Kelias per tylą
Mieli skaitytojai, visi mes žinome, kokia nenusakoma laimė matyti augančius sveikus, besišypsančius vaikus, o vėliau – anūkus, kurie dovanoja nepakartojamas džiaugsmo ir meilės kupinas akimirkas. Ta laimė spindėjo ir mūsų namuose, kurią iš savo mažutės širdutės visiems dosniai skleidė mano pirmoji anūkėlė Aurėja, nuo ryto iki vakaro savo mažutėmis pėdutėmis tipendama po namus, dalino bučinukus, šypsenėles ir mielus šiltus apkabinimus. Niekas nepagalvojo ir neįtarė, kad prie namo durų lėtai sėlino niūrus ir piktas nerimas, kuris netrukus įslinko į vidų ir apsigyveno šalia.
Viskas prasidėjo, kai mergytei sukako treji metukai, o ji vis dar nekalbėjo. Mūsų mažas, visų mylimas vieversiukas tik plasnojo mažais sparneliukais, bet nečireno. Ilgas laukimas ir liūdni žvilgsniai kaskart vis labiau temdė visų džiaugsmą. Dukra jau žinojo, kad tai skiepų poveikis ir skubiai reikėjo ieškoti skausmingos problemos sprendimo būdų. Lėtai tyloje slinko dienos, belaukiant vizito pas šeimos gydytoją, bet tas laukimas neteikė jokios vilties, kad ten kas nors galės mums padėti. Gavome tik siuntimą pas logopedą nuodugniam sugebėjimų vertinimui. Išvados nebuvo džiuginančios. Nustatytas raidos sutrikimas, smulkiosios motorikos ir dar ilgas sąrašas įvairių sutrikimų. Rodos, turėjome palūžti, bet to nebuvo, nes tvirtas tikėjimas, didelė meilė ir sielų bendrystė pasirodė esantys stipresni už bet kokias išvadas, kurios nė iš tolo neatitiko tikrovės. Dėl dažno bendravimo tvirtai žinojau, kad mergaitė sumani, išradinga, kūrybinga, turinti gerą atmintį, todėl visas “specialisto” išvadas patariau sudėti giliai į stalčių ir pamiršti. Neabejotinai pagalbos reikėjo ieškoti kitur, nes sistemine medicina jau seniai nepasitikėjau.
Patarimo kreipiausi į “Naujų Žinių” administratorius. Priėjome vieningos nuomonės, kad vaikas turi žiūrėti ir klausyti Nikolajaus Levašovo sveikatingumo seansą ir gerti struktūrizuotą vandenį (https://rnto369.ru/os/ru/). Aurėja, tai darė su malonumu, o ypač kai reikėjo įsipilti vandenuko iš mažyčio ąsotėlio.
Rezultatų laukti ilgai nereikėjo. Nenusakomas džiaugsmas užliejo, kai mums susitikus, mergaitė sušuko “Mašiut!!!”(močiut), supratau, kad viskas bus gerai, kad mūsų mažasis vieversiukas tuoj čirens visu savo balselio gražumu ir buvo plačiai atvertos durys – nerimui išeiti.
Dabar mergaitė laisvai kalba, taria net sudėtingus žodžius, o ko neįveikia, susikuria savaip. Pavasarį švęsime ketvirtąjį gimtadienį. Mergaitė mėgsta piešti, lipdyti iš plastilino, karpyti, gaminti maistelį savo vaikiškoje virtuvėlėje, klausytis skaitomų pasakėlių, noriai padeda mamai namų ruošoje. Vaikas švenčia vaikystę kartu su tėveliais ir mažyte, vienerių metukų sesute, kurią labai myli.
Šiuo metu nekantriai laukiame siuntinio iš Sankt Peterburgo, su “SvetL” pakabukais mergaitėms ir “SvetL” apyranke jų mamai. Apie “SvetL” Technologijų daromus stebuklus rašiau ankstesniame straipsnyje – “Kai nebenori likti tamsoje…”
Dar kartą nuoširdi padėka rusų mokslininkams Svetlanai ir Nikolajui Levašovams, F.D. Škrūdnievui, N. Morozovui, A. Hatybovui, B.V. Makovui ir visiems kas prisidėjo prie “SvetL” Technologijų kūrimo ir dirba su jų tobulinimu.
Taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti “Naujų Žinių” administratoriams S. Pudlauskui ir R. Venslovaičiui už jų supratingumą, nuoširdų palaikymą ir patarimus, už tvirtą, draugišką pagalbos ranką, už didelį darbą ir begalinę meilę žmonėms.
Mieli skaitytojai, jei ši trumpa žinutė pasiekė bent vieno Jūsų širdį – rašyta ne veltui. Noriu, kad Jūs žinotumėt ir tikėtumėt, kad visuomet yra pagalba, draugiškos, atviros žmonių širdys, kurios pasiruošusios Jums padėti, kad yra “SvetL” Technologijos, kurių pagalba mes galime tapti stipresniais, sveikais, vystytis ir eiti teisingu keliu.
Su didele pagarba ir meile Ana Žegunienė.
2022 12 30 Lietuva