Gyvybės šaltinis

8 dalis. Stebuklinga sala

.

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

.

.

Gyvybės prabudimas pavasarį — visada Gamtos stebuklas! Pakanka tik pašildyti saulutei, ir… išoriškai mirusi Gamta prabunda iš žiemos miego, ir viskas aplink tiesiog sprogsta nuo gyvybinės Gamtos jėgos. Ir nors panašus stebuklas vyksta kiekvienais metais, bet, nepaisant to, kiekvieną kartą tai stebina vėl ir vėl! Taip kad pats savaime pavasarinis gyvybės prabudimas jau yra stebuklas, bet tai, kas vyksta mūsų prancūziškose valdose, kitaip, kaip stebuklu stebukle, paprasčiausiai, pavadinti NEĮMANOMA! Mūsų valdas kitaip, kaip „stebuklų sala“, paprasčiausiai, pavadinti NEGALIMA, na, nėra kito žodžio šiuolaikinėje rusų kalboje tam, kad apsakyti visa tai, kas vyksta!

Ir nors jokio stebuklo tuose reiškiniuose nėra, bet tai, kas vyksta mūsų valdose veikiant psi-generatoriui (tamsiosios materijos generatoriui), iš tikrųjų panašu į stebuklus! Panašu į stebuklus, jeigu reiškinius mūsų valdose palyginti su tuo, kas vyksta supančioje gamtoje, ir ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Midgard-žemėje! Nepaisant Gamtos turtingumo ir įvairiapusiškumo, ji (Gamta) VEIKIA AKLAI. Kaip aš jau rašiau, Gamta NETURI SĄMONĖS! Ir tą išvadą aš padariau dėl to, kad VIENOS klimatinės juostos augalai NEPRISITAIKĘ prie KITOS klimatinės juostos sąlygų! Pakanka vienos klimatinės juostos augalams pakliūti į kitos klimatinės juostos sąlygas, ir jie žūsta. Nekalbant jau apie augalus iš toli viena nuo kitos nutolusių klimatinių juostų, pavyzdžiui, ekvatorinės ir nuosaikios klimatinių juostų augalai. Augalų pernešimas iš vienos klimatinės juostos į kitą su atitinkamais klimato pasikeitimais, labai greitai priveda prie tų augalų žūties. Ir tai visiškai suprantama: jeigu vyksta klimato pasikeitimas, tai vienos klimatinės juostos augalai žūna, o jų vietoje atsiranda augalai tos klimatinės juostos, kuri atitinka klimato pasikeitimams! Būtent tokie reiškiniai vyko visus keturis milijardus metų, kai mūsų Midgard-Žemėje egzistuoja gyvybė! Jeigu pati gamta turėtų SĄMONĘ, tai per tuos milijardus savo sąmoningo vystymosi metus, ji būtų sumąsčiusi, kad augalinių organizmų gyvybės išsaugojimui staiga atšalus, būtina pasiekti, kad MEDŽIŲ SYVAI (augalų kraujas) PRIE MINUSINIŲ TEMOPERATŪRŲ NESUŠALTŲ!

Jeigu Gamta turėtų SĄMONĘ, tai būtų sukūrusi galimybę augalams patiems sintezuoti VANDENĮ! Juk sausros metu be vandens žūva dauguma augalų ir, kaip pasekmė, tai priveda prie visos ekologinės sistemos pražūties. Jeigu Gamta turėtų SĄMONĘ, tai ji augalams nepalankią dirvą perdirbtų į geresnę arba sudarytų tokias sąlygas, kad bet kokių klimatinių juostų augalai galėtų augti bet kokiose dirvose, tame tarpe ir tokiame grunte, kuriame jie lyg ir neturėtų augti (pavyzdžiui, kalkžemėje). Jeigu Gamta turėtų SĄMONĘ, tai sukurtų tokias sąlygas, prie kurių augalai PATYS SAU SUSIKURTŲ VISA TAI, KO JIEMS TRŪKSTA OPTIMALIOMS GYVENIMO SĄLYGOMS! Nes augalai NE GYVŪNAI ir NEGALI IŠEITI ten, kur geresnės gyvenimo sąlygos!

Panašiai svarstyti galima ir toliau, bet ir tai aišku, kad pati GAMTA NETURI PROTO! Tai jokiu būdu nenuvertina Gamtos, visko, kas jos sukurta, bet gamtoje NĖRA PROTINGO PRADO! Čarlzas Darvinas buvo daug kuo NETEISUS, bet… tame, kad GAMTOJE varomoji jėga yra NATŪRALI ATRANKA, jis nesuklydo. Augalai PRISITAIKO prie gamtos sąlygų ten, kur jie auga. Tie augalai, kurie NESUGEBA prisitaikyti prie esamų klimatinių sąlygų, išnyksta, o jų vietą užima tos augalų rūšys, kurioms tos sąlygos yra priimtinos. Kitais žodžiais, AUGALAI PRISITAIKO PRIE GAMTOS SĄLYGŲ, O NE ATVIRKŠČIAI! Be to, kiekviena augalų rūšis galimybių prisitaikyti prie kintančių gamtos sąlygų turi visiškai nedaug. Kai tik gamtos sąlygos viršija konkrečios augalų rūšies galimybių ribas – ta augalų rūšis ŽŪNA!

Visa tai rodo, kad Gamtoje vykstantys procesai, NĖRA PROTINGI! O štai faktas, kad visos išvardintos augalų problemos buvo išspręstos psi-lauko generatoriaus (tamsiosios materijos generatoriaus) pagalba, kalba apie tai, kad aukščiau išvardintas ir daugelį kitų užduočių GALIMA IŠSPRĘSTI, NAUDOJANTIS PROTU IR SUPRANTANT GYVOSIOS MATERIJOS PRIGIMTĮ. TAI YRA NENUGINČIJAMAS ĮRODYMAS, KAD GAMTA NETURI PROTO, NETURI PLANETINIO PROTO ARBA LOGO!!!

Ir tai tokia pat tiesa, kaip 2 plius 2 yra keturi, atvejais, kai sudedami skirtingi dydžiai. Nepaisant viso prasmingumo, kuris charakteringas Gamtai, mūsų Midgard-Žemė, vis dėlto, PROTO NETURI! Midgard-Žemėje egzistuojantys ekologinės sistemos savireguliacijos mechanizmai jokių protingų veiksmų požymių NETURI^[1]!

O kai Protas kompensuoja tai, ko NETURI GAMTA, vyksta tikri Gamtos stebuklai, vyksta tai, kas visada buvo laikoma NEĮMANOMU! Bet juk protas, protingas gyvenimas, yra pagimdytas tos pačios Gamtos, taip kad Gamta, nors ir netiesiogiai, bet išsprendė šias problemas per proto nešiotojus, kuriuos pati ir sukūrė! Būtent tame Gamtos, gyvosios materijos ir proto didybė! Kai besivystantis protas pasiekia pačios Gamtos supratimo lygį, jos mechanizmų ir principų lygmenį, ypač – gyvosios Gamtos, proto nešiotojas tampa sutvėrėjo pradu, ir gamta su proto nešėju pradeda papildyti vienas kitą, sudaryti nuostabią harmoniją! Ir būtent toje harmonijoje yra vienintelis kelias, kuriuo turi eiti protingos gyvybės vystymasis, ir visiškai nesvarbu, kokia forma tai vyks.

Norisi tikėti, kad tie rezultatai, kuriuos pavyko pasiekti mūsų valdose psi-lauko generatoriaus pagalba, pasitarnaus ĮRODYMU, KAD TOKS KELIAS ĮMANOMAS…

O dabar laikas sugrįžti prie mūsų įrodymų…

Iš principo, tokiais įrodymais yra visi septyni straipsniai iš serijos „Gyvybės šaltinis“ ir, kas įdomiausia, tuose straipsniuose galima nuosekliai stebėti Proto ir Gamtos sąveikos harmoningą vystymosi procesą. Psi-lauko, arba tamsiosios materijos generatorius buvo sukurtas maždaug prieš šešis metus norint išgelbėti nuo pražūties augalus, kurie pakliuvo į ekstremalias, jiems nebūdingas aplinkos sąlygas.

Ir per tuos šešis metus į jau veikianti psi-lauko generatorių teko įdiegti vis naujas programas, kurios spręstų vis naujas ir naujas problemas, kurias per tą laiką pateikdavo Gamta. Midgard-Žemei šeši metai – tik akimirka, bet… per tą kosminio mastelio akimirką pavyko išspręsti daug gyvajai Gamtai principialiai svarbių problemų, kurių pati Gamta Midgard-Žemėje NESUGEBĖJO padaryti per milijardus metų! Būtent tame proto pranašumas prieš aklus gamtinius sugebėjimus. Būtent dėka to, kad psi-lauko generatoriaus pagalba pavyko pasiekti, kad NESUŠALTŲ augalų syvai, jų sintezuojamas vanduo ir daugybė kitų medžiagų, kurios reikalingos optimaliam vystymuisi, mes pasiekėme, kad ekvatorinės, subekvatorinės, tropinės ir subtropinės klimatinių juostų augalai augtų atvirame grunte centrinės Prancūzijos nuosaikios klimatinės juostos klimatinėmis sąlygomis. Bet visi tie augalai ne tik išgyveno pačiose blogiausiose arba visiškai augalams netinkamose dervose, bet ir augo 5-10 kartų greičiau, negu pačiose geriausiose sąlygos, kurios tinka tiems augalams pagal žinynų duomenis! Bet ne tik tai pavyko pasiekti psi-lauko generatoriaus pagalba ir jame įdiegtų programų pagalba!

Veikiant psi-lauko generatoriui, gruntiniai vandenys beveik išsivalė nuo teršalų, ir mūsų valdų ribose ekologinė aplinka sugrįžo į būvį, kuris egzistavo prieš kelis šimtus, o gal ir tūkstančius metų, kai žmogaus veikla gamtai dar neturėjo tokio griaunančio poveikio! Dėl to mūsų valdų ribose pasirodė organizmai, kurie čia buvo išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų! Galima dar ilgai vardinti šiuolaikinio mokslo požiūriu neįtikėtinus pasiekimus, bet bus daug geriau pereiti prie eilinių faktų, kurie patvirtina šias išvadas…

Kai tik saulutė pradėjo šildyti šiek tiek stipriau, mūsų valdose viskas pradėjo audringai žydėti! Be to, vienu metu pradėjo žydėti augalai, kurie iš principo negali vienu metu žydėti! Kovo viduryje pilnai pražydo hiacintai (Рис. 1)! Be to, kai augalai Saulei išskleidė visus savo žiedynus, pasirodė, kad dar vasaryje pasirodė hiacintų „Mėlynasis topazas“ (Blue Topaz) pumpurai. Hiacintų žiedynuose žiedeliai ne tik neįprastos ryškiai mėlynos spalvos, bet ir labai stambūs net ir šiai rūšiai. Šioje situacijoje neįprasta net ir tai, kad rožiniai violetinės spalvos Hiacintai savo žiedynus išleido daug vėliau už mėlynuosius hiacintus, ir kovo viduryje jie dar buvo neišsiskleidę (Рис. 2). Tik po poros dienų pradėjo skleistis rožinio Hiacinto žiedeliai (Рис. 3). Nepaisant to, rožinio Hiacinto žiedynai didumu ir gražumu negali prilygti mėlynajam Hiacintui (Рис. 4).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Hiacintų svogūnėliai saugomi ne žemesnėje, kaip +15 laipsnių pagal Celsijų ir sodinami į dirvą, kai ji įšilusi iki 10…12 laipsnių! Pas mus Hiacintų svogūnėlių niekas niekada neiškasdavo ir nesodindavo atgal į žemę, kaip ir priklauso, kaip tai nurodyta žinynuose. Pirma, Svetlana niekada nesodino Hiacintų mūsų parke! Niekas net nežinojo, kad jie iš viso auga mūsų valdose, taip kad, pirmą kartą Svetlana atkreipė į juos dėmesį tik prieš du-tris metus, kai jie pradėjo žydėti. Tikriausiai juos į žemę susodino buvę Pilies šeimininkai, tik kol kas neaišku, būtent kurie! Bet visame tame įdomu dar ir tai, kad mes Pilį valdome nuo 1999 metų pabaigos, jau beveik dešimt metų, o žydinčius Hiacintus Svetlana pamatė visiškai neseniai! Kyla klausimas: kodėl jokių žydinčių Hiacintų nebuvo prieš 7-8 metus, o jie vėl pražydo tik visiškai neseniai?! O juk kiekvienais metais Hiacintų ir Tulpių svogūnėlius reikia iškasti ir saugoti sausoje ir šiltoje vietoje! Bet to niekas ir niekada nedarė!

O nuo 2003 metų prasidėjo klimato siurprizai, būtent dėl tos priežasties 2003 metais mūsų valdose ir buvo sukurtas psi-lauko generatorius. Ir būtent per paskutinius šešis metus Prancūzijoje žiemos metu šaltis pasiekdavo dvidešimt laipsnių pagal Celsijų, iškrenta sniegas (Рис. 5 ir Рис. 6), ne kartą būdavo staigūs atšalimai ir apledėjimai, ir, be to, paskutiniais metais praktiškai visą rudenį, dalį žiemos ir pavasarį beveik be sustojimo lydavo ir viskas būdavo užpilama vandeniu (Рис. 7 ir Рис. 8)! O juk vis tie patys žinynai, pavyzdžiui, apie Hiacintus, praneša, kad jų svogūnėliai NEPERNAŠA DIDELĖS DRĖGMĖS!

Neperneša, ir viskas! Ir dar greitai žūna, todėl tas faktas, kad esant tokioms minusinėms temperatūroms Hiacintų svogūnėliai ne tik NESUŠĄLO, bet ir NESUPUVO esant tokiam dideliam kritulių kiekiui, kalba apie tai, kad taip galėjo atsitikti TIK veikiant psi-lauko generatoriui! Taip kad, pačių Hiacintų atsiradimas po šešerių metų (o gal ir daugiau), jau savaime neįtikėtinas, o jeigu turėti omeny, kad visi Hiacintų svogūnėliai PRIVALĖJO žūti nuo šalčio arba supūti, tai žydinčių Hiacintų pasirodymą galima laikyti dar vienu „stebuklu“, kurį sukūrė psi-lauko generatorius!

Žinoma, niekas nekūrė ir neįdiegė specialių programų tam, kad panašūs dalykai vyktų būtent su Hiacintais. Esmė tame, kad programų kompleksas, kurį esu sudėjęs į psi-lauko arba tamsiosios materijos generatorių, iš principo sprendžia visas praktines situacijas, nepriklausomai nuo to, kokiomis klimatinėmis sąlygomis augalai susiformavo! Galimybė kartu auginti įvairių klimatinių juostų augalus leidžia išspręsti daug maisto problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinė žmonija. O galimybė gauti gausius derlius be jokios chemijos, dirvos ir pačių augalų alinimo, žemės ūkiui atveria praktiškai neribotas galimybes. Nekalbant jau apie tai, kad 5-10 kartų pagreitinus augalų augimą, pirmiausia medžių, ypač vertingų, lėtai augančių rūšių, leidžia ne tik sustabdyti miškų kirtimą Midgard-Žemėje, bet ir trupiausiais terminais atstatyti prarastus planetos plaučius. O juk psi-lauko generatoriaus praktinio taikymo tyrimai rodo, kad augalų, ypač medžių, augimo greitis daug didesnis, ir tai vyksta daugeliui augalų netinkamose dirvose — kalkžemėje ir raudonajame molyje, kuriame daugelis augalų IŠ VISO NETURĖTŲ AUGTI (Рис. 9 ir Рис. 10)!

Bet grįžkime į mūsų valdas! Praėjo dar kelios dienos, rožinio Hiacinto žiedynai visiškai išsiskleidė, Saulei ir šaltam vėjui atkišo švelniai rožinius žiedlapius (Рис. 11). Toks pat netikėtumas ir dėl tų pačių priežasčių buvo Tulpių ir Narcizų pasirodymas. Dar 2009 metų vasaryje pasirodė tulpių lapai. Tulpių lapai netikėtai pasirodė įvairiose vietose tarp parko medžių, kur jų tikrai niekas niekada nesodino. Ir štai, kovo viduryje, nepaisant dar šaltos žemės ir šalnų naktimis, tai vienur, tai kitur, raudonomis dėmėmis puikuojasi neišsiskleidusios tulpės (Рис. 12).

Be to, žiedai daug stambesni, kaip gentainių. Lyginant su žiedais, jau ir taip nemaži tulpių lapai atrodo miniatiūriniai! O juk tulpių lapai nėra maži, ir būtent tų gėlių pumpurai sudaro „mažų“ lapų įspūdį. Nepaisant „savęs įsimylėjimo“, narcizai nenori atsilikti nuo Hiacintų ir Tulpių, ir, nors jiems nepavyko aplenkti Hiacintų, bei nusileisti Tulpėms jie aiškiai nesiruošė, todėl „paskubėjo“ pražydėti dar iki tol, kol Tulpės dar nebuvo Saulei išskleidusios savo pumpurų (Рис. 13 ir Рис. 14).

O Avinėliai arba Pavasarinė Primulė (Primula veris L.) kaip pradėjo žydėti vasario pradžioje, taip ir negali sustoti! Mūsų parko laukymėse kiekvieną dieną jų buvo vis daugiau (Рис. 15). Ramunėlės taip pat nenori atsilikti, ir vis daugiau ir daugiau iš ryškiai žalių „fizionomijų“ galima pamatyti jų baltų žiedelių žiedlapius (Рис. 16). Kovo pradžioje mūsų valdose pasirodė begalė šuninių Žibučių — Viola canina L. Tokį kiekį žibučių net sunku įsivaizduoti (Рис. 17 ir Рис. 18), ir žydi jos visur! Tų laukinių žibučių žiedai turi ne tik retą mėlyną spalvą, bet pagal dydį yra daug didesnės už kitur augančias žibutes (Рис. 19). Tarp kitko, pagal žinyną, šuninė Žibutė žydi nuo balandžio iki birželio, bet kuriuo atveju – ne kovo pradžioje! Be to, šuninė Žibutė auga SAUSOSE, MINERALŲ TURTINGOSE DIRVOSE! Tuo metų laiku dirvas mūsų valdose niekaip negalima pavadinti sausomis ir, tuo labiau, turtingomis mineralais! Kaip-nekaip, nei raudonmolis, nei kalkžemė negarsėja mineralų turtingumu. Praktiškai, tai pačios skurdžiausios dirvos!

Labai neįprastai šiais metais elgėsi kaštonai! Kaštonų pumpurai pradėjo brinkti vasaryje, o kovo viduryje iš pumpurų pasirodė šviesiai salotiniai lapai (Рис. 20). Pagal žinynus, valgomasis Kaštonas lapus išleidžia balandžio-kovo mėnesiais, o žydi — BIRŽELYJE-LIEPĄ! Kitais žodžiais, iš pradžių pasirodo 10-25 cm. ilgio lapai, o tik po to, po mėnesio-kito, pasirodo nuo 10 iki 35 cm. ilgio varpų formos žiedynai! Tai pagal žinynus! O štai, kas vyksta mūsų valdose veikiant psi-lauko generatoriui!

Kai augdami jauni kaštonų lapai pradėjo skleistis į šonus, pro plonytę pumpurų plėvelę pasirodė ŽIEDYNAI (Рис. 21)! To iš principo negali būti ne tik kaštonams, bet ir kitiems augalams, bet tai ne optinė apgaulė! Iš dar nesiskleidusių Kaštonų Castanea verca Gaerth pumpurų IŠ TIKRŲJŲ, KARTU SU JAUNAIS LAPELIAIS, LENDA IR ŽIEDYNAI (Рис. 22)! Ir tas STEBUKLAS vyksta kovo viduryje, ir to, paprasčiausiai, negali būti, juk tuo metu neturi rodytis net kaštonų lapai, nekalbant jau apie ŽIEDYNUS, kurie turi pasirodyti TIK PO POROS MĖNESIŲ PO LAPŲ PASIRODYMO! O mūsų valdose kaštonų lapai su žiedynais IŠ PUMPURŲ pasirodo KARTU, KOVO MĖNESYJE! Kas nors galėtų pagalvoti, kad aš kažką supainiojau ir, nebūdamas „specialistu“, paprasčiausiai, „supainiojau“ iš pumpurų besiskleidžiančius lapelius su žiedynais! Juk nieko aiškaus dar nesimato! Bet aš turiu nuvilti panašius „Fomas netikinčiuosius“! Ir tam nereikės nieko daryti, už mane viską padarys pati Gamta! Praėjo tik pora dienų, ir… Kaštonų Castanea verca Gaerth pumpurai pilnai išsiskleidė ir visuotiniai apžiūrai išskleidė ir jaunus lapus ir visu gražumu jaunus žiedynus (Рис. 23)!

Tiesiog nesitiki, kad praėjo tik dvi dienos nuo fotografijos padarymo su besiskleidžiančiais pumpurais, o naujoje fotografijoje jau gana dideli šviesiai žali lapai ir visiškai susiformavę žiedynai (Рис. 24)! Eilinį kartą pastebimas reiškinys, kurio iš principo Nеgali būti, bet jis yra! Ir čia nereikia būti „kietu specialistu“, kad suprastum – fotografijoje jauni kaštono lapai ir žiedynai iš besiskleidžiančių pumpurų pasirodė vienu metu! Ir tai atsitiko kovo viduryje! Tai bent dalykai!

Praėjo dar kelios dienos ir visiems jau tapo aišku, kad kartu su neįtikėtinai greitai augančiais jaunais kaštono lapais, taip pat greitai formuojasi ir žiedynai (Рис. 25). Ir panašiai vyksta ne su keliais „iš proto išsikrausčiusiais“ kaštonais, o su visais, kas kalba apie tai kad stebime PRINCIPIALIAI NAUJĄ REIŠKINĮ KAŠONŲ Castanea verca Gaerth GYVENIME. Neįtikėtina matyti jaunus kaštonų lapus šalia žiedynų. Tokių dalykų tikrai niekas niekada nėra matęs! Ir nors ne visi pumpurai dar išsiskleidė, bet jau visiškai aišku, kas po šiltais saulės spinduliais išsiskleis po kelių dienų, ir tai įvyks nepaisant šalto ir veriančio šiaurinio vėjo (Рис. 26).

Vis dėlto neįtikėtini dalykai dedasi veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui! Ir įdomiausia tai, kad tokiu būdu į psi-lauko poveikį reaguoja ne jauni kaštonų sodinukai, o brandūs medžiai, kuriems jau ne viena dešimtis metų! Ir kurie anksčiau elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi jų gentainiai Pasaulyje — pradžioje iš pumpurų pasirodo lapai, o vėliau, po dviejų mėnesių pasirodo žiedynai!

O čia tiesiog akyse vyksta AUGALIJOS RŪŠIŲ EVOLIUCIJA! Ir panašūs pasikeitimai augalams tampa NAUJA NORMA. To patvirtinimas yra 2008 metų sensacija — Kruvinasis Figmedis (Bloody figs)! Ta figmedžių rūšis išvesta Ispanijos pietuose. Tėvynėje tas augalas auga NE ŽEMESNĖJE TEMPERATŪROJE KAIP +18 LAIPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ! Esant žemesnei +18° temperatūrai, augalai žūsta. Todėl buvo eiliniu „stebuklu“ tai, kad tas šilumamėgis augalas nežuvo esant -18° pagal Celsijų, kurie buvo kelis metu iš eilės žiemos metu. Antrąjį siurprizą tas lepus figmedis parodė, kai pirmą kartą ant to medžio vaisiai pasirodė spalio pabaigoje, kai naktimis jau buvo iki -8° pagal Celsijų (Рис. 27)! Bet tuo lepaus ispano didvyriškumas nesibaigė. Po snieguotos ir šaltos 2008-2009 metų žiemos, po vasario „apledėjimo periodo“, ant Kruvinojo Figmedžio (Bloody figs) nuo 2009 metų vasario vidurio eilinį kartą sunoko vaisiai (Рис. 28)! Nokstantys vaisiai ant šakų žiemą, kai aplink sniegas ir tokie šalčiai, kad mažai nepasirodys – tikras stebuklas, o tokiose sąlygose sunokę Raudonojo Figmedžio vaisiai — stebuklų stebuklas!!!

Vis dėlto, sujungus Gamtą su proto galimybėmis, galima pasiekti neįtikėtinų rezultatų, kai ant stichinės kunkuliuojančios Gamtos jėgos uždedamas tos jėgos prigimties supratimas ir išsprendžiamos tos problemos, kurių gamta dėl objektyvių priežasčių pati neįveikė. Ir tų objektyvių priežasčių prigimtis tame, kad pati Gamta kuria TIK KLIMATINIŲ JUOSTŲ RIBOSE! Kiekvienos atskiros klimatinės juostos augalai PRISITAIKO TIK SAVO AREALO RIBOSE!

Prisitaiko prie temperatūros svyravimų, sezonų, dirvožemių, drėgmės, vėjų stiprumo, jų krypties ir t.t. Ir viso to pagrindinė priežastis — augalai NEGALI SAVARANKIŠKAI JUDĖTI IŠ VIENOS VIETOS Į KITĄ! Jų sėklas išnešioja paukščiai ir žvėrys, kurie gyvena toje pat klimatinėje juostoje, ir jie praktiškai visada žūna, jeigu patenka į kitas klimatines sąlygas!

Gamtos kūrybinis potencialas nepanaudojamas dar ir todėl, kad augalai NEJUDRŪS, suleidę šaknis vienoje vietoje, jie visą gyvenimą ten ir praleidžia! Būtent augalų „sėslumas“ ir yra Gamtos kūrybiško ribotumo pagrindinė priežastis! Plius, tam, kad augaluose nesušaltų medžių syvai, būtina tikslingai ir sąmoningai paveikti vandens molekules, kurios sudaro medžių syvų pagrindą! Tą patį galima pasakyti ir apie vandens sintezę augaluose, ir apie daug greitesnį augimą ir t.t. Tik PROTAS sugeba pamatyti tas užduotis ir, turint atitinkamas savybes ir sugebėjimus, įmanoma išspręsti tas užduotis! Protas, kuris sugeba susikoncentruoti sprendžiant atskiras užduotis ir pakilti virš realybėse, sugeba įžvelgti naujus horizontus! O akla Gamtos jėga to padaryti negali iš principo, kas ir patvirtina, kad PATI GAMTA NEATLIEKA PROTINGŲ VEIKSMŲ IR JI NETURI PLANETINIO PROTO, kuriam tokios užduotys turėtų būti aiškios.

Taip kad, prie viso Gamtos grožio ir didingumo, ji neturi Proto, tai patinka kam nors, ar ne! Tas faktas jokiais būdais nemenkina to, ką sukūrė gamta, bet ekologinių sistemų vystymasis Midgard-Žemėje vyko ne pagal Gamtos Proto sukurtą planą, o būtent chaotiško, nevaldomo gyvybės vystymosi dėka, kurią sukūrė ta pati Gamta. Kai kurie gamtiniai reiškiniai, kuriuose tyrinėtojai bando įžvelgti GAMTOS PROTĄ, susiję ne su protinga gamtos-motinėlės veikla, o su nemokšiškumu tų, kas NEŽINO GYVOSIOS MATERIJOS PRIGIMTIES!..

O dabar, po tokių „filosofinių“ pasvarstymų, sugrįžkime į „nuodėmingą žemę“ ir pratęskime realių faktų tyrinėjimą, kurie patvirtina tų „filosofinių“ pasvarstymų tikrumą!..

Neįtikėtinai anksti šiais metais pradėjo žydėti paprastoji vyšnia (Prunus cerasus L.), ir nors vyšniniai medžiai priskiriami prie šalčiams atsparių augalų rūšių, bet, nepaisant to, toks ankstyvas žydėjimas yra neįprastas (Рис. 29 ir Рис. 30). Niekur apylinkėse vyšnios ne tik kad nepražydo, bet ir net pumpurai neprabudo! Po savaitės, kai išsikleidė pirmieji vyšnių žiedai, medžiai pasidengė neįtikėtina žiedų gausa, kurie, be to, buvo ir labai dideli (Рис. 31 ir Рис. 32). Per tankią žydinčią vyšnių lają praktiškai neįmanoma pamatyti dangaus ir šakų! Tokio vyšnių žydėjimo man dar niekada neteko matyti, nors gimiau ir išaugau Rusijoje, kur vyšnios – įprastas reiškinys, kai žydinčius vyšnių medžius galima buvo pamatyti ne tik soduose, bet ir pakelėse ir net miškuose! Taip kad, žydinti pietinių kraštų vyšnia — gerai iš vaikystės pažįstamas medis, bet aš niekada nebuvau matęs tokio žydėjimo kovo mėnesyje, nors gimiau gerokai piečiau tos vietos, kur mūsų valdose žydi šiandieninės vyšnios.

Bet ne tik vyšnios pradėjo taip audringai žydėti! Visas magnolijų sodas mūsų valdose pavirto gėlių karalyste! Magnolijų sode pradėjo skleistis magnolijų pumpurai! Ir jie pradėjo skleistis kovo viduryje, iš tų pačių pumpurų, kurie iškentė sausio šalčius ir sniegą, vasario apledėjimus ir štai… saulės pasitikti susiruošė didžiuliai nuostabūs pumpurai! Magnolijų pumpurų dydis tiesiog sukrečia. Neįtikėtino dydžio magnolijų žiedai mūsų valdose jau ne naujiena, bet… net įvertinus tai, pirmojo žydėjimo magnolijų žiedai didesni už tuos, kurie buvo anksčiau! Gauruoti ir šilti išoriniai apsauginiai pumpurų žiedeliai atsiskleidė… ir iš jų pasirodė švelnūs ir nuostabaus grožio pumpurai. Kovo viduryje pasirodė didžiuliai Magnolija Soulangeana pumpurai (Рис. 33 ir Рис. 34) ir kovo 21 dienai tie pumpurai pasidarė dar didesni, pradėjo skleistis (Рис. 35)! Kaip jau tapo norma, Magnolija Soulangeana — hybrid „Iolanthe“ pumpurai sukrečia savo dydžiu ir grožiu (Рис. 36)! Žiedlapiams jau seniai pasidarė ankšta tarp apsauginių pumpuro lapelių ir jie, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, tiesiog veržiasi sutikti Saulės! Tuo pat metu, iš tų magnolijos gėlių pumpurų, lenda ir jaunas lapelis, ko iš principo taip pat negali būti! Pumpuro lapeliai „pajuto: laisvę, „puolė“ į šviesą ir jau po kelių dienų pasidarė kelis kartus didesni už apsauginius pumpuro lapelius (Рис. 37).

Pro apsauginius lapelius „prasiveržė“ ir Magnolia „Wada’s picture“ pumpurai (Рис. 38), ir tiems vargšams pumpurams teko vargti tarp palyginti nedidelių apsauginių apvalkalėlių, kurie, nepaisant visko, per šalčius ir apledėjimą neleido žūti lepiems pumpurams! Ir vėl, prasiskverbę pro apsauginius apvalkalus, lepūs vidiniai pumpuro lapeliai išsitiesė ir pradėjo greitai augti po dar šaltais kovo Saulės spinduliais (Рис. 39). Su kiekviena diena, tikrąja ir perkeltine to žodžio prasme, Magnolija „Wada’s picture“ pumpurai darosi vis didesni ir didesni ir jau pasiruošę visam Pasauliui parodyti savo trapų ir švelnų grožį (Рис. 40).

Kai kurios magnolijų rūšys, matyt, pasiilgo sniego ir, jo nesulaukusios, pasidengė baltais pumpurais. Magnolija „Kobus“, Citron medžiai, paprasčiausiai, tiesiog apiberti baltais, besiskleidžiančiais pumpurais (Рис. 41 ir Рис. 42), o kalendoriuje dar tik kovo vidurys! Ir štai… Magnolija „Kobus“, Citron snaigės-pumpurai skleidžiasi, ir kiekvienos tokios „snaigės“ viduje pasirodo sava maža Saulutė (Рис. 43)! Skleidžiasi ir švelniai rožiniai Magnolija „Loebneri“, Merill pumpurai (Рис. 44 ir Рис. 45). O Magnolija „Royal Crown“ pumpurai ne tik kosminiu greičiu išsiveržė ir savo apsauginių apvalkalų, bet ir stengiasi kaip galima greičiau jų atsikratyti (Рис. 46). Ir, išsilaisvinę nuo niekam nebereikalingų apsauginių apvalkalų, Magnolija „Royal Crown“ pumpurai skleidžiasi Saulei visu karališku grožiu (Рис. 47).

Magnolija „Star Wars“, kaip ir priklauso savo „žvaigždėtai“ prigimčiai, tuo labiau neatsilieka nuo kitų gentainių ir net bando aplenkti (Рис. 48 и Рис. 49). Tuo metu, kai Magnolija „Soulangeana Lenei“ pumpurai dar neskuba skleistis, kaupia gyvybines jėgas ir laukia savo žvaigždžių valandos, bet, nepaisant to, jie patys ne tik didingo dydžio, bet ir yra neįprastai sodrios dar neišsiskleidusių lapelių spalvos (Рис. 50)! Visame tame žydėjime yra vienas faktas, kuris lieka viso to žydėjimo ir bujojimo pasakos šešėlyje — MŪSŲ VALDOSE AUGANČIŲ MAGNOLIJŲ IR KITŲ AUGALŲ ŽIEDŲ SPALVŲ SODRUMAS! Tokio augalų ir, tame tarpe, magnolijų žydėjimo, kaip tai vyksta mūsų valdose, selekcininkai bando pasiekti augalus augindami pačiose augalams geriausiose sąlygose — geriausiose dirvose, temperatūriniame režime ir t.t. Mūsų atveju dirvos – blogesnių nebūna, oras – patys žinote, ir prie viso to – žydinčių magnolijų žiedai ne tik neįtikėtino dydžio, bet ir yra neįprastai sodrių spalvų, kurių selekcininkai negali pasiekti, kad ir kaip jie besistengtų!

O tai įrodymas, kad visas reikalingas medžiagas augalai gauna veikiant psi-lauko generatoriui! Įdomu ir tai, kad kiekvienais metais magnolijų spalvų sodrumas didėja, ir tai matosi, kaip sakoma, plika akimi! Kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į bet kurią besiskleidžiančių magnolijų pumpurų fotografiją. O juk šiais metais magnolijų žydėjimas prasidėjo esant nepakankamai saulės aktyvumui, tuo metu, kai dirva pati netinkamiausia magnolijoms ir ją Saulė dar pakankamai neįšildė, medžio syvai augalų „gyslomis“ cirkuliuoja dar pakankamai lėtai… Bet, nepaisant to, magnolijų (ir ne tik jų) pumpurai sukaupę didžiules gyvybines jėgas! Iš kur augaluose atsirado ta didžiulė gyvybinė jėga tokiose gamtos sąlygose, apie kurias buvo kalbama anksčiau?! O atsirado iš „gyvybės šaltinio“, kurį aš vadinu „psi-lauko generatoriumi“, arba „tamsiosios materijos generatoriumi“!

Programos, kurios buvo sudėtos į tą psi-lauko generatorių, augaluose sukūrė tokias savybes ir kokybes, kurių Midgard-Žemėje NIEKADA NEBUVO NĖ VIENUOSE AUGALUOSE! Neužšąlantys medžių syvai – augalų kraujas – padarė visa tai įmanomu, ir dar padarė kitus pakeitimus, kurie privedė prie to, kad augalai, likę tokiais pat augalais, įgavo principialiai kitas kokybes! Vieninteliu viso to minusu yra tai, kad net neužšąlantys medžių syvai jų „induose“ juda nepakankamai greitai. Jeigu palyginti su gyvūnais, kurie skirstomi į šaltakraujus ir šiltakraujus, augalai priskiriami prie „šaltakraujų“ gyvų organizmų, kurių gyvybinis aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo išorinės aplinkos temperatūros. Todėl, viena iš artimiausių užduočių aš matau medžių syvų takumo padidinimą esant žemoms temperatūroms, įskaitant MINUSINES!

Jeigu pasiseks gauti teigiamą rezultatą, tada augalai vaisius ves ir žiemą ne šiltnamiuose, o po atviru dangumi!.. Bet tai tik pasvarstymai balsu apie sekančias užduotis, kurias reikia bandyti išspręsti, kad ir kokios iš pirmo žvilgsnio jos būtų neįtikėtinos! Nes jau IŠSPRĘSTOS UŽDUOTYS neseniai taip pat buvo arba „bepročio svaičiojimai“, vienų tvirtinimu, arba „neįvykdomomis fantazijomis“, kitų nuomone, o dabar tai — OBJEKTYVI REALYBĖ! Patinka tai kam nors, ar ne! Tik reikia ir toliau ieškoti sprendimų ir atlikti tai kūrybiškai. Bet… visa tai ateityje, kurios dar nebuvo, ir laikas iš fantazijų sugrįžti į „nuodėmingą“ žemę prie to, kas vyksta objektyvioje realybėje…

O objektyvioje realybėje… antroje kovo pusėje skleidžiasi Magnolija “Betty“ pumpurai, kurių, kaip ir visų kitų magnolijų mūsų parke, atsiranda vis daugiau ir jos kiekvienais metais vis gražesnės, nors, atrodė, labiau nebeįmanoma (Рис. 51 ir Рис. 52)! Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Magnolija „Heaven Scent“, kurios didžiuliai ir puikūs pumpurai ką tik pradėjo skleistis (Рис. 53 ir Рис. 54)! Į žaismingą rožinį osminogą panašūs beveik išsiskleidę Magnolija „Merill“, Rosea pumpurai (Рис. 55). O štai, ir pirmasis „lankytojas“, ant pilnai išsiskleidusio Magnolija „Merill“ pumpuro, Rosea — vapsva (Рис. 56)! Pažiūrėjus į jau išsiskleidusį Magnolija „Merill“ Rosea pumpurą, darosi visiškai aišku, kas tą vapsvą priviliojo (Рис. 57)! Tuo metu, kai žemė dar neįšilo po žiemos šalčių, išsiskleidusiuose magnolijos žieduose jau yra NEKTARO, kurio paragauti ir atskrido ką tik atsibudusi vapsva. Per fotografiją neįmanoma pajusti magnolijų žiedų aromato, bet… jeigu tai būtų įmanoma, kiekvienas šias fotografijų žiūrėtojas atsidurtu „parfumerijos“ sode! Juk kiekvienos magnolijos savas, nepakartojamas kvapas, ir visi tie kvapai dvelkiant vėjeliui susimaišo, sukuria nepakartoją parfumerijos mišinį! Periodiškai besikaitaliojanti vėjo kryptis, netikėti gūsiai ir netikėtos pertraukos tarp gūsių sukuria nuostabią besiskleidžiančių magnolijų aromatų melodiją!

Kartais Gamta sukuria įdomias kompozicijas. Pažiūrėjus į šią Magnolija «Star Wars» (Рис. 58) pumpurų nuotrauką, nevalingai nusistebi tuo, kaip tie pumpurai primena Viktorijos ežero seklumose vaikščiojančių karališkųjų flamingų galvas. Žiūri – ir lauki, kad tos „flamingų galvos“ draugiškai pasisuks… bet tas įvaizdis ir lieka įvaizdžiu, ir nevalingai pradedi gailėtis, kad to neįvyko! Bet, kad ir kaip būtų malonu gyventi įvaizdžių pasaulyje, laikas sugrįžti į realų pasaulį, kuris iš anksto duoda 100 balų pačiai lakiausiai vaizduotei, ypač, jeigu reikalų turi su tuo, kas sukuriama veikiant psi-lauko generatoriui!!! Taip kad, grįžtame atgal į realų pasaulį, kuris pagimdo bet kokią vaizduotę!..

O realiame pasaulyje, veikiant „psi-lauko generatoriui“ arba „tamsiosios materijos generatoriui“, antroje kovo pusėje tebesiskleidžia magnolijos žiedai. Jau visiškai išsiskleidė sniego baltumo Magnolija „Leonard Meissel“ žiedai, ir tie žiedai… didžiuliai ir saulės spinduliuose atrodo tiesiog stebuklingai (Рис. 59). Bet ne tik magnolijos stebina savo grožiu, žiedų dydžiu ir t.t. Neįtikėtina, bet faktas, kad antroje kovo pusėje ant obels šakų pasirodė pirmieji lapeliai ir… daugybė pumpurų, daugelis iš kurių jau išsiskleidė (Рис. 60), nors pagal žinynų duomenis, obelys žydi NE ANKSČIAU balandžio pabaigos arba gegužyje, ir tai, jeigu balandis ir gegužis bus šilti! Ir vėl, ant obelų šakų daugybė dar neišsiskleidusių pumpurų, o tie, kurie jau išsiskleidė, žymiai didesni už įprastus (Рис. 61). Ne mažiau stebina ir tai, kad Japoniška slyva išleido jaunus lapelius, kurie iš tolo atrodo kaip neįprasti žiedai (Рис. 62). Šviesiai žali jauni Japoniškos slyvos lapeliai Saulės spinduliuose atrodo kaip paslaptingi žiedeliai“, kurių lapeliai kai strėlės nukreipti į viršų! Ir ypač sustiprina vaizdą dideli ir standūs, tamsiai žali „seni“ lapai. Net iš arti žiūrint, jauni Japoniškos slyvos lapai labiau panašūs į vertikaliai augančias kažkokio pasakiško paukščio plunksnas, negu į lapus (Рис. 63)!

Bet stebina ne tiek neįprasti jauni lapai, o būtent senieji to subekvatorinio augalo lapai, kurie atrodo kaip nauji, lyg nebūtų buvę rudeninių šalnų, stiprių šalčių sausyje, sniego kepurių ant jų ir, pagaliau, nebūtų buvę vasario apledėjimo! Senieji lapai vis dar sultingi, žali ir t.t.

Stebina ir smaragdiškai žali jauni Raudonosios avietės (Rubus daeus) lapai, kurie ant avietės krūmų pasirodė kovo viduryje (Рис. 64). Tai jau savaime neįsivaizduojama, nes Raudonoji avietė žydi antroje birželio pusėje! Bet dar labiau stebina tai, kad ant Geltonosios avietės (Rubus ellipticus) pasirodė ne tik smaragdiškai salotiniai jauni lapai (Рис. 65), BET IR ŽIEDYNAI, o juk Geltonoji avietė pradeda žydėti ne anksčiau rugpjūčio pradžios (Рис. 66)! Čia iš tikrųjų nuostabu, ypač, turint omeny, kad Geltonosios avietės žiedynai pasirodė kovo pabaigoje, net anksčiau už Raudonąją avietę!

O ant Raudonųjų serbentų (Ribes vulgares Lam.) daugelis žiedynų jau išsiskleidė ir slepiasi po jaunais lapeliais (Рис. 67). Žinoma, besiskleidžiantys Raudonųjų serbentų žiedynai negali konkuruoti su besiskleidžiančiais magnolijų pumpurais, bet… ir tie maži žiedynai savotiškai gražūs (Рис. 68)! O juk dar tik kovas! Nuo Raudonųjų serbentų neatsilieka ir Juodieji serbentai (Ribes nigrum L.), kurių išsiskleidę žiedynai pilni nektaro ir jau laukia pirmųjų skanėstų mėgėjų (Рис. 69 ir Рис. 70)! Kovo dvidešimta, o ant Juodųjų ir Raudonųjų serbentų krūmų KARTU SU JAUNAIS LAPELIAIS PASIRODO IR ŽIEDYNAI! Pasirodo pilni nektaro žiedynai, kurių kvapas vilioja vabzdžius-apdulkintojus!

Ir vėl stebimas eilinis stebuklas — iš pavasarinių pumpurų dienos šviesoje pasirodo ne tik jauni lapeliai, bet ir žiedynai! Tuo pat metu ir jauni lapeliai ir žiedynai labai greitai auga ir visiškai netrukdo vieni kitiems! To negali būti, bet taip YRA! Ypač stebina tai, kad visų specialistų laikomi lepesniais Geltonoji avietė ir Raudonieji serbentai žiedynus išleidžia net anksčiau už atsparesnius giminaičius – Raudonąją avietę ir Juoduosius serbentus! O juk Raudonieji serbentai normaliomis sąlygomis žiedynus išskleidžia NE ANKSČIAU GEGUŽĖS PABAIGOS, o Geltonoji avietė — NE ANKSČIAU RUGPJŪČIO PRADŽIOS! Ir tai – pietuose, ir tik tada, kai orai yra pakankamai šilti! Ko negalima pasakyti apie 2009 metų kovą Prancūzijoje, bet kuriuo atveju – Karališkojo slėnio ribose!

Be to, ant dar visai plikų figmedžio šakų galima pamatyti nokstančių ir jau prinokusių vaisių (Рис. 71)! Jeigu figmedžio vaisių bus dar bent mėnesį, tada bus galima kalbėti apie FIGMEDŽIŲ VAISINGUMĄ APVALIUS METUS! Veikiant psi-generatoriui, net pačios lepiausios figmedžių rūšys, tokios, kaip „Kruvinasis“, veda vaisius ir žiemą, ir vasarą, nepaisant dvidešimties laipsnių šalčio, sniego ir apledėjimų!

Nuo figmedžių taip pat neatsilieka ir grybai. Jie taip pat „nusprendė“ pereiti į nepertraukiamo derlingumo režimą. Pasirodo vis naujos ir naujos Maitake grybienos! Šie grybai stebina savo dydžiu ir spalvingumu (Рис. 72 ir Рис. 73). Nuo jų neatsilieka ir šampinjonai (Рис. 74), ir šitaki (Рис. 75 ir Рис. 76). Lyg niekur nieko tie grybai pasirodo laukymėse ir tarp medžių! Šitaki savo kepurėles rodė tarp smaragdiškai žalios žolės per sausio šalčius ir sniegą, ir po vasario apledėjimo! Ir kovą žolė tokia pat sodri ir šviežia, lyg būtų ką tik pasirodžiusi (Рис. 77)! Nuostabu, bet dėl tų pačių priežasčių, kaip ir pas kitus augalus, veikiant psi-lauko arba juodosios materijos generatoriui, žolių syvai nesušąla net esant dvidešimties laipsnių šalčiui!

Laukymės vis taip pat nusėtos žydinčiomis Primulėmis (Primula veris L.), ir jų nemažėja. Tos pavasarinės gėlės žydi jau beveik du mėnesius, kas savaime nuostabu (Рис. 78 ir Рис. 79). Tulpės taip pat nesnaudžia (Рис. 80) ir tebestebina tuo, kad jų svogūnėliai visą laiką buvo dirvoje, ir kai lijo lietūs, ir kai žemė buvo įšalusi esant dvidešimties laipsnių šalčiui, ir kai ji buvo pasidengusi ištisiniu ledu! Pagal taisykles, Tulpių svogūnėliai turėjo žūti, lygiai taip pat, kaip ir Hiacintų svogūnėliai, bet… jie nežuvo dėl tų pačių priežasčių – psi-laiko generatoriaus veikimas padarė, kad augalams nepakenkė nei drėgmė, nei šalčiai, nei karštis, nei sausra! Ir tai, kad yra būtent taip, rodo gamtos fotografijos už mūsų valdos ribų. Už mūsų valdos ribų visa Gamta visiškai atitinka kovo mėnesį. Žalia žole už mūsų valdos ribų dar net „nekvepia“ – aplink viskas tebėra sustingę. Gamta dar neprabudo (Рис. 81)! 2009 m. kovo 16 d. laukai ir pievos apie mūsų valdas dar pilki ir neišvaizdūs, ir ne tik vienoje vietoje, bet visur (Рис. 82, Рис. 83 ir Рис. 84). Tik 2009 m. kovo 25 d. tarp negyvos pernykštės žolės pasirodė pirmieji jaunos žolės daigeliai (Рис. 85 ir Рис. 86). O tuo pat metu… mūsų valdų ribose Gamta teberodo visą savo jėgą!

Didžiuliai magnolijos „Iolanthe“ pumpurai išsiskleidė dar labiau ir jie tokie dideli, kad magnolijos šakos jų fone atrodo mažos (Рис. 87). Magnolijos „Iolanthe“ fotografijos antrame plane matosi nuostabios mūsų parko laukymės. O patys besiskleidžiantys magnolijos „Iolanthe“ pumpurai ne tik didžiuliai, bet ir NUOSTABŪS (Рис. 88 ir Рис. 89)! Kai žiūri į tos magnolijos jaunus medelius, kurių šakos nusėtos besiskleidžiančiais žiedais, susidaro įspūdis, kad tai ne medis, o „virbas“ ant kurio „sėdi“ žiedai. Ir toks įspūdis kyla todėl, kad magnolijos „Iolanthe“ pumpurai iš tikrųjų DIDŽIULIAI, ir jų fone viskas kitkas atrodo nedideli (Рис. 90)! O saulės spinduliuose besiskleidžiantys magnolijos „Iolanthe“ pumpurai, paprasčiausiai, pasakiškai gražūs (Рис. 91 ir Рис. 92)! Kai kurie tos magnolijos žiedai jau rodo savo „šerdį“, kurioje „slepiasi“ kuokelės ir piestelės (Рис. 93). Magnolijos „Iolanthe“ gėlių lapeliai, nepaisant jų dydžio, neprarado savo grakštumo ir švelnumo, ir kiaurai juos peršviečiantys saulės spinduliai sudaro įvaizdį, kad jie labai trapūs (Рис. 94). Atrodo, kad mažiausio vėjelio dvelksmas sujauks tą nežemišką grožį, bet… net šalti ir stiprūs vėjo gūsiai nesugeba sunaikinti to trapaus stebuklo. Nors anksčiau bet koks atšalimas ir šalti vėjai naikino pradėjusius skleistis žiedus. Šiais, 2009 metais, pavasarinės šalnos ir pučiantys vėjai savo juodo darbo nebepadarė — magnolijos „Iolanthe“ pumpurai tebėra puikūs ir, pasitikdami Saulę, kiekvieną rytą vis labiau išsiskleidžia…

Šiais metais neįprastai dideli ir magnolijos „Soulangeana Lenei“ pumpurai, kurių lapeliai labai ryškūs ir labai sodrių spalvų, ko, iš principo, negalėtų būti tokiose skurdžiose dirvose (Рис. 95 ir Рис. 96). Šioms magnolijoms niekuo nenusileidžia ir magnolija „Wada’s picture“ (Рис. 97)! Bendrai, šiais, 2009 metais visų magnolijų žiedai nepaprastai dideli, net juos palyginus su praeitų metų magnolijų žiedais, nors jau ir tada jų žiedai buvo daug didesni, negu visų kitų magnolijų žiedai likusiame pasaulyje. Apie tai aš jau rašiau savo straipsniuose “Gyvybės šaltinis 1, 2, 3 ir 6“. Bet tai, ką mes pamatėme šiais metais, buvo netikėta ir mums patiems!

Besiskleidžiantys magnolijų pumpurai, konkrečiai, magnolijos „Wada’s picture“, tiesiog nuostabūs! Kiekvieną dieną pumpurai vis didesni ir didesni, ir nuo besiskleidžiančio grožio, paprasčiausiai, neįmanoma atitraukti akių (Рис. 98)! Magnolijų žiedlapiai neišpasakytai ryškių spalvų, ypač pritrenkiantis kontrastas tarp mėlynos spalvos ir sniego baltumo vidinio lapelių paviršiaus, kai spalva sklandžiai pereina nuo tamsiai rudos spalvos iki nepriekaištingai baltos! O tekančios Saulės spinduliai, pereidami kiaurai per magnolijos „Wada’s picture“ žiedlapius, sukuria iliuziją, kad jie padaryti iš plonyčio porceliano (Рис. 99). Ir tuo pat metu, kiekvienas magnolijos „Wada’s picture“ žiedas nepakartojamas, neįmanoma surasti bent dviejų tapačių. Tas nepakartotinamumas sukuriamas tuo, kad žiedlapiai yra banguoti, todėl jie nepakartojami (Рис. 100 ir Рис. 101)!

Labai sunku aprašyti žodžiais tai, kas vyksta mūsų parke ir magnolijų sode šių, 2009 metų pavasarį. Nepakanka žodžių, kad perduoti tą būseną, kurią jauti žiūrėdamas į besiskleidžiančius magnolijų pumpurus. Kai žiūri į didžiuliais magnolijos „Star Wars“ pumpurais nusėtas šakeles, sunku net įsivaizduoti, kad pumpurai skleidžiasi ne ant mažo krūmelio, o ant jaunų medelių, kurių aukštis trys-keturi metrai (Рис. 102)! Ir tas įspūdis atsiranda todėl, kad didžiulių pumpurų fone ir jauno medelio kamienas, ir jo šakos atrodo tokios plonos! Ir tai nenuostabu — dar neišsiskleidę magnolijos „Star Wars“ pumpurai žada, kad jų skersmuo bus virš PUSĖS METRO (Рис. 103)! Ir vėl, Saulės spinduliuose magnolijos „Star Wars“ pumpurai atrodo porcelianiniai ir tuo pat metu – aksominiai, kas sukelia jų „nežemiškos“ kilmės jausmą (Рис. 104 ir Рис. 105).

Neišpasakytai dideli ir magnolijos „Royal Crown“ pumpurai, kurių labai daug pasirodė ant to medžio šakelių (Рис. 106). Tos magnolijos pumpurai ne tik nuostabūs ir didžiuliai, bet ir karališkai grakštūs (Рис. 107 ir Рис. 108)! O tekančios saulės spinduliuose magnolijos „Royal Crown“ pumpurai iš tikrųjų atrodo kaip karūnos, ir pateisina savo pavadinimą (Рис. 109). O jau beveik visiškai išsiskleidę magnolijos „Meril Rose“ žiedai kažkuo primeną nedidelį aštuonkojį, kuriam vietoje kojų išaugę puikūs žiedlapiai (Рис. 110). Ir kai tokiais šviesiai rožiniais žiedais-„aštuonkojais“ nusėtos medžių šakos, ir dar tokio dydžio, nenoromis susižavi (Рис. 111)! Bendrai, kai žiūri į medį, kurių šakos gausiai nusėtos tokio dydžio žiedais, ir tai tuo metu, kai aplink niekas net nesiruošia žydėti, tai noromis ar nenoromis kyla pasakiškas jausmas, lyg būtum atsidūręs stebuklingoje saloje (Рис. 112)! Šiais metais debiutantu yra Magnolija Soulangeana „Appolo“, ant kurios jaunų šakelių pradėjo skleistis nepaprastai ryškus didžiuliai žiedai (Рис. 113 ir Рис. 114). Ir kai prie pagrindo tamsiai rudi pumpurai išsiskleidžia, atsiveria sniego baltumo vidinė lapelių pusė su violetinėmis „juostelėmis“. Tos magnolijos žiedai atsiveria ne iš karto — iš pradžių atsidaro pirmasis, viršutinis lapelių sluoksnis, atveria apžiūrai eilinę lapelių grupę, kurių viduje slepiasi pati žiedo šerdis (Рис. 115). Praeina dar kelios dienos ir… atsiveria paskutinis lapelių „bastionas“, parodo Saulei savo šerdį (Рис. 116)!

Magnolija Soulangeana „Galaxy“ pumpurai niekuo nenusileidžia kitoms žydinčioms magnolijoms — nei dydžiu, nei grožiu (Рис. 117). Bendrai, kai kalbama apie gėles, neįmanoma vieną žiedą palyginti su kitu! Kiekvienas žiedas — nepakartojamas ir unikalus! Galima tik kalbėti apie asmenišką pasirinkimą, bet… kai žiūri į didžiulius besiskleidžiančius žiedus mūsų sode, praktiškai neįmanoma išreikšti net asmeniško pasirinkimo! Kur bepažvelgsi – visur nuostabus grožis! Žinoma, kiekvienas žiedas pagal formą nesiskiria nuo net kurio gentainio už mūsų valdos ribų, bet… neįtikėtinas magnolijų žiedų dydis, spalvų sodrumas, aksominė lapelių struktūra, mūsų valdose žydinčias magnolijas daro unikaliomis! Paprasčiausiai, tokių daugiau niekur nėra! O juk visos magnolijos (kaip ir kiti augalai) auga blogesnėje dirvoje, negu kitur – kalkžemėje ir raudonajame molyje! Ir toks stebuklas įmanomas tik „psi-lauko“ arba „tamsiosios materijos“ generatorius poveikio dėka! Apie tai buvo užsiminta jau ne vieną kartą, bet mūsų valdose vykstančių procesų svarba ir nepaprastumas verčia tai kartoti dar ir dar kartą, kad skaitytojui nekiltų iliuzijos, kad tai nerealu ir neįtikėtina! Kad ir kaip viskas atrodytų pasakiška, stebuklinga ir iš principo neįmanoma, viskas, kas vyksta – yra realu, materialu ir vyksta pritaikius žinias, apie kurias šiuolaikinis mokslas neturi jokio supratimo! Taip, mūsų valdas galima pavadinti stebuklingomis, bet… tik stebuklinga žinių sala, tarp mus supančio nemokšiškumo! Ir būtent realus tų žinių panaudojimas sukuria stebuklingą salą supančioje kasdienybėje. Ir būtent ta „stebuklinga sala“ sukuria galimybę realiai, praktikoje demonstruoti teisingą gamtos supratimo ir jos dėsnių panaudojimą sukuriant pagrindus to, ko pati Gamta sukurti negalėjo!..

Norint įsitikinti, kad viskas būtent taip – pakanka pažvelgti į bet kurį magnolijos žiedą, ir ne tik magnolijos. Būtent todėl, pasigėrėjęs kerinčiu vienos magnolijos besiskleidžiančiu pumpuru, pereini prie ne mažiau nuostabaus kitos magnolijos grožio! Ir… trūksta žodžių aprašyti tą nuostabų grožį net žavintis kiekvienos magnolijos žiedais atskirai! Neįmanoma atitraukti žvilgsnio net nuo fotografijų, taip magiškai žiūrintįjį veikia tie nepakartojami žiedai. Matyt, psi-lauko generatorius juos „pakrovė“ dar ir viliojančia jėga. Kad tuo įsitikintum, pakanka pasižiūrėti į eilinės magnolijos žiedų fotografiją. Magnolija Soulangeana „Galaxy“ pumpurai nėra išimtis iš tos bendros taisyklės, o tik eilinį kartą tai patvirtina! Fotografijos galimybės leidžia „užšaldyti“ gyvenimo akimirkas ir tas akimirkas pergyventi vėl ir vėl, arba tuo pat metu pergyventi skirtingų periodų akimirkas, akimis aprėpti visą praeities ir dabartis tarpsnį (Рис. 118, Рис. 119 ir Рис. 120).

Ne mažiau sukrečia ir vienas gyvenimo akimirkos užfiksavimas, ypač kai žiūri į milijoną sniego baltumo Magnolija „Kobus“, Citron žiedlapių (Рис. 121), arba užfiksuotą Magnolija „Georges Henry Kern“ gyvenimo akimirką (Рис. 122). Šiais metais ypač nudžiugino Magnolija „Yellow Bird“ ir Magnolija „Butterfly“, ir nudžiugino tuo, kad tos gana retos magnolijos ne tik puikiai prigijo joms taip neįprastose gamtinėse sąlygose, bet ir jų žiedai pasidarė kelis kartus didesni už tų retų gentainių žiedus, kurie auga už mūsų valdų ribų. Tai pirma, o antra, tų magnolijų žiedlapiai yra tokios sodrios ryškiai geltonos spalvos, kad to nepamatysi niekur kitus už mūsų valdų ribų! Tai, kad toks tvirtinimas teisingas – patvirtina didžiulių pumpurų fotografijos, pavyzdžiui, Magnolija „Yellow Bird“ (Рис. 123, Рис. 124 ir Рис. 125)! Lyginant su Magnolija „Yellow Bird“ pumpurais, to dar jauno medžio šakelės atrodo plonytės, tokie dideli yra pumpurai!

O tai, kad antrasis tvirtinimas teisingas, vėlgi, patvirtina Magnolija „Yellow Bird“ žiedų fotografijos… bet kuris magnolijų žinovas negali nuslėpti savo nuostabos dėl šių pumpurų sodriai geltonos spalvos. Tokios spalvos tos magnolijos niekada neturėjo, ir iš principo negali turėti, bet taip yra! Ir net išsiskleidęs Magnolija „Yellow Bird“ pumpuras ryškiuose Saulės spinduliuose yra ryškiai geltonas (Рис. 126)!

Norint suprasti, kaip pasikeitė pumpurų dydis ir jų spalva, pakanka palyginti jų dydžius ir spalvų sodrumą per kelis metus. Pirmą kartą Magnolija „Yellow Bird“ žydėjo 2004 metais, ir tada tai buvo priimta kaip stebuklas, nes magnolijų sodinukams dirva buvo netinkama. 2004 metais Magnolija „Yellow Bird“ žiedai buvo šviesiai geltoni, jie buvo nedideli, tokie pat dydžio, kaip tos magnolijos žiedai visame pasaulyje (Рис. 127). Apie Magnolija „Yellow Bird“ pumpurų dydį galima spręsti juos palyginus su šakų storiu ir turint omeny, kad sodinukai buvo pasodinti kalkžemėje tik 2003 metais, ir kad magnolijų medeliai į viršų paaugo kelis kartus, apie ką detaliai buvo rašoma “Gyvybės šaltinis -6“. Sekančiais, 2005 metais, Magnolija „Yellow Bird“ pumpurai jau buvo ryškiai geltonos spalvos, lapeliai buvo standūs ir įgavo aksominę struktūrą, kas savaime neįtikėtina (Рис. 128). Magnolija „Yellow Bird“ pumpurai 2009 metais ne tik neprarado spalvos sodrumo ir lapelių tvirtumo, bet išaugo didesni (Рис. 129). Ir dar vienas dalykas gana neįprastas, kuris susijęs su Magnolija „Yellow Bird“. Ji buvo išvesta selekciniu būdu, todėl yra kelių magnolijos rūšių hibridu. Todėl, kai vienas iš tos magnolijos jaunų medelių pakliuvo į gamtinės anomalijos sąlygas, kuriose dar prisidėjo „psi-lauko“ arba „tamsiosios materijos“ generatoriaus poveikis, tai privedė prie to, kad vienas ir tas pats medis atsirado skirtingose sąlygose. Vienoje medžio pusėje pradėjo dominuoti Magnolija „Merill“ genai (vienos iš Magnolija „Yellow Bird“ tėvų) ir pasirodė grynai balti, būtent Magnolija „Merill“ pumpurai, o kitoje medžio pusėje – pačios Magnolija „Yellow Bird“ pumpurai (Рис. 130 ir Рис. 131). O kai pumpurai išsiskleidė, tai pasirodė, kad jie skiriasi ne tik spalva, bet ir žiedų ir žiedlapių forma (Рис. 132)! O panašūs dalykai genetikos ir selekcijos požiūriu yra neįtikėtini iš principo ir negalimi! Tai dar vienas netikėtas psi-laiko generatoriaus veikimo siurprizas…

Ir Magnolija „Yellow Bird“ netapo išimtimi, kita magnolija geltonais žiedais — Magnolija „Butterfly“, visų kitų pavydui, veikiant psi-lauko generatoriui įgavo tikrą geltoną spalvą! Pirmą kartą ta magnolija pražydo 2004 metais, ir nors tos magnolijos žiedai buvo tokie patys, kaip visame likusiame pasaulyje, bet… tos magnolijos žiedus pavadinti geltonais buvo galima tik grynai sąlyginai, nors, gali būti, kad selekcininkai dirbo labai ilgai, kad pasiektų lengvą gelsvą atspalvį (Рис. 133). Bet jau sekančiais metais besiskleidžiantys Magnolija „Butterfly“ žiedai buvo tikros geltonos spalvos (Рис. 134)! Be to, tos magnolijos žiedlapiai pasidarė daug tvirtesni, ir štai… prieš mus jau visiškai kitas žiedas, jis oresnis ir elegantiškesnis. 2009 metais Magnolija „Butterfly“ žiedai dar neįprastesni, geltona spalva tapo sodresnė ir gilesnė, o žiedų forma dar puikesnė ir fantastiškesnė (Рис. 135).

Argi galima atitraukti žvilgsnį nuo besiskleidžiančių Magnolija „Butterfly“ pumpurų — juk jie iš tikrųjų nuostabūs, ir nuo jų dvelkia kažkuo nežemišku, kosminiu, ir selekcininkams tą magnoliją derėtų pavadinti „Geltonąja žvaigžde“, o ne „Drugeliu“, nes būtent taip vadinasi ta magnolija išvertus iš lotynų kalbos (Рис. 136). Nors selekcininkus galima suprasti, jeigu pasižiūrėti į pilnai išsiskleidusius to magnolijos žiedus — žiedlapiai iš tikrųjų kažkuo primena drugelio sparnus (Рис. 137). Tuo pat metu Magnolija „Butterfly“ žiedai per tuos metus tapo didžiuliais, ir tai ypač gerai matosi, kai į tą žydintį medį žiūri iš šalies (Рис. 138)!

Pirmą kartą šiais metais pasirodė Magnolija „Serena“ pumpurai ir iš karo buvo… didžiuliais. Tų magnolijų žiedų išskirtinumas tame, kad kiekvienas žiedlapių aukštas savo spalva skiriasi nuo kaimyninio, todėl gaunasi nuostabi spalvų kaita (Рис. 139 ir Рис. 140). Šiais metais nepaprastai dideli Magnolija Soulangeana „Honey“ pumpurai, kurių ant medžio šakų labai daug (Рис. 141). Ir vėl, neišpasakytas spalvų sodrumas, standūs žiedlapiai ir aksominė struktūra sukuria nepakartojamą įspūdį, vėl ir vėl nevalingai pajauti, lyg prieš tave būtų gyvas „porcelianas“ (Рис. 142 ir Рис. 143)! Didžiuliai ir taip pat nepakartojami Magnolija „Linely“ pumpurai (Рис. 144), kurie besiskleisdami sukuria nuostabią harmoniją tarp žiedlapių formos ir jų spalvų. Sklandus perėjimas nuo tamsiai rudos spalvos prie žiedlapio pagrindo iki šviesiai alyvinės spalvos viršūnėje – tokios spalvinės gamos neturi nė viena magnolija (Рис. 145 ir Рис. 146)! O besiskleidžiantis šviesiai violetinis didžiulis Magnolija „Ricky“ pumpuras yra panašus į pasakišką medūzą, paslaptingoje okeano gelmėje (Рис. 147)! O kai į pumpurą žiūri iš viršaus, tai stebiesi tuo, kaip tas žiedas panašus į besiskleidžiančią rožę (Рис. 148).

Apie žydinčias magnolijas galima rašyti iki begalybės, ypač, kai žiedai tokie didžiuliai ir tokių ryškių ir sodrių spalvų, bet… geriau, paprasčiausiai, pasižiūrėti į Pilies fotografiją, kuri apsupta žydinčių magnolijų, ir tada dar kartą įsitikini kokia teisinga patarlė, kad vienas paveikslas vertas tūkstančio žodžių (Рис. 149 ir Рис. 150). Ir tada be jokių žodžių tampa suprantama, kad pasaka įmanoma ir mūsų realybėje! Nes tai, kas vyksta mūsų valdose negalima pavadinti niekaip kitaip, kaip pasaka arba burtais! Ir panašūs „burtai“ tampa įmanomi tik SUPRANTANT IR ŽINANT REALIUS GAMTOS DĖSNIUS! Ir tai ne pasakiškas miražas, o tikrovė, kuri niekur neišnyksta, kad ir kiek trintum akis ir mirksėtum (Рис. 151 ir Рис. 152)!

Bet ne tik magnolijos pilnai žydi! Kovo pabaigoje išsiskleidė ir japoniškos Kamelijos „Shintsukasa“ (Рис. 153)! Tie amžinai žali augalai šalyse su subtropiniu klimatu ir po atviru dangumi auga tik ten, kur labai švelni žiema ir pakankamai drėgna! Dėl drėgmės Prancūzijoje rudenį ir pavasarį problemų niekada nebūna, ko negalima pasakyti apie „minkštą“ klimatą, ypač paskutiniais metais, kai rudenį ir pavasarį naktimis būna gana didelės šalnos, o žiemą šalčiai būna po dvidešimt laipsnių žemiau nulio, ir sniegas laikosi savaitėmis, o upes ir ežerus keliems mėnesiams padengia gana storas ledas! Taip kad, žinynų duomenimis, japoniška Kamelija tokiomis sąlygomis atvirame grunte turėjo žūti, bet… tie augalai ne tik nežuvo, bet ir puikiai jaučiasi tame pat atvirame grunte, nepaisant šalčių ir apledėjimo! Ir tą patvirtina visiškai nuo to nenukentėję lapai ir besiskleidžiantys pumpurai, kurie, be viso to, dar ir daug didesni, negu tos rūšies kamelijų už mūsų valdų ribų (Рис. 154)!

Kovo pabaigoje Rožinis medis jau pilnai pasidengęs lapais, ir tai įvyko nepaisant žiemos šalčių, sniego, apledėjimo (Рис. 155). Iš pumpurų pasirodė šviesiai salotiniai Tulpinio medžio lapeliai (Рис. 156 ir Рис. 157). Kovo pabaigoje audringai pražydo ir aštrialapis Klevas (Рис. 158). Nors aštrialapis Klevas žydi antroje gegužės pusėje, bet mūsų valdose jis žydi jau kovo pabaigoje, kas savaime gana įdomu (Рис. 159 ir Рис. 160). Nuo aštrialapio Klevo neatsilieka ir jo japoniški giminaičiai. Japoniškas pirštukinis klevas „Žalieji apvadai“ (Acer Palmatum Japonicum „Green lace“) iš pumpurų kovo pabaigoje jau išleido savo pirštukinius lapus (Рис. 161). Ir tai jau savaime nuostabu, nes žinynų duomenimis, tas lėtai augantis krūmas NEPERNEŠA kalkėtos dirvos ir ŽŪNA, o pas mus tas augalas auga grynoje kalkžemėje! Japoniški klevai jautrūs šalčiams ir juos reikia apšiltinti arba net persodinti į šiltnamius visam šaltajam periodui. O mūsų atveju japoniškas pirštukinis klevas auga atvirame grunte esant dvidešimties laipsnių šalčiui, kaip tai buvo 2009 m. sausyje, po sniegu, išgyveno vasario apledėjimus ir… kovo pabaigoje ramiai išleido lapus (Рис. 162)! O žinynų duomenimis, tas augalas privalėjo žūti kalkžemėje, nuo šalčio ir apledėjimo! O vietoje to, kovo mėnesyje išsiskleidė pumpurai ir Saulei pasirodė jauni žali lapai! Ir vėl „stebuklas“ įvyko veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui! O klevas ne šiaip išleido jaunus lapelius, o jau po dešimt dienų tie lapai buvo pilnai susiformavę (Рис. 163). Be to, ant medžio neatsirado nė vienos šakelės, kuri būtų nukentėjusi nuo šalčio arba nuo apledėjimo (Рис. 164). O po pavasarinio lietučio, japoniško pirštukinio Klevo lapai labai primena „žalius apvadus“, kuriuos numezgė pati Motinėlė Gamta (Рис. 165). Nuo jo neatsilieka ir kitas japoniškas pirštukinis Klevas — „Ugninė pašvaistė“ (Acer Palmatum Japonicum „Fire glow“). Žvilgtelėjus į jo jaunus lapus, supranti, kodėl jis taip pavadintas (Рис. 166). To augalo lapų viršūnėlės per laiką pasidaro ryškiai purpurinės, o vėjyje iš tikrųjų primena gyvą liepsną. Balandžio viduryje tas „japonas“ jau išleido ir savo žiedynus (Рис. 167)! O juk ir šis japoniškas pirštukinis klevas privalėjo žūti kalkžemėje, nuo šalčio ir apledėjimo!

O luzitaniška Laurovyšnė (Prunus laurocerasus L.) per šalčius ir apledėjimą ne tik neprarado savo amžinai žalių lapų, bet jau kovo pabaigoje išleido savo žiedynus (Рис. 168)! Pagal žinynus, luzitaniška Laurovyšnė yra portugališka, savo tėvynėje žydi BIRŽELYJE ir mėgsta derlingas dirvas! O mūsų valdų ribose dėl jau žinomų priežasčių savo žiedynus išleidžia kovo pabaigoje, kurie balandžio pradžioje jau yra sukaupę pakankamai jėgų (Рис. 169) ir balandžio viduryje visiškai išsiskleidžia (Рис. 170 ir Рис. 171)! Ir tai taip pat eilinis psi-lauko generatoriaus poveikio „stebuklas“…

Jauni Japoniškos slyvos (Photinia Japonica) lapai per praėjusias dešimt dienų po paskutinio paminėjimo, žymiai išaugo ir tapo panašūs į savo „vyresniuosius draugus“, bet sidabriškai salotinė spalva vis dar labai stipriai juos išskiria senų lapų fone (Рис. 172 ir Рис. 173)!

Tuo pat metu su bronziniai oranžiniais lapais, balandžio pradžioje pasirodė ir smulkiažiedės Vyšnios (japoniškos) „Kanzan“ pumpurai (Рис. 174). Tai, ko gero, vienintelis augalas mūsų valdose, kuris mėgsta kalkžemės dirvas ir dėl to mūsų valdų dirva jai nėra pražūtinga! Balandžio viduryje tos vyšnio pumpurai jau visiškai išsiskleidė, ir to medžio šakos apkibo rožiniais išsiskleidusių žiedynų apvadais (Рис. 175). Japoniška vyšnia „Kazan“ mūsų valdose skiriasi nuo kitų tos rūšies augalų tuo, kad žiedai čia daug stambesni (Рис. 176).

Pilnai žydi Laukinė vyšnia (Prunus cerotina „Globulus“), kurios žiedai vėl labai dideli, ir galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio ant to medžio bus prisirpusios uogos (Рис. 177 ir Рис. 178)! Pačioje balandžio pradžioje audringai pražydo „Šantiklero“ veislės kriaušė (Pyrus „Chanticleer“ pear), ir medžio šakos tiesiog aplipusios išsiskleidusiais žiedais (Рис. 179). Ta kriaušė privalo žydėti ne anksčiau gegužės, ir tai, esant palankioms sąlygoms, bet mūsų kriaušė pilnai žydi balandžio pradžioje ir esant gana šaltam orui, be to, kiekvienas žiedas du-tris kartus didesnis, negu turėtų būti (Рис. 180)! Kriaušės žiedų ant šakų tiek, kad neįmanoma įžiūrėti šakų, ir susidaro įspūdis, kad kriaušės šakos padengtos didžiulėmis snaigėmis (Рис. 181 ir Рис. 182).

Kovo pabaigoje ant sidabralapės Liepos (Tilia tomentosa) iš pumpurų pasirodė jauni šviesiai salotiniai lapeliai (Рис. 183 ir Рис. 184). O balandžio viduryje liepose jau šlamėjo ryškiai žali su sidabriniu atspalviu lapai (Рис. 185). Ir liepų alėja mūsų parke balandžio viduryje jau pilnai apsirengė sidabriškai žaliais rūbais (Рис. 186). Praėjo tik savaitė po to, kai iš prasiskleidusių kaštono (Castanea verca Gaerth.) pumpurų netikėtai pasirodė jauni lapai ir žiedynai, ko iš principo neturėjo būti, bet… faktai tai patvirtina! Ir laikas patvirtino, kad panašūs reiškiniai nėra gamtos nesusipratimas. Kovo pabaigoje jauni šviesiai salotiniai lapai pasidarė didžiuliai, o žiedynai augo kartu su jaunais lapais ir susiformavo absoliučiai normaliai, kas iš tikrųjų neįtikėtina ir panašūs reiškiniai stebimi pirmą kartą nuo to medžio egzistavimo (Рис. 187). O balandžio viduryje lapai išaugo dar didesni ir įgavo smaragdiškai žalią spalvą, kaštono žiedynų pumpurai pilnai susiformavo, ir kai kurie pumpurai spėjo net išsiskleisti (Рис. 188, Рис. 189 ir Рис. 190). O ant beždžionių medžio (Araucaria araucana) balandžio pradžioje vienerių metų laikotarpyje TREČIĄ KARTĄ PRINOKO KANKORĖŽIAI (Рис. 191 ir Рис. 192)!

O tai dar vienas stebuklas, kuris įvyko mūsų valdose veikiant psi-lauko generatoriui! Dar vienas, bet ne paskutinis! Kiek neįtikėtinų reiškinių dar įvyks — parodys ateitis, bet eilinis stebuklas, apie kurį aš tik numaniau pradėjęs rašyti šį straipsnį, įvyko, kol jį rašiau! Pačioje balandžio pradžioje, tuo pat metu su figmedžio lapų pasirodymu, pasirodė ir naujų vaisių užuomazgos (Рис. 193)!

Pradedant rašyti straipsnį (kovo pabaigoje) aš tik galvojau, kad, jeigu balandyje ant figmedžio pasirodys vaisių užuomazgos, tada bus galima kalbėti apie figmedžių derlingumą ištisus metus! Ir štai, nepraėjo nė dešimties dienų, ir tai tapo realybe! Ant dar beveik plikų šakų, ant kurių vos pradėjo skleistis pumpurai, iš kurių pasirodė jauni figmedžio lapeliai, balandžio pradžioje pasirodė naujos vaisių užuomazgos (Рис. 194)! Ir… ratas užsidarė! Praeitais, 2008 metais figmedžiai pradėjo duoti derlių balandyje ir… nesustojo tai darę ištisus 12 mėnesių! Nes ant figmedžio šakų balandžio pradžioje pasirodžiusios naujų vaisių užuomazgos uždarė metinį vaisingumo ciklą. Žinoma, 2008 m. vasarą ant medžio šakų galima buvo pamatyti tris vaisių kartas vienu metu, bet… apvalius metus vaisius vedantys figmedžiai, ypač lepesnių rūšių, jau savaime stebuklas! Balandžio pradžioje pasirodžiusios vaisių užuomazgos pradėjo greitai augti, pagal augimo greitį net aplenkė jaunų figmedžio lapų augimą! Kad tuo akivaizdžiai įsitikinti, pakanka pasižiūrėti į balandžio 4 d. fotografiją (Рис. 195), o po to balandžio 5 d. (Рис. 196)! Per vieną dieną figmedžio vaisių užuomazgos pastebimai padidėjo, kas matosi net plika akimi. Ir tik po kelių dienų iš pumpurų susiformavo dar labai švelnūs ir smulkūs figmedžio lapeliai (Рис. 197). Ir vėl stebime unikalų reiškinį — figmedžio vaisių užuomazgos pasirodė tuo pat metu, kaip ir lapeliai iš pumpurų! Tokių dalykų niekur ir niekada nėra buvę!

Visame tame nuostabu tai, kaip greitai vystosi nauji vaisiai, nes balandžio 9 dieną jų dar nebuvo galima pavadinti užuomazgomis. Tuo metu, kai iš lapų pumpurų pasirodė dar labai maži lapeliai (jeigu turėti omeny, kad praeitais, 2008 metais figmedžio lapai pasiekė 48 cm. pločio), augantys vaisiai buvo jau gana solidūs (Рис. 198)! Žinoma, negalima sakyti, kad figmedžio vaisiai auga „ne dienomis, o valandomis“, kaip apie tai kalbama pasakose, bet, be jokių abejonių, galima pasakyti, kad tie vaisiai auga kiekvieną dieną, be to, labai greitai (Рис. 199). Per tą laiką jaunas figmedžio lapas praktiškai nepasikeitė, tuo pat metu, kai vaisiai paaugo gana juntamai (Рис. 200).

Kovo pabaigoje ant raudonosios Avietės (Rubus daeus) krūmų pilnai susiformavo žiedynai (Рис. 201). Ir ant raudonųjų Serbentų (Ribes vulgare Lam.) krūmų kovo pabaigoje žiedynai taip pat jau buvo susiformavę (Рис. 202). O pirmomis balandžio dienomis raudonųjų Serbentų žiedynai jau išsiskleidė, Saulei pasirodė nors ir nedideli, bet labai simpatiški šviesiai rudi lapeliai, kurie, tarp kitko, pasirodė kaip minimum dviem mėnesiais anksčiau, negu priklausė pasirodyti (Рис. 203). Šiek tiek vėliau už raudonuosius Serbentus (kas jau savaime nuostabu), ant juodųjų Serbentų (Ribes nigrum L.) šakelių kovo pabaigoje taip pat susiformavo žiedynai (Рис. 204), o balandžio 4 d. jie jau buvo pilnai panašūs į žiedynus (Рис. 205), ir tik balandžio 9 d. tie žiedynai pradėjo skleistis (Рис. 206). Bet, pagal žydėjimo masiškumą, juodųjų Serbentų krūmai toli lenkia raudonųjų Serbentų krūmus, kas žada neįtikėtinai gausų derlių, be to, labai anksti ir, greičiausiai, derlius bus ne vienas (Рис. 207).

Balandžio pradžioje pražydo ir auksaspalviai Serbentai (Рис. 208)! Balandžio pradžioje taip pat pražydo agrastai (Ribes uva-crspa L.), kurių kiekvienas žiedelis panašus į auskariuką, tik tokių „auskariukų“ ant kiekvienos agrasto šakelės yra labai daug (Рис. 209). Įdomu, kad žinynų duomenimis, agrastų krūmai apmiršta esant 3…4 laipsniams žemiau nulio! O šią žiemą buvo 18…20 laipsnių, ir ne vieną dieną, ir tai, neskaitant šalnų iki -8 laipsnių šalčio pradedant 2008 metų spalio mėnesiu! Ir vėl, agrastas reikalauja derlingos dirvos, ko tikrai negalima pasakyti apie kalkžemę!

Kovo pabaigoje mūsų braškės pražydo antrą kartą (Рис. 210)! Pirmą kartą šiais, 2009 metais braškės žydėjo kovo pradžioje, ir sekančio derliaus teko laukti visą mėnesį, nes, esant žemoms temperatūroms gyvybinis aktyvumas nėra aukštas. Be jokių abejonių, būtina kaip galima greičiau padidinti medžių syvų takumą esant minusinėms ir žemoms temperatūroms. Tik tokiu būdu galima pasiekti vaisių nokimą rudens ir žiemos laikotarpiu. Ir ne tik vaisių! Esant žemoms temperatūroms, sulėtėja visi augalų procesai – pačių augalų, lapų, pumpurų augimas, vaisių nokimas! Visos tos „problemos“ išryškėjo po to, kai pasisekė išspręsti problemą su medžių syvų užšalimu! Pačioje gamtoje tokių problemų, paprasčiausiai, neegzistuoja, nes amžinai žali augalai prie minusinių temperatūrų, paprasčiausiai, žūna, o spygliuočiai turi galingą apsauginę žievę ir nugrimzta į savotišką žiemos miegą, panašų į tą, kaip tai daro lokiai. Bet ir tai, esant labai stipriems šalčiams, jų negali apsaugoti ir galinga žievė!

Esant labai dideliems šalčiams medžių syvai sušąla ir spygliuočiams, suplėšo jų kamienus. Taip kad, neužšąlančių medžių syvų laukinėje Gamtoje, paprasčiausiai, neegzistuoja, todėl neatsiranda jokių „problemų“! O štai, kai problema išspręsta ir bet kurių augalų medžių syvai neužšąla esant temperatūrai iki DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ ŽEMIAU NULIO, o visiškai gali būti, kad ir prie dar žemesnių temperatūrų, kyla šalutinės „problemos“! Toks įvertinimas todėl, kad kol kas mūsų valdose nebuvo temperatūrų žemiau dvidešimties laipsnių šalčio, ir kalbėti galime tik apie tai, kas visiškai aišku. Esu tikras, kad ir esant žemesnėms temperatūroms, medžių syvai neužšals, bet kol kas tam neturime įrodymų! Nors ir tai, kad medžių syvai neužšąla esant 20 laipsnių žemiau nulio, vien tas faktas rodo, kad šią problemą įmanoma išspręsti.

Liko tik išspręsti „šalutines“ problemas — padidinti medžių syvų takumą esant žemoms temperatūroms! Ir… jeigu tą užduotį taip pat pavyks išspręsti, tai tada rudenį ir žiemą augalų gyvybinis aktyvumas bus artimas vasariniam! O kad suprasti, kaip stipriai augalų syvų takumas įtakoja jų gyvybinius procesus, pakanka išanalizuoti tų pačių braškių vystymąsi. Šiais metais pirmosios braškės prinoko pačioje kovo pradžioje, o antras derlius prinoko kovo 29 d. O kai šiek tiek atšilo, jau po savaitės, balandžio 4 d., prinoko naujos braškių uogos, ir tuo pačiu jos aktyviai žydėjo ir formavo naujus pumpurus (Рис. 211). O po dienos jau prisirpo naujas derlius, ir nauji žiedai išsiskleidė, ir nauji pumpurai formuojasi (Рис. 212)! Įsijungė savotiškas konvejeris, eilinį kartą žydint, braškių žiedų darosi vis daugiau ir daugiau, taip pat, kaip ir pačių uogų.

Įdomu tai, kad balandžio viduryje ir miško Žemuogės pradėjo audringai žydėti (Рис. 213). Be to, visos mūsų parko laukymės tiesiog nusėtos žydinčiomis miško Žemuogėmis (Fragana vesca L.) ir, kas įdomiausia, šiais metais miško Žemuogių žiedai daug didesni, negu paprastai jie būna, todėl šis reiškinys leidžia manyti, kad ir uogos bus daug didesnės (Рис. 214). Balandžio pradžioje pradėjo žydėti ir krūmas, kurio pavadinimo kol kas nepavyko nustatyti (Рис. 215 ir Рис. 216). Balandžio pradžioje gausiai pražydo ir tulpės (Рис. 217 ir Рис. 218). O balandžio viduryje tulpės (Tulipa L.) jau žydėjo pilnu tempu (Рис. 219 ir Рис. 220). Atkreipiu dėmesį į tai, kad tulpių žiedai daug didesni, negu turėtų būti, ir kas įdomiausia — tulpių žiedlapiai sodrių ir ryškių spalvų. Ypač pritrenkiančiai tulpės atrodo po lietaus. Man asmeniškai dar niekada neteko matyti tokių ryškių ir sodrių spalvų (Рис. 221 ir Рис. 222).

Balandžio pradžioje žydinčios pavasarinės Raktažolės (Primula veris L.) padengė visas mūsų parko pieveles (Рис. 223). Pavasarinių Raktažolių žiedų tankumas toks didelis, kad net sunku patikėti, kad jų niekas specialiai nesėjo (Рис. 224). O tam, kad tuo įsitikinti, pakanka pažvelgti į liepų alėjos fotografiją (Рис. 225). Lygiai taip pat gausiai mūsų parko pievelėse žydi ir kiaulpienės (Рис. 226). Ir vėl unikalus reiškinys! Kiekvienas ryškiai geltonas kiaulpienės žiedas daug didesnis už bet kurį savo gentainį, augantį už mūsų valdų ribų (Рис. 227). Ir vėl kiekvienas kiaulpienės žiedelis atrodo kaip maža ryški saulutė, ir daugybė tokių saulučių išbarstyta mūsų valdų laukymėse. Su kiaulpienėmis lenktyniauja ramunėlės. Jų ne ką mažiau, kaip ir kiaulpienių (Рис. 228 ir Рис. 229). Balandžio viduryje tarp žydinčių ramunėlių ne mažiau neįtikėtinai atrodo ir šampinjonai, lygiai taip pat neįtikėtina šampinjonus ir kitus grybus galima buvo rasti sausyje, vasaryje ir kovą. (Рис. 230)! Balandyje naujos Maitake grybienos ir toliau pasirodo laukymėse ir ant kelmų (Рис. 231). Balandyje mūsų valdose pasirodė ir nauja grybų rūšis, kurių pavadinimo dar nepavyko nustatyti (Рис. 232). Dar kovo pabaigoje praktiškai visi mūsų valdų medžiai apsirengė jaunų lapų rūbais (Рис. 233 ir Рис. 234), o balandžio viduryje visur buvo nuostabiai žalia (Рис. 235 и Рис. 236). O tuo pat metu mūsų valdų apylinkėse viskas tik dabar pradėjo žaliuoti. Mūsų pilis stovi ant nedidelės kalvos prie Luaros upės ir iš tikrųjų nuo jos dvelkia stebuklais, kai vyksta toks audringas ir spalvingas augalų gyvenimas tuo metu, kai kitur dar pilka ir neišraiškinga…

Prieš baigiant šį straipsnį noriu atkreipti dėmesį į dar vieną fenomeną, kuris susijęs su mūsų valdose pastatytu psi-lauko generatoriumi. Prieš kelis metus Svetlana atrinko kelis abrikosų medžius viename iš vaismedžių jaunuolynų, ir jie iki pat šiol dar nepersodinti į mūsų valdų vaismedžių sodą. Medžius Svetlana TIK ATRINKO iš kitų tokių pačių medelių tarpo!

Ir štai, Svetlanos atrinkti abrikosų medeliai (Prunus armeniaca L.) kovo mėnesyje jau nužydėjo, ir pirmoje balandžio pusėje ant šakų turi gana didelius, bet dar žalius vaisius (Рис. 237)! O ant kitų to paties medelyno medelių net nepasirodė žiedų pumpurai, nes abrikosai paprastai žydi antroje gegužės pusėje! Atrinkusi kelis medelius medelyne, Svetlana tuo pat metu mintimis juos sujungė su kitais mūsų valdų augalais, ir psi-lauko generatorius arba tamsiosios materijos generatorius visą tą laiką per gana didelį atstumą veikė TIK ATRINKTUS MEDELIUS, o tuo pat metu visi kiti medelyno medeliai elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti augalai visame pasaulyje!

Tokiu būdu, psi-lauko generatorius gali paveikti bet kokį atrinktą augalą ir, tikriausiai, bet kokiu atstumu, tuo pat metu nedarydamas jokio poveikio šalia esantiems kitiems augalams. Tik būtina reikalingą augalą “prijungti” prie mūsų psi-lauko generatoriaus ir tam pakanka vien telepatinio prijungimo! Tik reikia ŽINOTI, kaip tai padaryti…

2009 m. balandžio 22 d., Nikolajus Levašovas

.

.

1. Detaliau apie tai žr. “Paskutinis kreipimasis į žmoniją“, 3 Skyrius. Psi-laukai gamtoje ir proto evoliucija. ↑