GYVYBĖS ŠALTINIS –  1

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Paskutiniu laiku aš vėl galėjau grįžti prie knygos rašymo apie Rusijos praeitį — “Rusija kreivuose veidrodžiuose”. Ir natūralu, kad man būtinai reikėjo susipažinti su daugeliu šaltinių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su rusų tautos praeitimi. Slavų-Arijų Vedos į mano rankas papuolė prieš keletą metų ir, jas perskaitęs, aš pirmą kartą aptikau tokią pilną, visapusišką ir nuostabiai gražią supratimo sistemą, kuri buvo pas mūsų protėvius — slavus. Beveik visi jų skaitytojai atkreipia dėmesį į lyg tai religinį senovės slavų-arijų supratimą. Visi ieško Dievo ir tuo pačiu nepastebi nuostabios informacijos, kuri paslėpta Slavų-Arijų Vedose.

Kodėl paslėpta, — gali kai kas paklausti?! Na, dėl tos pačios priežasties, kad tai buvo vienintelis būdas išsaugoti ir perduoti patikimą informaciją tolimiems palikuonims. Palikuonims, kurių daugelis ir daugelis kartų pavirs miegančiais, miegančiais, kurie daugelį tūkstančių metų negalės prabusti ir teisingai suprasti perduotos informacijos. Ir tai tęsėsi iki to laiko, kol neatėjo laikas visiems miegantiesiems atsibusti. Ne visi iš karto atsibus. Kai kas atsibus anksčiau, kai kas vėliau, kai kas pats jau nebegalės atsibusti, kai kas atsibusti iš viso nebesugebės.

Slavų-Arijų Vedos iš pogrindžio pasirodė tik paskutinės Svarogo Nakties pabaigoje, 7506 metais nuo TSŽŠ (Taikos sudarymo Žvaigždžių Šventovėje – С.М.З.Х. -Сотворение Мира в Звёздном Храме), pagal naują kalendorių — 1996 metais^[1]. Dar prieš tūkstantį metų Žyniai Sergėtojai į gilų pogrindį išėjo visai Svarogo Nakčiai, kuri buvo pati žiauriausia ir kruviniausia. Slavų-Arijų Vedos parašytos taip, kad tik žinantis žmogus gali suprasti joje sudėtą informaciją. Informacija jose surašyta keliais lygiais, todėl kiekvienas skaitantysis gali suprasti tik tai, kam jis pasiruošęs. Ne daugiau ir ne mažiau, o tik tai, ką leidžia skaitančiojo evoliucinio išsivystymo lygis. Paprastai išmokus runų reikšmes, kuriomis parašytos Slavų-Arijų Vedos, jų neįmanoma teisingai perskaityti, suprasti jose sudėtos informacijos. Tokiu būdu buvo apsisaugota, kad svarbiausia informacija nepakliūtų į nereikalingas rankas arba prieš laiką nepakliūtų tiems, kas dar nesugeba išspręsti būtinų užduočių.

Jeigu žmogus informacijai nepasiruošęs, jis tos informacijos nepastebės net įdėmiai perskaitęs visą tekstą. Ir tai susiję ne tik su sakralia informacija, bet ir su bet kuria kita. Kiekvieno žmogaus smegenys priima tik tą informaciją, kuriai jis pasiruošęs arba kuria jis tiki. Priklausomai nuo turimo informacinio fundamento, žmogaus smegenys pasąmonės lygmenyje iš informacijos srauto atsirenka tą informacija, kuri atitinka tą fundamentą. Pasąmonės lygmenyje vyksta informacijos filtracija, ir būtent šį efektą naudojo Slavų-Arijų Vedų sudarytojai. Be to, dar buvo pridedama kituose lygmenyse įrašyta informacija, todėl sakralinių žinių paslaptis buvo užtikrinta. Apie tai žinojo ir Tamsieji, todėl jie, negalėdami prasibrauti iki Šviesiųjų Jėgų sakralinių žinių, savo taktiką ir strategiją pakeitė. Prieš tai išsirankioję jiems suprantamų sakralinių žinių trupinėlius, jie pradėjo naikinti pagrobtas knygas ir kitus šaltinius. Tų trupinėlių pagrindu jie sukūrė daug slaptų mokymų, bet tai — ypatingo pokalbio tema. O kol kas grįžkime prie temos …

Dirbant su Slavų-Arijų Vedomis aš atkreipiau dėmesį į pranešimą, kuris buvo perduotas antrųjų Žinių pagalba:

…………………………………………

Родам помогала творить Божья Сила,    Gentims padėjo gyventi Dieviškoji Jėga
на деяния благие их жизнь направляя…    geriems darbams jų gyvenimą nukreipė…

Подпитывал Расу заветный источник,    Papildomai maitino Rasę slaptas šaltinis
что сохранился в урочищах древних…    kuris buvo įrengtas senovės slaptavietėse

.

Предвидели Темень на Мидгарде Боги,    Numatė Tamsumas Midgarde Dievai
и Расы потомкам помочь порешили…    Ir Rasės palikuonims padėti nusprendė

Творилось Сие, в стародавнее время,    Tai vyko senovės laikais,
когда три Луны над Мидгардом сияли.    kai trys mėnuliai virš Midgardo švietė

.

В недра земли помещён был источник, но    Į žemės gelmes šaltinį įdėjo, bet
Доступ к нему скрыт в урочищах давних.    Priėjimas prie jo buvo senovės slaptavietėse

В глубинах земных он накапливал силу,    Žemės gelmėse jis kaupė jėgas
в разных местах на поверхность являясь.    Įvairiose vietose į paviršių išeidavo.

.

Но Вечный Источник Божественной Силы    Bet Amžinas Dieviškos Jėgos Šaltinis
не в каждом краю Свята Расы струился.    ne kiekviename Šventos Rasės krašte čiurleno

А только в местах, где согласно преданья,    O tik vietose, kur pagal padavimus,
Боги в Мидгард силы жизни вложили…^[2]    Dievai į Midgardą gyvybės jėgas sudėjo

Toje ištraukoje sakoma apie daug ką, jeigu tik suprasti, kas slepiasi už, atrodo, įprastų žodžių. Trys Mėnuliai virš Midgardo (mūsų planeta) švietė iki tol, kol prieš 111 812 metų (2005 metams) vienas iš tų mėnulių — Lela — Tarcho Daždbogo pastangomis nebuvo sunaikinta kartu su Tamsiųjų Bazėmis. Reiškia, kad gyvybės šaltinis Žemės gelmėse buvo paslėptas dar iki tų įvykių. Priežastis, dėl kurios buvo nuspręsta įdėti Gyvybės Šaltinį, paprasta — sukantis mūsų galaktikai, Midgard-Žemė artėjo prie tokios erdvės, kurioje pirminių materijų pasiskirstymas Tamsiosioms Jėgoms sudaro palankias sąlygas veikti ir užvaldyti žmones.

Pirminių materijų pasiskirstymas veikia žmonių sielų kūnų formavimąsi ir jų vystymąsi. Esant neproporcingam pirminių materijų pasiskirstymui, didelę reikšmę turi, kokia arba kokios pirminės materijos dominuoja prieš kitas materijas. Trečiojo sielos kūno (astralinio kūno) perteklinis prisotinimas pirminėmis materijomis sukuria evoliucinį nukrypimą, kuris tamsiosioms jėgoms leidžia veikti žmonių elgesį, priversti juos daryti tai, ko nesant tokiems nukrypimams, jie niekada nepadarytų. Pradinėje žmogaus evoliucinio išsivystymo stadijoje evoliuciniai nukrypimai pavojingi tuo, kad sielai neturint ketvirtojo ir aukštesnių kūnų, neproporcingas trečiojo kūno išsivystymas priveda prie agresyvumo, žiaurumo, godumo, gobšumo, pavydo ir t.t.

Būtent perteklinis trečiojo sielos kūno prisotinimas pirminėmis materijomis sukelia išvardintų neigiamų kokybių atsiradimą ir išsivystymą, todėl Tamsiosios Jėgos gauna progą daryti įtaką žmonėms, kurie turi tokius asmeninius bruožus ir per tai gali daryti įtaką visiems Midgard-Žemėje vykstantiems įvykiams. Tik žmonės, kurie yra praėję pradinę evoliucinio išsivystymo stadiją, yra įgavę imunitetą prieš panašius iškreipimus, kurie tik šiek tiek sulėtina jų evoliucinį vystymąsi ir nesudaro sąlygų Tamsiosioms Jėgoms tokius žmones veikti ir juos kontroliuoti.

Apie tokios evoliuciniam vystymuisi pavojingos zonos egzistavimą žino kaip Šviesiosios, taip ir Tamsiosios jėgos. Bet kuri civilizacija pereina per panašią neigiamą evoliucinę zoną, lyg tai “perserga” savotiška vaikiška vystymosi liga. Ir to neįmanoma išvengti, kaip neįmanoma išvengti embrioninės žmogaus vystymosi stadijos. Būtent tuo kiekvienos civilizacijos evoliucinio vystymosi Achilo kulnu ir bando pasinaudoti Tamsiosios Jėgos, kurios stengiasi užgrobti ir kontroliuoti civilizacijas ir planetas-Žemes, kuriuose tos civilizacijos gyvena. Todėl Tamsiųjų Jėgų taktika ir strategija nukreipta tam, kad paruoštų juos dominančias planetas-Žemes galimam užgrobimui. Kai viena ar kita juos dominanti planeta-Žemė priartėja prie erdvės su neigiamu evoliuciniu iškreipimu, jie užgrobimui pasinaudoja tuo vaikišku civilizacijos amžiumi arba civilizacijoms tokį vaikišką amžių sukuria.

Neigiamas evoliucinis iškreipimas yra išorinis laukas, kuris priverčia pradinėse evoliucinio išsivystymo stadijose esančius žmones prisitaikyti prie to lauko. Analogiškai, kaip galingas magnetas įmagnetina metalo gabalėlius ir taip jiems perduoda savo poliariškumą. Jeigu metalo gabalėliai jau įmagnetinti, tai jų permagnetinimui reikia daug didesnio išorinio magnetinio lauko galingumo. Pradinėse evoliucinio išsivystymo stadijose žmonės analogiški tiems metalo gabalėliams, ir būtent todėl Tamsiųjų Jėgų poveikis tuo metu pats efektyviausias. Ypač lengvai jiems sekasi užgrobti planetas-Žemes, kai jos praeina per tas neigiamas evoliucinių iškraipymų zonas. Tuo metu jiems (Tamsiosioms jėgoms) tereikia pasirūpinti, kad panašus neprinokęs “vaisius” nukristų jiems į rankas.

Bet panaši “sėkmė” pasitaiko gana retai, kai planeta-Žemė praeina per neigiamo evoliucinio iškreipimo zoną, o tos planetos-Žemės civilizacija yra pradinėje evoliucinio vystymosi stadijoje. Todėl Tamsiosios Jėgos gana dažnai dirbtinai sukuria tokiems reiškiniams būtinas sąlygas. Jeigu jie nori užgrobti planetą-Žemę, o joje — civilizacija, kuri praėjusi pradinę evoliucinio išsivystymo stadiją, tai Tamsieji — Parazitinės Jėgos — naudoja štai tokią strategiją. Tokioje planetoje-Žemėje sukelia planetinius kataklizmus, kurie sunaikina civilizacijos infrastruktūrą. Po to, likę gyvi, norom ar nenorom atsiduria pirmykščiame lygyje, ir kai tokia paneta-Žemė įeina į neigiamo evoliucinio vystymosi erdvės zoną, Tamsiosios Jėgos pradeda lengvai kontroliuoti tokią civilizaciją.

Kai kam gali kilti klausimas: “Kam Tamsiosioms Jėgoms viso to reikia?!» Esmė tame, kad Tamsiosioms Jėgoms nereikalingos tuščios arba sunaikintos planetos-Žemės. Tiems kosminiams parazitams reikalingi vergai, kurie iš savų nuosavų planetų jiems išgautų gamtinius resursus, po ko, paprastai, tos planetos-Žemės būdavo sunaikinamos kartu su jiems nebereikalingais vergais. Po to Kosminiai Parazitai patraukdavo prie kitos planetos-aukos. Apie visa tai žinojo ir Šviesiosios Jėgos. Jų strategija ir taktika buvo neleisti Tamsiosioms Jėgoms sukelti planetines katastrofas, kurios nublokštų planetų-Žemių civilizacijas į pirmykštį išsivystymo lygį arba neleisti civilizacijai nusileisti iki tokio lygio, ir taip jie iki minimumo sumažindavo Tamsiųjų Jėgų aktyvumą ir to aktyvumo pasekmes.

Šviesiosios Jėgos Midgard-Žemėje naudojo abu metodus. Tarchas Daždbogas prieš 111 812 metų savo galių pagalba sunaikino Mėnulį Lelą kartu su visomis Tamsiųjų Jėgų bazėmis. Bet katastrofos išvengti nepavyko — Lelos nuolaužos nukrito ant Midgard-Žemės, dėl ko į Šiaurinio Okeano-jūros vandenis paniro Daarija. Bet, nepaisant to, Midgard-Žemės civilizacija nebuvo nublokšta iki laukinių lygio, todėl Tamsiosioms Jėgoms teko pasitraukti “nieko nepešus”. Kaip bebūtų gaila, bet antrą kartą Midgard-Žemei nepasisekė. Neigiamą evoliucinį perlenkimą turintys Antlanijos (Atlantidos) lyderiai tapo Tamsiųjų Jėgų pagalbininkais ir prieš 13 014 metų (2005 metams) sukėlė planetinį karą už viešpatavimą planetoje. Panaudojo branduolinį ginklą ir pabandė valdyti Midgard-Žemės stichijos jėgas. Tie stichijų valdymo bandymai buvo nesėkmingi ir antrasis mėnulis — Fata — pradėjo kristi ant Midgard-Žemės.

Kad išgelbėtų planetą nuo pražūties, Dievas Nij sunaikino krentantį Mėnulį Fata, bet nukritusios nuolaužos buvo per didelės, todėl jos sukėlė ne tik pačios Antlanijos-Atlantidos nugrimzdimą po vandeniu. Nukritusios Mėnulio Fatos nuolaužos sukėlė ne tik planetos Midgard-Žemės ašies pasisukimą 23.5 laipsniais, bet ir daugelį kitų gamtinių kataklizmų, dėl ko prasidėjo naujas ledynmečio periodas. Be to, dar atsitiko taip, ko Tamsiosios Jėgos taip ilgai norėjo pasiekti — po tos planetinės katastrofos daugelis iš likusių gyvųjų nusileido iki pirmykščio išsivystymo lygio. Katastrofos metu visiškai sunaikinus Midgard-Žemės civilizacijos infrastruktūrą, tik labai maža žmonijos dalis sugebėjo išlaikyti savo civilizacijos lygį, bet jie jau nebesugebėjo kontroliuoti situacijos. Vienintelį, ką jie galėjo padaryti — tai išsaugoti žinias ir informaciją apie buvusius įvykius. Tamsiosios Jėgos jau buvo pasiruošusios švęsti pergalę, bet jų šventė pasirodė per ankstyva. Numatę panašių įvykių vystymosi galimybę, Šviesiųjų Jėgų Hierarchai į Midgard-Žemės gelmes įdėjo Jėgos Šaltinį.

Tas Jėgos Šaltinis buvo skirtas atsverti tam neigiamam evoliuciniam perlenkimui kuris atsirado dėl pirminių materijų persiskirstymo Midgard-Žemei papuolus į neigiamą evoliucinio vystymosi iškreipimo zoną. Sukantis mūsų Galaktikai, Midgard-Žemė kartu su ja periodiškai papuola į tokias erdvės zonas, kur sukuriami neigiami evoliuciniai perlenkimai. Ir toje erdvės zonoje sukasi tol, kol iš jos (neigiamo evoliucinio perlenkimo zonos) neišeina. Perėjimo laikas per tas neigiamo evoliucinio perlenkimo zonas trukdavo nuo kelių šimtų iki keleto tūkstančių metų. Mūsų protėviai tą Midgard-Žemės buvimo laiką neigiamo evoliucinio perlenkimo erdvės zonoje vadino Svarogo Naktimis. Paskutinė ganėtinai sunki Svarogo Naktis Midgard-Žemę apgaubė Septyniems Gyvenimo Ratams —1008 metams — pradedant nuo 6496 metų (988 mūsų eros metai) iki 7504 metų (1995-1996 mūsų eros metų).

Svarogo Nakties “sunkumas” nustatomas neigiamo evoliucinio perlenkimo dydžiu, sukuriamu kiekvienoje tokios erdvės zonoje. Kuo didesnis neigiamas evoliucinis perlenkimas, tuo “tamsesnė” Svarogo Naktis. Kuo “tamsesnė” Svarogo Naktis, tuo lengviau Tamsiosioms Parazitinėms Jėgoms užvaldyti ir savo kontrolei pajungti planetos-Žemė gyventojus. Kuo galingesnis išorinės erdvės neigiamas evoliucinis perlenkimas — tuo sudėtingiau kiekvienam žmogui harmoningai vystytis. Kitais žodžiais, žmogui sudėtingiau išvengti agresyvumo, žiaurumo, atsispirti prieš žemus instinktus ir emocijas ir t.t. Neigiamas evoliucinis erdvinis iškreipimas savaip pakeičia žmogaus sielos kokybinę struktūrą, ir ypač tai lengvai vyksta pradinėse evoliucinio išsivystymo stadijose.

Būtent todėl Tamsiosios Jėgos taip mėgsta civilizacijų užgrobimui naudotis Svarogo Naktimis. Tik labai stipri valia ir aukšti moraliniai principai leidžia žmogui atsispirti neigiamam Svarogo Nakties evoliucinio perlenkimo poveikiui ir pereiti evoliucinio išsivystymo protingo gyvūno fazę. Mūsų protėviai ir Šviesieji Hierarchai žinojo apie tuos gamtinius reiškinius ir būtent dėl Svarogo Nakties metu esančių neigiamų evoliucinių perlenkimų maksimalaus neutralizavimo, Midgard-Žemės gelmėse buvo patalpintas Jėgų Šaltinis:

Подпитывал Расу заветный источник,    Papildomai maitino Rasę slaptas šaltinis
что сохранился в урочищах древних…    kuris buvo įrengtas senovės slaptavietėse

Предвидели Темень на Мидгарде Боги,    Numatė Tamsumas Midgarde Dievai
и Расы потомкам помочь порешили…    Ir Rasės palikuonims padėti nusprendė

Šviesieji Hierarchai ir tikėjosi, kad būtent Midgard-Žemės gelmėse patalpintas Jėgos Šaltinis galės kompensuoti neigiamą Svarogo Nakties evoliucinį perlenkimą. Be to, Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietos nebuvo pastovios, nes neigiami Svarogo Nakties evoliuciniai perlenkimai tos nakties metu taip pat keitėsi kokybiškai ir kiekybiškai. Todėl laike besikeičiančius neigiamus evoliucinius perlenkimus Šaltinis neutralizuojančiai veikė įvairiuose Midgard-Žemės taškuose. Tie šaltinio išėjimai į paviršių išnykdavo vienose vietose, kad atsirastų kitose:

В глубинах земных он накапливал силу,    Žemės gelmėse jis kaupė jėgas
в разных местах на поверхность являясь.    Įvairiose vietose į paviršių išeidavo.

Но Вечный Источник Божественной Силы    Bet Amžinas Dieviškos Jėgos Šaltinis
не в каждом краю Свята Расы струился.    ne kiekviename Šventos Rasės krašte čiurleno

Išėjimo į Midgard-žemės paviršių vietose, Šaltinio Jėga net pagreitindavo evoliucinį žmogaus vystymąsi. Tie Šaltinio išėjimai į paviršių buvo slepiami nuo priešų ir nepašvęstųjų. Tose vietose būdavo nuimamas Šaltinio blokavimas nuo žmoguje sudėtų genetinių galimybių. Po Antlanijos (Atlantidos) katastrofos, Šviesieji Hierarchai Midgard-Žemės gelmėse patalpino ir generatorių, kuris blokuoja genetinių galimybių pasireiškimą iki tol, kol žmogus nepasieks tokio evoliucinio išsivystymo lygio, kuris leis suprasti atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą.

Tam atitinka toks evoliucinis išsivystymas, kai prie turimo fizinio kūno žmogus turi šešis materialius sielos kūnus^[3]. Pasiekęs tokį evoliucinio išsivystymo lygį, žmogus užbaigia planetinio evoliucinio išsivystymo ciklo stadiją ir pradeda kosminio išsivystymo stadiją.

Blokavimo generatoriaus pastatymas Midgard-Žemės gelmėse buvo būtina priemonė, kurią Šviesieji Hierarchai panaudojo po Antlanijos (Atlantidos) lyderių neapgalvotų veiksmų, kai jie pabandė Stichijos Jėgas panaudoti savo savanaudiškais tikslais, dėl ko prieš 13 014 metų (2005 metams) vos nebuvo pražudyta visa Midgard-Žėmė, apie ką jau buvo kalbėta anksčiau. Buvo sukurta savotiška apsaugos sistema “prieš kvailius”, kuri neleido žmogui panaudoti besivystančio genetinio potencialo tol, kol to genetinio potencialo nešiotojas harmoningai vystydamasis nepasieks atitinkamo žinių lygio, supratimo apie savo veiksmų pasekmes ir nesupras atsakomybės už savo veiksmus. Žmogui pasiekus planetinį evoliucinio išsivystymo lygį, iš esmės visa tai garantuojama. Dėl aukščiau išdėstytų faktų, Šaltinio versmės žemės paviršiuje buvo laikomos paslaptyje, nes tų versmių veikimo zonose blokuojantis generatorius įtakos neturėjo:

Как Жизни Источник, всем силы дарует    Kaip Gyvybės šaltinis, visiems jėgas dovanoja
людям, Богам и различным растеньям.     žmonėms, Dievams ir įvairiems augalams.

Что раскрывает он в сущности каждых,     Kad atskleidžia jis sieloj kiekvieno,
какими дарами он жизнь наделяет…     kokią dovaną jis gyvenimo apdovanotas…

В Богах раскрывает он сокрытые силы,     Dievams atskleidžia jis jėgas slypinčias,
людей наделяет согласно их мыслей…^[4]    žmonėms apdalija pagal jųjų mintis

Iš tos Slavų-Arijų Vedų ištraukos išaiškėja įdomi detalė. Jėgos Šaltinis dovanoja jėgas kaip žmonėms, taip ir Dievams. Ir ne tik tai — Gyvybės Šaltinis Dievams atskleidžia jų slypinčias jėgas, o žmones apdalija pagal jų mintis. Iš tos ištraukos aiškėja, kad senovėje mūsų protėviai Dievais vadino visiškai ne tuos, kas sudedama į šiuolaikinį supratimą. Dievais mūsų protėviai vadino Šviesiuosius Hierarchus ir žmones, kurie turėjo potencialo ir galimybių tokiais pasidaryti. Gaunasi, kad kai kurie žmonės yra „miegantys Dievai“, t.y., turi genetines galimybes, ir esant teisingam vystymuisi, jas turintis žmogus gali pasiekti aukšto išsivystymo lygio. Veikiant blokuojančiam generatoriui, toks žmogus negalėjo suprasti ir išreikšti savo genetinių galimybių tol, kol nepabaigė planetinio evoliucinio išsivystymo ciklo. Ir greičiausiai, kad žyniai Gyvybės Šaltinio versmes naudojo norėdami išsiaiškinti, kurie iš žmonių yra „miegantys Dievai“, kad vėliau galėtų jiems padėti aktyviai vystytis.

Visa esmė — tame, kad toli gražu ne kiekvienas, net ir labai geras žmogus, nepajėgia besivystydamas pakilti iki kosminio išsivystymo lygio. Teisingiau būtų pasakyti, kad labai nedaugelis gali pasiekti tokį lygį. Ir visa esmė tame, kad gana retai genetiškai sudėtos ir viename žmoguje esančios gamtinės galimybės ir kokybės harmoningai vystosi su asmenybe, be ko neįmanoma užbaigti planetinio evoliucinio išsivystymo ciklo. Be žinių įsisavinimo, turima omeny, kai žmogus supranta priežasčių-pasekmių ryšius gamtoje ir žmogaus padėtį visuomenėje, ir supranta, kaip, kada, kodėl ir dėl ko žmogui sąmoningai negalima į visa tai kištis.

Be viso to, būtina turėti atitinkamas savybes ir kokybes, kurios leistų į visa tai įsikišti, bet asmeniškai visiškai atsakant už kiekvieną veiksmą. Tik tada, kai visa tai harmoningai susiderins viename žmoguje, atsiranda galimybė pabaigti planetinį evoliucinio išsivystymo etapą. Tokiu būdu, Gyvybės Šaltinio versmės buvo naudojamos norint išsiaiškinti žmones, turinčius didelį evoliuicinį potencialą, tuo metu, kai į Šaltinio veikimo zoną papuolę tokio potencialo neturintys žmonės, nesugebėdavo pademonstruoti kokių nors ypatingų savybių ar kokybių. Būtent todėl tekste kalbama apie tai, kad ypatingų savybių ir kokybių neturinčius žmones Gyvybės Šaltinis apdovanoja pagal jų mintis. Gyvybės Šaltinio versmių zonose žmonės su dideliu evoliuciniu petencialu — “Miegantys Dievai” — galėjo veikti pagal savo galimybes, kurių negalėjo pasiekti būdami už tų zonų ribų. Už Gyvybės Šaltinio veikimo ribų buvo neįmanoma nustatyti, kas iš žmonių yra “miegantysis Dievas”, tik papuolus į Gyvybės Šaltinio veikimo zonas, išaiškėdavo, kas yra kas. Todėl Gyvybės Šaltinio versmių vietos žemės paviršiuje buvo saugomos paslaptyje ne tik nuo priešų, bet ir nuo visų nepašvęstųjų. Slavų-Arijų Vedose nurodomi ir ženklai, pagal kuriuos nustatomos Gyvybės Šaltinio versmių vietos:

Тайны рождения трав в круг источника    Žolių augimo paslaptys aplink šaltinį
доселе неведомы людям всем были…    iki šiol žmonėms nežinomos buvo …

Растение каждое рядом с источником    Kiekvienas augalas šalia šaltinio
свойства меняло и рост изначальный.    savybes ir įprastą dydį keitė.

.

Грибы поднимались в аршин над землёю,    Grybai virš žemės per visą aršiną kilo,
но каменной плотью они наделялись.    bet kietą, kaip akmuo, grybieną jie turėjo.

Ковыль-трава поднималась до пяди,    Stepių-žolė (ašuotė) kilo per sprindį,
а ягоды комы взросли как деревья.      o aviečių uogos augo kaip medžiai.

.

Что сотворится с Сварожьей Травою,    Kas atsitiks su Svarogo Žole,
когда час пробьёт и появятся всходы?    kai ateis laikas ir pasirodys ūgliai?

Чем наделит траву Жизни Источник    Kuo apdovanos žolę Gyvybės Šaltinis
на этот вопрос у жрецов нет ответа.^[5]    Į tą klausimą žyniai atsakymo neturi.

Gyvybės Šaltinio versmių vietoje žemės paviršiuje buvo stebimos augalų augimo anomalijos, kurių priežasčių žyniai nežinojo. O tai reiškia, kad žyniai nežinojo Gyvybės Šaltinio poveikio principo ir žmonių atžvilgiu. Visiškai įmanoma, kad žyniams buvo pranešta apie Midgard-Žemės gelmėse patalpintą gyvybės šaltinį ir pasakyta, kam jis ten yra, bet jo veikimo principai nebuvo paaiškinti. Greičiausiai, kad tai buvo padaryta dėl to, kad ta informacija išliktų didžiausioje paslaptyje. Bet, nepaisant to, vienaip ar kitaip, bet Tamsiosios Jėgos bandė rasti Gyvybės Šaltinio versmių išėjimo į žemės paviršių vietas, kad patys galėtų išsivaduoti nuo blokuojančio generatoriaus poveikio. Todėl Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietas buvo būtina laikyti paslaptyje. Ir greičiausiai, kad Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių veikimo zonos buvo labai nedidelės, kitaip jas būtų buvę galima labai lengvai surasti pagal anomalų augalų vešlumą…

Tiesa, apie anomalų augalų vešlumą Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių veikimo zonose… Kai aš apie tai perskaičiau, tai labai nustebau dėl neįtikėtinų sutapimų tarp Gyvybės Šaltinio poveikio augalams jo išėjimo zonose į žemės paviršių ir mano eksperimentų su augalais. Dar vaikystėje bet kuris augalas, kurį aš sodinau į žemę, visada gerai prigydavo ir gerai augdavo. Keletą medelių aš išauginau iš šakelių, kurias prieš tai buvau pamerkęs į vandenį. Pagal liaudies prietarus pas mane — “lengva ranka”. Tuo metu toks paaiškinimas mane tenkino, nors ir nebuvo aišku, kodėl ta mano ranka “lengva”, ir kuo ji skiriasi nuo kitų rankų, kurios nebuvo “lengvos”. Bet, kai tu berniūkštis — toli gražu į panašias “smulkmenas” nekreipi jokio dėmesio. Pagalvok tik, — prigijo medelis, pagalvok tik — išaugo didelis. Kas tame nepaprasto — aplink tiek augalų ir medžių, kurie sau auga ir vargo nežino, ir mano “lengva ranka” tam jokios įtakos neturi… Taip kad, mano vaikiški “eksperimentai” su augalais užsitęsė ilgiems 10-12 metų.

Prie eksperimentų su augalais aš vėl grįžau tik 1989 metais. Ir tai įvyko lyg tai atsitiktinai, tarp kitų reikalų. Tuo metu aš jau turėjau atitinkamą supratimą apie gamtos procesus, jos atsiradimą ir vystymąsi planetoje. Dar 1987 metais aš išvedžiau ekologinės sistemos formulę, iš kurios aiškiai ir tiksliai matosi, kad visa gyvybės formų įvairovė priklauso nuo biologinio naudingo veikimo koeficiento. Gyvybės formų įvairovei mes turime būti dėkingi už tai, kad lapuočiai augalai per lapus įsisavina maždaug apie 10% krentančios saulės šviesos. Kuo didesnis tas procentas — tuo didesnis biomasės kiekis sintezuojasi mūsų Midgard-Žemėje ir, tuo pačiu, daugiau žolėdžių ir mėsėdžių gyvūnų rūšių pripildo sausumos plotus ir vandenyno gelmes^[6].

Tai štai, 1989 metų sausio pabaigoje aš į stiklinę su vandeniu pamerkiau kambarinio augalo lapelį, kurio pavadinimo aš net nežinojau. Net man pačiam netikėtai atėjo mintis pabandyti paveikti tą pamerktą lapelį ir jo biologini koeficientą padidinti iki 30%. Ką aš ir padariau. Pradėjau stebėti. Lapas vandenyje labai greitai išleido šaknis ir tos šaknys buvo… kaip šaknys, man buvo sunku spręsti, kaip turėjo atrodyti to augalo šaknys po mano įsikišimo. Augalas man buvo nepažįstamas, ir aš nežinojau, kaip atrodo to augalo šaknys įprastomis sąlygomis. Bet, nepaisant to, kai man atrodė, kad to augalo šaknų sistema buvo pakankamai išsivysčiusi, aš jį pasodinau į vazoną su žemėmis, po ko augalas pradėjo vešliai augti. Pasirodė nauji lapai, kurie taip pat greitai augo. Lapai buvo tamsiai smaragdinės spalvos, gana mėsingi, su vaškine plėvele. Po keturių mėnesių šis augalas pražydo. Poliaroidu aš fotografavau kiekvieną to lapo “epopėjos” stadiją. Bet visa tai man atrodė visiškai normalu, nes neturėjau su kuo palyginti. Ir taip tęsėsi tol, kol pas mane į svečius neatėjo viena moteris, kuri buvo mokslininke-botanike. Ji atkreipė dėmesį į žydintį augalą ir pasakiusi jo lotynišką pavadinimą pasidomėjo, kaip tas augalas galėjo pas mane pradėti žydėti, nes tai labai lepus augalas ir žydi vieną kartą per penkis metus.

Kai aš jai pasakiau, kad žydintis augalas prieš keturis mėnesius buvo tik lapas, kuris į vandenį leido šaknis, — iš pradžių ji nenorėjo to tikėti, bet poliaroidinės fotografijos su datomis ją įtikino, kad informacija tikra. Tokiu būdu atsitiktinumas padėjo gauti patvirtinimus, kad mano bandymai dėl biologinio naudingo veikimo koeficiento padidinimo pasibaigė sėkmingai, be to, dar ir su rezultatais, kurių net nesitikėjau. Pakeistas augalas iki žydėjimo išaugo per keturis mėnesius, vietoje penkių metų įprastomis sąlygomis!

Kurį laiką aš buvau užsiėmęs kitais reikalais, ir tik 1990 metų pavasarį vėl pradėjau eksperimentuoti su augalais. Tuo metu man kilo principialiai nauja idėja. Aš nutariau pakeisti biologinio naudingumo koeficientą žemės ūkio kultūroms. “Burti” virš kiekvieno augalo buvo beprasmiška ir neefektyvu, todėl nusprendžiau panaudoti visiškai kitą biologinio naudingo veikimo koeficiento didinimo metodą. Aš nusprendžiau sukurti lauką, kuris savyje turėtų reikalingus pakeitimus ir… tuo lauku užkloti visą Tarybų Sąjungos teritoriją.

Pasakyta — padaryta. Sukurtu lauku, kaip skraiste, “uždengiau” visą Sąjungos teritoriją ir pradėjau laukti rezultato. 1990 metų pavasaris ir ypač vasara buvo lietinga ir šalta. Per naujienas mokslininkai-agrarininkai kalbėjo ir visus perspėjo, kad dėl lietingos ir šaltos vasaros laukiamas blogas derlius. Buvo įdomiausia, kai atėjo laikas nuimti derlių. 1990 metų derlius pasirodė esąs… 3 kartus didesnis, negu pačiais derlingiausiais metais. To niekas nelaukė ir… niekas nebuvo pasiruošęs priimti tokio derliaus, todėl, kaip dažnai tokiais atvejais būna, tas derlius didžiąja dalimi liko laukuose. Bet, nepaisant to, trigubai didesnis derlingumas buvo užfiksuotas faktas, kurio niekas negalėjo tinkamai paaiškinti. Apie mano eksperimentą žinojo labai mažai žmonių, o man buvo svarbu atlikti eksperimentą švariai, kad gaučiau pačią patikimiausią informaciją. Ir atrodo, kad tai visiškai pasisekė. Tai, kas įvyko, bet kurio specialisto požiūriu, paprasčiausiai, buvo neįmanoma… bet, nepaisant to, tai — faktas, kurio užginčyti niekas negalėjo, ir tas faktas visiškai atitinka sumanyto eksperimento esmę.

Ir vėl, prie eksperimentų su augalais aš gižau tik 2003 metais, kai mūsų valdose Prancūzijoje prasidėjo darbai tvarkant parką ir įrengiant magnolijų sodą. Kaip parkas, taip ir magnolijų sodas buvo tvarkomas pagal mano žmonos Svetlanos dizainą. Tam ji specialiai iki smulkmenų išstudijavo specialią literatūrą apie augalų rūšis, jų auginimo sąlygas, apie įvairių rūšių suderinamumą ir t.t. Buvo sukurtas nuostabaus grožio parkas ir magnolijų sodas.

Parke (Рис. 1) buvo surinkti unikalūs augalai, vieni iš kurių — retai pasitaikantys Europoje, o kiti — iš viso Europoje auga tik vienoje vietoje — mūsų parke ir magnolijų sode. Ypač daug retų rūšių sode, kuriame surinkta apie keturi šimtai įvairių rūšių magnolijų, kai kurių rūšių Europoje yra tik vienas egzempliorius. Mūsų magnolijų sodas, iš principo toks vienintelis Europoje, kuriame surinkta tiek magnolijų rūšių. Bet kai kurie sodinukai buvo tokie mažyčiai, kad būtų prireikę dešimčių metų, kad mūsų parkas ir sodas įgautų norimą grožį ir didingumą. Ir mano žmona Svetlana paklausė: “Ar įmanoma ką nors padaryti, kad ji galėtų pasigrožėti parko ir sodo grožiu ir savo darbo rezultatais dar gyvai esant?!”

Ir čia aš prisiminiau apie savo buvusius bandymus su augalais, apie tai, kad kambarinė gėlė iš lapo išaugo ir pradėjo žydėti per keletą mėnesių, kai visiems kitiems to augalo giminaičiams žydėjimo reikėjo laukti penkerius metus, ir apie tai, kaip mano sukurtas išorinis laukas sukūrė sąlygas 30% padidinti biologinį augalų naudingo veikimo koeficientą Sąjungos laukuose. Man kilo mintis sukurti panašaus lauko pastovų generatorių ir patalpinti jį žemės gelmėse po mūsų Pilimi. Pasakyta — padaryta. Aš sukūriau išorinio laiko generatorių, kuris užtikrino biologinio naudingo veikimo koeficiento padidėjimą apie 30%, ir patalpinau jį po mūsų Pilimi. Tai įvyko 2003 metais. Nuo to laiko atliekami stebėjimai, kaip auga įvairūs augalai mūsų parke ir magnolijų sode.

Nuo parko ir sodo įkūrimo momento labai aktyviai visuose darbo etapuose dalyvavo vienas iš garsiausių Europoje botanikų, keturių knygų autorius apie augalų ir medžių gyvenimą, stambiausias augalų selekcijos specialistas — profesorius Žerar Šartje (Жерар Шартье). Jis skaito paskaitas Nanto ir Anžero universitetuose, o taip pat eilėje universitetų Vokietijoje ir Italijoje. 22 metus jis turėjo augalų medelyną “Vegetal Service”, kuriame vykdė daugybę eksperimentų su įvairiomis augalų ir medžių rūšimis. Prieš du metus jis tą medelyną pardavė ir pasišventė augalų fenomeno studijavimui mūsų parke ir magnolijų sode. Jis stebi eksperimento rezultatus nuo pat parko ir magnolijų sodo įkūrimo. Skeptikų žiniai, iki lauko generatoriaus sukūrimo, visi mūsų valdose augę augalai niekuo nesiskyrė nuo kitose vietose augančių gentainių. Be viso to, žemė pas mus — augalams pati blogiausia, kokią tik galima rasti (kalkinė žemė su raudonojo molio priemaišomis) ir, nepaisant blogo dirvožemio, pastebimas augalų augimo fenomenas, kokio, kaip sako profesorius Šartjė, jis pats niekur nebuvo matęs ir nieko panašaus girdėjęs. Po beveik trijų metų stebėjimų mūsų parke ir magnolijų sode, jis pradėjo rašyti knygą apie nuostabius medžių ir augalų pasikeitimus mūsų parke ir magnolijų sode. Be to, jis pasiūlė mūsų parko, sodo ir Pilies pagrindu įkurti mokslinį-tiriamąjį institutą ir toliau tyrinėti augalų ir medžių augimo fenomeną. Todėl visi sodinukų dydžiai ir jų persodinimo į gruntą laikas dokumentaliai užregistruoti, taip kad, jokių “prirašinėjimų” ar “klaidų”, paprasčiausiai, būti negali.

Ir taip, po mūsų Pilimi (Šato) buvo patalpintas lauko generatorius, kuris keitė augalų biologinį naudingo veikimo koeficientą, ir ne tik augalų, apie ką bus pasakyta vėliau. Be to, šio generatoriaus lauko įtaka buvo juntama tik mūsų žemės teritorijoje, net artimiausi kaimynai, kurių žemių ribos prasidėjo už keleto metrų nuo mūsų nuosavybės, jokio generatoriaus sukuriamo lauko poveikio nejuto. Tokiu būdu, generatoriaus sukuriamas laukas tiksliai pagal kontūrus aprėpė keletą hektarų parko ir magnolijų sodą ir nepalietė ne tik kaimynų žemių, bet ir mūsų kitos žemės ir miško, kur šiuo metu nieko nedarome.

Ypač pastebimai į generatoriaus lauko poveikį reagavo jauni sodinukai, kaip magnolijų, taip ir kitų medžių. Reakcija į generatoriaus skleidžiamą lauką tarp augalų rūšių skyrėsi. Ir tai — natūralu, nes augalai turi visą spektrą skirtumų, kurios būtina įvertinti, norint gauti maksimalų generatoriaus skleidžiamo lauko efektą. Įdomu ir tai, kad vietose, kur į žemės paviršių išeidavo Slavų-Arijų Vedose minimo Gyvybės Šaltinio versmės, ne visi augalai vienodai reagavo. Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietose — labai stipriai reagavo grybai, stepių žolės ir ypač stipriai — mėlynių uogienojai, kurie išaugdavo kaip medžiai. Veikiant po mūsų Pilimi patalpintam generatoriui, kuris keitė augalų biologinį naudingo veikimo koeficientą, daugelis augalų keitėsi labai stipriai, ir su kiekvienais metais tie pasikeitimai buvo vis didesni, o kai kurie augalai labai stipriai pasikeisdavo net per du-tris mėnesius. Pavyzdžiui Paulovnija Imperial (Paulownia Imperialis) į generatoriaus skleidžiamą lauką reagavo labai audringai (Рис. 2). Paulovnija — vienas iš nuostabiausių žydinčių medžių, kurie auginami Kinijoje jau virš 3000 metų (Рис.3).

Kinijoje yra tradicija per dukters gimimo dieną į žemę pasodinti Paulovnijos sodinuką ir skaitoma, kad iki to laiko, kol duktė išaugs ir taps nuotaka, medis išaugs toks didelis, kad bus galima iš jo medienos pagaminti garderobo spintą ir kraitinę skrynią. Taip pat manoma, kad Paulovnija atneša sėkmę ir įkvėpimą, todėl tas medis buvo sodinamas tokiose vietose, kur berniukai užsiiminėjo literatūrine kūryba. Be to, Paulovnijos kamienas, lapai, žiedai ir vaisiai naudojami liaudies medicinoje. Preparatai iš Paulovnijos naudojami stimuliuoti sveikų plaukų augimą, įeina į plaukų dažų ir daugelio vaistų sudėtį, kurie naudojami geriant į vidų ar išoriniams trynimams. Už Azijos ribų Paulovniją dar vadina Princesė Medis vardu, gal būt todėl, kad medį pavadino princesės Anos Pavlovos garbei.

Šiuo metu išskiria šešis Paulovnijos porūšius: elongata, tomentosa, fargesii, fortunei, glabrata, kawakamii. Mūsų parke auga Paulownia tomentosa — Imperialis, arba Hairy Paulownia (Korėja, Japonija). Paprastoji Paulownia tomentosa — Imperialis turi lapus kurių ilgis 12-15 см, o sėklos 1-1.5 см^[7]. “Mūsų” Paulownia tomentosa — Imperialis turi lapus, kurių ilgis 22-35 см, o sėklos —4.5-6 см dydžio (Рис.4 ir Рис.5). Kai medį Paulownia tomentosa — Imperialis 2003 metais atvežėme ir pasodinome parke, medžio “talija” (stiebo perimetras) buvo 22 см. Per 2 metus medžiai „papilnėjo“ tiek, kad jų „talija“ pasidarė lygi 54 см, ko „logiškai“, paprasčiausiai, negalėtų būti. Be to, dėl per daug greito augimo, paprasčiausiai, žievė būtų susproginėjusi daugiau negu 16 medžių (Рис.6). Be viso to, vaisių ant šakų tiek daug, kad daugelis plonų ir net storesnių šakų neatlaikė vaisių svorio ir lūžinėjo. Tokio reiškinio taip pat niekas ir niekada nebuvo stebėjęs per Paulovnijos kultivavimą 3 tūkstančių metų bėgyje.

Panašiai į generatoriaus skleidžiamą lauką reaguoja ne tik egzotiški augalai. Visiems gerai pažįstamas klevas generatoriaus lauko veikimo zonoje auga ne mažiau audringiau. Egzistuoja daugybė klevo rūšių. Tik Acer Platanoides (Klevo) yra apie 90 porūšių. Mūsų parke auga porūšis, kuris selekcijos būdu buvo išvestas Oregono (JAV) valstijoje 1968 metais ir buvo pavadintas Acer Platanoides-Superform. Tai — greitai augančio klevo porūšis, išaugantis iki 20-25 metrų aukščio, turintis tvirtus žalius lapus, kurių dydis ne daugiau 10 см (Рис.7). Mūsų parke jau augo klevai ir, po parko išvalymo, sodininkas nugenėjo nereikalingas jų šakas ir suformavo gražias klevų lajas. Ir po to… „prasidėjo stebuklai rėtyje“. Veikiant po mūsų Pilimi patalpinto generatoriaus laukui, „mūsų“ Acer Platanoides-Superform lapai pradėjo augti iki 25-30 см dydžio (Рис.8). Ypač aiškiai matomi lapų skirtumai, jeigu šalia padedi „mūsų“ ir „ne mūsų“ Acer Platanoides-Superform lapus (Рис.9). Pasižiūrėjus į šalia gulinčius lapus, paprasčiausiai, negali patikėti, kad tai vieno ir to pačio klevo porūšio lapai, ir, kad dar 2003 metais tie lapai vienas nuo kito niekuo nesiskyrė.

Kol aš dirbau prie šio straipsnio, atėjo auksinis ruduo. Jis dar ne visiškai „auksinis“, bet jau juda šia kryptimi. Ir, kaip visada, rudenį prasideda nuostabus krentančių lapų šokis. Ir… tame šokyje nuo medžių viršūnių krentantys klevo lapai stebino dar labiau. Tiksliau, mane su žmona stebino jų dydis, nors mes jau buvome pripratę prie mūsų augalų „keistenybių“. Viršutiniai, arčiausiai saulės šviesos buvę lapai buvo 42-50 см ir daugiau (Рис.10а, Рис.10б, Рис.10в, Рис.10г, Рис.10д). Įdomu ir tai, kad klevo lapai pradėjo keistis tik tada, kai po mūsų Pilimi buvo patalpintas lauko generatorius. Iki to momento mūsų klevai „elgėsi“ kaip ir visi kiti Klevai pasaulyje. Jų lapai buvo „kaip visų“. Tai yra nenuginčijami įrodymai to, kad įtakos turi — ne vieta, kur jie auga, nors pati vieta savaime yra nuostabi, o juos veikia 2003 metais po mūsų Pilimi patalpinto generatoriaus laukas.

Įdomi Lazdyno reakcija. Tie augalai į generatoriaus lauką sureagavo ne iš karto. Tik 2005 metais Lazdynas mūsų sode „staiga“ pradėjo keistis. Šiek tiek apie Lazdynus. Egzistuoja daugybė Miško lazdyno įvairovių. Vien tik porūšis Hazel Corylus turi keletą įvairovių: Corylus Avellana, Corylus Maxima, Corylus Colurna. Mūsų parke auga Hazel Corylus Colurna arba Turkish Hazel (Turkiškasis Lazdynas). Paprastai, tas krūmas turi keletą iš vienos šaknies augančių stiebų, kurie gali išaugti iki 25 metrų aukščio. To lazdyno riešutai sunoksta kekėmis po keletą vienetų ir pasiekia skersmenį iki vieno centimetro kiekvienas. Turkiškasis Lazdynas turi suapvalintus lapus, kurie yra iki 6-8 см. ilgio^[8]. Įprasta augimo vieta — Europos pietryčiai ir Mažoji Azija (Рис.11).

Mūsų parke šio lazdyno „prabudimas“ privedė prie to, kad jaunų ūglių lapai išaugo iki 16 см (Рис.12 ir Рис.13). Bet įdomiausia — tai, kad, kol aš rašiau šį straipsnį, tarp visų kitų darbų „prabėgo“ keletas mėnesių, bet jau po mėnesio kai kurie matavimai parodė, kad… mūsų lazdyno lapai „nusprendė“ dar paaugti ir pasiekė 24-25 см. ilgį (Рис.14). Ir kas dar stebino, tuo pat metu pradėjo keistis ir lapų forma. Hazel Corylus Colurna lapai suapvalintą formą pakeitė į pailgą (Рис. 15). Tiesiogine ir perkeltine prasme tas augalas keitėsi tiesiog akyse. Atrodo, kad vien tik tai nebeįtelpa į jokias įprastas augalų keitimosi normas.

Pagal šiandiena egzistuojantį mokslinį supratimą, panašūs pasikeitimai augalų evoliucijos procesuose gali įvykti tik per daugelį tūkstančių metų, jeigu tik iš viso tai įmanoma. Ir tie tūkstančiai metų dėl generatoriaus lauko poveikio susitraukė į metus, o kai kuriais atvejais, net į mėnesius. To reiškinio unikalumas dar ir tame, kad tuo pačiu metu ir ant to pačio augalo krūmo galima stebėti pagal formą pasikeitusius ir nepasikeitusius lapus (Рис.16).

Unikali reakcija į generatoriaus lauką atsirado ir Sequoia Sempervirense^[9] — vienam iš pačių didžiausių ir seniausių (virš 3200 metų), o taip pat nuostabiai amžinai žalių augalų pasaulyje. Tai Sekvoja, kuri plačiai žinoma dėl minkštos, raudonai rudos medienos ir didžiulio aukščio — iki 76 metrų. Įprastose sąlygose užauga iki 60 см per metus. Tie medžiai mūsų parke buvo pasodinti 2002 metais ir buvo nuo 3 iki 4.5 metrų aukščio. Per tris metus bet kurioje pasaulio vietoje tie greitai augantys medžiai, geriausiu atveju, būtų išaugę 60 см 3 = 1.8 metro ir būstų pasiekę nuo 4.8 iki 6.3 metro. Mūsų parke, veikiami generatoriaus lauko, Sekvojos medžiai išaugo po 8-9.5 metrus ir pasiekė 11-14 metrų aukštį (Рис.17). Kitais žodžiais, per 3 metus jie išaugo tiek, kiek jų gentainiai visame likusiame pasaulyje auga 13-16 metų, t.y., 5-6 kartus greičiau.

Kita Sekvoja — Sequoiadendron Giganteum — į generatoriaus lauko poveikį sureagavo ne mažiau audringai. Egzistuoja daug originalios Sequoia-dendron Giganteum porūšių, tarp kurių ypatingą vietą užima „Pendulum“. „Pendulum“, išvesta Prancūzijoje 1871 metais, nuostabaus porūšio medis, kuris auga į bangas panašia forma, o į šalis auga gana nežymiai. To medžio augimas į šalis toks nežymus, kad banguotai augant į viršų kartais nebegali išlaikyti savo svorio ir linksta arba nuvirsta, jeigu tik žmogus jo neparemia. Atitinkamame jų augimo etape pasirodo žemyn nusvirusios šakos. Tas porūšis — labai retas. Vieną medį galima pamatyti Hilier vardo Botanikos Sode (Hillier Arboretum) Hampširo (Anglija) provincijoje, kur dėl žemyn svyrančių šakų tą medį pavadino „the carwash“ (mašinų plovykla). Keletas medžių auga Prancūzijoje, Turo Botanikos Sode (vienas — labai senas medis), o taip pat Prancūzijos pietuose ir, gal būt, Italijoje. Mūsų parke — vienuolika tų nuostabių medžių.

Įprastose sąlygose Sequoia Giganteа Pendulum auga lėtai. Kai 2003 metais tie augalai buvo atvežti į mūsų Pilies parką, jie buvo apie 3 metrų aukščio, be jokiu šoninių bangų, visiškai tiesūs. Po trijų metų daugelis iš tų medžių pasiekė 8-9 metrų aukštį (kas savaime nuostabu, nes tie medžiai tiesiai neauga), ir jiems pasirodė didelės rankos, kurios paprastai tokiems jauniems medžiams dar neišauga. Ir tai — prie to, kad medžiai buvo pasodinti į duobes, kurios buvo iškastos beveik vientisoje kalkinėje žemėje, kurioje sekvojos iš viso labai blogai auga. Veikiant generatoriaus laukui, tie lėtai augantys medžiai pačiose blogiausiose jų augimui sąlygose per tris metus išaugo 6 metrus, po 2 metrus per metus, kas 6-7 kartus greičiau už likusiųjų jų gentainių augimą (Рис.18), be to, dar ir geroje žemėje. Fotografijoje matyti kalkakmenio grumstai, kurie buvo „iškelti“ iš duobių, į kurias vėliau pasodinome tuos medžius. Banguotas tų medžių augimas — nuostabus gamtos kaprizas (Рис.19).

Ne mažiau audringai sureagavo ir Atlantinis Mėlynasis Kedras — Cedrus Atlantica f. Glauca. Mėlynasis Kedras auga iki 40 metrų aukščio. Tą Atlantinį Mėlynąjį Kedrą sukūrė pati gamta, žmogus — tik pasinaudojo tuo gamtos kūriniu. Tas Kedrų porūšis Prancūzijoje pradėjo plisti nuo 1867 metų, ir nuo to laiko pasaulyje buvo išvesta daug naujų Mėlynojo Kedro rūšių. Tie augalai mūsų parke į žemę buvo pasodinti prieš du metus. Sodinukai buvo po 8 metrus ir per du metus ištįso iki 12-13 metrų aukščio (kas, vėl gi, per daug greitai kaip dėl tos rūšies, taip ir dėl visų kitų), ir auga jie vis toje pačioje žemėje — kalkinėje žemėje su raudonojo molio priemaišomis (Рис.20). Per metus jie paauga po 2-2.5 metro, kas 5-6 kartus greičiau už visus kitus to medžio gentainius Pasaulyje. Tais pačiais 2005 metais tie jauni sodinukai davė neregėtai gausų kankorėžių derlių. Tokį kiekį kankorėžių ant vieno medžio šakų, „paprasčiausiai“, neįmanoma įsivaizduoti (Рис.21)…

Rojaus Medis (Three of Heaven — Ailanthus Altissima) taip pat nusprendė neatsilikti. To medžio tėvynė — Kinija, kur jis buvo kultivuojamas labai ilgą laiką dar iki to, kai jį atrado Europa. Tėvas de‘Inkarvill (d’Incarville) — jėzuitų misionierius — tą medį į Europą pirmą kartą atvežė 1751 metais Čelsio Botanikos Sodui (Chelsea Physic Garden). „Įprastas“ Rojaus Medis auga iki 30 metrų aukščio. To medžio kamienas — lygus, pilkos spalvos, ir dažnai dėl neįprastos spalvos tą medį vadina „dramblio koja“ (Рис.22). „Įprasto“ Rojaus Medžio plunksniškai karpyti lapai pasiekia nuo 30 iki 50 см ilgio ir sudaryti iš 15-17 lapelių. Labai senų medžių lapai gali siekti iki 60 см ilgio. Šviesiai žali vyriški žiedai karštą dieną skleidžia stiprų neįprastą kvapą. Rojaus Medžio vaisiai pakeičia savo spalvą nuo žalios iki ryškiai raudonos ir per dvi „raudonosios stadijos“ savaites medis „užsivelka“ šventinį rožinį kostiumą (Рис.23).

Mūsų parke augo trys seni Rojaus Medžiai ir, kai aplink juos išvalė plotus nuo krūmų ir kitų medžių, netikėtai pasirodė daug jaunų daigų, išdygusių iš nukritusių sėklų. Bet, kas nuostabiausia, Jaunos Rojaus Medžių atžalos augino 109-112 см ilgio lapus (Рис.24). Ir, jeigu kiekvienas paprasto Rojaus Medžio lapas turi po 15-17 lapelių po 5-8 см ilgio, tai mūsų jaunojo atžalyno lapai turėjo po jau po 33-35 lapelius, ir jie, bet kuriuo atveju, buvo apie 2 kartus didesni. Tai neįtikėtina, bet faktas. O faktai, kaip visi žino, reiškinys neužginčijamas, ir tai nepriklauso nuo to, patinka tai kam nors, ar ne (Рис.25). Šiuo metu mūsų parke auga apie keturiasdešimt jaunų Rojaus Medžių, kurie yra po 3-4 м aukščio, o dėl savo tokių neįprastų lapų jie labai panašūs į Palmes …

Į generatoriaus lauką įdomiai reaguoja Magnolijų sodas, kuris buvo įkurtas 2003 metais ir, natūralu, kad visi magnolijų sodinukai buvo jauni. Iš principo, tai pats geriausias variantas. Esmė tame, kad suaugę augalai, kurie iki suaugusių medžių būsenos išaugo „įprastose“ sąlygose, į generatoriaus lauko poveikį reaguoja ne taip audringai. Viena iš pagrindinių to priežasčių tame, kad suaugęs medis jau susiformavęs. Kitas reikalas — jauni daigeliai. Jiems iki suaugusio medžio dar reikia praeiti formavimosi stadiją, todėl jaunų medelių reakcija į generatoriaus skleidžiamą lauką yra atitinkama. Iš aukščiau išdėstytų pavyzdžiu tokia išvada pati savaime prašosi.

O dabar, savo žvilgsnius nukreipkime į Magnolijas, tuos nuostabius medžius su sukrečiančiais žiedais. Magnolija „Lotosas“ — išvesta profesoriaus Todo Grešamo (D. Todd Gresham) kuris sukryžmino magnoliją „Sidabrinį Saulėtąjį Skėtį“ («Silver Parasol» — Magnolia Hypoleuca X Magnolia Tripetala) su magnolija „Šventasis Gralis“ («Holy Grail» — Mаgnolia Hypoleuca X Magnolia Wiesneri). Nereikia jos painioti su magnolija Tripetala arba su magnolija Macrophyla! Magnolija „Lotosas“ — kryžminis hibridas ir turi švelnias, pusapvales formas: lapai ovaliniai, 12-18 см ilgio ir apie 7 см pločio. Žiedai — šviesiai kreminiai, su ilgais, horizontaliais lapeliais ir turi vaškinę plėvelę. Jie (žiedai) kvepia švelniu bananų-braškių kvapu, kuris labai stipriai skiriasi nuo „motininės“ magnolijos Tripetala kvapo, kuris primena ožkos kvapą. Magnolija „Lotos“ gerai auga tik derlingose, drėgnose dirvose.

Mūsų parke ta magnolija auga beveik grynose kalkėse, ko iš principo negali būti. Ir, nepaisant to, tokioje dirvoje Magnolija „Lotos“ ne tik auga, bet, veikiama generatoriaus skleidžiamo lauko, pasiekia daug didesnių gabaritų. Lapai išauga iki 44-52 см ilgio, kas 3-4 kartus daugiau už normalių lapų ilgį. O žiedai — neatsilieka nuo lapų (Рис.26). Jų nereikia painioti su kita magnolija, kurią vadina „Lotus Nelumbo» arba «Felix Jury». Ta magnolijų rūšis turi mažus lapus ir atrodo labai panaši į magnoliją „Paukščių Takas (Milky Way).

Kita Magnolija — „Golf“ (Magnolia Grandiflora «Goliath»). Buvo išvesta 1910 metais Kaledonijos medelyne (Caledonia nursery, Guernsey). Jos lapai trumpi, platūs, banguoti. Tas amžinai žaliuojantis medis gali pasiekti iki 30 м aukščio. To medžio žiedai turi labai stiprų aromatą ir išauga iki 15 см per skersmenį (Рис.27).

Kaprizinga, nedidukė Grandiflora mūsų parke buvo pasodinta į gryną molį, kuriame normaliomis sąlygomis išgyventi negalėjo. Bet, nepaisant to, mūsų parke ji ne tik prigijo, bet ir pradėjo vešliai augti. Ypač stipriai pasikeitė tos magnolijos žiedai. 2005 metais, po trijų metų „gyvenimo“ mūsų parke, Magnolijos „Golf“ žiedai pasidarė 38 см skersmens, Štai dabar ją galima buvo pilna to žodžio prasme pavadinti „Golfu“ (Рис.28).

Magnolijų paradas tęsiasi. Sekanti rekordininkė — Magnolija „Jolanta“ (Magnolia «Iolanthe») — Magnolijos Solangena (Magnolia Soulangiana) hibridas. Gauta sukryžminus Magnoliją „Mark Žiuri“ («Mark Jury») ir Magnoliją Solangeną „Lenej“ (M.X. Soulangiana «Leney»). Egzistuoja šimtai Magnolijos Solangena hibridų įvairovių. Kilusios iš Naujosios Zelandijos šiaurinių salų, Magnolijos „Jolanta“ hibridas buvo išvestas 1974 metais. Ta Magnolija žydi labai anksti, po keturių metų po sudygimo iš sėklų. Žiedai — dideli, iki 15 см skersmens, kai išsiskleidžia, šviesiai kreminiai-rožiniai. Ta Magnolija mėgsta drėgną, neužpelkėjusią dirvą (mūsų parke auga kalkžemėje!). Tos Magnolijos parke buvo pasodintos 2003 metais. Praėjus metams po persodinimo į kalkžemę, „mūsų“ Magnolijos „Jolanta“ žiedai pradėjo didėti (Рис.29). Kai žiūri į besiskleidžiantį žiedą, paprasčiausiai, neįmanoma patikėti, kad tai — gyvas žiedas, o ne realistinė iliuzija (Рис.30). Kiekvienais metais žiedai vis didėjo ir didėjo. Kai žiūri į tokius žiedus, nevalingai kyla klausimas, kokioje planetoje tai vyksta!? Paprasčiausiai, mūsų Midgard-Žemėje panašių dalykų nebūna, nebent pasakose. Tais, 2005 metais, tos magnolijos žiedai pasiekė 32-38 см skersmenį (Рис.31). Lapai taip pat neatsilieka nuo žiedų. Įprastos Magnolijos „Jolanta“ lapai — 8-10 см ilgio, tuo metu, kaip mūsų magnolijų jie jau 20-22 см (Рис.32 ir Рис.33).

Kai pasižiūri į kitos Magnolijos žiedus — „Žvaigždžių karai“ (Star Wars) šalia suaugusio senbernaro snukio (Рис.34), pradedi suprasti, kad tie žiedai — realūs ir gyvi, ir net yra mūsų planetoje. Tik tokie žiedai yra vienintelėje vietoje — mūsų parke, ir tokių neįtikėtinų dydžių jie pasiekė veikiami generatoriaus sukuriamo lauko. Ir kas įdomu ir nuostabu, augalų augimo greitis mūsų sode — nepriveda prie kokių nors augalų vystymosi patologijų. Visi jie išsaugo savo originalias savybes ir kokybes, tik… auga 5-7 kartus greičiau, lapai ir žiedai pasidaro didžiuliai, vaisių kiekis ir jų dydis keletą kartų viršija už jų „kraujo“ giminaičių duodamus „normalius“ vaisius.

Tiesa, apie Magnolijas „Žvaigždžių Karai“. Magnolija „Žvaigždžių Karai“ buvo gauta sukryžminus Magnoliją „Kampabela“ ir Magnoliją „Liliflora“ (Magnolia Campbellii X Magnolia Liliiflora). Selekcininkas Osvald Bliunhard (Oswald Blumhard) iš Naujosios Zelandijos šį hibridą išvedė septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais ir jį pavadino Džordžo Lukaso garsaus filmo „Žvaigždžių Karai“ garbei. Tos Magnolijos žiedai — ryškiai rožinės spalvos, tamsesni, negu Magnolijos „Ankstyvoji Rožė“ (Early Rose). Žydi beveik visą mėnesį, žiedai labai lepūs. Selekcininkui pavyko gauti didelių gabaritų žiedus. Magnolijos „Žvaigždžių Karai“ žiedų skersmuo siekia iki 20-22 см. Viskas lyg ir puiku, bet… tas Magnolijos hibridas pasirodė esąs labai kaprizingas, reikalaujantis derlingo juodžemio, dažno ir gausaus laistymo ir t.t. Kitais žodžiais, gavosi „princesė ant žirnio“, todėl tas hibridas labai nepaplito ir mažai kam žinomas. Mūsų Magnolijų sode (Рис.35) tos magnolijos auga ir „jaučiasi“ puikiai „jaučiasi“ kalkžemėje, ko iš principo negali būti! Ir… „Žvaigždžių Karų“ žiedai pasiekia iki 35-38 см. skersmens.

Kai kurios magnolijos į generatoriaus lauko poveikį sureagavo gana neįprastai… Magnolijos „Drugelis“ (Magnolia «Butterflies») — hibridas, gautas sukryžminus Magnoliją „Akuminata“ ir Magnoliją „Denudata“ (Magnolia Acuminata X Magnolia Denudata). Tas hibridas (JAV, augalo patentas № 7456) gautas Filo Savažo iš Bloomfieldo Hils miesto (Bloomfield Hills), Mičigano (Michigan) valstijos, kuris selekcijos metu kaip pagrindą naudojo labai derlingos Magnolijos „Akuminata“ sėklas. Įprastose sąlygose auga drėgname juodžemyje. Skaitoma geriausia Magnolija iš geltonžiedžių. Mūsų parke auga kalkžemėje. Naujoje vietoje pirmą kartą žydėdama visiškai prarado geltoną spalvą, bet žydint sekančiais metais, jos žiedai buvo nuostabiai geltonos spalvos, buvo net ryškesnės ir gilesnės spalvos, negu augant optimaliose sąlygose. Palyginimui galima pasižiūrėti į Magnolijos „Drugelis“ praeitų metų (Рис.36) ir šių metų (Рис.37) žiedus.

Kita Magnolija — „Geltonasis Paukštis“ (Yellow Bird) — gauta sukryžminus Magnoliją „Akuminata“ ir Magnoliją „Ivamarija“ (Magnolia Acuminata X Magnolia Brooklynensis «Evamaria»). Magnoliją „Geltonasis Paukštis“ išvedė Doris Stoun (Doris Stone) Bruklino Botanikos Sode (Brooklyn Botanic Garden) 1967 metais. Tai labai kaprizinga magnolija, kurios žiedų spalva labai nestabili. Paprastai žiedai šviesiai geltoni, mažiau ryškūs už Magnolijos „Drugelis“ žiedus. Augimui reikalauja drėgno juodžemio. Mūsų sode, vėl gi, auga kalkžemėje. Praėjus metams po pasodinimo į augimui netinkamą žemę, Magnolijos „Geltonasis Paukštis“ žiedai įgavo ryškiai geltoną spalvą, kurios neįmanoma pamatyti net pas Magnoliją „Drugelis“. Pageltonavimo procesą galima pamatyti palyginę Magnolijos „Geltonasis Paukštis“ praeitų metų žiedų spalvą (Рис.38) su šių, 2005 metų (Рис.39).

„Stebuklai rėtyje“ mūsų parke tuo nesibaigia. Žinoma, ne visi augalai vienodai reaguoja į generatoriaus skleidžiamą lauką, ir tai natūralu. Tam, kad konkretus augalas maksimaliai reaguotų į generatoriaus lauką, būtina suderinti to generatoriaus lauko poveikį, užduoti norimo rezultato programą. Tam, kad to pasiektum, generatorių būtina užprogramuoti konkrečiam augalui atskirai. Be to, įmanoma viename generatoriuje sudėti programas šimtui, ar net tūkstančiui atskirų augalų. Tam tik reikia eksperimentų keliu parinkti kiekvienam augalui atitinkamą programą. Bet ir nesant tokio specialaus generatoriaus programavimo, daugelis augalų į skleidžiamą lauką reaguoja gana audringai. Kad tai suprastumėte, pakanka tik pažvelgti į visiems pažįstamą Raganę (Рис.40). Ir ne tik į raganę …

Baltieji grybai — mūsų parke augantys Baravykai (Boletus Edulis) stebina savo dydžiu. Baravykų kepurės yra nuo 3 iki 25 см., jų formos, nuo jaunų grybų beveik kupolo iki senų grybų pagalvės formos. Grybo kepurės spalva gali būti nuo šviesiai rausvos iki tamsiai rudos. Jaunų grybų kepurėlės prisispaudusios prie koto, o augant gali įgauti savotiško skėčio formą. Jaunų grybų himenofora (vamzdelinė grybų kepurėlės struktūra) balta, augant pageltonuoja, o vėliau pasidaro žalsvai geltona. Jaunų grybų kotas — masyvus, kiaušinio formos, laikui bėgant pasidaro cilindrinis, šiek tiek susiraukšlėjęs, viršutinėje dalyje — matosi šviesus tinklinis raštas, purvinai baltas ir senstant pasidaro pilkas ir paruduoja. Kepurėlės ir koto minkštimas — tvirtas, visada baltas, malonaus kvapo ir skonio.

Egzistuoja keletas Baltojo grybo rūšių, kurių kepurėlių spalva skiriasi ir priklauso nuo ryšio mikroorganizmų lygmenyje su medžių ir kitomis augalijos rūšimis. Visą šią informaciją norintieji gali susirasti bet kuriame žinyne apie grybus. Panašus Baltojo grybo aprašymas čia įdėtas vienu tikslu — parodyti skirtumą tarp jauno ir seno grybo. Jaunų Baltųjų grybų kotai masyvūs ir stori. Pagal tą požymį labai lengva nustatyti grybo amžių. O tai būtina todėl, kad nesumaišytumėte, kokie grybai parodyti fotografijose (Рис.41, Рис.42, Рис.43, Рис.44). Tik senų Baltųjų grybų kepurėlės gali siekti iki 25 см. skersmens. Svoris — nuo keleto gramų iki 300-400 gr. Fotografijose matosi, kad visi grybai — jauni, bet didžiuliai, ir kiekvienas iš jų — ne mažiau kilogramo svorio. Žinoma, pasitaiko Baltųjų grybų ir didesnio svorio, bet tai nutinka labai retai ir auga jie ypatingose vietose, apie kurias kalbama Slavų-Arijų Vedose.

Rekordinį svorį pasiekia tik seni Baltieji grybai, kurie savo svorį augino ilgą laiką. Mūsų parke visi grybai labai jauni — viena-dvi dienos nuo sudygimo ir, nepaisant to, visų iki vieno svoris- ne mažiau 1 kilogramo, ir buvo jų, kaip pasakojama pasakose — kiek akys užmato, ir visi jie buvo didžiuliai. Jų kepurėlių skersmuo apie 25-30 см. ir daugiau. Visų mūsų sode surinktų grybų kotų ir kepurėlių minkštime nebuvo nė vieno kirmino, kas įmanoma tik pas jaunus grybus.

Į mūsų parką ar magnolijų sodą užėjęs žmogus nevalingai pasijunta papuolęs į pasaką, kur žydi neregėto didumo gėlės, didžiuliai medžių lapai ir didžiuliai vaisiai. Nevalingai lauki pasirodant ir pasakų personažų. Tokioje „stebuklingoje“ vietoje jiems — pati ta vieta …

Įdomu ir tai, kad į generatoriaus lauką reaguoja ne tik augalai. Mūsų parke yra didelis dirbtinas ežeras ir upelis, kurio nuteka perteklinis vanduo iš ežero. Tai štai, 2003 metais į tą ežerą įleidome Eršketų, o kiek vėliau, ir Kuojų. Eršketai pradėjo augti labai greitai, bet kol kas apie juos duomenų nerenkame. Tiksliems matavimams juos pirmiausiai reikėtų išgaudyti, o to nedarome. O štai, apie Kuojas jau galime pasakyti keletą įdomių faktų ir neišgaudydami iš ežero tų nuostabių ir labai protingų žuvų. Kuojos — tai japoniškas spalvotasis Karpis. Nedideliuose tvenkinėliuose prie namų japonai jau nuo senų laikų augina gražias žuvis — spalvotuosius Karpius arba Kuojas, kurios turi raudonus, juodus, baltai gelsvus, oranžinius, mėlynus, perlų ir dėmėtus atspalvius. Karpis Japonijoje — tai, pirmiausiai, namų gyvūnas. Ta žuvis puikiai jaučiasi ir sodų baseinuose kaip vasarą, taip ir žiemą, bet, vis dėl to, žiemai juos rekomenduojama perkelti į šiltesnę vietą, arba vandens telkinius uždengti polietileno plėvele. Štai tokios japoniško spalvotojo Karpio laikymo sąlygos.

Pirmieji netikėtumai prasidėjo iš karto po to, kai mes suleidome Kuojas į mūsų ežerą. Paprastai japoniškas spalvotasis Karpis leidžia ikrus vieną kartą per metus, gegužį. Ir tai, nebūtinai kiekvienais metais. Pakliuvusios į mūsų ežerą vasaros pabaigoje, tos žuvys ikrus leido penkis kartus, ko jokioje kitoje pasaulio vietoje nėra buvę. Vasaros pabaigoje į maitinimo vietas atplaukdavo penkių skirtingų dydžių mailius. Stebint šį mailių buvo sunku patikėti, kad jie išsirito iš savo ikrų vienais ir tais pačiais metais. Nežinant laiko, kada į ežerą buvo suleisti japoniški spalvotieji karpiai, galima pagalvoti, kad “pietauti” suplaukė skirtingų kartų mailius, ir kad tarp pačių mažiausių ir pačių didžiausių — ketverių metų skirtumas. O iš tikrųjų, skirtumas tarp jų — mažiau negu keturi mėnesiai, kas savaime neįtikėtina. Be to, žuvys, kurias suleidome į ežerą, neturėjo leisti ikrų minimum dar keletą metų, nes buvo tam dar per jaunos. O jos nusprendė tai padaryti tiesiog po mėnesio, kai buvo perkeltos “į naują butą”. Dar tai darė taip aktyviai, kad “nusprendė” nesismulkinti ir išleido ikrus net penkis kartus, tikriausiai, vieta joms labai “patiko”.

2005 metais kuojos viską pakartojo iš naujo, matyt, kad “nusprendė” pakliūti į Gineso Knygą. Bet, kas labiausiai įdomu, tarp viso to mailiaus ir jau paaugusių žuvyčių, atsirado daug įvairiausių atspalvių žuvų, kas atsitinka labai retai. Be to, 2004-2005 metų žiema Prancūzijai buvo neįprastai šalta. Šaltis kartais siekė –19° ir ant mūsų ežero susiformavo gana storas ledas. Mus neramino, kaip gi šį siurprizą išgyvens Kuojos. Pavasarį, kai jos prabudo po žiemos miego, neradome nė vienos žuvusios žuvies. Kas savaime nuostabu. Taip kad, štai tokie “stebuklai rėtyje” vyko po to, kai po mūsų Pilimi buvo patalpintas lauko Generatorius. Tie “stebuklai” ir toliau stebimi…

Išvados

Po mūsų Pilimi patalpintas lauko Generatorius dirba pagal taip vadinamų pirminių materijų kaupimo ir perskirstymo principą. Mūsų Visata susidarė tarpusavyje susiliejus septynioms pirminėms materijoms. Būtent todėl balta šviesa susiskaido į septynias pagrindines spalvas, būtent todėl oktavoje septynios natos, būtent todėl anihiliacijos proceso metu medžiagos susiskaido į tų pačių septynių spalvų fotonus. Sintezės metu pirminės materijos mūsų Visatoje sudaro keletą hibridinių formų materijas, ir taip vadinama fiziškai tanki materija — tik viena iš šešių hibridinių mūsų Visatos materijos formų, susidariusi susiliejus septynioms pirminėms materijoms. Likusios hibridinės formos susidaro susiliejus, atitinkamai: šešioms, penkioms, keturioms, trims ir dviem pirminėms materijoms. Visos tos hibridinės materijos formos ne mažiau realios ir materialios, negu fiziškai tanki materija. Jos viena nuo kitos skiriasi kiekybine ir kokybine sudėtimi^[10].

Veikiant lauko generatoriui, keičiasi biologinis naudingo veikimo koeficientas^[11]. Dėl generatoriaus skleidžiamo lauko poveikio, augalinių organizmų daigelis auga penkis-septynis kartus greičiau, negu be generatoriaus skleidžiamo lauko poveikio. Be to, lapai, žiedai ir vaisiai keletą kartų didesni už atitinkamus dydžius augalų, kurie nėra veikiami generatoriaus lauko. Kai kuriais atvejais, keitėsi ir lapų bei vaisių forma. Vaisių dydis ir kiekis — keletą kartų viršija vaisių dydį ir kiekį pas tuos pačius augalus, kai jie nėra veikiami generatoriaus skleidžiamo lauko. Visa eilė augalų žydėjo ir vedė vaisius po du kartus per metus, tuo pat metu, kai kiti tokie pat augalai žydi ir veda vaisius tik vieną kartą per metus. Ant kai kurių augalų galima buvo pamatyti vaisius ir žiedus vienu metu. Įvairios augalų rūšys nevienodai reagavo į generatoriaus skleidžiamą lauką, kas paaiškinama tuo, kad jų chromosomos skirtingos ir reikalauja tik generatoriaus skleidžiamo lauko poveikio korekcijos, kuris būtų pritaikytas kiekvieno augalo rūšiai.

Šias išvadas patvirtinanti faktinė medžiaga išdėstyta šiame straipsnyje. Generatoriaus skleidžiamo lauko poveikio rezultatai — realūs ir materialūs, juos galima pamatyti, paliesti, paragauti, pauostyti, ir visa tai įvyko dėl generatoriaus lauko poveikio, kuris sukurtas ne fiziškai tankios materijos pagrindu. Lauko Generatorius sukurtas kitos mūsų Visatos hibridinės materijos formos pagrindu, bet, nesant to, jo poveikis — augalų ir gyvūnų organizmams realus ir materialus. Geriausiai į generatoriaus skleidžiamo lauko poveikį reagavo jauni sodinukai, arba augalai, kurie išaugo parke iš sėklų. Dėl po Pilimi patalpinto Generatoriaus skleidžiamo lauko poveikio, augalai ir toliau keičiasi.

Skirtingos hibridinės pirminių materijų formos skiriasi viena nuo kitos kiekybiškai ir kokybiškai, todėl viena kitai “netrukdo”. Kitais žodžiais, po mūsų Pilimi patalpintas Generatorius neiššaukia jokių pasikeitimų fiziškai tankioje Midgard-Žemės gelmių struktūroje. Vienos hibridinės materijos uždėjimas ant kitos, nepakeičia negyvos materijos savybių. Šiuo atveju lauko Generatorius neturi fiziškai tankios struktūros ir jo neįmanoma rasti naudojantis šešiais žmogaus jutimo organais. Nepaisant to, tas lauko generatorius — realus, ir realus jo poveikis į gyvąją materiją.

Slavų-Arijų Vedose minimas Gyvybės Šaltinis, kurį Šviesieji Hierarchai patalpino Midgard-Žemės gelmėse prieš Svarogo Naktį, sukurtas tuo pačiu principu. Gyvybės Šaltinio patalpinimo žemės gelmėse tikslas – kompensuoti Svarogo Nakties neigiamą įtaką žmonėms. Gyvybės Šaltinis savyje kaupė būtinas pirmines materijas ir Svarogo Nakties metu skleidė papildomus pirminės materijos srautus, kurie kompensavo neigiamus evoliucinius perlenkimus. Gyvybės Šaltinis į Midgard-Žemės gelmes buvo įdėtas kristalo pavidalu, pagamintu iš kitos, ne fiziškai tankios, hibridinės materijos formos. Gyvybės Šaltinio išėjimo vietas į žemės paviršių žyniai nustatydavo pagal augalus, kurie tose vietose pasiekdavo neįprastų dydžių.

Slavų-Arijų Vedose aprašomi ženklai, pagal kuriuos galima rasti Gyvybės Šaltinio išėjimo zonas į paviršių. Ir tie ženklai visiškai atitinka augalų reakciją į lauko generatoriaus poveikį mūsų parke ir magnolijų sode. Gyvybės Šaltinio veikimo principas ir lauko Generatoriaus veikimo principas — tapatūs, tik turi skirtingą paskirtį. Gyvybės Šaltinio veikimo zonoje augalų augimas buvo šalutinis efektas, tuo metu, kai lauko generatoriaus poveikis buvo tiesioginis. Jeigu Gyvybės Šaltinio šalutinis efektas ir lauko Generatoriaus tiesioginis efektas tapatūs, tai reiškia, kad Gyvybės Šaltinio veikimas pagristas pirminių materijų perskirstymu tam, kad kompensuotų neigiamą evoliucinį perlenkimą Svarogo Nakties metu. Ir kad šis evoliucinis perlenkimas susijęs su tomis pat pirminėmis materijomis, kurių koncentracija veikia augalų augimą. Būtent todėl augalai reagavo į Gyvybės Šaltinio išėjimus į žemės paviršių lygiai taip pat, kaip augalai reagavo į tikslinį lauko generatoriaus poveikį.

Tokiu būdu, palyginus Gyvybės Šaltinio iš Slavų-Arijų Vedų poveikį augalams su lauko generatoriaus poveikiu, galima daryti išvadas, kad Gyvybės Šaltinis realiai egzistavo ir iš tikrųjų Šviesiųjų Hierarchų buvo patalpintas į Midgard-Žermės gelmes. Gaunasi, kad Slavų-Arijų Vedos atspindi ne mitinę informaciją, o realius rusų tautos praeities įvykius…

2005 m. spalio 25 d.

Atspausdinta rinkinyje “Proto galimybės”(«Возможности Разума»)

.

1. Žr. Nikolaj Levašov “Nutylėta Rusijos Istorija”, 1 dalis. ↑

2. “Slavų-Arijų Vedos”, Ketvirtoji Knyga, Gyvybės šaltinis, Antroji Žinia, 33-34 psl. ↑

3. Detaliau žr.: N. Levašov “Paskutinis kreipimasis į žmoniją”, 5, 6, 7 Skyriai; N. Levašov “Esmė ir Išmintis”, 2 Tomas, 9 Skyrius. ↑

4. “Slavų-Arijų Vedos”, Ketvirtoji knyga, Gyvybės Šaltinis, Antroji Žinia, psl. 27. ↑

5. “Slavų-Arijų Vedos”, Ketvirtoji Knyga, Gyvybės Šaltinis, Antroji Žinia, psl. 27. ↑

6. Detaliau žr. N. Levašov, “Paskutinis kreipimasis į žmoniją” 4 Skyrius. ↑

7. «The Garden Plants of China», by Pater Walder, Timber Press, 1999; «Le TRUFFAUT» Encyclopedie practique illustree du jardin, Bordas, 2001. ↑

8. «The Illustrated Encyclopedia of Trees» by David More and John White. Timber Press, 2002. ↑

9. «The Illustrated Encyclopedia of Trees» by David More and John White, Тimber Press, 2002. ↑

10. Detaliau žr.: Nikolaj Levašov “Nevienalytė Visata”, 2, 3 ir 4 Skyriai. ↑

11. Detaliau žr.: Nikolaj Levašov “Paskutinis kreipimasis į žmoniją”, 3 ir 4 Skyriai. ↑