018_369 Transfer-tranzitas … kas, kur ir kodėl? 2 dalis

.

Pavardžių daug, o vardų – nėra!

Kaip gi įsivaizduoti mūsų ateitį? Nagi dėl paprastumo supratime, apie kurį nuolat prašo skaitytojas, būsimąją pasaulio tvarką įsivaizduokime kaip lauką, kuriame ganosi karvės, valdomos ganytojo. Laukas – mūsų planeta. Karvės – valstybės. Ganytojas – išorinė jėga. Jei du pirmieji elementai būsimojo paveikslo yra – planeta ir valstybės joje, tai išorinio nėra, tiksliau, ji yra, tačiau didžioji dauguma apie tai net neįtaria, nes geriausiu atveju mano, kad tai yra Dievas. Užduotis dėl savo masto atrodo fantastiška. Neskaitant emocijų, užduotis turi labiau inžinerinį, o ne metafizinį sudėtingumą.

Kai savo laiku „rikiavosi“ Smegenų genotipų vystymosi programa visiško dalyvių paklusnumo režimu, pirmiausia kas buvo padaryta – sukruta ir sukonstruota valstybė, kaip valdymo instrumentas. Antruoju instrumentu buvo sukurta religija, ir šiuose rėmuose „visi ir nubėgo“ į „šviesią ateitį“. Dabar, prieš mūsų akis, ŠIE RĖMAI BYRA – ir valstybės ir religijos. Reiškia, kad reikia sukurti formą tobulesnę už valstybę. Apie religiją – atskira kalba. Viena Rusijos ginkluotųjų pajėgų šventykla, pastatyta iš „kariškių aukų“, kalba šiandien apie daug ką ir svarbiausia – parodo visą apgailėtiną ir menką mąstymą tų, kurie kažką panašaus pradėjo ne į gera, būtent išlaikyti valdžią visomis priemonėmis.  Kad sukurti  FORMĄ TOBULESNĘ  VALSTYBĖS, reikia proporcingų išteklių. Pasiimti jų nėra iš kur, kaip tik iš esamų valstybių. Reikia naudoti sistemos išteklius kad pertvarkyti sistemą. Būtina rasti bifurkacijos ¹ tašką, kurio akcentavimas sukels laviną primenančią grandininę reakciją, vedančią į globalius pasaulio pokyčius.  Norint išryškinti šį tašką, reikia mesti viską, kas antraeilė, ir pamatyti pasaulio sistemos nervą. Šio tikslo rėmuose įsivaizduokime šiuolaikinę pasaulio sistemą kaip organizmą iš skirtingų organų. Jų vaidmenį atlieka didelės ir mažos institucijos: nuo civilizacijų, valstybių, pasaulio ekonomikos iki kultūros, tradicijų, šeimos instituto ir kt. Gyvų organizmų prigimtis pasireiškia maitinimosi būde. Prigimtį socialinės struktūros išreiškia būdą valdžios formavimo. Remiantis tuo, kad valdžia visose pirmaujančiose šalyse išrenkama, pasaulinės sistemos pobūdį GALIMA LAIKYTI DEMOKRATINIU.

Demokratijos prigimtis atskleidžiama per pagrindinį jos bruožą – sąmoningą pasirinkimą. Jei pasirinkimo nėra, tai kas tik norite, tik ne demokratija. Įvykdyti pasirinkimą galima, jei rinkėjas turi žinių apie renkamą objektą. BE ŽINIŲ PASIRINKIMAS NEĮMANOMAS. 

Manipuliavimo technologijomis, psichologiniu ir fiziniu smurtu, žmogų galima paskatinti atlikti veiksmą, kuris atrodo kaip laisvas ir pagrįstas pasirinkimas. Bet jei pažvelgti ne į išorinę pusę, o į esmę, jis NE DARO pasirinkimo. Jis marionetė, kurios veiksmai netelpa į sąvoką  „suvokiamas pasirinkimas“.

Išeina, žmogus, NE TURINTIS ŽINIŲ, ne gali įvykdyti pasirinkimo? TAIP, NE GALI. Vieninteliu, kuo jis gali būti – manipuliacijos objektu. Kad jis galėtų rinktis, jam reikia duoti žinių. Nėra žinių – nėra pasirinkimo. Nėra pasirinkimo – nėra demokratijos.

Tačiau ar įmanoma visiems suaugusiems šalies gyventojams suteikti žinių, reikalingų pagrįstam pasirinkimui? NE, NEĮMANOMA. Priežasčių daug. Visas jas galima suskirstyti į tris grupes. Pirma: ne kiekvienas gali įsisavinti reikiamą informacijos kiekį. Antra: ne visi norės skirti laiko ir energijos žinių įgijimui. Trečia: dalis žinių – valstybės paslaptis, kurios atskleidimas prives prie sistemos žlugimo.

Apsvarstykite šiuolaikines vadinamąsias demokratines šalis: jų konstitucijos suteikia teisę balsuoti visiems pilnametystės sulaukusiems piliečiams. Tai reiškia, kad suaugęs žmogus automatiškai turi žinių, reikalingų pasirinkimui. Šiomis įgimtomis žiniomis paremta sistema, pastatyta griežtuose valstybės rėmuose, suteikia jam teisę rinkti valdžią. BET MES ŽINOME – pas žmogų nėra įgimtų žinių. Atitinkamai, jis NE GALI įvykdyti sąmoningą pasirinkimą. Bet kaip tuomet Konstitucija jam suteikia tokią teisę? Galbūt ji turi omenyje, kad jis turi teisę gauti šias žinias? Tai skamba taip pat, kaip teisė skristi kaip paukštis. Teisė yra, bet skraidyti nepavyks – sparnų nėra.

Sparnais suprantama aukščiau nurodytos priežastys, dėl kurių visi gyventojai NE GALI tūrėti pilnų žinių – žmonės nenori, negali, svarbiausia informacija – visada paslaptį. Prie šių neįveikiamų elementų pridedamas techninis aspektas.

Įsivaizduokite du kandidatus į valdžią. Vienas sukūrė rinkimų kampaniją, kurios tikslas – suteikti rinkėjui žinių. Kitas orientavosi į gundymą ir manipuliavimą – jis iš visų jėgų stengiasi įtikti, sako, ką nori iš jo išgirsti ir daug žada. Manau, nereikia įrodinėti, kad pirmasis apgailėtinai pralaimės antrajam.

Sistema, vadinama demokratija, yra taip sutvarkyta, kad į valdžią galima patekti, jei jūsų rinkimų kampanija organizuojama pagal komercinės reklamos principą – iš pradžių ji niekam nieko neketina aiškinti. Jo užduotis – paliesti emocijas ir sužadinti norą atlikti reklamuotojui reikalingą veiksmą. Informuoti pirkėją, suteikti jam žinių apie prekę ir paslaugą – jokia reklama neturi tokio tikslo. NĖ PAS VIENĄ.

Kandidatus į valdžią, konkuruojančius dėl rinkėjų balsų, galima įsivaizduoti kaip coca-colą ir pepsi-colą, konkuruojančiais dėl pirkėjo piniginės. Esminio skirtumo nėra. Abu yra pasiryžę bet kokiu būdu gauti iš žmogaus tai, ko nori.

Komerciniai konkurentai nori, kad žmogus pirktų iš jų, o ne iš konkurento. Demokratiniai konkurentai nori, kad žmogus už juos balsuotų, o ne už konkurentus. Kaip tai pasiekti – nesvarbu. Svarbu pasiekti.

Jei „Coca-Cola“ reklama buvo pagrįsta informavimu apie cheminę produkto sudėtį, suteiktų visapusiškų žinių apie tai, ką lemia jos naudojimas, o „Pepsi-Cola“ reklama buvo paremta įvaizdžiu, kaip smagu ir nerūpestingai ją gerti, pirmasis garantuotai pralaimėtų kovą dėl pirkėjo antram. Konkurencija iš rinkos išstumtų įmonę neatitinkančią žaidimo taisyklių. O taisyklės paprastos: jei neapgausi – neparduosi.

Jei būtų kandidatai į valdžią, kurių rinkimų kampanija būtų sutelkta į suteikimą žinių, jie NE GALĖTŲ konkuruoti su tais, kurie yra orientuoti į manipuliavimą masių, o ne žinių  jiems davimą. Politiniame lauke lieka tik tie, kurie žaidžia pagal šias taisykles.

.

Šiandien, deja, dėl visiškai objektyvių pereinamojo laikotarpio priežasčių žmonės didžiąja dalimi yra itin palanki medžiaga manipuliacijai ir itin nepalanki žinioms. Būtent šią pirminę užduotį reikia „pataisyti“ visais turimais ir net neprieinamais (čia turiu omenyje patikrintas Technologijas) metodais. Todėl tęskime ankstesnio straipsnio rėmuose.

TRANSFER – valdžios perdavimas sąlygomis laikinojo, erdvinio, informacinio, organizacinio neapibrėžtumo, lydintis valstybės sistemos performatavimą su didele nesėkmės rizika. Akivaizdu, kad transfer rengia specialistų komandos, atsižvelgdamos į visas politines, ekonomines, finansines, teisines jo įgyvendinimo sąlygas – reformuoti šalį nėra tas atvejis, kai galima rizikuoti. Tačiau tam tikrais atvejais transfer buvo menkai atsižvelgta į „politinio žmogaus“ veiksnį ir politinį masių elgesį.

Transfer staigiai politizuoja mases žmonių, kurių elitas ir NE MANĖ matyti tarp politinio proceso dalyvių. Nenoras matyti „trečiojo kuris sėdi medyje“, yra esminė klaida organizuojant istorinius transferus – tai aprašyta pavyzdžiuose iš Rusijos istorijos. Istorinės klaidos kyla dėl to, kad transfer projektuotojai tikėjosi išlaikyti „ramus piliečių budrumą“, kuriems neva neabejingi elito karai. Tai niekada nebuvo taip. Elitų kova – tai kova, kuri liečia visus ir kelia grėsmes žmonių masių egzistavimo „giliesiems pamatams“.  Dėl šito „iki politinis žmogus“ virsta „politiniu žmogumi“ ir nevaldomai įsiveržia į politinį procesą. Viskas eina „ne taip“. Taip žmonės galvoja – bet viskas vyko „taip“ senosios VS rėmuose. Todėl projektuojant transferą, reikėjo atsižvelgti į „politinio žmogaus“ fenomeną aprašytą Lipset Seymour Martin .²  1960 m., ir kuris nuo 1989 m. tapo pagrindu leningradinės politinės psichologijos mokyklos, kurią sukūrė  A. I. Jurijevas. Atradimas slypi tame, kad žmogus yra „politinis“ tiek pat, kiek ir biologinis, fiziologinis, socialinis, profesionalus žmogus.  Žmogus tampa politiniu, kai jis „susitinka su valdžia“, kuri draudžia, verčia, smerkia, baudžia, atrenka arba, priešingai, leidžia, išlaisvina, apdovanoja. Tai radikaliai pakeičia jo sugebėjimus elgsenai su valdžia. 

Tada žmogus arba REMIA VALDŽIĄ , ar PRIEŠINASI JAI, darydama politiką savo psichinių procesų, savybių ir būsenų turiniu. Jo jausmai, mintys, kalba, poelgiai tampa politiniais, nes kitaip visus savo asmeninius poreikius, motyvus, pasiekimus jis praras. Politinis žmogus – tai situacinė būsena, kuri visada Rusijoje NE SUPRANTAMA  buvo transfero autorių.  

.

.

1 lentelė. Psichologiniai žmogaus ir visuomenės parametrai „iki valdžios transfero“: „ramus budrumas“ politiškai stabilioje visuomenėje.

.

.

Politinės visuomenės psichologija yra tapati politinio žmogaus psichologijai. Skirtumas tik tas, kad ji daug kartų didesnė, stipresnė, tikslesnė, labiau organizuota. Politinė visuomenė, kaip „apibendrintas politinis žmogus“, turi visą rinkinį psichologinių žmogaus savybių. Tai reikalauja iš transfer vykdytojų gebėjimo elgtis su politine visuomene, visapusiškai išnaudojant visas jų intelektualias, emocines, valines savybes. Kad ir ką be sakytų, o visuomenė turi kolektyvinę psichologiją, tokią pat, kaip ir politinio žmogaus. Tačiau transfer projekto autorių ir politinės visuomenės tarpusavio nesusipratimo momentu situacija kardinaliai pasikeičia: su politinė visuomene prasideda metamorfozės.

Daugeliu istorinių atvejų transfer neįvertino tikimybės, kad masė žmonių pereis iš „ramaus budrumo“ būsenos (nevalingas dėmesys: „sofa-televizorius“, „lėktuvas-paplūdimys“, „futbolo-stadionas“) į būseną politinio žmogaus (pasirinktinis dėmesys: kryptingumas ir susitelkimas į pavojus, siekiant patenkinti jo poreikius: 1) būtinybė išsaugoti gyvybę (saugumas, baimė bado, šalčio); 2)  poreikis pratęsti giminę (meilė, pripažinimas, pasiaukojimas); 3) poreikis bendradarbiauti (savirealizacija, savigarba, pasiekimai, savi indentifikavimas); 4) poreikis orientacijai (supratimas, žinios, suvokimas, kas vyksta)). Tęsiant pernelyg didelį žmonių psichinį aktyvavimą transfero procedūromis, juose įvyksta perėjimas nuo pasirinktinio dėmesio prie emocijų, kurios generuoja nenumatytus transfero motyvus ir dėl to išsivysto blogai kontroliuojamas elgesys.

Sąveika tarp budrumo lygių, nervų centrų aktyvumo lygių ir užduočių atlikimo lygių

Iš atminties gelmių „giliosios tautos“  išnyra 1891-1892, 1932-1933 badas; 1941-1947 m. žmonėms vaidenasi vėduoklinis atjungimas elektros energijos, vandens tiekimo, šilumos tiekimo nutraukimą, benzino, transporto sustojimų ir kitų grėsmių gyvybiniams žmogaus poreikiams dingimą. Susidaro fenomenas akivaizdžios ar numanomos kovos politinės visuomenės už savo teises ir santykių aštrinimas su transfero vykdytojais.

.

2 lentelė. Metamorfozė psichologinių parametrų žmogaus ir visuomenės, įtrauktų į transfero diskusiją ir politinę kovą

Politinio elgesio struktūra:

.

Politinė veikla.  Atlieka grupė politinių bendruomenių, kurios formuoja tikslą MAKSIMALIAI GALIMĄ laiko perspektyvą – psichologinis pagrindas: žmogus kaip individualybės. Tam jie naudoja mokslinį pasaulio vaizdą, numatantį būsimus žmogaus, visuomenės, gamtos, gamybos ir vartojimo pokyčius ir kt.

Politinis darbas. Vykdoma bendruomenių grupių, naudojančią intelektualinę ekspansiją – plačiai paplitusią senų politinių idėjų pakeitimą naujomis; teisinis reguliavimas – pasenusių teisės aktų pakeitimas naujais teisės aktais; fizinis slopinimas atviro pasipriešinimo atveju; ekonominė prievarta, reikalaujanti darbo našumo didinimo; tuo užsiima didelė samdomų profesionalių darbuotojų armija – ar tai būtų aukščiausi valdymo organai, gamyklos kolektyvo nariai ar ginkluotųjų pajėgų atstovai. Psichologinis pagrindas – žmogus kaip darbo subjektas.

Politinis darbas. Naujų idėjų skleidimas netiesioginiais ir netiesioginiais poveikio būdais: mažoje grupėje – įtaigos metodai, nukreipti tiesiogiai į žmogaus poreikius; įtikinėjimo metodai – apeliavimas į žmogaus motyvaciją; įrodinėjimo būdas, kuriame naudojama moksliškai įrodyta naujų idėjų tiesa; keičiant žmogaus sąmonę meninio įsiskverbimo metodais nurodant giliąsias jo psichikos struktūras. Psichologinis pagrindas – žmogus kaip asmenybė.

Politinis aktyvumas vykdoma bendruomenių grupėje, kurios likimas – PAKLUSNUMAS POLITIKAI. Gausiausias ir įtakingiausias politiniame gyvenime. Ramaus politinio ciklo metu jų galimybių spektras susiaurinamas iki įsitraukimo į politinius pokyčius (gyventojams), į bendrą politikos diskusiją (mitingui), bendrininkavimu pasireiškiant politinėms aistroms (miniai), Į sąmoningumą sutinkant su politika (šeimai). Tačiau jų politinis aktyvumas gauna teisę į įtaką arba per rinkimų kampanijų periodą, arba PASISAVINA SAU šią teisę politinės krizės metu. Psichologinis pagrindas – žmogus kaip individas.

Politinis žmogus labai permainingas. Vienas ir tas pats žmogus transformuojasi, kai atsiduria skirtingose ​​politinėse aplinkose: minioje, mitinge, parlamente, kolektyve, kariuomenėje, partijoje ir pan. Jis įvairiais būdais sąveikauja su valdžia, kai randasi savo šeimoje, partijų susirinkime ar dalyvauja Vyriausybės posėdyje. Jis paklūsta teritoriniam atitinkamumui; istoriniam teisingumui; laisvam ar nelaisvam sąveikavimui politikoje. Vienu atveju lemiamą įtaką žmogaus elgesiui turi pasaulėžiūra, kitais – pasaulio paveikslas, trečiais ją lemia gyvenimo padėtis, ketvirtais – gyvenimo būdas. Politinis žmogaus elgesys gali pasikeisti veikiamas tai įtikinėjimo, tai įtaigos, tai prievartos ar įrodymų. Jį gali lemti psichinė infekcija, deformuotis imituojant, stiprintis auklėjimu, konstruotis išsilavinimu. Jais gali vadovauti įvairiuose epizoduose tarpusavio santykių su nuotaikos valdžia, kitais jausmais, trečiosiomis aistra.

.

Transfer, kaip rodo istorija, vystosi nenuspėjamai nuo momento atsiradimo politinio elgesio pas žmones, kurie iš pradžių buvo abejingi politikai. Nuo to momento viskas klostosi ne taip, kaip planavo transfer autoriai. Jie praradinėjo valdymą procesu ir NE ŽINOJO PATYS, kas vyksta, o jau šalies piliečiai tuo labiau nieko nesuprato, kas vyksta. Tačiau piliečiai suprato, kad jų poreikiai  transfere NE PRIIMAMI dėmesin, o juos, kaip atlikėjus, išnaudoja, atimant asmeninius išteklius gyvybei palaikyti. Būtent tada pas juos atsiranda savi, asmeniniai motyvai, kurie skiriasi nuo transfero organizatorių motyvų. Motyvai, priešingai nei nesąmoningi poreikiai su jų intuityviu pavojaus jausmu – tai sąmoningas savo tikslų formulavimas. Motyvai yra šaltiniai politinės veiklos, darbo, kūrybos, žmonių veiklos, kurių transfer autoriai NE ĖMĖ į skaičių. Tai labai aiškiai pastebima šiais laikais. Daugumai žmonių atsiranda grėsmę jų asmeniniams politiniams motyvams: a) pasiekimo motyvas – savęs tobulėjimas, saugumo išteklių kūrimas (rezervų, atsargos, susisiekimo maršrutų ir priemonių, gydymo ir kt.); b) sukūrimo motyvas – statyba, sutvarkymas, kūryba (būstas, gamyba, šeima, vaikai ir kt.); c) bendradarbiavimo motyvas – darbe, gyvenamojoje vietoje, pramogos, keitimasis patirtimi (giminaičiai, kaimynai, kolegos, draugai, vienodos elgesio normos ir kt.); d) koordinacijos motyvas su tuo, kas vyksta aplink, – reikalingas politinių įvykių raidos numatymas (žinoti, suprasti, kas bus kitą akimirką, kas yra už posūkio, kas už horizonto). Atsiradimas politiniam žmogui savo savarankiškų elgesio motyvų daro jį „kitokiu“: nauju, nesuprantamu, nevaldomu. Prieš transfero organizatorius atsiranda VISIŠKAI NAUJA politinė visuomenė ir NAUJAS POLITINIS žmogus: transfero vykdytojams tampa neaišku, kaip su jais sąveikauti. Šiai naujovei jie pasirodo NĖRA PASIRENGĘ. Svarbiausia transfere tai, kad jo procese daug kas pasirodo vienodai netikėta, staigu, nepriimtina, neįprasta tiek jo organizatoriams, tiek tautai. Problema transfer autorių visada buvo nebuvimas susižavėjimo tokia situacija, ir todėl NESUGEBĖJIMAS TEISINGAI SĄVEIKAUTI su politine visuomene. Pakeliui  suderinti gyvybiškai svarbių elito ir žmonių motyvų PASIRODĖ BEVEIK NEĮMANOMA: tarp jų kilo prieštaravimų. Elitas savo projekte neatsižvelgė į žmonių motyvus, o žmonės nebuvo informuoti apie transfero organizatorių motyvus.

.

.

3 lentelė. Visuomenės psichologinių charakteristikų metamorfozė, pereinančio nuo politinės retorikos prie konfliktinio elgesio

.

Daugiakrypčiai elito ir žmonių motyvai visada lėmė  abipusio nepasitenkinimo emocijų atsiradimą. Emocijos kildavo, kai įgyvendinant instinktyvius veiksmus, įprastos ar savavališkos elgesio formos susidurdavo su kliūtimis; kai žmogus negalėjo adekvačiai reaguoti į pokyčius išorėje; kai adaptacija buvo apsunkinta.  Masės žmonių atsidūrė streso būsenoje – chroniškoje emocijoje dėl nuolatinės pernelyg didelės motyvacijos. Galime drąsiai teigti, kad asmeniniai ir socialiniai konfliktai, kurių neįmanoma išspręsti, sukelia stresą su visomis iš to sekančiomis elgesio apraiškomis.

Transfer nesėkmes Rusijoje lemiamą vaidmenį suvaidino nepaskaičiuotos emocijos – trečiasis visuomenės psichologijos suaktyvinimo lygis. Emocijos – tai toks psichologinio aktyvavimo lygis, kuris neišvengiamai gimdo panašiai suaktyvintą elgesį, blokuojant protą. Tačiau transfer autoriai negalėjo rasti priemonių suvaldyti gyventojų politines emocijas, nes supaprastino jas gimdančius šaltinius. Jų politinio mąstymo lygis visada atitiko Juvenalo¹ išsireiškimą – „Duonos ir įspūdžių“. Tai senovės Romos politinio valdymo technologijos lygis: plebėjų papirkinėjimas dalijant maistą ir cirko pasirodymai, siekiant išlaikyti valstybės stabilumą. Palyginkite su šiandiena. Psichologinė esmė „politikos supaprastinimo technologijos“– sukurti piliečiuose emocijas, kurios yra stipresnės už tas, kurias sukelia valdžios transferas.  Dar daugiau, siaurame transfer projektuotojų rate šis įrankis nukreipti dėmesį nuo to, ką jie iš tikrųjų darė, yra dar ciniškesnis: „duonos – bobos – šou“. Nors istorija daugkartinai parodė “supaprastinimo” klaidingumą, tai nė karto NE BUVO pamoka naujų transferų iniciatoriams.  Jie visada elgėsi taip, lyg nieko nežinotų apie priešistorinių įrankių naudojimo pavojų žmonių masių elgesiui manipuliuoti. Ko pasėkoje – nepateisinamos aukos ir visai kitoks rezultatas, nei buvo sumanytas transferas.

.

Panašiai taip. Nors ABI PUSĖS NETEISIOS – tokių situacijų nebūna… Visų transferų Rusijoje bėda buvo jų autorių sistemos nepaisymas: „prasmė – tikslai – vertybės, noras gyventi“. Nepaisė – nes „duonos – bobos – šou“ įrankiai guli paviršiuje, o „gyvenimo prasmė, gyvenimo vertybės, gyvenimo tikslas“ patikimai „paslėpti“ nuo aptikimo žmogaus mentalitete – tai yra už jo sąmonės srauto ribų kaip jo slapčiausia paslaptis. Taip paslėpta, kad net pats žmogus dažniausiai negali suformuluoti, kokia yra jo gyvenimo prasmė, vertybės ir tikslas?

4.1. Gyvenimo prasmės paieškos prasideda, kai griūna visos atramos, ir žmogus pakimba metafizinėje tuštumoje, tai yra, kai neaišku, ką daryti, kodėl, kaip, kam? Transferas – tai pati galingiausia paskata ieškant gyvenimo prasmės. Jau daugiau nei du tūkstančius metų žinoma: „Gyvenimo prasmės pažinimas – vedantysis Žmogaus poreikis“; „Veiksmas – tai bet koks žmogaus elgesys, turintis prasmę subjektui“. (Weber, 1921). Prasmė  atsiskleidžia tada, kai žmogus suvokia, kad yra atsakingas už kažką ir ką nors. Jis atsako į klausimą, dėl ko tam tikri veiksmai ir poelgiai atliekami, priimami tam tikri sprendimai. ATSAKOMYBĖ – PATI ESMĖ žmogaus egzistavimo. Todėl žmogus ir visuomenė yra tai, ką jie daro iš savęs su prasmės pagalba. Bet kai transferas pradeda reformuoti politiką paprasčiausiu būdu, tai jis iš žmonių atimami gyvenimo orientyrus, o visuomenė ima ieškoti prasmės, tikslų ir vertybių jau be valstybės dalyvavimo – prasideda politinis skilimas tarp elito ir tauta. SKILIMAS – VISADA ŽLUGIMAS. Neįmanoma išvengti prasmės paieškų, nes ją gamina pats galingiausias žmogui dovanojamas jausmas – meilė. Absoliučiai visi žmonės yra paklusnūs meilei, kad ir ką apie tai negalvoja ir nekalba. Būtent meilė atlieka pagrindo vaidmenį, ant kurio „išsiuvinėjamas“ gyvenimo prasmės tekstas. Pirmajame Pauliaus laiške korintiečiams sakoma: „Jei aš turiu pranašystės dovaną ir žinau visas paslaptis, turiu visą pažinimą ir visą tikėjimą, kad net galėčiau kalnus kilnoti, bet neturiu meilės, tai aš – niekas“. Viena iš išvadų iš Laiškų – reikia tik sugalvoti blogį, kaip meilė virsta neapykanta, ir gyvenimo prasmė griūna, nesant tvirto pagrindo. Išoriškai gyvenimo prasmę galima diagnozuoti pagal jo gyvenimo būdą: kūno ir dvasios kovos, kūno gundymo ir dvasinio asketizmo rezultatą. Ši kova, dalinai, visų pirma nustato ribas, kas leistina mityboje, alkoholio vartojimui, seksualiniam gyvenimui, maksimaliam kūno stresui, gydymo metodams – tai yra kūno funkcijų vykdymui.

4.2. Vertybės – tai paramos taškai, kurie išlaiko žmogų gyvenime: jų išnykimas arba „suirimas“ jam reiškia tiesiog mirtį. Juos neįvertina, suvesdami į buitines vertybes. Ne už nieką žmonės taip desperatiškai kovoja, kiek už savo vertybes: religines, tautines, giminiškas, profesines.

Vertybių vertę galima palyginti su uolų kabliukais, kuriais alpinistai pasitiki savo gyvybe, kopdami vertikalia siena – šie kabliukai pagaminti iš geriausio plieno. Taip pat ir vertybės – aukščiausi žmogaus patirties pasiekimai. Seniai nustatyta: „Vertybės ir idealai yra tiesiogiai susiję su kultūra, įkūnyta jos produktuose. Kultūros produktai įsivaizduojami kaip „rezervuarai“, kuriuose žmogus per visą istoriją atideda, išsaugodamas visa, kas geriausia. Žmonija – tai visuma žmonių, sieta kultūros produktais, jų veikla, kiekvienas kurių turi prasmę tik sąveikaujant“. Vertybės, kaip ir prasmė, ryžtingai nustato žmogaus gyvenimą, tačiau sunkiai suvokiamos ir formuluojasi jų turėtojams – jie patikimai PASLĖPTOS  MENTALITETE nuo išorinės kontrolės ir manipuliavimo. Jų apsaugos laipsnį rodo spartus islamo sugrįžimas tarp šalies tautų, kurios ilgus metus buvo pasaulietinės TSRS respublikos. Taip pat ir daugelis komunistų, kurie iš tikrųjų kovojo priešakinėse linijose Didžiojo Tėvynės karo frontuose, kišenėse nešiojosi maldų tekstus ir pan. Vertybes dovanoja žmogui Tikėjimą, kuris vienija ir vienas kitą palaiko, kai nėra jokių būdo išgyventi.

.

Gyvenimo prasmė, gyvenimo vertybės, gyvenimo tikslas, noras gyventi (gyvybės stiprybė) – vieninga sistema, kurioje kiekvienas elementas nulemia egzistavimą kiekvieno kito ir duoda bendrą sistemos išėjimo efektą – žmogaus gyvenimas

Žmonės, kurie duoda vienas kitam tikėjimą, gali būti toli vienas nuo kito arba net gyventi skirtingu laiku ir niekada nesusitikti.  Tačiau turint vieningas vertybes, galima nebijoti vienatvės, nes jos puoselėja valią gyventi žmonėms, izoliuotiems nuo bendra amžininkų, nuo praėjusių kartų iš neatmenamų laikų, nuo žmonių, kurie tik gims ateityje. Vertybės – galinga priemonė vienatvei įveikti. Vertybių funkcija – sujungti tarpusavyje moralinius ir intelektualinius principus, paverčiančius prasmę konkrečiais veiksmais. Diagnozuoti gyvenimo vertybes galima pagal Pasaulėžiūrą, funkcionuojančią, kaip sistema, kurioje visi klausimi dėl asmenybės jau gavo atsakymus, kur visos problemos jau tam tikru būdu jau išspręstos. O Pasaulėžiūra – tai mokėjimas naudotis šiomis žiniomis pasaulio pažinimui ir transformavimui, įsitikinimas teisumu jų kaip veiklos instrumentu, tai pagrindiniai idealai, principai ir pasirengimas realizacijai ir gynybai įsitikinimų ir idealų.

4.3. Gyvenimo tikslas – nepaprastai sudėtingas reiškinys, formuojamas tikslingumu“, kurį sudaro keturios operacijos: 1) tikslo numanymas – tikrosios savo vietos gyvenime ir politikoje apibrėžimas; 2) tikslo kryptingumas – pasirinkimas krypties savo judėjimo link norimos vietos gyvenime ir politikoje; 3) tikslo siekimas – siekimas vieno ir to paties tikslo, mokant keisti savo elgesį priklausomai nuo jo pasiekimo sąlygų ir aplinkybių pasikeitimo: 4) tikslo atitikimas – tikslaus apskaičiuoto laiko, reikalingo savo tikslui pasiekti.

4.4. Tikslas – tai aparatas prasmės pervedimo iš statinės būsenos į dinaminę, pasitelkiant vertybes. Tikslo veikimas panašus į elektros srovės veikimą. Jei yra srovė (tikslas) – tada yra įtampos pakitimas (prasmė) lempų švytėjime (vertybėse).

Tikslas – tai sudėtingiausias produktas, kuris kuriamas visuomenės. Būtent tiksluose įkūnyjami visi žmonijos laimėjimai. Tačiau būtent tikslai išnyksta pirmiausia, kai žmonija praranda savo egzistavimo prasmę ir praranda vertybes, užtikrinančias šį egzistavimą. Prarastus tikslus iš karto pakeičia klaidingi tikslai, nesusiję nei su prasme nei su vertybėmis. Jų nebuvimas reiškia nebuvimą ir tikslo.

4. 5. Valia gyvenimui. Fiziologiškai žmogus visada pasirengęs ir gali atlikti poelgius, veiksmus, tačiau nedaro to tik dėl trūkumo juose prasmės, vertės ir tikslo. Žinoma daug pavyzdžių, kai žmonės, netekę galimybės judėti, matyti, girdėti, pasiekė aukštumas išminties, įtakos ir pripažinimo. Ir dar daugiau pavyzdžių to, kada, turėdami absoliutų fizinį tobulumą, žmonės gyveno savo gyvenimą nereikšmingai, mėgaudamiesi girtuokliavimu ir ištvirkimu, pragyvenę gyvenimą kaip naštą savo artimiesiems ir visuomenei. Reiškia, pagrinde gyvybingumo stiprybės – ne raumenų jėga ir akių budrumas, o mentalitetas, turintis savyje turiningą sistemą iš prasmės, vertybių ir valios. Turiningas mentalitetas paleidžia valinį žmogaus elgesio mechanizmą. Tuščias mentalitetas valią pakeičia užsispyrimu ir užgaidomis. Diagnozuojasi iš išorės valia gyventi KAIP GYVENIMO POZICIJA žmogus per jo požiūrį į darbą – stiprios valios būdu motyvuotu aktyvumu žmogaus kaip darbo veiklos subjekto. Jis pagrįstas jo gebėjimu gaminti su dideliu stresu fizinėmis ir psichinėmis sąnaudomis, kad būtų gauti socialiai naudingi produktai (naudojimo vertė), esant tinkamam gyvenimo pozicijai. „Vartojimas darbo jėgos – tai pats darbas…“ (Marksas-Engelsas). Funkciškai valia gyventi – tai “pervedimas tikslo į prasmę “. Prasmė, tikslai, vertybės ir valia gyventi neatsiejamai susiję vienas su kitu: susilpnėjus vienam iš jų susilpnėja ir kiti trys.

4 lentelė. Visuomenės psichologinių parametrų metamorfozė, slenkančio iš politinio elgesio į nusikalstamą elgesį

Politikos supaprastinimas visada kėlė panieką politinėje visuomenėje, o masių žmonių elgesys perėjo prie savo poreikių gelbėjimo bet kokiu būdu.

IŠVADA

Istorija rodo, kad valdžios transferas – tai elito kova dėl išteklių, tam panaudojant „bejėgio lango“ atsiradimą – konstitucinį valdžios perėjimą ir pasiruošusį sunaikinti pagrindinę kliūtį – valstybę, bet kokiomis aukomis dėl savųjų tikslų. Valdžios perdavimas vyksta paprastai tuo metu, kai visuomenėje paaštrėja finansinės, ekonominės ir socialinės problemos, nes tikimasi, kad jos bus išspręstos. „Transferas“ turi savo įgyvendinimo formas, ir visada buvo nežinoma, kuri iš jų bus pritaikyta. Pavyzdžiui (visi apibrėžimai yra originalūs – psichologo – politiniai):

Rinkimai – tai legitimus „peršokimas“ per neišsprendžiamų finansinių ir ekonominių problemų barjerą įtraukiant žmones į socialines vertybes, kurios iškelia juos „aukščiau problemų“. Rinkimai performatuoja pasaulėžiūrą taip, kad iškelia žmones aukščiau tikrų problemų ir išsaugo valstybę, viskas ir visus „kaip yra“. Panaudojama vaizduotės psichologija.

Reformos – tai apėjimas neišsprendžiamų finansinių ir ekonominių problemų barjero, politinį tikslą perkeliant į kairę arba į dešinę. Reformos performatuoja politinį pasaulio vaizdą taip, kad palieka problemas nuošalyje ir išsaugo viską „kaip yra“. Naudojama įsivaizdavimų psichologija.

Revoliucija – tai ginkluotas sunaikinimas neįveikiamo finansinio – ekonominio barjero, sunaikinant valstybę metodu, kaip jo kaltininką, trukdantį elito kovai. Revoliucija kraštutinai paaštrina socialinius santykius visuomenėje, kad būtų pasiekti jos organizatorių tikslai. Naudojama emocijų psichologija.

Teroras – tai fizinis šalies finansinių ir ekonominių problemų kūrėjų naikinimas. Teroras destabilizuoja socialinius santykius, kad sukeltų baimę tiems, kurie su jais nesutinka. Naudojama suvokimo psichologija.

Ar žino naujoji „transfer-tranzito“ autorių karta, kas slypi už šių žodžių, ar ne? Ar entuziastai pasirengę prisiimti atsakomybę už tai, kas atsitiks šaliai ir žmonėms dėl perdavimo? Transferų istorija Rusijoje rodo, kad jų rezultatai yra daug platesni ir ambicingesni nei valdžios perdavimas iš vieno lyderio kitam:

Taip atsiradimas naujų šalies vadovų, kurių nelaukė.

Tai politinio režimo pasikeitimas, perskirstantis valdžią.

Tai nauja valstybingumo forma, nauja santykių pusiausvyra šalyje.

Tai nauja socialinė ir ekonominė struktūra, perskirstanti išteklius.

Tai naujas šalies pavadinimas, neigiančios savo istoriją.

Tai naujos šalies sienos, prarandančios savo teritoriją.

Tai atsisakymas nuo savo istorinių užkariavimų ir savo statuso.

Tai šalies istorijos perrašymas nuo nulio.

Tai šalyje tvyrančio chaoso pradžia.

Tai krizė įstatymų ir nusikalstamumo klestėjimas.

Tai nuskurdimas ir gyventojų mažėjimas – pagrindinė transfero auka.

Tai ankstesnių lyderių, kaip šiandieninių pralaimėjimų kaltininkų, kritika.

Padarykime išvadas:

Kad ir ką sakytume, bet transferas tokia forma, kokia jis yra „sugalvotas“ šiandien, o dar ir rėmuose (kaip mus kasdien įsitikinėja) liberaliosios-demokratinės TEORIJOS, –  NEĮMANOMA. Tai, kas vadinama demokratija, yra sistema, kuri tolima nuo paskelbtų principų. Jos pagrinde NĖRA RINKIMŲ. Jos pagrindas – sistemą formuojančios jėgos, išvestos iš po rinkimų.

Jei, ieškodami atsakymo į klausimą, kaip panaudoti sistemos energiją, sukurtą šiandieninio valstybingumo rėmuose, mes suprasime ją kaip liberalią ir demokratišką, tada prieisime NETEISINGAS IŠVADAS. Norint padaryti teisingas išvadas, reikia pasikliauti ne tuo, kaip siūlo suprasti save sistema, o į realybę.

.

.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

17.08.2021.