Gyvybės šaltinis 10. Pirmyn į ateitį
Skiriu Svetlanos atminimui
Įvykius mūsų valdose, kurie vyksta veikiant „psi-lauko generatoriui“ arba „tamsiosios materijos generatoriui“, paskutinį kartą aš aprašiau straipsnyje „Gyvybės šaltinis -9“. Sustojo tik aprašymas, bet ne patys įvykiai. Toks didelis tarpas nušviečiant „stebuklus narvelyje“ buvo todėl, kad man nuo gegužės mėnesio pastoviai teko užsiimti kariniais veiksmais prieš parazitus. Nuo 2010 metų gegužės pabaigos parazitai tiesiog pasiuto ir pradėjo mus su Svetlana puldinėti beveik pastoviai, puolė įvairiausiais galimais būdais ir visais lygiais. Ypač stipriai kliuvo Svetlanai. Po vieno smūgio į smegenis, Svetlana ligos patale išgulėjo beveik mėnesį, per kurį aš atstatinėjau jos atmintį, kurią norėjo sunaikinti. Parazitams nepasisekė. Vos atsigavusi, Svetlana toliau pradėjo dirbti prie savo knygos, ruošė publikacijai naujas knygas, rinko joms medžiagą.
Jos pirmoji knyga ir būsimos, beveik paruoštos knygos, parazitams buvo pavojingesnės už atomines bombas, jai liko viską pernešti ant popieriaus ir… būtų pasirodę nauji skyriai iš jos autobiografijos, taip pat ir naujos knygos. Ji labai skubėjo viską suspėti, nors ir nebuvo pilnai atsigavusi nuo tokio smūgio. O juk parazitai nenutraukė savo smūgių, o atvirkščiai, matydami, kad vienas iš smūgių beveik pasiekė tikslą, savo atakas sustiprino. Nepaisant to, Svetlana dar rasdavo laiko fotografuoti eiliniam „Gyvybės šaltinio“ straipsniui. Taip kad, niekas nedingo, kaip, greičiausiai, apsidžiaugė parazitai ir visų rūšių troliai. Ir vėl per tą laiką įvyko daug naujo ir netikėto net mums patiems, nors, atrodo, mes patys jau turėjome priprasti, nes visi „stebuklai narvelyje“ vyko mano paties sukurto „psi-lauko generatoriaus“ poveikio dėka.
Ir vėl noriu pabrėžti, kaip puiku, kad yra fotografijos — tie laike užšaldyti realūs įvykiai, prie kurių galima sugrįžti kiekvieną akimirką ir akivaizdžiai atkurti visus praeities įvykius. Be fotografijų būtų neįmanoma įrodyti įvykių tikrumo, taip pat būtų neįmanoma visiems norintiems viską pamatyti savo akimis. Fotokamera įamžintos gyvenimo akimirkos išsprendžia šią problemą, ir išsprendžia principialiai todėl, kad Svetlana su savo fotoaparatu stengėsi užfiksuoti visas įdomias ir neįprastas akimirkas, kurios vyksta mūsų parke ir magnolijų sode NET TOKIU SUNKIU JAI MOMENTU. Dėka to aš galiu tęsti pasakojimą apie stebuklus mūsų valdose, kurie įvyko po paskutinių straipsnių „Gyvybės šaltinis“. Kaip bebūtų gaila, po Svetlanos žūties, mūsų valdose galėjau fotografuoti tik tada, kai man nusišypsodavo laimė aplankyti mūsų pilį Prancūzijoje. Mano kelionės ten buvo šiek tiek kitais tikslais, todėl labai daug reikšmingų momentų man nepavyko užfiksuoti! O per tą laiką ne tik kad neišnyko „senieji“ stebuklai, bet atsirado daug naujų! Bet viskas iš eilės…
Praeitais, 2010 metais, magnolijų pumpurai pradėjo skleistis balandžio viduryje, žiema, vis dėlto, buvo labai šalta ir ilga, apie ką jau buvo kalbėta straipsnyje „Gyvybės šaltinis-9“. Tada Svetlana padarė tik kelias besiskleidžiančių pumpurų fotografijas. Apie magnolijas jau buvo tiek rašyta, kad kartoti tą patį nebėra prasmės, niekas neišnyks ir niekas neprapuls, veikiant psi-lauko generatoriui visi magnolijų pasikeitimai tvirtėja iš metų į metus. Pumpurų lapeliai darosi vis tvirtesni, kas kalba apie tai, kad tokia būsena jau tampa norma. Bet, nepaisant viso to, aš negalėjau susilaikyti ir nusprendžiau įdėti Svetlanos padarytas nuostabių besiskleidžiančių magnolijos pumpurų fotografijas. Tai paskutinės jos taip mėgstamų magnolijų fotografijos, kurias Svetlana padarė (Рис. 1). Kaip matosi iš fotografijų, besiskleidžiantys pumpurai vis dar tokie pat didžiuliai, o štai, žiedlapiai – daug tvirtesni ir storesni. Tai jau tapo dėsningumu, žiedlapiai ir lapai iš pradžių padidėja, o po to tvirtėja ir storėja! Pumpurų žiedlapiai pasidarė labai stori ir įgavo savotišką perlų atspalvį. Besiskleidžiantys Magnolijos Soulangeana „Galaxy“ pumpurai pasidarė panašūs į perlų kriaukles, kurių perlamutrinė danga ne tik iš vidaus, bet ir išorėje (Рис. 2). Bet, nepaisant to, magnolijų žiedlapiai tebėra permatomi. Žiūri į tuos gamtos sutvėrimus ir nenustoji stebėtis jų grožiu ir formų tobulumu.
Žydintys raudonieji Serbentai Ribes vulgare Lam (Рис. 3) stebina žiedynų spalvų sodrumu ir kiekvieno atskiro žiedelio dydžiu (Рис. 4). Fotografijoje galima palyginti žiedų dydžius su lapais, kurie, tarp kitko, taip pat didesni, negu įprastai! Ir raudonųjų Serbentų žiedlapiai labai tvirti! Nenuostabu, kad iš tokių žiedų išauga tokios stambios uogos! Bet iki raudonųjų Serbentų uogų dar toli – žiedynai dar tik skleidžiasi! Vis dėlto, kokia nuostabi gamta! Jos harmonija ir formų tobulumas neįtikėtinas! Pasiruošė išskleisti žiedynus ir juodieji Serbentai Ribes nigrum L. Juodųjų Serbentų žiedeliai žiedynuose jau pradėjo atsiskleisti Saulei (Рис. 5). Nuo jų neatsilieka ir baltieji Serbentai!
Kiek anksčiau savo žiedynus išleido ir Hiacintai Hyacinthus orientalis L. (Рис. 7). Hiacintų žiedynai ne tik nuostabūs, bet ir didžiuliai, o juk jų mes taip pat nesodinome, jie pasirodė po kelių metų, pradėjus veikti psi-lauko generatoriui. Kažkada kažkas juos buvo pasodinęs, bet vėliau jie iš žemės nesirodė tol, kol nesusidarė palankios sąlygos. Balandžio viduryje visos laukymės buvo nusėtos Pavasarinės raktažolės Primula veris L. žiedais (Рис. 8). Tarp žydinčių „Pavasarinių raktažolių“, pasitaiko ir nepaprastai gražių egzempliorių (Рис. 9). Vaikystėje šias pavasarines gėles mes vadinome avinėliais ir dažnai eidavome jų rinkti Zmeikos kalno atšlaitėse, taip kad, man tos gėlės gerai pažįstamos, tiesa, tokių puikių žiedų anksčiau man nepasitaikydavo. Nedidelės laukymės tarp medžių tiesiog nusėtos žibutėmis (Рис. 10).
Pavasarį viskas žydi… gamta džiaugiasi pavasariu ir šiluma, gyvybės kūrėju toje amžinoje priešpriešoje tarp gyvenimo, mirties ir atsinaujinimo… Psi-lauko generatorius pastatė paskutinį tašką toje kovoje – gyvybė galutinai nugalėjo. Harmoningas poveikis gamtai sudarė sąlygas, kada įmanoma sustabdyti procesą, kai žmogaus sunaikina vis naujas ir naujas gyvūnų ir augalų rūšis, sustabdyti grunto, upių, ežerų, jūrų ir vandenynų teršimą besivystant „protingai“ žmonių veiklai, taip pat atsirado galimybė ir atstatyti, jeigu ir ne viską, tai daug iš to, kas jau buvo sunaikinta, kas buvo apnuodyta ir mirę! Ir tai ne fantazijos, o objektyvi realybė, ir įvykiai mūsų valdose tai patvirtina. „Stebuklai narvelyje“ niekur nepradingsta, o iš metų į metus atsiranda nauji, o „senieji“ tik sutvirtėja. 2003 metais prasidėjęs eksperimentas tęsiasi iki pat šiol, ir tęsis tol, kol veiks psi-lauko generatorius…
Eilinį kartą dar ant visiškai nuogų Figmedžių Ficuscarica L. pradėjo formuotis eilinė karta vaisių (Рис. 11). Apie mūsų Figmedžius jau buvo daug rašyta — jie iš viso neturėjo augti kalkžemėje, raudoname molyje ir tokiose klimatinėse sąlygose! Bet tie augalai ne šiaip augo, o psi-lauko generatoriaus poveikio dėka pradėjo derėti apvalius metus ir vesti didžiulius vaisius. Ir vėl nėra net minčių apie lapus, o iš pumpurų ant šakų jau rodosi gana įspūdingo dydžio vaisiai ir, nepaisant to, kad užuomazgoms dar tik kelios dienos! Žiūrint į tokią vaisiaus užuomazgą, galima tik įsivaizduoti, kokie bus prinokę vaisiai. Bet apie prinokusius vaisius dar anksti kalbėti.
2010 metų gegužės pabaigoje Figmedžio „Auksaspalvis“ šakos tarp didžiulių lapų buvo tiesiog nusėtos didžiuliais žaliais vaisiais! PENKIASDEŠIMTIES CENTIMETRŲ DYDŽIO LAPŲ fone, nokstantys vaisiai neatrodė tokie įspūdingi, bet… nereikia daryti skubotų išvadų apie jų dydį tol, kol vaisiai prinoks ir juos bus galima pamatuoti (Рис. 12). Įdomu ir tai, kad įgytos naujos kokybės ir dydžiai ne tik nepradingsta, bet ir toliau vystosi. Lapai ir žiedlapiai kiekvienais metais darosi ne tik didesni, bet storesni ir tvirtesni, vaisiai vis didesni, ir kol kas sunku pasakyti, kada tas procesas pasieks atitinkamą balansą ir harmoniją.
Kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į dar žalius figmedžio „Muason“ vaisius (Рис. 13). Stebina ne tik figmedžių lapų ir vaisių dydžiai, bet ir vaisių kiekis ant dar visai jaunų augalų šakų (Рис. 14). Ir nors per tą laiką Figmedžių šakos nepasidarė labai storos, bet jos ramiai išlaiko tokio didelio kiekio vaisių svorį! O tai reiškia, kad eilinis psi-lauko generatoriaus programų koregavimas sutvirtinant augalų šakas, suveikė puikiai! Šakos nelinko net nuo tokio didelio kiekio vaisių, kaip buvo 2009 metais! Tvirtesnės pasidarė ne tik Figmedžio šakos, bet ir vaisių koteliai (Рис. 15). Jie jau nelinksta ir nelūžinėja nuo didžiulio vaisių svorio, kaip pasitaikydavo anksčiau.
Vasarą ant vienos ir tos pačios šakos galima pamatyti iš karto kelių kartų derlių (Рис. 16). Visi tie stebuklai jau darosi norma, nors ta norma yra TIK psi-laiko generatoriaus veikimo ribose. O tuo, kad nokstantys Figmedžio vaisiai iš tikrųjų didžiuliai, galima įsitikinti pažvelgus į fotografiją, kurioje matosi Svetlanos ranka, kuria ji prilaiko Figmedžio šaką (Рис. 17). Stebina ir daugybė naujų užuomazgų (Рис. 18). Užuomazgos „sėdi“ taip tankiai, kad vaisiai kartais trukdo vienas kitam. O prinokę vaisiai tiesiog stebina savo dydžiu. Kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į Figmedžių „Kruvinasis“ ir „Medaus skonio“ rūšių prinokusius vaisius Svetlanos rankose, (Рис. 18 ir Рис. 19). Jeigu kam nors kyla mintis, kad viskas taip atrodo todėl, kad Svetlanos ranka maža, tai juos turiu nuvilti! Žinoma, Svetlanos rankos nėra didelės, bet jos ne kūdikio. O tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į fotografijas (Рис. 20, Рис. 21 ir Рис. 22).
2010 metų gegužės pabaigoje prinoko japoniškos Slyvos Photina Japonica vaisiai (Рис. 23), tiesa, jie noko žymiai ilgiau, negu jų „normalūs“ gentainiai. Tai paaiškinama tuo, kad japoniškos Slyvos žydėjo esant minusinėms temperatūroms ir vaisiai mezgėsi esant šalčiams. Įprastose sąlygose tai NEĮMANOMA! Medžiai jau seniai turėjo žūti, nekalbant jau apie žydėjimą ir vaisių mezgimą esant minusinėms temperatūroms. Užtat jau po dviejų savaičių po pirmojo derliaus nuėmimo, tarp japoniškų Slyvų didžiulių lapų puikavosi antros kartos derliaus vaisiai, kurie noko daug greičiau, negu jų gentainių vaisiai įprastose sąlygose. (Рис. 24). Antros kartos vaisiai prinoko ne tik neįtikėtinai greitai, bet buvo žymiai didesni už savo gentainių vaisius (Рис. 25). Ir tai ne vienišas vaisius, kuris šiek tiek pavėlavo prinokti, japoniškos Slyvos tiesiog nusėtos prinokusiais antros kartos vaisiais (Рис. 26). Kaip bebūtų gaila, pirmosios kartos vaisių buvo žymiai mažiau, nes žiemos mėnesiais išsiskleidusių japoniškos Slyvos žiedynų nebuvo kam apdulkinti. Tik vėjas galėjo dalinai pakeisti bites ir kitus nektarą renkančius vabzdžius, kurie užmiega žiemos miegu…
2010 metų birželio viduryje laukymės vėl buvo pilnos didelių miško Žemuogių Fragaria vesca L., galima net pasakyti, kad, paprasčiausiai, didžiulių laukinių žemuogių uogų (Рис. 27)! Bet laukymėse galima prisirinkti ne tik miško Žemuogių, bet ir… baltųjų grybų Boletus edulis (Рис. 28)! Toks derinys, paprasčiausiai, neįmanomas, bet tai faktas! Ir esmė ne tame, kad vienas grybas „supainiojo“ rudenį su pavasariu, ką būtų galima pavadinti anomalija. Laukymėse daug baltųjų grybų. Štai, čia visa šeima baltųjų grybų jaukiai įsitaisė tarp miško Žemuogių uogų (Рис. 29). Kai kurie grybai, vis dėlto, nusprendė pasislėpti nuo smalsių akių, bet Svetlana vis viena juos rado (Рис. 30). Kiti baltieji grybai taip pat nemėgsta būti visų akivaizdoje (Рис. 31), bet tai jų neišgelbėjo. Jie, kaip minimum, Svetlanos buvo pastebėti, nufotografuoti ir, to dėka, tapo dalimi metraščio tų įvykių, kurie vyksta veikiant psi-lauko generatoriui mūsų valdose Prancūzijoje (Рис. 32).
Rudeninio miško karalius – Baltasis grybas – nusprendė eilinį kartą pareikšti savo teises į sostą pačioje vasaros pradžioje, ką patvirtina eilinė Svetlanos padaryta fotografija (Рис. 33). Ir tie netikėtumai jau tampa norma, kaip savaime suprantami dalykai. Bet taip yra tik psi-lauko generatoriaus veikimo zonoje, o už mūsų valdų ribų viskas išliko, kaip ir anksčiau – jokių pasikeitimų!
2010 metų gegužės pabaigoje pasirodė ir nauji grybai, kurių anksčiau mūsų valdose nebuvo. Neįprasta tarp ryškios žalumos matyti ryškiai geltonas Geltonosios Ūmėdės — Russula claroflava kepurėles (Рис. 34). Štai žinynų duomenys apie šį grybą:
Geltonoji Ūmėdė (Russula claroflava) pastebima pagal kepurėlę, kuri pusiau gaublio formos, po to beveik plokščia ir, galiausiai, įdubusi, 5-10 cm. skersmens, sausa, lygiais kraštais ir nusilupančia odele, intensyviai geltona. Kraštai iš pradžių užriesti, po to lygūs, buki. Minkštimas saldaus kvapo, baltymas perlaužus pilkuoja ir, pagaliau, juoduoja, neaitri, arba, kol jauna, silpnai aitri. Plokštelės baltos, po to blyškiai gelsvos, pažeidus arba senstant, pilkėja… Kotas visada baltas (niekada nebūna raudonas), lygus, cilindrinis, prie pagrindo pilkas, tvirtas. Grybas valgomas, priskiriamas prie 3-sios kategorijos. Galima valgyti šviežią, sūdytą. Grybui charakteringas švariai geltona spalva, neaitrus, minkštimas pilkėjantis, sporos gelsvos. Auga dažnai, bet nedaug, pasitaiko drėgnuose beržynuose, pelkių pakraščiuose nuo liepos iki spalio.
Kaip seka iš to grybo aprašymo. Jis auga drėgnose vietose, pelkių pakraščiuose nuo liepos iki spalio! Mūsų atveju Geltonoji Ūmėdė pasirodė gegužės pabaigoje, ant kalvos ir iš kalkžemės, kuriame drėgmė niekada nesilaiko! Ir prie viso to, grybai visiškai sveiki, nesukirmiję, kuo kiekvienas gali įsitikinti pasižiūrėjęs į Svetlanos padarytą fotografiją (Рис. 35). 2010 metais pasirodė dar vienas grybas – Pilkšvoji Kreivabudė Pleurotus djamor (Рис. 36). Štai žinynų duomenys apie tą grybą:
Kreivabudės rūšies grybai auga ant įvairių rūšių medienos ir įvairių žemės ūkio atliekų, kas juos skiria nuo visų kitų grybų. Dirbtinėse sąlygose jie auga ant medžio apdirbimo atliekų, popieriaus, pulpos nuosėdų; auga ant žemės ūkio atliekų – šiaudų, kukurūzų stiebų ir burbuolių, ant cukrašvendrių atliekų, kavos atliekų (pelų, stiebelių ir lapų), švendrų, saulėgrąžų stiebų ir galvų, taip pat kitų augalų atliekų, kur yra celiuliozės. Kreivabudės spalvų gama apima visas spalvas ir atspalvius: būna balti, mėlyni, pilki, rudi, auksaspalviai ir rožiniai. Iš visų jų Pleurotus pulmonarius pats atspariausias aukštoms aplinkos temperatūroms, juos lengviausia auginti. Pleurotus citrinopileatu — Auksaspalvė Kreivabudė ir Pleurotus djamor — Rožinė Kreivabudė, turi plačiausią spalvinę gamą.
Pleurotus ostreatus — Gluosninė Kreivabudė plačiausiai paplitusi visuose pasaulio miškuose ir klimatinėse zonose. Gluosninė Kreivabudė (Pleurotus ostreatus Kum) — valgomas, medieną ardantis grybas priklauso grybų-ksilofitų grupei. Organiniu substratu naudojami nusilpę ir negyvi medžiai, kelmai. Mėgsta lapuočius medžius, rečiau auga ant spygliuočių. Rusijos europinėje dalyje auga nuo balandžio pabaigos iki lapkričio. Gausiausiai auga rugsėjo-spalio mėnesiais. Grybai visiškai nebijo šalnų ir gerai jaučiasi minusinėse temperatūrose. Gluosninė Kreivabudė gana stambus grybas. Kepurėlė užauga iki 5-15 cm. skersmens. Kepurėlės paviršius lygus, švarus. Augant drėgnose vietose, kepurėlė pasidengia slidžia plėvele. Kepurėlė tamsiai rudos spalvos su pilku arba violetiniu atspalviu. Kepurėlės apačios skaidulos plokštelinės, baltos arba balkšvos spalvos. Koto paviršius lygus arba skaidulingas. Kartai koto iš viso nėra.
Grybo minkštimas baltos spalvos, sultingas, senėjant – skaidulingas. Grybai auga kolonijomis, iki 30 grybų ir daugiau. Grybas sugeba labai greitai suskaidyti organines medžiagas ir labai greitai auga. Esant palankioms sąlygoms, grybienos augimo greitis pasiekia iki 0,5 mm per parą. Skirtingoms augimo fazėms reikalingos skirtingos mikroklimatinės sąlygos. Optimali grybienos augimo temperatūra +20º С — +22º С, oro drėgnumas — 95-100%. СО 2 (iki 28% koncentracijos) palankiai veikia augimą. Grybienos augimo metu apšvietimas nereikalingas, atvirkščiai – tamsa skatina augimą. Formuojantis grybams, optimali oro temperatūra +120С — +150С, oro drėgnumas — 85-100%. СО2 neturi viršyti 0,1%. Apšvietimas 920 liuksų per 8 valandų dieną. Grybai tinka visiems paruošimo būdams.
Pirmą kartą Pilkšvoji Kreivabudė pasirodė įprastu laiku, bet nustebino grybo švarumas. Skruzdžių žvalgai savo kolonijai rado labai daug skanaus maisto (Рис. 37). Paskutiniais metais mūsų valdose pasirodė tiek daug anksčiau nematytų grybų, kad vien jų aprašymas užimtų daug puslapių. Bet atsirado viena aplinkybė, kurią labai sunku pašalinti. Esmė tame, kad daug grybų rūšių nepavyko nustatyti. Nei mano su Svetlana paieškos, nei Svetlanos užsakyti grybų žinynai nedavė jokių rezultatų. Gali būti, kad siauros specializacijos specialistai galėtų nustatyti, kokie tai grybai! Bet ne tai svarbiausia! Svarbiausia tai, kad tų grybų anksčiau nebuvo. Ir jie pasirodė tik po to, kai mūsų valdose buvo pastatytas psi-lauko generatorius…
O psi-lauko generatoriaus veikimas nenustoja stebinęs! Vienu gamtinės poemos herojumi jau kelis metus yra Gervuogė Rubus caesius, uoga, kurią daugelis gerai žino. Pirmą kartą ta uoga aprašyta straipsnyje „Gyvybės šaltinis-6“, bet, matyt, jai taip pat patiko „herojaus šlovė“, ir ji „nusprendė“ labai pasistengti. Ir tai uogai pavyko! Dar 2008 metais Gervuogės stebino uogų dydžiu (Рис. 38). Bet jau sekančiais, 2009 metais, tos uogos buvo dar didesnės! Jeigu 2008 metais Gervuogių uogos buvo apie TRIS CENTIMETRUS ILGIO, tai 2009 metais jos buvo jau VIRŠ KETURIŲ (Рис. 39)! Atrodo, kiek gali būti daugiau?! Bet pasirodė, kad gali!
2010 metais Gervuogės uogos tapo dar didesnės! Viena, tik viena uoga beveik pilnai uždengia Svetlanos delną (Рис. 40)! Kad skeptikai nelinkčiotų į Svetlanos rankos miniatiūriškumą, kuri, žinoma, daug mažesnė už mano, pavyzdžiui, Svetlana Gervuogių uogas nufotografavo savo mobilaus telefono fone (Рис. 41)! O tam, kad skeptikai nesakytų, kad telefonas „mažas“, Svetlanos paprašiau Gervuogės uogas nufotografuoti šalia metro (Рис. 42). Fotografijoje puikiai matosi, kad 2010 metais Gervuogės jau VIRŠ PENKIŲ CENTIMETRŲ ILGIO! Bet nuostabiausia – tos uogos yra ir VIRŠ KETURIŲ CENTIMETRŲ SKERSMENS (Рис. 43)! Manau, kad komentarai nereikalingi! Ir visa tai auga be chemijos, pačiose skurdžiausiose dirvose – kalkžemėje ir raudoname molyje!
Dėl tam tikrų priežasčių, tos Gervuogių fotografijos buvo paskutinės, kurias padarė Svetlana… Visos jos fotografijos buvo pripildytos šviesos ir šilumos žmogaus, kuris jautė ir mylėjo gyvenimą. Svetlana objektyvu mokėjo pagauti tokius supančios gamtos momentus, kurių kiti nesugeba net pastebėti. Per šešis metus Svetlana fotoaparatu fiksavo visus įvykius, kurie vyko mūsų prancūziškose valdose veikiant psi-lauko generatoriui, kurį aš pastačiau 2003 metais. Sukurti ir pastatyti tokį generatorių paskatino Europos klimato kritinė situacija, kuri susidarė JAV pradėjus naudoti klimatinį ginklą prieš nepaklusnią Europą, kuri niekaip nenorėjo pereiti prie amerikietiškų GMO (genetiškai modifikuotų organizmų). Tam, kad priverstų Senąjį Pasaulį atsiklaupti, virš Vakarų Europos buvo sukurta ozono skylė, kurios storis sumažėjo VIRŠ KETURIASDEŠIMT PROCENTŲ!
Sunaikinus palydovų aparatūrą, kuri sukurdavo joninę linzę virš Vakarų Europos, ozono skylė „kažkodėl“ išnyko, apie ką buvo oficialiai pranešta. Analogiška ozono skylė 2010 metų vasarą atsirado ir virš Rusijos, kuri taip pat išnyko po to, kai buvo sunaikinta palydovų aparatūra jau virš Rusijos (detaliau apie tai galima perskaityti straipsniuose Antirusiškas anticiklonas-1 и Аntirusiškas anticiklonas-2). Būtent JAV panaudotas klimatinis ginklas ir būtinybė išgelbėti augalus mūsų parke, mane paskatino sukurti psi-lauko generatorių. Tiksliau, mane tam paskatino Svetlana, kai iškilo grėsmė unikaliems augalams mūsų parko magnolijų sode. Svetlana manęs paprašė ką nors padaryti, kad išgelbėti unikalius augalus nuo nepakeliamo karščio ir drėgmės trūkumo.
Beje, magnolijų sodas unikalus ir yra vienintelis Europoje, nes Svetlana jame surinko unikalias magnolijų rūšis, daugelis kurių auga tik Svetlanos sukurtame sode. Per trumpą laiką Svetlana pasidarė aukšto lygio augalų specialistė. Pasak profesoriaus Žeraro Šartje (Gerard Chartier), ji apie augalus žinojo ne mažiau, negu jis pats, kuris buvo pripažintu savo srities autoritetu! Svetlana iki niuansų išstudijavo ir japoniško sodo įkūrimą, sugalvojo visiškai naują banzai medžių rūšį. Svetlana taip pat pasidarė stambiausiu menotyros specialistu. Ji išstudijavo atgimimo epochos didžiųjų meistrų kūrybą – Ticiano, Rembranto, Rafaelio ir kitų, perskaitė knygas apie juos lotynų, italų, prancūzų ir anglų kalbomis, originalius to laiko dokumentus, kai jie gyveno. Vien apie Ticiano kūrybą ji perskaitė virš šešių šimtų knygų! Ir dar darbas prie knygos „Atvirumas“, medžiagos rinkimas kelioms kitoms knygoms, ir dar daug kitų darbų.
Ir tarp viso to – stebėjimas ir fotografavimas to, kas vyksta mūsų prancūziškose valdose… daug tūkstančių fotografijų, ir dar kokių! Kiekviena fotografija – meno kūrinys! Svetlana labai puikiai jautė gamtą, todėl jos fotografijos yra kaip gyvos. O juk dar buvo ir kita veikla, kuriai ji pašventė visą savo gyvenimą, dėl kurios ją taip niekšiškai nužudė po daugybės nepasisekusių bandymų… Ir ta veikla reikalavo daug laiko ir jėgų, buvo didžiulė įtampa, bet visa tai teikė ir džiaugsmą dėl to, kad tu darai, o ne ruseni, kad tu nešliaužioji, o skraidai, kad tavo darbai ne dėl tavo norų, o dėl kitų, kurie net neįtaria apie tai, kas dėl jų daroma, ir tai daroma ne dėl padėkos, o todėl, kad kitaip negali… Būtent tokia buvo ir išliko Svetlana… Ir praradusi savo fizinį kūną, ji kovoja toliau ir gelbsti kitus… bet ši tema kitam rašiniui… O dalis jos sielos ir toliau gyvena mūsų prancūziškų valdų magnolijų sode…
Mano pirmas pasirodymas Pilyje džiaugsmo neatnešė, o paliko tik praradimo skausmą ir liūdesį. Kai kurį laiką man buvo ne iki fotografijų… manau, kad priežasčių nereikia aiškinti. Tik paskutines kelias dienas prieš grįžtant į Maskvą aš pasiėmiau fotoaparatą ir išėjau apžiūrėti valdų. Mano atvykimo laiką lėmė liūdnos aplinkybės dėl Svetlanos žūties. Lapkričio pabaiga – ne pats geriausias laikas fotografuoti. Daugelis augalų buvo tarpinėse fazėse. Buvęs derlius baigėsi, o naujas dar neprasidėjo. Taip kad, teko tenkintis tuo, kas buvo. Ir net tuo laiku buvo į ką pasižiūrėti!
2010 metų lapkričio pabaigoje laukymėse vis dar puikavosi Gauruotasis mėšlagrybis — Coprinus comatusи (Рис. 44). Grybo pavadinimas kalba pats už save, bet… mūsų parke nėra mėšlo ir tie grybai auga laukymėse, kurių pagrindas yra vis ta pati kalkžemė (Рис. 45, Рис. 46 ir Рис. 47). Ir auga tie grybai tarp jaunos žolės ir nukritusių lapų, kurie jau spėjo prarasti auksinio rudens ryškumą. Vis dėlto, lapkričio pabaiga… yra lapkričio pabaiga, ir į „duris“ jau beldžiasi gruodis, pirmasis žiemos mėnuo. Nuo „gauruotųjų“ neatsilieka ir Šparaginis grybas — Asparagus mushroom. Tie grybai bando įrodyti savo pranašumą prieš Gauruotuosius mėšlagrybius savo „figūros“ lieknumu ir „ūgiu“ (Рис. 48). Gluosninė kreivabudė — Pleurotus ostreatus, taip pat savo kepurėlę parodė laukymėje (Рис. 49).
Šampinjonai kaip visada aukštumoje, jų gana simpatiškas kepurėles galima pamatyti ir vasaryje, ir lapkrityje (Рис. 50), ir bendrai, ištisus metus, kad tik lietutis nepamirštų palaistyti žemę, o kai dėl lietaus nėra problemų – grybai karaliauja ištisus metus! Net sunku įsivaizduoti tokią grybų įvairovę vienoje vietoje, be to, grybų iš įvairių klimatinių juostų ir įvairių epochų. Bet faktai rimti, į juos nenumosi, kad ir kaip aponentai to norėtų, kurie putotomis lūpomis bando neigti akivaizdžius faktus. Kyla tik vienas klausimas: kas už jų stovi, kam naudinga, kad be jokios chemijos ir bet kokiomis sąlygomis neįtikėtinai gausius derlius galinčios duoti technologijos nebūtų žmonėms prieinamos?! O naudinga tik tiems, kas primeta genetiškai modifikuotus produktus, kas išvertus į žmonių kalbą reiškia GENETINĮ GINKLĄ, kuris žudo ateities kartas, paprasčiausiai, neleidžia joms gimti…
Netikėtai tarp lapų atradau žydinčias žibutes, ir tai lapkričio pabaigoje (Рис. 51 ir Рис. 52)! Lyg ir nieko ypatingo, bet… žibutės lapkričio pabaigoje, vis dėlto, neįprastas reiškinys. Jeigu būtų buvęs netikėtas atšilimas ir gamta būtų apsigavusi, tada būtų suprantama. Bet juk lapkritis Prancūzijoje buvo šaltas, naktimis ir dienomis buvo šalnos, taip kad, gamta negalėjo “apsigauti” dėl pavasario. Taip kad, eilinį kartą esmė ne gamtoje, o psi-lauko generatoriuje su visomis jo programomis ir galimybėmis. Bet lapkričio pabaigoje žydėjo ne tiki žibutės. Ant rožių krūmų puikavosi pumpurai, gaila, kad fotografijoje pumpuras neryškus, bet… faktas lieka faktu. Pačioje lapkričio pabaigoje — gruodžio pradžioje aš nuotraukų daug nedariau ir neperžiūrėjau, kas nufotografuota, taip kad, kai pastebėjau, kad rožių pumpurai netinkamai nufotografuoti, buvo per vėlu ką nors taisyti (Рис. 53).
Lapkričio pabaigoje Japoniška slyva — Loquats-Eriobotria Photina Japonica — žydi eilinį kartą (Рис. 54). Apie tą augalą jau buvo daug rašyta, todėl nesikartosiu, o tik pabrėšiu, kad eilinį kartą prieš žiemą tas šilumamėgis augalas išleido žiedus. Tarp pumpurų ir jau išsiskleidusių žiedų, matėsi ir užmegzti vaisiai (Рис. 55). Jau ne pirmą kartą su tuo šilumamėgiu augalu vyksta neįtikėtini dalykai ir, kaip tokiais atvejais sakoma, NEGALI BŪTI TODĖl, KAD NEGALI BŪTI! Ir nors Prancūzijoje 2010-2011 metų žiema nebuvo šalta, kaip kitos žiemos paskutiniais metais, bet naktimis šalčio būdavo, ledas neištirpdavo esant ir pliusinei temperatūrai. Net esant tokioms “švelnioms” sąlygoms, Japoniška slyva turėjo žūti, nekalbant apie tai, kad ant tų medžių pasirodytų žiedynai ir užsimegztų vaisiai.!
Nuostabūs dalykai vyksta ir su spygliuočiais medžiais. Plikasėkliai augalai išsiskiria lėtu augimu, apie ką buvo rašoma buvusiuose “Gyvybės šaltiniuose”. Tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka atkreipti dėmesį į spygliuočių medžių šakas. Nauji ūgliai išsiskiria spalva. Jauni ūgliai gali būti nuo šviesiai salotinės spalvos ir šviesiai žalios, ir tai puikiai matosi bendrame tamsiai žaliame senų spyglių fone. Kiekvienai rūšiai buvo pateikti žinynų duomenys apie jų augimo sąlygas ir augimo greitį. Daugeliui spygliuočių augalų rūšių, ypač sekvojoms, kalkžemė – pats blogiausias variantas augimui. Žinynuose pateikiama informacija apie prieaugį per metus ir kokiomis sąlygomis spygliuočiai geriausiai auga. Viso to kartoti nėra reikalo. Norintieji apie tai gali perskaityti “Gyvybės šaltinyje-5, Gyvybės šaltinyje-6 ir Gyvybės šaltinyje-7”.
Spygliuočių medžių augimo greitis mūsų parke ne tik nemažėja, bet net didėja. Tai neįtikėtina, bet faktas. 5-6 kartus greitesnis augimas nebuvo riba. Daugeliui tie skaičiai mažai ką sako, bet, jeigu šiek tiek atskleisti tų skaičių prasmę, supras kiekvienas. Mūsų planetoje miškai naikinami, ypač spygliuočių. Po iškirtimo tuos medžius atsodinus, jeigu viskas gerai, iki sekančio kirtimo reikės laukti ŠIMTĄ METŲ. O veikiant pasi-lauko generatoriui, NAUJAS MIŠKAS IŠAUGS PER PENKIOLIKA-DVIDEŠIMT METŲ! o jeigu veikiant generatoriui augimo tendencija išliks, tada dar griečiau. Svarbiausia, kad generatorius poveikį tuo pat metu gali daryti milijonams kvadratinių kilometrų…
Smalsiems skaitytojams pateiksiu žinynų duomenis apie tuos spygliuočius, kurie nebuvo paminėti anksčiau:
Valliho pušis, arba himalajiška — Рinus wallichiana A.B. Jackson (P. excelsa Wall. ex D. Don; P. griffithii M’Clelland)[1]. Rytų Azija: Himalajai, rytų Afganistanas, Beudžistanas, šiaurinė Birma, Kinija (Juanio provincija, pietryčių Tibetas), šiaurės rytų Indija. Greitai augantis medis tėvynėje pasiekia 50 metrų aukštį, laja piramidinės formos, šakos laisva forma auga nuo pat žemės; Žievė pelenų spalvos, susiraukšlėjusi, atsišerpetojusi, šakos horizontalios, plačios, viršutinės šakos kyla į viršų; jauni ūgliai be spyglių, padengti lengvu sakų sluoksniu, laikui bėgant tamsėja. Pumpuriai cilindriški, 6-8 mm. ilgio, žvynai smalingi. Spygliai pluošteliais po 5, ant šakų laikosi 3-4 metus; ant jaunų ūglių dažnai vertikalūs, ant senų šakų nusvirę, ploni, 15-20 cm. ilgio, aštrūs, melsvai sidabriškos spalvos, iš vidinės pusės turi baltas linijas; viršūnės žalios; epidermyje turi smalingus kanalus, kanalams pasiekus iki 18 cm. ilgio, netrukus nukrenta. Kankorėžiai ant 2-3 cm. kotelio iš pradžių stovi tiesiai, šviesiai rudi, 30 cm. ilgio, dažnai smalingi. Patvari, mėgsta erdvę ir šviesą. Vienas iš gražiausių spygliuočių augalų. Žinoma nuo 1823 m. “Rusų denrologijoje” E.L. Regelis pirmą kartą paminėjo 1870 m. Įdomi dendroliginėms kolekcijoms pasodinus labiausiai apsaugotose sąlygose ir gerai prižiūrint. Gerai išsivysčiusių egzmpliorių, kurie reguliariai duoda kankorėžių, turi Miškų ūkio dendrarijos akademija…
Tai žinynų duomenys apie dar vieną mūsų parko gyventoją — Himalajiškąją pušį (Рис. 56). Šviesiai salotinės spalvos jauni spygliai ant jaunų šakų ryškiai išsiskiria savo senų gentainių fone, todėl gerai matosi, kokios šakos išaugo visiškai neseniai, o kokios jau spėjo pagyventi (Рис. 57). Sekančioje fotografijoje atskirai stovintis kedras išleido labai daug neįtikėtinai ilgų jaunų ūglių, kurie visi veržiasi į viršų pasitikti saulės. Be to, ūglių yra ne tik viršūnėje, bet ir ant apatinių šakų. Jauni ūgliai augo taip greitai, kad jaunos šakelės dar nespėjo sumedėti ir yra labai lanksčios. Būtent todėl visi jauni ūgliai kyla į viršų, o ne į šonus, kaip įprastai auga šakos (Рис. 58, Рис.59, Рис. 60 ir Рис. 61). Normaliomis sąlygomis gamtoje tokių dalykų neegzistuoja, o mūsų parke mes tai matome. Ir panašiai vyksta su visais spygliuočiais. Norint tuo įsitikinti, pakanka pasižiūrėti į Deodaro Kedro jaunus ūglius (Рис. 62 ir Рис. 63). Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad matai verkiančio gluosnio šakas, ir tik spygliai įtikina, kad prieš akis būtent spygliuotis medis…
Gaila, bet po Svetlanos nužudymo nebėra kam stebėti, kas vyksta mūsų prancūziškose valdose. Aplinkybių verčiamas į savo Pilį aš atvažiavau 2010 metų gruodyje, prieš pat Naujuosius Metus… Naujuosius Metus Pilyje aš sutikau vienas, kaip anksčiau viena Naujuosius sutikdavo Svetlana. Mūsų Pilyje kartu sutikti Naujųjų Metų mums taip ir nepavyko. Paskutinių metų Naujuosius kartu sutikdavome Skaipo pagalba, iš pradžių Rusijoje, po to Prancūzijoje… Tai nedidelis liūdnai lyrinis nukrypimas, bet esmė ne tik tame, kad stebėjimas, kas vyksta, pasidarė periodinis, ir daug kas naujo paliko neužfiksuota.
Retas Svetlanos talentas fotografuoti daugybei žmonių leido pamatyti nuostabius reiškinius net nebūnant Prancūzijoje. Ji padarė tūkstančius fotografijų, kurių šimtus pamatė žmonės ir net provokatoriai buvo priversti nuraukti puldinėjimus prieš mano straipsnius “Gyvybės šaltinis”, ir nustoti kaltinti darant fotomontažus. Bet kuris žmogus supranta, kad ir labai norint, NEĮMANOMA padaryti tokį kiekį falsifikatų, nekalbant apie tai, kad jokio fotomontažo nebuvo, ir bet kuris gali tuo įsitikinti. Tam pakanka pasididinti bet kurią fotografiją iki tokio dydžio, kad pasimatytų vaizdo taškeliai, iš kurių susideda pats vaizdas. Esant bet kuriai invazijai į skaitmeninę nuotrauką, esant bet kokiam fotomontažui, vaizdo taškeliai nesutaps!
Žinoma, provokatoriai apie tai žinojo, bet specialiai tylėjo, užtat dauguma žmonių apie tai nieko nežino. Taip kad, čia ir buvo Svetlanos žygdarbis. Jai teko fotografuoti ir lietui lyjant, ir esant dvidešimties laipsnių šalčiui rankomis nuo augalų ir Šitaki grybų atskasti sniegą, ir daryti dar daug ką…
Naujieji Metai Karalių slėnyje buvo labai šilti. Pirmą kartą per paskutinius dešimt metų, 2010-2011 m.m. žiemą nebuvo sniego ir didelių šalčių – sausio pradžioje buvo net šilčiau, negu lapkričio pabaigoje. Ir nors naktimis temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, bet dieną temperatūra buvo pliusinė. Pirmomis sausio dienomis temperatūra pakildavo net iki plius 14°С.
Gražuoliai – Mėlynieji kedrai — Cedrus Atlantica f. Glauca — ir toliau puikiai jaučiasi kalkžemėje (Рис. 64, Рис. 65 ir Рис. 66). O tai dar labiau stebina, nes pagal žinynus, jie blogai jaučiasi net tada, kai dirvoje yra nors truputis kalkių priemaišų, o mūsų atveju – puikiai ir greitai auga grynoje kalkžemėje.! Kalkių priemaišos, nekalbant apie kalkžemę – negatyviai veikia daugelį augalų, kurie dabar auga mūsų sode ir parke. Iš principo, daugelis augalų jau turėjo žūti, o jie ne tik nežūna, o auga dešimtimis kartų greičiau, negu pačiose palankiausiose sąlygose, apie kurias rašoma žinynuose. Net per mėnesį tarp mano pirmo ir antro atvažiavimo į Prancūziją, atsirado nauji ūgliai (Рис. 67, Рис. 68 ir Рис. 69). O kedrų viršūnės pailgėjo neįtikėtinai (Рис. 70)!
Bendrai, mūsų parko kalkžemėje visi spygliuočiai ne tik puikiai jaučiasi, bet ir, šiuolaikinio mokslo požiūriu, fantastiškai greitai auga (Рис. 71, Рис. 72, Рис. 73, Рис. 74 ir Рис.75). Psi-lauko generatoriaus poveikis sukuria tokias augalų gyvenimo ir augimo sąlygas (ir ne tik), kurių gamtoje neegzistuoja ir niekada anksčiau neegzistavo. Prie viso Gamtos didingumo, ji neprotauja ir negali sukurti to, ką gali sukurti protas.
Gamtos jėga akla — natūrali atranka per milijonus metų atvedė prie klimatinėse zonoje šiandiena egzistuojančių augmenijos formų, kurios per trumpą laikotarpį nepasikeisdavo. Staiga pasikeitus klimatinėms ir kitoms sąlygoms, dauguma augalų žūdavo, nes, paprasčiausiai, NETURĖJO GALIMYBIŲ IR LAIKO PRISITAIKYTI PRIE NAUJŲ KLIMATINIŲ SĄLYGŲ! O jeigu ir būtų turėję laiko prisitaikyti, to proceso metu būtų NEATPAŽĮSTAMAI PASIKEITĘ! Kas realiai ir vyko ten, kur anksčiau augo ekvatoriniai miškai – dabar auga tundros augmenija, spygliuočiai medžiai ir t.t. Gamtos ir gyvosios materijos dėsnių žinojimas leidžia pasiekti neįtikėtinų rezultatų augalų augimo ir derliaus atžvilgiu NEKEIČIANT PAČIŲ AUGALŲ ORGANIZMŲ! Psi-lauko generatoriaus poveikio stebėjimas per septynis metus visa tai patvirtino praktikoje!
Beje, sekvojos ir kedrai mūsų parke buvo pasodinti neseniai ir daugelis jų, prieš persodinant į mūsų parko kalkžemę, buvo suaugę augalai. Jie ne tik puikiai pernešė persodinimą į kitą vietą, bet ir pradėjo neįtikėtinai greitai augti. Pats didžiausias iš persodintų augalų buvo sekvoja — Sequoia Sempervirens (Рис. 76). Iki tol, kol mes įsigijome šią vietą, čia augo tik suvargusios pušys. Beje, vienintelis dalykas, kuris priminė, kad Karalių slėnyje dar žiema, buvo temperatūrų skirtumas. Iš fotografijų, kurios buvo padarytos trečią valandą dienos, spinduliavo vos ne vasara, o iš aštuntą valandą vakaro darytų fotografijų dvelkė gilus ruduo (Рис. 75 ir Рис. 76).
O sekančią dieną – vėl saulė ir vėl temperatūra plius 14-15°С. Saulėtas oras buvo kaip niekada patogus, todėl pavyko gerai nufotografuoti kedrų viršūnes. Fotografijose puikiai matomas tų augalų augimo greitis, laimei, kai kurie augalai dar ne tokie aukšti ir fotokamera pavyko užfiksuoti ta neįprastą reiškinį (Рис. 77 ir Рис. 78). Didžiulių ūglių jauna šviesiai ruda žievė ir šviesiai salotiniai spygliai nenuginčijamai patvirtina tai, kas vyksta veikiant psi-lauko arba Tamsiosios materijos generatoriui.
Priminsiu, kad aš savo generatoriaus pavadinimą dubliuoju tokiu terminu todėl, kad jį naudoja oficialus mokslas, šiuo terminu mokslininkai vadina DEVYNIASDEŠIMT PROCENTŲ VISATOS MATERIJOS, apie kurią tas vadinamas “mokslas” neturi jokio supratimo ir apie tai viešai pripažįsta! Tuo metu, kai psi-lauko arba gyvybės generatorius VALDO BŪTENT TĄ TAMSIĄJĄ MATERIJĄ IR PATS GENERATORIUS IŠ TOS MATERIJOIS PADARYTAS! Tiesa, Tamsiąja materiją aš vadinu “Pirminėmis materijomis”, iš kurių sudaryta mūsų Visata, bet tai atskiro pokalbio tema…
Tokie dideli paros temperatūros svyravimai leido įamžinti neįtikėtiną fenomeną — rasą sausio mėnesyje (Рис. 79 ir Рис. 80). Rasos lašeliai ant spyglių žiba kaip gryniausi briliantai, juk ne be reikalo briliantų švarumą lygina su vandens švarumu, nes švarus vanduo – gražesnis už bet kokį briliantą jau vien todėl, kad be vandens neįmanoma gyvybė…
Tebežydi ir vaisius duoda čilietiška Araukarija! Ir vaisus duoda apvalius metus, kas savaime neįtikėtina. Eilinį kartą priminsiu, kad čilietiška Araukarija (Araucaria araucana) vaisius veda TIK SUBRENDUSI (ne mažiau 75 metų) ir tik… kartą metuose, o mūsų parke “seniausiam” medžiui nėra ir dvidešimties! Be to, šis augalas labai blogai reaguoja net į nedideles KALKIŲ priemaišas, o mūsų parke tie spygliuočių augalai auga grynoje kalkžemėje, ir auga DEŠIMT KARTŲ GREIČIAU, negu pačiose geriausiose sąlygose, kurios aprašytos žinynuose, be to, jau keli metai iš eilės, apvalius metus duoda derlių! Tuo, kad čilietiškos Araukarijos iš tiesų jauni medžiai, galima įsitikinti fotografijose (Рис. 81, Рис. 82 ir Рис. 83). Ir tai įvertinus, kad iki persodinimo į mūsų valdas, tie medeliai jau keletą metų buvo paaugę.
Čilietiškos Araukarijos lapai-spygliai idealios būklės, ir sunku įsivaizduoti, kad šis augalas turėjo nugeibti vien dėl to, kad dirvoje yra kalkių priemaišų, nekalbant apie visišką kalkžemę, kurioje tie augalai auga mūsų valdose (Рис. 84 и Рис. 85). Neįtikėtinai greitas augimas, ideali čilietiškos Araukarijos būsena, derlingumas apvalius metus, kuriuo pasižymi tie tik kelerių metų čilietiškos Araukarijos medeliai – na, jie niekaip nepanašūs į žūstančius ir geibstančius augalus! Sausyje ant čilietiškos Araukarijos taip pat puikuojasi vyriški ir moteriški kankorėžiai (Рис. 86 ir Рис. 87). Taip kad, čilietiškos Araukarijos ir toliau duoda derlių apvalius metus, ir tas reiškinys jau yra norma!
Ant kelmų ir nukirstų medžių kamienų jau užtikrintai įsikūrė Maitake grybai (Grifona frondosa)! Tamsiai rudi su kreminės spalvos pakraščiais tie vertingi grybai lepinasi sausio saulutės spinduliuose (Рис. 88, Рис. 89 ir Рис. 90). Ant rožių krūmų vėl puikuojasi išsiskleisti pasiruošę pumpurai (Рис. 91 ir Рис. 92). Ir nors 2011 metų sausyje nebuvo stiprių šalčių (neskaitant nedidelių naktinių šalnų) o dieną temperatūra pakildavo iki plius 14°С, ir žemės nedengė sniego patalai, o ant medžių ir krūmų šakų nesusidarė ledo šarvai, pumpurų pasirodymas ant rožių krūmų – neįprastas reiškinys! Taip pat, kaip ir audringas braškių krūmelių augimas (Рис. 93). Bet visi tie “neįtikėtini” dalykai vyksta TIK psi-lauko arba gyvybės generatoriaus veikimo zonoje!
Ir vėl aš grįžau į sniego priverstą ir šaltą Maskvą. Būtinybė mane į Prancūziją vėl atvedė 2011 metų kovą, aš į Pilį norėjau nuvažiuoti balandžio pradžioje, bet… aplinkybės reikalavo kitko. Nepaisant to, man pavyko pamatyti pumpurus ant dar visai plikų magnolijų šakų… Magnolijų žydėjimo pradžia visada buvo mėgstamiausias Svetlanos laikas. Tų augalų didžiuliai, tiesiog neįtikėtino dydžio pumpurai ir žiedai visada jai dovanodavo džiaugsmą, ir ji tarp to grožio pamiršdavo problemas, kurias mums parūpindavo mūsų “draugai”.
Dar iki tol, kol mes įsigijome Pilį, ir Svetlana sukūrė unikalų magnolijų sodą, kol mes dar gyvenome San-Franciske, kiekvieną pavasarį mes važiuodavome į parką “Auksiniai Vartai” (Golden Gate Park) ir grožėjomės žydinčiomis magnolijomis. Žinoma, žiedų dydis tame parke neprilygo mūsų magnolijų sodo žiedams, bet… magnolijos yra magnolijos! Be žiedų grožio, žydinčios magnolijos stebino ir nepakartojamu aromatu, be to, skirtingu. Einant nuo vieno medžio prie kito, mes patekdavome vis į kitą kvapų karalystę. Ir štai, ant mūsų magnolijų plikų šakų vėl pasirodė kvapūs besiskleidžiantys pumpurai, ir pirmą kartą Svetlana negali įkvėpti to besiskleidžiančių magnolijų oro… o aš pirma kartą mūsų sode matau besiskleidžiančias magnolijas… pirmą kartą įkvepiu jų švelnų aromatą… Mums taip ir nepavyko to padaryti kartu…
Ir dabar aš vienas vaikštau tarp magnolijų medžių ir fotografuoju besiskleidžiančius magnolijų žiedus. Štai Magnolijos “Wada’s picture” pumpuras galingai į laisvę išsiveržė iš apsauginio apvalkalo ir greitai auga (Рис. 94). Neatsilieka ir Magnolija “Star Wars” — jos pumpurai panašūs į iššauti pasiruošusias raketas (Рис. 95)! Tik tos “raketos” savo grožiu ir aromatu pavergs kiekvieną, kas atsidurs jų veikimo zonoje. Beveik visų Magnolijų šakos aplipusios pumpurais, kurie labai greitai auga, ir ant šakų užgimsta stebuklas (Рис. 96, Рис. 97, Рис. 98, Рис. 99 ir Рис. 100). Tuo metu, kai Magnolijos pumpurai pradėjo skleistis, vyšnios jau žydi, ir dar taip, kad per žiedus nesimato paties medžio (Рис. 101 ir Рис. 102).
Pasirodė ir pirmosios antžeminės gėlės. Pavasarinės Raktažolės (Primula Veris L.) eilinį kartą pateisino savo pavadinimą (Рис. 103). Žibutės (Viola canina L.) — vėl karaliauja laukymėse (Рис. 104 ir Рис. 105). Išsiskleidė ir mėlynojo Hiacintų (Hyacinthus orientalis L.) žiedynai, kurie vėl stebina savo perlamutriniais atspalviais (Рис. 106). Rožinio Hiacinto žiedynai taip pat išsiskleidė (Рис. 107). Tai vienur, tai kitur, savo baltas galvutes parodė ir lauko Ramunėlės (Рис. 108). Laukymėje pasirodė gėlės, kurių pavadinimo man taip ir nepavyko rasti net Internete, bet pavadinimas ne tiek svarbu, svarbu, kad jos yra, žydi ir džiugina savo grožiu (Рис. 109).
Pavasaris… pavasaris… viskas prabunda gyvenimui, kunkuliuoja! Praėjo tik kelios dienos, o daugelio Magnolijų pumpurai pasidarė didžiuliais (Рис. 110), o kai kurie net išsiskleidė (Рис. 111 ir Рис. 112). Tuo pat metu kai kurie Magnolijų pumpurai dar tik laisvinasi iš apsauginių apvalkalų (Рис. 113). Gyvybės prabudimas visada nepakartojamas, kad ir kiek kartų tai stebėtum – visada tas reiškinys kelia džiaugsmą, ypač, jeigu tas prabudimas toks pat nuostabus, kaip Magnolijos “Jolanta” žiedai (Рис. 114, Рис. 115). Ir, jeigu Magnolijos “Jolanta” pumpurai dar tik pradeda rodyti savo vidinė grožį, tai Magnolijos “Kobus” žiedai pilnai išsiskleidę. (Рис. 116, Рис. 117). Ir to gyvybės prabudimo proceso jau nesustabdysi, tai kaip sniego lavina. Pilnai išsiskleidę ir Magnolijos “Karališka karūna” žiedai (Magnolia “Royal Crown”), kurie, kaip visada, ne tik nuostabūs, bet ir didžiuliai (Рис. 118 ir Рис. 119). Kitoms Magnolijoms nenusileidžia ir Magnolijos “Galaktika” žiedai (Рис. 120 и Рис. 121).
Iš principo, Svetlanos įkurtame sode, kiekviena Magnolija unikali ir nepakartojama, ir, dėl daugelio priežasčių, kiekvienos jų žiedai unikalūs. Svetlana visada mėgo ir tebemėgsta tuos gamtos, žmogaus darbščių rankų ir meile sukurtus nuostabius augalus, kurie, veikiant psi-lauko generatoriui, iš tiesų tapo pasakiški (Рис. 122, Рис. 123, Рис. 124 ir Рис.125). Ir jokie mano parašyti žodžiai negali perduoti to grožio ir tobulumo, todėl geriau, paprasčiausiai, gėrėtis jų grožiu ir prisiminti, kad kiekviename žiedelyje yra dalelė Svetlanos sielos ir kad ji visada buvo, yra ir bus nuostabi išoriškai ir vidumi….
2011 metų rugsėjo 4 d.