Transformacija – trečiasis dėsningumas

Kartais naudinga atmesti visas tiesas. 

Suabejoti tuo, kas nekelia abejonių.

Ištrūkti iš koridoriaus vadinamųjų bendrų tiesų,

kurios atrodo akivaizdžios tik todėl,

kad niekas apie jas tinkamai nepagalvojo.

Visais amžiais žmonės stengėsi aprėpti realybę, sisteminti ją, sudėlioti į lentynas ir suprasti, užduodami sau klausimus – juk kai yra klausimas, yra galimybė rasti atsakymą; kai nėra klausimo, nėra galimybės rasti ir atsakymo. Mūsų logika ir protas ir šiandien STATO SAVO TEIGINIUS, pradėdami nuo aksiomų – ​​tiesų, kurios laikomos savaime suprantamomis dėl jų «akivaizdumo». Tačiau neprieštaraujantis mąstymas pakankamai išsamiais ir gausiais klausimais (sistemomis to, kas vyko ar kas vyksta) – neįmanomas. Todėl logika –  IŠ PRINCIPO NEVYKUSI IR NETINKAMA priemonė tokiai užduočiai. Mums norisi manyti, kad balta – visada balta, o juoda – visada juoda. Mums nesąmoningai norisi tikėti, kad informacija, kuri verčia suabejoti tam tikromis tiesomis, yra tušti žodžiai, bandymas atrodyti protingu ar sofistika. Kaip rašė Nyče, –  «išsižadėjimas klaidingų sprendimų būtų išsižadėjimas nuo gyvenimo»¹.

Mano nuomone, realybės ir iliuzijos sąvokų supratimo rėmuose, mūsų protas, logika ir sveikas protas – NE ABSOLIUČIOS ir nepriklausomos tiesos, o pasekmė pasaulio sandaros, jo prigimties ir dėsnių. Jei mūsų Visatoje veiktų kiti fiziniai dėsniai, turėtume kitokį mąstymą ir logiką. Bet vėlgi – logikos šiandien nėra. Jos praktiškai neįmanoma atstatyti (pastatyti) procesuose, šiandien mūsų akyse vykstančiuose. Daugelis bando ją (logiką) rasti, o ji ne «randama». Yra ATSKAITOS TAŠKAS. Yra SVEIKAS PROTAS – tai pasaulio įstatymų tąsa, kuriame jis gimė. Atsižvelgiant į tai, mąstymas nėra savarankiškas, tai tik aksiomų tąsa. O aksiomos remiasi dėsniais. Jokios tiesos NE IŠGYVENA už tų aplinkybių, kuriomis yra sukurtas ir kuriose veikia.

Šiandieninio loginio tyrimo rezultatas – šimtaprocentinai NULEMTAS ATSKAITOS TAŠKO. Skaitydami mano kūrinius, jūs gausite įvairių tiesų, pradedant nuo skirtingų aksiomų, SKAITYKITE, mąstykite ir, svarbiausia – darykite išvadas – SAVO IŠVADAS.

Kodėl sala Anglija visada buvo pagrindinė Rusijos sąjungininkė pasauliniuose karuose su vieninga žemynine Europa? Iš istorikų, politikų, politologų ir kitų «žinančių» ATSAKYMO NĖRA. Viskas, kas susiję su Anglijos ir Rusijos santykiais, iš pirmo žvilgsnio, ne sistemiška, išskyrus vieną: kai Europa, suvienyta ar tai popiežiaus, ar Napoleono, ar Hitlerio, pradeda karines operacijas prieš Rusiją, Anglija visada priešinasi žemyninei Europa kartu su Rusija – ir laimi. Nors keturis kartus Anglija ir Rusija kovėsi kartu ir tris kartus kovojo viena prieš kitą. Šiandien Anglija išstojo iš Europos Sąjungos su blogai pagrįstą motyvaciją ir stojo į Europos pusę, priešpriešai Rusijos veiksmams Ukrainoje. Tačiau šiandien, kai rašau tai, – Anglija pradėjo savo sprendimų keitimo procesą palaikant Europos Sąjungą ir NATO veiksmus prieš Rusiją.

Viskas, kas susiję su Rusijos ir Anglijos santykiais, yra paslaptis, aplink kurią sklando daugybė fantastinių teorijų su nuorodomis į dokumentus, kurių niekas nematė. Pateikiamos nuorodos į Rusijos lyderių ir Anglijos karalių šeimos ryšius. Pavyzdžiui, yra legenda, kad Jurijus Vladimirovičius Dolgoruky (Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Monomacho sūnus) buvo … anglas, nes jo motina Gita buvo paskutinio anglosaksų karaliaus Haroldo II dukra. Niekas negalėjo to tiksliai patvirtinti. Daroma nuoroda į tai, kad Aleksandra Feodorovna, Nikolajaus II žmona, žinoma kaip VOKIETIJOS PRINCESSĖ Alisa iš Heseno pagal išsilavinimą ir auklėjimą buvo Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovė. Jos vardas buvo Alice Victoria Elena Louise Beatrice, o jos motina princesė Alice buvo vyriausia karalienės Viktorijos dukra. Ji paliko Vokietiją būdama šešerių ir didžiąją laiko dalį praleido Didžiojoje Britanijoje savo močiutės karalienės Viktorijos dvare.

Yra žinoma, kad Anglijos karalius Jurgis V ir Nikolajus II yra panašūs, kaip ir broliai dvyniai, nes jų motinos yra seserys, Danijos karaliaus Kristiano IX dukros. Todėl jaunasis Velso princas Williamas (1982) yra tiesioginis Rusijos caro Nikolajaus I Pavlovičiaus palikuonis, galintis pretenduoti į Rusijos sostą. Šis kadras buvo nufotografuotas 1913 m. gegužės 24 d. Berlyne, kur karališkieji asmenys iš visos Europos buvo pakviesti į Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II dukters Viktorijos Luizos iš Prūsijos vestuves.

Nepaaiškinama ir tai, kad 1917 m. kovą ambasadorius Biuchanenas, Miliukovo prašymu, konfidencialiai teiravosi apie Nikolajaus II EMIGRACIJOS GALIMYBĖS į Jungtinę Karalystę. Iš pradžių atsakymas buvo teigiamas, tačiau viešumoje kilus protestams prieš buvusio imperatoriaus pasitraukimą ir gavus atitinkamus nurodymus iš Londono, ambasadorius buvo priverstas persvarstyti savo nuomonę ir perdavė naujajam vyriausybės vadovui A. F. Kerenskiui kategorišką atsisakymą. leisti Nikolajui ir jo šeimai patekti į Britanijos imperiją iki karo pabaigos. Sąmokslo teologinės nuorodos pateikiamos į tai, kad Didžioji Rusijos revoliucija – tai «speciali britų operacija», atvedusi prie PRARADIMO VALSTYBINIO SUVERENITETO Rusijos imperijos ir pasibaigusio Suvereno Teisių perėjimu Rusijos Imperijos valdovo, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio V – naudai.

Labai svarbu suprasti, kad Rusijos imperijos valstybinio suvereniteto ir Romanovų dinastijos teisių praradimas neatėjo 1917 m., ji TAPO BESĄSĄLYGIŠKA dar 1913 m., kurį Romanovai ir Vatikanas pažymėjo pompastika ir ritualine žmonių auka per «šventę». 300 metų naudojimo ir valdymo Rusijos Carystės turtu ir teisėmis baigėsi visišku žlugimu ir bankrotu «veiksmingų vadybininkų» – Vatikano, jėzuitų, vokiečių Romanovų Namų, kurie iš karto tapo eiliniais piliečiais NE TURINČIAIS jokių teisių, o tik įsipareigojimus ir skolas už 300 metų Rusijos apiplėšinėjimą! Reikėtų suprasti, kad 300 metų viešpatavimas margai laikinųjų minios asmenyje slaptųjų liuteronų / katalikų / protestantų su bendru «Romanovai» akivaizdžiai neprisidėjo prie įpėdinių klestėjimo pagal Rurikovičių / Bikbulatovičius liniją, kuris, savaime suprantama, privedė prie visišką mįslingumo su galimu Suverenios Rusijos Carystės Sosto paveldėjimu ir atkūrimu. Natūralu, ir Vatikanas, ir Didžioji Britanija, gavusi 300 metų skolų atidėjimą ir naujas skolas Rusijos Carystei, stengėsi padaryti viską, kad NE DALEISTI, kad būtų atkurta Suvereni Rusijos Carystė arba kad neatsirastų naujas visavertis suverenios Rusijos valstybingumas! Ir čia reikia «atiduoti pagarbą» «sandoros sūnums» – sumaniems lupikautojams, kurie per 300 metų įgijo nematytą anksčiau galią ir įtaką Rusijoje ir pasaulyje, jų aktyvistai ir agentai, kaip ir jėzuitai viduramžiais, skverbėsi į visas visuomenės sferas ir sluoksnius ir gavo galimybę bei įrankius sabotuoti bet kokią galimą konstruktyvią idėją ir veiklą Rusijoje. Susivieniję, jie, su Vatikanu ir kartu su «britais», reikia pasakyti, dėl išskirtinės ir sėkmingos specialiosios operacijos, kurią sudarė visa įvykių grandinė, organizavo valstybės suvereniteto ir teisių praradimą Rusijos Carystės. Po 300 metų ir 5 metų dėl valdžios ir teisių perdavimo (Rusijai) iš Rusijos Imperijos «specoperacija» baigėsi SLAPTU PERĖJIMU Suvereno Teisės Rusijos Carystei, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio V naudai (verčiasi kaip «sandoros žemė») rezultate BRITŲ PLANUOTA 1917 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, taip vadinamoji «Vasario buržuazinė-demokratinė revoliucija». Šis procesas buvo objektyvus, nes dominuojančiame Smegenų 441 genotipui, išreikštam rėmuose daugiausia vadinamosios «vokiečių tautybės», «atėjo» 442 genotipas (išreikštas «kita tautybe», apie kurį rašiau 30_369 straipsnyje) rėmuose laipsniško programos įgyvendinimo visų 44 Smegenų genotipų.

«Revoliucijų» laikas buvo pasirinktas sąmoningai, numatant momentą pabaigos atidavimo termino Rusijos Imperijos perdavimo balanso, kad NEDUOTI teisinio kelio sukurti visavertį ir suverenų valstybingumą Rusijoje. Visuotinai priimtoje istorinėje šių įvykių interpretacijoje «mokslinis-istorinis» pateisinimas to, kad buržuazinės-demokratinės revoliucijos tariamai yra istoriškai nulemtas modelis, susijęs su neišvengiamu socialinių ir ekonominių formacijų kaita dėl aukšto socialinio išsivystymo gamybinės jėgos. Iš tikrųjų tokiomis «parazitinėmis» materializmo teorijomis siekiama pateisinti SMERKIAMUS ŽMONIJOS istorinių, o kartais ir antžmogiškus «žmogaus sukurtų» veiksmų, siekiant užmaskuoti esamą priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir neigiamų pasekmių, kilusių ištisoms šalims ir tautoms. Jolių istorinių modelių neegzistuoja, nes istoriniai įvykiai nulemti VEIKSMO REZULTATU ne «istorinių dėsnių», o gyvų žmonių visos Sistemos vadybinio tobulėjimo proceso rėmuose, iš kurių vienas yra visų 44 Smegenų genotipų plėtros programos įgyvendinimas, o būtent specialios grupės atlikėjų formavimosi pradžia, apkrautų besiformuojančia «auksinio milijardo» struktūra. Šiuo atžvilgiu, vertinant vadinamąją 1917 m. vasario buržuazinę-demokratinę revoliuciją, o iš tikrųjų surengtą antivalstybinį perversmą, siekiant užgrobti Suverenios Rusijos Carystės teises, nurodoma, kad masinė antivyriausybinė veikla Petrogrado darbininkų ir Petrogrado garnizono karių protestai paskatino Rusijos autokratijos nuvertimą ir Laikinosios vyriausybės sukūrimą, kuri savo rankose sutelkė visas Rusijos įstatymų leidžiamąsias ir vykdomąsias galias. Bet tai tik viršutinė matoma ir akivaizdi «ledkalnio» dalis. Vienas iš pirmųjų pasiruošimo žingsnių tam tapo priimtas dar 1884m. specialus «Berlyno konferencijos aktas» (kaip ir sprendimai Pirmojo Pasaulinio Sionistų Kongreso, vykusio 1897 m. rugpjūčio 29–31 d. Briuselyje, ko ištakoje buvo paskelbti garsieji «Sionų išminčių Protokolai» (kaip planuojamas vektorius 442 Smegenų genotipo sukūrimui, nurodant jo priklausymą šiai konkrečiai «tautybei»)), kuriame įsitvirtina vadinamosios «veiksmingos ir pagrįstos okupacijos» principas – «kiekviena šalis, kuri turi žaliavų, bet negali jų efektyviai perdirbti, turėtų leisti tarptautiniams koncernams ir sindikatams išnaudoti savo gamtos išteklius».. Realizacija šito ir prasidėjo nuo Rusijoje gerai žinomų 1991 m. Akivaizdu, kad, pirmiausia, buvo kalbama apie koncernus, kurie priklausė arba Vatikanui artimiems verslininkams iš Londono Sičio arba Niujorko Volstryto. Šiuose planuose didelis vaidmuo buvo skirtas Rusijos žaliavų bazės ir infrastruktūros užgrobimui. Tačiau kai kurie Rusijos valdovai, matyt, NE PANORO ATSIŽVELGTI į tarptautinių finansinių ir politinių vertelgų pageidavimus. Paskutinius Carus-Imperatorius labiau domino nacionalinės ekonomikos kūrimas. Taigi, Imperatorius Nikolajus II išleido dekretą, pagal kurį užsienio kapitalą buvo leista laisvai talpinti Rusijoje, tačiau žaliavų eksportas ir Rusijoje gautas pelnas buvo apribotas iki 12,8%. Tai yra – jei norite plėtoti ir parduoti mūsų naudingąsias iškasenas, priimkite Rusijos pilietybę ir palikite pajamas Rusijoje.

Ar tai neprimena skaitytojams šiandienos dėl Rusijoje priimamų sprendimų? Dėl to šalis gavo daug pinigų, o sekoje NEPAISANT Į VISUS S. Witte ir kitų aukšto rango britų įtakos agentų intrigų, prasidėjo spartus Rusijos ekonomikos augimas. Taip, britų ekspertas Edwardas Thorne’as 1913 m. rašė: «Jei Vakarų šalims nepavyks užlaikyti Rusijos, 1930 m. ji nebeturės varžovų. Europa ir JAV atsidurs ant kelių prieš iškasenų milžiną» . Nenuostabu, kad Wall – Street veikėjai, iš esmės būdami britų kripto-aristokratija Jungtinėse Valstijose, labai greitai RADO BENDRĄ KALBĄ su «Karūna», susitarę dėl būsimo «Rusiško pyrago» padalijimo ir per savo statytinius JAV vyriausybėje paskelbė Rusijai, nors ir neišsakytą, bet labai sunkų karą. 1911 metų gruodį JAV ambasadorius Sankt Peterburge įteikė Rusijos užsienio reikalų ministrui notą dėl nuo 1832 metų mūsų šalių galiojusios prekybos ir laivybos sutarties nutraukimo. Amerikos spaudoje prasidėjo visko, kas rusiška, persekiojimas. Rusija buvo vadinama barbariška, laukine, antisemitine ir t.t. Nieko NE PRIMENA skaitytojams, šiandien vykstančiame?

Žinomas bankininkas, bankų namų «Kuhn, Loeb & Co» savininkas Jacobas Schiffas tiesiogiai ragino «parklupdyti niekšišką Rusiją ant kelių». Schiffas ir jo bendražygiai Volstryte statė ant ĮKAITINIMO VIDINĖS NETVARKOS Rusijos imperijoje, panaudojant «revoliucionierius» iš «išrinktosios tautos» skaičiaus. Ir didžiuliai finansiniai srautai pasiliejo į įvairaus plauko revoliucionierių kasas – nuo eserų iki bolševikų. Vien tik Shifas šiam «šventajam reikalui» išleido apie 20 milijonų dolerių asmeninių lėšų. O tai reiškia, kad mūsų tiriami įvykiai nulemti NE VYSTYMU socialinių gamybinių jėgų Rusijoje ir pasaulyje, kaip teigia «mokslininkai» istorikai, o dėl specifinio savanaudiško motyvo, siejamo su likvidavimu Rusijos, kaip pasaulinio ekonominio ir politinio konkurento, Didžiosios Britanijos ir JAV, nušalinus Nikolajų II nuo sosto ir Didžiosios Britanijos karaliui užgrobus Rusijos Caro Suvereno teises; o jei tiksliau – tai atėjimas į visas pagrindines valstybingumo ir valdžios pareigas 442 Smegenų genotipo atstovų, ir tolimesnę realizaciją per jį tikslo vektoriaus interventų Valdymo Sistemos. Faktiškai, baigiamoji fazė paminėtos anksčiau «specoperacijos» prasidėjo 1917 m. kovo 2 (15) dieną NUO TARIAMO IŠSIŽADĖJIMO caro Nikolajaus II nuo Rusijos sosto jaunesniojo brolio Michailo (didžiojo kunigaikščio Michailo Aleksandrovičiaus ) naudai, kuris 1917 m. kovo 3 d. (16) pasirašė beprasmį «Aktą apie nepriėmimą sosto (ir Suvereno) Rusijos imperijos», jau galutinai ir negrąžintinai likviduoto kaip visiškas bankrotas, ir tarsi «pateikė» teisinį sprendimą dėl būsimos Rusijos valstybinės struktūros likimo ir jos statuso, nepriklausomai nuo sprendimo Steigiamojo susirinkimo, kontroliuojamo per britų įtakos agentus. Susidariusi padėtis, susijusi su vieno tiesioginio ir besąlyginio įpėdinio nebuvimu Suverenios Rusijos Carystės, visišku nesutarimu tarp jų ir nepaisant to, kad Naujoji Suvereni Valstybė taip pat ne paskelbta, o Suvereno teisė turi tęstinumo savybę, – pasinaudojo Anglijos karalius George’as V (Mikalojaus II pusbrolis). Jis su Rusijos išdavikų – britų įtakos agentų, vadovaujamo Lvovo ir Miliukovo 1917 m. kovo 4 (17) d. SLAPTAI GAVO IR APIFORMINO atitinkamas teises vienintelio suvereno į Rusijos Carystę kaip teisėtas valdovas (jaunesnysis Suverenas) jos dalies. Faktiškai, Anglijos / Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje buvusios Rusijos imperijos teritorijoje vietoj visavertės suverenios valstybės buvo sukurta kolonija – «britų prekybos postas»! Svarbiausias veiksnys, turėjęs įtakos įvykių raidai Rusijoje nuo 1917 m. vasario mėn., buvo veikla pirmosios laikinosios vyriausybės, vadovaujamos kunigaikščio G. E. Lvovo. Vadovaudamasi savo Deklaracija ir remdamasi «vasario užkariavimu», ji atliko nemažai visiškai demokratinių pertvarkų. Buvo priimtas susirinkimų ir asociacijų laisvės įstatymas, panaikinta cenzūra ir kiti Rusijos imperijos represiniai organai (policija, žandarmerija, katorga ir kt.). Vietoj policijos departamento buvo įkurtas Vyriausiasis policijos reikalų valdymas. Pertvarkytos kitų valstybės organų struktūros ir vadovybė. Paskelbta politinė amnestija. Tuo pačiu metu BUVO SANKCIONUOTAS areštas Nikolajaus II, o taip pat jo ministrų ir kitų buvusios administracijos atstovų. Pagal 1917 m. kovo 8 d. įstatymą Ministrų Taryba ir jos biuras buvo pavadintas Laikinąja Vyriausybe ir jos kanceliarija. Buvo panaikinta Imperatoriškojo teismo ir skyrių ministerija. Kovo antroje pusėje prie Vidaus reikalų ministerijos buvo suformuotas Vietos savivaldos reikalų departamentas Laikinosios vyriausybės įgaliotinių veiklai valdyti. 1917 metų balandį kilo vyriausybės krizė, gegužę buvo suformuota pirmoji koalicinė vyriausybė, kuriai dar vadovavo kunigaikštis G. E. Lvovas. Naujoji valdžia įvykdė valstybės valdžios pertvarką. Prekybos ir pramonės Ministerijos Darbo departamento pagrindu kuriamos Darbo Ministerijos ir Pašto ir Telegrafo Ministerijos. Siekiant padėti kare žuvusių ir suluošintų šeimoms, buvo įkurta Valstybinio smerkimo Ministerija. Birželio pabaigoje prie Laikinosios vyriausybės buvo įsteigta Ekonomikos taryba, kuri turėjo parengti «bendrąjį šalies ūkio ir darbo organizavimo planą», o Vyriausioji ūkio taryba «atskiriems skyriams ir institucijoms atlikti visas priemones reguliuoti šalies ekonominį gyvenimą». Kovo pabaigoje buvo suburta Specialioji konferencija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymui parengti.

1917 m. liepos mėn. buvo sudaryta antroji koalicinė vyriausybė, kuriai vadovavo A. F. Kerenskis ⁴ . Jis, taip pat viceministras-pirmininkas, finansų ministras kariūnas N. V. Nekrasovas, vidaus reikalų ministras socialistas-revoliucionierius N. D. Avksentjevas, užsienio reikalų ministras M. I. Tereščenka ir maisto ministras, liaudies socialistas A. V. Pešechonovas tapo Komiteto gynybos nariais. Rugpjūčio pradžioje naikinama Sinodo vyriausiojo prokuroro pareigybė ir suformuota Išpažinčių Ministerija.

Rugpjūčio 7 dieną darbą pradėjo Visos Rusijos Steigiamojo Seimo rinkimų komisija (Vsevybory). Rugpjūčio pabaigoje Karo ministro kabinetas buvo pertvarkytas į ministro pirmininko – Vyriausiojo Vado – karinį kabinetą. Likvidavus generolo L. G. Kornilovo išpuolį, vietoj vyriausybės «iki galutinio kabineto sudarymo» rugsėjo 1 d., sukuriama Direktorija penkių narių – A. F. Kerenskio, M. I. Tereščenkos, A. M. Nikitino, generolo A. I. Verchovskio ir admirolo –. D. N. Verderevskio. Siekiant išspręsti vyriausybės sudėties klausimą rugsėjo 14 d. Petrograde, pradėjo dirbti Demokratų konferencija, kuri rugsėjo 21 d. išrinko nuolatinę Laikinąją Respublikos tarybą – Priešparlamentą.. Po trijų dienų Kerenskis suformavo trečiąją koalicinę vyriausybę. Pirmosiomis Vasario revoliucijos savaitėmis vietines carizmo valstybines institucijas pakeitė Laikinosios vyriausybės provincijų, miestų ir rajonų komisarai. Jų teisės iš pradžių NE BUVO reglamentuotos ir tik 1917 09 25 buvo paskelbtos «Laikinieji provincijų (apygardų) ir apygardų komisarų nuostatai».  Kartu su sovietais buvo kuriami renkami laikinieji visuomeninių organizacijų komitetai, kuriuose buvo žemės ir miesto savivaldos organų balsiai. Žemės savivaldos organai taip pat buvo sukurti daugelyje atokių Rusijos regionų. Bendras visos žemės savivaldos organų institucijų sistemos valdymas buvo patikėtas Visos Rusijos Žemės savivaldos organų sąjungai.. Balandžio 15 dienos įstatymu miestuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 150 tūkstančių žmonių, buvo įsteigti rajonų savivaldos organai (dūmos ir tarybos), kurių veiklą vienijo Dūmų taryba. Taigi, sukūrus Laikinąją Rusijos vyriausybę, tuomet «Direktoriją», pridengtą širma paskelbta 1917 m. rugsėjo 1 d. (14) Rusijos Respublikos, išdavikų gauja (kitaip ir ne pasakysi) vadovaujama 1917 m. pradėjo jau minėti įtakos agentai: Kerenskis, Miljukovas, Rodzianko, Gučkovas, Lvovas, Šulginas ir «K ^o» pradėjo SLAPTAS VYKDYMO FUNKCIJAS valdančio organo kolonialinės administracijas buuvusioje Rusijos Imperijoje su tikslu NEDALEISTI atstatyti ir atkurti Suverenios Rusijos Carystės ar Naujosios Suverenios Valstybės, paveldėtojos teisių ir turto Rusijos Carystės ir kitų mūsų valstybingumų per 7426 metus.

Kai bendra paslėpto legitimavimo užduotis perduoti Rusijos imperijos suvereno/Rusijos Carystės teises iš vieno suvereno kitam (iš tikrųjų Jurgis V paskelbė teisę užtikrinti sosto ir valdžios paveldėjimo tęstinumą kaip jaunesnysis Rusijos caro valdovas) BUVO APIFORMINTA, reikalingi Vatikanui ir Britams  archyvai, dokumentai, antspaudai, išvežti. Laikinoji Rusijos Vyriausybė/«Direktorija» – kolonijinė administracija Rusijos Imperijoje iš Rusijos – išvažiavo ir slapta įformino teritorijos perdavimą faktiškai kontrolei bolševikų viršūnei, kuri buvo tie patys agentai/sūnūs «sandoros». Tai ir buvo tikrasis „įėjimas“ į valdiškas struktūras Smegenų genotipo 442. Kerenskis, priešingai nei išgalvotas istorinis «faktas» apie pabėgimą su moteriška suknele iš Žiemos Rūmų, likus kelioms valandoms iki jūreivių įsiveržimo į Žiemos Rūmus – SU PAGARBA IŠVYKO iš Sankt Peterburgo karališkuoju «Rolls-Royce». Tuo metu, kai «bėgo jūreivis, bėgo kareivis, šaudydamas bėgomis», Kerenskis jau buvo Pskove, Šiaurės fronto būstinėje, iš kur imitavo kazokų generolo Piotro Krasnovo puolimą prieš Petrogradą. – puolimą, kuris buvo sustabdytas raudongvardiečių.

Tas pats Kerenskis/Miliukovas su tokiais pačiais «sandoros» agentais – «Trockis ir K^o» surengė revoliucinį šou su Auroros šūviu, paslėpę valdžios užgrobimą (iš tikrųjų «spalvotąją revoliuciją»), tariamai kilusią dėl «Baltijos Laivyno» jūreivių maišto. Šis «šou» su maištu Baltijos laivyno laivuose ir nepaklusnumu karinio jūrų laivyno vadovybei buvo įvykdytas siekiant toli siekiančio tikslo ir rimtų teisinių padarinių. Jis buvo surežisuotas taip, kad ateityje Georgas V Rusijos imperijos karinio jūrų laivyno vadovybės vardu ir pagal to paties Jūrų įstatymo teisinę sistemą (Didžiosios Britanijos karalius Georgas V nuo 1910 m. buvo Rusijos laivyno admirolas !!!) ir tuo pačiu metu Rusijos imperijos valdovo vardu turėjo teisinę galimybę tinkamu metu pareikšti Tarptautiniame Teisingumo Teisme ir Londono Aukštajame Karališkajame teisme apie oficialų teisinį PRIPAŽINIMAS  SAVO TEISŲ Suvereno į Rusijos Imperiją.

«Priedangos» operacija, prisidengiant «valdžios užgrobimu ir perdavimu bolševikams», taip pat suteikė galimybę Didžiosios Britanijos karališkajai dinastijai manipuliuoti vadovybe atsirandančių teritorijoje Rusijos Carystės subjektų – RSFSR/SSRS ir, jei reikia, pristatyti juos tarptautiniu teisiniu lygmeniu kaip bendrininkus/įpėdinius-įpėdinius «jūreivius-maištininkus» su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis teisinėmis pasekmėmis, pažeidžiančiomis Rusijos valstybės suverenitetą ir interesus. Beje, yra ir kitų dokumentuotų įrodymų, rodančių, kad Jurgiui V buvo slaptai perduotos Suvereno Rusijos Imperijos/Rusijos Carystės valdovo teisės. Taigi, garsusis «sandoros žemės» agentas admirolas A. Kolčakas, TAIP VADINAMASIS «Aukščiausiasis Rusijos valdovas», tyrime savo padarytų nusikaltimų, pareiškė: „1917 m. gruodžio 30 d. buvau priimtas į Jo Didenybės Anglijos Karaliaus tarnybą!», Taigi vadinamoji «Vasario revoliucija» ir po jos sekusi 1917 m. spalio perversmas arba «Didžioji Spalio socialistinė revoliucija» buvo ne kas kita, kaip «priedangos operacija», skirta Didžiosios Britanijos Karaliui slaptai užgrobti Suvereno teises į Rusijos Imperija!

Remiantis istoriniais duomenimis, tas pats Kolčakas taip apibūdino įvykius, susijusius su 1917 m. perversmu, „Tai (t. y. perversmas) padarytas tam, kad ateityje visi subjektai ir valdžios organai organizuojami «maištininkų» (RSFSR \ SSRS \ SNG \ EAES ir t.t.) ir jų bendrininkai buvo automatiškai laikomi neteisėtais pagal tarptautinę ir Aukščiausiąją prigimtinę teisę bei tikrojo Rusijos Suvereno…». Tuo pačiu metu nuslėptu Suverenu ir beneficiantu visko kas buvo ir yra Rusija, liko Didžiosios Britanijos monarchu. Štai taip Rusija (Rusijos Imperija) ir jos tautos tapo tarsi subjektu ir nuosavybe išorinės Britų kontrolės, tai yra kontrolės objektu rėmuose jūrų ir Romos kontinentalinės, komercinės/korporacinės teisė palei faktą nebuvimo pervedimo balanso Rusijos Imperijos ir priėmimo jo kito juridiniam suvereniam subjektui – teisių perėmėjui. Jau buvusios Rusijos Imperijos ir visų jos įpėdinių prieš Britaniją paslėptos jurisdikcijos ir kolonijinės priklausomybės patvirtinimas yra faktas (gali būti laikomas daiktiniu įrodymu tarptautiniame teisme), kad net vėliavos spalvos Rusijos Imperijoje pasikeitė į spalvas, įtrauktas į vėliavą  jos metropolijos. Tai yra spalvos juodai – geltonai – baltos suverenios Rusijos Imperijos po 1913 m. pasikeitė į spalvas dabartinės Rusijos Federacijos «trispalvės»: balta, mėlyna, raudona, tai yra heraldinės vėliavos spalvos  Didžiosios Britanijos karūnos ir Rusijos komercinės vėliavos.

(Reikėtų kaip kitą įrodymą paminėti faktą, kad išdavikas generolas Vlasovas ir jo Rusijos išsivadavimo armija (ROA) 1943 m. surengė paradą priešais Vermachtą, kuriame jau tada jo «gvardiečiai»“ žygiavo su vėliava. kuri visiškai sutapo su dabartine Rusijos Federacijos trispalve, t. y. su Rusijos Imperijos prekybinio laivyno heraldinėmis spalvomis ir Didžiosios Britanijos vėliava). Papildomas patvirtinimas yra faktas, kad valdant laikinajai Rusijos Imperijos vyriausybei ir «Direktorijai» pasikeitė ne tik vėliava, bet ir Rusijos herbas: nuo erelių galvų dingo karūnos, kurios anksčiau rodė Rusijos Imperijos nepriklausomybės ir suvereniteto ženklą.

.

Analogiškai, herbas ant dabartinių Rusijos Federacijos centrinio banko banknotų (Rusijos Federacijos centrinis bankas ir jo «rubliai» – dabartinės Rusijos Federacijos, kaip Rusijos įpėdinės Kerenskio-Lenino-Trockio, valdymo instrumentas) iki 1922 m. gruodžio 30 d.) taip pat vaizduojamas su ereliais be karūnų, o tai rodo mūsų šalies finansų sistemos priklausomybę nuo kolonijinės valiutos, taip pat tai, kad Rusijos Federacija yra RC / RSFSR teritorijos valdymo instrumentas kolonijinė administracija, t. y. «faktorija».

Natūralu, TIKRIEMS RUSIJOS PATRIOTAM, kurie susibūrė aplink Staliną, šis šalies statusas NE GALĖJO jiems patikti, ir jie pasistengė atsikratyti nuo «sandoros žemės pasiuntinių», surengus kovą prieš trockistus ir kitus «pasiuntinius», vykdant didelius «valymus» 1937-1939 m. O prasidėjo ši kova 1920 m. pabaigoje, kai Leninas ir Stalinas sužinojo, kad Trockio-Rotšildų komanda, kuri faktiškai perėmė Rusijos ekonomikos ir finansų kontrolę 1917 m. spalį, padedama savo agentų per 1918 m. susikūrusi Liaudies banką RSFSR (1918–1920) tyliai ir greitai įstūmė RSFSR į skolas ir apkrauna visą Rusijos turtą, deklaratyviai (pranešant tarptautiniams reguliuotojams) nustatydama savo kontrolę emisijai VISŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ, skolų ir naujų bei senų Rusijos pinigų. Tai dar viena iš daugelio (kurių buvo ir laukė mūsų (Rusijos)ateityje) ne mažiau «išskirtinių operacijų» prieš mus. Tokiems svarstymams nėra jokių dokumentinių ar mokslinių įrodymų, tačiau faktas lieka faktu, nuolat kovojanti ir ginčydamasi su Rusija, Didžioji Britanija visada pasirodo esanti jos sąjungininkė karuose su vieninga žemynine Europa. O Vokietija – visada priešas. Ir šiandien Anglija paliko Europos Sąjungą ir stojo į beveik visos Europos konfrontaciją su Rusija, o Vokietija – vėl žemyninės Europos lyderė. Ką tai reikštų? Ir tikriausiai, perskaičius šią medžiagą atsakymas tampa akivaizdus.

Istorinių apmąstymų fone apie tai, kas vyksta, yra natūralūs dėsniai, kai periodiškai kontinentinės Europos šalys susijungia į Sąjungą, kuri kiekvieną kartą kitaip vadinama arba niekaip nevadinama, bet kovoja ji PRIEŠ RUSIJĄ  BENDRU FRONTU. Kiekvienas Europos šalių susivienijimas yra susijęs su tuo, kad jos kartas nuo karto patenka į socialinę ir ekonominę aklavietę, iš kurios kaskart iškyla su NAUJA IDEOLOGIJA, turėdama lyderiu charizmatišką Popiežių ar Lyderį, ar Vadą, ar žiniasklaida. Nesunku įsitikinti, susipažinus su aukščiau aprašytą istorija, kad suvienytos Europos puolimo prieš Rusiją technologija visada yra ta pati: 1) agresijos priešakyje – ideologija, telkianti Europą į sąjungą (tai katalikybė, tai Napoleono Kodeksas, tai Hitlerio «25 punktai»); 2) antra ešelonas – europos tautų «IŠSKIRTINUMO» TEORIJA; 3) trečiasis ešelonas – pretenzijos į «prastesnių tautų» gyvenamąjį plotą ir išteklius; 4) ketvirtasis ešelonas – karas NAIKINANT TAUTAS, nepriėmusių jų ideologijos ir išnykusių iš Europos istorijos bei jos geografinio žemėlapio. Taip išnyko visi Vakarų ir Vidurio Europos slavai. Lentelėje trijų Europos vienijimosi laikotarpių ideologija atrodo taip:

Trijų Europos susivienijimo ciklų ideologijos schema prieš puolimą prieš Rusiją

Visuotinai priimta, kad «gyvenamoji erdvė», dėl kurios susivienijusi Europa kovojo, – tai tik fizinė aplinka, kurioje yra visi gyvybei reikalingi ištekliai, gyvybės palaikymas: Rytų Europos ir Rusijos platybės. Tai visiškai tiesa, bet ši aplinka NEPASIEKIAMA BE IDEOLOGIJOS – pirminio įsivaizdavimo apie ją, kuri vadinama «metafizine gyvenamąja erdve». Šią įsivaizduojamą erdvę sudaro jos aukštuma – gyvenimo Vertybės, platuma – gyvenimo Prasmė, ilguma – gyvenimo Tikslas, tūris – gyvybės stiprybė.

Kol NE SUFORMUOTA IDEOLOGIJA iš gyvenimo prasmės, vertės ir tikslo, iki tol nei Popiežius, nei Napoleonas, nei Hitleris negalėjo įsivaizduoti tos «fizinės gyvenamosios erdvės», kurią jie norėtų nukariauti savo „piliečių“ gyvenimui. Ši «metafizinė gyvenamoji erdvė» VADINAMA – SVAJONE. 

Žinoma «amerikietiška svajonė», bet tokia pat svajonė vedė europos jūreivius per vandenynus ieškoti «fizinės gyvenamosios erdvės» iš Anglijos (James Cook ir kt.), Portugalijos (Vasco da Gama ir kt.), Ispanijos (Kolumbo ir kt.). Svajonė apie «metafizinę gyvenamąją erdvę» brėžia mokslinį pasaulio Paveikslą (žemėlapį, nurodantį kelią į gyvenimo Tikslą), Pasaulėžiūrą (gyvenimo Vertybės – gyvenimo išbandymų taškai), gyvenimo Paveikslą ( gyvenimo Prasmė įveikti savo baimes), valią gyventi (Tarnystė viršijant savo jėgas). Ši Svajonė tampa tautų sąmone.

Kontinentinės Europos šalių asociacijų ir Rusijos karų istorijos tyrimas parodė, kad IDEOLOGIJA BUVO ir pas Romos Popiežių («Biblija»), ir pas Napoleoną («Civilinis kodeksas»), tiek pas Hitlerio («25 punktų»), taip pat ji buvo ir pas Aleksandrą Nevskį (pravoslavija), Michailą Kutuzovą (Tėvynė), Josifą Staliną (Markso «Kapitalas»). Aprašytais atvejais Rusijos ideologija išlošinėjo. Šiandien Europa vėl patiria NE GERIAUSIUS laikus tarp fantastiško Kinijos, Indijos ir Korėjos iškilimo. Pasiekiama fizinė gyvenamoji erdvė «subliuško». Europai vėl tenka susivienyti po «Breton Vudso susitarimų» ir «Vašingtono konsensuso» vėliava, turint kaip ginklą liberalia ideologija. Kol kas nėra akivaizdaus lyderio, vado, bet Napoleonas, kaip ir Hitleris, ATSIRADO staiga tokioje stadijoje, kokioje jų NE LAUKĖ. Įvykiai Ukrainoje, vykstantys šiandien mūsų akyse, akivaizdžiai dar neturėjo įtakos jo pasirodymui ir NE PAVEIKS a priore. Viskas vyksta Naujosios Valdymo Sistemos veikimo rėmuose, ir globalios pasaulio užduotys kurios AIŠKIAI PASIRODĖ nuo įvykių Ukrainoje pradžios ir turėtų būti išspręstos kaip vienas iš Naujosios Pasaulio Tvarkos ir naujosios gyvybės palaikymo sistemos elementų, būtent per tuos žmones (vadovaujantiems šiuose įvykiuose šalims-dalyvėms), o jei tiksliau, per tuos Smegenų genotipus, kurie ir «išeis» iš istorinės scenos ant «bangos jų šiandieninio iniciatyvumo». Pas juos vis dar liko administracinių – jėginių elementų pėdsakų kaip buvusios «demokratijos institucijos» kuri kasdien ir valandą praranda savo buvusią didžiulę įtaką Pasauliui. Šis likęs pėdsakas dabar persirengė trigubo fašizmo pavidalu: Finansiniu fašizmu, Administraciniu-biurokratiniu fašizmu ir Nacionaliniu-demografiniu fašizmu. Bet kokie karingų Vakarų bandymai atkurti prievartos Konstrukciją su jos praeities prievartos įtaka, agresyviai pasireiškiančiomis paslėptomis klanų formuotėmis, remiant NATO jėgos blokui, yra visiškai izoliuotos nuo realybės ir ankstesnės sėkmės daugiau NE TURĖS. Jų laikas praėjo. Pasaulio pseudoelitui sunku su tuo susitaikyti, todėl kišeninės žiniasklaidos pagalba jie bando sukurti iškreiptą socioninį Pasaulio paveikslą, pagrįstą dezinformacija, istorijos iškraipymu, atviru melu ir šmeižtas. Ji priversta kovoti su alternatyviu požiūriu, riboti žodžio laisvę, įvesti cenzūrą, persekioti mąstančius kitaip, išvaryti nepriimtiną žiniasklaidą. Tačiau pas daugelį planetos tautų VYKSTA PROCESAS SUVOKIMO, kad Pasaulis yra daug didesnis už ekspansinę Europą, JAV ir Didžiosios Britanijos hegemonines pretenzijas į jų deklaruojamą «svarbos» lygį organizuotose tarptautinėse žmogaus egzistencijos sferose. Tai objektyvus procesas, pokyčiai kurio NE PAKLUSNŪS NIEKAM, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo visame, kas vyksta. Visa tai liečia Rusiją tiesiogiai ir reikalauja šiandien KONKREČIOS VIEŠOS IDEOLOGIJOS – ideologijos, nešančios savyje realią globalią Idėja, kurią supras ir priims žmonės, kuri taps jungiamąja visas Rusijos tautas ir kuri, nebijosiu tai pasakyti, taps vienijanti visoms Pasaulio tautoms.

F. Škrudnievas (Ф. Шкруднев)

¹ Nyčė „Anapus gėrio ir blogio“.

² Sergejus Julijevičius Witte (1849-1915) – grafas ( 1905) , Rusijos valstybės veikėjas, Sankt Peterburgo mokslų akademijos garbės narys (1893). Geležinkelių ministras 1892 m., finansų ministras nuo 1892 m., Taikos kabineto pirmininkas nuo 1903 m., Ministrų Taryba 1905–1906 m.

³ Princas Georgijus Jevgenievičius Lvovas (1861 m. spalio 21 d. (lapkričio 2 d., Drezdenas – 1925 m. kovo 7 d., Paryžius) Rusas – valstybės ir politinis veikėjas. Pirmasis ministras-Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas nuo 1917 m. kovo 2 (15) iki liepos 7 (20) d. Kariūnų partijos narys (1905–1917). Vasario revoliucijos metu imperatorius Nikolajus II, atsisakęs sosto, paskyrė Lvovą Rusijos Respublikos vyriausybės vadovu, atliekančiu valstybės vadovo funkcijas.

⁴ Aleksandras Fedorovičius Kerenskis (1881 m. balandžio 22 d. (gegužės 4 d., Simbirskas, Rusijos imperija – 1970 m. birželio 11 d., Niujorkas, JAV) – Rusijos politikas ir valstybės veikėjas; ministras, tuometinis Laikinosios vyriausybės pirmininkas (1917). Socialistų revoliucijos partijos narys.

.