Nikolajus Levašovas

Gyvybės šaltinis

9 Dalis. Atgal į ateitį

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

.

.

Mūsų valdose vykstančius įvykius veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui, paskutinį kartą aš aprašiau straipsniuose “Gyvybės šaltinis 8 ir 8+“ ir juose aprašiau 2009 metų antroje gegužės pusėje stebėtus reiškinius. Sustojo tik įvykių paviešinimas, bet ne patys įvykiai. Tokia didelė pertrauka aprašymuose „stebuklų narvelyje“ įvyko todėl, kad man teko kai kurį laiką persijungti į naujos knygos “Sakmė apie Skaistųjį Sakalą. Praeitis ir dabartis“ rašymą ir apipavidalinimą, taip pat straipsnių ir keleto skyrių kitoms mano knygoms rašymui, o ne todėl, kad „stebuklai narvelyje“ pasibaigė, arba nieko įdomaus neįvyko. Atvirkščiai, per praėjusius mėnesius įvyko daug naujo, kas net mums patiems netikėta, nors, atrodo, kad mes jau turėjome priprasti prie mūsų „stebuklų“ jau vien todėl, kad už viso to stovi mano paties sukurtas psi-lauko generatorius.

Vis dėlto nuostabu, kad yra fotografijos – tie laike užfiksuoti realaus gyvenimo momentai, prie kurių galima sugrįžti bet kurią akimirką ir akivaizdžiai atstatyti visus buvusius įvykius. Be fotografijų būtų neįmanoma įrodyti buvusių įvykių, lygiai taip pat, kaip nėra fiziškų galimybių visa tai akivaizdžiai parodyti visiems norintiems. Fotokamera sustabdytos gyvenimo akimirkos iš principo išsprendžia tą problemą. Taip kad, dėka fotografijų ir to, kad Svetlana stengėsi fotoaparatu užfiksuoti viską, kas įdomaus ir neįprasto vyksta mūsų parke ir magnolijų sode, dabar aš galių tęsti pasakojimą apie stebuklus mūsų valdose net praėjus metams po paskutinių žinių, kurias aš pateikiau straipsniuose „Gyvybės šaltinis“. O per tą laiką ne tik „seni“ stebuklai neišnyko, bet ir pasirodė daug naujų! Bet viskas iš eilės…

2009 metu antroje gegužės pusėje visos laukymės buvo nusėtos miško Žemuogėmis (Fragaria vesca L.). Iš pat pradžių miško Žemuogių uogos buvo labai didelės. Vietoje degtukų galvutės dydžio uogų, uogos buvo nedidelės braškės dydžio, 10-20 kartų didesnės, negu turėtų būti miško Žemuogių uogos! Tai savaime buvo kažkas neįtikėtino! Be to, birželio pradžioje uogos buvo net didesnės, už gegužės pusės uogas (Рис. 1), ir prisirpusias, ir sirpstančias uogas, ir uogų užuomazgas, ir besiskleidžiančius žiedus, ir pumpurus galima buvo kartu pamatyti ne tik gegužyje, bet ir antroje gegužės pusėje (Рис. 2). Tai, kad miško Žemuogių uogos iš tikrųjų neįtikėtinai didelės, ir kad visos prinokusios uogos didžiulės, galima įsitikinti pasižiūrėjus į fotografiją (Рис. 3). Miško žemuogių uogos tapo beveik lapų didumo tų miško žemuogių, kurios augo už mūsų valdų ribų. O tam, kad niekam nekiltų abejonių dėl realaus uogų dydžio, pakanka pažvelgti į sekančią fotografiją (Рис. 4), kurioje matosi, kad miško Žemuogės uoga didesnė už Svetlanos rodomojo piršto falangą!

Bet ir tai dar ne visi siurprizai, kuriuos 2009 metais mums pateikė miško Žemuogės! Šiais metais laukymėse pasirodė ir… baltos miško Žemuogės uogos (Рис. 5)! Būtent visiškai baltos miško Žemuogių uogos, o ne rausvai baltos, kaip selekciniu būdu išvestos braškės. Man nepavyko rasti žinių apie baltos miško Žemuogės rūšį. Selekcininkams buvo pavykę išvesti kelias Baltų Braškių rūšis („Pineapple Crush“, „žemuogę Vais Colemacher“ ir dar keletą), bet nieko apie laukinę Baltąją miško Žemuogę man nepavyko rasti. Baltoji miško Žemuogė labai skiriasi nuo savo raudonosios sesers, kaip išoriškai, taip ir skoninėmis savybėmis (Рис. 6).

Baltos miško Žemuogės uogos yra labai aromatingos ir gana neįprasto skonio, lyg būtų apjungtas ananaso, banano ir apelsino skonis! Kultivuoti žemuoges (kurias klaidingai pradėjo vadinti braškėmis) žmonės pradėjo sąlyginai neseniai – nuo XV amžiaus pabaigos. Laukinių žemuogių gimtinė – Rytų Azija, iš kur ji vėliau paplito po visą Euraziją ir Ameriką. Taip kad, viskas rodo, kad kultūrinės Baltosios Žemuogės rūšys buvo gautos iš laukinės miško Baltosios Žemuogės, kuri vėliau iš miško laukymių išnyko. Luaros upės slėnio apylinkėse Baltoji laukinė Žemuogė išnyko maždaug prieš DU ŠIMTUS METŲ.   Visus tuos metus, kai atliekami stebėjimai mūsų valdose, niekas ir niekada mūsų valdų pievelėse Baltosios Žemuogės nematė. Ir štai… 2009 metų liepą vienoje iš laukymių, praėjus keliems metams po parko išvalymo, pasirodė laukinės Baltosios Žemuogės uogos (Рис. 7 ir Рис. 8)!

Laukinės Baltosios Žemuogės pasirodymas mūsų valdose galimas tik vienu atveju — sėklos į žemę nukrito prieš du šimtus metų ir visus tuos metus miegojo, kol psi-lauko generatoriaus veikimo dėka SUSIDARĖ BŪTINOS IR PAKANKAMOS SĄLYGOS jų augimui! O tai eilinį kartą patvirtina, kad veikiant psi-lauko generatoriui atsistato gamtinė aplinka! Dirvožemio, gruntinių vandenų, oro būsena sugrįžo į tą padėtį, kuri buvo IKI GAMTOS UŽTERŠIMO! Veikiant psi-lauko generatoriui, vietovės ekologija sugrįžta į savo būseną, kuri buvo planetoje prieš šimtą, du šimtus, penkis šimtus, tūkstantį, šimtą tūkstančių ar net milijonus metų! Ir jeigu dirvoje kažkokiu būdu išliko „miegančių“ augalų sėklų, arba sporų, arba grybų grybienos, visa tai pradeda augti arba vystytis po tokio ilgo ekologinio „letarginio miego“!

Tokiu būdu, judėdama į ateitį veikiant psi-lauko generatoriui, ekologinė aplinka SUGRĮŽTA Į PRAEITĮ! Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet tai faktas. Tikriausiai tai vienintelis reiškinys, kai sugrįžimas į praeitį turi išskirtinai teigiamą efektą. O to teigiamo efekto esmė tame, kad per paskutinius du šimtus metų ir, ypač per paskutinius šimtą metų, žmogus savo „protinga“ veikla Midgard-Žemės ekologijai padarė didžiulę žalą. Be to, tokią žalą, kurios šiuolaikinė technokratinė, parazitinė civilizacija gamtos atžvilgiu, nepajėgi net dalinai neutralizuoti! Ir tik technologijos, kurios sukurtos naudojant iš principo naujas žinias ir supratimą, pajėgios ne tik sustabdyti mūsų planetos neosferos ardymą, bet ir atstatyti tai, kas buvo beviltiškai sunaikinta.

Taip kad psi-lauko generatorius ir yra tas „stebuklingas raktelis“, kuris sugeba sukurti NEĮMANOMĄ! „Stebuklingas raktelis“, kuris gali atstatyti vietovės ekologiją, sunaikinti visus žmogaus veiklos teršalus, kuriuos ta „veikla“ paliko, ypač per paskutinius šimtą metų. Išvalyti gruntinius vandenis, dirvą, orą, atstatyti ir net sukurti derlingą žemės sluoksnį. Ir ne tik tai! Psi-lauko arba tamsiosios materijos generatorius sukuria dar ir tai, ką NESUGEBĖJO SUKURTI PATI GAMTA! O tai — augalų syvų NEUŽŠĄLIMAS, NEPERTRAUKIAMAS AUGALŲ DERLINGUMAS APVALIUS METUS ATVIRAME GRUNTE, AUGALŲ SUGEBĖJIMAS SINTEZUOTI VANDENĮ IR KITAS REIKALINGAS MEDŽIAGAS, NEĮTIKĖTINAS AUGALŲ AUGIMAS, NEĮTKĖTINI VAISIŲ DYDŽIAI, JŲ GAUSA ir t.t. Veikiant psi-lauko generatoriui atsiranda ne tik neįtikėtinas augalų atsparumas, bet nokstantys vaisiai yra kelis kartus didesni, negu tokių pat augalų vaisiai už psi-lauko veikimo teritorijos.

Ir tai ne įsivaizdavimas, o faktai. Psi-lauko generatorius, kurį aš pastačiau viename grybus auginančiame Maskvos miesto ūkyje, privedė prie to, kad grybų derlingumas, konkrečiai, Šitaki (Shiitake), TRISDEŠIMT DU KARTUS AUKŠTESNIS, NEGU DERLINGUMAS GERIAUSIUOSE ANALOGIŠKUOSE ŪKIUOSE OLANDIJOJE! Be to, nenaudojant jokių chemikalų! Išauginti grybai ekologiškai visiškai švarūs! Be to, pavyko pasiekti, kad Šitaki ir kiti vertingi grybai auga ne tik ant mirusios medienos, bet ir tokiose vietose, kurios buvo skaitomos NEĮMANOMOMIS grybų auginimui. Visa tai privedė prie to, kad pavyko gauti žmogaus organizmui labai reikalingas medžiagas, kurių anksčiau niekas ir niekada nebuvo sukūręs, tame tarpe ir Motinėlė Gamta! Plius, be viso to, mano sukurtas ir tame ūkyje pastatytas psi-lauko generatorius keičia laistymui naudojamo gamtinio vandens cheminę sudėtį. Vandentiekio vamzdžiais atitekančiame vandenyje išnyksta kenksmingos ir nereikalingos priemaišos, atsiranda tie mikroelementai, kurių vandenyje buvo nepakankamai, arba jų NEBUVO visiškai. Ta informacija patvirtinta laboratoriniais testais! Bet tai atskiro straipsnio tema, o šiame straipsnyje apie tai užsiminta tam, kad visi suprastų, kad mūsų valdose vykstantys reiškiniai yra dėka mano sukurto psi-lauko generatoriaus, o ne „gamtinio“ fenomeno „unikalumas“! Tarp kitko, grybų auginimo ūkyje Maskvoje pastatyto psi-lauko generatoriaus paskirtis spręsti iš principo kitas užduotis, negu tai daroma mūsų prancūziškose valdos.

Tokiu būdu praktikoje įrodyta, kad psi-lauko generatorius sprendžia tas užduotis ir sukuria tokias sąlygas grybų auginimui, kokias aš sąmoningai sudėjau į psi-lauko generatorių! Plius, kaip vieno, taip ir antro psi-lauko generatoriaus veikimo programos buvo koreguojamos ir net diegiamos iš principo naujos programos! Be to, anksčiau įdiegtos programos nesustodavo veikti, o tik prie jų prisidėdavo naujos! Aš dar kartą paaiškinsiu nelabai atidiems skaitytojams: mano sukurti psi-lauko generatoriai yra iš taip vadinamos tamsiosios materijos (Dark Matter) ir NEturi fizinės išraiškos! Nepaisant to, jie daro labiau negu realų poveikį augalams ir net žuvims.

Kol kas neatlikta eksperimentų ir nesiaiškinta, kokį poveikį daro psi-lauko generatorius naminių gyvūnų augimui, bet tai artimiausios ateities užduotis. Ir nėra jokių priežasčių manyti, kad psi-lauko generatoriaus poveikis naminiams gyvūnams bus kitoks, negu poveikis augalams, grybams ir žuvims! Todėl, jeigu net labai norėčiau, generatoriaus schemos negalėčiau atsiųsti norintiems tokį generatorių pasigaminti, o jeigu ir būtų įmanoma psi-lauko generatoriaus schemą pavaizduoti popieriuje, tai vargu ar kas nors tą schemą suprastų ir, tuo labiau, pajėgtų sukurti tokį generatorių. Ir ne todėl, kad žmonės kvaili arba nesugeba suprasti, o todėl, kad psi-lauko generatorius sukurtas pagal visiškai kitokius principus ir dėsnius, negu tie, kurie žinomi šiuolaikiniam žmogui, tai, pirma. O antra, tam, kad tokį generatorių sukurti, būtina turėti atitinkamas kokybines savybes ir potencialą, be kurių sukurti tokio generatoriaus, paprasčiausiai, neįmanoma, neįmanoma net ir tuo atveju, jeigu ir teisingai suprasti jo veikimo principus. O dabar laikas sugrįžti į mūsų prancūziškas valdas…

Sugrįžkime prie artimiausios miško Žemuogės giminaitės (Fragaria verca L.) — sodo Žemuogės (Fragaria ananassa). 2009 metų balandyje, po dvidešimties laipsnių šalčio sausyje, jau balandžio 17 d. (žr. „Gyvybės šaltinis – 7“) lyg niekur nieko iš po sniego pasirodė žali sodo Žemuogės lapai. O kovo pradžioje pasirodė pirmosios prisirpusios uogos (žr. „Gyvybės šaltinis – 8“). Ir tai buvo tik pradžia, kas savaime neįtikėtina, kai atvirame grunte sodo Žemuogės (braškės) davė uogas taip anksti, ir dar esant labai šaltam orui ir balandyje, ir 2009 matų gegužės pradžioje, kada naktimis būdavo stiprios šalnos. Kaip jau rašiau anksčiau, prieš kelis metus pakoregavau „pilnu tempu“ veikiančio psi-lauko generatoriaus programą. Veikiančio generatoriaus programos užduotis buvo neleisti užšalti augalu syvams.

Psi-lauko generatorius taip pakeitė augalų syvus, kad jie NEBEUŽŠĄLO! Gamta nieko panašaus NEsukūrė, bet… bet ji pati ir pasufleravo paieškų kryptį. Evoliucijos metu sausumoje augantys augalai įgavo unikalią savybę – augalų ląstelėse sušalęs vandens klasteriai nesudaro mums įprastus ledo kristalus, kurių tūris didesnis, negu vandens tūris prieš sušąlant. Kaip visiems žinoma, vanduo priskiriamas prie medžiagų, kurios pereidamos iš skystos būsenos į tvirtą, didina tūrį. Būtent todėl, šąlant ląstelių vandeniui, susidarę ledo kristalėliai suplėšo ląstelę ir… ląstelė žūna ir, atitinkamai, žūna ir visas gyvas organizmas, kurio viduje ledo kristalėliai suplėšo ląsteles. Ir tik žemės augalams to neatsitinka, ir, net visiškai sušalus, to neįvyksta, nors ląstelių viduje vanduo ir sušąla! Tai ir pakišo man mintį rasti tokią vandens klasterių struktūrą, prie kurių ląstelių vanduo iš viso nesušaltų. Ir man pavyko! Amžinai žali (ir ne tik) subtropiniai, tropiniai, subekvatoriniai ir ekvatoriniai augalai NESUŠALDAVO ESANT 20-22 LAIPSNIAMS ŠALČIO! Visiškai gali būti, kad augalų syvai nesušąla ir esant žemesnėms temperatūroms, bet kol kas tokių faktų nėra. Po to, kai man pavyko pasiekti tokį neužšalimo efektą, atsirado nauja, net ne problema, o užduotis. Nors augalų syvai ir neužšaldavo, bet… esant minusinėms temperatūroms, syvų judėjimo greitis buvo labai mažas, kas pasireiškė tuo, kad vaisių nokimas minusinėse temperatūrose vyko daug lėčiau, negu pliusinėse.

Kad tai kompensuoti, į psi-lauko generatorių buvo įdiegta nauja programa, kurios tikslas buvo padidinti medžio syvų takumą prie minusinių temperatūrų. Tuo pačiu reikėjo pasiekti, kad takumas didėtų mažėjant temperatūroms! Būtent tai sau užsibrėžiau po 2007 m. sausio mėnesio šalčių Prancūzijoje. Tai buvo būtina norint pagreitinti vaisių nokimą rudens ir žiemos periodu. Liko tik laukti rezultatų. Todėl dabar mūsų valdose teliko stebėti įvykių chronologiją…

Straipsnyje „Gyvybės šaltinis 8+“ buvo užsiminta apie sirpstančias ir prisirpusias braškių uogas gegužės viduryje. O dabar toliau pasakosime apie tas uogas, kurios yra vienu iš herojų mūsų valdose. Gegužės viduryje po lapais tebebuvo daug visiškai prisirpusių, sirpstančių, visiškai dar žalių uogų ir sodo Žemuogių (braškių) žiedų, be to, prisirpusios uogos tebebuvo didžiulės (Рис. 9). Į tas puikias uogas galima pasižiūrėti iš arčiau (Рис. 10). O gegužės pradžioje prisirpo eilinės sodo Žemuogių (braškių) uogos, baigia sirpti sekančios, eilės laukia dar visai žalios (Рис. 11)! Priminsiu, kad bet kuri sodo Žemuogių rūšis, nepriklausomai nuo to, kur ji pasodinta – į gruntą, ar į šiltnamį, – žydi ir duoda uogas ne ilgiau mėnesio, pusantro. Šiltnamiuose, kad gauti sodo Žemuogių uogų ilgesnį laiką, sodina naujus daigus kas du mėnesius ir tik tokiu būdu pasiekia tai, kad šiltnamiuose sodo Žemuogių derlių renka ištisus metus! Mūsų atveju, sodo Žemuogių rasoda į kalkžemės gruntą buvo pasodinta 2006 metų balandžio pabaigoje ir… nuo to laiko naujų daigų niekas nesodino. Sodo Žemuogės – daugiamečiai augalai, egzistuoja ankstyvosios, vidutinio ir vėlyvojo uogų sirpinimo rūšys.

Labiausiai šalčiui atsparių rūšių kritinė temperatūra be sniego dangos sudaro -15^оС, esant sniego dangai 20-30 cm. -25^о…-40 ^оС. Šaknų sistema apšąla esant -8^оС, o pumpurai, žiedai ir uogų užuomazgos pažeidžiamos prie -1,5^оС! Taip kad, po labai rūsčių praėjusių metų žiemų, visos sodo Žemuogės mūsų valdose turėjo kelis kartus žūti! Bet jos net „negalvojo“ žūti, o atvirkščiai! Bet, neskubinkime įvykių…

Žinynų duomenimis, VISOS SODO ŽEMUOGIŲ RŪŠYS uogas formuoja ne ilgiau, kaip DVI-TRIS SAVAITES! 2009 metais prisirpusios braškių uogos tarp lapų puikavosi nuo kovo pradžios! Taip kad, žinynų duomenimis, sodo Žemuogių mūsų darže balandyje neturėjo būti! Bet, kaip bebūtų keista, sodo Žemuogės lyg niekur nieko toliau žydėjo ir mezgė uogas visą balandį, gegužį, birželį, liepą ir t.t. Bet vėl, neskubinkime įvykių…

Išskirtinis sodo Žemuogių bruožas 2009 metais buvo jų uogų dydis. Nepaisant šalčių, net pirmosios 2009 metų sezono uogos buvo neįtikėtinai stambios ir, nežiūrint to, kad buvo šaltas pavasaris, o šalnos naktimis buvo iki pat gegužės pradžios. Sodo Žemuogių uogų dydis buvo kaip vidutinio dydžio citrina (žr. „Gyvybės šaltinis 8+“, Рис. 348). Ir, kas įdomiausi, net ir esant tokio dydžio uogoms, tuo pat metu sodo Žemuogių uogos vienodai saldžios visose vietose, skirtingai nuo uogų, kurios išaugintos šiltnamiuose ir dar naudojant chemines medžiagas. 2006 metais eksperimento tikslais į gruntą buvo pasodintos įvairių rūšių sodo Žemuogės, ir… visos rūšys praktiškai vienodai reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį. Bet kuriuo atveju, per keletą metų jokių skirtingų reakcijų pastebėta nebuvo. Įdomu tai, kad sodo Žemuogių žydėjimas, uogų užmezgimas ir sirpimas vyksta be pertraukų! Ir liepą tarp ryškiai žalių sodo Žemuogių lapų, kurie, tarp kitko, taip pat pasidarė daug tvirtesni, prisirpusios ir sirpstančios uogos puikuojasi tarp naujų užuomazgų ir tarp ką tik nužydėjusių žiedynų, ir besiskleidžiančių žiedelių ir pumpurų (Рис. 12)!

Atvirame grunte augančių sodo Žemuogių uogų sirpimas patvirtina, kad psi-laiko generatorius daro poveikį augalų syvų judėjimo greičiui. Uogų sirpimas esant žemoms temperatūroms ir šalnoms buvo įmanomas tik padidėjus augalų syvų takumui krintant temperatūroms. Bet… galutines išvadas daryti dar anksti! Po šaltos žiemos prasidėjo gana karšta vasara, ir visavertis sodo Žemuogių uogų sirpimas yra norma. Bet augalų syvu takumo padidėjimas suvaidino savo vaidmenį ir šiltuoju metų laiku — tokio kiekio uogų dar nėra buvę! Įdomu ir tai, kad nenutrūkstamas sodo Žemuogių uogų sirpimas, ypač 2008 metais, ne tik kad nenualino tokius gležnus augalus, o atvirkščiai, nauji sodo Žemuogių lapai buvo stambesni ir tvirtesni, o apie uogas iš viso nėra ką kalbėti – fotografijos kalba pačios už save!

Toks pat vaizdas buvo ir 2009 metų rugpjūtyje. Nokstančios sodo Žemuogių uogos buvo ne tik didžiulės, bet ir labai tvirtos, sultingos ir saldžios. Ir rugsėjo pradžioje tarp žalių sodo Žemuogių lapų slėpėsi sirpstančios ir prisirpusios uogos. Visavertės ir stambios (Рис. 13)! Keletas metų stebėjimo jau leidžia padaryti kai kokias išvadas. Veikiant psi-laiko generatoriui, kiekvienais metais uogos vis didėja, sodo Žemuogių ir jų uogų ligos visiškai išnyko. Nėra jokių pilkojo puvinio, miltligės, balkšvojo dėmėtumo, verticipliozės ir fitoftorozinio puvinio požymių! Jeigu pirmaisiais metais po pasodinimo į gruntą dalis uogų nuo tų ligų pražuvo, tai dabar visos uogos švarios ir sveikos, be jokių grybelinių ligų net ir tada, kai lietingi ir drėgni orai. O kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į sekančią, rugsėjo mėnesį darytą fotografiją (Рис. 14). Visos uogos rinktinės ir NE MAŽIAU 5 CENTIMETRŲ SKERSMENS! O juk tai ne specialiai parinktos ypatingos rūšies uogos! Prisirpusios uogos idealios visais atžvilgiais! Uogos neturi jokių pažeidimų ir, žiūrint į fotografiją, nevalingai pradedi justi švelnų aromatą ir skonį, jauti, kaip sultys patenka ant liežuvio, ir… iš karto pradedi apgailestauti, kad negali tuojau pat paimti tos uogos į ranką ir įsidėti į burną! Bet… fotografija lieka fotografija! O tai, kad tos uogos sirpo ir toliau sirpsta atvirame mūsų valdų darže, galima įsitikinti pasižiūrėjus sekančią fotografiją (Рис. 15).

Kaip kontrargumentą, kai kas gaili pateikti pavyzdžių, kad kai kurios sodo Žemuogių rūšys duoda antrą derlių rudenį, arba rasoda į gruntą vėlai pasodinta. Į tai yra paprastas atsakymas. Mūsų atveju derlius gaunamas nuo kovo pradžios iš tų pačių sodo Žemuogių sodinukų, kurie į gruntą buvo pasodinti tik vieną kartą – 2006 metais, ir daugiau niekas ir niekada naujų sodinukų nesodino! Taip kad skeptikai jokių argumentų nebeturi, kad ir kaip jie norėtų paneigti tai, kas akivaizdu! Apie rudeninį derlių gama smulkiai buvo rašyta buvusiuose “Gyvybės šaltinis“ straipsniuose, todėl, kad nevarginti informacijos pasikartojimu, iš karto persikelsime į žiemos laikotarpį ir pasižiūrėsime, kaip psi-laiko generatoriaus nauja programa paveikė sodo Žemuoges!

2009 metų gruodžio pradžioje braškės mūsų darže kuo puikiausiai žydėjo! Ir nors lapkričio ir gruodžio pradžios šalnos žemę pričiupo savo šaltais pirštais ne tik naktimis, bet dažnai ir dieną, tarp žalių ir sultingų sodo Žemuogių lapų lyg niekur nieko puikavosi išsiskleidę žiedai ir savo eilės laukė dar neprasiskleidę pumpurėliai, šalia buvo ir ką tik užsimezgusios uogos (Рис. 16)! O jau buvo gruodžio 5 diena! Tai patvirtina 2009 metų gruodžio 4 d. žurnalas, kurio fone padaryta ši fotografija. Viskas eina prie to, kad sodo Žemuogės mūsų valdose pavirs amžinai žaliuojančiais augalais su ištisų metų derlingumu! Atitarnavę sodo Žemuogių lapai pamažu atmiršta, o vietoje jų pasirodo nauji, sultingi, reljefiniai, tamsiai žali lapai, kuo galima įsitikinti pažvelgus į tą pačią, gruodžio 5 dienos fotografiją. 2009 metų gruodyje Prancūzijoje (bet kuriuo atveju, Luaros apylinkėse) sniegas iškrito mėnesio viduryje (Рис. 17), ir, pragulėjęs vos kelias dienas, ištirpo. Pasižiūrėjus į šią fotografiją pasidaro aišku, kad sodo Žemuoges fotografuoti po tokiu sniego sluoksniu buvo neįmanoma, bet reikiamą įspūdį palieka beždžionių medžio (Araucaria araucana) fotografija su daugeliu medžių tolimesniame plane. Prie tų įdomių reiškinių mes sugrįšime šiek tiek vėliau, o kol kas atkreipkite dėmesį į lepų augalą – sodo Žemuogę…

2009 metų gruodžio viduryje iškritęs sniegas ištirpo, bet šalčiai išliko! Priminsiu, kad žinynų duomenimis, net ir pačių šalčiui atspariausių sodo Žemuogių rūšių pumpurai ir žiedynai pažeidžiami prie -1,5°С, o prie -8°С be sniego dangos sušąla šaknų sistema! Taip kad, visiems visiškai aišku, kas turėjo atsitikti su sodo Žemuogių uogų užuomazgomis, kurios pasirodė po 2009 metų gruodžio vidurio! Turėjo atsitikti, kai sniego dangos nebuvo nuo 2009 metų gruodžio 20 dienos, per visą 2010 metų sausį ir dalį vasario, ko negalima pasakyti apie šalčius! Gyvuliams įpiltas vanduo iki ryto peršaldavo iki lovio dugno, kas kalba apie tai, kad gruntą prisotinęs lietaus vanduo taip pat peršaldavo! 2010 metų sausyje dienomis per atlydžius dažnai palydavo, taip kad, sudėtingesnių situacijų sodo Žemuogėms sunku ir sugalvoti! Ir tokiose kritinėse sąlygose sodo Žemuogės, kaip, praktiškai, ir kiti atvirame grunte augantys augalai, 2010 metų sausio pabaigoje PRISIRPINO UOGAS (Рис. 18)! Ir dar kokias uogas (Рис. 19 ir Рис. 20)! O kad išsklaidyti paskutines abejones dėl to, kad sodo Žemuogių uogos prisirpo būtent 2010 metų sausyje, kuris visas buvo labai šaltas (ypač naktimis), Svetlana fotografijas padarė 2010 metų sausio 28 dienos laikraščio fone (Рис. 21). Nepaisant to, kad sodo žemuogių uogos prisirpo sausyje, jų dydis ne tik nesumažėjo lyginant su „saulėtomis“ giminaitėmis, bet kai kurios uogos buvo net didesnės už vasarą prisirpusias uogas (Рис. 22)! Sodo Žemuogių uogos išaugo VIRŠ 7 CENTIMETRŲ ILGIO, kas savaime NEĮTIKĖTINA! O apie tai, kad tos uogos prisirpo atvirame grunte šaltą sausį, ir kalbėti nėra ko! Žiemos uogų dydžiai iš tikrųjų stebina, kaip stebina ir tai, kad uogos visiškai išsirpo visame jų tūryje (Рис. 23)! Uogos net tik prisirpo sausyje, bet ir sultingos (Рис. 24)! Perpjovus sodo Žemuogę matosi sulčių lašeliai ir tai, kad uogos minkštimas VISIŠKAI NEPAŽEISTAS! O tai, iš vienos pusės, tiesiog netelpa galvoje, iš kitos, tarnauja nenuginčijamu įrodymu, kad į psi-lauko generatorių įdiegta augalų syvų sušalimą pašalinanti programa VEIKIA, ir veikia net labai efektyviai!

Atrodė, kad sodo Žemuogė ir taip jau didvyriškai pasirodė! Sausio pabaigoje prisirpusios uogos – jau savaime įvykis! Bet… matyt, sodo Žemuogė (Fragaria ananassa) „nusprendė“, kad, jeigu jau siekti rekordų, tai iki nepasiekiamų aukštumų! Beveik visą sausį ir vasario pradžioje nebuvo sniego, bet buvo šalčiai, ypač naktimis. Vasario pradžioje šalčiai sustiprėjo, pavyzdžiui, vasario 10 d. vakare buvo -17°С, o ryte dar labiau sustiprėjo. Vasario 11 ryte šaltis šiek tiek sumažėjo ir pradėjo gana gausiai snigti, viskas aplink užsiklojo „šermuonėlio kailiniais“ (Рис. 25). Bet jau vakare šaltis vėl sustiprėjo, o vasario 12 dieną laikėsi -17°С! Tiesa, šį kartą augalai buvo apsikloję sniego patalais ir tai suteikė unikalią progą augalus nufotografuoti sniege. Juk be sniego dangos gana sudėtinga nustatyti, kada buvo fotografuota. Tik laikraščių ir žurnalų datos leidžia tiksliai nustatyti fotografijos datą, tiesa, dar yra ir data ant pačios fotografijos, bet… tos datos skaitytojui neparodysi.

Todėl kadrai, kuriuose matosi sniego danga, yra reikšmingesni, nepaisant to, kad NESANT SNIEGO ir esant stipriems šalčiams – augalams daug sunkesnės sąlygos, nors sniego ir nesimato! Visą 2010 m. sausį sniego nebuvo, bet buvo šalčiai. Nepaisant to, paskutinėmis sausio dienomis Svetlana surinko eilinį ir PIRMĄ sodo Žemuogių (Fragaria ananassa) UOGŲ DERLIŲ SAUSYJE. Praėjo dvi savaitės po paskutinio uogų nurinkimo ir jau… prisirpo NAUJOS UOGOS ir jos prisirpo nepaisant šalčių ir sniego (Рис. 26)!

Svetlanai pavyko po sniegu rasti uogų ir 2010 m. vasario 12 d.! O tai reiškia, kad SODO ŽEMUOGIŲ UOGŲ AUGIMO IR SIRPIMO PROCESAS PRAKTIŠKAI TOKS PAT, KAIP IR VASARĄ! O tai patvirtina, kad augalų sulčių ir syvų takumas didėjant šalčiams IŠ TIKRŲJŲ KEIČIASI! Ir keičiasi taip, kad sodo Žemuogių uogų sirpimo greitis nepriklauso nuo temperatūros! Ir dar patvirtina tai, kad augalus PASIEKIA VANDUO! Bet NESUŠĄLA, o juk lietaus vanduo dirvoje, kaip ir visur kitur, sušąla! O gruntinių vandenų, kurie ant kalvos yra net labai giliai nuo paviršiaus, sodo Žemuogių šaknys NEGALI PASIEKTI nei teoriškai, nei praktiškai!

Nepaisant to, gruodžio-sausio-vasario mėnesiais prisirpusios uogos yra didžiulės, jos tiesiog trykšta sultimis, atsiranda nauji, labai tvirti ir sultingi lapai! Tai iš kur gi atsiranda VANDUO?! Vanduo PO SAVIMI VANDENS NEIŠTIRPDO ir t.t. Taigi, iš kur VANDUO?! Jokio „stebuklo“ tiesiogine to žodžio prasme čia nėra! Paprasčiausiai, priminsiu, kad 2003 metų vasarą į veikiantį generatorių aš įdiegiau programą, kurios dėka augalai PATYS SINTEZUOJA VANDENĮ! Apie tai aš jau rašiau anksčiau, ir pirmąja „kregždute“, kuri pati sugebėjo sintezuoti vandenį, buvo vandens lelija — Lesichiton camtschatcensis — ARUMLILY, Lesichiton Americanus — BALTOJI LELIJA! Pirmoji, bet ne paskutinė!

Tokiu būdu, psi-lauko generatoriuje sujungus dvi programas — savaiminės vandens sintezės ir augalų syvų takumo padidinimo esant minusinėms temperatūroms, — ir privedė prie to, kad sausyje ir vasaryje, esant gana žemoms temperatūroms (net iki –20 laipsnių pagal Celsijų), sodo Žemuogių uogos užauga didžiulės ir prisirpsta (Рис. 27). Esant SEPTYNIOLIKOS LAIPSNIŲ ŠALČIUI puikiai jaučiasi ne tik sodo Žemuogių uogos, bet ir lapai! Gruodžio-sausio-vasario mėnesiais ant sodo Žemuogių krūmelių pasirodė ne tik uogos, bet ir nauji lapai, kurie į šaltį niekaip nereagavo!

Taip kad, visi augalai visiškai pasikeitė, o ne kuri viena jų dalis! Be to, vasario mėnesio uogos dydžiu nė kiek nenusileidžia sausio mėnesio uogoms, kaip, savo ruožtu, tos, nenusileidžia vasaros uogoms (Рис. 28)! Sodo Žemuogių vasario mėnesio uogos demonstruoja visišką prisirpimą, nėra jokių pažeidimų ir yra labai sultingos! Sodo Žemuogių (Fragaria ananassa) uogų pasirodymas vasaryje privedė prie to, kad mūsų valdose jos DERLINGOS APVALIUS METUS!

Bet į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo ne tik sodo Žemuogės. Labai neįprastai sureagavo ir Pasiflora (Passiflora Sayonara), apie ką aš jau rašiau anksčiau. Priminsiu, kad Passiflora Sayonara — tropinės lianos Passiflora Caerulea ir subekvatorinės lianos Passiflora amethystine hibridas, kurių stipriai skiriasi ne tik optimalios augimo sąlygos, bet ir lapų, žiedų ir vaisių forma. Vienaip ar kitaip, ta liana Europoje gali augti TIK Botanikos soduose ir gerai šildomuose šiltnamiuose!

Praeitais metais tarp amžinai žaliuojančių lapų puikavosi didžiuliai vaisiai! Ir pati liana, ir jos lapai, ir vaisiai-uogos ne tik kad nenukentėjo nuo šalčių, sniego ir apledėjimo, bet to net nepastebėjo! O juk tai tropinės-subekvatorinės zonos gyventojas! Gal iš „išgąsčio“ arba „nusivylimo“ nutarė antrą derlių duoti gruodyje ir sausyje? Bet, pasirodo, nieko panašaus! Šiais metais visa tai pasikartojo! 2009 metais gruodyje ant lianos Passiflora Sayonara vėl pasirodė vaisiai, kurie lyg niekur nieko pasirodė per šalčius, sniegą ir apledėjimus, ir 2010 metų sausyje didžiuliai vaisiai-uogos vėl puikavosi tarp didžiulių, amžinai žaliuojančių, bet dabar dar ir nesušąlančių lapų (Рис. 29)!

Šiais, 2010 metais, Passiflora Sayonara vaisiai-uogos yra didesni už praeitų metų vaisius-uogas, taip pat didesni ir tvirtesni yra lapai (Рис. 30)! Bet ir tai dar ne viskas! 2010 metų sausio pradžioje ant lianos Passiflora Sayonara pasirodė jauni lapai, kas dar kartą įrodo, kad prie minusinių temperatūrų padidėjo augalų syvų judėjimo greitis (Рис. 31). Visą sausį noko Passiflora Sayonara vaisiai-uogos ir mėnesio pabaigoje puikavosi didžiuliai įvairiaspalviai vaisiai — tokie, kokių dar niekas ir niekada nėra matęs ant šių augalų, nei ant Passiflora Caerulea, nei ant Passifljra Amethystina Tocaja! Niekas net neužsimena, kad gali būti tokių spalvų vaisiai ant hibrido Passiflora Sayonara (Рис. 32)! Ir tie neįprasti Passiflora Sayonara vaisiai-uogos išaugo tokie didžiuliai, kad tokių nėra buvę ne tik už mūsų valdų ribų, bet ir pas mus (Рис. 33)!

Priminsiu, kad tie vaisiai-uogos eilinį kartą augo ir formavosi 2010 METŲ SAUSYJE, kas dar kartą patvirtina, kad augalų syvų judėjimo greitį padidinanti esant minusinėms temperatūroms nauja psi-generatoriaus programa VEIKIA NET LABAI EFEKTYVIAI!

Ne mažiau įdomu tai, kad pasirodė naujų spalvų Passiflora Sayonara vaisiai-uogos, ir kiekviena jų – neįprasta (Рис. 34). Kad įsitikintumėte dydžiu, pakanka pažvelgti į vaisių-uogą Svetlanos rankoje (Рис. 35). O sekanti fotografija patvirtina, kad vaisiai prinoko ir VISIŠKAI NENUKENTĖJO NUO ŠALČIŲ IR PO 2010 METŲ APLEDĖJIMŲ (Рис. 36).

Bet Passiflora Sayonara tuo nepasitenkino! Praėjo dar dvi savaitės, ir ant tos tropinės-subekvatorinės lianos hibrido šakų tarp sniego pasirodė nauji, vasario mėnesio derliaus vaisiai-uogos (Рис. 37)! Ir tie vaisiai net didesni už buvusius sausyje ir labiau ryškesnių spalvų (Рис. 38)! Fotografijoje (Рис. 39), kuri padaryta 2010 m. vasario 12 d. fone puikiai matosi šalčio nepažeistas Passiflora Sayonara vaisius-uoga ir ne mažiau didžiuliai ir visiškai nepažeisti tos egzotiškos lianos lapai! Šaltis –17°С, o lapai ne tik labai dideli, neįtikėtinai tvirti ir žali, bet dar ir gyvi! Fotografijoje net galima įžiūrėti lapų gyslas ir pajusti, kaip augalo syvai – augalų kraujas – cirkuliuoja kiekvienoje lapo ląstelėje, o gerai padidinus, pamatyti ir pačias lapo ląsteles.

Bet ir tai dar ne viskas! Kitoje Svetlanos padarytoje fotografijoje (Рис. 40) matosi ir „suaugę“ lapai (1), ir švelnūs, dar visiškai jauni šviesiai salotinės spalvos lapeliai, kuriems dar tik kelios dienos nuo gimimo (2), ir ką tik nužydėjęs Passiflora Sayonara žiedelis— nauja tos lianos vaisiaus užuomazga (3)! Ir tai nepaisant sniego ir šalčio, nėra jokių nušalimo požymių, net atvirkščiai — plika akimi matosi, kad ir lapuose, ir prinokusiame vaisiuje, ir naujoje vaisiaus užuomazgoje gyvybė net pulsuoja!

Jauni, šviesiai žali tos lianos lapai atsirado ir formavosi esant minusinei temperatūrai, kuri svyravo tarp DEŠIMTIES IR DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ ŠALČIO! Passiflora Sayonara elgėsi taip, lyg NEEGZISTUOTŲ šalčio, sniego, apledėjimo ir nepūstų žvarbus vėjas! O vasaryje prinokę to augalo vaisiai ne tik didžiuliai, bet ir neišpasakytai skanūs. Jų švelnus aromatas pasklido po visas patalpas! Ir vaisiai visiškai prinokę ne tik iš išorės, bet ir viduje, ir, be jokių pažeidimų žymių dėl šalčio (Рис. 41). Fotografija padaryta vis to paties vasario 12 d. žurnalo fone, kurio fone buvo padaryta to paties vaisiaus užuomazga ant šakos, kol jo nenuskynė Svetlana! Taip sakant, dėl eksperimento! O žiūrint į sekančią fotografiją, nevalingai burnoje atsiranda seilės, taip apetitą kelią per pusę perpjautas pasifloros vaisius-uoga (Рис. 42)! Bet, nepaisant to, suvalgyti to vaisiaus mums nepavyks, bet, užtat, galima detaliai ištyrinėti vidinę vaisiaus struktūrą ir įsitikinti, kad Passiflora Sayonara vaisius-uoga ABSOLIUČIAI NEPAŽEISTAS ŠALČIO!..

Taip kad, atsiranda vis daugiau ir daugiau įrodymų, kad PROTAS gali įveikti GAMTOS CHAOSĄ BE PRIEŠPRIEŠOS, O KARTU SU GAMTA! Kai protinga žmogaus veikla papildo tai, ką akla Gamtos jėga nesugebėjo sukurti! Ir tai svarbiausia, jeigu teisingai suprasti tikruosius Gamtos Dėsnius, o netaikyti žmogaus sugalvotus dėsnius, ir tik tokiu būdu viskas pasiseks greitai ir efektingai!..

Jeigu taip gavosi, kad šio straipsnio pirmaisiais herojais tapo uogos, tai verta „pereiti“ per visus uogakrūmius ir kultūras mūsų valdose ir pažymėti visus pastebėtus tos augalų grupės pasikeitimus. Todėl sekančiu šios gamtinės poemos herojumi bus Gervuogė (Rubus caesius). Ta uoga buvo straipsnio „Gyvybės šaltinis – 6“ herojumi, ir tada, 2008 metų lapkrityje Rubus caesius uogos pasiekė TRIJŲ CENTIMETRŲ ILGIO (Рис. 43)! Jau tada atrodė, kad Gervuogių uogos didžiulės ir toliau augti nebėra kur.

Bet tai buvo ne taip! Sekančiais metais ant tų pačių Rubus caesius šakelių pasirodė labai daug uogų (Рис. 44), ir tos uogos buvo didesnės (Рис. 45). Gervuogių uogos taip pat nusprendė „stoti ant konvejerio“, nes Rubus caesius uogos sirpo ir rudenį, be to, jų dydis nebuvo mažesnis (Рис. 46). Norintys gali mūsų Rubus caesius uogas apžiūrėti visu grožiu iš arti (Рис. 47). O ypač skeptiškai nusiteikusiems skaitytojams, kurie visur stengiasi įžvelgti apgaulę, rekomenduoju pažvelgti į sekančias fotografijas (Рис. 48 ir Рис. 49).

Kaip matote, 2009 metais Rubus caesius uogos pasiekė KETURIŲ SU PUSE CENTIMETRO ILGIO! Taip kad, tos uogos per metus pridėjo PUSANTRO CENTIMETRO! Pažvelgus į fotografijas, darosi visiškai aišku, kad Rubus caesius uogos ne tik pailgėjo ir paplatėjo, bet išaugo proporcingai! Taip kad, galima tik numanyti, kokios uogos išaugs 2010 metais, ir kiek ilgai Gervuogių Rubus caesius, ir ne tik jų, uogos didės. Rugsėjo pabaigoje tarp lapų ir toliau sirpo naujos uogos (Рис. 50).

2006 metais savo darže pasodinome įvairių uogakrūmių ir kitokių kultūrų. Tarp 2006 metų naujakurių buvo ir Mėlynės (Vaccinium myrtillus L.). Straipsnyje „Gyvybės šaltinis – 3“ tai uogai buvo skirta dėmesio lygiai su kitais augalais, o po to Mėlynės kažkaip iškrito iš stebėjimo lauko, ir štai, 2009 metais vėl ją pastebėjome, ir ne be reikalo! Mėlynių (Vaccinium myrtillus L.) uogos 2009 metais iš viso įspūdingos! Kai žiūri į saują mėlynių Svetlanos delne, Nevalingai nustembi (Рис. 51)!

Sunku net įsivaizduoti, kad gerai pažįstamos uogos gali būti tokios didelės, bet… pažiūrėjus į sekančią fotografiją, pradedi suprati, kad jokios apgavystės nėra ir negali būti! TAI REALUS MĖLYNIŲ UOGŲ DYDIS (Рис. 52)! Mėlynių (Vaccinium myrtillus L.) uogų skersmuo 2009 metais siekia DU SU PUSE, TRIS CENTIMETRUS! Labai jau DIDELIS kontrastas tarp 2006 metų ir 2009 metų uogų (Рис. 53). O juk praėjo TIK TRYS METAI nuo to momento kai į daugeliui augalų visiškai netinkamą dirvožemį buvo pasodinti patys paprasčiausi daigai.

Taip kad, nėra „ypatingų“ rūšių, kurios lyg tai duoda tokius derlius ir tokių dydžių uogas, taip pat, kaip ir nėra jokio fotomontažo, apie ką šaukia žmonės, kurie neturi jokio supratimo, kas tai yra „Fotošopas“ («Adobe Fotoshop»), ir kaip ta programa veikia. Bet, nepaisant to, šaukia, kad fotografijos sufabrikuotos būtent šios programos pagalba.

Keista, kad tada, kai šie sodinukai buvo pasodinti į gruntą, ir pirmasis derlius niekuo ypatingu neišsiskyrė, niekas nešaukė, kad fotografijos sufabrikuotos! O pradėjo šaukti, be to, be jokių įrodymų, tik tada, kai veikiant psi-lauko generatoriui, pradėjo rodytis tie neįtikėtini reiškiniai. O juk net tas faktas, kad į mūsų valdų kalkžemio ir raudonojo molio dirvožemį pasodinti sodinukai prigijo ir iš karto pradėjo duoti derlių, jau savaime fenomenas! Bet „demaskuotojai“ ir rėksniai net nepasivargino pasidomėti, kokiomis sąlygomis tie augalai auga, be to, jie neturi jokio supratimo, kas tai yra kompiuterinė grafika ir „su kuo ji valgoma“!

Tada stebėtina buvo jau tai, kad mūsų parko, magnolijų sodo ir daržo augalai pradėjo audringai augti grynoje kalkžemėje ir raudoname molyje. Apie sufabrikuotas fotografijas pradėjo šaukti tik tada, kai pasirodė didžiuliai vaisiai ir derlingumas tapo nepertraukiamas, apvalius metus! Štai tada ir pasirodė taip vadinami „kovotojai už teisybę“! Lyginant įvairių metų fotografijas, galima pastebėti, kaip psi-laiko generatoriaus poveikio dėka keičiasi patys augalai, jų vaisių dydis ir derliaus laikas. Labai akivaizdžiai tai galima pamatyti Mėlynių (Rubus daeus) pavyzdžiu.

Fotografijoje (Рис. 53) pirmosios prisirpusios Aviečių uogos puikuojasi šalia prisirpusių Mėlynių (Vaccinium myrtillus L.) uogų. Priminsiu, kad tai buvo „labai seniai“… 2006 metais! Vis dėlto, fotografija – nuostabus išradimas! Fotografijų dėka galima gauti „užšaldytas“ praeities akimirkas ir jas palyginti bet kuriuo metu. Ir taip, pažvelgę į 2007 metų Aviečių fotografijas, pamatysime, kad uogų dydis beveik nesiskiria nuo 2006 metų derliaus uogų (Рис. 54)!

Atrodė, kad sekančiais, 2008 metais, Aviečių uogų reikia laukti tokio pat dydžio, kaip ir praeitų metų, bet… 2008 metų birželyje prisirpusios Aviečių uogos buvo minimum DU KARTUS DIDESNĖS, negu 2006 ir 2007 metų uogos (Рис. 55). Tuo lengva įsitikinti, jeigu palyginti Aviečių uogas su sodo Žemuogių (braškių) ir mėlynių uogomis, kurios puikuojasi vienoje lėkštėje! 2008 metais Aviečių uogos yra daug didesnės, negu buvo anksčiau, ir vien jau tai buvo įdomu (Рис. 56)! Tokiu būdu, PRAĖJUS DVIEM METAMS PO RASODOS PASODINIMO Į GRUNTĄ, Rubus daeus pradėjo reaguoti į psi-lauko, arba tamsiosios materijos generatoriaus poveikį! Prireikė dviejų metų, kol Avietė (Rubus daeus) pradėjo reaguoti į psi-lauko generatoriaus poveikį! Atitinkamai, kiekviena augalų rūšis turi individualų reagavimo laiką į psi–lauko generatoriaus poveikį, ir tas laikas priklauso nuo to, kokia augalų rūšis reaguoja – žolės, krūmai ar medžiai. Be to, dar reikšminga ir tai, kokia būtent rūšis yra veikiama. Nes vienos ir tos pačios rūšys, pavyzdžiui, medžiai, reaguoja NEVIENODAI Į PSI-LAUKO GENERATORIAUS POVEIKĮ!

Augalų reakciją veikia ir tai, kokioje klimatinėje zonoje tie augalai auga. Bet ir tai dar ne viskas! Medžiai iš vienos ir tos pačios klimatinės zonos taip pat reaguoja nevienodai, kiekviena rūšis turi savo individualų reagavimo laiką. Bet ir tai dar ne viskas! Į reagavimo greitį veikia dar ir augalo amžius — kuo jaunesnis augalas, tuo greičiau jis reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį. Ir tai dėsninga! Nes jauni medžiai yra formavimosi stadijoje, todėl dinamiškiau reaguoja, nes psi-lauko generatorius veikia augalų sielą, pagal kurią ir formuojasi jauni medžiai. Todėl jauni medžiai IŠ KARTO FORMUOJASI SU PASIKEITIMAIS, KURIUOS ĮNEŠĖ PSI-LAUKO GENERATORIAUS POVEIKIS! Tuo metu, kai jau susiformavę augalai psi-lauko generatoriaus poveikio metu priverstinai praeina pakeitimo fazę jau po to, kai augalas pilnai susiformavęs.

Tuo ir paaiškinamas suaugusių augalų INERTIŠKUMAS reaguojant į psi-lauko generatoriaus poveikį. Perdaryti visada sudėtingiau, negu iš karto statyti taip, kaip reikia! Ir dar… augalų reagavimo greitis dar priklauso ir nuo to, iš kokios vietos kilęs konkretus augalas, nes kiekvienas augalo paviršiaus taškas turi konkrečias ypatybes, taip vadinamas geomagnetines savybes, kurios gali kaip pagreitinti, taip ir sulėtinti konkretaus augalo reagavimo laiką į psi-lauko generatoriaus poveikį. Galima dar ilgai aprašinėti įvairius niuansus, bet… tai bus neprincipiniai faktoriai, todėl grįžkime prie mūsų „bananų“, kuriuo šiuo atveju atstovauja Avietė (Rubus daeus)!

Ir taip, praėjus dviem metams po Aviečių (Rubus daeus) pasodinimo į gruntą, tie augalai sureagavo į psi-lauko generatoriaus poveikį. 2008 metų derliaus uogos buvo daug didesnės už 2006 ir 2007 metų derliaus uogas, ir Avietė (Rubus daeus) derlių davė iki vėlyvo rudens (Рис. 57). Tuo metu pasikeitė ne tik Aviečių uogų dydis, bet ir lapų dydis, jų tvirtumas ir spalva. Bet tai buvo tik pradžia! Sekančiais, 2009 metais, Avietės (Rubus daeus) ne tik pražydo neįprastai anksti, bet… sirpstančios uogos buvo dar didesnės (Рис. 58)! Prisirpusios Avietės (Rubus daeus) uogos gegužės pabaigoje — tai savaime neįtikėtina. Na, ankstyvas sirpimas, žinoma, nuostabu, bet… ne tai dabar mūsų akiratyje, o Aviečių uogų dydis. Pradėjusi duoti derlių gegužės pabaigoje, Avietė ir negalvojo sustoti (Рис. 59 ir Рис. 60). 2009 metais prisirpusios Avietės (Rubus daeus) uogos buvo ne šiaip didesnės už praėjusių metų derliaus uogas, o ŽYMIAI DIDESNĖS (Рис. 61)! 2009 metais Avietės uogos buvo neįtikėtino dydžio!..

Kas nors vėl gali pabandyti pakomentuoti tas fotografijas, pasakydamas, kad tai fotografuota iš labai nedidelio atstumo! Ypač, įvertinus tą faktą, kad Avietės (Rubus daeus) lapai taip pat padidėję. Bet… eilinį kartą skeptikus nuvilsiu, kad ir kaip jie dėl to liūdėtų! Sekančios fotografijos niekam nepaliks abejonių, kad uogos iš tikrųjų didžiulės (Рис. 62)! Šioje, 2009 m. gegužės 13 d. fotografijoje, prisirpusios Avietės (Rubus daeus) uogos GRAIKIŠKO RIEŠUTO DYDŽIO! O graikiškų riešutų mažų NEBŪNA, bet, kad skeptikai tuo iš anksto įsitikintų, jiems reikia pažvelgti į sekančias fotografijas (Рис. 63 ir Рис. 64).

Bet ir tai dar ne viskas! Avietė (Rubus daeus) žydėjo ir derlių davė toliau. 2009 metų gruodyje tarp ŽALIŲ avietės LAPŲ susidarė naujos uogų užuomazgos, pradėjo formuotis uogos (Рис. 65). Abejojantiems, kad visa tai vyksta mano nurodytu laiku, rekomenduoju pažvelgti į sekančią fotografiją, kuri išsklaidys bet kokias abejones (Рис. 66)! Toks vaizdas tiesiog neįtikėtinas! Bet dar labiau sukrečia tai, kas parodyta sekančioje fotografijoje (Рис. 67)! Prisirpusios ir sirpstančios Avietės (Rubus daeus) TARP LEDINIŲ „KAILINIŲ“ IR SNIEGE!

Fotografijoje puikiai matosi, kad sirpstančios Avietės uogos sukaustytos ledo, o aplink sniegas. Apledėjimas reiškia, kad anksčiau iškritęs sniegas pastovėjo po dienos atlydžio, o išlikęs sniegas naktį vėl sušalo. O tai reiškia, kad fotografavimo metu keletą naktų laikėsi minusinės temperatūros, o dienomis +2 arba +3°С, ir tai, nelabai ilgai, kitaip sniegas būtų ištirpęs. Aš tą aprašinėju todėl, kad visiems būtų visiškai aišku, kad po kelių dienų sniego ir minusinių temperatūrų, prisirpusios Avietės uogos ir lapai visiškai normalūs ir ABSOLIUČIAI SVEIKI!

Taip pat, kaip ir raudonoji Avietė (Rubus daeus), 2008 metais į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo ir geltonoji Avietė (Rubus ellipticus), ir ne tik reikšmingu uogų ir lapų padidėjimu, bet ir uogų sirpimo laiku. Jau 2008 metų birželio viduryje ant tos Avietės šakelių puikavosi prisirpusios uogos, kas savaime neįtikėtina (Рис. 68). 2009 metais geltonosios Avietės uogos buvo dar didesnės, be to, prisirpusios tos Avietės uogos tarp lapų puikavosi ir 2009 metų pabaigoje (Рис. 69). Be to, Rubus ellipticus lapai padidėjo labai žymiai, ir dar taip, kad jų fone, uogos atrodo labai mažos (Рис. 70). Neįprasta ir lapų spalva, kurių fone prisirpusios Avietės uogos atrodo labai efektingai (Рис. 71)! O kad nebūtų abejonių dėl geltonosios Avietės dydžio, rekomenduoju pažvelgti į sekančią fotografiją, kurioje matosi kaip geltonosios Avietės (Rubus ellipticus), taip ir raudonosios Avietės (Rubus daeus) uogos, kurių dydžiai jau anksčiau patvirtinti (Рис. 72). Veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui, kiekvienais metais praktiškai visiems augalams ilgėja derlingumo laikas, uogų ir vaisių dydžiai. Kiekvieną pavasarį vis anksčiau ir anksčiau augalai pradeda žydėti ir, atitinkamai, kiekvieną pavasarį vis anksčiau pasirodo vaisiai ir uogos…

2009 m. pavasarį labai anksti išsiskleidė Serbentų žiedynai. Jau 2009 m. balandžio pradžioje gausiai žydėjo raudonieji Serbentai (Ribes vulgare Lam.). Tai jau savaime neįtikėtina, ypač, turint omeny, kad 2009 m. kovas buvo labai šaltas. Neįtikėtina dėl įprastų augimo sąlygų, bet, veikiant psi-lauko generatoriui, tokie reiškiniai jau tapo norma (smulkiau žr. straipsnyje „Gyvybės šaltinis- 8“). Ir, kaip to pasekmė, jau gegužės pabaigoje sirpo pirmasis 2009 metų raudonųjų Serbentų (Ribes vulgare Lam.) derlius (Рис. 73). O birželio viduryje ant Serbentų krūmų puikavosi tų uogų kekės, vien savo išvaizda gundė tos didžiulės raudonai rubininės uogos (Рис. 74 ir Рис. 75). Sukaupusios savyje Saulės energiją, didžiulės raudonųjų Serbentų uogos tiesiog švietė iš vidaus (Рис. 76)! Ir tai buvo tik pirmosios 2009 metų derliaus „kregždutės“! Ugningos raudonųjų Serbentų kekės džiugino akį ir rugsėjyje (Рис. 77)!

Nuo raudonųjų Serbentų neatsilieka ir jų porūšis — baltieji Serbentai (Ribes rubrum)! 2009 metų rugsėjyje baltųjų Serbentų kekės — tikrosios raudonųjų Serbentų (Ribes vulgare Lam.) seserys — aplenkė jas kekių ir pačių uogų dydžiu (Рис. 78 ir Рис. 79)! Bet pirmasis raudonųjų Serbentų (Ribes vulgare Lam.) ir vienos iš jų sesučių, rausvųjų Serbentų, kurie taip pat priklauso Ribes rubrum rūšiai, derlius teko 2009 metų birželiui (Рис. 80 ir Рис. 81). Nuo jų neatsilieka ir Juodieji Serbentai (Ribes nigrum L.)! Jau pačioje birželio pradžioje ant juodųjų Serbentų krūmų pasirodė pirmosios prisirpusios uogos (Рис. 82). O antroje birželio pusėje ant tų pačių krūmų jau puikavosi melsvai juodų uogų kekės (Рис. 83 ir Рис. 84). Ir tai buvo tik pirmoji derliaus „banga“! Antroje 2009 liepos pusėje atėjo antra derliaus „banga“ (Рис. 85). Ir nors juodųjų Serbentų (Ribes nigrum L.) uogos buvo ne mažesnės už raudonųjų ir baltųjų Serbentų uogas, bet tokių didžiulių kekių kaip jie, juodieji Serbentai (Ribes nigrum L.) KOL KAS nedavė. Štai tokios pastebimos reakcijos į psi-lauko generatoriaus poveikį, kas tik patvirtina, kad kiekvienas augalas individualiai reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį…

Mažai kuo kitoms augalų rūšims nusileido ir Agrastas (Rubes uva-crispa L.). Jau balandžio pabaigoje susiformavo pirmojo derliaus uogos, ir net jos buvo gana didelės (žr. „Gyvybės šaltinis – 8“). Antroji agrastų derliaus banga teko antrai birželio pusei (Рис. 86). Be to, tuo pat metu prisirpo ir kitos Agrastų rūšies uogos (Рис. 87), kurios savo dydžiu aplenkė pirmosios rūšies Agrasto uogas. O dar po mėnesio atėjo trečioji Agrastų derliaus banga (Рис. 88)! Kaip minimum, Agrastų uogos DU KARTUS DIDESNĖS už savo gentainių uogas, kuo lengvai galima įsitikinti uogas palyginus su lapų dydžiu (Рис. 89). Agrastai kol kas apvalius metus derliaus neduoda, o tik pusmetį, kas taip pat neblogai, jeigu įvertinti uogų dydį ir gausą.

Kiekviena augalų rūšis savaip reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį, bet… reaguoja visi be jokių išimčių! Greičiausiai, kad Agrastui, kaip augalų rūšiai, prireiks daugiau laiko, negu kitoms rūšims, kurios papuolė į psi-laiko generatoriaus poveikio zoną, kad maksimaliai sureaguoti į jo poveikį. Gali būti, kad net prireiks pakoreguoti psi-lauko programas įvertinant kai kurių augalų rūšių individualumą, kad pagreitinti medžiagų apykaitos procesus ir pasiekti kokybinį šuolį! Juk viskas, kas vyksta mūsų valdose veikiant psi-lauko generatoriui, vyksta pirmą kartą, ir tenka eksperimento eigos metu stebėti, kaip skirtingai augalų rūšys reaguoja į psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriaus poveikį. Bet jau per SEPTYNIS PSI-LAUKO GENERATORIAUS VEIKIMO METUS pavyko pasiekti to, ko Motinėlė-Gamta nesugebėjo pasiekti per beveik KETURIS MILIJARDUS METŲ, ir apie ką selekcininkai net nesvajojo!

Prieš pereinant prie kitų mūsų valdų herojų elgesio aprašymo, pasakojimus apie uogas norisi užbaigti naujais dar vieno augalo nuotykiais — FIGMEDŽIU! Praeitais, 2009 metais Figmedis (Ficus carica L.) mūsų valdų ribose PIRMĄ KARTĄ PER TŲ AUGALŲ EGZISTAVIMĄ, DERLIŲ DAVĖ APVALIUS METUS! Labiausiai nustebino kaprizingiausiai ir labiausiai mėgstantis šilumą — Kruvinasis figmedis (Bloody figs), iš kurio net mes nieko panašaus nelaukėme (žr. „Gyvybės šaltinis 5-8“). Be to, tas augalas į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo praktiškai viskuo — nuo lapų iki vaisių. Jau 2008 metais Figmedžio lapai pasiekė PENKIOLIKOS CENTIMETRŲ DYDĮ (Рис. 90)! 2009 metais lapai tapo dar didesni ir tvirtesni (Рис. 91). Bet ne tai svarbiausia! Svarbiausia tai, kad 2008 ir 2009 metų vasarą TUO PAT METU ant vienos ir tos pačios Figmedžio (Ficus carica L.) šakos susiformavo DVIEJŲ-TRIJŲ DERLIAUS BANGŲ UOGOS (Рис. 92)!

Ir tokie reiškiniai buvo stebimi visose mūsų valdose augančių figmedžių rūšyse. Po tris bangas nokstančio derliaus puikavosi 2009 metų vasarą ant „Medaus“ rūšies (Рис. 93), ir ant „Muason“ rūšies šakų (Рис. 94). Be to, visų trijų bangų vaisiai buvo galingi, priminė suspaustą spyruoklę, o vėliau išaiškės, kas atsitiks, kai vidinės spyruoklės „išlaisvės“! Be to, dar vis trapios Figmedžio (Ficus carica L.) šakos buvo tiesiog nusėtos nokstančiais vaisiais, kurie net tokioje fazėje buvo didžiuliai (Рис. 95 ir Рис. 96)! Ir tokia vaisių gausa buvo ne tik „Auksaspalvio“ rūšies, bet ir visose kitose figmedžių rūšyse. Susidarė įspūdis, kad ant „Muason“ rūšies vienos bangos derliaus vaisiai stumdo vienas kitą „alkūnėmis“, taip jiems buvo ankšta ant vienos šakos ir, pirmiausiai – tai buvo dėl nokstančių vaisių dydžio (Рис. 97)! Jau po savaitės tie vaisiai tapo didžiuliai, nors visiškai dar nebuvo prinokę (Рис. 98).

Įvairių rūšių figmedžių vaisių nokimas nesutampa laike, nes kiekviena rūšis turi savo vaisių nokimo „konvejerį“. Jeigu 2009 metų liepos 19 d. „Muason“ rūšies vaisiai užaugo didžiuliai, bet buvo dar žali tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, tai „Auksaspalvio“ rūšies vaisiai jau buvo beveik prinokę (Рис. 99), o „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai visiškai prinokę (Рис. 100)! O apie prinokusių figų dydį gali spręsti kiekvienas, kuris pasižiūrės į „Kruvinojo“ figmedžio vaisiaus fotografiją (Рис. 101)!

O po kelių dienų, liepos 24 dieną, prie prinokusių „Kruvinojo“ figmedžio vaisių prisijungė ir „Auksaspalvio“ figmedžio vaisiai (Рис. 102 ir Рис. 103). Per tas kelias dienas „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai tapo dar didesni (Рис. 104 ir Рис. 105)! Tai daug, ar mažai!? Manau, pakankamai, ypač, jeigu palyginti 2008 ir 2009 metų „Kruvinojo“ figmedžio vaisius. 2008 metais „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai-uogos taip pat buvo didžiuliai (Рис. 106), bet, lyginant su 2009 metų dydžiu, jie atrodo kaip nykštukai (Рис. 107)! Tik per vienerius metus „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai tiek daug padidėjo! Ir, nepaisant to, kad tos rūšies vaisiai taip padidėjo, 2009 metų derliaus vaisių struktūra daug geresnė, negu prieš metus.

Nuo „Kruvinojo“ figmedžio nelabai atsilieka ir kiti figmedžiai, kuriuos veikia psi-lauko generatorius. „Auksaspalvio“ figmedžio vaisiai taip pat neatsilieka nei dydžiu, nei vidine struktūra (Рис. 108). „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai-uogos tik šiek tiek „solidesni“ per „taliją“ (Рис. 109). Ir vaisių nokimas vyksta be pertraukos! Po vienos Figmedžio (Ficus carica L.) derliaus bangos „atsirita“ kita banga, kuri ne mažiau „veržli! 2009 metų rugsėjo pradžioje ant tų pačių šakų jaukiai įsitaisė „auksaspalvio“ figmedžio derlius (Рис. 110).

O 2009 metų rugsėjo pabaigoje ant „Kruvinojo“ figmedžio šakų eilinį kartą vienu metu prinoko dviejų derliaus bangų vaisiai-uogos (Рис. 111). 2009 metų rugsėjo pabaigoje „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai vis tokie pat didžiuliai ir pilnaverčiai (Рис. 112). Priminsiu, kad „Kruvinojo“ figmedžio rūšis – labiausiai kaprizinga iš visų figmedžių rūšių, ir pats tos rūšies figmedis (Ficus carica L.) žūna esant žemiau +18°С temperatūrai! O mūsų valdose tas rūšies figmedžiai duoda derlių apvalius metus, tame tarpe ir žiemą, kai temperatūra -20…22°С (detaliau apie tai žr. „Gyvybės šaltinis 6-8“). Figmedžiai (Ficus carica L.) nepriskiriami prie amžinai žaliuojančių augalų rūšių, ir net lepioji „Kruvinojo“ figmedžio rūšis rudenį numeta lapus. Todėl labai įspūdingai spalio pabaigoje atrodo didžiuliai nokstantys „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai pageltusių lapų fone. Jie jau pasiruošę skristi į savo pirmą ir paskutinį skrydį nuo gimtosios šakos ant jau gana šaltos Motinėlės Žemės, kuri prie žiemą apsiklojusi tokiu spalvingu nukritusių lapų kilimu (Рис. 113)!

Praktiškai be pertraukų duoda derlių ir kitų rūšių jauni figmedžiai (Ficus carica L.), kurie pasodinti mūsų sode. 2009 metų rugsėjo pabaigoje noko ir „Medaus“ rūšies figmedžio eilinė derliaus banga (Рис. 114).

Jeigu jau prakalbome apie rudens spalvas, tai niekas negali nukonkuruoti japoniškų klevų spalvų kaloringumo! Balandžio mėnesio rudai purpuriniai japoniško Klevo „Ugnies pašvaistė“ lapai spalio pabaigoje tapo rubininės-violetinės spalvos (Рис. 115), o švelniai žali japoniško Klevo „Žalieji аpvadai“ lapai rugsėjo pabaigoje jau pateisino savo pavadinimą, nes pasidarė purpuriškai gelsvi ir oranžiniai su nedideliu žalsvu atspalviu (Рис. 116). Bet dėl tokios rudeninės metamorfozės jie pasidarė dar gražesni!..

O dabar sugrįžkime iš spalvingo rudens į pačią vasaros pradžią ir pasižiūrėkime, kaip elgėsi dar vienas praeitų aprašymų herojus, tiksliau, herojė – japoniška Slyva. Prieš tęsiant, noriu atgaivinti informaciją apie tą amžinai žaliuojantį augalą:

Loquats-Eriobotrya, Photinia Japonica from the family of Rosaceae.

Japanese Plums.

„…Tas augalas yra amžinai žaliuojantis medžio pavidalo krūmas, kuris pasiekia iki 2 metrų aukščio (1.6-2 metro). To augalo vaisiai pasiekia iki 5 centimetrų dydžio ir turi kriaušės pavidalo formą, yra oranžiniai gelsvos spalvos. Japoniškos slyvos lapai dideli, aptraukti odele ir banguoti, apačia padengta baltais pūkeliais. Gelsvai oranžiniai vaisiai turi vieną arba kelias rudai juodas sėklas ir rūgštoką tamprų minkštimą. Pirmosios žinios apie tą augalą pasirodė 1690 metais, bet į Londoną iš Kantono pirmą kartą jos buvo atgabentos 1787 metais ir buvo įkurdintos Kėjo (Key Gardens) botanikos sode.

Japoniška slyva plačiai paplitusi Rytuose, o paskutiniu metu tapo populiari ir Viduržemio jūros baseino šalyse ir Floridoje. Žinomos kelios to augalo rūšys — «Advence» (progresas), «Champagne» (šampaninis) ir «Gold nugget» (aukso grynuolis). Kultivuojamas: auga vandeniui gerai laidžiose dirvose sąlyginai karšto klimato sąlygomis. Žydi ir duoda derlių tik karšto klimato šalyse. Po atviru dangumi japoniškos slyvos auga 9-10 klimatinių zonų.

Karštuose kraštuose plačiai naudojamos planuojant landšaftą parkuose ir soduose vietoje aukštos gyvatvorės, kuri, be to, dar ir nuostabiai kvepia. Auginimo sąlygos: pavasarį šiltnamiuose, vasarą – esant karštai vasarai, galima pernešti į lauką, o rudenį – būtina sugrąžinti atgal į šiltnamį…“^[1].

Japoniška Slyva (Photina Japonica) — vienas iš pirmųjų amžinai žaliuojančių augalų, kuris labai greitai sureagavo į psi-lauko arba tamsiosios materijos generatorių. Ir sureagavo labai neįprastai – japoniška Slyva mūsų valdose pradėjo žydėti rudenį ir žiemą, ir tam žydėjimui nesutrukdė nei stiprūs dvidešimties laipsnių šalčiai, nei veriantis šaltas vėjas, nei periodiški apledėjimai!

O dabar galima tęsti pasakojimą apie japoniškos Slyvos nuotykius mūsų valdose. 2009 metų birželio pradžioje jauni japoniškos Slyvos lapai palaipsniui pradėjo išsiskleisti iš „strėlių“ į didžiulius lapus (Рис. 117). Japoniška Slyva pražydo RUGSĖJO PABAIGOJE ir… žydėjo visą spalį, lapkritį ir gruodį! 2009 metų rugsėjo pabaigoje tarp didžiulių japoniškos Slyvos lapų puikavosi jau pilnai išsiskleidę to tropinio augalo žiedynai… ir žiedynai su pumpurais, kurie tik ruošėsi skleistis ir pripildyti aplinką švelniu aromatu (Рис. 118).

Žiedynai dar nespėjo pilnai išsiskleisti, kai į švelnų aromatą atskrido bitės, o tau juk 2009 metų spalio 25 diena (Рис. 119)! Gruodyje ant japoniškos Slyvos puikavosi ne tik dar neišsiskleidę žiedynai (Рис. 120), bet ir „strėlės“ naujų, šviesiai salotinės spalvos lapų (Рис. 121)! Ir pirma, ir antra, jau savaime sensacija! O kartu – iš viso negirdėtas dalykas! Ne mažiau nuostabu ir tai, kad gruodžio pabaigoje į malonų ir stiprų japoniškos Slyvos kvapą, pasimėgauti nektaru atskrenda bitės, nes jokioje kitoje vietoje tokių dalykų nėra (Рис. 122)!

Žiūri į tvirtus tamsiai žalius lapus ir šviesiai salotinės spalvos jaunus, neišsiskleidusius lapus, taip pat dar neišsiskleidusius japoniškos Slyvos (Photina Japonica) žiedynus ir neįmanoma įsivaizduoti, kad dabar „kieme“ gruodis ir, kad viskas vyksta… Prancūzijoje (Рис. 123)! Ir tai nesusiję su „globaliu atšilimu“, o greičiau atvirkščiai! Juk kelis paskutinius metus Prancūzijoje ir rudenį, ir žiemą buvo gana stiprūs šalčiai, kurie jau tapo norma! 2009 metų rugsėjyje stipriai pasnigo, ir tai truko kelias dienas. Ir vėl, jau kelintą kartą Slyva apsigaubė sniego rūbais ir… įvyko neįmanomas dalykas – tai nepaveikė amžinai žaliuojančio augalo (Рис. 124). Ir šaltis, ir sniegas eilinį kartą nepaveikė to lepaus šilumamėgio augalo.

Gruodžio pabaigoje po sniego ir beveik pastovių šalčių iki MINUS SEPTYNIOLIKOS LAIPSNIŲ, ir dar pučiant pastoviems vėjams, 2010 metų sausio pradžioje japoniškos Slyvos žiedynai bujoja, ir jie nekreipia jokio dėmesio į gamtos kaprizus (Рис. 125)! Švelnūs žiedlapiai, piestelės ir kuokelės nuo šalčio, apledėjimų ir veriančių šaltų rudens ir žiemos vėjų nenukentėjo (Рис. 126). Taip pat nenukentėjo ir dar neišsiskleidę pumpurai. Taip kad, jau keli metai japoniška Slyva elgiasi taip, lyg nebūtų nei šalčių, nei sniego, nei žiemos su veriančiais vėjais ir visomis kitomis „grožybėmis“!

Straipsniuose „Gyvybės šaltinis 1, 5, 6 ir 8“ viena iš herojų buvo Imperatoriškoji Paulonija tometoza (Paulownia tomentosa – Imperialis). 2009 metais tas augalas pateikė eilinį siurprizą! Jau balandžio pradžioje išsiskleidė žiedynai, ir balandžio 12 dieną ant dar plikų to medžio šakų pasirodė pirmieji žiedai (Рис. 127)! Tai savaime buvo nematytas vaizdas, ypač, turint omeny praeitų, 2009 metų pavasarį. 2009 metais Paulonija žydėjo ilgai, ant šakų užsimezgė labai daug vaisų, trumpiau, viskas vyko taip pat, kaip ir praėjusiais metais! Bet… tuo Imperatoriškosios Paulonijos panašumas su 2009 metais pasibaigė! Ir pasirodė nauja „uogelė“, ir dar kokia! 2009 metų rugsėjyje, kai medžiai jau ruošiasi mesti savo didžiulius lapus, įvyko neįtikėtinas dalykas! Ant to medžio šakų vėl pasirodė žiedynai (Рис. 128)! Jau gelstančių pirmosios kartos Paulonijos lapų fone ryškia žaluma puikuojasi jauni, antros kartos lapai, kurie ruošiasi apsaugoti antros kartos žiedynus ir dar neišsiskleidusius pumpurus. Tuo pat metu pasirodę antros kartos žiedynai jau savaime neįtikėtinas dalykas, tuo labiau neįtikėtina, kad TUO PAT METU PASIRODĖ NAUJI LAPAI IR ŽIEDYNAI (Рис. 129)!

Tokiu būdu, iš pradžių, atsirado galimybė vienu metu ant Imperatoriškosios Paulonijos tometoza (Paulownia tomentosa – Imperialis) šakų stebėti geltonuojančius senosios kartos lapus, nokstančius vaisius… antros kartos žiedynus su pumpurais ir antros kartos lapus (Рис. 130 ir Рис. 131)! Matyt, Paulonija „nusprendė“, kad ji nė kiek ne blogesnė už puikiąsias Magnolijas ir taip pat turi teisę antrą kartą išleisti žiedynus ir lapus! Taip pat, kaip ir Magnolijos, Imperatoriškoji Paulonija pavasarį ant plikų šakų iš pradžių išleidžia žiedynus, o tik po to – lapus!

Mūsų Magnolijų sode jau keli metai stebime nuostabius reiškinius, kokių neįmanoma pamatyti jokioje kitoje vietoje mūsų planetoje — du, o kartais ir tris žydėjimus per sezoną. Ir antras, ir trečias žydėjimas vyko tuo metu, kai ant Magnolijų šakų puikavosi tokie didžiuliai lapai, kokius galima pamatyti tik mūsų Magnolijų sode. Šiuo atveju 2009 metai Magnolijoms nebuvo išimtis. 2009 metų pavasarį visos Magnolijos išleido žiedus ant plikų šakų! O po to, 2009 metų liepos pabaigoje, tarp neįtikėtino dydžio lapų pasirodė antroji Magnolijų pumpurų karta. Tarp didžiulių Magnolijos „Siuzana“ (Magnolia “Susan”) lapų antrosios kartos pumpurai neatrodo tokie dideli (Рис. 132). Ir tam priežastis viena — paprasčiausiai, yra didžiuliai lapai, pumpurai netrukus pavirs PENKIASDEŠIMTIES CENTIMETRŲ dydžio žiedais, nors pumpurai tokių lapų fone ir atrodo gana kukliai.

Lygiai tokia pat padėtis ir su likusių Magnolijų pumpurais Ant Magnolijų šakų tarp didžiulių lapų, lyg tarp asmens sargybinių, slepiasi violetiniai alyvų spalvos Magnolijos „Lineja“ žiedai (Рис. 133). Tarp lapų skleidžiasi ir nuostabus Magnolijos „Orchidėja“ žiedai (Рис. 134), o taip pat Magnolijos „Karališka karūna“ pumpurai (Рис. 135), Magnolijos „Jolanta“ pumpurai (Рис. 136), Magnolijos „Sandej“ pumpurai (Рис. 137) ir kitų…

Tapo norma, kad beždžionių medžio (Araucaria araucana) kankorėžiai kabo visus metus. Nokstantys Araukarijų kankorėžiai buvo 2009 metų sausyje, vasario pabaigoje, kovą ir tų pačių metų gegužės pabaigoje (žr. „Gyvybės šaltinis – 7 ir 8“). 2009 metų pabaigoje ant Araukarijos šakų vėl eilinė kankorėžių karta, ir taip yra kaip ant moteriškų, taip ir ant vyriškų medžių (Рис. 138 ir Рис. 139). O 2009 metų liepos pabaigoje prasidėjo eilinis šių medžių žydėjimas, ant moteriškų medžių pasirodė vaisiniai kankorėžiai. Be to, nuo Araukarijų šakų nespėjo nukristi prinokę birželio kartos kankorėžiai (Рис. 140). Tai – ant moteriškųjų Araukarijų. O ant vyriškųjų medžių taip pat pasirodė naujos, liepos mėnesio kartos kankorėžiai (Рис. 141). Ir vėl, eilinį kartą, vyriškieji kankorėžiai pasiruošę apdulkinimui (Рис. 142).

Priminsiu, kad čilietiška Araukarija (Araucaria araucana) derlių duoda TIK BRANDAUS AMŽIAUS (ne mažiau 75 metų) ir tik… kartą metuose, o mūsų parke pačiam „seniausiam“ medžiui nėra net 20 metų! Be to, tas spygliuotis medis blogai reaguoja net į nedidelę KALKIŲ priemaišą dirvoje, o mūsų parke tie medžiai auga grynoje kalgžemėje, ir auga DEŠIMT KARTŲ GREIČIAU, negu garbiausiose gamtinėse sąlygos, kurios tinka šiems augalams pagal žinynus, be to, šie augalai pas mus duoda derlių ištisus metus! Ir vėl, nei šaltis, nei sniegas netrukdo Araukarijai duoti pastovų derlių (Рис. 143). Ir 2009 metų gruodyje ant Araukarijų šakų pasirodė eilinė karta kankorėžių (Рис. 144)! Tuo, kad tai eilinė karta vaisingų (moteriškų) kankorėžių, o ne šiaip sniego kepurės, galima įsitikinti pažvelgus į eilinę fotografiją (Рис. 145), kurioje puikiai matosi, kad po sniego kepurėmis… iš tikrųjų eilinės kartos vaisingi kankorėžiai!..

Neįprastai pasirodė ir palmės. Jukka Trekulia (Yucca treculeana Carriere), kaip jai ir priklauso, vasarą išleido žiedynų šluoteles (Рис. 146 ir Рис. 147). Atrodo, viskas gerai, jeigu ne vienas „mažas“ BET! Prieš aprašant šį „mažą“ BET, norisi pateikti žinynų duomenis apie šį Agavų (Agavaceae) šeimos augalą:

Jukka Trekulia (Yucca treculeana Carriere) auga Meksikoje ir pietiniuose JAV rajonuose. Lėtai augantis, amžinai žalias, medžio formos ir mažai šakotu stiebu, iki 5 metrų aukščio augalas. Lapai melsvai žali, tiesūs ir šiek tiek išgaubti, supinti į standžias puokštes. Lapo plokštelė pailga, padengta odele, apie 1 metro ilgio ir 7 cm. pločio, gale susmailėjusi. Suaugusiems augalams vasarą iš puokštės išauga iki 1 metro ilgio žiedyno šluotelė su daugybe nusvirusių varpelio formos žiedų su kreminiai baltais žiedlapiais, kurie kartais turi purpurinį atspalvį.^[2]

Pirma, žinyno duomenimis, Jukka Trekulia, kaip ir visos kitos Jukka rūšys, — amžinai žaliuojantis subtropinis augalas (Šiaurės Amerikos subtropikai). Antra, žydi vasarą, ir tik suaugę augalai.

Bet, kaip matosi fotografijoje, mūsų Jukka Trekulia išleido žiedynų šluoteles dar jauname amžiuje. Žiedyno šluotelė didesnė už pačią palmę Jukka! Tai jau savaime nematytas dalykas! Bet ir tai dar ne viskas! LAPKRIČIO VIDURYJE subtropinė palmė Jukka Trekulia antrą kartą išleido žiedynų šluoteles (Рис. 148)! Po PENKIŲ MĖNESIŲ Jukka Trekulia pražydo ANTRĄ KARTĄ ŠIAIS METAIS! Dėl ypač užsispyrusių skeptikų, žydinčios palmės Jukka Trekulia fotografija padaryta 2009 metų lapkričio 17 dienos žurnalo fone! Fotografijoje matosi, kad dar ne visi žiedyno žiedai iki galo išsiskleidė ir, kad šio subtropinio amžinai žaliuojančio augalo žiedynai ne ką blogesni už 2009 metų birželio mėnesio žiedynus, o juk temperatūra lapkrityje nukrenta žemiau nulio beveik kiekvieną dieną! 2009 metų gruodyje šalnos buvo jau ne tik naktimis. Gruodžio viduryje kelioms dienoms viskas pasidengė sniego antklode, tuo pačiu po sniegu atsidūrė ir palmės Jukka Trekulia (Рис. 149).

Bet ne tik subtropinės amžinai žaliuojančios palmės Jukka Trekulia „nusprendė“ žydėti antrą kartą per metus. Birželyje ir liepą gausiai žydėjusios rožės taip pat „nusprendė“ iš naujo žydėti. Apsigaubusios spygliais, dar birželio pradžioje išsiskleidė karalienės rožės (Рис. 150, Рис. 151, Рис. 152, Рис. 153, Рис. 154 ir Рис. 155). Ir nors pačios savaime rožės buvo nuostabios, nieko ypatingo juose nebuvo. Bet… neįtikėtini dalykai su rožėmis prasidėjo tada, kai pačioje gruodžio pradžioje tarp spyglių pasirodė pumpurai (Рис. 156, Рис. 157, Рис. 158). Ir, nepaisant vis stiprėjančių šalčių naktimis, pumpurai skleidėsi ir rodėsi vis nauji (Рис. 159, Рис. 160, Рис. 161). Net per keletą dienų, kurios skiria gruodžio 5 ir 9 dienų fotografijas, pumpurai išsiskleidė ir pasirodė nauji, ir tas procesas vyko net ir tada, kai pasnigo! Neįprasta matyti rožes sniege! Pavyzdžiui, geltonai purpurinės rožės pumpuras, kuris susiformavo gruodžio 9 dieną (Рис. 162), gruodžio 19 dieną pavirto nuostabia rože (Рис. 163). Kai žiūri į ryškiai geltonus rožės žiedlapius sniege, dvelkia kažkuo pasakišku ir, nepaisant šalčių ir sniego, rožės lapai ir žiedlapiai visiškai normalūs (Рис. 164).

2009 metų gruodžio pradžioje gausiai pražydo Kalendula (Calendula suffruticosa), kas taip pat savaime neįtikėtina (Рис. 165). Be neįtikėtino žiemos žydėjimo, buvo ir ne mažiau pasakiškas vasaros žydėjimas. 2009 metų birželio viduryje tarp stangrių tamsiai žalių šio amžinai žaliuojančio augalo lapų išsiskleidė nuostabaus grožio žiedai, kurių pavadinimo man dar papavyko rasti (Рис. 166). Šimtai piestelių ant ilgų kojyčių šią neįprastą gėlę daro panašią į medūzą ir slepia visą tos gėlės grožį. Bet pakanka į žiedą pažvelgti sėkmingu rakursu ir… tada stebėtojui atsiveria tikras, didingas karališkas grožis (Рис. 167).

2009 metais pasirodė ir dvi naujos laukinių orchidėjų rūšys, kurių nebuvo praeitais metais. Naujai pasirodžiusių rūšių pavadinimų kol kas dar nepavyko nustatyti, matyt, nepakankamai atidžiai ieškojau, o gal pasirodė rūšys, kurios buvo išnykusios (Рис. 168 ir Рис. 169). Galima iki begalybės vardinti viską, kas vyksta veikiant psi-lauko generatoriui, bet tada aprašymai niekada nepasibaigtų. Todėl tenka sutelkti dėmesį į neįprastus dalykus, naujus rezultatus, ir principialiai naujas augalų savybes ir galimybes, kurias sukuria psi-lauko generatorius.

Ir dabar eilė atėjo grybams!

Labai audringai į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo grybų karalystė, kuri užima ypatingą vietą gyvų organizmų pasaulyje. Ir nors grybai išoriškai labai artimi augalams, jie tuo pat metu augalais nėra. Ir, pirmiausiai, todėl, kad grybo gyvo organizmo pagrindas yra ne paties grybo kūnas, o grybiena! O grybiena beveik visada dauginasi ir gyvena po žeme. Ir visiems įprasti kūnai, kuriuos mes vadiname grybais, yra ne kas nors kita, kaip vaisius organizmo, kuris vadinamas grybu, kaip, pavyzdžiui, obuoliai yra obels vaisiai. Ir pasirodančių žemės paviršiuje vaisių – grybų, ta pati užduotis – daugintis. Suaugę grybienos vaisiniai kūnai paskleidžia šimtus tūkstančių, o kartais ir milijonus sporų, kurias išnešioja vėjas ir, pakliuvusios į naują vietą, sporos sudygsta ir pradeda naują, dukterinę grybieną.

O dauguma žmonių viso to nežino arba pamiršta ir… galvoja, kad grybas – tai tik vaisinis kūnas. Vaisinis kūnas – tai tik grybienos „ledkalnio“ viršūnėlė, kurios pagrindinė dalis beveik niekada nepasirodo žemės paviršiuje, todėl lieka nepastebima. Ir tik retais atvejais, kai grybiena labai galinga, ji surizikuoja iškišti savo „galvą“ į paviršių, kad pamatytų saulės šviesą ir „apsižvalgytų“. Tokiais atvejais grybiena primena atsargų vėžlį, kuris atsargiai iš po šarvo iškiša galvą, kurią pavojaus atveju tuojau pat paslepia.

Ir štai, 2009 metų gruodyje Svetlana pastebėjo labai retą reiškinį — Maitake (Grifona frondosa) grybiena iškišo savo „galvą“, ir tai padarė per nukirsto medžio kelmą (Рис. 170). Taip kad, Maitake grybienos „galvai“ teko gana padorus „kaklas“. Be to, toks „kaklas“, kaip ir priklauso karališkam kaklui, turi kvarkliuotus „apvadus“ (Рис. 171). Kai yra geri, kelmo pavidalo „rūbai“, nebaisūs nei šalčiai, nei ledas, nei kitos negandos.

Nepaisant sniego, šalčių ir apledėjimo, per mėnesį Maitake grybienos „galva“ gerokai paaugo (Рис. 172)! Užtat kitai Maitake grybienai, kuri taip pat nusprendė iškišti savo „galvą“, aiškiai nepasisekė – kažkas netyčia ant jos užmynė ir trapūs Maitake grybienos „galvos“ kaulai neišlaikė. Nepaisant „karališkos“ kilmės, jos „galvą“ be jokių ceremonijų pralaužė tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme (Рис. 173). Be gerų „šarvų“ net karališką „galvą“ sunku išsaugoti! Tokiu būdu, jau dviejų Maitake grybienų „galvos pasirodė paviršiuje! Tai reiškia, kad vienas unikalus reiškinys seka kitą ir kalba apie tai, kad psi-lauko generatorius – gyvybės generatorius – iš tikrųjų sukūrė unikalias sąlygas, atkūrė mūsų teritorijos ekologiją iki tokio pirmykščio lygio, kuris buvo iki žmogaus „protingos“ veiklos pradžios!

Na, o ten, kur Maitake grybienos dar „nesiryžta“ parodyti savo „galvų“, auga nematytai daug grybų (vaisinių kūnų): ir mažų, ir didelių, ir jie auga kaip laukymėse (Рис. 174 ir Рис. 175), taip ir ant kelmų (Рис. 176 ir Рис. 177). Ir atsiranda vis daugiau ir daugiau vietų parke, kur laukymėse ir ant kelmų puikuojasi nuostabaus grožio grybų (Maitake grybienos vaisinių kūnų) miestai, kaip šviesiai rudi, taip ir tamsiai rudi su šviesiai kreminės spalvos pakraščiukais (Рис. 178 ir Рис. 179). O sausio pradžioje eilinis „apledėjimo periodas“ nepadarė jokios įtakos ne tik Maitake grybams, bet ir amžinai žaliuojančių augalų lapams ir samanoms (Рис. 180). Ir šaltyje po sniegu Maitake grybai (ir ne tik jie) jaučiasi puikiai ir toliau auga (Рис. 181 ir Рис. 182).

Bet ne tik grybai Maitake (Grifona frondosa) puikiai jaučiasi ir sniege, ir leduose, ir esant gana dideliems šalčiams. Japoniški pionieriai mūsų valdose — grybai Šitake (Shiitake) — taip pat neužleidžia savo pozicijų. Jie jau pilnai įsisavino laukymes ir kelmus, o mirusi mediena jų jau nebedomina. Grybai Šitaki pasidarė dar didesni ir tvirtesni, negu buvo praeitais metais (Рис. 183, Рис. 184 ir Рис. 185). Be to, šių grybų kepurėlės pasirodė ne tik pavasario-vasaros ir rudens periodais, bet ir žiemą (Рис. 186). Nepaisant šalčių, sniego ir kitų žiemos malonumų, grybai Šitaki tuo periodu auga greitai ir savo dydžiu nė kiek nenusileidžia vasaros grybams (Рис. 187).

Ir, kas įdomiausia, fotografijose parodyti ne sušalę grybai, kaip gali pagalvoti kai kurie skaitytojai, o visiškai sveiki ir švieži (Рис. 188)! Ir kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į perpjauto grybo struktūrą. Vaisiaus kūnas neįtikėtinai tvirtas, nėra jokių požymių, kad šaltis būtų nors kiek pakenkęs (Рис. 189). O juk šie grybai išaugo po atviru dangumi esant -17° pagal Celsijų, visiškai sušalusioje žemėje, tiksliau – kalkžemėje! Ir, nepaisant to, vaiskūniai – grybai, auga taip pat greitai ir net iki tokių pat dydžių, kaip ir vasarą! O tai patvirtina, kad, veikiant psi-lauko generatoriui, ir grybams neužšąla grybų sultys dėl tų pačių priežasčių, kaip ir medžių syvai. Tai reiškia, kad grybų sulčiu takumas padidėja mažėjant temperatūrai, ir kad juose taip pat sintezuojamas vanduo! Taip kad 2009-2010 metų žiemą pirmą kartą buvo realizuotos iš karto trys anksčiau neišspręstos užduotys:

1. Vandens kokybinės struktūros pakeitimas, dėl to augalų ir grybų sultys NESUŠĄLA esant minusinėms temperatūroms (bet kuriuo atveju, iki -22° pagal Celsijų).

2. Augalų ir grybų sulčiu takumo didėjimas žemėjant temperatūrai, dėl to SULČIŲ JUDĖJIMO GREITIS augaluose nebepriklauso nuo aplinkos temperatūros pasikeitimų.

3. Augalų ir grybų organizmai PATYS SINTEZUOJA VANDENĮ, dėl to augalai ir grybai nenustoja augę, žydėję ir davę derlių rudenį ir žiemą.

Psi-lauko generatoriaus pagalba sukūrus naujas augalų ir grybų kokybines savybes, jiems atsirado galimybė duoti derlių apvalius metus. Žinoma, kad ir kaip keistai tai skamba, aš net ir nepagalvojau, kad teks spręsti panašias užduotis. Šiuo atveju tinka patarlė: „Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo!“ 2003 metais mūsų valdose Prancūzijoje aš sukūriau psi-lauko, arba Tamsiosios materijos generatorių. 2003 metų vasara buvo neįtikėtinai karšta ir sausa. Įkaitusi Saulė iš dovanojančios gyvybę, pavirto tą gyvybę naikinančia Saule. Pradėjo žūti ne tik neseniai į gruntą pasodinti medžių sodinukai, bet ir senbuviai, kurie jau buvo išgyvenę kelis šimtus metų po ta pačia Saule, kuri 2003 metais parodė visiškai priešingas savybes.

Kad išgelbėti augalus nuo pražūties ir sausros, šuliniai tada praktiškai išdžiūvo, aš nusprendžiau į psi-lauko generatorių įdiegti programą, kuri augalams suteiktų galimybę patiems sintezuoti vandenį. Kaip sakoma, pabandysi, nesugadinsi! Juk dar niekas niekada apie tai nėra net pagalvojęs! Vieniems nuo pat vaikystės šventikai į galvas kalė mintį, kad viską sukūrė Viešpats Dievas (tame tarpe ir Gamtą), o jis pats – tobulybė ir, reiškia, žmogus (taip pat jo sutvėrimas) nieko daugiau patobulinti negali. O iš kitos pusės, vulgarieji materialistai kitiems kalė į galvas, kad Gamta – tai Dievas, kurį galima nugalėti, bet nieko geriau, negu sukurta Gamtos, sukurti NEĮMANOMA! Nieko negalima priešpastatyti prieš per milijardus metų išsivysčiusį ir natūraliai atrinktą! Ir tai tiesa, bet… vis dėlto, Gamta – akla jėga, ir, nepaisant milijardų metų evoliucijos, ji iš principo negalėjo išspręsti šių problemų, viena iš kurių yra pačių augalų sugebėjimas sintezuoti vandenį.

Ir viena iš priežasčių tai, kad augalai, paprasčiausiai, nepakliūdavo iš vienos klimatinės zonos į kitą, ypač – dideliais atstumais vienas nuo kito augantys augalai. Ir, jeigu paukščiai arba gyvūnai sėklas išnešiodavo po įvairias klimatines juostas, sėklos negalėdavo prigyti visiškai kitose sąlygose ir žūdavo. Tik žmogus sugebėjo ne tik pervežti sėklas iš vienos klimatinės zonos į kitą, bet ir sukurti joms artimas augimo sąlygas šiltnamiuose, bet… negalėjo, o tiksliau, net nebandė augalams sukurti naujų kokybinių savybių, kurių jie anksčiau neturėjo. Įvedus psi-lauko generatoriui naujas programas, prie kurių augalai pradėjo patys sintezuoti vandenų, pasirodė nelaukti rezultatai. Vandens lelijos išlipo iš vandens ir pradėjo augti sausumoje, ir kas įstabiausia, pradėjo augti grynoje kalkžemėje, kuri visiškai nelaiko vandens (Рис. 190).

Eilinį siurprizą Gamta pateikė 2005-2006 metų žiemą, kai Karališkame slėnyje oro temperatūra nukrito iki -22°С. Šalčiai laikėsi gana ilgai, viskas buvo užversta sniegu, o upę, prūdus ir ežerus padengė solidaus storio ledas! Tokios žiemos Karališkasis slėnis dar niekada nebuvo matęs! Žinoma, tokia žiema neatėjo per vieną dieną. Dar 2005 metų rudenį būdavo gana didelių šalnų. Kai užėjo pirmosios šalnos, iškilo grėsmė, kad žus visi amžinai žaliuojantys augalai mūsų parke ir kai kurie iš tropikų ir subtropikų kilę lapuočiai. Tam, kad augalus išgelbėti, kilo mintis sukurti neužšąlančias augalų sultis.

Ir, vėlgi, nepabandysi – nesužinosi! Jeigu nieko nedaryti, visi augalai tikrai žus, o jeigu pabandyti ką nors padaryti, gal ir pavyks juos išgelbėti. Ir sprendimas atsirado gana paprastas — reikėjo sukurti tokią augalų syvų struktūrą — to augalų kraujo, kuris nesušaltų esant minusinėms temperatūroms. Vanduo – gyvybės pagrindas — turi pritrenkiančias savybes. Vandens molekulės sudaro taip vadinamus klasterius — tarp savęs susijungusių molekulių atskiras grupes. Būtent vandens klasterių dėka, net visiškai sušalę varliagyviai po Saulės spinduliais vėl atgyja. Ir tai vyksta todėl, kad, šąlant varliagyvių skysčiams, susidaro mažyčiai ledo kristalėliai, kurių tūris sušąlant nedidėja, todėl varliagyvių ląstelės nepažeidžiamos.

Būtent tas faktas (apie tai aš jau rašiau) paskatino mane rasti būdą, kaip augalų ląstelėse esantį vandenį paversti neužšąlančiu. Nauja programa buvo įdiegta į jau veikianti psi-lauko generatorių ir… liko tik laukti šio eksperimento rezultatų. Ir vėl pavyko gauti iš karto teigiamą rezultatą, kas patvirtino, kad pasirinkta taktika ir strategija yra teisingos. Žinoma, tai džiugino ir įrodė, kad teisingai suprasti Gamtos ir gyvybės dėsniai, o taip pat Visatos Sandara! Dėl to amžinai žali, tropiniai ir subtropiniai augalai nežuvo ir net tebeaugo esant dideliems šalčiams.

Dėl to tapo galimi eiliniai NEĮMANOMI dalykai. Japoniška slyva (Photinia Japonica) pražydo vėlyvą rudenį, o naujais, 2008 metais, nepaisant šalčio ir sniego, ant to sumedėjusio, tropinės kilmės krūmo sausio pabaigoje tarp tamsiai žalių, pilnų lapų, esant temperatūrai iki -22°С, susiformavo vaisių užuomazgos (Рис. 191).

Po kelių dienų, jau vasario viduryje, kai nutirpo sniegas, ir šalčiai pasirodydavo tik naktimis, ant tų pačių šakų, tarp tamsiai žalių lapų puikavosi dar visiškai žali, bet jai gana pastebimi japoniškos Slyvos vaisiai (Рис. 192). Ir tik kai gerokai pradėjo šildyti saulė, birželio pusėje tie vaisiai galutinai prinoko (Рис. 193).

Viskas lyg ir pasisekė visu 100%, atrodė, ko gi laukti daugiau? Lyg ir nieko, bet… sprendimas dėl augalų syvų sušalimo problemos, galima sakyti, „už rankos atvedė“ sekančios problemos sprendimą. Veikiant psi-lauko generatoriui, augalų (medžių) sultys nustojo sušalti, bet… judėjimo greitis esant minusinėms temperatūroms labai mažas, ir jis vis mažesnis, kuo žemesnė temperatūra. Ir, kaip to pasekmė, japoniškos slyvos vaisiai brendo beveik pusmetį! Taip kad, sprendimas dėl augalų sulčių sušalimo privedė prie dar vienos kokybinės užduoties sprendimo — padidinti augalų gyvybinį aktyvumą esant minusinėms temperatūroms. Vasarą, kai oro temperatūra pliusinė, augalų vaisiai bręsta ir noksta gana greitai. Pavyzdžiui, japoniškos Slyvos vaisiai prinoksta per vieną-du mėnesius!

Kitais žodžiais, vasarą vaisiai noksta ir sirpsta 3-4 kartus greičiau, negu žiemą. Ir tai susiję su tuo, kad, esant temperatūroms +20°С iki +40°С, augalų syvų judėjimo greitis indais kelis kartus didesnis, negu esant minusinėms temperatūroms. Ilgo žiemiško nokimo priežastys lyg ir aiškios, bet… kaip padaryti, kad augalų syvai induose judėtų greičiau? Iš pirmo žvilgsnio, užduotis neišspendžiama! Tai tiesa, jeigu į šios problemos (kaip ir į visų kitų problemų) sprendimą pasižiūrėti šabloniškai! O jeigu pabandyti problemos imtis iš kitos pusės, atmetus įprastus žinias, kurios mums įkaltos nuo mūsų gyvenimo dienų, ir daugelis iš mūsų tai priima kaip paskutinę instanciją, visada galima rasti paprastą ir veiksmingą sprendimą.

Aišku, kad neįmanoma (ir nereikia) iki pliusinių temperatūrų kaitinti sultis augalų viduje. Nėra prasmės kurti „šiltakraujų“ augalų, bet… įmanoma užduotis išspręsti kitu būdu ir kitais metodais – psi-lauko generatoriaus pagalba sukurti lauką, kuris pakeistų augalų syvų judėjimo greitį! Ir dar taip, kad augalų syvų judėjimo greitis didėtų žemėjant temperatūroms! Kuo žemesnė temperatūra, tuo didesnis augalų syvų takumas! Ir tada, net esant DVIDEŠIMTIES LAIPSIŲ ŠALČIUI, syvai augaluose judės praktiškai tuo pačiu greičiu, kaip ir vasarą!

Ir tai buvo padaryta! Dėl to figmedžio vaisiai noko apvalius metus! Kelis kartus per metus derlių davė subekvatorinė liana Pasiflorija (Passiflora Sayonara)! Apvalius metus pradėjo duoti uogas braškės, taip pat ir sausyje, kai sodo Žemuogių (braškių) uogos sirpo net ir po sniegu! Taip bent neįtikėtinų siurprizų pabėrė Gamta, kai psi-laiko generatoriaus sukurtų laukų pagalba pasikeitė augalų ir grybų kokybinės savybės! Taip kad, BŪTINYBĖ tapo stimulu ieškoti iš principo naujų sprendimų, neįmanomą paversti įmanomu!.. O dabar laikas grįžti prie psi-lauko generatoriaus veikimo rezultatų…

2009 metais Baltieji grybai (Boletus edulis) pirmą kartą pasirodė gegužyje (žr. „Gyvybės šaltinis -8“). Birželio pradžioje laukymėse buvo dar pilna pirmosios bangos Baltųjų grybų (Рис. 194). Kodėl pirmosios? O todėl, kad po poros savaičių laukymėse tarp žolių pasirodė antrosios bangos Baltieji grybai (Рис. 195, Рис. 196 ir Рис. 197). Rugsėjo pabaigoje pasirodė ir kitas Baltųjų grybo porūšis (Рис. 198). Žinoma, rugsėjo pabaigoje Baltaisiais grybais nieko nenustebinsi, bet… net grybai-„mažyliai“, kuriems dar tik pora dienų, buvo gana įspūdingo dydžio (Рис. 199 ir Рис. 200). Ir kas įdomiausia, kad tų „mažylių visur labai daug, ir dauguma iš jų auga grupėmis (Рис. 201). O tam, kad įsitikinti, kad Baltųjų grybų „mažyliai“ solidūs, pakanka pažvelgti į sekančią fotografiją (Рис. 202). Net fotografijoje matosi, kad jaunas Baltasis grybas idealiai sveikas!

Nuo Baltųjų grybų (Boletus edulis) neatsilieka ir Kazlėkai (Suillus lureus), kurie taip pat kažkodėl auga po tris (Рис. 203, Рис. 204). 2008 metais atgimusios Mėlynosios Gijabudės (Asparagus mushroom) 2009 metais tapo dar tvirtesnės (Рис. 205) ir net įsisavino didelę teritoriją (Рис. 206), kas kalba apie tai, kad atgijusi grybiena aktyviai auga! Tikrosios voveraitės jaučiasi vis tvirčiau ir tvirčiau, nors nusprendė pasauliui pasirodyti lapkričio-gruodžio mėnesiais ir, nepaisant didelių šalčių naktimis, jaučiasi puikiai (Рис. 207 ir Рис. 208). 2009 metais laukymėse pasirodė ir valgomos Ūmėdės (Russula verca Fr.), ir jos taip pat jaučiasi puikiai (Рис. 209). Taip pat, kaip ir atgijusi Karališkųjų grybų, Juodųjų Šampinjonų grybiena (Рис. 210).

Bendrai, 2009 metai atgimusiais grybais buvo labai „derlingi“. Tai ir suprantama — grybų sporos, nors ir labai seniai pakliuvusios į dirvožemį, nereiklios ir ramiai galėjo laukti šimtus, o gal ir milijonus metų, kol jos (sporos) neatsidurs optimaliose sąlygose ir nepradės augti. Per paskutinius metus psi-lauko generatorius taip išvalė ir atstatė ekologinę būseną mūsų valdų teritorijoje, kad 2009 metais grybai pradėjo sugrįžti masiškai. Jų atgimė tiek daug, ir daugelis iš jų tokie neįprasti, kad prireiks laiko jų atpažinimui, žinoma, jeigu atgimę grybai įrašyti į žinynus. Todėl bus teisingiau grybams skirti atskirą dėmesį ir juos aprašyti priede.

Praktinių užduočių sprendimai dėl kylančių gamtos kaprizų ir neprotingo žmogaus įsikišimo į Gamtos procesus naudojant matereologinį ir klimatinį ginklą paskatino spręsti tokias užduotis, kurias vargu ar būtų man pavykę išspęsti, jeigu ne anksčiau nurodytos priežastys. Dėka to atsivėrė nauji horizontai, buvo išspręstos tokios užduotys, apie kurias visi manė, kad jos neišsprendžiamos!

Nikolajus Levašovas, 2010 m. gegužės 24 d.

.

1. „Daržovės, žolės ir vaisiai“, iliustruota enciklopedija, 494 psl. Leidykla Lorel Glen, 1994, 5880 Oberlino skersgatvis, San-Diego, Kalifornija. ↑

2. Augalų priežiūros enciklopedija FloralWorld.ru. ↑