Kai nesinori likti tamsoje…
Kartais žmogaus gyvenimas primena amerikietiškus kalnelius, kuomet kylame ir leidžiamės, juokiamės ir liūdime, tikimės ir prarandame viltį, deja, nutinka ir taip, kad nusileidimas tampa gilus, tamsus ir skausmingas, o pakilimas, rodos, nebeįmanomas. Taip nutiko ir man, kada 2020 metais netikėtai autoavarijoje žuvo sūnus. Sunkiai suvokiau tai, kas įvyko “…to negali būti, nes to negali būti niekada…” N. Levašovas.
Laikui bėgant, netektis ir neviltis darėsi vis juodesnės. Supratau, kad nė viena knyga, nė vienas kino filmas, nė vienas pasakotojas negali perteikti to, ką išgyvena motina netekusi vaiko. Visada galvojau, kad esu stipri ir užgrūdinta, bet ši gyvenimiška situacija parodė visai ką kitą, džiaugsmas dingo, rodėsi, amžinai. Prasidėjo ilgas, liūdnas ir niūrus apmąstymų laikotarpis apie praėjusius metus, daugelio dalykų vertinimas, vertybių perkainavimas ir ieškojimas supratimo, kaip rasti jėgų keltis eiti toliau. Tuo metu žengiau pirmuosius žingsnius “Naujų žinių” pasaulyje, ne kažin ką supratau, nes anksčiau apie tai nieko nebuvau girdėjusi, viskas nepatirta ir nauja, “SvetL” Technologijos – nesuvokiamas dalykas, kitaip sakant, smegenys visiškai nepriėmė “Naujų žinių”.
Netikėtai kilo mintis parašyti „Naujų Žinių“ administratoriui – Sauliui Pudlauskui (fb. draugas). Saulius pasiūlė pasikalbėti. Buvo praėję vos keli mėnesiai nuo tos lemtingos dienos, pašnekovas buvau tikrai prastas, skausmas ir ašaros vis dar gniaužė gerklę, bet sutikau. Tada netikėjau, ką kalbėjo Saulius, nes neturėjau žinių ir negalėjau to suprasti, priėmiau kaip vilties suteikimą skęstančiam. Rezonavo tik patarimas klausyti N. Levašovo sveikatingumo seansų ir gerti struktūrizuotą vandenį. Kadangi raminamųjų nenaudojau (supratau, kad nėra nei tokių tablečių, nei lašiukų, kurie padėtų palengvinti širdgėlą), kažką daryti buvo geriau, negu nedaryti nieko. Pradėjus klausyti seansų, iškart pailgėjo ir pagėrėjo miego kokybė, kas tuo metu buvo labai svarbu. Sauliaus patarimu pradėjau skaityti Nikolajaus Levašovo knygas. Susidomėjimas knygomis paliko vis mažiau laiko “kapstytis” praeities įvykiuose ir tik perskaičiusi Svetlanos Levašovos knygą “Atvirumas” supratau, ką reiškė anksčiau pasakyti Sauliaus žodžiai:
“Jūsų sūnus gyvas, jūsų sūnaus laukia naujas gimimas. Siela vis iš naujo gimsta ir vystosi.“
Tai buvo ne vien paguodos žodžiai, o žodžiai ištarti, turint tvirtai suformuotą “Naujų žinių” pagrindą. Netrukus užsisakiau “SvetL” pakabuką, kurį aktyvavau ir pradėjau nešioti.
Nuo knygų skaitymo perėjau prie sudėtingesnių straipsnių, palaipsniui darėsi aiškiau ir suprantama, kol galiausiai pradėjau stebėtis, kaip anksčiau galėjau viso to nesuprasti. Formavosi “Naujų žinių” pagrindai, nauja pasaulėžiūra, gilėjo vykstančių įvykių analizė, atsirado noras daugiau tylėti negu kalbėti. Praėjus, palyginus, neilgam laiko tarpui, gyvenimas vėl įgavo (jau naują) prasmę ir tapo spalvotas. Viskas įvyko “Naujų žinių”, “SvetL” Technologijų ir laiku ištiestos draugiškos pagalbos rankos dėka. Negaliu nepaminėti, kad žymiai pagerėjo sveikata: susitvarkė miego sutrikimai, dingo aritmija, praėjo ilgą laiką trukę kelio sąnario skausmai po traumos, atsirado vidinė ramybė ir atsparumas, išnyko “aštrios” reakcijos į situacijas, gimė suvokimas, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, pradėjus daryti tai, ką nori daryti su malonumu. Materialiniai norai sumažėjo iki minimumo, išmokau džiaugtis mažais, atrodo, nereikšmingais dalykais, atsirado noras daugiau laiko praleisti gamtoje, sveikiau maitintis ir t.t.
Nenuginčijamas faktas ir tai, kad “SvetL” technologijos saugo nuo nelaimingų atsitikimų, ką teko ne kartą patirti. Įdomus nutikimas, kai vairuojant buvo išvengta susidūrimo su gyvūnu. Tą pavakarę važiavau labai lėtai 60km/h greičiu, tiesus plentas, automobilių – vos vienas kitas. Važiuodama analizavau situaciją, kodėl taip lėtai važiuoju, juk niekada to nedariau, toks jausmas, kad kūne sulėtėjo visi procesai ir jaučiausi lyg kažkokiame gerumo rūke. Staiga, prieš pat automobilį iššoko stirna, sustabdžiau, susidūrimo išvengta, važiuojant toliau pradėjau galvoti, kad šioje situacijoje turėjau išsigąsti, bet nieko panašaus neįvyko, jaučiausi visiškai rami. Taip pat sunkiai suvokiama, kad nugriuvus nuo laiptų, kaip pasekmė liko tik viena mėlynė. Tai stebuklai, kurie vyksta mūsų gyvenime, dėka nuostabių “SvetL” Technologijų, dėka rusų mokslininkų Svetlanos ir Nikolajaus Levašovų, F.D. Škrūdnievo, B.V. Makovo, N. Morozovo, A. Hatybovo ir kitų, kurie nenuilstamai kovojo ir kovoja už Tiesą, nenuilstamai dirbo ir dirba Naujos šviesios ateities labui.
Taip pat noriu trumpai paminėti vieną neeilinę, dvasiškai stiprią asmenybę, žmogų, išgyvenusį sunkius gyvenimo išbandymus, pažinojusį „nukritimo“ skausmą, kuris per labai trumpą laiką sugebėjo sustiprėti, atsistoti ir, negailėdamas savo laiko, atvira širdimi ištiesia pagalbos ranką tiems kuriems reikia, rodantis šviesų kelią į Tiesą, tai – Saulius Pudlauskas.
Su pagarba ir meile Anna Žegunienė
2022 12 17 Lietuva