks – į žuvų rojų. ŠIOS INTUICIJOS yra dvasinės įžvalgos sėklos. Jų negalima atmesti tiesiog atkreipiant dėmesį į „NEBUVIMĄ ĮRODYMŲ“.
Paradoksalu tai, kad netolimoje ateityje susidursime su virtualiomis realybėmis, kurios bus gyvybingesnės, sodresnės ir įtikinamesnės nei dabartinis mūsų pasaulis. Ir tada VISI KRITERIJAI, kurie jungė mūsų pažįstamą „realybę“, sugrius. Tai, kas kažkada buvo laikoma „tikru“, taps blankia simuliacija. O naujoji, virtuali egzistencija atrodys KAIP AUTENTIŠKA. Taigi, kokia realybė bus laikoma tuo metu? Argi ji nėra tokia, kokia visada yra – tai, kas atrodo įtikinamiausia?
Realybė, kuria mes PRIPRATOME PASITIKĖTI, keičiasi mūsų akyse. Vakar žmonės galėjo bendrauti tik balsu – telefonas atrodė kaip stebuklas. Šiandien balsą lydi dvimatis vaizdas. Rytoj asmuo, su kuriuo kalbatės, atsiras ne ekrane, o tiesiai priešais jus – erdvėje. Galėsite jį ne tik matyti ir girdėti, bet ir liesti, užuosti ir net paragauti. Viskas bus taip realistiška, kad VIENINTELIS BŪDAS atsijungti nuo susitikimo – paspausti mygtuką ir dingti, išgaruoti. Tačiau kad tai būtų įmanoma, turėsime žengti kitą žingsnį – tapti holograma. Realizmas taps technologijos klausimu. Vos prieš kelis dešimtmečius kompiuteriai BUVO kambario dydžio ir kainavo milijonus dolerių. Šiandien skaičiavimo galia, didesnė nei ta, kuri buvo naudojama „Apollo“ paleidimui, telpa jūsų delne – jūsų išmaniajame telefone. Jis kainuoja kelis šimtus dolerių ir yra milijonus kartų galingesnis nei praeities mašinos. Progresas juda tokiu greičiu, kad jei aviacija vystytųsi panašiai, tarpžemyninis skrydis kainuotų tiek pat, kiek pietūs, o „Boeing“ važiuotų su katilu degalų.
Tai NE RETORIKA, o naujos egzistencijos nuojauta. Atsižvelgiant į šias tendencijas, galime užtikrintai teigti, kad virtualumas netolimoje ateityje taps NE MAŽESNIS, o LABIAU APČIUOPIAMAS nei tai, ką vadiname „realiu pasauliu“. Ir jei taip, tai terminas „virtualus“ praranda savo tradicinę reikšmę. Atrodo, kad jis teigia, jog egzistuoja „reali“ ir „iliuzinė“, kažkas antrinio. Bet jei abu pasauliai suvokiami vienodai intensyviai, kaip galime juos atskirti? Realumas yra tai, kas suvokiama. Nesvarbu, koks jo šaltinis – fizinis objektas ar skaitmeninė simuliacija. Mes gyvename ne tarp daiktų, o tarp pojūčių, tarp vaizdų, persmelktų įtikinamumo. Taigi, kai virtualūs rūmai, kvapai, kūnai ir prisilietimai taps neatskiriami nuo „tikrųjų“, kas liks iš realybės, kuria kadaise pasitikėjome? Be to, virtualumas nugalės. Jis bus šviesesnis, turtingesnis, saugesnis, lankstesnis. Viskas bus sukurta „MUMS“, pritaikyta mūsų troškimams, nuotaikoms ir psichologiniams kontūrams. Emocijų atspalviai, kuriuos patiriame sąveikaudami šiuose pasauliuose, bus tokie patys, kaip ir realių įvykių metu – o gal net stipresni. Virtualūs kūnai, virtualūs 
namai, virtuali patirtis – VISKAS BUS surinkta iš impulsų, kuriuos smegenys suvoks kaip neabejotinai tikrus.
Tačiau žmonės – ne tik vaizdų vartotojai; jie yra kūrėjai. Tai reiškia, kad norint, jog šis pasaulis būtų pilnavertis, į jį TURI ĮEITI kitos būtybės. Virtualų pasaulį, kokį jį įsivaizdavo jo „kūrėjai“ jau nykstančioje Senojoje Sistemoje, užpildys skaitmeniniai agentai, robotai – būtybės, sukurtos pagal žmonių paveikslą ir panašumą. Jie ne tik reaguos, kaip pokalbių robotai XXI amžiaus pradžioje, bet ir turės adaptyvų intelektą, GEBANTĮ MOKYTIS, mėgdžioti, įtikinėti, priversti kitus įsimylėti, manipuliuoti ir jausti. Turingo testas1 kadaise laikytas žmonijos viršūne, praranda savo reikšmę. Šiandieninis internetas jau pastato mus į situaciją, kai negalime užtikrintai pasakyti, ar kalbame su žmogumi, ar su mašina. Baugiausia yra tai, kad kai kurie „robotai“ jau yra ŽMOGIŠKESNI nei tikri žmonės, vertinant pagal jų mąstymo lankstumą ir reakcijos originalumą. Žmonija žengia į simuliakrų erą. Internete mes NEBE ESAME SAVIMI, o avatarai – atvaizdai, kuriuos pasirenkame arba kuriame. Jie gali būti mūsų kūnų aproksimacija arba visiškas jų neigimas. Rytoj socialiniai tinklai taps trimatėmis visatomis. Į juos įžengsime kaip visiškos SKAITMENINĖS PROJEKTACIJOS – avatarai, galintys ne tik vaikščioti, bet ir sąveikauti su pasauliu bei kitomis būtybėmis juslinės realybės lygmeniu. O išorinė išvaizda, taip vertinama ankstesniame materialiame pasaulyje, PRARAS SAVO PRASMĘ. Kas liks iš „žmogaus“ sąvokos, jei jo neberibos kūnas, balsas, lytis, išvaizda ar kvapas? Jis bus toks, kokį save įsivaizduoja. O tai, ką sukuria jų vaizduotė, pasireikš begaliniame formų zoologijos sode. Naujojo pasaulio žmonės derins gyvūnų, mašinų, abstrakčių struktūrų ir mitologinių būtybių bruožus. Virtuali visata taps arena vidinio be išorinio pasireiškimui – GRYNAI SĄMONEI, įgaunančiai bet kokią formą. Ji taps antrųjų „aš“ – alter ego, sukurtų iš fantazijos kūno, – žaidimo scena. Realybė, kaip tokia, pasikeis. Ji nebebus „ten išorėje“ – ji bus „čia“. Tiksliau sakant, toje vietoje, kur realybė ir virtualybė sutampa pojūčiais. Ir tai nebe už horizonto. TAI RYTOJUS.
Jei, anot Darvino, žmonės evoliucijos metu neteko uodegos, tai pereinant į kitokią realybę – virtualią, metakūnišką – jų kūnai nukris. Tiesiogine prasme. Kūniškasis „aš“ būsimam žmogui taps tokia pačia LIKUTINE FORMA, kokia buvo mūsų uodegoti protėviai mums. Jie praras kūno poreikį taip pat natūraliai, kaip mes, kaip mums nuolat buvo verčiama manyti, praradome žiaunas ir kailį. Įsivaizduokite: esate virtualioje realybėje. Jūsų kūnas, jus supantys objektai, VISI ĮVYKIAI – kompiuterinio modeliavimo produktas. Bet jei taip, kodėl gi neišplėtus šio vaizdinio į viską, ką kasdien įrašome? Kodėl gi nepadarius prielaidos, kad mūsų dabartinė „realybė“ taip pat yra skaitmeninė, 3D, hiperrealistinė simuliacija? Kas mums trukdo tai pripažinti? Techninės ribos? Nepakankami pajėgumai? Bet kas sakė, kad šiandienos ribos apskritai yra ribos? Argi NE AKIVAIZDU, kad po tūkstančio metų žmogaus intelektas galės ne tik modeliuoti Visatą, bet ir atkurti ištisas visatas kiekvienoje jos dalelėje?
Realybė ir virtualybė skiriasi ne pojūčiais – jos skiriasi tik šaltiniu, generuojančiu informacijos srautą. Sąmonė nėra egzistencijos kūrėja, o imtuvas. Ji tarsi antena, suderinta su skirtingais dažniais. Pakeiskite dažnį ir suvokiamas pasaulis pasikeis. Išplėskite diapazoną ir pamatysite tai, kas anksčiau buvo laikoma neegzistuojančiu. Ir nesvarbu, ar tai daroma meditacijos, sapnų, ar dirbtinės stimuliacijos būdu – rezultatas tas pats: NAUJA REALYBĖ jūsų vidiniame ekrane.
Dauguma žmonių tiki, kad KAS „JUNTAMA“, – tiesa. Kad tai, ką matome savo akimis, yra realiau nei tai, ką įsivaizduojame. Tačiau TAI ILIUZIJA, sukurta raiškos laipsnio. Skaidrus stiklas pietinėje namo pusėje suteikia aiškesnį vaizdą nei matinis stiklas šiaurinėje – bet ar tai reiškia, kad pasaulis už matinio stiklo yra nerealus? Kai kurie suvokimai yra tiesiog ryškesni, kiti – blankesni. Tačiau realybė egzistuoja abiejuose. Jei vadovausimės šia logika, paaiškės: yra daugiau nei viena realybė. Viskas, kas užfiksuota, NE SVARBU, ar tai būtų pojūčiais, protu, ar vaizduote, YRA REALYBĖ. Pati „egzistavimo“ kategorija yra tapati suvokimui. Tai, kas suvokiama, egzistuoja. O tai, kas NE SUVOKIAMA, NE EGZISTUOJA. Ne „tau neegzistuoja“, bet apskritai – niekur ir niekada. Čia nėra metaforos. Tai yra tiesioginė reikšmė: jei kažko vaizdas nėra įspaustas prote, tai neegzistavo ir neegzistuoja.
Sąmonė yra ekranas, o suvokimas yra būties antspaudas. Kas įspausta, tas ir yra. Visa kita yra nelegalu. Pats pojūtis nėra nei geras, nei blogas. Jis turi tik galią – ne moralinę, o energetinę. Kaip vėjas: jis gali būti stiprus arba silpnas, bet ar jis palankus, ar nepalankus, priklauso tik nuo jūsų tikslo. Nepaisant to, kasdienis suvokimas ir toliau tvirtina: rožės maloniai kvepia, o nuotekos – ne. Raudona yra graži, žalia – ryški. Tačiau nė vienas iš šių pojūčių NĖRA paties daikto savybė. Temperatūra yra molekulių judėjimo greitis. Spalva yra bangos ilgis. Kvapas yra molekulės forma. Skoniai, kvapai ir šiluma yra dekoduoti signalai. Malonus ir nemalonus nėra pasaulio savybės, o AIŠKINIMO REZULTATAS. Smegenys „rožės“ molekulės formą priskiria kaip pageidautiną, o „atliekų“ molekulės formą – kaip nerimą keliančią. Tačiau kitoje koordinačių sistemoje galimas ir kitoks programinės įrangos paskirstymas: rožė kvepės mirtimi, o nuotekos – viltimi. Kompiuteris gali suvokti lyginius skaičius kaip gerus, o nelyginius – kaip blogus. Arba atvirkščiai. Abu yra TIK PASEKMĖ kodo . Tai veda mus prie subtiliausio klausimo: jei viskas, kas suvokiama, yra neuroninių programų rezultatas, tai „juoda“ ir „balta“, „gėris“ ir „blogis“, „skanu“ ir „bjauru“ sąvokos YRA NUSTATYMO ESMĖ. Mes bijome prarasti šias aksiomas. Bijome išgirsti, kad grožis, gėris, Dievas ir tiesa yra tik PROGRAMINĖS ĮRANGOS PASEKMĖ. Bijome atsisakyti patogios saviapgaulės, nes, kaip rašė Nietzsche, „klaidingų sprendimų atsisakymas reikštų gyvenimo atsisakymą“. Bet galbūt būtent čia slypi tikrasis pabudimas? Taigi, kaip trumpa tarpinė to, kas buvo pasakyta, santrauka, pateikiame mūsų šiandienos suvokimo metmenis:
— išorinis objektas → jutimo organai → smegenys → suvokimas → vaizdas → veiksmas.
— alternatyva: kompiuteris / modeliavimas → impulsai → tos pačios smegenys → tas pats vaizdas.
Šiuolaikiniai žmonės, užaugę su Senosios Valdymo Sistemos programinės įrangos likučiais, yra ne tiek individualybės, kiek įpročių, instinktų ir programinės įrangos konstruktas. Jų suvokimas yra ĮMONTUOTO KODO REZULTATAS ir jie gyvena pagal šiuos algoritmus net to nesuvokdami. Vienam žmogui žiurkėnas atrodo mielas, o žiurkė – šlykšti. Kitas, pakeitęs savo požiūrį, žiurkėną mato kaip bjaurų padarą, o žiurkę – kaip mielą mažą gyvūnėlį su protingomis akimis. Pavyzdys banalus, bet esmė paprasta: PASAULIO SUVOKIMAS YRA UŽPROGRAMUOTAS, o tai reiškia, kad mūsų reakcijos yra iš anksto nustatytų modelių, o ne LAISVO pasirinkimo rezultatas. Būtent tai ir svarstė Sokratas. Kas yra laisvė? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Atsakymas, anot Sokrato, slypi GEBĖJIME VALDYTI instinktus. Gyvūnas yra pasiduodantis impulsams. Žmogus gali sustabdyti tą impulsą ir pasirinkti. Todėl laisvė yra pasirinkimas. Bet ar įmanoma rinktis BE ATSKAITOS taško? Be standarto, be kriterijų, bet koks pasirinkimas tampa atsitiktinumu, spėjimu, atsitiktiniu paspaudimu. Pasirinkimas tarp dviejų tamsių dėžių yra ne pasirinkimas, o traukimas. Net musė, nutūpusi ant dangčio, galėtų padaryti tą patį. Norint pasirinkti, BŪTINA KAŽKUO GRĮSTI – programa, kultūriniu požiūriu, vidiniu standartu. Tačiau tokiu atveju pasirinkimas NEBĖRA LAISVAS. Jį diktuoja iš anksto įdiegta koordinačių sistema. Tada paaiškėja: LAISVĖ YRA ILIUZIJA, ir bet koks mūsų „pasirinkimas“ tėra mūsų vidinės programinės įrangos atkūrimas. Kaip kompiuteris, kuris „teikia pirmenybę“ lyginiams skaičiams, o ne nelyginiams – ne todėl, kad taip nusprendė, o todėl, kad buvo taip užprogramuotas.
Sokratas ieškojo ir kitos esmės – grožio. Kas yra grožis? Mergina, arklys, puodas, įstatymas – visa tai gali būti gražu. Bet kas yra grožis pats savaime? Bandydamas rasti atsakymą, Sokratas darė prielaidą, kad grožis yra MAKSIMALUS atitikimas funkcijai: mergina, jei ji traukia vyrus; puodas, jei yra patvarus ir patogus. Tačiau tai veda prie absurdo: juk ir mirtinas virusas, ir kankinimo įrankis taip pat yra gražūs, jei jie TOBULAI atlieka savo paskirtį. Kita prielaida – galbūt grožis yra kažkokia ideali esencija, kuri patenka į objektą ir jį transformuoja? Bet jei taip, tai virusas, turintis šią esenciją, turėtų sukelti malonumą, o tai NEBŪNA. Grožis išvengiamas. Ne viskas, kas gražu, yra naudinga, ir ne viskas, kas naudinga, yra gražu. Kaip ir su laisve, Sokratas susiduria su tuščiu centru – sąvoka, KURIOS NEGALIMA suvokti tiesiogiai. Galiausiai jis daro išvadą: „grožis yra sunkus“. Ne efemeriškas, ne idealus – TIESIOG SUNKUS. Panašiai ir žmogus, užprogramuotas suvokti ir interpretuoti, iš tikrųjų yra ne šeimininkas, o vykdytojas. Jų laisvės ir grožio idėjos yra integruotų algoritmų atspindys. Ir kol jie NĖRA SUPRATĘ apie šias programas, jie nėra asmenys, o biokodo nešėjai. Laisvė prasideda ne nuo pasirinkimo, o nuo atspirties taškų atradimo, nuo tos akimirkos, kai suvokiate pačią savo mąstymo architektūrą.
Grožis yra programa. Kaip skonis, kaip kvapas, kaip muzikinė gama. Kas džiugina akis, vadiname gražiu, nes taip ir turėtų būti, taip priimta, taip esame mokomi. Kas džiugina liežuvį, yra gardu. Kas džiugina ausį, yra melodinga. Tačiau perprogramuokite savo vidinius kriterijus ir viskas pasikeičia: vakarykštė elegancija tampa bjaurumu, o tai, kas atrodė bjauru, STAIGA TAMPA žavinga. Grožis nėra objekto savybė, o stebėtojo vidinio nustatymų atspindys. Į galvą ateina Kantas: „ Du dalykai sielą pripildo vis didesnio pagarbaus jausmo – žvaigždėtas dangus viršuje ir moralės dėsnis manyje.“
Tačiau abu yra UŽKODUOTOS PROGRAMOS. Dangus kelia pagarbų jausmą, nes mes jį prisotinome simbolika. Moralės dėsnis veikia kaip kultūrinis šablonas, įskiepytas vaikystėje. Mes gerbiame ne pačius daiktus, o mūsų sąmonėje įterptą vaizdą.
Žmonės yra neatsiejami nuo visuomenės. Izoliacijoje augintas gyvūnas vis tiek išlaiko savo biologinį identitetą – jis elgsis natūraliai gaujoje. Žmogus, NETEKĘS KULTŪRINĖS aplinkos, virsta laukiniu padaru. Jei iki keturiolikos metų jie išsivysto už žmonių aplinkos ribų, kelio atgal nebėra. Jie liks žmogaus pavidalo būtybe, bet be žmogiškosios esmės. Tai rodo, kad žmonės nėra visavertė būtybė, o tuščias Potencialas. Tuščias lapas. Tuomet kyla klausimas: kas yra žmogus? Kur yra riba tarp jų ir gyvūnų? Kodėl „žmogus“ turėtų skambėti išdidžiai? Nešališkas žvilgsnis sugriauna šią iliuziją. „Žmogaus prigimtis“ NĖRA ESMĖ, o etiketė, kaip ir „kompiuterinė prigimtis“. Iš tikrųjų tai tėra programų rinkinys: įgimta, įgyta, primesta. Pašalinkite šias programas, ir neliks nieko, tik kūniškas apvalkalas.
Šia prasme žmogus yra tarsi kompiuterinių žaidimų herojus. Pamaitinkite juos bet kokiu algoritmu, ir jie juo seks. Dorybės programa ar kanibalizmo programa – nesvarbu. Būtent taip žmonių civilizacija gyveno pastaruosius du tūkstančius metų: PAGAL NUSTATYTĄ SCENARIJŲ. Epochos keitėsi, ženklai keitėsi, bet pavaldumo programai struktūra išliko.
Žmogui neįmanoma atrasti savo esmės gelmių – nes jų nėra. Visos moralės, gėrio ir blogio, sąžinės ir humanizmo sąvokos yra sąmonės konfigūracijos, kurias sukūrė tie, kurie sukūrė ir administravo senąją Kontrolės Sistemą. Mes manome, kad skiriamės nuo žvėries. Iš tikrųjų tai kultūrinio aukso sluoksnis. Labai plonas. Šiandien jis sparčiai lupasi. O po juo atsiskleidžia pagrindinis kodas: „BIOLOGINĖ MAŠINA“ su reakcijų ir pageidavimų rinkiniu. Tai nėra priežastis nevilčiai. Tai atspirties taškas. Tik tie, kurie supranta savo iliuzinę prigimtį, gali iš jos išsivaduoti. NETIKRA ASMENYBĖ tėra pakuotė. Tačiau tai suvokę, galime „perrašyti kodą“. Pašalinti senojo pasaulio virusus. Sukurti save iš naujo.
Jei egzistuoja tik tai, kas užfiksuota, tai žmogus, kaip suvokimo nešėjas, nustoja būti tuo, kuo laikė save. Jis NĖRA PAŽINIMO SUBJEKTAS, o derinimo instrumentas. Ne kūrinijos karūna, o laikina jos asamblėja. Viskas, ką vadiname „realybe“, „morale“, „grožiu“, „laisve“, pasirodo esanti ne tiesa, o sąsaja. Mes NEGYVENAME PASAULYJE – esame susiję su jo atvaizdu. Iki šios dienos, savo dabartyje, mes nesirinkome – mus pasirinko programos. Mes nejutome – mus jautė. Bet jei iliuzija gali būti neatskiriama nuo tiesos, tai kuria kryptimi turėtume ieškoti sprendimo? Ne link „tikrojo“, kurio niekada nežinojome, sugrąžinimo, o link įrašymo mechanizmo suvokimo. Ne link vaizdų naikinimo, o link juos sukuriančiojo perėmimo.
Šiandien išgyvename ypatingą etapą: senoji valdymo sistema griūva, jos atvaizdai nyksta. Visa ta plona, paauksuota kultūrinė fanera trūkinėja. Ir po ja pradeda ryškėti neapdorota, gyvuliška esmė. Vis mažiau ir mažiau to, kas „dvasinga“ ir „prakilnu“, ir VIS DAUGIAU algoritminio ir vartotojiško. Kaip turėtume tai pavadinti? Pabudimu? Supaprastinimu? Degradacija? Galbūt visa tai iš karto. Tačiau faktas vienas: žmogiškoji kaukė slysta. Belieka tik išsiaiškinti, ką darysime su šiomis žiniomis.
Štai esmė: viskas, ką esame įpratę vadinti savimi, yra programų, atspindžių, vaizdinių ir kaukių, įdiegtų į mus per išorinį pasaulį, superpozicija. Esame mažiau individualybės nei sąsajos. Ne tiek subjektai, kiek konstruktai. Ir jei kas nors mumyse lieka už visų šių sluoksnių, tai GEBĖJIMAS ŽINOTI, kad esame užprogramuoti, ir ryžtas judėti toliau. Čia ir kyla pagrindinė dilema. Galime toliau žaisti „žmogiškumu“, „tikrumu“, „gražumu“ ir „bjaurumu“, „gėriu“ ir „blogiu“ – kaip nuvalkiotą, bet supuvusį žaidimą. Tačiau PIRMĄ KARTĄ GALIME savęs paklausti: kas mumyse NĖRA PROGRAMA? Kas mumyse tikra? Kas ne sukonstruota, o pažadinta? Jei egzistuoja tik tai, kas užfiksuota, o sąmoningumas yra įrašymo veiksmas, tai pergalė prieš iliuziją yra NE NEIGIMAS, o nušvitimas. Ne pasaulio sunaikinimas, o įžvalga į jo esmę. Ne kūno atmetimas, o supratimas, kad abu yra iliuzinis langas ir veidrodis. Todėl kelias į išsivadavimą yra NE PABĖGIMAS, o suvokimo stratifikacija, kai vienas lieka ekrane, o kitas pradeda matyti, kas jį įjungia. Tai judėjimo link realybės be kaukės pradžia. Link laisvės be programos. Link nemirtingumo anapus kodo, link senatvės įveikimo per Mirties užkariavimo idėją… Ir jei visa, ką čia skaitėme ir matėme, buvo tik vienas aspektas, tai kitame straipsnyje atskleisime kitą – dar gilesnį. Nes kelias į save yra kelias per visų savęs versijų demaskavimą.
Tęsinys bus…
Pastafarianizmas – yra parodijinė religija, paremta kalambūrais ir sukurta kaip protestas prieš protingo dizaino teorijos mokymą. Jo pagrindinis garbinimo objektas yra Skraidanti Spagečių Pabaisa – nematoma būtybė, sukūrusi visatą. Pasekėjai, vadinami pastafariečiais, tiki, kad ši pabaisa taip pat ketina suklastoti visus evoliucijos įrodymus, kad išbandytų žmonių tikėjimą.
Turingo testas – pagrįstas mašinos gebėjimu mėgdžioti žmogaus mintis ir dalyvauti dialoge taip įtikinamai, kad žmogus negali suprasti to iš kito žmogaus. Testas padeda atsakyti į klausimą: „Ar mašina gali mąstyti?“
2025 10 05 Autorius: Fiodoras Dmitrijevičius Škrudnevas