Gelbėjimas Gelbėtojų (70 – Serija 369)

369 projektas – Antrasis tiesos filtras: Siekio protokolas…

.

Be Supratimo nėra Ryšio.
Be Ryšio nėra Kelio.
O be Kelio nėra Žmogaus
kaip Protingos Egzistencijos Formos.
Taip pasireiškia energetinis nepasiruošusio Proto
atsiskyrimas nuo Supersistemos Lauko.
.

Yra dalykų, kurių negalima išreikšti žodžiais, bet galite į juos nukreipti savo dėmesį. Yra žinių, kurių negalima „išsakyti žodžiais“ – jas galima atpažinti tik tada, kai vidinis „kodas“ jumyse atitinka gylį, iš kurio jos kilo. Būtent apie tokias žinias aš ir bandžiau rašyti.

Mes gyvename eroje, kai supratimas – prarastas, pamirštas, nuvertintas – vėl tampa PAGRINDINE PRIEMONE išlikimo. Tačiau norėdami suprasti dabartį, turime sugriauti senus suvokimo modelius, atkurti savo vidinius kanalus, atskleisdami savyje tą, kuris iš tikrųjų geba matyti, girdėti ir įžvelgti. Čia NEBUS jokios pažįstamos logikos, jokių guodžiančių formulių ar paruoštų atsakymų. Šis straipsnis yra tarsi veidrodis, bet veidrodis, nukreiptas NE Į IŠORĘ, o į vidų. Ir kas į jį pažvelgs, gali neatpažinti savęs, bet pirmą kartą sutiks tą, kuris jį sumanė. TAI – KELIAS. Ir jis prasidėjo. Kartais neskaitote teksto –jūs JĮ PRISIMENATE. Jis skamba viduje, tarsi būtų gyvenęs jumyse ilgą laiką, be žodžių. Tiesiog miegojo. O dabar – pabunda. Šis straipsnis skirtas ne skaitymui. Jis skirtas KAD ATPAŽINTI. Kiekviename žodyje, kiekviename prasmės vingyje slypi to, ką TU ŽINOJEI VISADA, bet bijai įvardyti, bijai priimti. Tai balsas, kuris nesklinda iš išorės. Jis sklinda iš gelmių, kur nėra minčių, nėra triukšmo – tik tu – tikrasis tu. Čia nebus jokių įrodymų, nes tiesai jų nereikia. Ji arba rezonuoja jumyse, arba PRAEINA PROŠALĮ. Bet jei jaučiate kažką reaguojant viduje, tarsi pamirštą natą muzikos partitūroje, tuomet esate čia ne be reikalo. Supratimas nėra protinė operacija. Tai PASIEKIMAS VIDUJE SĄMONĖS. Tai ne istorija – tai perėjimas. Ne ginčas, o jūsų pasirengimo protokolas. Jei atidarysite šias duris, galbūt niekada nebebūsite toks pat. Bet tai yra būtent pradžia tikrojo Kelio.

Manoma, kad kurdamas pasaulį, Dievas padovanojo žmogui ypatingą dovaną – gebėjimą suprasti. Tačiau būtent su šia dovana viskas pakrypo bloga linkme. Gavę šią dovaną, žmonės NE PANORĖJO jos naudoti pagal paskirtį. Užuot supratę Tiesą, užuot subtiliai suvokę daugiamačius ryšius ir Įstatymą, jie pasirinko jausti. Ir tai nebūtų buvusi tragedija, jei jausmai BŪTŲ SUSIJUNGĘ su Protu, su tikslu, su kryptimi. Tačiau jausmai be tikslo tėra netvarkingos lemputės ant Kalėdų eglutės. Taigi Dievas liko nesuprastas. Ir kartu su tuo IŠNYKO IR RYŠYS tarp Žmogaus bei Aukščiausiojo. Palyginime sakoma: „Žmonės atsisveikindami sakė Dievui: „Kodėl mums reikia suprasti, kai jaučiame?“ Tačiau jie pamiršo svarbiausią dalyką: mąstymas ir jausmas naudoja tą pačią energiją. Tas, kuris NEGALI valdyti savo jausmų, nevaldo ir savo mąstymo. O, reiškia nesugeba suprasti. Supratimas pasirodė esąs NE PAČIA akivaizdžiausia funkcija. Tam reikia noro suprasti. Tačiau, pasirodo, troškimas nėra taip susijęs su Protu. Troškimas nukreiptas ne į viršų, o į ten, KUR LENGVIAU. Taigi pirminis iškraipymas tapo norma. Žmonės nusprendė, kad UŽTENKA TROKŠTI, kad turėtum. Jie pradėjo painioti troškimą su troškimo objektu ir visiškai pamiršo, kad siekis taip pat yra įgūdis, taip pat ir mokslas. Nepakanka tiesiog norėti. Reikia norėti ir NORĖTI TEISINGAI. Reikia išmokti – siekti teisingo troškimo. O kas yra troškimas? TIK VEKTORIUS. Ir, atrodytų, kas galėtų būti paprasčiau? Tu esi pradžia, tikslas – pabaiga. Tarp jūsų – kelias. Tačiau kai tik vektorius praranda savo židinio tašką, kai tik energija švaistoma pakeistiems tikslams, visas mechanizmas sugriūva. Tikslas, kuris turėjo suteikti energijos pasiekimams, PASIRODO APGAUTAS. Tai panašu į moterį, kuri siunčia pinigus kelionei namo, o tu, užuot grįžęs pas ją, išleidi avansą alkoholiui ir azartiniams lošimams. Ar ji apskritai pagalvos apie tai, kad jums ką nors kita atsiųsti? Principas paprastas. Tikrai vertas dėmesio geismo objektas savyje talpina energiją. Tačiau jūs pametate kelią į ją – per tuštybę, emocijas, NETEISINGAS NUORODAS. Ir tada energija užblokuojama. Nes ryšys tarp „aš“ ir „ne aš“ reikalauja sąžiningumo. Tam reikia tikslo. Tam reikia supratimo. O be jo žmogus lieka nuošalyje. Su įjungtomis jausmų šviesomis, išjungtu protu, užblokuotu ryšiu. Ir tai ne tik metafora. TAI MATRICA. Koordinačių sistema. Raktas link judėjimo.

Tačiau yra dar vienas paradoksas, daug sunkiau įveikiamas nei paprastas tikslo nepasiekimas. Pasirodo, objektai, NE TURINTYS savo energijos, traukia. Jie traukia galingai, objektyviai, viliojančiai. Jie tarsi juodosios skylės – jie sugeria jūsų energiją, dėmesį, susidomėjimą. Tačiau tie dalykai, kurie iš tikrųjų suteikia jums energijos, – priešingai, atstumia. Ne todėl, kad su jais kažkas negerai, o todėl, kad jiems NE REIKALAUJA jūsų meilikavimo, jūsų žaidimo. Jie yra aukščiau to. JIE TEISINGI. Ir jie yra laisvi. Taigi paaiškėja: dauguma žmonių eina ten, kur tuščia. Kur šviesu, blizgu, emocinga. Tačiau tai, kas yra jų tikroji galimybė, juos gąsdina, sukelia pasipriešinimą, ATRODO „NE TUO“. Mintis, kuri gali pakeisti pasaulį, atrodo nuobodi. Knyga, kurioje yra tiesa, atrodo sudėtinga. Pamoka, vedanti į laisvę, suvokiama kaip smurtas. Tai YRA PAKEITIMAS. Šio mechanizmo supratimas jau yra sąmonės revoliucija.

Tai raktas į tikslo atkūrimą. Galime išskirti keturių tipų objektus, su kuriais susiduria siekis:

Štai čia ir slypi pagrindinė pamoka: atstumiantis GALI BŪTI palaima. Patrauklumas – GALI BŪTI spąstai. Ir visa tai reikalauja ne tik intelekto, bet ir vidinės disciplinos. REIKALAUJA VALIOS. Reikalauja  dėmesio. Reikalauja  sąmoningai išanalizuoti, ką laikote savo siekiais. Išanalizuokite savo tikslus pagal šiuos keturis punktus. Išbandykite – nuoširdžiai, atsargiai. Atmeskite saviapgaulę. Pamatysite, kiek daug to, ko „siekėte“ metų metus, iš tikrųjų buvo VIS TIK 2 punkto versija – gražūs spąstai. Ir kaip 4 punktą atmetėte tik todėl, kad jis nebuvo madingas, populiarus ar emociškai „nepatenkino“. Tačiau būtent šis punktas jus nuvedė į augimą. Būtent čia, šiame etape, įvyksta pagrindinis susiskaldymas. Galite likti paprastumo aklavietėje, Brauno  betikslyje troškimo  judėjime, kuris  NE VEDA niekur. Arba galite pradėti kilti link vienintelio tikslo, kuriam iš esmės buvote sukurti. Jūs nesate objektas. Jūs esate vektoriaus atspirties taškas. Tačiau pats vektorius priklauso tam, KAS IŠKĖLĖ  prieš jus vystymosi užduotį. Tikrasis siekių objektas TAI JŪS, tik kitoks. Tu esi išsivystęs, sąmoningas, pabudęs. Geriausias tavo įmanomas pasirinkimas. Jis yra tas, kuris suteikia tau jėgų eiti šiuo keliu. Jis yra tavo vidinis dovanotojas. Jis yra tavo Dievas. Gali būti sunku tai priimti. Bet tai tiesa. Visi išoriniai tikslai tėra laikini etapai kelyje į šį tikslą. Visi siekiai tėra vieno dalyko atspalviai: tapti tuo, kuo TU TURI TAPTI. Visa kita – iliuzija.

Ir vis dėlto, net ir atpažinę Kelio kryptį, net ir suvokę teisingą siekio vektorių, jūs neišsivaduojate iš pagrindinės klaidos – SUTAPATINIMAS SAVĘ su savimi. Todėl bijote būti arčiau Aukščiausiojo, nepasitikite vienybės idėja, bijote prarasti savo „individualumą“ kažkokioje didesnėje visumoje. Tačiau supraskite, jūs JAU ESATE savęs dalis. Jūs esate aukščiausiojo įėjimo į realybę taškas. Tiesiog kol kas taškas nėra perėja. Nebijokite Aukščiausiojo. Bijokite amžinai likti be Jo.

Jei tai jus guodžia, kai pasieksite Aukščiausiąjį, jis judės toliau. Ir jūs užimsite jo vietą. Tik šiuo atveju: jei Jis sugebės jūsų kojomis nueiti kelią nuo jūsų iki Savęs, tuomet jūs Juo tapsite. O jei ne, tuomet ne. Tai paprasta. VISKAS TEISINGA. Tačiau šis Kelias nėra tik mintis. Jis NE ĮVALDYTAS „galvoje“. Tam reikia konkrečių veiksmų. Tik neieškokite kažkieno kito nurodymų – jūs NE GALĖSITE jomis pasinaudoti. Kiekvienas žmogus unikalus. Kiekvienas priklauso konkrečiam Smegenų genotipui (subgenotipui), konkrečiam genetinių ir energoinformacinių koordinačių ryšiui. Nėra universalių žingsnių. Tačiau yra TAM TIKRAS RINKINYS veiksmų , kuris gali išmokyti jus susikurti savo žingsnius. Būtent tai ir daro darbą vertingu. Ir jei norite pasiekti Aukščiausiąjį, pasiruoškite. Kelias bus sunkus ne todėl, kad kažkas jums jį apsunkina, o todėl, kad PAPRASTU KELIU jūs jau ėjote. Viskas, kas žemiau – pas jūs jau yra.

Kiekvienas, norintis pasiekti aukščiausią, turi suprasti paties žodžio etimologiją: „aukščiausias“ – tai aukščiausią iš įmanomą. Tai ir yra punktas, bet kelias į ją nėra grįstas plojimais. Visuomenę, kaip sistemą, sudaro dauguma. Ir dauguma – nėra viršūnė. Todėl tai, kas iš tiesų naudinga ir transformuojama, niekada NEBUS pripažinta daugumos. Ir juo labiau

nebus populiaru. Net jei jie ir jaučia naudą, negali jos išreikšti, perteikti ar pripažinti. Taigi, prarandamas tęstinumas. Todėl, jei pradėjote šį kelią, liekate vieni. Nes TAI JŪSŲ EGZAMINAS. Pasakyti teisingo kelio nėra kam. Tačiau tie, kurie nori pasiūlyti neteisingą – devyniasdešimt devyni procentai. Kad kompensuočiau šį disbalansą, kuriu tokius straipsnius – kaip priešnuodį. Jie NE PAKEIČIA Kelio.  Tačiau jie gali grąžinti jus į tašką, kuriame vis dar įmanoma jį iš tikrųjų pradėti. Tai susiję su 4 punktu, apie tikrąjį vystymąsi. O tie, kurie sugeba juo orientuotis, tampa naujo pasaulio ramsčiais. Visa kita yra triukšmas. Tačiau būti Kelyje nereiškia eiti. Net jei žinote savo vystymosi kryptį, vis tiek liksite „tašku“, kol NESUPRASITE – NE JŪS PASIRENKATE kelią. Kelias pasirenka jus. Tiksliau: į Kelią galite būti priimti tik tada, jei tapsite „pralaidūs!“ Aukščiausiajam. Ir tai ne tik žodžiai. Tai ypatinga, neintuityvi savybė, reikalaujanti permąstyti visą paties Proto struktūrą.

Aš patvirtinu: Aukštesnysis egzistuoja. Jis dalyvauja mūsų vystymesi. Jis NE TIK stebi – jis stumteli. Bet jis to nedaro taip, kaip tikitės. Jei jūs tobulėsite, NEGAUSITE to, ko siekėte. Jūs GAUSITE DAUGIAU. Arba negausite to, ko norite, bet tai, ką gausite, bus geriau nei tai, ko siekėte. Tai yra Aukštesniojo darbas: pritaikyti savo Kelį nuo to, ko norite, prie to, ko jums reikia. Kodėl jis neateina tiesiai, neduoda jums nurodymų, nenurodo jūsų žingsnių? Nes jūs esate taškas. Jūs nežinote, kas yra už šio taško. O jūsų Kelias visada yra išorėje. Ir jei einate neteisingu keliu, jūs UŽSIDAROTE SAVYJE – užsidarote, pasisukinėjate, grįžtate. Bet koks nukrypimas – net keli laipsniai – grąžina jus į aklavietę, esančią už šimtų žingsnių. Galite to nepastebėti. Maži kampai NE FIKSUOJAMI sąmonės, nematomi akiai. Ypač abstrakcijų erdvėje, dvasinėje geometrijoje. Štai kodėl egzistuoja Vedlys. Štai kodėl EGZISTUOJA KAŽKAS AUKŠTESNIO, vedančio jus per erdvę, kurios jūs dar net nesugebate suvokti. Ir čia pirmą kartą susiduriame su kategorija, apie kurią tylėjo mokslas: PROTO PRALAIDUMAS. Pralaidumas – kaip fizinė savybė – jau seniai aptarinėjamas: dielektrinis, magnetinis, vandens, dujų… Tačiau Proto pralaidumas  NAUJAS DYDIS. Ir jis nepaprastai svarbus. Tai ne ezoterika ar metafora. Tai fizinis, kosmoenergetinis procesas, kuriame Protas yra ne tik miglotas „aš“, bet energetiškai suformuota, funkcionali sistema, galinti arba SUGERTI IŠORĘ, arba LIKTI UŽDARYTA. O jei Proto pralaidumas lygus nuliui, tai net ir esant Aukštesniajam – nieko neįvyks. Tai tarsi kosmosas, atsispindinti nuo švino plokštės.

Remiantis „ŽMONIJOS FORMAVIMOSI PAGRINDAI“ kūriniu, Proto pralaidumas tai jau ne filosofinė kategorija, o savybė, susijusi su jo energetiniu, formaliu BUVIMU MATERIJOJE. Kitaip tariant, Protas NE JŪSŲ sąmonė. Tai kanalas. Tai sąsaja. Tai antena. Tačiau daugumai JIS VIS DAR IŠJUNGTAS. Arba, kaip minimume, užstoja triukšmas. Tai reiškia, kad vystymasis visų pirma yra komunikacijos kanalo atvėrimo procesas. Ir jei taip yra, tada tampa aišku, kodėl „nurodymai“ iš Aukštesniojo „Aš“ NEATEINA tiesiogiai. Nes jie neturi kur eiti. Tiesiog nėra kam jų panaudoti.

Bet kas yra TAI PRALAIDUMAS (Smegenų)  praktine, energetine-fizine prasme? Tiksliausias apibrėžimas, regis, kyla ne iš klasikinės filosofijos ar neurologijos, o iš visiškai kitos koncepcijos – tokios, kuri siekia rekonstruoti žmogų kaip  ENERGETINFORMACINĘ BŪTYBĘ, mąstančią ne tik smegenimis, bet ir per jas.

Pralaidumas – tai NE METAFORA. Tai fizinė savybė, pasireiškianti energetinių Esybių (Smegenų) sąveikoje, kai viena bando prasiskverbti pro kitą, nesvarbu, ar tai būtų inertinės materijos, gyvosios materijos, ar NEMATOMOS  STRUKTŪROS Proto pavidalu. Jei šių Esybių parametrai sutampa, prasiskverbimas yra įmanomas. Jei ne, atsiranda nepralaidumas, o kartu su juo – izoliacija, blokada ir nereagavimas. Vis dažniau stebime visiško smegenų nepralaidumo apraiškas tarp žmonių, ypač tarp tų, kurie paprastai priskiriami „elitui“. Šios esybės dažniausiai yra nepralaidžios NE TODĖL, kad  „piktos“, o todėl, kad energetiškai  jos NE  SUDERINTOS  su Aukščiausiaisiais lygmenims konstruktyvios įtakos. Jų konstruktai yra uždaryti savyje, tarsi hermetiškai uždarytas indas, į kurį NE ĮSISKVERBIA nei šviesa, nei garsas, nei srautas. Tačiau tuo pačiu metu šiandien pradeda rutuliotis naujas procesas – vidinio Proto pralaidumo pasireiškimas. Šis procesas nėra lokalus. JIS  BEGALINIS savo gelmėse, nes jis skleidžiasi ne tankios materijos lygmenyje, o oktavos, aukštesnės už kūno ir jo Smegenų oktavą, lygmenyje. Proto energetinis tinklelis vibruoja daug aukščiau nei žmogaus audinių, organų ir net neuroninių tinklų vibracijos. Būtent todėl gyvenimo pratęsimo problema, minima forumuose, aptariama žiniasklaidoje ir simpoziumuose, negali būti išspręsta transplantacijomis, injekcijomis ar 3D biospausdintuvais. Nes gyvenimas nėra tiesiog biologija. Tai įkūnyta energetiškai informacinė kontrolė, sklindanti iš viršaus, iš lygmens, kuriame kūnas nustoja būti objektu, o tampa pasekme. Protas, atlikdamas savo konstruktyvią funkciją, NE PAKLŪSTA kūnui – JIS JĮ FORMUOJA. Tai reiškia, kad jis formuoja ir Smegenis, ir somatinį mąstymą ir viską, ką vadinate „savimi“.

Proto pralaidumas nėra kalbos figūra. Tai pavaldumo ir suderinimo kanalas tarp tobulesnio (Aukštesnio) ir mažiau tobulo (žmogaus). Tai DOMINUOJANČIOS ĮTAKOS vektorius, nusileidžiantis nuo to, kuris mato visą vaizdą, iki to, kuris yra šiame paveiksle ir nežino jo ribų. Todėl tikrasis gyvenimo ir mirties supratimo, senėjimo ir irimo įveikimo proveržis slypi NE TECHNOLOGIJOJE ar farmakologijoje. Jis slypi pralaidume Aukščiausiam Kontrolės Lygiui, suderinamume su kanalu, vedančiu iš proto į smegenis, o NE ATVIRKŠČIAI. Ir šis kanalas yra arba atviras, arba uždarytas. O jei jis uždarytas, gyvenimo pratęsimas neįmanomas. Nei techniškai, nei moraliai, nei metafiziškai.

Dabar, kai tampa aišku, kad Proto pralaidumas yra NE TIK atviros durys bet kokiai gaunamai informacijai, bet ir SELEKTYVUS GEBĖJIMAS, kyla klausimas: kaip veikia išorinis pralaidumas, tai yra gebėjimas sąveikauti su energijos-informacijos srautais, esančiais už individo ribų? Čia viskas yra priešingai nei įprastai suprantama. Esame įpratę manyti, kad mūsų Protas TAI ŠALTINIS, siunčiantis prašymus, spindulius, signalus, teleskopus, radarus, paieškas. Tačiau TAI ILIUZIJA išorinės veiklos. Iš tikrųjų – mes ne ieškome, o PAS MUS ATEINA. Srautai, turintys informacijos, ne pasiekiami, o PASIEKIA MUS. Vienintelis klausimas: ar esame pasiruošę juos priimti ir kiek mūsų Protas yra jiems pralaidus, iki šių lygmenų, iki šių oktavų? Šis išorinis Proto pralaidumas yra FUNDAMENTINĖ „SAVYBĖ“, leidžianti stebėti, suprasti ir dalyvauti reiškiniuose net UŽ RIBŲ Planetos, Galaktikos, Visatos. Taip, fizinis atstumas nevaidina jokio vaidmens, kai kalbama apie gaunamus informacijos srautus, nes Proto konstrukcija TAI REZONATORIUS, o ne skleidėjas. Šia prasme PROTAS – TAI IMTUVAS, o ne siųstuvas. Jis suderinamas, dera, rezonuoja. Bet ne su viskuo. Ne kiekvienas energijos srautas, ne kiekvienas reiškinys, net jei jis egzistuoja ir yra aktyvus, gali prasiskverbti. Kodėl? Nes jo energetinių parametrų oktava GALI BŪTI ŽEMESNĖ nei paties Proto oktavą. Tai reiškia, kad tai nepriimtina, nenuoseklu, netinkama. Tai tas pats, kas bandyti įjungti radijo stotį, esančią už imtuvo diapazono ribų – jos tiesiog negirdėsite, net jei ji bus netoliese.

Pralaidumas – griežtai selektyvus. Jį reguliuoja ne tik konstruktas, bet ir paties subjekto sutikimas, dėmesys ir vidinis leidimas. Ne prievarta, o SU VALIA. „ Sutinku – priimu“ – tai išorinio Proto pralaidumo formulė. Tik tai, į ką NUKREIPIATE DĖMESĮ, kam sąmoningai ar pasąmoningai pritariate – TIK TAI gali prasiskverbti pro jūsų Proto konstruktą. Visa kita yra išfiltruojama, net jei tai įvyksta už milimetro ar rėkia į visą Visatą. Ir atvirkščiai – jei esate kažkam atviri, sutinkate ir pasiruošę – atstumas NE TURI reikšmės. Nesvarbu, kiek šviesmečių jus skiria nuo objekto, jo lygio, kokybės ir esmės informacija PASIEKS JUS TIESIAI, apeinant erdvę ir laiką. Būtent todėl tikrai informacijos paieškai, kuri vėliau tampa jūsų Žiniomis, NE REIKALAUJA kilometrų, kelionių ar įrangos. Tam reikia dėmesio, pralaidumo ir sutikimo. Štai kas jūs esate: ne pagal tai, kiek knygų perskaitėte ar diplomų gavote, bet pagal tai, kam JŪS PRALAIDUS, į ką reaguoja jūsų laukas ir prie ko geba prisiderinti jūsų VIDINĖ SISTEMA koordinačių. Štai kodėl kelias į Aukščiausiąjį yra ne kova už prieigą, o savo pralaidumo pokytis, dažnio transformacija, prieiga prie rezonanso. Tai yra būtent kelias į Pergalę prieš mirtį: peržengti tankų, biologinį, diskretišką – link dažnių, KUR PRALAIDUMAS yra gyvybės forma.

Šiame supratimo lygmenyje tampa aišku: Proto informacinis pralaidumas nėra KAŽKAS ABSTRAKTAUS. Tai jūsų gebėjimas priimti arba atmesti energiją, žinias, kryptį ir todėl gebėjimas gyventi harmonijoje su Aukščiausiu Valdymo Lygiu (skaitykite: Naująja Valdymo Sistema).

Kiekvienas iš mūsų žino: neįmanoma priversti žmogaus suprasti to, ko jis neturi vidinio noro suprasti. Galima grasinti, įtikinėti, skaityti paskaitas, demonstruoti – bet jei Protas NE ATVIRAS, pralaidumas lygus nuliui. Tokia yra tikroji daugumos būsena – ne todėl, kad jie silpni, o todėl, kad jie NE NORI suprasti. Jų dėmesys užblokuotas, jų siekių vektorius nukreiptas į pseudoobjektus, blizgančias klastotes. Tačiau net ir menkiausias smalsumas jau yra įtrūkimas, galimybė, potencialus pralaidumas. Tačiau viskas pasikeičia, kai dėmesys IŠTIKRŲJŲ AKTYVUOJAMAS. Tikras susidomėjimas, žinių troškimas – akimirksniu sukuria skaidrų kanalą. Būtent šis aktyvus pralaidumas leidžia gimti mokslinėms įžvalgoms, atradimams, asmeniniams apreiškimams ir net kontaktams su realybės lygmenimis. Bet jeigu vyksta  ENERGOINFORMACINIS POVEIKIS  išorinės valdymo įtakos   atsiranda iš didelio masto Sistemos ar Supersistemos valdymo lygmens Posistemės objektams („Šventajai Trejybei“ Aukščiausiajam), kurių fizinių parametrų oktavos lygmenys yra žymiai aukštesni nei pastarųjų, tai Posistemės egzistavimo lygmens Proto pralaidumas tokiais momentais yra absoliučiai neribotas, persmelkiantis visą jo konstruktyvinę struktūrą. Nes tokio lygmens energoinformacinė konstruktyvi prievartinė įtaka valdymo objektams NETURI  jokių barjerų savo skvarbiajai įtakai. Būtent taip įkūnijamas labiau pažengusio civilizacijos išsivystymo lygmens KONSTRUKTYVIOS PRIEVARTOS principas prieš mažiau pažengusį, t. y. besąlygiška Supersistemos Proto kontrolė, visiškai dominuojanti Sistemos lygmens Proto ir atitinkamai Posistemės lygmens Proto atžvilgiu. Tikiuosi, kad skaitytojas suprato, ką turima omenyje – Aukščiausiasis arba Vienas Dievas ³ – kaip jam patogiau.

Šiandienos realybėje, PO POKYČIO  Valdymo Sistemos  iš senosios (parazitinės) į Naująją (kaip Atgimimo Sistemą), Viršsistemės Proto oktavos lygmuo visiškai nugali Posistemės protą. Ir todėl, kai Aukščiausiasis kalba – TYLI VISA KITA. Ir čia iškyla tikras pasirinkimas: arba integruojatės į rezonansą ir pradedate girdėti, suprasti ir keistis, arba liekate  NEPRALAIDŽIU TAŠKU – atkirstu nuo tėkmės, transformuotu į „žmogų“ tik biologiškai.  Bet jei atsivėrėte, net ir atsitiktinai, tada visas kelias atsiveria prieš jus ir jūs nebepriklausote sau. TAVE VEDA. Per daugybę iteracijų, per „klaidas“– bet vedami, jei NESULAUŽYSITE „sutarties“. Štai koks skirtumas: tie, kurie tobulėja, gauna ne tai, ko norėjo, bet tai, ko jiems reikia, ir tai visada yra daugiau ir giliau. O tie, kurie NENORI, negaus nieko, tik GYVENIMO IMITACIJĄ. Ir net jei kas nors jiems suteiktų žinių, net jei jie gautų „metodologiją“, jie tuoj pat Aukščiausiąjį paverstų kasdienišku, trivialiu, patogiu, dvasiniu greitu maistu, karikatūra. Štai kaip šiandien veikia jūsų mentalitetas: jei NEGALITE  įtalpinti gelmės, jūs ją iškreipiate. Jūs tai neigiate ne todėl, kad esate tikri, o todėl, kad BIJOTE PRIPAŽINTI, kad tai galėtų būti tiesa. Ir ši baimė yra jūsų pagrindinė kliūtis. Tai jūsų – nepralaidumas. 

Jokios „atviros akys“ negali pakeisti atviro Proto. Ir ypač šiandien, šiomis dienomis, kai stiprėja aukštesnės įtakos ir pasaulis naikinamas gyvai, tik selektyviai pralaidūs individai GALI IŠGYVENTI šiame energingame vėjyje. Ne kūnu – protu. Ne faktais – vektoriumi. Ne pastangomis – nuoseklumu. Taip yra ir su žmogumi. Kol jis tiki „Kalėdų Seneliu“, jį gali vesti vaizdiniai, pasakos ir pažadai. Tačiau ateina momentas, kai šie vaizdiniai nebeveikia – Protas subręsta. Prasideda VIDINIS PASIPRIEŠINIMAS, nes patogūs paaiškinimai griūva. Ir dabar Aukštesnysis nebegali „užliūliuoti“ – jis PRIVERSTAS VERSTI per Kelią. Jūs patys žinote šią būseną: kai žmogus atkakliai įsikimba į savo senus žaislus ne todėl, kad jie vertingi, o todėl, nes BAISU LIKTI be jų. Žmonės nenori užaugti. Dauguma gyvena psichoenergetinėje vaikystėje, kur atmetama viskas, kas NE PANAŠUS kaip saldus sapnas. Jie NENORI girdėti, kad kančia gali būti pamokanti, kad skausmas nėra bausmė, o postūmis realybės link, o nepriteklius – tai represijos į Žinojimą. Tačiau viskas griežtai ir teisingai sutvarkyta: kuo ilgiau žmogus atsisako eiti Keliu, TUO ARŠESNIS bus išstūmimo mechanizmas. Aukštesnysis nekovoja su žmogumi. Jis pašalina viską, kas trukdo žmogui mylėti Kelią. Jo troškimai? Jie patenkinti – ir jis mato jų tuštumą. Jo svajonės? Jos išsipildo – ir jis jaučia jų nereikšmingumą. Viskas, išskyrus Kelią, tampa apgaule. Ir taip paaiškėja: Kelio negalima primesti – jį GALIMA TIK MYLĖTI. Bet jei nesiartinsite prie jo su meile, būsite įstumti į jį be meilės. Ir tai yra paslaptis, pagrindinis mokymas: Aukščiausiasis neprimeta, jis randa APLINKELIUS. Jis sukuria sąlygas, kuriose viskas, kas netiesa, panaikinama, kur visi keliai susilieja į vieną – Kelią. Kelią, kurį iš PRADŽIŲ ATMETĖTE, bet staiga supratote – tai yra tai, ko SIEKĖTE VISĄ GYVENIMĄ.

Galbūt rašau pompastiškai, bet pamilti Kelią – tai BRANDOS PRADŽIA. Pamilti jį prieš tai, kai esi priverstas į jį eiti, yra aukščiausias įžvalgos laipsnis. Ir jei žmogus jau suprato, kad NEBENORI grįžti į vaikystę, jei iliuzijos atmestos, žaislai sudeginti ir kelio atgal nebėra – tada Aukščiausiasis PRADEDA KALBĖTI su juo tiesiogiai. Be tarpininkų. Be vaizdinių. Be baimių. Per įvykius, jausmus, atsiskleidimus ir tylą. Per patį gyvenimą.

Aukštesnysis nemoko tiesiogiai. Jis moko per triukus – kad išmoktumėte atpažinti SAVO ILIUZIJAS, išmoktumėte apgaudinėti save, KAD IŠTRŪKTUMĖTE iš savo nelaisvės. O tam turite būti aukščiau už save, antraip – ​​kas ką apgaudinėja? Čia ir atsiskleidžia gilus paradoksas: tik DAUGIAMATIS ŽMOGUS gali įveikti savo vienmatiškumą; tik tas, kuris jau turi savęs stebėtojo hipostazę, geba peržengti savo Aš. Ir tik tokiame išėjime atsiranda judėjimas – matmuo, peržengiantis tašką. Tai yra elipsės paslaptis: taškas, judantis savęs link, tampa kažkuo daugiau nei tik tašku. Elipsė yra daugiamačio požymis ir užuomina. Joje slypi Kelias, Pasipriešinimas, Kryptis. Ir tik per tai ĮMANOMAS „DIALOGAS“ su Aukštesniuoju. Nes jei manote, kad kalbatės su Aukštesniuoju, bet dar net neįveikėte savo vidinių dvilypumų, tuomet VIS DAR kalbatės su savimi. Arba su tuo, kas nori, kad manytumėte, jog kalbate su Aukštesniuoju. Štai paprastas pavyzdys: planas. Reikia jums jo, ar ne? Be plano esate chaotiškas, o su planu – ribotas. Be jo nepradėsite. Su juo nepasieksite tikslo. Ir čia trejybė yra esminė. Planas yra tarsi inkaras pradžiai, o realybė – tarsi koregavimas pakeliui. TIK LANKSTUMAS planą iš spąstų paverčia tramplinu. Ir viskas, ką galvojate, rašote, skaitote, suprantate, trokštate – visa tai yra dialogas su Aukštesniuoju, tik jūs NE VISADA tai žinote. Jei rezultatas nėra toks, kokio norite, vadinasi, klausimas nebuvo toks, kokio prašėte. Arba tai, ko trokštate, NE JŪSŲ. Aukščiausiasis nebaudžia – JIS KOREGUOJA REZONANSĄ. Štai kodėl draugystė su Aukščiausiuoju neįmanoma remiantis vienpusėmis pastangomis. Tai ne sutartis ar pareiga, tai ABIPUSIS BENDRADARBIAVIMAS. Tačiau bendrininkavimas neįmanomas be konformizmo. Ir konformizmas reikalauja pastangų – prakaituojant, ištrinant ego, pralaužiant iliuzijas. Aukščiausiasis jau žengia žingsnį jūsų link ir DARO JĮ milijonais vektorių. Bet jei nesate pasiruošę sukurti savęs, rezonanso nebus. O be jo nėra kanalo, pralaidumo, ryšio. Būtent todėl viskas, ką darote Kelyje – YRA TIK PRIARTĖJIMAS. Ir jei nežinote, ką daryti, elkitės taip, lyg žinotumėte. Nevaidinkite vaidmens – ĮVALDYK JĮ. Ir tai NE MELAS. Ne apsimetinėjimas, o Kelio metodas: ženk žingsnį, net jei nematai kopėčių. Nes tik žengtas žingsnis apibrėžia kitą pakopą. O jei nežengsi, liksi tašku begalybėje. Be projekcijos. Be judėjimo. Be žinojimo.

Tikriausiai pastebėjote, kad šiandien 90 % žmonių yra luoši ir nelaimingi, pasinėrę į vadinamąjį „ezoteriką“ ir „dvasingumą“. Tai ne priekaištas, TAI – DIAGNOZĖ. Daugelis jų pasąmoningai siekia kompensacijos: jie nori subalansuoti savo didžiulį vidinį minusą pliusais – ypatingomis žiniomis, ypatinga misija, ypatingu dvasiniu žaidimu. Tačiau Kelio dėsnis negailestingas: nuo minuso iki pliuso NEEINAMA – PIRMIAUSIA NULIS. Kelias įmanomas tik per nulio pasiekimą, blaivybę ir proveržį iš iliuzijų. Tie, kurie apeina nulį, stato namą ant piltuvo. Todėl pirmiausia turite išmokti atskirti tuos, kurie eina keliu, nuo tų, kurie tik „JAUČIA“ KELIĄ. Tačiau svarbiausia – atsidurti tarp jų. Tie, kurie tiesiog jaučia, sukuria daugiasluoksnį mėšlo ir kliūčių sluoksnį aplink Kelią, todėl atsitiktinis keliautojas  ĮSTRIGS JAME, supainiodamas vieną su kitu. Tačiau tai yra slaptas Kelio gynybos mechanizmas – kvailumas ir smalsumas. Jei tai įveikėte, esate verti žengti kitą žingsnį.

Kelias turi tūkstančius specializacijų, tūkstančius dimensijų, ir jei kalbate apie Kelią kaip apie kažką išorinio, vienodo ir apibrėžto, jūs nesate Kelyje. JŪS LAUKE. Jūs dalyvaujate ture. Jei visuomenėje yra profesijų – nuo ​​dailidės iki architekto, nuo baleto meistro iki hakerio – kodėl, jūsų manymu, Kelio pasaulyje yra mažiau specializacijų? Jų yra daugiau, subtilesnių, sudėtingesnių. Vieni dėvi skafandrus, kiti dirba žvalgyboje, treti laiko žemėlapį ir šviečia žibintuvėliu į kitus. Vieni mojuoja įrankiu, treti tyli ir kalnus kilnoja. Ryškiausi NE VISADA yra svarbiausi. PATYS  TYLIAUSI – dažniausiai  stipriausi. Karjeros konsultavimas mokykloje mokė vaikus, į ką lygiuotis: policininku, pilotu, ugniagesiu. Vaikai vertina uniformas. O kas svajojo tapti režisieriumi su pieštuku ir popieriumi? Niekas, nes vaikai nesupranta jų prasmės. Taigi ir čia: Kelias yra ne prašmatnume, o tikslume, ne plakatuose, o sunkiai iškovotoje praktikoje. Rasti savo Kelią reiškia rasti ne darbą, o savo DARBĄ. SAVO LIKIMĄ savo srityje, net jei jums ir nedavė uniformos. Kelias su širdimi nėra emocija. Tai yra tada, kai atliekate darbą, kurį jums patikėjo Aukščiausiasis. Ir darote jį geriau nei kas nors kitas. Nes tame esate jūs pats. TAVO PASIRINKIMO esmė nėra pafosas. Tai paprasta, beveik kasdieniška. Jūs tiesiog staiga pamatote, kad GALIMA KITAIP tai daryti. Ir jei ja nepasinaudojote, uždarėte tą koridorių. Tada bus kitas, bet šį kartą jis bus brangesnis, atšiauresnis ir skausmingesnis. Gyvenimas nėra scenarijus, TAI STRATEGIJA, o geriausias gyvenimo planas yra ne įvykių tvarkaraštis, o ŽINOJIMAS TO kur neiti. Paradoksas tas, kad jei neturite savo plano, tuomet turite kažkieno kito. Jį jums davė visuomenė, jūsų aplinka, baimė. Jis įkaltas į jus automatiškai, kaip reklaminė programinė įranga naujame telefone. Ir jei NEPERFORMATUOSI programinės įrangos, ji liks, net jei manysi, kad tapai laisvas. Visuomenė yra tarsi daugiamačio viruso: jis neįsiveržia, jis gyvena jumyse. Štai kodėl DAUGUMĄ GYVENIMŲ sugriauna ne priešai, o draugai. Tėvai. Meilė. Mokykla. Paskolos. Darbas. Labiausiai pažįstami modeliai. Tavo užduotis – strategiškai atskirti, kas neišvengiama, o kas šlykštu, kas naudinga, o kas patogu, kas siūloma, o kas numatyta.

Atsakomybė už gyvenimą yra ne tik atsakomybė, tai atsakomybė už tai, ko reikia. Atsakomybė už savo kelią, o ne už SVETIMUS LŪKESČIUS. Už projektavimą į viršų, o ne horizontaliai. Niekas nesako: „Bėk nuo pasaulio“. Niekas nemoko: „Kovok su visuomene“. Priešingai: NAUDOKIS GERIAUSIU. Imk struktūrą, imk formas, imk išteklius. Bet NEIMK programos. Savo programą turi kurti nuo nulio, iš vidaus, pagal Aukščiausiojo – savyje – paveikslą ir panašumą. Jei tikrai eini keliu, NESLEPIATĖS nuo gyvenimo. Kelias neatskiria tavęs nuo pasaulio, o jį iš naujo ištirpdo. Išbandymai, įsipareigojimai, darbas, šeima – visa tai yra laukas, o ne kliūtis. Pasitraukti iš visuomenės reiškia pasitraukti iš savo augimo, nes Kelias pasireiškia per TRINTĮ SU PASAULIU. Socialumas, žinoma, neturėtų tapti totalitariniu, bet jo apeiti taip pat neįmanoma. Tai yra ta pati mokykla, kurią JŪS TURITE PRAEITI, nes būtent dėl ​​to jūs čia esate. Jūsų darbas yra ne tik pragyvenimo šaltinis. Tai iniciacijos, labirintai, alcheminiai procesai, kuriuose iš tuštybės, apmaudo ir rutinos GALIMA IŠKALTI AUKSĄ. Bet tik tuo atveju, jei investuojate, transformuojate, mylite ir padarote jį savu. Kai darbas tampa darbu, jis apvalomas nuo būtinybės nešvarumų. Kai darbas tampa meilės darbu, prasideda socialinio ir dvasinio susiliejimo magija.

Darbo užmokesčio skalė yra paprasta:

Kelias į ketvirtą punktą nėra linijinis. Jis NEDUODAMAS prašant, jis užsitarnaujamas. Ir jį galite užsitarnauti TIK ĮVEIKDAMI savo netobulumus. Kartais pasitenkinimą teikiantis darbas ateina nepastebimai, tarsi dovana, bet TIK PO pokyčio jumyse. Tarsi pasaulis staiga prisitaikytų, tarsi erdvė būtų susiderinusi su jūsų rezonansu. Tačiau iš tikrųjų jūs pagaliau rezonavote su Aukščiausiuoju. Ir tada viskas aplink jus pradeda judėti ritmu – NE IŠ KARTO, o negrįžtamai. Bet to nepakanka. Jums buvo duotas gyvenimas, kūnas, protas, kosmosas – ką jūs davėte? Norite tapti Dievu – gerai. Tapkite kaip Dievas. DIEVAS – DUODA. Jis neatima. O jei tik imate, esate parazitas. Dėsnis paprastas: gaunate tiek, kiek duodate. Gaunate tiek, kiek investuojate. Tai ne mistika, tai energija, tai fizika. Neduodami virstate pelke. Net ir užsandarinta spyruoklė supus.

Jau turite kuo pasidalinti – bent jau tuo, ką patyrėte. Žinote, kaip prasideda Kelias, kaip susipainioja mintys, kaip nusimeta kaukės, kaip siela kankinasi iš naujojo pasaulio baimės. PASIDALINKITE TUO. Tai Aukščiausiojo triukai, kuriais pritraukiate kitus. Dalinkitės NE MORALĖMIS, o savimi. Juk jūsų patirtis yra žingsnis, kuriuo kažkas kitas pakils. Ji ne jūsų – JIS JAU ŽMONIJOS.

Nereikia bijoti atvirumo. Bijoti reikia uždarumo – jis toks pat griaunantis kaip šnaresys vakuume. Išlikimo reikaluose reikalingi šarvai; savęs tobulinimo reikaluose – ATVIRA ŠIRDIS, nuogi nervai, tikras veidas. Taip atsiranda paradoksali Kelio formulė: tik ištrynęs savo asmeninę istoriją tampi Žmogumi su Istorija. Tik perdavęs savo giliausią „aš“, atrasi tikrąjį Lobį. Tik atiduodamas tai, ko turi perteklių, TU DIDINI savo galią. Tavo gesto grožis slypi ne įgūdžiuose, ne žiniose, ne galios kiekyje, o tame, koks nuoširdus esi Aukščiausiajam ir kaip aiškiai supranti, kas esi.

Čia aprašytas kelias nėra baigtas – jis tik prasidėjo. Mes su jumis TIK ATIDARĖME pirmuosius vartus, rodydami į tai, kas slypi už daugybės pažįstamų sluoksnių. Šis straipsnis nėra žinios, o raktas į Žinojimą; ne vadovas, o priminimas; ne žemėlapis, o užuomina apie kryptį, kuria kiekvienas žmogus turi eiti pats. Tai ne pamoka ar pamokslas. TAI IŠŠŪKIS. Tylus, užsispyręs, vidinis. Viskas, ko jums reikia, jau pasakyta, bet negirdėta. Tai, kas išgirsta, reikia permąstyti. Tai, kas suprantama, reikia patirti. Visa kita ateis. Tai, kas laukia ateityje, bus giliau, atšiauriau, aiškiau. Mes pakilsime nuo pradinių suvokimo filtrų iki smegenų struktūrų, nuo loginių šakų iki ryšių matricų, nuo moralinių ieškojimų iki pasirinkimo geometrijos, nuo Kelio iki Užduoties, kuriai jis egzistuoja. Būtent tai ir yra MŪSŲ UŽDUOTIS: pasiruošti Perėjimui, pagrindiniam visos žmogaus evoliucijos iššūkiui – sustabdyti senėjimą, įveikti mirtį, nutraukti kilpą, į kurią buvome įmesti, ir atkurti egzistencijos, Proto ir Būties prasmę. Tai tik pradžia.

Kitas straipsnis jau rašo pats save…

.

¹ „Brauno dėsnis“ – visuotinai priimtas, nors ir ne visiškai teisingas, Brauno judėjimo, atsitiktinio ir chaotiško mažų matomų dalelių judėjimo skysčiuose ar dujose, kurį sukelia aplinkinių molekulių šiluminis judėjimas, pavadinimas. Šį reiškinį 1827 m. atrado škotų botanikas Robertas Brownas, stebėdamas žiedadulkes mikroskopu.

² Etimologija – lingvistikos šaka, tirianti žodžių kilmę, jų istoriją, pradinę struktūrą ir semantinius ryšius su kitais žodžiais. Ji taip pat susijusi su konkretaus žodžio ar kalbinio vieneto kilme, pavyzdžiui, atradimu, kad rusų kalbos žodis „spasibo“ (dėkui) yra posakio „gelbėk Dieve“ santrumpa.

³ Šventoji Trejybė  – krikščioniška doktrina apie vieną Dievą, egzistuojantį trijuose lygiaverčiuose Asmenyse (Hypostazėse): Dieve Tėve, Dieve Sūnuje (Jėzuje Kristuje) ir Dieve Šventojoje Dvasioje. Šie trys Asmenys nėra antraeiliai dievai, bet atstovauja vienai dieviškai būtybei, palaikančiai ir nedalomai.

⁴ Iteracija (iš angliško žodžio iteration, – „kartojimas“) yra tos pačios veiksmų sekos kartojimas siekiant rezultato.

2025 m. rugsėjo 9                                                                 Autorius: F. D. Škrudnevas(Ф. Д. Шкруднев)