Pavyzdžiui — tropinių ir subtropinių klimatinių juostų augalų medžių syvų neužšalimas esant dideliems šalčiams. Tų klimatinių juostų visžaliai augalai prie tokių šalčių turėjo neišvengiamai žūti, nes šalčiai tęsėsi ne vieną dieną! Bet tie augalai ne tik kad nežuvo, bet ir jų lapai, ir vaisiai tęsė savo gyvybingą aktyvumą, tik visi procesai vyko žymiai lėčiau, negu jiems įprastose sąlygose.

Kitas pavyzdys — tų augalų atliekama vandens sintezė, ko gamtoje niekada nevyko! Psi-lauko generatoriaus pagalba sukūrus galimybę augalams patiems sintezuoti vandenį, daugeliui augalų sukūrė galimybe išgyventi neišpasakyto karščio sąlygomis keletą mėnesių, kai praktiškai nebuvo lietaus ir nebuvo laistoma, bet ir sudarė sąlygas tam, kad vandens lelijos — Arumlily “įsisavino” sausumą ir įsikūrė kalkžemėje! Lelijos padarė tai, ką savo laiku padarė varliagyviai arba dar anksčiau už juos — pirmieji sekliųjų vandenų ir pelkių augalai. Skirtingai nuo jų pirmųjų sausumos užkariautojų, vandens lelijos visiškai nepasikeitė išoriškai — jos atrodo visiškai taip pat, kaip ir jų vandens gentainiai!

Prie kitų psi-lauko generatoriaus poveikio pasekmių galima priskirti neįsivaizduojamai greitą augalų augimą, kuris 5-8 kartus viršija augimą prie pačių optimaliausių augimo sąlygų! Augimo greitis kiekvienais metais vis didėja nepaisant to, kad augimo sąlygos mūsų parke ir sode daugeliui augalų netinkamos! Prie to dar reikia pridėti ir neįsivaizduojamą augalų lapų, žiedų ir vaisių augimą ir jų dydį.

Dar viena svarbi savybė — beveik nenutrūkstamas augalų žydėjimas, kada vietoje vieno derliaus per metus, jo surenkama minimum trys-keturi, o visoje eilėje atvejų, ir dar daugiau derliaus! Ir tai prie to, kad augalai neišsenka, o, atvirkščiai, su kiekvienais metais darosi vis sveikesni ir tvirtesni, ir tai vyksta KALKŽEMĖJE ir RAUDONOJO MOLIO GRUNTE, be jokių trąšų ir be laistymo! Be viso to, dirvos taip pat NENUALINAMOS, bent jau todėl, kad jos jau iš pat pradžių buvo tokios nederlingos, kad nederlingesnių nebūna, o, atvirkščiai — veikiant psi-laiko generatoriui, pavirsta į DERLINGĄ DIRVĄ, be to, dar į tokią, kuri yra optimali tų augalų augimui, kurie toje dirvoje pasodinti! Ir viskas, kas aprašyta, nėra fantastika arba išsigalvojimas, o objektyvi realybė, kurios neįmanoma paneigti, o galima tik NUTYLĖTI, kas aiškiai pastebima!

Galima ir toliau tęsti neįtikėtinų dalykų vardijimą, kurie vyko ir vyksta mūsų prancūziškose valdose veikiant psi-lauko generatoriui, arba generatoriui iš pirminių materijų, bet, manau, kad laikas pereiti prie naujų objektyvios realybės faktų…

Ir pradėsiu nuo faktų dėstymo apie patį gražiausią, ką tik augalai turi — žiedus ant žydinčių augalų! Kituose straipsniuose “Gyvybės šaltinis” ne kartą minėjau, kad augalų žiedų dydžiai mūsų valdose kelis kartis didesni, negu bet kurioje kitoje Midgard-Žemės vietoje. Jau ir be to didžiuliai magnolijų žiedai mūsų valdose pasidarė tiesiog gigantiški, kai kuriais atvejais siekia net iki pusės metro skersmens! Įsivaizdavus, kad gali būti tokio dydžio žiedai, iš karto tampa fantastika! Ir staiga pasirodo, kad tai jokia ne fantastika, o pati tikriausia realybė! Daugelis magnolijų mūsų magnolijų sode priskiriamos prie magnolijų-kaduk (Magnolia-caduc) rūšies. Prie kaduk rūšies priskiriami visi augalai, kurie atitinkamam sezonui numeta savo lapus! Magnolijos-kaduk skiriasi dar ir tuo, kad jų žiedai pasirodo anksti pavasarį, anksčiau už lapus! Kai pavasarį ant medžio šakų pradeda skleistis pumpurai ir aplink pasklinda nuostabus aromatas, tai — pats nuostabiausias gamtos stebuklas, pati nuostabiausia pasaka, ypač, jeigu žiedai didžiuliai, kokių, paprasčiausiai, gamtoje nebūna! Detaliau apie tai galima perskaityti straipsnyje “Gyvybės šaltinis-2”.

Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas net ne magnolijų žiedų dydžiui, o reiškiniui, kurio niekada nebūdavo su augalais-kaduk (caduc)! Magnolijoms-kaduk, kaip jau buvo rašyta aukščiau, pavasarį iš pradžių ant šakų pasirodo žiedai ir tik po to — lapai!

Šiais, 2008 metais, pas magnolijas-kaduk viskas vyko įprasta tvarka. Pavasarį, kaip ir priklauso, ant dar plikų šakų pasirodė didžiuliai žiedai, kas mums nebeatrodė kažkas ypatingo. Atrodė, kad mūsų niekas nebestebino po to, kas jau buvo įvykę, jeigu tik liepos viduryje nebūtų pasirodęs eilinis stebuklas! Ant magnolijos šakų, ant kurių puikavosi didžiuliai lapai, kurie buvo keletą kartų didesni, negu “priklauso”, staiga pasirodė… pumpurai. Pumpurai, kurie, kaip ir priklauso pumpurams, lyg niekur nieko išsiskleidė, nepaisant to, kad “kieme” antroji liepos pusė, ir aplink lapai ir net sėklos kaupia jėgas po pirmojo žydėjimo šiais metais!

Neįtikėtina, kad liepos viduryje, tarp didžiulių magnolijos Magnolia Soulangiana «Lennei» lapų pasirodytų ne mažiau didžiuliai ŽIEDAI ANTRĄ KARTĄ ŠIAIS METAIS! Lapai ir žiedai vienu metu ant magnolijos-kaduk, paprasčiausiai, NEĮTIKĖTINA (Рис. 1)! Pasižiūrėjęs į tokią “netvarką”, kai kas gali rasti tam “protingą” paaiškinimą — na, viena magnolija “išprotėjo”, “šovė jai į galvą” mintis antra kartą žydėti nepaskirtu laiku, ir viskas!!! Žinoma, kas nors tokiu būdu norėtų save “nuraminti”, bet tai nepadės!!!

Visa esmė tame, kad ne viena magnolija-kaduk “išprotėjo”, o PRAKTIŠKAI VISOS MAGNOLIJOS-KADUK MŪSŲ MAGNOLIJŲ SODE PRAŽYDO ANTRĄ KARTĄ ŠIAIS METAIS! Karališkoji Magnolia Soulangiana — hybrid «Verbanica» lyg niekur nieko taip pat antrą kartą žydi šiais metais! Pakanka pasižiūrėti į tos balandžio viduryje žydinčios magnolijos nuotrauką (gaila, fotografija tik 2003 metų, nes nebuvo reikalo tą patį žydėjimą fotografuoti 2008 metais) ir į 2008 metu liepos viduryje darytą nuotrauką, kad galima būtų suprasti principialų tų žydėjimų skirtumą (Рис. 2 ir Рис. 3).

Nevalingai prisimeni testus tikrinant dėmesį ir regimąją atmintį… reikia rasti,… reikia rasti… KUO SKIRIASI TOS DVI FOTOGRAFIJOS!!! O jos skiriasi… jos skiriasi… tuo, kad vienoje, APLINK ŽIEDUS NĖRA NĖ VIENO LAPO, tuo pat metu, kaip kitoje…, tuo pat metu, kaip kitoje… KIEKVIENAS ŽIEDAS APSUPTAS KARŪNA IŠ DIDŽIULIŲ LAPŲ, o to… o to… NEGALI BŪTI!!! Žinoma, antrą kartą žydint, nėra tokio žiedų kiekio, kaip per pirmąjį žydėjimą, bet… antrojo žydėjimo negali iš principo būti!!! Negali būti, bet jis YRA!!! O tai sako apie tai, kad psi-lauko generatoriaus poveikis kardinaliai veikia augalus ir viską, kas gyva. Ir tas poveikis NETURI JOKIO NEIGIAMO POVEIKIO, kaip, pavyzdžiui, radiacija! Ir tas poveikis turi VISIŠKAI KITOKIĄ PRIGIMTĮ, ne tik skirtingą nuo radiacijos, bet ir nuo visų kitų šiuolaikiniam mokslui žinomų spinduliavimų. Bet apie tai bus pasakyta vėliau, o kol kas tęskime faktų analizę…

Dar 2004 metais magnolijos mūsų sode buvo dar visai mažos. Kad tai yra būtent taip, pakanka pasižiūrėti į fotografiją, darytą 2004 metais su Magnolia «Iolannthe» pumpurais, kurioje matosi ne tik didžiulis pumpuras ant dar silpnų sodinuko šakų, bet antrame tos fotografijos plane matosi likusių magnolijų sodinukai (Рис. 4). O dabar pakanka pasižiūrėti į fotografiją, kuri daryta jau 2008 metų liepos 21 dieną, kad pamatytume ne tik tai, kad magnolijos kaduk pražydo antrą kartą liepos antroje pusėje, bet ir tai, kad per KETURIS METUS, kurie skiria tas dvi fotografijas, MAŽIEJI MAGNOLIJŲ SODINUKAI PAVIRTO DIDŽIULIAIS MEDŽIAIS (Рис. 5)!!!

Iš principo, vadovaujantis “įprastomis” žiniomis apie augalų augimo greitį, šiuo atveju, medžių, neįmanoma įsivaizduoti, kad tai iš viso įmanoma! Per PENKIS METUS į kalkžemę pasodinti magnolijų sodinukai pavirto į tokius didelius medžius! Žinoma, šios magnolijos šiai dienai dar nepasiekė savo maksimalaus aukščio, kurį gali pasiekti šios rūšies medžiai! Bet… maksimalų aukštį “ne mūsų” magnolijos pasiekia per daugelį dešimtmečių geriausiai jiems tinkamuose dirvožemiuose, optimaliose klimatinėse sąlygose! Tuo metu, kaip mūsų sode magnolijų sodinukai buvo pasodinti blogiausiai jiems tinkamame dirvožemyje ir blogiausiose klimatinėse sąlygose, ir, nepaisant to, veikiant psi-lauko generatoriui, tik per penkerius metus sodinukai pavirto pačiais tikraisiais medžiais! Pavyzdžiui, 2003 metais Magnolia «Susan», buvo pasodinta mažu sodinuku (Рис. 6). Kai magnolijos buvo pasodintos beveik į gryną kalkžemę, buvo nuostabu, kad jos nors prigijo ir pradėjo žydėti, bet dar labiau nuostabu tai, iki kokio dydžio jos išaugo tokiose sąlygose per penkis metus, kalbant apie Magnolia «Susan»!

Tos magnolijos “sodinukas” per penkis metus pavirto medžiu, kuris beVEIK KETURIŲ METRŲ AUKŠČIO ir ŠEŠIŲ METRŲ PLOČIO (Рис. 7)!!! Toje fotografijoje Svetlanos draugė Ema, kurios ūgis šimtas devyniasdešimt du centimetrai, atrodo, geriausiu atveju, paauglė! Tiesa, ši fotografija daryta 2008 metų liepos 6 dieną, ir joje nėra nė vieno žiedo, magnolija vešliai padengta didžiuliais lapais, per kuriuos neįmanoma nieko įžiūrėti. Praėjo tik 23 dienos nuo tos dienos, kai buvo padaryta ši fotografija ir… per tą laiką, mažiau kaip per mėnesį, ta magnolija išaugo ir į viršų, ir į plotį, ir ant jos pasirodė “antro užėjimo” pumpurai!

2008 metų liepos 28 dienos fotografijoje, per tokį trumpą laiką išaugusi Magnolia «Susan», o prieš ją, palyginimui, vėl Ema (Рис. 8)!!! Tarp didžiulių lapų ir jų begalinio skaičiaus — tos magnolijos pumpurų ir žiedų nesimato. Todėl tam, kad juos gerai pamatytum, prireikė pumpurus nufotografuoti iš arti (Рис. 9 ir Рис. 10). Tose fotografijose puikiai matosi magnolijos pumpurai, ir nors žiedų tarp didžiulių lapų ne tiek daug, kaip per pirmą žydėjimą, nepaisant to, visiškai aišku, kad žydėjimas antrą kartą nėra atsitiktinis, ir, kad tai neužmigęs per pirmąjį žydėjimą pumpuras, kuris staiga po pusmečio “atsibudo” ir pradėjo vytis praleistą laiką.

Jau vien magnolijos-kaduk žydėjimas liepos mėnesį neįtikėtinas reiškinys, kurio pasaulyje dar niekada nėra buvę, bet kuriu atveju, apie tokį reiškinį niekada ir niekur nebuvo pranešta! Nepaisant to, kad ant medžio vienu metu išsiskleistų pumpurai ir tuo pačiu metu noktų sėklos, kurios susidarė po pirmojo, visiems įprasto žydėjimo — tai jau fantastika fantastikoje. Bet ta fantastika fantastikoje absoliučiai reali. Ir kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į besiskleidžiantį Magnolia «Verbanica» žiedelį (Рис. 11) ir į tai, kaip šalia tos pačios magnolijos kitų žiedų noksta sėklos po pirmojo 2008 metų žydėjimo (Рис. 12)!!! Ypatingą dėmesį tarp visų tų neįtikėtinų dalykų noriu skirti lapams. Visose fotografijose matosi, kad magnolijų lapai didžiuliai ir jų labai daug! Be to, lapai neįprastai tvirti, net išoriškai atrodo kaip “odiniai”, tik “padaryti” iš žalios “odos”!

Viską taip pat galima pasakyti ir apie kitą magnoliją-kaduk — Magnolia «Riki» — Magnolia liliiflora «Nigra» ir Magnolia stellata «Rosea» hibridą (Рис. 13)! Neįtikėtina, bet tai pamatyti galima TIK MŪSŲ VALDOSE: magnolijos žiedo pumpuras pačioje formavimosi pradžioje, kai jis dar padengtas švelniu šviesiai žaliu “pūkeliu”, besiskleidžiantis pumpuras ir nokstančios sėklos po pirmojo žydėjimo (Рис. 14)!!! Vis dėl to neįprasta stebėti reiškinius, kurie skaitomi neįmanomais, kada tu savo akimis matai, ir tau tai neatrodo kažkas neįtikėtino, o pačiu paprasčiausiu dalyku!

Man tai priminė mano pirmą eksperimentą su augalų poveikiu. Tai buvo 1990 metų sausio pabaigoje — vasario pradžioje, kada man kažkas davė kažkokio augalo lapelį ir patarė pamerkti į vandenį. Kai lapelis vandenyje išleido šaknis, aš jį persodinau į vazonėlį su žemėmis ir nusprendžiau paeksperimentuoti. Aš nusprendžiau padidinti to gaubtasėklio augalo biologinį naudingo veikimo koeficientą (NVK) nuo 10% iki 30%!!! Nusprendžiau ir… pabandžiau! Į vazonėlį pasodintas lapelis į žemę suleido šaknis, atsirado daug naujų lapelių, kurie buvo daug tvirtesni ir stambesni už lapelį, kurį buvau pamerkęs į vandenį! Gegužyje ant to augalo atsirado pumpuras, kuris, kaip ir priklauso pumpurams, išsiskleidė. Mano požiūriu, nieko “ypatingo” neatsitiko. Ir taip tęsėsi tol, kol pas mane į svečius neatėjo moteris, kuri pasirodė esanti biologinių mokslų kandidatė, ir, pasakiusi lotynišką to augalo pavadinimą, labai nustebo, kad tas augalas pas mane žydi. Kai nieko neįtardamas aš jai pasakiau, kad prieš tris mėnesius tas žydintis augalas buvo tik lapelis, kurį pamerkiau į vandenį, jai mano žodžiai sukėlė tikrą šoką! “To negali būti — pasakė ji, — tas augalas žydi tik kartą per penkis metus, ir tai, esant atitinkamoms sąlygoms!”

Tik atsitiktinai sužinojau, kad mano eksperimentas su biologiniu NVK pasirodė daugiau, negu sėkmingas. Per TRIS MĖNESIUS tas augalas praėjo PENKERIŲ METŲ evoliucinį kelią. Taip kad, neįtikėtini reiškiniai suprantami tik tada, kada yra su kuo palyginti. Tas pats yra ir su reiškiniais mūsų valdose. Reiškiniai neįtikėtini ir fantastiški tik tada, kada palygini su tuo, kas vyksta visame kitame pasaulyje! Nes mūsų valdose augantiems augalams, su jais vykstantys reiškiniai yra vienintelė norma, kuri jiems egzistuoja! Jie gyvena savo gyvenimą ir nežino, kad tuo pačiu jie PANEIGIA PRAKTIŠKAI VISUS GYVOSIOS GAMTOS DĖSNIUS! Jiems tai vienintelis gyvenimas, kurį jie žino… ir nieko daugiau. Juk augalai tikslai nežino, kas gali būti, o ko ne! Paprasčiausiai, jie gyvena!..

Antrą kartą mūsų magnolijų sode pražydo beveik visos magnolijos-kaduk. “Antro žydėjimo” magnolijų žiedai nė kiek ne mažesni už “pirmojo”! Palyginimui, pakanka pasižiūrėti į Magnolia «Betty» žiedą 2006 metais, kuris išsiskleidė, kaip ir priklauso magnolijoms-kaduk, balandžio mėnesį. Žiedas išsiskleidė, kai tų medžių pumpurai brinko ir buvo ką tik numetę savo apsauginius “šarvus” ir apnuogino savo švelnius mažus lapelius, kurie dar laikosi vietoje (Рис. 15). O dabar pasižiūrėkite į pradedantį skleistis Magnolia «Betty» “antro žydėjimo” pumpurą, kuris yra jau tarp didžiulių lapų, su kuriai lyginant ir pats pumpuras neatrodo toks didelis. Ir tik į kadrą papuolę Svetlanos pirštai, kaip ir 2008 metų taip ir 2008 metų fotografijose, leidžia daryti išvadas apie tai, kad “antro žydėjimo” žiedai dydžiu niekuo nenusileidžia, “pirmo”, įprasto žydėjimo žiedams (Рис. 16)!

Tam, kad gauti pilną vaizdą apie įvykius mūsų valdose, kreipkimės į “stebuklus narvelyje”, vykstančius su karališka magnolija-kaduk — Magnolia Soulangiana – hybrid «Iolannthe». Straipsnyje “Gyvybės šaltinis-1”, tai magnolijai buvo skirta daug dėmesio — buvo aprašyti ir palyginti ne tik tos magnolijos žiedai, bet ir lapai, kurie jau tada buvo žymiai didesni, negu “gentainių” už mūsų valdų ribų. 2005 metais psi-lauko generatorius buvo dirbęs dar tik du metus, ir per tuos du jo poveikio augalams ir gyvajam pasauliui metus įvyko daug neįtikėtinų dalykų! Magnolia Soulangiana – hybrid «Iolannthe» žiedai 2005 pasiekė 32-38 см. per skersmenį. (Рис. 17)!!! “Antrojo užėjimo” žiedai atrodo nė kiek ne mažesni, negu buvo 2005 metais (Рис. 18).

Tam, kad tai suprastumėte, pakanka palyginti žiedų dydį su tos magnolijos lapų dydžiu. Kiekvienas iš Magnolia Soulangiana – hybrid «Iolannthe» žiedo lapelių BEVEIK LYGUS TOS MAGNOLIJOS LAPAMS! O dabar pakanka pažvelgti į lapus, kad suprasti, kokio dydžio patys lapai, ir kokio dydžio tos magnolijos žiedai. Lapų dydį labai lengva pamatuoti, ko nepasakysi apie žiedų dydžio pamatavimą. Jau 2006 metais Magnolia «Iolannthe» lapai pasiekė dvigubai didesnį dydį, negu augalai, augantys už mūsų valdų ribų (Рис. 19 ir Рис. 20). Jau vien tai, savaime, buvo neįtikėtina! Bet 2008 metais — po trijų metų — tos pačios magnolijos lapai buvo dar DIDESNI, negu jie buvo 2005 metais ir PASIEKĖ 28 CENTIMETRŲ ILGĮ (Рис. 21)!

Taip kad, lyginant tos magnolijos lapus ir žiedo lapelių dydį, matosi, kad tos magnolijos žiedai pasidarė ne mažesni, o didesni! Tokiu būdu, tiksliai matosi, kad dėl generatoriaus iš “tamsiosios” materijos poveikio, augalų savybės ir kokybės niekur NEDINGSTA, o tik pasidaro vis labiau ir labiau išreikštos! Su Magnolia Soulangiana – hybrid «Iolannthe» lapais ir žiedais vykstantys reiškiniai nėra kuo nors neįtikėtini! Tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka palyginti su analogiškais Magnolia «Lotus» pasikeitimais!!! «Lotus» Magnolia lapai jau 2005 metais buvo 3-4 kartus didesni už “normalius” ir pasiekė 44-52 см. dydį. (Рис. 22). Šiais, 2008 metais, tos magnolijos lapai taip pat ne mažesni, o atvirkščiai, net dar labiau “paaugo” — praktiškai jie visi iki 60 см. ilgio (Рис. 23)! Be to, lapai pasidarė daug tvirtesni ir įgavo savotišką vaškinę dangą. Nokstančios «Lotus» Magnolia sėklos atrodo ne mažiau “įspūdingai”, negu lapai, ir kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į fotografiją (Рис. 24)! Magnolia Soulangiana «Lennei», lapai, apie kurią jau buvo kalbėta anksčiau, taip pat nenusileidžia savo dydžiu kitoms magnolijoms (Рис. 25).

Kaip nenusileidžia savo dydžiu ir praktiškai visų magnolijų lapai mūsų valdose! Tuo lengva įsitikinti pasižiūrėjus į magnolijų lapus mūsų magnolijų sode. Pagal oficialius duomenis, Magnolia Soulangeana išvirkštinio kiaušinio formos lapai ne mūsų parke pasiekia 10-18 см. ilgio ir 5-10 см. pločio, o mūsų parke tos magnolijos lapai siekia PO 30 см. ILGIO IR PO 18 см. PLOČIO (Рис. 26 ir Рис. 27)!!! Pavyzdžiui, Magnolia «Atlas» lapai ne tik neįtikėtino dydžio, bet ir keičia savo formą (Рис. 28 ir Рис. 29)! Tos magnolijos lapai 26 см. ILGIO IR 18 см. PLOČIO ir auga į plotį daug greičiau, negu į ilgį! Gaunasi lapai-“storuliukai” ne tik todėl, kad į plotų auga greičiau, negu į ilgį, bet ir todėl, kad jie pasidarė ir daug tvirtesni, įgavo vaškinę plėvelę, kuri sumažina drėgmės praradimus, vandeniui išgaruojant per tokį didelį lapų paviršių! Tuo pat metu, tokio dydžio lapai daug geriau įsisavina ant Midgard-Žemės paviršiaus krentančią saulės šviesą, ir sintezuojasi žymiai daugiau augalinės biomasės!!!

Bet kurio medžio arba augalo lapai — tai gamtiniai augalinės biomasės “fabrikai”, kurie taip pat anglies dvideginį (CO₂) perdirba į deguonį, lapai — tai planetos plaučiai. Todėl jų atsparumą klimatinių sąlygų pasikeitimams, atsparumą temperatūrų skirtumams, kurie yra per dideli duotos rūšies augalams, sunku pervertinti, kaip ir jų sugebėjimus ne tik išgyventi, bet ir visaverčiai augti, ir ne tik visaverčiai augti — o augti 5-6 kartus greičiau dirvose, kurios yra visiškai netinkamos tų rūšių augalams. Be to, dar “duoti” derlių po keletą kartų per vieną sezoną be jokių trąšų ir tuo metu visiškai nenusilpstant ir nealinant dirvos, nes tai dirvai alintis nebėra kur. Tokiu būdu, augalai iš metų į metus atneša vis didesnius derlius, be to, po keletą derlių per sezoną, o tai pačiu betarpiškiausiu būdu susiję su tų pačių lapų būsena! Taip kad, augalams lapai, “visko galva”!!!

Todėl, stebint, kaip dėl psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš “tamsiosios” materijos) poveikio keičiasi lapai, konkrečiai, magnolijų lapai, nevalingai stebiesi atsiveriančiomis perspektyvomis harmoningo žmogaus bendravimo su gamta, kada atsiranda reali galimybė išspręsti visas problemas su maisto produktais, be to, nekenkiant pačiai Gamtai. Stebint tai, kaip audringai reaguoja augalai į psi-lauko generatoriaus veikimą, net laukiant ir žinant, kad panašūs dalykai turi būti, nepaisant to, kai visa tai pamatai savo akimis, kada matai, kad praktiniai rezultatai viršija pačias fantastiškiausias teorines išvadas — PAPRASČIAUSIAI, NEĮMANOMA NESISTEBĖTI!!! Ir kas labai svarbu, kad viskas, kas vyksta, vyksta ne su vienu augalu ar augalų grupe ir jų lapais, o su visais, kurie auga mūsų valdose!

Tai ne atsitiktinis efektas — tai jau dėsningumas, NAUJŲ GAMTOS DĖSNIŲ SUKŪRIMAS, kurių PATI GAMTA NESUKŪRĖ!!! Tame ir yra žmonijos išsigelbėjimas — ieškant žmogaus harmonijos su Gamta, suprantant pačią gamtą ir jos dėsnius!!! Taip kad, pažvelgus į magnolijos šakas ir jaunus ūglius, darosi visiškai aišku — šie reiškiniai nėra atsitiktinumas arba kokio tai atskiro augalo “išprotėjimas”, šie reiškiniai — tai NAUJA REALYBĖ, SUKURTA GAMTOS DĖSNIŲ PAŽINIMO PAGRINDU IR DĖL TO SUKŪRUS NAUJUS DĖSNIUS IR JŲ VALDYMU!!! Kad įsitikintumėte, kad tai būtent taip, pakanka pažvelgti į medžių šakas, šiuo atveju, į magnolijų (Рис. 30)!

Bet ne tik magnolijų lapai išauga tokie didžiuliai ir taip greitai! Jauni ūgliai neatsilieka nuo lapų! Pavyzdžiui Magnolia «Iolannthe» jauni ūgliai per mėnesį išaugo net po DU METRUS (Рис. 31)!!! Ir tai tik per paskutinį mėnesį nauji ūgliai išaugo DU METRUS! Pačiose geriausiose gamtinėse sąlygose tos magnolijos išauga po 10–20 см. PER METUS!!! O čia — du metrai per mėnesį! To negali būti iš principo, bet tai faktas, ir tai — psi-lauko generatoriaus poveikio dėka mūsų valdose! Ir kad nekiltų abejonių, kad tai realūs rezultatai, pakanka pažvelgti į fotografijas, kuriose ta pati Svetlanos draugė Emma, kurios ūgis 190 см., stovi šalia “jaunų” Magnolia «Betty» ūglių (Рис. 32)!!! O Magnolia «Atlas» jaunas ūglis PER MĖNESĮ IŠAUGO 2,5 METRO (Рис. 33)!!! Tos fotografijos PADARYTOS 2008 METŲ LIEPOS 29 DIENĄ! PER MĖNESĮ mūsų valdose magnolijos išauga tiek, kiek kitose vietose tie medžiai IŠAUGA PER 10–15 METŲ!!!

Bet ir tai dar ne viskas! Praėjo tik dvi savaitės, kai buvo padarytos fotografijos Рис. 32 ir Рис. 33, o jauni ūgliai išaugo dar labiau!!! Jie per tas DVI SAVAITES IŠAUGO BEVEIK DVIGUBAI!!! O kad tai būtent taip, pakanka pasižiūrėti į sekančias fotografijas (Рис. 34 ir Рис. 35)!!! Taip neįtikėtinai auga ne tik išvardytos magnolijos. Praktiškai visos magnolijos (ir ne tik) “elgiasi” taip pat. Augimo rekordą pasiekė «Lotus» Magnolia, kurios jauni ūgliai per paskutinius pusantro mėnesio nuo žemės IŠAUGO NET PO TRIS METRUS (Рис. 36)!!! Praeitų metų ir dar senesni tos magnolijos ūgliai, visi iki vieno, kaip minimum du kartus mažesni už tuos, kurie išaugo per paskutinius pusantro mėnesio. Kad tuo įsitikintumėte, taip pat pakanka pažvelgti į magnolijų ūglių žievės spalvas fotografijose (Рис. 37 и Рис. 38).

Praeitų metų ūglių žievės spalva turi PILKĄ ATSPALVĮ, tuo metu, kaip ŠIŲ METŲ ŪGLIŲ ŽIEVĖS SPALVA YRA ŠVIESIAI RUDAI-ŽALSVOS SPALVOS! Taip kad, tai ne spėliojimai ir ne bandymai ką nors apgauti, o pats tikriausias ir NENUGINČIJAMAS FAKTAS!!! Viskas, kas vyksta mūsų valdose, yra REALIU ir NENUGINČIJAMU ĮRODYMU, KAD VEIKIA PSI-LAUKIO GENERATORIUS (“tamsiosios” materijos generatorius) ir tas poveikis yra NE ATSITIKTINIS IR NE SPONTANIŠKAS, o TIKSLINIS GENERATORIAUS POVEIKIS, ATITINKANTIS Į JĮ ĮDĖTĄ PROGRĄMĄ!

Kai profesorius Žerar Šartjė (Gerard Chartier) pamatė tokį neįsivaizduojamą magnolijų augimą per tokį trumpą laiką, jis nustebęs pasakė: “ …To negali būti!? Tokio augimo iš viso negali būti!? Tai NEĮMANOMA PAAIŠKINTI!!!» Tas žmogus visą savo gyvenimą pašventė augalų pasaulio tyrinėjimui. Jis nežino apie psi-lauko generatoriaus egzistavimą, kuris ir daro visus tuos “stebuklus narvelyje” ir toks jo pareiškimas, ypač tiems, kas jo nepažįsta, reiškia labai daug! Nepriklausomas ir bešališkas stebėtojas-profesionalas — visiškai sumišęs dėl reiškinių mūsų valdose!!! Jo paties akyse per labai trumpą laiką NEĮMANOMA TAPO ĮMANOMU!!! O juk tuos žodžius jis pasakė, kai jauni magnolijų ūgliai buvo ne daugiau kaip metras aukščio! Praėjo viso tik TRYS SAVAITĖS PO jo žodžių ir… jaunų ūglių, kurie taip jį sukrėtė, aukštis, PASIDARĖ JAU TRYS METRAI, kas puikiai matosi iš fotografijos…

Tokie rezultatai duoda viltį, kad yra realios galimybės atstatyti Midgard-Žemės miškus, kuriuos savo barbariškais metodais sunaikino šiuolaikinė “civilizacija”, gamtai kompensuoti žalą, kurią jai padarė žmogus, ir visa tai įmanoma padaryti be jokios žalos žmonijai!!! Tie rezultatai DUODA VILTĮ DĖL TO, kad ateinančios kartos nepaveldės APNUODYTOS PLANETOS, SU VISIŠKAI SUARDYTA EKOLOGINE SISTEMA IR SUNAIKINTA GAMTA!!!

Mūsų valdose vykstančius reiškinius su magnolijomis-kaduk jau galima pavadinti DĖSNINGAIS! Viskas, kas vyksta, yra psi-lauko generatoriaus kryptingo poveikio dėka. Tai NE ATSITIKTINUMAS, NE GAMTOS KAPRIZAI arba “YPATINGO” MIKROKLIMATO POVEIKIS. Reiškiniai, kurie vyksta mūsų valdose, niekur ir niekada gamtoje nevyko! Net Gyvybės Šaltinio išėjimo vietose, apie kurias kalbama Slavų-Arijų Vedose, pastebimas TIK NEĮPRASTAS augalų ūgis, kurie auga tose energetinėse zonose. Jokių kokybinių pasikeitimų Gyvybės Šaltinio išėjimo zonose nepastebima, ir tai natūralu, nes Slavų-Arijų Vedose užsimenama apie Jėgos Šaltinį, kurio visiškai kita paskirtis. Mūsų valdose patalpintas psi-lauko generatorius, tikslingai veikia augalus ir kitą gyvąjį pasaulį, dėl to augalams ir kitiems gyviems organizmams atsiranda kokybės ir savybės, kurių negalėjo sukurti Motinėlė-Gamta per visą Midgard-Žemės egzistavimo laiką.

Tokiu būdu, SUPRANTANT TIKRUS MIKRO- IR MAKROKOSMOSO DĖSNIUS, leidžia NE TIK PAGERINTI GAMTOS KŪRINIUS, BET IR SUKURTI TAI, KO GAMTA NESUGEBĖJO SUKURTI! Bet ne tik sukurti principialiai naują produktą, bet IR NEPAŽEISTI GAMTOS HARMONIJOS. Ir prie viso to, leidžia išspręsti praktiškai visas problemas, susijusias su žmonijos veikla…

Bet grįžkime prie mūsų valdose vykstančių “stebuklų narvelyje” ir pratęskime reiškinių su magnolijomis analizę. Veikiant psi-laiko generatoriui (generatoriui iš “tamsiosios” materijos), pasikeitė ne tik magnolijų lapų ir žiedų dydis ir forma, vyksta ne tik pakartotiniai magnolijų-kaduk žydėjimai, kas savaime niekada pasaulyje nevyksta, bet tie augalai ir neįtikėtinai greitai auga. Be to — pasireiškia ATSPARUMAS ŠALČIUI, SAVARANKIŠKA VANDENS SINTEZĖ, MEDŽIO SYVŲ NEUŽŠALIMAS ir t.t.

Visi tie faktoriai, galų gale privedė prie to, kad magnolijas “apėmė” iki tol nematytas “noras” auginti žiedus, lapus ir ūglius. Kai žiūri į magnolijas, susidaro įspūdis, kad matai džiungles — magnolijų džiungles! Toks žodžių junginys savaime neįtikėtinas, bet pakanka tik pažvelgti į fotografijas, ir viskas atsistoja į savo vietas (Рис. 39). Ir tarp visos tos neįtikėtinos magnolijos-kaduk lapų karalystės, kaip brangakmeniai, tai čia tai ten, savo grožiu žiba dar neišsiskleidę pumpurai, kas ne mažiau nuostabu. Didžiuliai lapai ir didžiuliai tos magnolijos pumpurai nevalingai kelia nuostabą! Bet ne mažiau nuostabu ir tai, kad vienos ir tos pačios magnolijos lapai yra skirtingų spalvų. Lapai, kurie papuola po tiesioginiais saulės spinduliais (Рис. 40), pakeitė savo atspalvį lyginant su lapais, kuriuos saulės spinduliai pasiekia netiesiogiai ir ne taip tų spindulių glamonėjami (Рис. 41). Tas faktas patvirtina, kad pasikeitė lapų biochemija, o tai jau savaime apie daug ką sako. Bet dabar ne laikas kalbėti apie lapų biochemiją — tai, be jokių abejonių, pasikeitimų pasekmė dėl psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš “tamsiosios” materijos) poveikio.

Gerai matosi ir nuostabūs pasikeitimai paėmus ir atskiras augalų rūšis. Pavyzdžiui, jokioje kitoje pasaulio vietoje neįmanoma vienu metu pamatyti magnolijų-kaduk nokstančias sėklas, pumpurus ir besiskleidžiančius žiedus (Рис. 42). Kai kam gali kilti klausimas: “Kokia gi nauda iš didelių lapų, didžiulių žiedų ir neįsivaizduojamai greito augalų augimo, konkrečiai — magnolijų!?» Atsakymas į šį klausimą akivaizdus! Lapų kiekis ir jų dydis nusako fotosintezės kiekį ploto vienete. O tai reiškia biomasės kiekį, kurį augalai sukuria ploto vienete, o tai — papildomas deguonis Midgard-Žemės atmosferai, iš principo — keletą kartų daugiau biomasės ploto vienete! O tai jau maisto produktų problemos sprendimas be jokios chemijos ir be ploto didinimo, kurį turi įdirbti žmogus, kad galėtų pats save išmaitinti. O tai reiškia, kad žmogui NEREIKIA NAIKINTI PLANETOS AUGALIJOS IR GYVŪNIJOS PASAULIŲ tam, kad išvengtų bado! O tai reiškia — ŽMONIJOS SUSINAIKINIMO ir PAČIOS GYVYBĖS sunaikinimo proceso Midgard-Žemėje sustabdymą! Galimybė keletą kartų per sezoną nuimti derlių arba turėti nepertraukiamą derliaus davimą viso sezono metu — tiesioginis maisto produktų problemos sprendimo būdas!

Galimybė visų klimatinių juostų augalams augti vienoje vietoje — vėl turi betarpišką ryšį su maisto produktų visai žmonijai problemos sprendimu! Neįtikėtinai greitas augalų augimas — galimybė per labai trumpą laiką atstatyti sunaikintus miškus Midgard-Žemėje ir tuo metu neriboti medienos naudojimo žmonių poreikiams! Tą vardijimą galimą tęsti ir toliau, bet ir tų pasi-lauko generatoriaus galimybių pakanka, kad bet koks piktavalis liktų be jokių argumentų!

Tuo pat metu tam, kad visa tai vyktų, nereikia nieko imti iš gamtos, nereikia statyti naujų gamyklų, leisti tam didžiulių pinigų, naudoti naujus planetos resursus, kuriuos žmonija ir taip stipriai išnaudojo per paskutinius šimtą-du šimtus metų! Taip kad, mūsų valdose — realus išėjimas iš aklavietės, gali būti, kad vienintelis!..

O kol kas tęskime pasakojimą. Prieš pereinant prie kitų “stebuklų narvelyje” mūsų valdose, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną faktą, kuris įvyko, vėl gi, su magnolija. Magnolia «Butterflies» sodinukas buvo pasodintas kartu su kitų magnolijų sodinukais, prigijo ir net gi pradėjo žydėti. Antrais metais po pasodinimo, tos magnolijos žiedai įgavo sodresnę geltoną spalvą, kuris tai magnolijai nebūdingas (Рис. 43). Apie tai detaliau buvo rašoma straipsnyje “Gyvybės šaltinis-2”, bet dabar kalba “eis” ne apie neįprastą magnolijos žiedų spalvos sodrumą. Visa esmė tame, kad vėliau šiek tiek paaugęs Magnolia «Butterflies» sodinukas buvo persodintas į naują vietą ir dėl nesuprantamų priežasčių naujoje vietoje neprigijo, skirtingai nuo kitų magnolijų sodinukų, kurie buvo perkelti į kitas vietas.

Ta magnolija gana reta, ir kai po eilinės žiemos ant tos magnolijos šakelių nepradėjo brinkti pumpurai, tai visus nuliūdino. Jau neberodantį gyvybės ženklų Magnolia «Butterflies» sodinuką persodino dėl viso ko į atskirą sklypelį ir nutarė pasižiūrėti, kas gi gausis. Į psi-lauko generatorių buvo įdėta programa, jeigu tik taip galima pasakyti arba tiksliau — parašyti, augalų “atgaivinimo” programa. Dėl nepakeliamų 2003-2004 metų vasarų karščių, o vėliau ilgą laiką nesibaigiančių vėjų, pučiančių viena kryptimi, pradėjo žūti daugelis augalų — kaip jauni sodinukai, taip ir sulaukę dviejų šimtų metų medžiai. Kai tai pradėjo vykti, ir kai daugelį medžių specialistai oficialiai pripažino mirštančiais arba jau mirusiais, aš pakoregavau psi-lauko generatoriaus darbo programą, kad būtų atgaivintas praktiškai jau mirusių medžių gyvybingumas. Teko man ir pačiam “tiesiogiai” užsiimti žuvusių augalų reanimacija. Tam buvo net atidėtas pjovimas jau nupjovimui atrinktų medžių. Ypač buvo apmaudu, kad dėl aukščiau išdėstytų priežasčių žuvo dviejų šimtų metų senumo sekvojos — mūsų parko puošmena. Aš tada Svetlanai pasakiau, kad bandymas ne kankinimas — o nupjauti spės visada. Ir nors keletas iš žuvusių medžių jau buvo nuplauta — likusieji išliko nepaliesti!!!

Dėl mano tiesioginių veiksmų ir psi-lauko generatoriaus poveikio, praktiškai visi nupjovimui pasmerkti medžiai SUGRĮŽO Į GYVENIMĄ!!! Idėjos “atgaivinti” žuvusius medžius rezultatai viršijo visus lūkesčius. Bet neskubėkime, kol kas grįžkime prie žuvusio Magnolia «Butterflies» sodinuko… Šių metų pavasarį ant žuvusios Magnolia «Butterflies» pumpurai išliko negyvi, ta magnolija jokių gyvybės ženklų nerodė, ir taip tęsėsi iki pat rugpjūčio pusės. Matyt, kad gyvybės regeneracijos procesas šiek tiek užtruko, ir kai psi-lauko generatoriaus poveikio pasekmės susikaupė iki kai kokio kritinio lygio tam augalui… įvyko mažas stebuklas! RUGPJŪČIO VIDURYJE ANT MIRUSIO MAGNOLIJOS «Butterflies» SODINUKO ŠAKŲ PASIRODĖ PUMPURAI!!! Tegul ir šiek tiek užtrukusi, bet ta magnolija atsigavo!!! Ir atsigavo pačiu netikėčiausiu tam metu — rugpjūtyje!!! Stebėti besiskleidžiančius pumpurus rugpjūtyje — tas pats, kaip alyvų žydėjimas sausyje šiaurės šalyse. Bet faktas, kad ir koks jis būtų neįtikėtinas, lieka faktu (Рис. 44). Antrame fotografijos plane puikuojasi ryškiai oranžinis moliūgas, kas visiškai “nesiderina” su besiskleidžiančiais Magnolia «Butterflies» pumpurais (Рис. 45). Kai žiūri į tos magnolijos šviesiai žalią kuokštelį jau pasiruošusių išsiskleisti pumpurų (Рис. 46), nevalingai pamiršti apie tai, kad jau rugpjūtis, o ne balandis!!! Pats savaime jau neberodančios gyvybės ženklų Magnolia «Butterflies» “prisikėlimo” faktas NEĮTIKĖTINAS, bet NE MAŽIAU NEĮTIKĖTINA IR TAI, KAD TAS “PRISIKĖLIMAS” ĮVYKO RUGPJŪTYJE!!!

2003 metais pasodinti (Рис. 47) jauni magnolijų sodinukai per sekančius penkis metus pavirto į didžiulius medžius ir krūmus (Рис. 48 ir Рис. 49), žinoma, didžiulius magnolijoms, ir tai nereiškia, kad pasaulyje daugiau niekur nėra aukštesnių ir didesnių magnolijų. Žinoma, kad ne! Bet esmė ne tame, kad mūsų magnolijos tokį dydį pasiekė IŠVISO PER PENKIS METUS!!! O jeigu palyginti visų likusių magnolijų dydžius su atsigavusio Magnolia «Butterflies» sodinuko dydžiu, suprasite, kokiu neįtikėtinu greičiu auga tie medžiai. Nes Magnolia «Butterflies» sodinukui, tik PUSANTRŲ METŲ “SUKAKO” iš visos magnolijų “komandos”, kurios buvo pasodintos į gruntą vienu metu ir visos buvo beveik vienodų gabaritų. Užtat dabar visų kitų magnolijų gabaritai, ir iš distancijos dėl “pateisinamų priežasčių” “pasitraukusios” Magnolia «Butterflies» gabaritai NEPALYGINAMI!!! Pusantrų metų atsilikimo — ir tokie neįtikėtini medžių dydžio skirtumai!!! O kokie jie pasidarys per sekančius penkis, dešimt, dvidešimt ir t.t. metų, sunku net įsivaizduoti. O juk tas magnolijų neįtikėtinas augimas vyko dirvose, kurios skaitomos netinkamos nei magnolijoms, nei daugeliui kitų medžių — kalkžemėje ir raudoname molyje!!!

Atrodė, kokių gi dar stebuklų galima laukti iš magnolijų-kaduk po to, kas jau anksčiau aprašyta!? Atrodo, kad nieko, bet pasirodė ne taip! Veikiant psi-lauko generatoriui “stebuklai narvelyje” nė nemanė baigtis! Taip gavosi, kad dėl visos eilės priežasčių man teko kai kuriam laikui atidėti šio straipsnio rašymą, aš maniau, kad prie to darbo sugrįšiu artimiausiu laiku! Tas “artimiausias” laikas pasirodė esantis net po trijų mėnesių! Iš pradžių man kilo apmaudas, kad straipsnio nebaigiau greitai, kaip iš pradžių planavau! Bet, kaip sakoma, viskas, kas neatsitinka — pavirsta į gerą! Aš negaliu pasakyti, kad mano gyvenime viskas vyko pagal tą patarlę, bet dėl šio straipsnio pabaigimo ši patarlė save “pateisino” visu šimtu procentų! Per tuos tris mėnesius pertraukos mano darbe su šiuo straipsniu, mūsų valdose tiek visko įvyko, kad, paprasčiausiai, tiesiog stebėtina! Pradėsiu nuo to, kad pratęsiu aprašinėti “stebuklus narvelyje” su magnolijomis-kaduk!

Praėjo virš mėnesio, kaip magnolijos antrą kartą šiais metais pražydo, bet tuo stebuklai nepasibaigė! 2008 metų rugpjūčio pabaigoje ant magnolijų šakų formavosi vis nauji ir nauji pumpurai! Ir įdomiausia tai, kad ant kai kurių magnolijų pumpurai pasirodė… trečią kartą šiais metais! Pakanka pažvelgti į 2008 metų rugpjūčio 23 dienos fotografiją, kad suprastumėte, kad būtent taip ir yra (Рис. 50)! Tai jau trečias Magnolia «Verbanica» žydėjimas šiais, 2008 metais! Čia nevalingai prisimeni patarlę — Dievas myli trejybę!!! Bet, matyt, liaudies patarlėje numatytos “sąlygos” tos magnolijos “netenkino”, todėl kad… Magnolia «Verbanica» nusprendė dar kartą sužydėti ir tarp tos magnolijos didelių lapų, jau KETVIRTĄ KARTĄ PER METUS, PASIRODĖ PUMPURAI (Рис. 51)!!! Ir tas stebuklas ketVirtą kartą įvyko 2008 metų rugsėjo pabaigoje! Rugsėjo 27 dieną darytoje fotografijoje dar neišsiskleidęs Magnolia «Verbanica» PUMPURAS puikuojasi šalia jau SUNOKUSIŲ SĖKLŲ!

Tokia kaimynystė — sunokusios sėklos ir dar neišsiskleidę pumpurai — jau visiškai neįtikėtinas reiškinys! Kai pumpurai pasirodė antrą kartą — tai buvo neįtikėtina, bet mes jau buvome pripratę prie “stebuklų narvelyje”, bet… kada neįtikėtini dalykai vyksta trečią kartą, o vėliau ir ketvirtą kartą — tai jau sukrėtė ir mus, kurie buvome pripratę prie tokių netikėtumų!!! Ir visi tie keturi Magnolia «Verbanica» žydėjimai buvo “užšaldyti” fotografijų pagalba, ir tai leidžia visus tuos “užšaldytus fragmentus pasižiūrėti vienu metu… Kai magnolijoms pumpurai pasirodė antrą kartą, Magnolia «Verbanica» sėklos buvo dar visiškai žalios tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme (см. Рис. 12).

Trečiojo žydėjimo metu nokstančios sėklos jau šiek tiek paraudonavo, o ketvirtam žydėjimui jos jau buvo visiškai sunokusios, ir jų “nameliai” atsidarė, visiems rodydami ryškiai raudonus vaisius-sėklas, kurios žvilgčiojo iš po savo tamsiai raudonų apvalkalų! Ir tai ne atsitiktinis “išprotėjęs“, savo laiką pramiegojęs pumpuras, visiškai ne, tokių pumpurų rugsėjo pabaigoje buvo daug ant Magnolia «Verbanica» šakų tarp didžiulių ir sultingų lapų. Bet be pumpurų, ant magnolijos šakų matome ir visą “konvejerį” sėklų (Рис. 52)! Ant vienos ir tos pačios šakos kaimynystėje kabo pirmojo žydėjimo jau prinokusios sėklos-vaisiai ir sekančių žydėjimų nokstančios sėklos-vaisiai. Lieka tik palaukti rugsėjo pabaigos žydėjimo sėklų-vaisių sunokimo! Darosi net įdomu, prinoks to žydėjimo sėklos-vaisiai, ar ne, nes jau spalio pradžioje Karališkame Slėnyje naktimis būdavo šalnos, o mėnesio gale šalnos buvo jau gana stiprios — iki AŠTUONIŲ LAIPSNIŲ ŠALČIO!

Prie visų tų netikėtumų su pumpurais ir Magnolia «Verbanica» nokstančiomis sėklomis, ne mažiau stebina ir lapai ne tik Magnolia «Verbanica»! Liepos, rugpjūčio ir rugsėjo fotografijose lapai atrodo taip, lyg tai jie ką tik buvo pasirodę! Lapai sultingi, salotų spalvos, bet, neįtikėtinai dideli! Tokios spalvos gali būti tik jauni lapai, o ne lapai, kurie pasirodė pavasarį! O tokio dydžio, tokio storio ir tokios struktūros lapų iš viso neturi būti… bet, jie yra, ir jie realūs! Tokį augalo augimo greitį, kokį mes stebime, galima rasti tik knygose, bet ir tai NE mokslinės fantastikos! O pati Gamta nesugebėjo to sukurti per milijardą metų gyvybės vystymosi sausumoje! Ir kad tai tikrai taip, pakanka pasižiūrėti į magnolijų fotografijas, kurios padarytos liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais!!! Magnolijų žydėjimas keturis kartus per sezoną — reiškinys neįtikėtinas, negalimas kaip Gamtos, taip ir šiuolaikinio mokslo požiūriu! Daugkartinis magnolijų (ir ne tik) žydėjimas, reiškinys unikalus dar ir todėl, kad magnolijos-kaduk gamtoje žydi botanikos soduose, TIK IKI LAPŲ PASIRODYMO!!! Ir toks reiškinys niekada anksčiau ir niekur nebuvo stebimas, bet kuriuo atveju, apie tai niekada nebuvo pranešta! Tokia “anomalija” įvyko ir su kitomis magnolijomis, tame tarpe ir su Magnolia «Star Wars». Tos magnolijos pumpurai tarp bujojančių žalių lapų antrą kartą pasirodė liepą, vėliau, trečią kartą, po mėnesio, apie rugpjūčio dvidešimtą (Рис. 53) ir, pagaliau, ketvirtą kartą — rugsėjo viduryje (Рис. 54)!!! Apie rugsėjo dvidešimtą pradėjo skleistis didžiuliai Magnolia «Star Wars» žiedai, Saulei ir visam Pasauliui rodydami savo grožį ir aplink skleisdami savo bujojimą (Рис. 55)…

Į psi-lauko generatorių mano įdėta “atgaivinimo” programa pasireiškė neįtikėtinai. “Atgaivinimas” arba atnaujinimas paveikė ne tik mirštančius arba jau žuvusius medžius, bet ir tie, kurie net negalvojo mirti, taip pat jautėsi gana neblogai. Mūsų parke jau daugiau negu du šimtus metų auga Sequoia Sempervirens, kurios kamštinis žievės sluoksnis jau seniai susiformavęs ir buvo padengtas seniai mirusių ląstelių sluoksniu (Рис. 56). Laikui bėgant sekvojos žievės kamštinio sluoksnio mirusios ląstelės pavirto į trūnėsius, kas visiškai normalu! Bet su mūsų Sequoia Sempervirens, veikiant “atgaivinančiam” psi-lauko generatoriaus poveikiui, įvyko kažkas NEĮTIKĖTINA… sena, dviejų šimtų metų to medžio žievė ATSINAUJINO (Рис. 57 ir Рис. 58)!!! Pakanka pažvelgti į nepasikeitusią ir atsinaujinusią žievę, kad būtų galima pamatyti tos dviejų šimtų metų senumo sekvojos pasikeitimus (Рис. 59 ir Рис. 60). Naujas kamštinis sluoksnis skiriasi savo kokybine struktūra tuo žievės kamštinio sluoksnio, kuris buvo pas tas sekvojas anksčiau, ir tai matosi, kaip sakoma, plika akimi.

Sequoia Gigantea žievės kamštinio sluoksnio atsinaujinimas kalba ne tik apie to sluoksnio atsinaujinimą, bet ir apie tai, kad įvyko pilnas tų medžių atsinaujinimas. Sena ir nauja žievė žymiai viena nuo kitos skiriasi, ir tai neįtikėtina (Рис. 61). Neįtikėtina ir tai, kad veikiant psi-lauko generatoriui, tokio amžiaus medžiai pradėjo atsinaujinti po to, kai jie virš dviejų šimtų metų augo gamtinėse sąlygose. Prireikė tik penkerių metų psi-lauko generatoriaus poveikio, kad medžiai, kurie augo įprastose gamtinėse sąlygose ir jau seniai išaugo iš “vaikiško” amžiaus, pradėjo audringai keistis. Iš esmės tas faktas, kad daugelis augalų rūšių, įskaitant ir sekvojas, pasirodė esantys labai jautrūs stipriems klimato pokyčiams, kad ir kaip tai keistai beatrodytų, suvaidino teigiamą vaidmenį!!! Ir štai kodėl…

Paskutiniu metu mūsų planetos klimatas labai greitai keičiasi ir ne dėl “globalaus atšilimo”. Bet tai atskiro “pokalbio” tema, o toks daugelio augalų “lepumas” ir neprisitaikymas prie staigių temperatūrų pokyčių, šalčio, karščio, drėgmės trūkumo, dirvos būsenos ir kokybės, ir visa tai kartu reikalavo imtis priemonių, kad išgelbėti augalus nuo pražūties. Ir… kaip to rezultatas, buvo sukurtas psi-lauko generatorius, ir esant būtinybei arba naujoms kritinėms situacijoms, buvo sukurtos ir į generatorių įdiegtos naujos programos, kurių dėka pavyko išspręsti užduotis, kurios anksčiau buvo skaitomos NEIŠSPRENDŽAMOMIS!!!

Be viso to, visa tai privedė prie visiškai netikėtų rezultatų. Dviejų šimtų metų senumo sekvojoms atsinaujino ne tik sena žievė, bet… ir kai kas dar!!! Bet viskas iš eilės… Prieš septynerius metus į vieną iš sekvojų-dvynių trenkė žaibas. Nereikia aiškinti, kad žaibo pažeista sekvoja žuvo ir… ją nupjovė. “Atminčiai” liko tik kelmas! Ir štai, praėjus penkeriems metams nuo jos žuvimo, ir po penkerių metų nuo psi-lauko generatoriaus veiklos pradžios, nuo žaibo smūgio žuvusios sekvojos kelmas… atgijo (Рис. 62)!!!

Įdomu ir tai, kad ant išlikusios sekvojos-dvynės, šiais, 2008 metais, atsinaujino žievė, o iš prieš septynerius metus nuo žaibo žuvusios sekvojos-sesutės kelmo audringai pradėjo augti JAUNI ŪGLIAI!!! Mirusią sekvojos žievę pakeitė nauja, gyva žievė, ir tuo pačiu metu su tokiu atsinaujinimu atgijo tai, kas buvo likę nuo žaibo smūgio išlikusios sekvojos! Jeigu nebūtų paskubėję nupjauti to medžio, jis būtų atgijęs visas! Ir tai ne spėliojimai ir ne darbinė hipotezė, o faktas. Bet viskas iš eilės…

Dviejų šimtų metų sekvojos, kaštonai ir daugelis kitų spygliuočių ir lapuočių augalų pasirodė esantys jautrūs staigiems temperatūrų pokyčiams, kai oro temperatūra per kelias dienas pasikeisdavo labai stipriai — nuo keturiasdešimt penkių, penkiasdešimties laipsnių, iki dvidešimties laipsnių pagal Celsijų, ir atvirkščiai. Staigus temperatūrų keitimasis po dvidešimt-trisdešimt laipsnių, kaip į vieną, taip ir į kitą pusę, daugeliui medžių sukelia savotišką „peršalimą“. Jie greitai silpsta, ir tai priveda prie masinio medžių susirgimo, taip kad, medžiams praktiškai vyksta viskas taip pat, kaip ir žmonėms! Kaip aš jau rašiau anksčiau, analogiškai negatyvai medžius ir augalus veikia ir vėjai, kurie ilgą laiką pučia viena kryptimi. O viso, ko išvardijau, per paskutinį dešimtmetį buvo daugiau, negu reikia. Čia prisidėjo ir „protinga“ žmogaus veikla.

JAV žaidimai su orų valdymu, tiksliau, meteorologinio ginklo bandymai ant savo pačių sąjungininkų, privedė prie to, kad Europoje keletą metų buvo nepakeliamai karštos vasaros. Pagrindinė JAV meteorologinio ginklo bazė išsidėsčiusi Aliaskoje. Galingi tos stoties specialūs spinduliavimai, panaudojant „taikius“ „televizijos retransliavimo“ ir „mobiliojo ryšio“ palydovus, kurie išsidėstę sinchroniškoje orbitoje, virš Europos sukūrė didžiulę joninę linzę. Joninė linzė — tai kitas ozono skylės sukūrimo variantas, tik tiksliai apribotame erdvės tūryje, kada galima lengvai sukurti ozono skylę bet kurioje žemės rutulio vietoje, o ne tik Antarktidos rajone, kuri susidarė per trisdešimties metų trukmės žmonijos „kosminės eros“ veiklą. Bet prieš tęsiant toliau, būtina paaiškinti apie sinchronišką orbitą. Sinchroniška orbita – tai tokia palydovo orbita aplink žemę, kada palydovo sukimosi greitis aplink Midgard-žemę sutampa su Midgard-Žemės sukimosi greičiu aplink savo ašį, t.y. geostacionarinė orbita. Tokiu būdu palydovas pakimba virš vieno taško ir nejuda lyginant su planetos paviršiumi. Tokie „taikūs“ palydovai aplink Midgard-Žemę sukuria voratinklį, panašų į bičių korio raštą, tiksliau, kiekvienas palydovas yra to voratinklio akių mazguose. Kiekvienas iš tų „taikių“ palydovų, be televizinės ir telefoninės priėmimo-retransliavimo aparatūros, turi ir kitą priėmimo-perdavimo aparatūrą.

Tą priėmimo-perdavimo aparatūrą prisotinus spinduliavimu iš Aliaskos stoties, amerikiečiai reikalingoje planetos atmosferos vietoje sukuria anksčiau minėtą joninę linzę — skylę Midgard-Žemės ozono sluoksnyje, per kurią į neapsaugotą planetos teritoriją patenka negailestingas kosminis spinduliavimas, kuris pradeda viską deginti. Būtent dėl tokių veiksmų, 2003-2004 metais Europoje buvo neišpasakytas karštis — iki 60 laipsnių pagal Celsijų pavėsyje!!! Tai privedė ne tik prie derliaus žūties, bet nuo šilumos smūgio žuvo ir keletas tūkstančių žmonių. Tais veiksmais amerikiečiai bando visam pasauliui „įrodyti“ „globalaus atšilimo“ idėjos tikrumą, už kurios slepiasi noras kontroliuoti visą Pasaulį, o taip pat galutinai ant kelių parklupdyti Europos Sąjungą, kad tos sąjungos šalys nedrįstų turėti savo nuomonės.

Sunaikinti Europos žemės ūkį reikia tam, kad, iš pradžių Europai, o vėliau ir visam Pasauliui primesti genų technologijų pagrindu modifikuotus produktus, kuriuos JAV pradėjo gaminti masiškai. Kad tokiu, gana daugeliui nesuprantamu būdu Europoje sukurti produktų dirbtinį deficitą ir priversti tas šalis leisti jiems suteikti „kilniaširdišką“ „pagalbą“ tais pačiais modifikuotais maisto produktais. Ir tai daroma tam, kad tuo pačiu priversti pirkti savo produkciją ir… sukelti Europos gyventojų išmirimą, didžiąją dalį kurių vis dar sudaro baltosios rasės žmonės.

Su pelėmis atliekami bandymai rodo, kad, jas maitinant genetiškai modifikuotais produktais, jau antroje-trečioje kartoje pelės tampa NEVAISINGOS!!! Ir nors tie bandymai nenuginčijamai įrodo, ką žmonėms neša tokių produktų vartojimas, masinės informacijos priemonės NESKUBA APIE TAI INFORMUOTI PASAULIO VISUOMENĖS, kaip jie patys mėgsta sakyti. Socialinių parazitų tikslas paprastas — kai žmonės nebeturės ką „ėsti“, ris ir genetiškai modifikuotus produktus, ypač, jeigu liaudies masės nežino, prie ko priveda tie „išsigelbėjimo“ produktai.

Tokį pat poveikį žmogui daro ir klonuotų gyvulių mėsa… štai tokie reikalai!!! Taip kad, visi tie „žaidimai“ su „globaliu atšilimu“ ir klimato kaita turi gana svarias priežastis. Ir viena iš tų priežasčių — šiuolaikiniais metodais sukurti dirbtinį badą Europoje, kad vėliau jiems primesti JAV sukurtus genetiškai modifikuotus produktus, kurie iš esmės yra GENETINIS GINKLAS, nukreiptas naikinti BALTĄJĄ RASĘ!

Tai štai, 2004 sunaikinus sistemą, kuri virš Europos sukuria joninę linzę, masinės informacijos priemonėse praslydo informacija apie tai, kad ozono skylė virš Europos užsivėrė! Kad tai tikrai taip, kalba faktai — 2003 metais rugpjūtyje Prancūzijoje oro temperatūra pasiekdavo 60 laipsnių pagal Celsijų pavėsyje!!! O po tos sistemos sunaikinimo, net pačiu karčiausiu Europoje metu — rugpjūtyje, temperatūra labai retai pakyla virš 40 laipsnių. Pavyzdžiui, per paskutinius keletą metų Prancūzijoje rugpjūčio mėnesį lyja, ko niekada anksčiau praktiškai nebūdavo, ir temperatūra labai retai pakyla virš trisdešimt laipsnių pagal Celsijų. Pavyzdžiui, 2008 metų rugpjūčio 14 dieną buvo lietingas oras ir temperatūra buvo tik 15-16 laipsnių pagal Celsijų (tai duomenys iš Karališkojo Slėnio) dieną, o naktį temperatūra nukrisdavo iki 7 laipsnių pagal Celsijų!!! Ir tai rugpjūčio viduryje, kuris Prancūzijoje tradiciškai skaitomas pačiu karščiausiu mėnesiu metuose, kai 45-50 laipsnių pavėsyje buvo skaitoma norma!!! Visi tie faktai aiškiai parodo apie žymų sumažėjimą Saulės ultravioletinės spinduliuotės, kuri krenta ant planetos paviršiaus. O ultravioletinio spinduliavimo lygis, taip pat, kaip ir kosminio spinduliavimo, tiesiogiai susijęs su ozono sluoksnio būsena virš konkrečios teritorijos.

Bet, nepaisant to, dideli temperatūrų svyravimai būna, bet dabar į daug žemesnių temperatūrų pusę, ką labai sunkiai perneša daugelis augalų rūšių, ir jie gali susirgti ir žūti. Dėl tų priežasčių viena iš mūsų Sequoia Sempervirens žuvo. Ji numetė visus savo spyglius ir savo „skeletu“ ryškiai išsiskyrė kitų medžių fone, kurie vis dėl to sugebėjo išgyventi jiems gana sunkius išbandymus. Ir štai, veikiant psi-lauko generatoriui, kurio programa buvo atitinkamai pakoreguota, sekančiais metais po savo žuvimo, ta Sequoia Sempervirens vėl atsigavo (Рис. 63 ir Рис. 64)!!! Ji nuo apačios iki pat viršaus pasidengė naujais šviesiai žalios spalvos spygliais, skirtingai nuo visų kitų savo „draugių“, kurių spygliai nuo viršaus iki apačios yra tamsiai žalios spalvos, išskyrus spyglius ant jaunų, šiuometinių ataugų. Kad tai būtent taip, pakanka pasižiūrėti į fotografiją (Рис. 65). Šioje fotografijoje aiškiai matosi ryškai žali „atgijusios“ sekvojos spygliai ir tamsiai žali spygliai visų kitų sekvojų, kurios nepraėjo per „prisikėlimą“. Be to, „prisikėlusi“ sekvoja vyresnė amžiumi už kaimynines sekvojas, kurių spygliai tamsiai žali.

2008 metų liepos pabaigoje — rugpjūčio pradžioje buvo staigus temperatūrų šuolis į viršų, visais 20 laipsnių, o vėliau, per keletą dienų, šuolis atgal žemyn. Į tokį dvigubą temperatūrų šuolį per trumpą laiką Sequoia Sempervirens sureagavo eiliniu spyglių paraudimu, kas atitinka tų augalų stresiniai būsenai. Tie didingi medžiai pasirodė esantys opūs. Todėl, kad pastoviai „neprikėlinėti“ žuvusių medžių, artimiausiu metu bus pakoreguotas psi-lauko generatoriaus darbas, kurio tikslas bus kokybiškai pakeisti Sequoia Sempervirens, kad būtų neutralizuotas šis silpnumas. Kitais žodžiais, bus eilinis bandymas sukurti principialiai naujas augalų galimybes, šio atveju, Sequoia Sempervirens, kurios leis šiems ir kitiems augalams lengvai išgyventi net ir esant tokiems dideliems temperatūrų svyravimams dėl šių augalų rūšių. Būtent praktinė būtinybė yra idėjų šaltinis, kuriant naujas programas psi-lauko generatoriui ir jas diegiant praktiškai…

Įdiegtos naujos programos į psi-lauko generatorių, leido neutralizuoti staigių temperatūrų svyravimų poveikį. Kad tai būtent taip, pakanka pažvelgti į tų pačių sekvojų fotografiją, kuri padaryta 2008 metų lapkričio 1 dieną (Рис. 66). Toje fotografijoje „prisikėlusi“ sekvoja vis dar turi ryškiai žalius spyglius ir nei ši, nei kaimyninės sekvojos praktiškai jau nebeturi raudonų spyglių, taip kad, ir „prisikėlusi“, ir visos kitos sekvojos be jokių rimtų pasekmių pernešė iš principo pražūtingus, staigius temperatūrų svyravimus. „Prisikėlusi“ Sequoia Sempervirens ir 2008 metų lapkričio pradžioje vis dar išsiskiria iš kitų draugių-seserų savo šviesiai žaliais spygliais ir, nepaisant nieko, labai greitai auga, tiesa, kaip ir visi kiti augalų karalystės augalai (Рис. 67)…

Noriu sustoti dar prie vienos Sequoia Sempervirens elgesio „keistenybės“. Šią vasarą tie gana garbingo amžiaus medžiai — šiaip ar taip, bet jie vyresni negu du šimtai metų — „nusprendė“ save išbandyti „akseleraciniu“ augimu! Per nepilnus du mėnesius (liepa-rugpjūtis) tie lėtai augantys medžiai, kurie geriausiais savo jaunystės metais augo po 10-20 см per metus, išaugo DU METRUS (Рис. 68)!!! Tų sekvojų viršūnės taip greitai „šovė“ į viršų, kad ant medžių atrodo kaip pašaliniai „priedai“, taip stipriai jie išsiskiria viso medžio fone. Išsiskiria jie ir savo švelnumu ir trapumu, kas labai charakteringa jauniems ūgliams. Bet sekvojos ne tik „šovė“ į viršų — jų šakos-letenos taip pat neatsilieka augdamos ir į šonus ištiesė jaunus ūglius, lyg tai savo kaimynas „sakytų“ — tai mano vieta po Saule!!!

Nuo sekvojų augimu neatsilieka ir kedrai. Tie „mėlyno kraujo“ medžiai, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, šiais metais muša visus pasaulinius rekordus, net savus. Savo straipsnyje “Gyvybės šaltinis-5” aš jau rašiau apie Cedrus Atlantica f. Glauca (mėlynasis kedras) ir Cedrus Deodara “neįtikėtinus nuotykius”. Praėjo šiek tiek daugiau negu mėnuo nuo paskutinio užsiminimo apie tuos medžius, kaip vėl jie pateikė siurprizų. Ant naujų mėlynojo kedro ūglių pasirodė dar naujesni, jaunesni. Tai jau ketvirtoji šių metų ūglių karta (Рис. 69). Liepos viduryje ant mėlynojo kedro šakų pasirodė pirmieji kankorėžiai, kurių skaičius vis augo ir augo, ir štai, rugpjūčio viduryje Cedrus Atlantica f. Glauca (mėlynojo kedro) šakos linksta nuo didžiulio kiekio kankorėžių (Рис. 70). Ir nors kankorėžiai ant šakų dar neprinoko, bet jie jau žymiai didesni už „normalius“ išmatavimus, o jiems dar augti ir augti (Рис. 71).

Taip kad, mūsų kedrai muša rekordus ne tik augdami, bet ir kankorėžių derliumi. Cedrus Deodara ūglių tiek daug, ir jie tokie dideli, kad dar nesutvirtėjusios ataugos linksta nuo savo svorio ir sukuria įspūdį, kad žiūri ne į kedrą, o į verkiančią ieva, kuris savo rankas-šakas nuleido iki pat Midgard-Žemės paviršiaus (Рис. 72)! Ir vėl gi, visa tai turi pačią tikriausią praktinę reikšmę. Kedrai labai vertinami dėl savo medienos, todėl jie visame Pasaulyje negailestingai kertami. Neįsivaizduojamas tų medžių greitas augimas leidžia ne tik sustabdyti tolesnį tų medžių naikinimą, bet ir galimybę greitai atstatyti tai, ką žmogus dėl savo godumo jau sunaikino. Be to, ir nematytas kedrų kankorėžių derlius taip pat yra labai vertingas. Kedrų riešutai, kedrų riešutų aliejus ir t.t. — vertingiausi maisto produktai žmogui, savyje turintys unikalią kombinaciją medžiagų, kurios taip reikalingos atstatyti ir palaikyti sveikatą! Taip kad, iš kurios pusės bežiūrėtum — psi-lauko generatoriaus poveikis turi tiesioginę praktinę reikšmę. Ir ta praktinė reikšmė analogų Pasaulyje neturi…

Po paskutinio užsiminimo apie tą augalą, neįtikėtini dalykai vyksta ir su Araucaria araucana (čilietiška Araukarija), o juk praėjo vos daugiau negu mėnuo! O „stebuklai narvelyje“ su tuo augalu buvo detaliai aprašyti straipsnyje ”Gyvybės šaltinis-5”, todėl sustosiu tik prie naujų stebuklų! Araucaria araucana (čilietiškos Araukarijos) spygliuotos šakos išsidėsčiusios aukštais (Рис. 73), be to, kiekvienas aukštas turi po keturias susikryžiavusias šakas. Būtent taip jos auga savo Tėvynėje ir botanikos soduose Visame Pasaulyje. Ir štai, visiškai netikėtai, 2008 metų rugpjūtyje, mūsų valdose ant Araucaria araucana (čilietiškos Araukarijos) kiekvieno šakų aukšto lygyje pasirodė… naujos šakos (Рис. 74 ir Рис. 75). Nauji ūgliai pasirodė ne tik ant viršutinių aukštų, bet ir ant pačių žemiausių, ant tų, kurie yra patys “seniausi“ ant tų medžių (Рис. 76). Taip kad, psi-lauko generatoriaus poveikis palietė ne tik tai, kas jiems išaugo tiems medžiams patekus į mūsų valdas, bet ir tai, ką tie medžiai turėjo iki tol. Kitais žodžiais, veikiant psi-lauko generatoriui, augalams keičiasi viskas, nepriklausomai nuo to, kokiose sąlygose tie medžiai augo iki patenkant į psi-lauko generatoriaus veikimo zoną.

Keičiasi ir Paulownia tomentosa — Imperialis (paulovnija). Dar 2005 metais jos lapai tapo didžiuliai (Рис. 77), bet ir per paskutinius metus paulovnijos lapai ne tik kad nesumažėjo, bet ir įgavo naujas savybes ir kokybes. Jie pasidarė ilgesni ir platesni. Į plotį paulovnijos lapai išsiplėtė iki 26 см IR DAUGIAU, Į ILGĮ — 36-38 см (Рис. 78)! Bet, be padidėjimo, lapai pasidarė daug tvirtesni, įgavo neįprastą barchatinį paviršių. Bet ir tai dar ne viskas! 2005 metais Paulownia tomentosa — Imperialis (paulovnijos) sėklos buvo 3–4 kartus didesnės už „normalias“, ir jų buvo labai daug (Рис. 79). Bet 2008 metais dar nesunokę vaisiai jau buvo didžiuliai, o derlingumas buvo daug kartų didesnis, kuriam sunku rasti kokį nors palyginimą! Kad suprasti, kodėl!? — pakanka pasižiūrėti į fotografiją (Рис. 80)!!! Vaisių paulovnija šiemet turi tiek daug, kad jaunos šakelės neatlaiko jų svorio ir lūžinėja (Рис. 81).

Neįprastai ryškūs šiais metais Tree of Heaven — Ailanthus Altissima (rojaus medžio) žiedynai (Рис. 82). Susidaro įspūdis, kad rojaus medžiai apsupti liepsnos liežuviais, o prisiartinus supranti, kad tai raudonai oranžiniai to medžio žiedynai, kurių šiais metais labai daug, siūbuoja vėjyje ir sukuria degančios liepsnos iliuziją (Рис. 83).

Bet ne tik rojaus medis šiais metais nudžiugino savo grožiu. Ne mažiau džiaugsmo suteikė ir Catalpa bignoides (katalpa). Šiais metais katalpa pradėjo žydėti birželio pradžioje, kas savaime žymiai anksčiau įprasto laiko (Рис. 84). Tai savaime buvo neįtikėtina (žr. ”Gyvybės šaltinis-5”). Paprastai Catalpa bignoides (katalpa) pradeda žydėti žymiai vėliau — liepos pabaigoje, rugpjūčio viduryje ir, pagal oficialius duomenis, žydi maksimum 20-25 dienas. Tokį ankstų žydėjimą galima būtų paaiškinti labai šiltu pavasariu ir šilta žiema, bet… 2008 metų žiema ir visas pavasaris Prancūzijoje buvo labai šalti metų laikai. Gegužyje naktimis buvo net šalnos, taip kad, nė apie jokį šiltą pavasarį nebuvo ir kalbos — tai, pirma. O, antra, Prancūzijos sąlygomis, specialistų duomenimis, Catalpa bignoides (katalpa) žydi maksimum 7-10 dienų! Trečia, Catalpa bignoides (katalpa) tuo metu žydėjo TIK MŪSŲ VALDOSE. Ir jau vien tai savaime įdomu, ir, kai sakoma, „net ežiukui aišku“, kad viskas, kas vyksta mūsų valdose, yra psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) poveikio pasekmė, o nėra „gamtos anomalija“, jau vien todėl, kad iki to generatoriaus patalpinimo mūsų valdose, šimtmečiais nieko panašaus, tiksliau — iš viso nieko neįtikėtino NEVYKO! Ir tai yra pats objektyviausias faktas, kurio NEĮMANOMA NEI UŽGINČYTI, NE PANEIGTI!!!

O dabar grįžkime prie katalpų! Po neįprastai šalto pavasario pradėjusios žydėjimą birželio pradžioje (Рис. 84), Catalpa bignoides (katalpa) žydėjo visą birželį (Рис. 85). Susidarė įspūdis, kad po viso mėnesio žydėjimo Catalpa bignoides „nuspendė“ nesustoti prie prancūziško žydėjimo „rekordo“ ir „surizikavo“ siekti pasaulio rekordo! Vienaip ar kitaip, katalpa žydėjo ir liepos viduryje (Рис. 86) ir toliau… iki pat liepos pabaigos! Tokiu būdu, Catalpa bignoides nepertraukiamai žydėjo DU MĖNESIUS, kas savaime NEĮTIKĖTINA!!!

Žinoma, tai nereiškia, kad du mėnesius žydėjo vieni ir tie patys katalpos žiedynai. „Paprasčiausiai“, vietoje nužydėjusių žiedynų atsirasdavo kiti, o vietoje jų — sekantys! Po stipraus vėjo po medžiais gulėdavo „sniegas“ nuo nukritusių katalpos žiedų, o ant šakų atsirasdavo nauji ir nauji žydintys to medžio žiedynai. Ir būtent dėka tokio nepertraukiamo to augalo žydėjimo, tapo įmanoma tai, kas NEĮMANOMA — VIENU METU stebėti ANT ŠAKŲ ŽYDINČIUS Catalpa bignoides ŽIEDYNUS ir NOKSTANČIUS ANKŠČIŲ PAVIDALO VAISIUS (Рис. 87)!!! Katalpos žiedai, ypač iš toliau, atrodo maži! Ir to priežastis yra ne tai, kad jie maži, o, „paprasčiausiai“, kad lapai labai dideli! Atskirai paimtas katalpos lapas, paprasčiausiai, labai „mažas“ — 30 centimetrų PLOČIO IR 30 CENTIMETRŲ ILGIO (Рис. 88 ir Рис. 89)!!! Praktiškai apvalus lapas ir… ant katalpos šakų visi lapai būtent tokie, ne mažesni, todėl, lyginant su lapais, katalpos žiedynai ir žiedai atrodo maži. Ir tokie „maži“ lapai iš tiesų auga ant katalpos šakų (Рис. 90)!!!

To, PAPRASČIAUSIAI, NEGALI BŪTI IŠ PRINCIPO, bet eilinį kartą realus psi-lauko generatoriaus poveikis parodo, kad NEĮMANOMO, iš principo, NEEGZISTUOJA!!! Žinoma, ne viską reikia keisti, ne viską neįmanomą reikia paversti įmanomu. Tikslas turi būti ne veiksmas dėl veiksmo, ne tai, kad neįmanoma padaryti įmanomu ir… nieko kito. O tai, kad pasaką paversti tikrove, kad žmogus galėtų išsikapstyti iš „Minotauro labirinto“, į kurį jį socialiniai parazitai įvarė apgaule ir gudrumu. Kad žmogus nustotų būti Motinėlės-gamtos griovėju, nustotų būti savo paties motinos priešu, kad „nekirstų šakos, ant kurios pats sėdi“, o atstatytų su ja harmoniją be žalos sau! Kad išsaugotų tą harmonija su Gamta, žmogui nėra reikalo grįžti prie laukinio gyvenimo būdo! Žmogus privalo būti harmonijoje su Gamta, ir mūsų prancūziškose valdose vykstantys procesai veikiant psi-lauko generatoriui, TAI NENUGINČIJAMAI ĮRODO…

Taip kad, neįmanoma iš tradicinių mokslinių pozicijų ir pozicijų, ką galėjo sukurti pati Gamta, visiškai NEREIŠKIA, KAD TAI NEĮMANOMA IŠ PRINCIPO, ir tai jau faktas, ir tai svarbiausia, ką ir įrodo mūsų valdose vykstantys reiškiniai! Argi ne nuostabu pasaką paversti realybe, ne abstrakčia realybe, o pačia realiausia realybe? Kai planetoje išnyks badas, kai nustos badauti ir iš bado mirti vaikai, ir kol neišnyks toks reiškinys, kai iš vaikų bus atimamas duonos kąsnis, kas beveik visada vyko praeityje. Kai žmogaus pergalė prieš badavimą netaps Pyro pergale prieš Motinėlę-gamtą, kuri, galų gale, prives prie paties žmogaus žuvimo kartu su „nugalėta“ Gamta! Kai bus galima keletą kartų padidinti surenkamą derlių be dirvos alinimo, iš kurios surenkamas tas pats derlius. Kai prie neįtikėtinai gausių derlių dirva netaps nualinta, o, atvirkščiai, esant tokiems didžiuliams derliams dirva bus dar turtingesnė!!! Ir tai ne fantazijos, o pati tikriausia TIESA, REALYBĖ, FAKTAS!!! Nepaisant to, kad ir kokia neįtikėtina ta realybė būtų daugeliui, grįžkime prie jos…

2008 metų liepos pradžioje Catalpa bignoides pateikė dar vieną siurprizą. Netikėtai katalpa pradėjo mesti lapus, ir vietoje senų lapų liepos mėnesį pasirodė nauji lapai, kurie per trumpą laiką tapo didžiuliais, be to, naujieji lapai skyrėsi nuo tų, kuriuos Catalpa bignoides numetė. Taip kad, katalpa ne tik kad „sumušė“ nepertraukiamo žydėjimo rekordus, bet per vieną sezoną du kartus atnaujino savo lapus! Tokio dalyko anksčiau taip pat niekada nebuvau matęs! Bet dabar tai gali pamatyti kiekvienas, kuris pasižiūrės į fotografiją (Рис. 90)!..

Savo straipsnyje “Gyvybės šaltinis-1” aš rašiau apie pasikeitimus su lazdynu. Veikiant psi-lauko generatoriui, jau 2005 metais to augalo pasikeitimai buvo neįtikėtini (Рис. 91)! Prieš tris metus Hazel Corylus Colurna (turkiško lazdyno) lapų forma ir jų tvirtumas stebino, bet… praėjo tik trys metai, ir to augalo pirmieji rekordai atrodo „vaikiškais“! Ir tai ne tik žodžiai, ir kad tai iš tikrųjų taip, pakanka pažvelgti į šių, 2008 metų fotografijas! Lazdyno lapų ilgis pasiekė neįtikėtiną dydį — 53-54 centimetrus (Рис. 92), ir prie tokio ilgio, jų plotis taip pat nenusileidžia — 47-48 centimetrai (Рис. 93)!!! Šalia padėta knyga – Slavų-Arijų Vedos – atrodo kaip maža užrašų knygutė! Ir tai — ne vienintelis „anomalinis lapelis“, šiais, 2008 metais, visi lazdyno lapai tokie. Tam, kad dar labiau pajustumėte lazdyno lapų dydį, pakanka pasižiūrėti į lazdyno „lapelį“ Svetlanos rankose (Рис. 94) ir į po tuo „lapeliu“ įsikūrusį didžiulį šunį — mūsų Ramzį, kuris yra vandens naro veislės (Рис. 95)!!!

Šiais metais nepavedė ir figmedžio lapai! 2008 metai figmedžio lapai, tik per tris metus po tų medžių pasodinimo į gruntą, pasiekė neįtikėtinų dydžių! Figmedis taip pat žinomas kaip subtropinis lapuotis fikusas. Apie tą augalą aš jau rašiau savo straipsniuose “Gyvybės šaltinis-4” ir “Gyvybės šaltinis-5”), Todėl apie tą augalą oficialių duomenų nebepateiksiu, nes jie pateikti minėtuose straipsniuose, o iš karto pereisiu prie esmės… Dėl psi-lauko generatoriaus poveikio, figmedžio lapai tiesiog didžiuliai! Pakanka pažvelgti į vieną tokį „lapelį“, kad, paprasčiausiai, nustebtumėte! Kai žiūri į tokį lapą, susidaro įspūdis, kad ne lapas toks didelis, o ranka tokia maža! Žinoma, Svetlanos ranka nėra didelė, o labai graži, bet, vis dėl to, jos ranka — ne vaiko ranka (Рис. 96)! Kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į figos „lapelį“, kuris išmatuotas metru (Рис. 97). Keturiasdešimt septyni centimetrai patys kalba už save! Tik pagalvokite! Figmedžio lapas, kurio dydis 48 centimetrai! Tai, galima pasakyti, jau ne lapas, o tikra antklodė! O kad tai tiesa, pakanka pažvelgti į fotografiją, kurioje lapas-antklodė beveik visiškai uždengia suaugusios senbernaro patelės Kori galvą ir sprandą, kuri tuo pat metu nerūpestingai graužia duonos plutelę (Рис. 98)!!!

Šiais metais figmedis „nutarė“ save parodyti, ir nustebino ne tik savo lapų dydžiu! Figmedis nustebino ne tuo, o savo vaisių dydžiu ir derliaus gausa!!! Bet neverta skubinti įvykių. Pradėkime nuo pirmųjų siurprizų šiais metais, siurprizų, kuriuos tas augalas pateikė… Pradėsiu nuo to, kad figos vaisių užuomazgos ant šakų pasirodė dar paskutinėje balandžio dekadoje (Рис. 99). O balandį ir net gegužės mėnesį šalnos buvo ne tik naktimis, bet ir dienomis, Saulė nelabai šildė per žiemą įšalusią žemę, tiksliau — kalkžemę ir raudonąjį molį, nes toks dirvožemis mūsų prancūziškose valdose. Figos Prancūzijoje po atviru dangumi sunoksta labai vėlai, vasaros pabaigoje, ir tai, tik kai kurios rūšys. Su tuo detaliau galima susipažinti straipsniuose ”Gyvybės šaltinis-4 ir 5”, todėl iš karto pereisiu prie netikėtumų, kurios figmedis mums pateikė šiais, 2008 metais.

Pirma, figmedžio vaisių dydis keletą kartų viršijo įprastą kiekvienos rūšies vaisių dydį! Antra, figmedžio vaisiai noko neįprastai anksti — anksčiau, negu pirmieji vaisiai sunokdavo šiltnamiuose! „Muason“ veislės figos prinoko dar birželyje, apie ką aš jau rašiau straipsnyje ”Gyvybės šaltinis-5”. Todėl iš karto pereinu prie kitų rūšių. Pačioje liepos pradžioje vaisiai sunoko ir ant medaus figmedžio (Рис. 100). Apie pačių vaisių dydį galima spręsti pagal Svetlanos pirštus, kuriuos labai dažnai galima pamatyti jos pačios darytose fotografijose (Рис. 101)! Ir figmedžio vaisių dydis, ir jų ankstyvas prinokimas buvo siurprizais, jeigu tik taip galima pasakyti. Bet tai, kas su tais augalais atsitiko šiek tiek vėliau, buvo pats netikėčiausias siurprizas! Ant kai kurių figmedžio šakų šalia nokstančių vaisių pasirodė naujos užuomazgos (Рис. 102)! Pagal oficialius duomenis, palankiomis sąlygomis figmedis derlių gali duoti du kartus per sezoną — liepą-rugpjūtį ir rugsėjo pabaigoje! Bet tai tik esant palankioms sąlygoms ir, toli gražu, ne kiekviena rūšis. O sąlygose, kuriose medžiai vaisius veda mūsų sode, neįtikėtina net tai, kad jie veda viena kartą per sezoną, nes mūsų sode augančios rūšys vaisius veda tik vieną kartą per sezoną, bet jie auga po atviru dangumi ir jų augimui netinkamame dirvožemyje!

Prie viso to, ir toliau stebime neįtikėtinus reiškinius! Ant dar visiškai jaunų tos pačios rūšies „Muason“ sodinukų, kurie pasodinti tuo pačiu metu ir į vienodą dirvožemį ir t.t., net pirmosios vaisių užuomazgos pasirodė NE VIENU METU!!! O tai reiškia, kad kiekvienas vienos ir tos pačios rūšies sodinukas Į PSI-LAUKO GENERATORIAUS POVEIKĮ REAGAVO INDIVIDUALIAI!!! O tai patvirtina, kad augalai turi individualumą! Ir nors „Muason“ rūšies figmedžių individualumas ir nebuvo labai skirtingas, bet… tiksliai išryškėjo vienos ir tos pačios rūšies sodinukų reakcijos skirtumai į generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos poveikį. Ir tuo įsitikinti galima pažvelgus į tos pačios rūšies skirtingų sodinukų fotografijas, kurios padarytos tą pačią dieną!!! Pakanka sulyginti figmedžio vaisių sunokimo laipsnį ant vieno sodinuko (žr. Рис. 102) ir kito sodinuko (Рис. 103), ir viskas taps akivaizdu!!! Tuo pat metu, ant vieno iš „Muason“ rūšies sodinukų liepos 5 dieną pasirodė tik pirmosios vaisių užuomazgos (Рис. 104). Bet kas įdomiausia, kad ant kito „Muason“ rūšies sodinuko vienos šakos įsikūrė TRYS VAISIŲ „KARTOS“ VIENU METU (Рис. 105)!!!

Nebūna net dviejų „kartų“ vienu metu, o trys „kartos“ ant vienos šakos — tai jau fantastika fantastikoje!!! Tą pačią 2008 metų liepos 5 dieną ant „Auksinės“ rūšies figmedžio taip pat atsirado vaisių užuomazgos (Рис. 106), taip pat kaip ir ant „medaus“ rūšies figmedžio (Рис. 107)! Po kokių dešimties dienų pirmieji vaisiai ant „Auksinės“ rūšies figmedžio praktiškai prinoko (Рис. 108) ir kartu su jais, ant kito sodinuko pasirodė pirmosios užuomazgos, kurias atidžiai stebi žiogas (Рис. 109). Ir prie viso to, vaisiai auga neįtikėtinai greitai ir per labai trumpą laiką pasiekia įspūdingą dydį. 2008 metų liepos 21 dienai figmedžio „Auksinis“ šakos buvo tiesiog nusėtos nokstančiais vaisiais, ir įdomiausia tai, kad vaisių dydžiai ant įvairių šakų buvo skirtingi (Рис. 110, Рис. 111, Рис. 112 ir Рис. 113). 2008 metų liepos 23 dieną ant figmedžio „Medus“ šakų pasirodė naujos vaisių užuomazgos (Рис. 114 ir Рис. 115) ir tą pačią dieną, ant kito medžio figmedžio „Medus“ rūšies vienos šakos pasirodė trys vaisių kartos (Рис. 116)! Tą pačią dieną ant „Muason“ rūšies šakų taip pat buvo pastebėtos trys vaisių kartos, tik jos jau buvo nokimo stadijoje (Рис. 117)! Susidarė savotiškas gamtinis konvejeris, kuris prasidėjo nuo balandžio vidurio ir negalvoja sustoti! Tai ne maksimum du derliai per metus, kaip apie tai rašoma žinynuose, o, bet kuriuo atveju, NE MAŽIAU DEŠIMTIES DERLIŲ PER SEZONĄ! O sezonas dar pačiame įkarštyje, kuo galima įsitikinti pažvelgus į „auksinio“ figmedžio fotografiją, kuri padaryta 2008 metų liepos 23 dieną (Рис. 118) ir tą pačią dieną ant kito medžio vaisiai vos tik pradeda kaupti gyvybines jėgas (Рис. 119)!!!

Tiesiog negali atsistebėti, kaip augalai reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį, reaguoja individualiai, be to, kiekvienas augalas savaip. Nepaisant to, kad vienos rūšies augalai ir pasodinti į tą pačią kalkžemę vienu ir tuo pačiu metu! Analogišką vaizdą matome ir rugpjūtyje. Ant figmedžių ir rugpjūtyje matome kelių kartų vaisius vienu metu (Рис. 120). Prinokę vaisiai yra daug didesni už savo „gentainius“ už mūsų valdų ribų (Рис. 121). Bet ne tik „Auksinio“ figmedžio rūšis „pratempė“ iki rugpjūčio mėnesio. Rugpjūtyje vaisius tebenokino ir kitos figmedžio rūšys — „Medaus“ ir „Muason“, o ne tik figmedis „Auksinis“ (Рис. 122)!!!

Kaip bebūtų keista, bet ir rugpjūtyje figmedžių maratonas nesibaigė! Rugsėjo viduryje figmedžių konvejeris veikė taip pat gerai, kaip ir praėjusiais mėnesiais. Ant figmedžių šakų vėl galime pamatyti keleto kartų vaisius vienu metu (Рис. 123). O kad tai iš tikrųjų taip, ir kad niekas neapgaudinėja, pakanka perskaityti datą ant prancūziško laikraščio (Рис. 124). Rugsėjo viduryje pasirodė naujos vaisių užuomazgos ant „Medaus“ rūšies figmedžio (Рис. 125)! Rugsėjo pabaigoje figmedžių vaisingumas nemažėja! Vėl ant vienos šakos vienu metu galima pamatyti prinokusius vaisius, ir dar visiškai žalius (Рис. 126)! Atrodo, iš kur augalai ima tiek gyvybinės jėgos, kad gyvendami praktiškai grynoje kalkžemėje, sugeba per sezoną duoti tiek derliaus, ypač, kai rugsėjo pabaigoje — spalio pradžioje šalnos buvo jau praktiškai kiekvieną naktį? Tai ne, ir net spalio mėnesį ant figmedžio šakų vienu metu dar vis puikuojasi visiškai prinokę ir dar visiškai žali vaisiai (Рис. 127)!!! Ir tai daro ne tik „Muason“ rūšies figmedis, bet ir visiškai opus „Medaus“ rūšies figmedis (Рис. 128). Jų vaisiai net ir naktinių šalnų metu ramiai noksta, lyg nieko blogo nevyktų (Рис. 129). Ir prie viso to, tik per keletą dienų, prie nesibaigiančių naktinių šalnų, kurios kartais pasiekia ir –8 laipsnius PAGAL CELSIJŲ, „Medaus“ rūšies figmedžio vaisiai ir toliau noksta ant šakų (Рис. 130)!!!

Besidominčių žiniai: visos figmedžių rūšys, kurios pasodintos mūsų sode, NĖRA PRISKIRIAMOS PRIE ŠALČIUI ATSPARIŲ RŪŠIŲ! O tarp tų rūšių „pasislėpė“ ir ypatingai opios rūšys. Bet apie jas bus papasakota vėliau, o kol kas grįžkime prie jau pažįstamų herojų, ir tai padarykime jau vien dėl to, kad jų heroizmas dar nesibaigė! Spalio pabaigoje šalčiai naktimis buvo vis stipresni, ir rytais rasos lašai ant lapų ir vaisių pavirsdavo į gamtinius „brangakmenius“, kurie blizgėdavo tekančios Saulės spinduliuose, bet, kaip bebūtų gaila, nuo tų pačių spindulių ir ištirpstančių. Kai kurie figmedžiai atsipeikėjo ir numetė savo lapus, ir ant begėdiškai apnuogintų šakų, jau niekuo nepridengtų nuo pašalinių akių, ir toliau puikavosi prinokę ir nokstantys figmedžių vaisiai (Рис. 131). „Medaus“ rūšies figmedžio vaisiai ne tik didžiuliai tokiam augalui, bet ir visiškai normalūs ir neatrodo sušalę, lyg tai naktimis ir nebūtų buvę ne tokių jau mažų šalčių! Fotografijose matosi sušalę rasos lašeliai ant voratinklių, o patiems vaisiams lyg niekur nieko!!! Galimybė vaisiams nokti naktinių šalčių metu susidaro tik vieninteliu atveju kai NEUŽĄLA MEDŽIŲ SYVAI — AUGALŲ KRAUJAS!

O juk figmedžiai neturi galingo kamštinio žievės sluoksnio, kuris apsaugo medį nuo peršalimo. Vaisiai tuo labiau neturi tokio sluoksnio. O šalčiai naktimis iki -8…10° pagal Celsijų turėjo visu ŠIMTU PROCENTŲ sušaldyti tų medžių syvus ir, tuo labiau, nokstančius vaisius. O tai gali būti tik vieninteliu atveju — kai MEDŽIŲ SYVAI NEGALI SUŠALTI! O tai įmanoma tik tada, kai kokybiškai pakeista vandens molekulių struktūra, kuriuos sudaro medžių ir vaisių syvų pagrindą. Ir tai įvyko dėl generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikio po to, kai buvo papildomai pakoreguotas to generatoriaus darbas. Apie tuos psi-lauko generatoriaus programos papildymus aš rašiau straipsniuose “Gyvybės šaltinis-3” ir “Gyvybės šaltinis-4”! Tai štai, būtent dėka tų pakeitimų, kurie buvo sudėti į psi-lauko generatoriaus programą, kurių tikslas buvo neleisti tropiniams ir subtropiniams mūsų sodo ir parko augalams žūti nuo šalčio, augalai ir nesušalo. Dėl tų generatoriaus iš tamsiosios materijos darbo pakeitimų, medžių syvus sudarančios vandens molekulės sudarė tokius klasterius (vandens molekulių konglomeratus), kurie neleido medžių syvams sušalti NET PRIE 8…20 LAIPSNIŲ ŠALČIO PAGAL CELSIJŲ!!! Ir ta psi-lauko generatoriaus darbo korekcija privedė prie to, kad ir visi kiti augalai įgavo tas naujas savybes, tame tarpe ir šilumamėgiai figmedžiai! Nes tik „Muason“ rūšies figmedžiai kilę iš Prancūzijos pietų, o visos kitos figmedžių rūšys turi ispaniškas šaknis, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme! Ir visos tos labai mėgstančios šilumą figmedžio rūšys kuo ramiausiai perneša minusines temperatūras ir dar lyg niekur nieko toliau nokina vaisius visiškai nekreipdamos dėmesio į sezoniškumą. Net ir po to, kada kai kurie figmedžiai numetė savo lapus, ant apnuogintų šakų galima pamatyti tris vaisių kartas, ir tai, nepaisant to, kad ant kalendoriaus jau lapkritis (Рис. 132).

Kai kurie lapus numetę figmedžiai nusprendė spalio pabaigoje — lapkričio pradžioje užsiauginti naujus lapus, ir nepaisant šalčių ir to, kad iki pavasario dar toli (Рис. 133). Ir tai ne vienetiniai reiškiniai: numetus senuosius lapus, pasirodė nauji lapai ant „Medaus“ rūšies figmedžio (Рис. 134). Žiūri į naują figmedžio salotinės spalvos lapą ir sunku įsivaizduoti, kad tas jaunas lapelis pasirodė šiame pasaulyje esant minusinėms temperatūroms naktimis, o lapkrityje ir dieną oras dažnai būna žemiau nulio! Lygiai taip pat stebina ir „medaus“ rūšies figmedžio žali vaisiai.

Ir kad tuo įsitikintumėte, kad šie reiškiniai nėra mano pasišaipymas, pakanka pažvelgti į fotografiją, kuri padaryta 2008 metų lapkričio 9 dieną, kurioje įamžintas „medaus“ rūšies figmedžio nokstantis vaisius 2008 metų lapkričio 9 dienos laikraščio fone (Рис. 135)! Paskutines nokstančios figos fotografijas Svetlana padarė 2008 metų lapkričio 11 dieną (Рис. 136 ir Рис. 137), bet tai dar nereiškia, kad figmedžių vaisių nokinimas šiais metais pasibaigė! „Stebuklų narvelyje“ stebėjimas tęsiasi! Bet prieš padedant daugtaškį figmedžių maratone 2008 metais, noriu priminti dar apie du to maratono herojus. Ir abu herojai — „ispanai“! Pirmas iš jų — ispanas juodasis. Ta figmedžių rūšis skiriasi nuo savo prancūziškojo gentainio, „Muason“ rūšies, ir juodos spalvos vaisių gausa ir jų forma (Рис. 138). Šiais, 2008 metais, ši figmedžio rūšis vaisius davė „tik“ du kartus, kaip ir visi jos gentainiai už mūsų valdų ribų, ir todėl tas „ispanas“ netapo vienu iš figmedžių maratono herojų. Bet pats faktas to, kad ta figmedžio rūšis, paprasčiausia, išgyveno nepriimtinose sąlygose, jau savaime kalba apie daug ką! O tai, kad šiais metais jauni sodinukai davė du visaverčius derlius — taip pat neįtikėtinas reiškinys!

Bet patį didžiausią siurprizą pateikė vis dėl to ne ta figmedžių rūšis, o kitas „ispanas“ — kruvinasis figmedis (Bloody figs). Tos rūšies figmedžio sodinukai, kaip eksperimentas, į gruntą buvo pasodinti 2005 metais kartu su visais sodinukais. Eksperimento esmė buvo ta, kad pasižiūrėti, ar ta rūšis prigis pas mus, nepaisant to, kad kruvinasis figmedis labai jau šilumamėgis augalas. Tėvynėje tas augalas auga PRIE TEMPERATŪROS, NE ŽEMESNĖS +18 LAPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ! Esant temperatūrai žemiau +18°, tie augalai žūna. Todėl buvo eilinis „stebuklas“, kad šis šilumamėgis augalas nežuvo esant šalčiui -18° pagal Celsijų. Nes būtent tokie šalčiai buvo žiemomis Karališkame slėnyje paskutiniais metais, apie ką detaliai buvo rašoma straipsniuose ”Gyvybės šaltinis-2, 3 и 4”. Bet, nepaisant tokių šalčių, kruvinieji figmedžiai nežuvo, ir skirtu laiku ant medžių pasirodė lapai, bet… vaisių visus tuos metus nebuvo. Ir tik šiais, 2008 metais, ant kruvinojo figmedžio pasirodė vaisiai! Bet įdomiausia, kad kruvinojo figmedžio vaisiai pirmą kartą pasirodė… spalio pabaigoje!!! Ir tai tada, kai naktimis jau buvo šalnos iki 8 laipsnių šalčio (Рис. 139)!!! Prie viso to, vaisiai visiškai prinoko ir buvo daug didesni, negu savo Tėvynėje ir palankiose sąlygose (Рис. 140). Fotografijoje puikiai matosi, kad kruvinojo figmedžio vaisius visiškai prinokęs ir jokių sušalimo pėdsakų net labai priekabiai analizuojant, neįmanoma rasti! O tai kalba apie tai, kad subtropiniai augalai VISIŠKAI NEREAGUOJA Į ŠALTĮ!!! Kruvinojo figmedžio vaisiaus struktūra visiškai NESUARDYTA, kas turėjo įvykti sušalus sultims!!! O juk vaisiaus sultys, taip pat, kaip ir medžio syvai, TURĖJO sušalti prie minusinių temperatūrų! O to NEĮVYKO, kas ir yra, be viso kitko, ĮRODYMAS, kad pasikeitusi vandens struktūra augaluose, ir tai įvyko veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos!!!

Bet spalio pabaigoje siurprizų pateikė ne tik kruvinasis figmedis! Nustebino jau gerai skaitytojui pažįstamas tropinis augalas — japoniška slyva (Photinia Japonica from the family of Rosaceae. Japanese Plums). Apie tą opų augalą aš jau rašiau straipsniuose ”Gyvybės šaltinis-3 и 4” todėl pereisiu tiesiai prie esmės! Antroje 2008 metų spalio pusėje, esant stipriems šalčiams naktimis, japoniška slyva pradėjo ŽYDĖTI (Рис. 141)!!! Matyt, kad japoniškai slyvai labai “patiko” žydėti spalyje ir vesti vaisius žiemą! Ir vėl gi, nepaisant gana didelių šalnų naktimis, apie kurias aš anksčiau jau rašiau, japoniškos slyvos pumpurai skleidžiasi lyg “nepastebėję” tų šalnų, jos lapai tvirti ir sultingi, ir jie taip pat nekreipia jokio dėmesio į šalnas (Рис. 142)!!! Nepaisant naktinių šalnų ir kartais net dienomis, japoniškos slyvos žydėjimas tuo nepasibaigė. Beveik po mėnesio japoniška slyva, lyg niekur nieko, vis tebežydi, ant šakų tarp žalių lapų daug žiedų, kurie visiškai nenukentėjo nuo gana stiprių šalnų. Vis nauji ir nauji pumpurai atsiveria prieš jau beveik visiškai žiemišką Saulę ir aplink skleidžia nuostabų grožį (Рис. 143)!!!

Ir dar vienas Pietryčių Azijos aborigenas mus nudžiugino savo puikiais žiedais — Nelumbo nucifera «alba». Baltasis Lotosas laukinėje gamtoje sutinkamas vis rečiau ir rečiau, ir Vakarų Europoje auga tik apšildomuose Botanikos soduose. Mūsų valdose Baltasis Lotosas auga kaip ir visi kiti augalai, po atviru dangumi ir nežuvo po praėjusių metų didelių šalčių, kas savaime labai nuostabu! Bet, veikiant psi-lauko generatoriui, ir tas lepus augalas su nuostabiais žiedais pradėjo šiais metais audringai žydėti (Рис. 144)!!! Pakanka pasižiūrėti į tuos nuostabius žiedus iš arčiau, kad suprastumėte, kodėl tuos žiedus vadina šventais (Рис. 145).

Bet ne tik lotosas sukrečia savo grožiu ir neįprastu elgesiu veikiant psi-lauko generatoriui. Sekantis šio pasakojimo herojus — augalas pavadinimu Passiflora Sayonara, hibridas, kurį išvedė prancūzų selekcininkai sukryžminę dvi rūšis Passiflora Caerulea ir Passiflora Amethystina. Tos lianos sodinukai į gruntą buvo pasodinti 2006 metais, o 2008 metais tas ekvatorinis augalas nustebino net mus su Svetlana, nes atrodė, kad mes jau buvo pripratę prie “stebuklų narvelyje”, kurie vyko mūsų valdose veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos. Bet prieš tai, kaip pereiti prie konkrečių stebuklų, kurie susiję su tais augalais, būtina nors šiek tiek papasakoti apie šį hibridą ir jo gimdytojus. To būtinybę suprasite labai greitai, ir toks dėmesys hibrido “tėvams” susijęs su neįtikėtinais reiškiniais, kurie pasirodė šiais metais, bet viskas iš eilės…

Pirmasis “gimdytojas” — Brazilijos ir Peru gyventojas su visomis iš to fakto išplaukiančiomis pasekmėmis. Tas augalas labai gerai auga ir net, jeigu jis žūna nuo šalčio, tai labai dažnai iš šaknų prasimuša nauja liana, nors rekomenduojama to neleisti po pirmų pasodinimo metų į gruntą, kol šaknų sistema dar nelabai stipri.

Passiflora Caerulea — pasiflora mėlynoji, nes taip į rusų kalba verčiamas jos lotyniškas pavadinimas, daugiametė lapuotė liana gali pasiekti 6-9 metrų aukštį. To augalo stiebas lygus, apvalus, su eiliniais, pailgais, padengtais odele, ryškiais išskirtais trisluoksniais lapais, žaliais iš viršaus ir pilkokais apačioje. Žiedai ant ilgų žiedkočių, 5-7 centimetrų skersmens, taisyklingi, su dvigubu žiedlapių vainiku, žiedlapiai šviesiai oranžiniai, kuokelių daug, jos aukštai iškeltos kolonėle, piestelių taip pat daug. Tarp vainikėlio ir kuokelių išsidėstę du apskritimai ilgų, į siūlus panašių spalvotų vėrinėlių, kas žiedams suteikia nepakartojamą grožį (Рис. 146). Vaisiai valgomi, geltonai oranžiniai, su juodomis sėklomis (Рис. 147). Mėlynoji pasiflora žydi liepą-rugpjūtį, o Pietų Amerikoje, savo įprastose sąlygose, gali žydėti ištisus metus.

Antrasis mūsų hibrido “gimdytojas” — Pasiflora amethystina (Passiflora) Tocaja.

Passiflora Amethystina — pasiflora ametistinė, kilusi iš Brazilijos, turi violetinius žiedus (Рис. 148). Tos pasifloros vaisiai yra violetiniai ir ovaliniai (Рис. 149). Vaisiai užauga iki 5-6 centimetrų. Ta pasiflora Europoje gali gyventi tik uždarose ir gerai šildomose patalpose. Pasifloros vaisiai violetinę spalvą įgauna tik auginant subtropikų sąlygose.

O dabar, kai išsiaiškinome Passiflora Sayonara “kilmę”, laikas sugrįžti prie klausimo esmės… Hibrido Passiflora Sayonara šakelės į atvirą gruntą buvo pasodintos 2006 metais. Tos lianos šakelės buvo apie dvidešimt centimetrų dydžio ir, nepaisant praėjusių žiemų šalčių, puikiai prigijo kalkžemėje, ko iš principo taip pat negali būti, todėl, kad to negali būti niekada! Nepaisant to, sodinukai prigijo, kalkžemėje išsivystė šaknys ir… pradėjo audringai augti. Jau 2007 metais Passiflora Sayonara pradėjo žydėti, bet nieko ypatingo su tuo augalu nevyko, be to, jų per daug niekas ir nestebėjo, pakako ir kitų “stebuklų narvelyje”. Bet, matyt, tam augalui pasidarė “nesmagu” ir “apmaudu” dėl to, kad niekas į jį nekreipia dėmesio. Todėl mūsų Passiflora Sayonara “nusprendė” atkreipti dėmesį, ir dar taip, kad net mes su Svetlana nustebome! Šiais, 2008 metais, Passiflora sayonara žydėti pradėjo gegužės pabaigoje, ir tai nepaisant to, kad šių metų pavasaris buvo šaltas ir lietingas. Išoriškai Passiflora Sayonara (pasiflora Sainara) žiedai skiriasi nuo pasifloros mėlynosios, ir nuo pasifloros violetinės, bet, vis dėl to, artimesni pasiflorai mėlynajai (Рис. 150). Kiekvienas žiedas žydi po 10-12 dienų, po to susiformuoja vaisiaus užuomazga. Mūsų pasiflora Sainara kaip pradėjo žydėti gegužės pabaigoje, taip ir net negalvoja sustoti.

Dėmesį patraukė tų žiedų kosminis grožis, kai jie išskleidė savo baltai mėlynas “saulytes” prieš tikros Saulės spindulius. Tas augalas vėl patraukė Svetlanos dėmesį, kai ji pamatė nokstančius pasifloros Sainara vaisius, ir tai atsitiko… 2008 metų liepos 26 dieną (Рис. 151). Įdomu, kad vaisiai buvo žymiai didesni, negu pasifloros mėlynosios ir net pasifloros ametistinės! Ir vaisių spalva buvo rudai violetinė, ir, be viso to, Svetlanos nuomone, labai skanūs, nes ji, kaip eksperimentatorius, viską išbando pati! O vėliau, o vėliau… prasidėjo “stebuklai narvelyje”, kurie įmanomi tik mūsų valdose! Kai Svetlana eilinį kartą atkreipė dėmesį į pasiflorą Sainara, jos nokstantys vaisiai jau buvo tamsiai raudonos spalvos ir daug didesni, negu anksčiau (Рис. 152). Ir tas įvykis buvo jau 2008 metų rugsėjo 4 dieną! Susidarė įspūdis, kas pasiflora Sainara niekaip negalėjo “nuspręsti”, kokio gi dydžio ir spalvos turėjo būti jos vaisiai! Nepaisant naktinių šalnų, kas yra nesuderinama su to subtropinio augalo išlikimu tokiose sąlygose, spalyje pasiflora Sainara, lyg niekur nieko, tebežydėjo (Рис. 153). Pasifloros Sainara žiedas ant žolės atrodo kaip pats tikriausias ordinas, apsuptas “briliantinius” sušalusio vandens lašelius (Рис. 154)! Atrodė, kad po tokių naktinių šalnų 2008 metų rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje, turėjo žūti ne tik žiedai, bet ir pati liana — Passiflora sayonara. Bet… to neįvyko!!!

Ir spalio pabaigoje, esant dar didesnėms šalnoms naktimis ir net dienomis, tas subtropinis augalas tebežydėjo ir nekreipė jokio dėmesio į šalnas (Рис. 155)!!! Apšalusių voratinklių fone, žydinti pasiflora Sainara atrodo šiek tiek “neįprastai”!!! Bet ta fotografija dar egzotiškesnė dėl to, kad ant jos matosi dvi visiškai skirtingi tos pačios Passiflora sayonara lapų tipai!!! Pirmasis lapų tipas — šviesiai žali, o antrasis — tamsiai žali! Bet lapai vienas nuo kito skiriasi ne tik savo spalva, bet ir forma, ir dydžiu. Ypač įspūdinga, kai matai visiškai sveiką, nuo šalčio visiškai nenukentėjusį to subtropinio augalo žiedą ir jo ĮVAIRIUS LAPUS ant to pačio lianos ūglio, apšerkšnijusios žolės fone, kas kalba apie stiprią nakties šalną (Рис. 156)!!! Bet stiprios, 8…10° pagal Celsijų šalnos, pasifloros Sainara ne tik kad nepražudė, bet ir nesutrukdė nokinti vaisius. Be to, ant tos pačios lianos galima pamatyti kaip tamsiai violetinius, taip ir rudai violetinius vaisius, be to — vienu metu (Рис. 157). Susidaro įspūdis, kad pasiflora Sainara niekaip negali “apsispręsti”, kokios spalvos ir kokio dydžio turi būti jos vaisiai! Bet, nepaisant to, tamsiai raudoni (Рис. 158) ir rudai violetiniai (Рис. 159) vaisiai ramiai sau noksta ant lianos Passiflora sayonara šakų. Ir tai tada, kai lauke jau lapkričio 9 diena!!! Ir tai dar ne viskas!!! 2008 metų lapkričio 14 dieną ant pasifloros Sainara šakų pilna nokstančių vaisių, tiesa, šį kartą jie visi vienos spalvos — rudai violetiniai, ir šalia tų nokstančių vaisių yra ką tik peržydėjęs žiedas ir… naujas pumpuras (Рис. 160)!!! O tam, kad tuo įsitikintumėte, kad “kieme” jau tikrai lapkričio vidurys, pakanka pasižiūrėti į fotografiją su laikraščiu (Рис. 161). Bet tuo netikėtumai su pasiflora Sainara nepasibaigė. Pasifloros Sainara sodinukai buvo vienu metu susodinti pagal daržo perimetrą. Bet vieno ir to paties hibrido sodinukai į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo nevienodai. Tai susiję su tuo, kad generatoriaus iš “tamsiosios” materijos poveikis visur vienodas, bet… pati vietovė NEVIENALYTĖ!!! Skirtinga struktūra ir skirtingos kokybinės dirvos savybės, skirtingas gruntinių vandenų gylis ir jo sudėtis, skirtingas tamsiosios materijos (pirminių materijų) srautų tankis ir skirtinga jų kryptis, taip pat skirtinga jų kokybinė sudėtis ir daugelis kitų faktorių!!! Dėl viso to, net ir vienos rūšies augalų ir vieno hibrido reakcija, kaip ir su pasiflora Sainara, į psi-lauko generatoriaus poveikį yra skirtinga. Ypač tose vietose, kur visų paminėtų faktorių sankaupa vienoje vietoje, reikšmingai skiriasi nuo tų faktorių sankaupos kitoje vietoje. Ir šiuo atveju nėra jokio skirtumo, koks sklypo dydis ir jo padėtis, o svarbu tik savybės ir kokybės, kurios yra konkrečiame paviršiaus plotelyje. Būtent tas faktorius privedė prie to, kad Passiflora sayonara sodinukai, į gruntą pasodinti vienu metu, į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo skirtingai (Рис. 162).

Dviejų skirtingų pasifloros Sainara sodinukų lapai vieni nuo kitų skiriasi labai stipriai!!! Žiūrint į tuos du lianos pasifloros Sainara stiebus, niekada nepasakysi, kad tai vienas ir tas pats hibridas! Lapai skiriasi savo dydžiu, forma, spalva, struktūra ir riebaliniu sluoksniu. Akivaizdu, kad tų lapų biochemija visiškai skirtinga ir, kad tuo įsitikintumėte, nereikia daryti biocheminės analizės, o pakanka šiek tiek atidžiau pasižiūrėti į pačius lapus (Рис. 163). Be to, lapai labai stipriai vienas nuo kito skiriasi ir pagal formą. Lapas Nr.1 savo parametrais skiriasi nuo lapo Nr.2, taip pat, kaip jis skiriasi ir nuo lapo Nr.3, o tas, savo ruožtu, nuo lapo Nr.4 (Рис. 164). Taip kad, ateitis parodys, kas iš viso to gausis, o kol kas grįžkime prie kitų herojų…

Ir tuo sekančiu herojumi bus raudonieji serbentai (Ribes vulgare Lam). Nepaisant šalto pavasario, ypač gegužės, šiais, 2008 metais, raudonieji serbentai prisirpo neįprastai anksti. Savo pirmą derlių raudonieji serbentai davė pirmoje birželio pusėje, ir jau tada uogos buvo didesnės, kaip paprastai (Рис. 165). Straipsnyje ”Gyvybės šaltinis-5” jau buvo rašyta apie tą reiškinį, bet… kaip pasirodė, tuo niekas nepasibaigė, o tik prasidėjo. Po dviejų savaičių raudonieji serbentai davė antrą derlių, ir derlių… neįtikėtiną! Kai žiūri į raudonųjų serbentų antrąjį derlių, tai susidaro įspūdis, kad prieš tave didelė kekė… vynuogių, tik kažkodėl raudonos spalvos. Tų raudonųjų serbentų uogos, paprasčiausiai, didžiulės, o ir pati kekė — neįtikėtino dydžio (Рис. 166)! Ir tai ne atsitiktinis gamtos kaprizas, praktiškai kiekviena raudonųjų serbentų kekė taip pat yra didžiulė (Рис. 167). Kiekviena raudonųjų serbentų uoga didesnė negu centimetro SKERSMENS, o stambesnės, net 1,5-2 centimetro (Рис. 168)! Raudonųjų serbentų uogos 1,5-2 centimetro skersmens! Bet kuriuo atveju, tai, NEĮTIKĖTINA!

Bet ne tik raudonųjų serbentų uogos didžiulės, bet ir raudonųjų serbentų uogų kekės stebina savo dydžiu. Kekės yra virš PENKIOLIKOS CENTIMETRŲ ilgio (Рис. 169). Liepos pabaigoje prisirpo ir vyšnios, bet ir jos didžiulės! Jeigu raudonųjų serbentų uogos yra po 1,5-2 centimetro, tai šalių jų esančios vyšnių uogos atrodo kaip Guliveriai!!! Vyšnių uogos kaip minimum trigubai didesnės už raudonuosius serbentus, kurių kiekviena uoga yra po 1-2 centimetro (Рис. 170). Bet tuo raudonųjų serbentų 2008 metų “odisėja” nepasibaigė. 2008 metų rugsėjo pabaigoje mūsų raudonieji serbentai davė trečiąjį derlių (Рис. 171)! Trys raudonųjų serbentų derliai per vieną sezoną!!! Nuostabu, ar ne tiesa! Bet ir tas derlius nebuvo paskutinis! Rugsėjo pabaigoje ant raudonųjų serbentų krūmų pasirodė eilinis, jau KETVIRTAS šio sezono DERLIUS, ir raudonųjų serbentų uogos vėl virš centimetro kiekviena, ir kiekvienos kekės ilgis apie DVIDEŠIMT CENTIMETRŲ (Рис. 172 ir Рис. 173)!!! Ir nors raudonųjų serbentų rugsėjo kekės ne tokios prašmatnios, kokios jos buvo birželio pabaigoje, nepaisant to, ir kekės, ir pačios uogos, kaip ir pirma, didžiulės!!!

Bet ne tik raudonųjų serbentų ir vyšnių uogos sureagavo į psi-lauko generatoriaus poveikį. Ne mažiau audringai, negu išvardinti augalai, į poveikį sureagavo gervuogės. Ir nors prisirpusios gervuogių uogos pasirodė 2008 metų liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje, nieko ekstraordinarinio iš to augalo niekas nelaukė (Рис. 174). Matyt, kad be reikalo! Veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos, augalų liepos “revoliucija” nepaliko nuošalyje ir to augalo! Sirpstančios gervuogės uogos darėsi vis didesnės ir didesnės (Рис. 175). Viskas lyg pagal Puškiną, kuris rašė savo “Pasakoje apie carą Saltaną”: “Ir auga ten vaikas, ne dienomis, o valandomis…”! Ir, jeigu A.S. Puškino pasakoje tai vyko su vaiku, tai mūsų atveju — konkrečiai, su gervuogių uogomis!!! To krūmokšnio uogos didėjo taip, lyg kažkokia nežinoma jėga jas būtų “pūtusi” iš vidaus. Ir ta “nežinoma” jėga buvo generatorius iš tamsiosios materijos, dėl kurio poveikio gervuogių uogos taip greitai augo. Uogų buvo vis daugiau ir daugiau, jos taip pat ir didėjo (Рис. 176). 2008 metų rugsėjyje gervuogių uogos pasidarė neįprastai didelės (Рис. 177 ir Рис. 178)!!!

Prisirpusių gervuogių uogų skersmuo pasidarė TRYS-KETURI centimetrai!!!

Nepaisant stiprių šalnų naktimis ir dienomis, gervuogių uogos sirpo ir spalyje, ir lapkričio viduryje (Рис. 179). O tam, kad įsitikintumėte, kad gervuogių uogos iš tikrųjų didžiulės, pakanka pažvelgti į sekančią fotografiją (Рис. 180)!!! Bendrai, šiais, 2008 metais visos uogos nutarė siekti “pasaulinių rekordų” pagal dydį ir nepertraukiamą derliaus davimą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, per penkis psi-lauko generatoriaus darbo metus įvyko praktiškai visų augalų kokybinis šuolis.

Šiais klausimais neatsiliko ir kiti augalai — avietės! Ir nors raudonosios ir geltonosios avietės šiais metais negali varžytis uogų dydžiu su gervuogėmis ir raudonaisiais serbentais, bet… nepaisant to, jos taip pat save parodė didvyriškai!!! Pradėkime nuo raudonosios avietės arba Rubus daeus, jeigu lotyniškai. Šiais, 2008 metais, raudonųjų aviečių uogos prisirpo birželio viduryje (Рис. 181). Sirpstančios uogos džiugino ir savo dydžiu, ir savo derlingumu, ir derliaus davimo trukme! Bet neskubėkime. Raudonoji avietė (Rubus daeus) nepertraukiamai davė derlių visą birželį (Рис. 182), liepą (Рис. 183), rugpjūtį (Рис. 184), rugsėjį (nėra fotografijos), spalį (Рис. 185, Рис. 186, Рис. 187, Рис. 188) ir lapkritį (Рис. 189, Рис. 190, Рис. 191). Nuo rugsėjo pabaigos, visą spalį ir lapkritį naktimis buvo šalnos ir kuo toliau — tuo stipresnės. Būtent todėl spalį ir lapkritį tiek raudonosios avietės fotografijų, kad būtų galimybė pateikti nuodugnius įrodymus to, kaip raudonoji avietė net esant stiprioms šalnoms naktimis, tebežydi, nepaisant šalčių, šviesos trūkumo, ir beveik be sustojimo lyjančio lietaus, normaliai formuojasi uogos!

Kaip matosi iš fotografijų, iki pat lapkričio vidurio, tomis sąlygomis ne tik raudonosios avietės uogos normaliai sirpsta, bet ant stiebų atsiranda jauni, visiškai sveiki lapai, nors lapkričio viduryje naktinės šalnos pasiekdavo iki minus 10 laipsnių pagal Celsijų! Visiškai įmanoma, kad raudonoji avietė derlių duos dar kurį laiką, bet… net ir šiandiena turime BEVEIK ŠEŠIS MĖNESIUS NEPERTRAUKIAMO ŽYDĖJIMO IR DERLIAUS DAVIMO!!! Ir visa tai blogiausiame, kokį tik galima sugalvoti, dirvožemyje ir VISIŠKAI BE JOKIOS CHEMIJOS! Ir prie viso to, raudonosios avietės uogos daug didesnės už aviečių uogas, kurios auga įprastose sąlygose!

Bet ne tik raudonosios avietės tapo eilinėmis “maratonininkėmis” pagal derliaus davimo trukmę, jos “sesutės” — geltonosios avietės (Rubus ellipticus) — taip pat nepasidavė! Geltonosios avietės pradėjo duoti derlių birželio pradžioje (Рис. 192). Ta aviečių rūšis — rūšis lepūnėlė, reikli augimo sąlygoms, temperatūrai ir, atitinkamai, iš Rubus ellipticus galima buvo laukti visko, tik ne to, kas įvyko! O įvyko štai kas. Rugpjūčio viduryje geltonoji avietė, lyg niekur nieko, dar davė derlių (Рис. 193). Bet ir tai buvo galima laikyti “normaliu” jeigu tik ne vienas “bet”!!! Geltonoji avietė didelė šilumamėgė, o nuo rugsėjo pabaigos prasidėjo šalnos, apie kurias jau ne kartą užsiminiau. Tai štai, geltonoji avietė davė derlių rugsėjo pabaigoje (Рис. 194), ir spalyje (Рис. 195), ir LAPKRIČIO PRADŽIOJE (Рис. 196)!!! Naktimis ŠALTIS PASIEKDAVO IKI –10 LAIPSNIŲ CELSIJAUS, o šilumamėgė geltonoji avietė ir toliau, lyg niekur nieko, duoda derlių! Ir kas dar įdomu, kad geltonosios avietės lapų rugsėjį, spalį ir lapkritį šaltis visiškai nepalietė, ir jie atrodo, lyg visiškai neseniai buvo palikę savo namelius-pumpurus! Ir lyg tai iš viso nebuvo jokių naktinių šalnų. Net gana dideli šalčiai naktimis NETURĖJO ĮTAKOS UOGŲ SIRPIMUI IR LAPAMS! Medžių syvai, augalų kraujas, AUGALUOSE NEUŽŠĄLA!!! Ir tai vyksta veikiant psi-lauko generatoriui, ypač po to, kai prieš kelis metus buvo įdiegta speciali programa, kuri medžio syvų struktūrą pakeitė taip, kad nesušaltų. Ir štai, jau tris metus po tos programos sukūrimo, vis daugiau ir daugiau AUGALŲ DAROSI NEPAŽEIDŽIAMAIS ŠALČIO!!!

Tokiu būdu, geltonoji avietė šiais metais derlių davė virš PENKIŲ MĖNESIŲ!!!

Bet neabejotinu rekordininku tarp uogas duodančių augalų buvo braškės, tiksliau — sodo žemuogės (Fragaria ananassa)!!! Tos uogos pradėjo žydėti dar balandyje (Рис. 197), kas žymiai vėliau, negu praėjusiais metais ir to priežastis, labai šaltas šių metų pavasaris ir nepakankama saulės šviesa. Dėl to sodo žemuogių uogos prisirpo tik antroje gegužės pusėje (Рис. 198), ir nuo to laiko žydėjimas ir derliaus davimas nesustojo. Prie viso to, visus pavėlavimus ta uoga kompensavo savo uogų dydžiu ir jų gausumu (Рис. 199). Šalia visiškai žalių uogų puikuojasi visiškai prinokusios uogos (Рис. 200), nors abi fotografijos padarytos tą pačią dieną! 2008 metų liepą ta sodo žemuogė vis taip pat dar žydi ir tuo pačiu metu veda uogas (Рис. 201 ir Рис. 202)! Kai žiūri į tas nuostabias uogas ir supranti, kad jose nėra nė lašo chemijos, ir, kad tas uogas iš šviesos “nuaudė” gyvoji gamta — atsiranda tikrumas, kad žmogus sugebės įveikti technokratinę savo išsivystymo krize ir prie viso to sugebės nepražudyti Gamtos! Žinoma, tai susiję su visu tuo, apie ką buvo rašyta, bet… tos Saulės pripildytos uogos, paprasčiausiai, apie tai šaukia (Рис. 203)! Rugpjūtyje prisirpusios uogos puikuojasi šalia vos tik išsiskleidusių žiedų (Рис. 204). Ir pačios uogos tiesiog prisotintos gyvybinės jėgos (Рис. 205) ir niekada jos nesuskys po keleto dienų saugojimo šaldytuve, kaip tai dažnai nutinka su “braškių” uogomis, kurios išaugintos chemijos pagalba šiltnamiuose! Rugsėjis buvo turtingas uogomis taip pat, kaip ir praėję šių metų mėnesiai, be to, ir uogų dydis buvo ne mažesnis, o net didesnis (žr. Рис. 178) už pirmųjų uogų. Niekas nepasikeitė ir spalyje, ir tai, nepaisant stiprių naktinių šalnų. Kiekvieną rytą eiliniai braškių pumpurėliai skleidė savo “veidelius” prieš Saule, tik, štai, Saulė ne kiekvieną dieną pažvelgdavo iš už pilkų rudeninių debesų (Рис. 206). Ignoruodamos stiprėjančius naktų ir dienų šalčius, sodo žemuogės tebežydi ir duoda derlių lapkričio viduryje (Рис. 207).

Netikėtai daug siurprizų šiais metais pateikė ir grybai… apie kuriuos jau seniai niekas negirdėjo! Bet viskas iš eilės. Pradėsiu nuo valgomųjų dantenių (Shiitake), kurie Pietryčių Azijoje auginami virš tūkstančio metų. Valgomieji danteniai (Shiitake) — pats populiariausias MEDŽIŲ GRYBAS Japonijoje!!! O tai reiškia, kad grybas auga ant trūnijančios medienos. Tai štai, mūsų valdose medžių grybas (šitaki) auga įprastose laukymėse, beveik grynoje kalkžemėje (Рис. 208)! Ir taip, medžių grybas auga įprastoje laukymėje, kurioje nėra nei medienos, ir bendrai — nei augančių, nei pūvančių medžių! Nepaisant to, šitaki (o tai būtent šitaki) ramiai sau auga laukymėje, ir dar kalkžemėje! Tuo, kad tai tikrai šitaki, norintys gali įsitikinti pažvelgę į fotografiją, kurioje gerai matosi to grybo kepurėlės struktūra, kurios neįmanoma supainioti su kokio nors kito grybo kepurėle (Рис. 209). Grybo kepurėlių dydžiai stipriai viršija įprastą tų grybų dydį, jie atrodo žymiai mėsingesni už savo gentainius (Рис. 210). Tiek mėsingesni, kad mūsų senbernare Kori pati mėgina paragauti, kol visi kiti dar tik apie tai galvoja (Рис. 211)!!! “Japonų” liepos puolimas pasirodė dar ne paskutinis. Atlikę daugybinis “pasikasimus”, rugpjūtyje tie grybai vėl pradėjo “psichine” ataką (Рис. 212 ir Рис. 213). Šiais metais tų grybų “okupuota” teritorija žymiai didesnė, negu buvo praeitais metais — tikras požymis, kad to grybo grybiena AUDRINGAI AUGA IR KALKŽEMĖJE!!! Ne medienoje, ir ne medžių pjuvenose, o būtent kalkžemėje, kas iš principo NEĮMANOMA, bet, nepaisant to, tai faktas!..

Visiškai mums netikėtai laukymėje pasirodė Karališkieji grybai arba Juodieji šampinjonai (Рис. 214 ir Рис. 215). Netikėta buvo todėl, kad iš pradžių niekas negalėjo suprasti, koks tai grybas. Ir to priežastis buvo ta, kad tas grybas… iš Karališkojo Slėnio laukymių pranyko daugiau negu prieš šimtą metų!!! Kažkada juodieji šampinjonai augo Karališkame Slėnyje, ir juos labai mėgo Liudvikas XI, kuris gyveno šiame slėnyje, kaip ir kiti Prancūzijos karaliai iki jo ir po jo. Būtent dėka to tas slėnis buvo pavadintas karališkuoju, ir tas pavadinimas išliko iki šių laikų, išliko daug karališkų pilių (šato). Ir tik šio slėnio miškuose ir laukymėse galima buvo rasti Karališkąjį grybą arbą Juodąjį šampinjoną! Tas grybas taip patiko Liudvikui XI, kad jis už tuos grybus mokėjo auksu pagal svorį!!! Bet palaipsniui Juodasis šampinjonas visiškai išnyko. Ta legenda apie Karališkąjį grybą atgijo visiškai atsitiktinai, kai buvo surastas pirmas Juodasis šampinjonas. Apie tą grybą specialiuose žinynuose jau nebebuvo užsimenama, tik mūsų senas kaimynas-prancūzas, kai jam parodė tą grybą, prisiminė, kaip jo senelis pasakodavo legendą apie Karališkąjį grybą, kuris vieną dieną be pėdsakų išnyko iš Karališkojo Slėnio miškų ir laukymių… Niekas taip ir nesuprato to grybo išnykimo priežasčių, o reikėtų dėl to susimąstyti!!! Ir esmė net ne pačiame grybe, o priežastyse, kodėl tas grybas išnyko iš laukymių. Bet viskam savas laikas, o kol kas tęskime pasakojimą apie mūsų parko grybus. Juodasis šampinjonas pradėjo labai greitai kompensuoti praradimus, kurie sudarė per tokį ilgą laiką. Vis daugiau ir daugiau tų grybų pasirodydavo iš po žolės (Рис. 216 ir Рис. 217). Ir tai vyko ne tik liepą, bet ir rugsėjo pabaigoje, taip kad gavome du Juodųjų šampinjonų derlius per vieną sezoną. Prie viso to iškyla vienas klausimas: Kodėl tas išnykęs grybas pasirodė mūsų valdose, tuo metu, kaip kitur, bet kuriuo atveju, Karališkame Slėnyje, to grybo nerandama?

Pirma, reikia išsiaiškinti, kodėl tas grybas išnyko. O tas grybas išnyko, kai nebuvo jokių staigių gamtos sąlygų pasikeitimų, o buvo tik vis auganti technokratinės žmogaus veiklos įtaka Gamtai. Kitais žodžiais, kai gamtos užterštumo lygis pasiekė tam tikrą to grybo pakantumo užterštumui lygį, ta rūšis išnyko, galima pasakyti — išmirė! Arba, bet kuriuo atveju, grybiena ir to grybo sporos užmigo iki geresnių laikų. Nes grybiena ir, ypač, grybų sporos, gyvais gali išlikti labai ilgą laiką ir nežūti. Tai natūralus gyvų organizmų išlikimo mechanizmas, ypač tokių, kaip grybai. Tokiu būdu, aiškėja situacija, kodėl šie grybai išnyko iš Karališkojo Slėnio. O dabar liko išsiaiškinti, kodėl tie grybai vėl pasirodė, bet tik mūsų valdose!? Tas grybas išnyko dėl gamtos užterštumo ir… vėl pasirodyti galėjo tik tada, kai buvo pašalinta jo išnykimo priežastis — kitais žodžiais, jeigu to grybo įprasta gamtinė aplinka sugrįžo į sąlygas, leidžiančias Juodajam šampinjonui vėl laisvai augti! O dabar liko tik nustatyti priežastis, KODĖL BŪTENT ŠIUO METU ATSISTATĖ EKOLOGIJA IR DĖL KOKIŲ PRIEŽASČIŲ!?

Juodiesiems šampinjonams palanki gamtinė aplinka atsistatė TIK MŪSŲ VALDŲ RIBOSE ir TIK DĖL GENERATORIAUS IŠ TAMSIOSIOS MATERIJOS POVEIKIO!!! O tai, kad Juodųjų šampinjonų atsigavimo priežastimi yra jiems palankių gamtinių sąlygų atkūrimas, seka jau iš to, kad niekas net nežinojo apie tuos grybus, ir apie tai, kad jie išnyko daugiau, negu prieš šimtą metų! Nes psi-lauko generatorius savaime neveikia! Tam, kad gautume kokį nors efektą nuo psi-lauko generatoriaus poveikio arba, kitaip — generatoriaus iš tamsiosios materijos, iš pradžių būtina į jį įdėti atitinkamą programą ir tą programą reikiamai sutvarkyti! O juk to niekas nedarė, ir Juodųjų šampinjonų atsiradimas yra niekas kitas, kaip šalutinis to generatoriaus veikimo produktas. O generatoriaus darbas buvo užprogramuotas taip, kad būtų valomas vanduo, dirvožemis, gruntiniai vandenys ir oras nuo visų galimų teršalų. Ir štai, po psi-lauko generatoriaus penkerių metų darbo, gamtinė aplinka pasiekė tokį lygį, kad mieganti grybiena ir juodųjų šampinjonų sporos atgijo ir pasirodė paviršiuje!!! O jeigu turėti omeny tai, kad palankios sąlygos tiems grybams augti išnyko daugiau kaip prieš šimtą metų, tai sako apie tai, kad psi-lauko generatorius gamtines sąlygas atstatė kaip minimum iki lygio, kuris buvo prieš šimtą metų!!! O jeigu turėti omeny ir tai, kad tie grybai “veržiasi” link šviesos po tokio ilgo “letargo” miego, tai visiškai įmanoma, kad gamtinės sąlygos atsistatė iki to lygio, kokios buvo Liudviko XI laikais, tokiais nuo mūsų nutolusiais XV mūsų eros amžiaus laikais. O tas faktas leidžia tvirtinti, kad ĮMANOMA NE TIK SUSTABDYTI TOLESNĮ PLANETOS EKOLOGINĖS SISTEMOS NAIKINIMĄ, BET IR ĮMANOMA ATSTATYTI TAI, KAS JAU BUVO SUNAIKINTA DĖL “PROTINGOS” ŽMOGAUS VEIKLOS!!!

Tai reiškia, kad įmanoma atstatyti daugelį išnykusių augalų ir kitų gyvų organizmų rūšių ir į Midgard-Žemės gamtą sugrąžinti daugelį išnykusių gyvų organizmų rūšių!!! O tai, kad panašūs dalykai įmanomi — aiškiai seka iš to, kas įvyko su Juodaisiais šampinjonais mūsų valdų ribose. Žinoma, įvairiose vietose, priklausomai nuo jų užterštumo lygio, gali prireikti daugiau negu penkerių metų psi-lauko generatoriaus darbo trukmės!!! Bet tai nesvarbu, o svarbu tai, kad panašūs dalykai įmanomi, ir įmanomi praktiškai, ir tam nereikia jokios chemijos arba dar ko nors panašaus, o pakanka sukurti pasi-lauko generatorių arba kitaip — generatorių iš tamsiosios materijos, kuris taip struktūrizuos erdvę, kad išnyks bet kokie teršalų pėdsakai, įskaitant radioaktyvumą!!! Ir tam generatoriui nereikia benzino, anglies, medienos arba elektros energijos. Psi-lauko generatorius pats save aprūpina vis tos pačios erdvės struktūrizavimo dėka, ir tuo metu NEPAŽEIDŽIAMA GAMTINĖ HARMONIJA ir PATS ERDVĖS “AUDINYS»!!! O kaip tai daroma — tai jau kitas klausimas, visame tame svarbiausia tai, kad panašiai, kas vyksta mūsų valdose, įmanoma padaryti visoje Midgard-Žemėje, tik tai įvyks tada, kai tam ateis laikas! O kol kas viskas vyksta tik mūsų valdose… Ir vyksta ne tik su Juodaisiais šampinjonais, bet ir su kitais išmirusiais arba išnykusiais grybais! Ir grybai — tik pirmosios “kregždutės” ir “pirmosios kregždutės” todėl, kad grybai seniausi iš išlikusių gyvų organizmų, ir jie gyvena dirvožemyje, todėl labiausiai priklauso nuo dirvožemio būsenos!!!

O prieš pereinant prie kitų grybinių stebuklų, noriu pabaigti pasakojimą apie šampinjonus. Mūsų valdų ribose taikiai sugyvena patys įvairiausi šampinjonai. Čia puikiai jaučiasi ir baltasis šampinjonas, kurį taip gerai beveik kiekvienas žino, tik baltieji šampinjonai mūsų valdose auga laukymėse ir natūraliose sąlygose, ir tuo stipriai skiriasi nuo parduotuvinių, kurie užauga cheminių trąšų pagalba su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis! Žinoma, toli gražu ne kiekvienas gali užsiauginti šampinjonų gamtinėmis sąlygomis, to ir nereikia! O reikia šampinjonus ir kitus grybus auginti, ir ne tik grybus, be jokių chemijų net pramoniniais kiekiais, panaudojant vis tą patį psi-lauko generatorių! Tuo labiau, kad yra praktinis to generatoriaus darbo patvirtinimas. O kol kas sugrįžkime prie mūsų “avinų”, ir pasižiūrėkime, kaip jaučiasi baltieji šampinjonai mūsų valdų kalžemėje! O “jaučiasi” jie tokiose jiems šiurpiose sąlygose… visiškai normaliai, jeigu tik ne puikiai (Рис. 218)! Iš viso, šiais metais buvo labai daug netikėtumų iš grybų karalijos. Visiškai netikėtai iš po žemių pradėjo lysti grybų kepurėlės arba labai retų, arba jau visiškai iš prancūzų akiračio išnykusių grybų. Kai kurie iš tų grybų augo tik Prancūzijoje, kiti — buvo vietinių porūšių atstovai. Vienaip ar kitaip, vyko tikra grybų “revoliucija” tikrąja to žodžio prasme! Iš po žemių išlindo taip vadinamų, Gumburinių grybų kepurėlės arba lotyniškai — Amanita Strobiliformis arba Amanite ‘pomme sapin, jeigu prancūziškai (Рис. 219). Dar visiškai jauni Gumburiniai grybai, bet ant jų kepurėlių jau galima pamatyti rudos spalvos ataugėles, kurios primena kankorėžių (gumburėlių) žvynelius, tikriausiai jie ir pasitarnavo, kad taip keistai buvo pavadinti tie grybai!!!

Iš principo, grybų su tokiomis reljefinėmis kepurėlėmis savo gyvenime dar niekada nebuvau matęs ir niekada neskaičiau jokio aprašymo apie ką nors panašaus. Žinoma, pas mane, kaip grybų žinovo, patirtis praktiškai nulinė, nes mano gimtosiose vietose grybų buvo mažai. Todėl, kaip grybų žinovo, patirtis pas mane labai menka, nes esu rinkęs tik šampinjonus stepių gyvenviečių miškingose juostose, ir pamaskvės miškuose rinkdavau lepšius, raudonviršius ir baltuosius grybus. Bet man savo laiku teko gana nemažai skaityti apie grybus, augančius Tarybų Sąjungos teritorijoje, bet man niekada neteko skaityti apie tokios keistos formos grybus, kaip akmeninis grybas. Bet toks grybas pasirodė ne vieninteliu tokios rūšies siurprizu šiais metais. Šiais metais mūsų parko laukymėse pasirodė visiškai neįtikėtinos rūšies grybas, be viso to, dar ir valgomas, ir turintis aukščiausią skoninę kategoriją iš visų valgomų grybų. Tokių aukštų skoninių savybių grybas lotyniškai vadinasi Coprinus comatus, prancūziškai Coprin chevelu, angliškai — Hairy Coprin, rusiškai — Gauruotasis mėšlagrybis (Рис. 220)! Grybo pavadinimas toli nuo estetinės tobulybės, bet… tai esmės nekeičia, ir jis yra vienas iš skaniausių valgomų grybų! Nerekomenduojama to grybo supainioti su kitais jo giminaičiais — Coprinus atramentarius — mirtinai nuodingais grybais! Bet pats Coprinus comatus — Gauruotasis mėšlagrybis — visiškai tuo atžvilgiu nekaltas grybas! Kas dėl tokio jam nepalankaus pavadinimo, galima tik pasakyti, kad, bet kuriuo atveju, mūsų valdose, tas pavadinimas jam visiškai netinka jau vien todėl, kad tie grybai pasirodė parko laukymėje, kalkžemėje, kur jokio mėšlo net arti niekur nebuvo! O ant grybo nukritęs lapas jį daro panašų į karališką muškietininką madinga kepure, ar ne tiesa!?

Nutarė paprašyti “leidimo gyventi” mūsų valdose dar vienas Japonijos salų gyventojas — Asparagus mushrooom (Рис. 221). Tas grybas turi kai kokias savybes, kurias privalo žinoti gurmanai prieš tai, kaip tą grybą panaudoti valgio ruošimui. Japonijoje tas grybas labai vertinamas dėl jo skoninių savybių, bet… to grybo viršūnėlių ir šaknelių problemėlė turi pačias tiesiogines sąsajas, tiesa, šiek tiek pakeistoje formoje, ir štai kodėl… To grybo kotas labai skanus, o kepurėlė… nuodinga!!! Todėl tai visada reikia prisiminti ir pageidautina nesupainioti, ką galima valgyti, o ko ne! Be viso to, tas grybas atrodo lyg atvykėlis iš kitos planetos, tokia neįprasta jo forma (Рис. 222). Įdomu ir tai, kad tie grybai pasirodė lapkrityje, kai šalnos būdavo ne tik naktimis, bet ir dieną, ypač antroje lapkričio pusėje (Рис. 223). Bet to grybo mėgėjai turi vieną paguodą (įvertinant to grybo kepurėlės nuodingumą) — jo valgomas ir toks skanus kotas labai aukštas ir mėsingas! Taip kad, į to grybo mažą ir nuodingą kepurėlę galima nekreipti dėmesio, išskyrus tuos atvejus, kada ta kepurėlė atsiduria vienoje lėkštėje su kotu (Рис. 224)!

Mūsų valdose prisirašė dar vienas grybas, jis turi piktą lemiantį liaudišką pavadinimą — raganų grybas arba gyvačių grybas (Рис. 225). Tokį nepatrauklų pavadinimą tas grybas gavo dėl savo vienos keistenybės. To grybo grybiena žemės paviršiuje augina vaisius – grybus, kurie sudaro idealius apskritimus. Būtent tas faktas žmonėms sukelia miglotas asociacijas. Iš tikrųjų raganų arba gyvačių grybas — tai Boletus Luridus arba Paąžuolis paprastasis, valgomas ir labai skanus grybas, jeigu tik jį gerai termiškai apdoroti, o žalias — nuodingas.

Visame tame nuostabu dar ir tai, kad dėl generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikio, mūsų valdose pradėjo augti grybai iš visiškai skirtingų klimatinių juostų, atgijo jau išnykę grybai. Be to, pasirodė grybai, kurie niekada neaugo Karalių Slėnyje, ir, be viso to, grybai pasirodė tuo laiku, kai niekas nesitikėjo jų pamatyti, ir prie temperatūrų, prie kurių anksčiau jie niekada nepasirodydavo, ir įvyko dar daug, daug kitokių dalykų. Prie viso to, grybų atsirado ir vis atsiranda labai daug, ko tikrovėje iš principo nebūna, o taip pasakojama tik pasakose… o grybų ten buvo, kiek akys užmato!!! Stebina ir grybų dydis, jų kiekis, keletas derlių per vieną sezoną, jų augimas sąlygose, kurios visiškai netinka jų augimui, jeigu tik pasižiūrėti į jų įprastas augimo sąlygas ir t.t. Sekantis grybų revoliucijos herojus — Kreivabudės (Oyster Mushroom) arba Pleurotus Ostreatus, jeigu tą grybą pavadinti lotyniškai. Ir vėl, įprastose gamtinėse sąlygose visame pasaulyje kreivabudės auga ant gyvos arba mirusios medienos. Tai visame likusiame pasaulyje, o mūsų valdose ir tas grybas auga pievelėse tarp žolių ir gėlių, ir dar kalkžemėje (Рис. 226)! Ir tai ne atsitiktinis “išprotėjęs grybas” arba neteisingas rūšies įvardijimas. Jokios klaidos nėra — tai kreivabudės (Рис. 227 ir Рис. 228)!!! Paskutinėje fotografijoje tas grybas savo forma tiksliai pakartoja moliusko formą, kuris nežinomu būdu atsidūrė laukymėje tarp žolių! Kartais stebiesi gamtos kaprizais, kai grybas savo forma visiškai pakartoja jūros gyvūno formą! Ko tik nesutiksi Motinėlės Gamtos kūryboje! Tik vienoje vietoje kreivabudės prisiminė savo įprastus “butus” ir glaustai apsupo (kad nepabėgtų) nupjauto medžio kelmą (Рис. 229). Ir tai, čia net kitas tų grybų porūšis, kas visiškai aišku palyginus jų formą, kepurėlių spalvą ir t.t. Mūsų valdose pasirodė ir Raudonviršiai arba Bolet Bai arba lotyniškai — Xerocomtus badius (Рис. 230 ir Рис. 231). Čia pat per žolę prasimušė ir Kartusis pipirbaravykis, spygliuočių miškų gyventojas. Lotyniškas to grybo pavadinimas — Chalciporus piperatus, iš Boletales šeimos (лат. Boletaceae), rusų literatūroje tai priskiriama prie Kazlėkų šeimos (lot. Suillus). Ir tas spygliuočių miškų gyventojas taip pat puikiai jaučiasi laukymėje (Рис. 232). Ir apie tai jis “pranešė” savo bedradraugiams, kurie negaišdami pradėjo įsisavinti naują gyvenimui tinkamą erdvę (Рис. 233). Šalia tų spygliuočių miškų gyventojų, lyg niekur nieko, prisiglaudė Rudasis baravykas paąžuolis arba Boletus luridus — grybas iš Baravykinių šeimos (lot. Boletus) tikrinių Baravykų šeimos (lot. Boletaceae). Tas kresnulis tvirtai stovi ant savo kojos, nepaisant to, kad ji pas tą grybą viena (Рис. 234). Čia pat, visiškai šalia, įsitaisė rudakepuris aksombaravykis arba Xerocomus badius, plačiau žinomas kaip Lenkų grybas (Рис. 235). Čia pat “prisiregistravo” baltasis Lepšis (palšasis raudonviršis) arba Leccinum holopus be to, gana įspūdingo dydžio (Рис. 236, Рис. 237). Netoliese įsikūrė baravykinis Kazlėkas arba Suillus luteus, Prancūzijoje plačiau žinomas kaip Bolet jaune (Рис. 238). Garsusis Tikrinis baravykas arba Boletus edulis — dar vienas garsus Baravykų šeimos atstovas (lot. Boletus), vienas iš pirmųjų įsisavino mūsų valdų plotus. Apie tą rudeninio miško karalių jau buvo užsiminta straipsniuose ”Gyvybės šaltinis-1” ir ”Gyvybės šaltinis-5”.

Šiais, 2008 metais, tikriniai baravykai pasirodė birželio viduryje, kas savaime neįprasta (Рис. 239)! Rugpjūtyje tas rudeninių miškų grybų karalius vėl pasirodė, matyt, nusprendė, kad pasidaryti dar ir vasarinio miško karaliumi (Рис. 240). O gal todėl, kad iš rudeninio miško karaliaus sosto jį bando “išstumti” voveraitės… Taip, taip — tos pačios voveraitės, tik ne visai įprastos voveraitės, o mūsų valdų voveraitės! Ir, kaip bebūtų keista, tie grybai “slegia” savo mase tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme (Рис. 241). Tikroji voveraitė arba Cantharellus tubiformis, kuri labai gerai įsisavino naujas teritorijas. Tik mūsiškių voveraičių dydis iš tikrųjų karališkas. Bet ir tarp voveraičių eina kova už lyderiavimą. Keletas voveraičių-pretendenčių nusprendė užginčyti Tikrinio baravyko karaliaus titulą. Kita voveraitė-konkurentė — Cantharellus cibarius, taip pat nenusileidžia varžovėms (Рис. 242). Kiekviena voveraitė-konkurentė “atėjo” su svita, kaip ir priklauso “karališkoms personoms” (Рис. 243). Kiekviena tos “svitos” voveraitė — didžiulė (Рис. 244)! Pakanka palyginti voveraitės dydį su nukritusiais klevo lapais, kad suprastumėte, kad esmė ne fotografijose iš arti! Apie klevo lapų dydį detaliai galima perskaityti straipsnyje ”Gyvybės šaltinis-1”. O tiems, kas tingi tai padaryti, ir kas nenori patikėti žodžiais, pakanka pasižiūrėti į fotografiją ir įsitikinti, kad niekas net ir nebando apgaudinėti (Рис. 245). Bet ne tik savo dydžiu ir formomis voveraitės nusprendė stebinti šiais metais. Visiems netikėtai, mūsų valdose pasirodė grybas, kurio net neįmanoma rasti žinynuose. O to grybo neįmanoma rasti žinynuose dėl vienos paprastos priežasties — tas grybas jau seniai išnyko iš Karališkojo Slėnio laukymių. Ir tas grybas — taip pat Voveraitė (Canthauulas) tik jos spalva labai neįprasta. Tos voveraitės kepurėlė rudai-raudona, gana neįprastos formos ir… didžiulė (Рис. 246 ir Рис. 247). Iš praeities sugrįžo net tos voveraitės atmainos. Antrasis išmirusių ir prisikėlusių voveraičių su rudai raudonomis kepurėlėmis žygdarbis išsiskiria kepurėlių apvalumu (Рис. 248 ir Рис. 249).

Mūsų valdose pasirodė ir išnykę Juodieji kelmučiai (Рис. 250). Ir vėl, jie gyvena ant gyvosios ir negyvosios medienos, o mūsų valdose jie puikiai jaučiasi pelkėse tarp žolių ir visiškoje kalkžemėje. Bet, gali būti, kad prisikėlę kelmučiai po ilgo miego ką nors supainiojo!? Tai ne — ir likusieji kelmučiai, kurie niekada nebuvo išmirę, ir negalėjo nieko supainioti po ilgo miego, nepaisant nieko, auga tose pat pelkėse. Tikrasis kelmutis arba Armillaria mellea kuo ramiausiai jaučiasi laukymėje tarp žolių (Рис. 251). Prie viso to — kelmučiai daug didesni už savo gentainius. Neapsiėjome ir be žemiškojo Kelmučio arba (Juodkotės ugniabudės) Flammulina velutipes, kuris visur auga ant kelmų ir lapuočių medžių kamienų, o mūsų valdų ribose — laukymėse (Рис. 252 ir Рис. 253). Tiesa, žemiškieji kelmučiai savo dydžiu nesiskiria nuo savo gentainių, bet jie auga laukymėse ir grynoje kalkžemėje, o ne ant medžių kamienų arba kelmų. Vienintelis kelmutis, kuris nepakeitė savo gyvenimo įpročių — tai pievų kelmutis arba (Lauminis mažūnis) Marasmius oreades (Рис. 254). Ta šauni kompanija neapsiėjo ir be vasaros Kelmučio arba Kuehneromyces mutabilis (Рис. 255). Vasaros kelmutis taip pat negali pasigirti savo dydžiu, kaip ir pievų kelmutis, bet, skirtingai nuo paskutiniojo, vasaros kelmutis įsisavino kitus augimo plotus — pievutes! Jam jau nebėra reikalo gadinti gyvą medieną arba įsikurti ant mirusių medžių arba kelmų, kaip tai daro kiti gentainiai. Taip kad, mūsų valdų ribose visi kelmučiai įsisavino laukymes ir puikiai auga kalkžemėje. Tai įmanoma tik veikiant psi-lauko generatoriui, kuris grybams (ir ne tik) sukūrė tokias galimybes. Bet, kas įdomu kelmučių atveju, kad vasarinis kelmutis, pievų kelmutis, tikrasis kelmutis, žemiškasis kelmutis, juodasis kelmutis — laukymėse pasirodė beveik vienu metu, lyg tai jiems neegzistuotų gamtiniai sezonai, apie ką puikiai pasako kelmučių pavadinimai. Mūsų valdų ribose susimaišė visi metų laikai ir visos klimatinės juostos. Mūsų valdų ribose tolimų, šiltų kraštų augalai jaučiasi taip pat gerai, kaip ir Tėvynėje, nekreipia jokio dėmesio į stiprius šalčius ir karščius, nepertraukiamus lietus ir vėjus, pučiančius viena kryptimi mėnesių mėnesius. Psi-lauko generatorius neįmanomą padaro įmanomu, padaro įmanomu tai, ko nedrįso pasakoti net pasakose ir neprigalvojo net fantastai…

Bet prieš šiame straipsnyje padedant paskutinį tašką, noriu dar šiek tiek papildyti kai kokiais įdomiais faktais, kurie atsirado šio straipsnio pabaigimo momentu. Tai štai, nepaisant šalčių, lietaus ir kitų vėlyvo rudens “malonumų”, kurie labiau primena rusiškas žemes, negu Prancūziją, ypač garsiajame Karalių Slėnyje, “stebuklai narvelyje” nesibaigia. Lyg niekur nieko tebežydi braškės, nors jau lapkričio 25 diena! Ant braškių krūmelių, tarp to daugiamečio augalo sultingų žalių lapų, skleidžiasi vis nauji žiedai (Рис. 256). Šalia besiskleidžiančių žiedų matosi naujos uogų užuomazgos, o juk šalčiai niekur nepradingo, jokio atšilimo net ir nelaukiama! Liko tik šiek tiek palaukti, kol prinoks naujos uogos, ir tada bus galima kalbėti apie nenutrūkstamą braškių žydėjimą ir derliaus davimą. Bet ir Passiflora Sayonara neatsilieka nuo braškių. Lapkričio pradžios užuomazgos pavirto prinokusiais vaisiais. Vienu metu prinoko ir rudai violetinės spalvos vaisiai (Рис. 257), ir tamsiai raudonos žievelės vaisiai (Рис. 258). Ir nors vaisiai šiek tiek mažesni už savo vyresniuosius “draugus”, nepaisant to, jie beveik du kartus didesni už savo gentainius už mūsų valdų ribų. Nekalbant jau apie tai, kad šiuo metu tų vaisių iš viso neturėtų būti, o patys pasifloros augalai turėjo žūti nuo šalčio dar prieš porą mėnesių. Tai ne — tie vaisiai ir toliau tebežydi ir nokina įvairių spalvų vaisius (Рис. 259). Ant lianų Passiflora Sayonara taip pat noksta nauji vaisiai, nors dabar jau lapkričio 25-oji (Рис. 260)… O lapkričio 26 d. laukiami iki -12 laipsnių pagal Celsijų šalčiai ir… sniegas. Štai tokie “pyragai” “kepami” mūsų valdose veikiant psi-lauko generatoriui arba generatoriui iš tamsiosios materijos…

Nikolajus Levašovas,
2008 metų lapkričio 28 d.

.

[/et_pb_text][/et_pb_column][/et_pb_row][/et_pb_section]