GYVYBĖS ŠALTINIS

7 Dalis. Naujametiniai siurprizai

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Atrodė, kad po gruodžio vidurio mūsų prancūziškose valdose laukti ko nors neįprasto nebuvo jokių priežasčių. Nepaisant daugelio neįtikėtinų pasikeitimų, kurie įvyko su augalais mūsų parke, sode ir darže, gruodis yra gruodis. Dar daugiau, paskutinės keletas žiemų Prancūzijoje priminė žiemas Vidurinėje Rusijos Juostoje: šalčiai iki -20 laipsnių pagal Celsijų, sniegas, ledas ant upių ir ežerų… Toks oras, ypač Karalių slėnyje, švelniai tariant, neįtikėtinas! Na, ką gi į tai galima pasakyti: globalus „atšilimas“ ir yra „globalus“ atšilimas!

Šiais, 2008 metais šalnos naktimis prasidėjo jau rugsėjo pabaigoje, ir visą spalį, ir lapkritį minusinės temperatūros būdavo ne tik naktimis, bet ir dienomis. Apie tai aš jau gana detaliai rašiau straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 6”. Keletą mėnesių iš eilės orai, kurie nesuderinami su daugelio mūsų valdose augančių subtropinių, tropinių, subekvatorinių ir ekvatorinių augalų gyvenimo sąlygomis, ne tik nepražudė tų augalų, bet ir nė kiek nesutrukdė tiems švelniems šilumamėgiams augalams žydėti, vesti vaisius, išleisti naujus švelnius lapelius… trumpiau, elgtis taip, lyg jie augtų pačiose geriausiose jiems pritaikytose gamtinėse sąlygose!

Bet… prie visų tų neįtikėtinų dalykų, apie kuriuos aš jau rašiau straipsniuose ”Gyvybės šaltinis 1-6”, vis dėl to VISŲ AUGALŲ medžio syvai prie tokių temperatūrų tekėjo lėčiau ir, atitinkamai, visi gyvybiniai procesai TURI SULĖTĖTI!!! Tai, jeigu į tai žiūrėti iš visiems mums įprastų pozicijų, kurios grindžiamos per tūkstantmečius įgyta praktika! Bet, veikiant psi-lauko arba „tamsiosios“ materijos generatoriui, ta, per tūkstantmečius įgyta patirtis jau NEVEIKIA!!! „Blaiviai“ galvojant, tam, kad užsimegztų vaisių užuomazgos, augaluose turi būti maksimalus biocheminis aktyvumas. Ir toks biocheminio aktyvumo lygis NEĮMANOMAS esant žemoms temperatūroms! Būtent todėl vaisiai sunoksta pagrindinai vasarą, o ne žiemą! Bet taip yra visame „teisingame“ pasaulyje, o mūsų „neteisingame“ parke ir darže viskas įmanoma! Anksčiau aš jau rašiau, kaip per 2007-2008 metų žiemą Japoniškos Slyvos vaisiai kaupė gyvybinius syvus, o visiškai prinoko pavasarį. Tai buvo neįtikėtina, bet vaisiai noko lėčiau, negu savo įprastose sąlygose (detaliau žr. ”Gyvybės šaltinis 3-4”.

Bet tai, kas įvyko su Pasiflora Sayonara niekuo kitu, kaip Naujametiniu siurprizu pavadinti neįmanoma! Passiflora Sayonara tapo vienu iš straipsnių ”Gyvybės šaltinis 5 ir 6” herojų, ir ten detaliai galima perskaityti apie tą tropinę lianą, kuri Europoje gali augti tik Botanikos soduose! Be to, kad MŪSŲ Passiflora Sayonara nežuvo esant stipriems šalčiams, ir vaisius davė iki pat šalnų, jo sodinukai į psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) poveikį sureagavo NEvienodai! Daugelio faktorių sankaupa privedė prie to, kad vieno ir to paties augalo sodinukai — tropinės lianos Passiflora Sayonara — į poveikį sureagavo neįtikėtinu būdu!

Išilgai daržo pasodinti Passiflora Sayonara sodinukai vienas nuo kito buvo nuo keleto iki kelių dešimčių metrų! Ir to pakako, kad vieno ir to paties augalo sodinukai atsidurtų šiek tiek skirtingose sąlygose! Sąlygose, kurios susidarė ant gamtinės kokybinės paviršiaus struktūros uždėjus psi-lauko generatoriaus poveikį. Priminsiu, kad Passiflora Sayonara — hibridas, gautas sukryžminus dvi tropines lianas:

Passiflora Caerulea — pasiflora mėlynoji, nes taip į rusų kalbą verčiami visi jos lotyniški pavadinimai, daugiametė žolinė liana gali pasiekti 6-9 metrų aukštį. To augalo stiebas lygus, apvalus, su eiliniais, pailgais, su odele, giliai išreikštais trigubais lapais, žaliais iš viršaus ir pilkokais iš apačios. Gėlės ant ilgų kotelių, 5-7 centimetrų skersmens, taisyklingi, su dvigubu aplinkžiedžiu, vainiklapiai blyškiai violetiniai, daugybė kolonėlėmis iškilusių kuokelių, daugybė piestelių. Tarp vainikėlio ir kuokelių dviem žiedais išsidėsčiusios ilgos siūlų pavidalo spalvotos pynelės, kas žiedams suteikia neišpasakytą grožį. Vaisius valgomas, geltonai oranžinis, su juodomis sėklomis. Passiflora mėlynoji žydi liepa-rugpjūtį, o Pietų Amerikoje, savo natūraliose sąlygose, gali žydėti beveik ištisus metus.

Passiflora amethystine (Passiflora) Tocaja — pasiflora ametistinė kilusi iš Brazilijos, turi violetinius žiedus. Tos pasifloros vaisiai yra ovalios formos ir violetinės spalvos. Vaisiai pasiekia 5-6 centimetrų dydžio. Ta pasiflora Europoje gali žydėti tik uždarose, gerai įšildytose patalpose. Bendrai, pasifloros ametistinės vaisiai violetinę spalvą įgauna tik subtropikų sąlygose (detaliau žr. ”Gyvybės šaltinis – 6”.

Tokiu būdu, Passiflora Sayonara — tropinės lianos Passiflora Caerulea hibridas, su optimaliomis augimo sąlygomis, savo lapų forma, jų spalva, o taip pat žiedų ir vaisių forma ir spalva. Bet įdomiausia tai, kad hibridas savyje turi po pusę chromosomų rinkinio iš kiekvienų „tėvų“, ir tai priveda prie to, kad hibridas skiriasi kaip nuo vienų „tėvų“, taip ir nuo kitų! O tai susiję su tuo, kad Passiflora Sayonara, kaip ir bet kuris kitas hibridas, savyje turi po pusė chromosomų rinkinio iš kiekvienų „tėvų“. O tai reiškia, kad toms chromosomoms jungiantis, susidaro kitas genų junginys, kuriame vieni genai tampa dominuojančiais, o kiti lieka – recesiniai (pasyvūs). Dėl to hibrido žiedų forma, jų spalva, lapų, vaisių forma ir spalva ir t.t., priklauso nuo to, koks genas arbe genai naujame junginyje tampa DOMINUOJANTYS!

Tas nedidelis nukrypimas apie genetikos pagrindus būtinas tam, kad paaiškinti tai, kas mūsų valdose įvyko veikiant psi-lauko generatoriui (generatoriui iš „tamsiosios“ materijos). Hibrido Passiflora Sayonara sodinukai buvo pasodinti aplink daržo tvorą vienu metu ir visi buvo paimti iš vienos vietos. Toks patikslinimas labai svarbus todėl, kad visų hibrido Passiflora Sayonara sodinukų „tėvai“ buvo tie patys, ir genų lygmenyje jie buvo VISIŠKAI TAPATŪS!

Tai štai, genų lygmenyje absoliučiai tapatūs hibrido Passiflora Sayonara sodinukai papuola į psi-lauko generatoriaus veikimo zoną, kurio poveikis užsideda ant GAMTINĖS VIETOS STRUKTŪROS, kaip ir bet kurios kitos Midgard-Žemės vietos, turinčios savo poveikį gyvai biomasei. Priminsiu, kad prieš psi-lauko generatoriaus pastatymą jokių „stebuklų narvelyje“ mūsų Pilies valdose nebuvo per ilgus tos pilies egzistavimo šimtmečius. Ir štai… ant gamtinės vietos struktūros užsideda psi-lauko generatoriaus poveikis! Iš karto pastebimos ne tik naujos augalų ir kitų gyvų organizmų savybės ir kokybės, bet… pastebimos ir iš esmės UNIKALŪS reiškiniai, kurių supratimas leis padaryti eilinį, principialiai naują šuolį į harmoningą sąveiką su Gamta, kai žmogus nustos barbariškai kištis į genetiką, mechaniškai kištis į tai, ką sukūrė Gamta! Ir tą kokybiškai naują požiūrį į žmogaus ir Gamtos sąveiką davė būtent praktika! Jo Didenybė — atsitiktinumas! Taip, taip — būtent atsitiktinumas pasufleravo principialiai naują sąveikos metodą su Gamta! Ir tai pasufleravo hibrido Passiflora Sayonara sodinukai! Ir štai, kame esmė…

Po pasodinimo į gruntą, hibrido Passiflora Sayonara sodinukai pradėjo elgtis labai keistai! Psi-lauko generatoriaus poveikiui užsidėjus ant vietovės poveikio kokybinės struktūros privedė prie to, kad pasodinti po keletą metrų ir net kelių dešimčių metrų atstumu vienas nuo kito, hibrido Passiflora Sayonara pradėjo elgtis labai netikėtai!!! Ir pačios hibrido Passiflora Sayonara lianos, ir jų lapai pradėjo atrodyti visiškai skirtingai (Рис. 1)!!! Ant vieno ir to paties hibrido Passiflora Sayonara lianų pasirodė lapai, kurie savo dydžiu, spalva ir vaškine apsaugine plėvele vienas nuo kito skyrėsi kaip dangus nuo žemės! Sąlyginai galima išskirti du lapų tipus, kurie pasirodė ant hibrido Passiflora Sayonara lianos.

Pirmasis hibrido Passiflora Sayonara lianos lapų tipas — šviesiai žali giliai SEPTYNsluoksniai lapai! Priminsiu, kad vieno iš hibrido Passiflora Sayonara „tėvų“ — Passiflora Amethystina Tocaja (pasifloros ametistinės) — šviesiai žali giliai TRIsluoksniai lapai (Рис. 2), o kito „gimdytojo“ — Passiflora Caerulea (pasifloros mėlynosios) — ilgi, padengti odine plėvele, giliai TRIsluoksniai, iš viršaus žali ir pilkoki apačioje (Рис. 3)! Įdomu, kad abiejų „tėvų“ lapai giliai TRIsluoksniai!

Tuo pačiu metu, kai mūsų lianos Passiflora Sayonara — lapai giliai PENKIAsluoksniai arba giliai SEPTYNsluoksniai!!! Vienintelį, ką paveldėjo pirmojo tipo mūsų lianos Passiflora Sayonara lapai, tai šviesiai žalią Passiflora Amethystina Tocaja lapų spalvą — pasifloros ametistinės ir … VISKAS!!! Daugiau nieko bendro tarp hibrido Passiflora Sayonara ir jo tėvų nepastebima! Žinoma, hibridas Passiflora Sayonara išliko pasifloros augalu, bet lapai, vaisiai, jų forma, dydis, spalva, sugebėjimas beveik pastoviai duoti vaisius Europos sąlygomis po atviru dangumi ir prie minusinių temperatūrų — visa tai pasikeitė veikiant psi-lauko generatoriui! Straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 6” daug medžiagos apie „stebuklus narvelyje“, atsitikusiais su hibridu Passiflora Sayonara veikiant psi-lauko generatoriui.

Bet dabar noriu atkreipti dėmesį į kitą to reiškinio aspektą — pasifloros lapus!!! Antrasis hibrido Passiflora Sayonara lapų tipas skiriasi ne tik savo forma — giliai PENKIAsluoksnio (Рис. 1), bet ir tamsiai žalia lapų spalva! Tokios spalvos nėra ir niekada nebuvo nė pas vieną iš to hibrido „tėvų“!!! Be spalvos, antrojo tipo lapai skiriasi dar ir galinga vaškine apsaugine plėvele, kuri nepalyginamai daugiau išreikšta, negu vieno iš „tėvų“ — Passiflora Caerulea (pasifloros mėlynosios)! Bet ir tai dar ne viskas! Antrojo tipo lapų dydis penkis-šešis kartus didesnis, negu „tėvų“ lapai, taip pat už savo dvynio su pirmojo tipo lapais (Рис. 4). Įdomu ir tai, kad pati antrojo tipo lapų forma skirtinga. Tarp antrojo tipo lapų yra ir giliai PENKIAsluoksniai, ir giliai SEPTYNsluoksniai lapai ir net giliai DVIsluoksniai (Рис. 5). Prie viso to, antrojo tipo lapai, paprasčiausiai, didžiuliai, lyginant su hibrido Passiflora Sayonara pirmojo tipo lapais. Hibrido Passiflora Sayonara lianoms su antrojo tipo lapais straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 6” nebuvo skiriama ypatingo dėmesio, nes, be didelių lapų, su jomis nieko ypatingo nevyko net iki pat 2008 metų lapkričio vidurio, tuo metu, kaip hibridas Passiflora Sayonara su nedideliais pirmojo tipo lapais, nustebino savo dideliais vaisiais, jų forma, spalva ir derliaus davimo terminais. Detaliau apie tai galima paskaityti straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 6”.

Iš pradžių atrodė, kad hibrido Passiflora Sayonara su antrojo tipo lapais, kaip sakoma, visa pasikeitimų jėga buvo „sunaudota“ lapams! Bet pasirodė, kad tai ne taip, paprasčiausiai, hibrido Passiflora Sayonara liana su antrojo tipo lapais mums „ruošė“ siurprizą! Dar ir tokį siurprizą, kad pirmiausiai nustebome mes patys. Ant hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais visą vasarą ir rudenį nepasirodė nė vieno žiedo, kas iš principo normalu antrųjų metų sodinukams, kurie auga už mūsų prancūziškų valdų ribų.

Kaip Svetlana nustebo, kai gruodžio viduryje ant hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais pamatė nokstančius vaisius (Рис. 6)!!! Be to, ant tų lianų atsirado iš karto dviejų kartų vaisiai! Kaip bebūtų gaila, tų augalų žydėjimo mes nepastebėjome, nes niekas nesitikėjo, kad jie „sugalvos“ žydėti gruodyje, bet lianos vaisiai patys už save kalba (Рис. 7 ir Рис. 8)! Žiūri į tropinės ir subtropinės lianos lapus ir vaisius, ir sunku net įsivaizduoti, kad jau antroji gruodžio pusė, kad dideli šalčiai dieną ir naktį, kad vos prieš keletą dienų buvo -16 laipsnių pagal Celsijų dienos metu, o sekančią dieną buvo pliusinė temperatūra ir lijo žiemiškas lietus, o naktį vėl buvo žemiau dešimties laipsnių šalčio! Paros laikotarpyje temperatūrų svyravimas į vieną ir į kitą pusę sudarė virš TRISDEŠIMTIES LAIPSNIŲ!!!

O lapams ir nokstantiems vaisiams, lyg niekur nieko, o juk tai labai šilumą mėgstantis augalas!!! Bet ir tai dar ne viskas! Tuo pat metu hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais leidžia naujus ūglius su jaunais lapeliais (Рис. 9 ir Рис. 10)!!! Ir dar vienas gana įdomus faktas! Bet kuriame žinyne apie iš Brazilijos kilusią Passiflora amethystine Tocaja (pasiflorą ametistinę) kalbama, kad vaisiai violetinę spalvą įgauna tik Tėvynėje, ir net šiltnamiuose, už įprastinių gyvenimo žemių ribų, vaisiai NIEKADA NEĮGAUNA VIOLETINIO ATSPALVIO! Bet… ir gruodyje, ir po atviru dangumi, ir esant stipriems šalčiams, hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais vaisiai visiškai prinoksta ir įgauna violetinį atspalvį (Рис. 11 ir Рис. 12)!!! Ir hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais vaisiai prinoksta visiškai be jokių apšalimo ar apledėjimo pėdsakų. Atnešti į patalpų vidų, jie atrodo lygiai taip pat, kaip ir prinokę vasarą. Bet prinokę vaisiai ne tik kad nepasidarė varvekliais šaltyje, bet ir visaverčiai prinoko, ko pagal šiuolaikinį požiūrį, TAIP PAT NEGALI BŪTI! Negali būti — o, nepaisant to, taip yra!!! Be to, prinokę vaisiai yra 9-10 CENTIMETRŲ ILGIO IR 6-7 CENTIMETRŲ PLOČIO (Рис. 13 ir Рис. 14)!!! Gruodžio 27 dienos fotografijoje šalia vienas kito du vaisiai — vienas visiškai prinokęs, o antras — jaunas vaisius, kuris yra nokimo stadijoje. Tai štai, dar neprinokęs paties hibrido vaisius yra maksimalaus dydžio, kokį tik gali pasiekti hibrido Passiflora Sayonara „tėvų“ vaisiai, kaip apie tai rašo žinynuose!!! O hibrido Passiflora Sayonara su antrojo tipo lapais prinokę vaisiai atrodo kaip Milžinai! Taip kad, hibrido Passiflora Sayonara gruodžio vaisiai niekaip neatsiliepė nei jų dydžiui, nei jų visavertiškumui, kaip vaisiams. Kaip išoriniai duomenys, taip ir tų vaisių skonio savybės atitinka aukščiausius standartus — pagrindiniu ekspertu buvo Svetlana, kuri galėjo palyginti vasaros ir žiemos vaisių skonį.

Bet ne tik hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais davė vaisius gruodyje. Žinoma, lianoms su antrojo tipo lapais tai buvo pirmas derlius, ir jis, pirmiausiai, išsiskyrė tuo, kad žydėjimas ir vaisių nokinimas vyko gruodyje. Tuo metu, kai hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais vaisius duoti pradėjo dar liepos pabaigoje ir… nenustojo duoti derliaus iki pat šiol. Hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais prinokę vaisiai pasirodė šiek tiek anksčiau už savo „tingius“ gentainius — pirmoje gruodžio dekadoje (Рис. 15). Ir tie vaisiai taip pat, nepaisant šalčių, kuo ramiausiai prinoko gruodžio viduryje (Рис. 16). Be to, ant lianų vienu metu noko dvi gruodžio kartos, kurių nokimas skyrėsi tik keliomis dienomis (Рис. 17 ir Рис. 18). Pagal lapus ir Passiflora Sayonara prinokusius vaisius sunku net įsivaizduoti, kad visa tai vyksta gruodyje šiaurės pusrutulyje, o tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į fotografijas, ant kurių „puikuojasi“ 2008 metų gruodžio 12 d. žurnalas, nors Svetlana fotografavo gruodžio 14 dieną. Paprasčiausiai, neprisipirksi žurnalų kiekvienai savaitės dienai, be to, ne taip ir svarbu, kokia diena parašyta ant žurnalo — 12 ar 14, svarbu, kad tai, 2008 metų gruodis, ir dėl to negali būti jokių abejonių…

Bet, matyt, hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais „nutarė“ neparasti lyderio palmių ne tik pagal derliaus davimo ilgumą, bet ir lyderiauti pagal derliaus davimą žiemą, atkariavus tą titulą iš hibrido Passiflora Sayonara palmių su antrojo tipo lapais! Ir reikia pasakyti, kad tai joms pavyko. Pasižiūrėkite į Passiflora Sayonara lianos nokstančius vaisius sausio 7 d., kai šaltis dieną -14 laipsnių pagal Celsijų ir aplink sniegas, ir ant lapų — Tokį lyderį „perspjauti“ iš tikrųjų beveik NEĮMANOMA (Рис. 19)!!! Hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais vaisių nokimas gruodyje ir sausyje sako apie tai, kad žydėjimas buvo gruodyje, jau po to, kai sunoko gruodžio vaisiai! Žydėjimas, vaisių užuomazgos, ir pats vaisių nokimas hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais vyko esant gruodžio dienų ir naktų šalčiams, ir jau 2009 m. sausio dienų šalčiams, nekalbant jau apie naktinius šalčius! Ir, vėl gi, tai ne atsitiktinis reiškinys! Hibrido Passiflora Sayonara lianos su pirmojo tipo lapais, kaip su eglutės žaisliukais apkibusi vaisiais, kurie savo snieguotomis kepurėlėmis iš tikrųjų atrodo kaip naujametinės girliandos (Рис. 20)!!! Ir prie to vaisiai, esant KETURIOLIKOS LAIPSNIŲ ŠALČIUI IR GAUSIAM SNIEGUI noksta visiškai pilnaverčiais, o kai kurie spėjo net sunokti tokiomis jiems „idealiomis“ sąlygomis (Рис. 21)!

Bet… hibrido Passiflora Sayonara lianos su antrojo tipo lapais „nusprendė“ „neatiduoti“ savo „lyderiavimo palmių“ ir „pasipuošė“ vaisiais 2009 metų sausio 9 dieną (Рис. 22)!!! Tarp didžiulių tamsiai žalių Passiflora Sayonara antrojo tipo lapų prinoko ne mažiau didelis rudai violetinis vaisius! Visi lapai ir vaisius pilni gyvybinių jėgų ir niekaip nereaguoja į DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ ŠALČIUS ir SNIEGĄ! Sniegas prisnigo 2009 metų sausio 5 dieną ir nuo to momento NENUTIRPO! Sniego kilimas kiekvieną dieną vis storėjo ir storėjo, o šalčiai stiprėjo! Taip kad, bet kurio skeptiko prieštaravimus atmeta pati Gamta! Virš keturių dienų visos paros mėnesinės temperatūros, be to kiekvieną dieną šalčiai vis stiprėjo, ir kai dieną -18 laipsnių pagal Celsijų, o ant hibrido Passiflora Sayonara lianų — subekvatorinio augalo, lyg niekur nieko, noksta vaisiai, žaliuoja sultingi lapai, o iš pumpurėlių „kalasi“ jauni lapeliai (Рис. 23) — tokio net pasakoje „Dvylika mėnesių“ NEBUVO!!! Prie dvidešimties laipsnių šalčio lapai… gyvi, visiškai nepaliesti šalčio. Neįprasta matyti saulės nušviestus sultingus žalius lapus ledokšnių ir sniego kaimynystėje tuose pačiuose žiemos Saulės spinduliuose (Рис. 24)! Kad vaizdas pasidarytų visiškai „peršviečiamas“, pakanka pažvelgti į pačios tikrosios žiemos nuotrauką, kuri į Karališką Slėnį atėjo 2009 metų sausyje (Рис. 25, Рис. 26, Рис. 27, Рис. 28, Рис. 29, Рис. 30)…

Tokiu būdu, gavus vaisius iš visų hibrido Passiflora Sayonara lianos sodinukų, galima daryti atitinkamas išvadas. Psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) veikimo į hibrido Passiflora Sayonara sodinukus kombinacija su vietos gamtos aplinkos poveikio faktoriais privedė prie to, kad pas vieno ir to paties hibrido sodinukus pradėjo DOMINUOTI SKIRTINGI GENAI!!! Nes per kiekvieną paviršiaus tašką pereina pirminių materijų („tamsiosios“ materijos) srautai, ir tų srautų intensyvumas keičiasi priklausomai nuo vietovės, taip pat, kaip ir pirminių materijų proporcijos tuose srautuose. Būtent tais parametrais nustatomas, taip vadinamų, teigiamų ir neigiamų geomagnetinių zonų poveikis, arba, kaip juos dar vadina, geopatogeninių. Pirminių srautų proporcinė sudėtis ir intensyvumas gali keistis gana plačiame diapazone net keleto arba kelių dešimčių metrų atstumu. Būtent tas atvejis ir stebimas su hibrido Passiflora Sayonara sodinukais, kai paviršių perveriantys pirminių materijų srautai užsidėjo ant psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) poveikio.

Jo Didenybė Atsitiktinumas leido atrasti principialiai naują, niekam anksčiau nežinomą genų inžinerijos metodą, kai dėl psi-lauko generatоriaus poveikio galima pasiekti tų genų dominavimą, kuriuos anksčiau užgoždavo kiti, ir ne visada geriausi. Tai, pirma! O, antra, tai galima atlikti ne embriono arba žiedų apdulkinimo stadijoje, o jau visiškai susiformavusiems jauniems (ir ne tik) augalams arba kitiems gyviems organizmams! Anksčiau dėl psi-lauko generatoriaus poveikio augalams ir gyvūnams susidarydavo principialiai naujos savybės ir kokybės, kurių jie iš Prigimties niekada neturėjo, kas taip pat, visiškai įmanoma, kad užsitvirtina mūsų valdose augančių augalų ir gyvenančių gyvų organizmų genetiniame lygmenyje, bet tai dar reikia patikrinti. Atveju su hibrido Passiflora Sayonara sodinukais, jau dabar visiškai viskas aišku…

Tokiu būdu, atsiranda reali galimybė ne kokioje tai tolimoje ateityje, o jau šiandiena, be kokių nors genetinių monstrų sukūrimo, pasiekti, kad jau egzistuojančioms rūšims prabustų miegantys genai, savyje turintys teigiamas kokybes ir savybes, ir taip jiems sukurti naujas kokybes ir savybes, kurių jie iš prigimties neturėjo!!! Kaip jau buvo rašoma straipsniuose ”Gyvybės šaltinis 1– 6”, gyviems organizmams sukurti kokybes ir savybes, kurių jie NIEKADA IŠ PRIGIMTIES NETURĖJO!!! Ir tai ne teoriniai išvedžiojimai, o patys tikrieji faktai, kaip, pavyzdžiui, medžio syvų neužšalimas, prie temperatūrų, net žemesnių, kaip DVIDEŠIMT LAIPSNIŲ ŠALŠIO pagal CELSIJŲ tropiniuose ir subtropiniuose, visžaliuose augaluose! Arba vandens sintezė augaluose, ko NIEKADA NEBUVO SUKŪRUSI PATI MOTINĖLĖ GAMTA, tai gali suteikti neįkainojamą paslaugą žmogui žemės ūkyje ir atstatant Gamtos ekologinę pusiausvyrą! O atveju su hibrido Passiflora Sayonara sodinukais stebime, kaip atsiranda vienų ar kitų genų dominavimas, kaip ir atsiranda anksčiau aprašytos jų kokybės ir savybės. Tokių kokybių ir savybių, kaip medžio syvų neužšalimas prie šalčių iki minus 20-22°С, o visiškai gali būti, ir prie dar žemesnių temperatūrų, bet prie dar žemesnių temperatūrų, paprasčiausiai KOL KAS NĖRA PRAKTINIŲ DUOMENŲ. Bet tai šiaip, nedidelis „nukrypimas“ ir informacija pamąstymui, o kol kas grįžkime prie naujametinių siurprizų …

Naujametinį siurprizą pateikė ir figmedis (Ficus). Lapkričio pabaigoje ant plikų, visiškai lapus numetusių to medžio šakų dar buvo galima kai kur matyti tebenokstančius figmedžio vaisius (Рис. 31). Ir nors figmedžio nokstantys vaisiai lapkričio pabaigoje savaime yra įvykis, buvo aišku, kad figmedžiai 2008 metų derliaus sezoną jau baigia. Ir per dvi sekančias savaites ant plikų figmedžio šakų iš tikrųjų nebeliko jokių vaisių. Bet… netikėtai, gruodžio pirmos dekados pabaigoje ant tų pačių plikų figmedžio šakų pasirodė nauji figmedžio vaisiai (Рис. 32). „Pailsėjęs“ porą savaičių, figmedis „nusprendė“, kad pakanka „ilsėtis“ ir laikas vėl imtis „darbo“, t.y., pradėti duoti derlių, ir jiems tai visiškai neblogai pavyko, nepaisant šalčių dienomis ir naktimis, ir to, kad ant šakų nėra nė vieno lapelio!

Ir tai nebuvo vienetinis didvyriškas poelgis. Ant kitų dar jaunų figmedžio medelių (Ficus carica L.) pasirodė, ir pradėjo audringai augti auksinio figmedžio vaisiai (Рис. 33). Naktį iš gruodžio 13 į 14 staigiai atšilo, ir visą gruodžio 14 dieną viskas buvo pieniškame rūke, per kurį praktiškai nieko nesimatė. Bet Svetlanai tokiame rūke pavyko pamatyti nokstančius figmedžio vaisius, ir jie buvo gana įspūdingo dydžio. Kaip bebūtų gaila, bet Svetlanai po ranka pakliuvo tik 2008 metų gruodžio 12 dienos žurnalas, bet ir šiek tiek senstelėjęs žurnalas tarnauja nenuginčijamu įrodymu to, kad figos noksta 2008 metų antrоje gruodžio dekadoje (Рис. 34)!!! Faktas pats savaime neįtikėtinas, nuostabesnio nebūna, ypač, turint omeny stiprius šalčius dieną ir naktį, kurie prasidėjo dar 2008 metų rugsėjo pabaigoje ir nuo to laiko nesibaigė, o tik vis stiprėjo ir stiprėjo. Ir Ficus carica L. gruodžio vaisiai taip patiko auksiniam figmedžiui, kad jis žiemos derliaus pavyzdingą „patirtį“ pratęsė jau 2009 metų sausį!!! Ypač pikantiškai atrodo nokstantys figmedžio vaisiai sningant, kada didžiulės snaigės sukasi ratais, leisdamosi ant nokstančių figmedžio vaisių, ir tie vaisiai greičiausiai pirmą kartą pasimatavo baltas sniego papachas (Рис. 35 ir Рис. 36)!!! Jeigu atidžiai įsižiūrėti, po sniego kepure visiškai normalus, pilnas gyvybinių jėgų figmedžio vaisius, ir jam nebaisus nei sniegas, nei šaltis (Рис. 37). Ir tas gamtos stebuklas save parodė Šviesiajam Pasauliui, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, 2009 METŲ SAUSIO 5 DIENĄ, kai Karališką Slėnį pirmą kartą šią žiemą užgriuvo sniego „desantas“, ir gana gausus!!!

Bet… tuo priešnaujametiniai siurprizai mūsų valdose ir negalvojo sustoti! Kaip pasirodė, viskas tik prasidėjo…

Lyg niekur nieko, susiformavo kankorėžiai ant Araucaria araucana (beždžionių medžio) ir formuojasi iš karto keliais aukštais (detaliau apie tą egzotišką augalą galima perskaityti straipsniuose ”Gyvybės šaltinis 5 ir 6”. Ir tie kankorėžiai pildosi gyvybinėmis jėgomis, matyt, norėdami tarp savo gentainių pasiekti naują Gineso rekordą ir pagal derliaus kiekį per vieną sezoną, ir pagal kankorėžių nokimą nepalankiomis sąlygomis pačioje 2008 metų gruodžio pabaigoje (Рис. 38)!!! Sausio pradžioje Araucaria araucana kankorėžiai nors ir ne visiškai prinoko, bet dėl žiemos „maisto“ gana žymiai „papilnėjo“ (Рис. 39)!!! Nežiūrint žiemos, jauni Araucaria araucana medeliai ne tik duoda vaisius kaip žieminukai, bet ir patys ramiai auga (Рис. 40 ir Рис. 41). Matyt, kad Japoniškos slyvos pavyzdys juos įkvėpė tokiam, žygdarbiui!

Tiesa, apie tas pačia Japoniškas slyvas! Eilinį kartą išskleidę savo pumpurus 2008 metų lapkrityje, tie subekvatoriniai lepūnėliai aiškiai nusprendė užsirašyti į „ruonius“, nes jie jau antrus metus iš eilės atėjus žiemai užmezga vaisius! Ir tos vaisių užuomazgos pradeda prisipildyti gyvybine jėga „spaudžiant“ šalčiams ir sukantis vis toms pačioms snaigėms, matyt, krentančių snaigių vaizdas tiems rytų lepūnėliams labai kaitina kraują, tiksliau, medžio syvus!!! Jeigu atidžiau pasižiūrėti į Photinia Japonica lapų būseną 2008 metų lapkričio viduryje (Рис. 42) ir į tų pačių lapų būseną 2009 metų sausio pradžioje (Рис. 43), tai lengvai galima įsitikinti, kad nei šaltis, nei sniegas jiems nė motais! Didžiuliai Photinia Japonica lapai mūsų valdose, jie padengti galingu vaškiniu apdangalu, tamsiai žali iš išorės, ir šviesiai žali iš vidinės pusės, jie patikimai nuo vėjo ir sniego saugo ir žiedynus, ir vaisių užuomazgas!

Photinia Japonica lapai tokie galingi, kad ramiai išlaiko gana įspūdingas sniego kepures (Рис. 44). Jokie šalčiai ir joks sniegas nebaisūs didžiuliams japoniškos slyvos lapams. To subekvatorinio visžalio medžio lapai nepastebi nei didelių šalčių keletą dienų iš eilės, nei sniego „kepurių“ svorio — jie, lyg niekur nieko, blizga savo vaškine danga ir gilia tamsiai žalia spalva (Рис. 45)! Štai toks „karštas kraujas“ teka to visžalio augalo gyvybės indais! „Kraujas“, kuris „nenori“ sušalti ir tuo pačiu paneigia visus fizikos dėsnius, pagal kuriuos medžių syvai jau seniai turėjo sušalti ir tuos pačius lapus paversti mirusia augaline organika… O ji, ta pati organika, „kažkodėl“ niekaip nenori pavirsti į mirusią, sušalusią, nepaisant to, kad nuo pat sausio pradžios visą parą laikosi šalčiai — ir nesilpni šalčiai — ir aplink sniegas ir ledas! Tiesa prinokusių Photinia Japonica vaisių dar reikės palaukti, bet tai jau kitas klausimas! Bet tai jau nebebuvo siurprizas, bet kuriuo atveju, mums!

Iš tikrųjų, man ir Svetlanai buvo didelis siurprizas, kai ji viename iš mūsų parko kampelių rado gana didelį grybyną… Grifola frondosa (Grifola Fondosa – Kuokštinis sėdis) arba meitake iš šeimos — Albatrellaceae (Albatreliniai), Giminės — Grifola!!! Štai ką pavyko rasti apie tą grybą:

„…Japoniškas pavadinimas „maitake“ susijęs su jo forma, kuri primena šokantį drugelį. Pavadinimo maitake kilmė — „šokantis grybas“ (mai-šokis, take-grybas) iki pat šiol sukelia diskusijas, bet pagal vieną iš versijų, žmonės, kurie rado šį grybą, šoko iš džiaugsmo, nes feodalizmo epochoje už tą grybą mokėjo pagal svorį sidabru, o pagal kitą versiją — prieš nuraunant šį grybą, reikėjo atlikti atitinkamą ritualinį šokį, kitaip grybas prarasdavo savo savybes. Kartais grybą vadina labiau žemišku vardu — „vištos uodega“ dėl atitinkamo panašumo. Maitake kartais užauga labai dideli — virš 50 см. skersmens ir iki 4 kg svorio. Todėl nenuostabu, kad maitake — vienas iš labiausiai vertingų ir brangių grybų Azijoje.

Maitake paplitęs Japonijos šiaurės rytų dalyje ir Kinijoje. Šimtus metų tą retą ir skanų grybą vertino ir tradicinėje kinų ir japonų medicinoje. Knygų apie gydomuosius grybus autorius Kennet Džons rašo, kad Maitake „medžiotojai labai pavydžiai saugojo savo grybavietes. Tie grybautojai vaikščiojo po vieną ir slėpė savo grybavietes. Grybiena iš daugiau negu 10 kilogramų grybų skaitėsi „lobių sala“, ir ta vieta buvo slepiama net nuo šeimos. Maitake ieškotojas savo paslaptį galėjo nusinešti net į kapus arba pašnibždėti sūnui prieš pat mirtį”. Iš tikrųjų, Maitake buvo renkamas išskirtinai laukinėje gamtoje net iki 1980 metų vidurio…»^[1]

Netikėtumas, tai jau tikrai netikėtumas! Vienas iš pačių rečiausių ir gydomųjų grybų — grybinis „ženšenis“ — pats atsirado mūsų parke. Pasirodė laukinė grybiena, o juk būtent laukinėje gamtoje augantis grybas labiausiai vertinamas Kinijoje ir Japonijoje, o šiandiena aptikti Maitake grybą natūralioje gamtoje praktiškai neįmanoma! Įdomiausia, kad Svetlana atrado jau gana nemažą grybieną… 2008 metų gruodžio 6 dieną! Dar visiškai neseniai ten nieko nebuvo, ir niekas nelaukė, kad kas nors ten sumąstė augti gruodyje, ir dar augti labai greitai. Kai Svetlana pirmą kartą surado Maitake grybą, jis jau buvo gana didelis (Рис. 46). Kai Svetlana gruodžio 9 dieną pamatavo grybienos dydį, jis buvo gana įspūdingas. Maitake grybienos ILGIS tęsėsi visus 73 CENTIMETRUS (Рис. 47 ir Рис. 48), o į PLOTĮ — 58 CENTIMETRUS (Рис. 49)! Kiekvieną naktį, kaip aš jau rašiau anksčiau, buvo stiprūs šalčiai, o dažnai šalnos buvo ir dieną. Bet maitake grybiena „jautėsi“ visiškai normaliai, ir nekreipė jokio dėmesio į ledinius „marškinius“ (Рис. 50). Šalnos nebuvo išimtimi, o, greičiausiai, net norma, kaip „norma“ tapo ir lediniai „marškiniai“, dėl ko galima įsitikinti pažvelgus į grybienos fotografiją, padarytą 2008 metų gruodžio 10 dieną (Рис. 51).

Nepaisant tų ledinių ‚marškinių“ ir šalčių, grybiena ir toliau augo, ir gruodžio 10 dieną jau buvo 80 CENTIMETRŲ ILGIO (Рис. 52 ir Рис. 53)!!! O gruodžio 14 dieną grybiena jau buvo 87 CENTIMETRŲ ILGIO esant toms pačioms sąlygoms (Рис. 54 ir Рис. 55)!!! Maitake grybiena augo ir į plotį, kas matosi tose pačiose fotografijose, bet į ilgį ji augo gana įdomiai — tik į vieną pusę, ir taip augdama vis labiau darėsi panaši į jūrų velnią su aštria uodega!

Tuo pačiu augo ir maitake grybienos lediniai „marškiniai“, kas puikiai matosi fotografijoje, darytoje 2008 metų gruodžio 28 dieną (Рис. 56). Vis dėl to, reiškinys su maitake grybiena buvo neeilinis ir, nepaisant to, kad viskas mūsų valdose buvo iš tos pačios kategorijos. Dar viena maitake grybienos ypatybė, kad ji augo tvirtoje kaip akmuo sušalusioje kalkžemėje, būtent kalkžemėje, o ne ant kelmo arba mirusio medžio kamieno, kas tą reiškinį daro dar unikalesnį. Nepaisant šalčio ir ledinių „marškinių“, kiekvienas to grybinio „megapolio“ grybas buvo visiškai sveikas, be jokių sušalimo ar apšalimo požymių. Ir tai puikiai matosi tos grybienos fotografijoje, kuri padaryta 2008 metų gruodžio 25 dieną laikraščio fone (Рис. 57).

Be to, maiteke grybienos „megapolis augo ne tik į ilgį ir plotį, bet ir į aukštį, palaipsniui pavirsdamas daugiaaukščiu (Рис. 58). Gruodžio 25 dieną maitake grybiena su savo „uodega“ pasiekė 100 CENTIMETRŲ ILGĮ (Рис. 59 ir Рис. 60) ir 68 CENTIMETRŲ PLOTĮ (Рис. 61)! Be to, pas maitake grybieną pradėjo rodytis ir savi „miestai-satelitai“ (Рис. 62)! Jau 2009 metų sausio 1 dieną Svetlana atrado, kad maitake grybiena įsisavino ir sau įprastą augimo terpę — kelmus ir medžius! Ir tokių naujakurių buvo net šeši!!! Žinoma, naujuose „butuose“ grybiena dar nespėjo kaip reikiant įsikurti, bet jai, kaip sakoma, viskas dar priekyje (Рис. 63 ir Рис. 64). 2009 metų sausio 5 dieną, grybiena-megapolis“ buvo užversta sniegu, kaip ir visi Europos miestai (Рис. 65)!

2009 metų sausio 9 dieną maitake grybiena-„megapolis“ buvo užversta sniegu „virš stogo“, todėl Svetlanai sunkiai sekėsi juos atkasti iš po sniego. Svetlanai labai sunku atkasti buvo todėl, kad po giliu sniegu maitake iš viso nesimatė, ir ji labai nenorėjo atsitiktinai užminti ant to grybinio „megapolio“ (Рис. 66)! Dabar lieka tik laukti, kol grybiena-„megapolis“ vėl pasirodys iš po sniego ir lieka tik įsivaizduoti, iki kokio dydžio ji išaugs po sniegu!..

Bet ir kitas grybas-„japonas“ nesiruošia užleisti savo lyderiavimo pozicijų! Gruodyje grybai šitaki (Shiitake) tapo didesni, „mėsingesni“, ir laukymė tiesiog nusėta tais grybais, o dar tokiais, kad iš pavydo „numirtų“ bet kuris „vietinis“ japonas! „Putlūs“ šitaki gruodžio Saulei iškėlė savo švelnias rudai kremines kepures, kurios labai didelės tiems grybams (Рис. 67). Ir tai ne specialiai atrinkti nuostabūs galiūnai, o mūsų valdose praktiškai kiekvienas grybas tokių gabaritų (Рис. 68). Be to, kiekvienas grybas be jokių kirminų, jo kepurėlės struktūra akivaizdžiai demonstruoja grybo sveikatą ir sukauptas gyvybines jėgas (Рис. 69).

Bėgo dienos, o mūsų šitaki grybai ne mažėjo, o didėjo (Рис. 70), o juk kieme jau gruodžio 10 diena! Kuo didesni šalčiai naktimis, tuo „mėsingesni“ šitaki grybai, be to, jų ir daugėjo (Рис. 71)! Kartu su šalčiais, „tvirtėjo“ ir grybų sveikata, matyt, kad reguliarus grūdinimasis veltui neprapuolė (Рис. 72)! Gruodžio pabaigoje grybų šitaki mėsingi kūnai vis dar idealios formos. Grybų kepurėlės tvirtos, kotai švarūs plokštelės lygios ir baltos… Visi, kurie kada nors turėjo reikalų su šitaki, būtų labai nustebę, o įskaitant pačių grybų dydį, laiką ir oro sąlygas, kuriose jų kūnai „prasikalė“ į Šviesųjį Pasaulį ir išaugo, iš viso tie dalykai šį reiškinį perveda į neįtikėtinų kategoriją!!! 2008 metų gruodžio 23 dienos laikraštis, kurio fone gruodžio 25 dieną nufotografuoti grybai šitaki, visai tai paverčia neįtikėtinai objektyviu faktu!!!

Bet tuo neįtikėtini dalykai, konkrečiai, su grybais šitaki, nepasibaigė! Nepaisant visko ir visų Gamtos dėsnių, grybai šitaki ir toliau ramiai augo ledinėje dirvoje lygiai taip pat, kaip ir kiti augalai mūsų valdose. Vaiskūniai per porą dienų dar labiau išaugo, jų dydžiai vis labiau ir labiau stebina (Рис. 73). Augant vaiskūniams — „augo“ ir šalčiai naktimis, kurie vis rečiau ir rečiau „slėpdavosi“ nuo saulės spindulių dienomis. Paprasčiausiai, netiki savo akimis, kai matai visiškai ŠALČIO VISIŠKAI NEPALIESTUS GRYBŲ VAISKŪNIUS IR ŽALIĄ ŽOLĘ ANT ĮŠALO (Рис. 74)!!! Tai galima būtų paaiškinti, jeigu 2008 metų gruodžio 27 dienos fotografija būtų buvusi padaryta iš karto po to, kai atšalo!

Bet tai ne gamtinis variantas, kai staiga atšąla grybai ir žolė. Kaip besuktum, o sušaldyti grybai neauga, sušaldyti augalai nežydi ir vaisių neveda, kurie, kaip jiems ir priklauso, užsimezga iš karto po žydėjimo! Sušaldytos lianos neišleidžia naujų lapų ir t.t.

2009 metų sausio pradžioje iškritęs sniegas ir dvidešimties laipsnių šalčiai situacijos nepakeitė. Grybų šitaki vaiskūniai (kaip ir visi kiti grybai) „pasitraukė“ į pogrindį, tiksliau, po sniegu, ir juos jau sunku buvo rasti po sniego apklotu (Рис. 75). Bet „pagauti“ grybai-partizanai vis dar tvirti kūnu ir dvasia (Рис. 76)! Ir kuo storesnis sniego sluoksnis, tuo grybams geriau slėptis ir tuo sudėtingiau juos „paimti į nelaisvę“. Bet užsispyrimas ir darbas — viską nugali! O tiksliau — Svetlanos atidumas! Ir štai, dar vienas „į nelaisvę paimtas“ grybas-partizanas, kurį pagavo Svetlana. Grybui-partizanui nepadėjo net sniego kamufliažas (Рис. 77).

Taurusis Karališkasis grybas-prancūzas nutarė nepasiduoti japonui, tuo labiau, savo gimtojoje žemėje, ir nors tas grybas dar vos tik „prabudęs“ po keleto šimtų metų miego, matyt, kad jo „kraujas“ per tokį ilgą miegą „neataušo“! Karališkasis grybas (Agaricus black) nutarė „imti“ kiekiu ir 2008 metų gruodžio 25 dieną į paviršių išmetė didelę „desantinę“ grupę (Рис. 78)! Ir nors „prancūzai“ dar nespėjo galutinai įsitvirtinti savo vaiskūniais teritorijose, kur „pastebėtas“ galimai „nelegalas“-japonas, nepaisant to, vaiskūnių „kojų“ tvirtumas ir „karališkų muškietininkų“ kepurių šaunumas kalba apie tai, kad jauniems „prancūzams“ yra visi šansai augti (Рис. 79)!!! Ir tvirta draugiška pagalba juos tik „drąsina“ (Рис. 80)! Jų „asmens bylose“, išskyrus kilmingą prigimtį, pažymėta, kad į „vietą“ jie atvyko laiku (Рис. 81)! Gruodžio 23 dienos laikraštis yra įrodymas to, kad jie iš „atostogų“ visi sugrįžo laiku, nepaisant to, kad jie šie šiek tiek pramigo, bet sveikame organizme visada „gilus miegas“ — jie gi nekalti, kad gamtinis žadintuvas „suskambėjo“ po keleto šimtų metų, bet ir tai, po kapitalinio remonto!!!

Bet ne tik tie „vaikinai“ nusprendė parodyti „šiaurietišką“ charakterį! Lepūs ir rafinuoti grybai su savo pavadinimu Coprinus comatus (gauruotasis mėšlagrybis), taip pat nutarė parodyti, kad jų „gamtiniai apdarai“ nereiškia, kad jie neturi „parako parakinėse“! Coprinus comatus lapkričio pabaigoje nutarė pasirodyti savo vasariniais „rūbais“ (Рис. 82). „Šiek tiek“ vėsokas oras privertė taip lengvai „apsirengusį“ stileivą papilnėti, bet tas „dvariškis“ išsilaikė iki gruodžio vidurio (Рис. 83). Užtat voveraitė (Cantharellus cibarius) tokiose sąlygose jaučiasi tiesiog puikiai (Рис. 84)! Ir visą gruodį, ir pačioje sausio pradžioje voveraitės-sesutės, paprasčiausiai, mėgavosi laisve ir Saule (Рис. 85 ir Рис. 86)!

Iki gruodžio „pratempė“ ir lepūs kriaukliniai grybai (Preurotus ostreatus), ir jų drėgnas kepurėles galima buvo pamatyti pievutėse lapkričio 30 dieną (Рис. 87)! O štai žiemiški kelmučiai (Flammulina velutipes, matyt, skirtingai nuo kitų, nusprendė pasižiūrėti į vasarą, jie su žiema gerai susipažinę ir pasiėmė „atostogas“ iki pavasario, paskutinį kartą jie buvo „pasirodę“ 2008 metų lapkričio pabaigoje (Рис. 88). „Išgirdę“ apie tokį didelį „sujudimą“ mūsų valdose, lapkričio pabaigoje pirmą kartą pasirodė raudonieji raudonviršiai arba Leccinum scabrum (Рис. 89)!

Ta pačia dvasia galima būtų tęsti be galo ilgai, bet pagrindinė šio straipsnio užduotis — atiduoti duoklę pagrindiniams įvykių herojams. Bet prieš sustatant visus taškus ant „i“, norisi priminti apie buvusių publikacijų herojus! Jau keletą metu ant „tu“ su šalčiais ir sniegu bendrauja palmės (Рис. 90)! Sniego kepurė apšilimui ant palmių žiūrisi visai neblogai. O magnolijos-kaduk Naujaisiais, 2009 metais, matyt, nusprendė siekti dar vieno rekordo! Esant dvidešimties laipsnių šalčiui ant plikų magnolijos-kaduk šakų pradėjo didėti pumpurai, ir jau pasirodė šviesiai žalias pūkelis ant pasiruošusių skleistis jaunų lapelių (Рис. 91 ir Рис. 92). O tai, kad su burkstančiais pumpurais viskas gerai, galima savo akimis įsitikinti, pasižiūrėjus į fotografiją (Рис. 93).

O pabaigti šį straipsnį apie Naujametinius siurprizus noriu braškėmis… taip, pačiomis tikrosiomis braškėmis, tiesiogine to žodžio prasme! Todėl, kad visiems įprastos braškės išsiveržė į pačius tikruosius herojus-rekordininkus! Praeitais, 2008 metais braškės žydėjo ir davė uogas DEVYNIS MĖNESIUS IŠ EILĖS! Prisirpusias to augalo uogas galima buvo rinkti net gruodžio viduryje, ką patvirtina 2008 metų gruodžio 12 dienos fotografija žurnalo fone (Рис. 94)! Toje fotografijoje matosi ne tik prisirpusios braškių uogos, bet ir naujos užuomazgos, ir ką tik nužydėję žiedai, kurie dar nespėjo nusimesti savo baltų žiedlapių. Visame tame nuostabu ir tai, kad daug naujų, briliantiškai žalių lapų, kurie, be viso to, dar ir labiau tvirtesni ir mėsingesni, negu jų vyresnieji broliai! Ir kas įdomiausia, kad lepios ir šalčiui jautrios braškių uogos iš po lapų žvelgia prisirpusios ir visiškai neapšalusios (Рис. 95)! Norintys gali įsitikinti iš visiškai arti (Рис. 96)! Iš tokio nedidelio atstumo matosi, kad ne tik braškių uogos visiškoje tvarkoje, bet ir lapai, ir žiedkočiai visiškai nepažeisti šalčio ir… viskas GYVA…

Nikolajus Levašovas,
2009 metų sausio 13 diena

P.S. Straipsnis iš tikrųjų gavosi Naujametinis, tiesa, Senųjų Naujųjų Metų, kurių prasmė suprantama tik rusų žmogui ir visiems tiems, kas gyveno ir gyvena buvusios Rusijos Imperijos platybėse! Visame kitame pasaulyje net tokio supratimo nėra…