Absurdo teatras

Dėl manęs absurdo teatras prasidėjo jau seniai, praeitame amžiuje, 1990 metais. Tada aš pirmą kartą susidūriau su televizijos „galimybėmis“, kada faktai pateikiami taip, kaip tai nenaudinga užsakovui. Viskas prasidėjo nuo dokumentinio filmo „Levašovų Memorandumas“, kuris buvo parodytas per Centrinės Televizijos programą „Vzgliad“ («Взгляд») 1990 metų birželį. Aš tada pirmą kartą susidūriau su faktų iškraipymu, padarė taip, kad visiškai diskredituoti pačią filmo idėją. Tame dokumentiniame filme daugelis siužetų buvo grindžiami mano darbo rezultatais, bet taip meistriškai viskas buvo apdorota, kad praktiškai niekas iškraipymų nepastebėjo, išskyrus tuos, kas žinojo realias situacijas — o jų buvo nedaug, ir jiems niekas ir niekada nesuteikė progos pasisakyti dėl šių klausimų.

Dėl tos aferos pasinaudojo mano buvusios žmonos Solomonijos (Mzijos) Žužunos ambicijomis ir pavydu. Ir tai padarė tik dėl vieno tikslo — diskredituoti idėją apie žmogaus smegenų pertvarkymą, kas žmogui suteikia neįtikėtinas galimybes. Atrodė, kad pаnaši sensacija turtėjų būti naudinga ir pačiai šalies televizijai, nes po evoliucinio smegenų pertvarkymo žmonėms atsivėrusios naujos galimybės galėjo atnešti didžiulės naudos šaliai ir joje gyvenusiems žmonėms, bet… Buvo vienas „BET“, tai buvo pavojinga tada egzistavusiai santvarkai — manęs jie NEGALĖJO VALDYTI! O tai reiškė, kad manęs jau tada buvo neįmanoma priversti ką nors padaryti prieš mano įsitikinimus. Ir tada buvo nuspręsta prieš visą šalį diskredituoti tai, ką aš siūliau žmonėms. Ir tai padarė net labai paprastai!

Mano buvusi žmona susidorojo su Judo vaidmeniu! Ne veltui mūsų protėviai sakė, kad padėti reikia tiems, kas vertas pagalbos… Kai aš per Vladimirą Dmitrijevičių Kuskovą 1988 metų balandžio pabaigoje su ja susipažinau, ji buvo visų palikta su dviem vaikais ant rankų, be to, jaunesnysis — krūtimi maitinama mergaitė! Mzija Solomonija buvo visiškai palaužta fiziškai, visus metus ji negalėjo nueiti toliau savo buto, jai atsisakė funkcionuoti inkstai, kepenys ir t.t. Praktiškai ji buvo likusi be lėšų pragyvenimui. Ir man pagailo to žmogaus, kurį išnaudojo pagal pilną programą, o kai išsunkė kaip citriną, beveik visi pamiršo apie jos egzistavimą. Ir man tiesiog žmogiškai pasidarė jos labai gaila. Aš visiškai atstačiau jos sveikatą, atidaviau jos skolas, išlaikiau visą jos šeimą. Bet… atsistatant jos sveikatai ir girdint, kad net jos aplinkos žmonės pradėjo įsiklausyti, ką aš kalbu ir dėkoti man, kad aš dalinuosi su jais savo žiniomis — jai vis labiau ir labiau ryškėjo tikrasis grobuonies veidas, ji galėjo eiti žmonių lavonai, kad tik galėtų patenkinti savo ambicijas ir išgarsėti.

Ypač tai išryškėjo po to, kai man pasisekė rasti kontaktą su Vadimu Beloziorovu ir jį sudominti savo idėjomis ir rezultatais. Ir kuo daugiau buvo nufilmuota medžiagos apie mano darbo rezultatus, tuo daugiau neapykantos ir blogai slepiamo pavydo ryškėjo iš jos pusės. Manyje ji pradėjo matyti priešą numeris vienas, kuris nori iš jos atimti „jos“ šlovę ir žinomumą! Bet iki mūsų pažinties ji Maskvoje jau buvo pragyvenusi virš dešimt metų, buvo dar sveika, bet niekas jos persona tada beveik nesidomėjo. Juk manęs tada šalia jos nebuvo, ir lyg tai nebuvo kam „vogti“ jos „garbės“! Bet per tuos metus su ja nieko nevyko, jos „žvaigždžių valanda“ vis neatėjo ir neatėjo! Ir štai ji pamatė galimyb3 sėkmę nutverti už uodegos, bet jos „žvaigždžių valandai“ iškilo maža kliūtis! Ta „maža“ kliūtimi buvau aš, ir ji… ramiai peržengė per tą kliūtį ir nukeliavo „savo“ šlovės keliu!

Kai viską, ko jai reikėjo, aš padariau, ir ji nustojo vaidinti „nekaltos aukos“ vaidmenį, ir aš pamačiau jos tikrąjį veidą — aš su ja galutinai ir negrįžtamai išsiskyriau 1989 metų antrame pusmetyje. Štai tokį „dėkingumą“ už visa tą gerą, ką aš jai padariau, gavau iš savo buvusios žmonos. Matyt kad reikėjo, kad aš per tą viską praeičiau, kad galėčiau suprasti, kad ne viskas, kas blizga — auksas! Bet svarbiausia, ką man pasisekė išsinešti iš tos išdavystės ir gyvatiško klastingumo pamokos — aš nepraradau tikėjimo žmonėmis, nepradėjau tos neigiamos patirties naudoti bendraujant su kitais žmonėmis! Norinčius pamatyti kokius nors išskaičiavimus iš to, kad aš vedžiau tą moterį, galiu iš karto nuraminti! Aš tai padariau ne dėl prisiregistravimo Maskvoje. Aš atsisakiau prisiregistruoti jos adresu, kad niekas ir niekada vėliau negalėtų pasakyti, kad aš iš to gavau kažkokią naudą sau! Ir taip…

Dokumentinis filmas prasidėjo tuo, kad mano buvusi žmona eina Arbatu, prieina prie įvairių žmonių ir siūlo jiems tapti ekstrasensais. Praktiškai visi sutinka… ir čia prasideda televiziniai „stebuklai“! Kažkur filmo viduryje parodo siužetą dalyvaujant Michailui Dechta, Rudolfui Gajevskiui, Dmitrijui ir Rubenui (paskutinių dviejų pavardžių aš neįsiminiau) — keturiems žmonėms, kurie prie manęs priėjo po mano paskaitos „Liaudies Medicinos“ fondo konferencijoje 1989 kovo pabaigoje. Tos paskaitos metu aš papasakojau apie evoliucinį žmogaus pertvarkymą ir apie tai, kad egzistuoja ozono sluoksnio problemos sprendimo būdas. Tie žmonės pasisiūlė tapti „bandomais triušiais“ tam, kad aš darbais įrodyčiau tai, ką aš kalbėjau apie evoliucinį žmogaus pertvarkymą![1] Ir tas ketvertukas prieš kamerą papasakojo apie tai, kas iš viso to gavosi. Ir nors Michailas Dechta papasakojo apie tai, ką jis pamatė po to, kai aš jam pertvarkiau smegenis, visiems žiūrovams tai asocijavosi tik su tuo, kad Mzija Solomonija renkasi kandidatus į ekstrasensus, ir štai… įgavę naujus sugebėjimus, jie jau pasakoja apie pasiektus rezultatus. Ir niekas iš žiūrovų net neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp tų, kuriuos Mzija Solomonova atsirinko Arbate, NEBUVO nė vieno žmogaus, kurie kalbėjo apie rezultatus po smegenų pertvarkymo! Žmonių atmintyje nusėdo faktas: štai, ji atrenka žmones, o štai, jau žmonės kalba apie rezultatus. Tai švarus psichologinis efektas, kurį panaudojo filmo kūrėjai, ir panaudojo ne vieną kartą.

Visame filme yra tik du momentai, kurie tiesiogiai susiję su Mzija Solomonija — epizodas su bute pasimetusiu brangiu laikrodžiu, kuris užkrito sekcijoje už kitų daiktų, ir epizodas su moterimi, kuri po darbo su ja tapo nėščia ir pagimdė kūdikį. Tai realūs faktai, bet nebuvo jokių medicininių dokumentų, kurie būtų patvirtinę moters nevaisingumą iki gydymo pradžios, kas buvo dideliu aplaidumu jos darbe. Visa kita filmo medžiaga buvo išdėliota pagal mano darbo rezultatus, kurie patvirtinti medicininiais (ir ne tik) tyrimais, atliktais iki ir po mano poveikio. Tik visais momentais, kurie susiję su mano darbo rezultatais, ekrane šmėžavo Mzija Solomonija, o manęs kadre iš viso nebuvo. Žinoma, man buvo apmaudu dėl tokios mano buvusios žmonos išdavystės, su kuria mes išsiskyrėme dar iki to filmo pasirodymo dėl jos ambicijų ir profesinio pavydo, bet man nekilo noro įrodinėti, kad aš „ne kupranugaris“.

Pirma, toje situacijose man reikėtų būti kaltintojo vaidmenyje savo buvusios žmonos aferoje, o mes šeimoje nebuvome išauklėti „kautis“ su moterimis, ir nepriklausomai nuo to, kas teisus o kas kaltas.

Antra, aš iš principo nemėgstu jokių ginčų, ypač šeimyninių, ir ypač, kai jie išnešami į viešumą. O įvertinant jos kultūros ir išsilavinimo lygį, apie jokį normalų to klausimo svarstymą negalėjo būti ir kalbos. Tai buvo kiekvienam suprantama, kas bent kartą girdėjo, kai ji pradeda kalbėti…

Trečia, man niekas nebūtų leidęs pateikti jokių argumentų, jeigu ir būtų man toks noras atsiradęs.

Bet mano buvusi žmona Mzija Solomonija nesikankino dėl sąžinės graužaties; atvirkščiai, ji pajuto skonį ir televizoriaus ekranuose toliau atidirbinėjo savo „trisdešimt sidabrinių“. Vienoje iš laidų, kurioje ji dalyvavo, ir tą laidą mačiau aš pats — „Tai Jūs Galite“ — į klausimą apie mane ji atsakė, kad aš — jos nevykėlis mokinys! Bet iki susitikimo su manimi ji iš viso niekada Neturėjo jokių mokinių, „gerų“ arba „nevykėlių“! Be to, su Mzija Solomonija aš susipažinau 1988 metų balandžio pabaigoje. O tuo metu aš jau buvau daug padaręs, ieškodamas atsakymų į savo klausimus, ir jau aštuonis metus tyrinėjau savo paties galimybes ir tas galimybes tobulinau, apie ką norintys gali perskaityti mano knygoje ”Mano sielos veidrodis”. Ir visą tą laiką aš gyvenau ir dirbau Charkove, ir nei sapne nei dvasioje nežinojau apie Mzijos Solomonijos egzistavimą. Taip kad mūsų pažinties momentui man iš jos mokytis nebuvo ko. Realybėje aš jai padėjau, o ne atvirkščiai. Ir kad įsitikintumėte, kad tai ne „vargšės“ moters apkalbos, pakanka paskaityti mano knygas ir pasiklausyti mano ir jos kalbų, ir… tada išnyks visos abejonės. Ta moteris man atsilygino išdavyste ir šmeižtu už visa tai, ką esu jai gero padaręs! Bet ne veltui sakoma — spręskite pagal darbus, o ne pagal kalbas! Bet štai ko nepastebėjo „didžioji Mzija“ (kaip ji pati save vadina), kad ji tapo marionete atitinkamų jėgų rankose. Tiesa, ji savo esme visiškai pritiko prie tų pačių atitinkamų jėgų!

Svarbiausia, ko pasiekė “burtininkai iš televizijos“, sėkmingai buvo diskredituota tai, ką aš norėjau pateikti žmonėms — galimybes evoliuciškai žmonėms vystytis! Ir manau, kad tai jiems visiškai pavyko! Mzijos liguistos ambicijos privedė prie to, kad žmonės, kurie srautais puolė į jos „mokyklą“, nieko Negavo iš to, apie ką filme kalbėjo Michail Dechta, Rudolf Gajevskij ir kiti! Jos „mokyklos“ reklaminiame klipe buvo parodytas vienintelis ir maksimalus jos klausytojų pasiekimas, kada viena jos „mokyklą“ praėjusi moteris papasakojo, kad sapne ji pamatė savo sūnaus problemą, ir… viskas!

Man buvo skaudu dėl to, kad buvo diskredituoti darbai žadinant žmones iš miego ir bandant žmones paversti kuriančiais Žmonėmis — tai, kam aš pašvenčiau visą savo gyvenimą! O tai, kad iš tikrųjų viskas taip, man teko pačiam įsitikinti savo patirtimi, kai su Botkinsko ligoninės vyr. gydytojos Veros Aleksejevnos Tarasovos rekomendacija pas mane pakliuvo nedidelė grupė žmonių, į Maskvą atvykusių iš Sibiro ir kitų TSRS provincijų. Papuolę pas mane, jie tiesiai manęs paklausė: ar tiesa kalbama filme apie kokybinį žmogaus smegenų pertvarkymą? Tiems žmonėms tai buvo VILTIS, kuria jie bijojo patikėti, nes jie anksčiau ne kartą susidurdavo su apgaule ir profanacija. Tiems žmonėms man pasisekė asmeniu pavyzdžiu įtikinti, kad filme parodyti faktai yra teisingi, bet… daugelis tokių ieškančių papuolė į Mzijos Solomonijos „mokyklas“, iš kurių jie, bet kuriuo atveju, nieko negavo iš to, kas buvo parodyta dokumentiniame filme! Ir iki pat šiol ši moteris apgaudinėja žmones, kuri iki susitikimo su manimi nėra nieko išmokiusi nė vieno žmogaus ir mananti, kad „tai“ duota tik „išrinktiesiems“, tokiems, kaip ji pati.

Ir dar vienas momentas. Aš su ja išsiskyriau 1989 metais, dar iki dokumentinio filmo „Levašovų Memorandumas“ pasirodymo eteryje, taip kad pagal įstatymus, ir pagal sąžinę ji neturi teisės naudoti mano pavardę, ypač, jeigu turėti omeny, kad po mūsų skyrybų ji vėl ištekėjo. Bet ji mirtinai įsikibo į mano pavardę, į kurią ji nebeturi jokios teisės. Toks keistas elgesys paaiškinamas labai paprastai. „Didžioji“ Mzija, be kalbų apie savo „didingumą“, per visą tą laiką, kai išėjo į eterį dokumentinis filmas „Levašovų Memorandumas“, daugiau nieko nepadarė! Bet kuriuo atveju, jos tinklapyje nėra nė vieno įrodymo apie išgydymą, kuris būtų patvirtintas ligos istorija iki ir po gydymo. Štai ji ir bando išvažiuoti su mano pavarde „Levašov“, nes daugelis žmonių dėl to painiojasi, ir toliau mano, kad ji mano žmona, kuria ji nėra jau virš dvidešimt metų! Nejaugi ji galvoja, kad tokiu būdu ji ir toliau galės gyventi svetima sąskaita? O tai negalima dėl keleto priežasčių.

Pirma, jau beveik aštuoniolika metų šalia su manimi yra Svetlana — ne tik žmona, bet ir draugas, bendražygis, su kuria mes praėjome daugybę išbandymų: ugnį, vandenį… Štai tik, varinės triūbos dar mums negrojo, tai, jeigu pagal žinomą patarlę. Bet svarbiausia — „varinės triūbos“ mums nereikalingos. Mūsų atveju „varinės triūbos“ — tai daugkartiniai bandymai fiziškai pašalinti ir vis didėjanti socialinių parazitų neapykanta!

Antra, Mzija apgavo jau pakankamą kiekį žmonių, ir tam panaudojo ne tik mano vardą, bet ir tai, ką aš dariau ir darau!

Tai štai, panaudodami mano buvusios žmonos liguistas ambicijas, socialiniai parazitai, kaip aš juos pavadinau daug vėliau, sugebėjo diskredituoti mano pirmus bandymus pažadinti žmones. Tada aš dar ne iki galo supratau parazitinės sistemos mastelius, su kuria aš pradėjau kovoti. Viskas buvo dar tik ateityje…

Manęs niekas ir niekur nekvietė, be to, aš po to įvykio to ir nesitikėjau. Bet tai nereiškia, kad aš nuleidau rankas; aš ir toliau dirbau savo darbą. Susitikinėjau su žmonėmis, daugeliui padėjau su sveikata, gelbėjau žmonių gyvybes, tęsiau savo tyrinėjimus ir t.t. Du kartus pabuvojau užsienyje, o TSRS visos masinės informacijos priemonės, kaip ir pirma, apie mano darbus tylėjo — o darbų buvo, iš kurios pusės bežiūrėtum, darbai buvo reikšmingi! Dar spaudos konferencijoje tarybiniams žurnalistams, kurią organizavo Liaudies Medicinos Fondas, savo kalboje aš pranešiau apie principialiai naują metodą, kaip atstatyti planetos ozono sluoksnį.

Žinoma, niekas neatsiliepė į mano kvietimą prisijungti prie tos problemos sprendimo, nes mano žodžius priėmė kaip „bepročio svaičiojimus“. Man panaši jų reakcija buvo suprantama, bet tai manęs nesustabdė. 1989 metų gruodžio pabaigoje aš atlikau darbą atstatant planetos ozono sluoksnį, ir… greitai masinėse informacijos priemonėse pasirodė pranešimai apie atmosferoje atsiradusias didžiules mases ozono, o 1990 metų balandyje masinėse informacijos priemonėse pasirodė pranešimai, kad ozono sluoksnis Midgard-Žemėje visiškai atsistatė! Taip kad ne viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip „bepročio svaičiojimai“, iš tikrųjų tokiais yra. Aš tą pavyzdį pateikiau todėl, kad skaitytojui parodyčiau, kad vis dėl to aš laukiau, kad mano darbo rezultatai bus nušviesti masinėse informacijos priemonėse. Ypač, jeigu turėti omeny, kad apie tą būsimą darbą aš pranešiau spaudos konferencijoje prieš aštuonis mėnesius iki atliekant tą darbą, ir man dirbant dalyvavo aukšto rango tarybinės televizijos valdininkas. Žinoma, aš suprantu, kad primilžio padidėjimas iš vienos karvės — reiškinys visatos lygio, bet vis dėl to, planetos ozonо sluoksnio atstatymas — šiek tiek didesnės „virtuvės“ lygio“ ir, vienaip ar kitaip, tiesiogiai susijęs su tos pačios melžėjos ir tos pačios karvės gyvybe.

Tas, ir dar daug kitų darbų, kurie yra pačiu materialiausiu būdu patvirtinti, įrodyti prietaisų pagalba, kuriais taip tiki mokslininkai ir nemokslininkai, „kažkodėl“ liko „nepastebėti“ masinių informacijos priemonių, bet visus juos pastebėjo specialiosios tarnybos. 1992 metų vasario pradžioje man buvo pasiūlyta vėl užsidėti antpečius, tik jau laipsnyje, ne mažesniu, kaip generolo-pulkininko, jeigu spręsti pagal pasiūlytą atlyginimą, ir nuo to pasiūlymo aš mandagiai atsisakiau. Pasiūlymas bendradarbiauti man atėjo iš Valstybinės Žvalgybos Valdybos, ir aš puikiai supratau, kad pasiūlymo atsisakymas man reiškė mirties nuosprendį, bet, nepaisant to, aš atsisakiau.

Tuo metu aš dar nežinojau, suveiks mano susikurtos apsaugos sistemos, ar nesuveiks; aš tik tikėjausi, kad jos vis dėl to suveiks, nes man dar neteko eigoje patikrinti mano susikurtų apsaugos sistemų veiksmingumo. Matyt, kad Valstybinė Žvalgybos Valdyba nutarė „pasiūlyti“ man kovinėse sąlygose patikrinti tas susikurtas apsaugos sistemas. Ir nors aš tada dar nežinojau tų sistemų veikimo efektyvumo, bet man tai nebuvo pirmaeilis uždavinys, nes mano sąžinė, garbė ir atsakomybė už savo veiksmus man buvo brangiau už gyvybę, ir tai ne skambūs žodžiai.

Tiesiog po keleto dienų po mano atsisakymo su jais bendradarbiauti, aš gavau progą pasitikrinti savo apsaugos sistemą, ir tai buvo tik pirmoji „kregždutė“ to, kaip man buvo „atsidėkojama“ už tai, kad mano kontaktų dėka su kitomis civilizacijomis, buvo pašalinta termobranduolinio sprogimo grėsmė Černobylio AE 1987 metų rugsėjyje (apie ką praktiškai beveik niekas ir nežinojo). Jeigu tas sprogimas būtų įvykęs, tai iš Midgard-Žemės būtų likusi eilinė asteroidų juosta. Tas „dėkingumas“ buvo už tai, kad aš atstačiau Midgard-Žemės ozono sluoksnį ir atlikau dar kelėtą mažesnės reikšmės darbų. Tik dėka to, kad man iš pirmo karto pavyko susikurti veiksmingą apsaugą, šiandiena aš galiu rašyti šias eilutes. Bet, jeigu man pasitaikytų proga dar kartą pasirinkti — aš vėl atsisakyčiau dirbti parazitų naudai net ir tada, jeigu susikurta apsaugos sistema būtų buvusi neveiksminga, ir aš būčiau žuvęs per kurį nors pasikėsinimą į mane. Ir tai ne tik gražūs žodžiai.

Po mano atsisakymo bendradarbiauti, praktiškai visos masinės informacijos priemonės mane įsirašė į savo juoduosius sąrašus. Mane tai nelabai jaudino, nes tai mano veiklai netrukdė. Problema buvo tik ta, kad socialiniai parazitai apgaudinėjo žmones, pakišdavo jiems dezinformacijas apie vykstančių reiškinių esmę, kas laido jiems manipuliuoti visuomenės nuomone saviems tikslams. O jų interesai nesiekė toliau už asmeninį turtėjimą žmonių sąskaita, o turtėti jie galėjo tik viską ir visur griaudami — Midgard-Žemės gamtą, sociumo moralę ir dorovę, šeimas ir tikrą žmogų.

Žinoma, aš nenorėjau, kad socialiniai parazitai tvirtintų savo pozicijas pasinaudodami tuo, ką aš padarydavau. Ir nors mano veiksmai buvo nukreipti visų planetoje gyvenančių labui, socialiniai parazitai mano darbų rezultatus naudodavo savo tikslams. Pavyzdžiui, po to, kai man pavyko atstatyti Midgard-Žemės ozono sluoksnį, masinėse informacijos priemonėse pasirodė informacija, kad planeta pati, ėmė, ir atstatė ozono sluoksnį, kurio 30% dėl žmogaus veiklos buvo sunaikinta nuo 1969 iki 1989 m.m.! Nors NASA ekspertai 1989 metais nustatė, kad, jeigu žmonija ir toliau tokiais tempais naikins ozono sluoksnį, tai po 10-15 metų iš jo nieko neliks! Nuo skvarbaus kosminio spinduliavimo planetoje žus visa gyvybė. Per 30 metų „protinga“ žmogaus veikla sunaikino tai, ką Gamta kūrė daugiau, negu VIENĄ MILIJARDĄ METŲ!

Ir keista, kad nė vienas „mokslininkas“, kuris rašė apie „savarankišką“ Midgard-Žemės ozono sluoksnio atsistatymą, net nepagalvojo, kodėl iš pradžių tam, kad sukurtų 30% žmonijos sunaikinto ozono sluoksnio prireikė virš MILIJARDO METŲ, o vėliau tam pačiam darbui „staiga“ prireikė ne daugiau, kaip dviejų mėnesių? O juk per tą patį milijardą metų žmogaus Midgard-Žemėje praktiškai nebuvo, nes 600-800 tūkstančių metų, kurios šiuolaikinis žmogus gyvena mūsų planetoje, sudaro mažiau, kaip viena dešimtoji procento nuo to paties milijardo metų! Nekalbant jau apie tai, kad sukūrimui likusiam 1989 metams 70% Midgard-Žemės ozono sluoksniui, gamta sugaišo dar virš TRIJŲ MILIJARDŲ METŲ! Keistas „savaiminis atsistatymas“! Tuo klausimu galima dar labai daug rašyti; ką domina, tas gali viską detaliai apie tai perskaityti mano knygoje ”Mano sielos veidrodis”, o aš toliau pratęsiu Absurdo Teatro aprašymą!

Analogiška situacija susidarė ir išvalius Archangelsko srities vandenis 1991 m. spalio pradžioje. Paleistas vandens valymo mechanizmas tebeveikia ir šiandiena — po aštuoniolikos metų, kai buvo atliktas darbas su šia vietove. Ir vėl ekologai praneša, apie jiems „paslaptingą“ Archangelsko srities vandenų „savaiminį“ išsivalymą! Ir kas įdomiausia, niekam nekyla klausimo: kodėl iki 1991 metų spalio jokio „savaiminio išsivalymo“ srityje nebuvo, ir kodėl panašus „saviišsivalymas“ vyksta TIK Archangelsko srityje, ir niekur kitur pasaulyje nieko panašaus nevyksta? „Saviišsivalymas“ nevyksta ir Archangelsko sričiai kaimyninėse teritorijose! Bet visi „mokslininkai“ užsispyrusiai ir toliau tvirtina, apie paslaptingą „saviišsivalymo“ mechanizmą! Taip pat, kaip ir apie ozono sluoksnio „atsistatymą“, apie kurio paslaptingą mechanizmą taip neseniai pasirodė spaudoje.

Žinoma, daugeliui „mokslininkų“ ir šiaip žmonių labai sudėtinga suprasti, kokiu būdu žmogaus protas sugeba ką nors panašaus padaryti. Ypač, jeigu turėti omeny tai, kad nuo pat vaikystės žmonėms į galvas kalama, kad žmogus — NEVYKĖLIS, apgailėtina „dievo karvytė“! Kad žmogus — niekas prieš Dievo ir Gamtos Galias. Todėl daugeliui labai sunku suprasti panašius reiškinius! Bet iškyla visiškai dėsningas klausimas: o ką žmogus gali padaryti? Jeigu šiuolaikinis pseudomokslas nesugeba paaiškinti net gyvosios materijos prigimties, materijos, kaip tokios, prigimties, nes „mokslo vyrai“ šiandiena jau oficialiai pripažįsta, kad nieko nežino apie DEVYNIASDEŠIMTIES PROCENTŲ MATERIJOS, kuri sudaro Visatą. Bet, nepaisant to, jie ir toliau tebemano, kad turi teisę išsakyti savo „ekspertinę“ nuomonę apie gamtinius reiškinius, ir tai yra tuo pat metu, kai jie patys pripažįsta, kad apie tai nieko nežino!

Bet esmė ne tik dėl aklo fanatizmo ir šiuolaikinių „mokslininkų“ aklumo, bet ir dėl valdžią turinčiųjų, kurie ne tik mirtinai bijo to, kad patys nesugeba kontroliuoti, bet ir daro viską ką tik sugeba, kad sunaikintų visur ir visus, kas sugeba tuos procesus valdyti. O jeigu žmogaus neįmanomą prigąsdinti, nupirkti, jėga priversti dirbti jų naudai ir fiziškai sunaikinti, tai tada toks žmogus jiems yra mirtinai pavojingas! Ir jiems visiškai nesvarbu, kad toks žmogus nesiveržia užimti jų vietos, ir kad tokio žmogaus veiksmai neša gėrį visiems, tame tarpe ir jiems patiems! Jie net nesugeba to paprasto reiškinio suprasti! Jie į Pasaulį žiūri per savo pasaulėžiūrą „iškreipiančius“ akinius, ir jų pasaulyje karaliauja tik niekšybės, pavydas, išdavystės ir melas! Paprasčiausiai, jiems neduota suprasti, kad kažkas gali galvoti ne tik apie save patį, o, pirmiausiai, galvoja apie visus kitus, kad kažkas gali dirbti ne dėl garbės ir apdovanojimų, o dirba tik tai, ką jam liepia jo sąžinė, supratimas ir įsitikinimai! Ir kad žmogui pakanka tik paties fakto, kad problemą pavyko išspręsti, suvokti, kad atliko moralinę ir dorovinę pareigą. Dėl visų socialinių parazitų toks žmogus — PRIEŠAS NUMERIS VIENAS, nes jie visus matuoja savo pačių masteliais, ir jiems neduota suprasti džiaugsmo dėl savo atliktos pareigos.

Ir iš savo patirties galiu patvirtinti, kad tai, ką aš dariau kitų labui, dariau savanoriškai, už tai nelaukdamas nei pinigų, nei apdovanojimu, nei garbės, bet vis viena man už tai buvo „atsidėkota“ — mane ne kartą buvo bandoma sunaikinti fiziškai! Ir, nepaisant to, aš vis vieną ir toliau dariau tai, ką man patarė mano sąžinė, nors iš anksto žinojau, kad be melo lavinos ir bandymų mane fiziškai sunaikinti, aš nieko kitko nesulauksiu. Ir kuo daugiau aš dariau, kuo daugiau bandymų mane sunaikinti fiziškai pasibaigdavo jų visiška nesėkme, tuo daugiau neapykantos, baimės ir pavydo ėjo iš socialinių parazitų pusės, kurie buvo įsitikinę, kad negalėjimas manęs valdyti jiems yra mirtinai pavojinga.

Ir ne be reikalo kalba, kad, kuo toliau į „mišką“, tuo daugiai „medžių“. Keletas bandymų mane sunaikinti nedavė jokių rezultatų, kas dar labiau išgąsdino užsakovus. Mane įrašė į juoduosius sąrašus, ir tai aiškiai pasitvirtino. Kai 1991 metais mano būsimoji žmona Svetlana atėjo pas mane kaip europietiško televizinio kanalo „Antena“ teležurnalistė, ji labai nustebo, kad apie mane nieko nebuvo girdėjusi. Kai aš jai papasakojau apie numanomas priežastis, ji pasišovė tuojau pat man įrodyti, kad aš labai apsirinku, ir paskambino Merkulovai. Merkulova tada dirbo Maskvos telekanale ir, reikalui esant, ne kartą skubiai išleisdavo Svetlanos paruoštą medžiagą arba interviu, ir tai padarydavo Svetlanai reikalingu laiku! Kai Merkulova iš Svetlanos išgirdo mano pavardę, ji tuojau pat su Svetlana nutraukė pokalbį ir po to jai nė karto neperskambino. Ir nors jos pokalbio metu buvo sutarusios apie tiesioginio eterio laiką, vos tik išgirdusi mano pavardę, Merkulova nutraukė bet kokius kontaktus su Svetlana. Nesėkmingai Svetlanos bandymai pasibaigė gauti iš Vadimo Beloziorovo nufilmuotą dokumentinio filmo „Levašovų Memorandumas“ medžiagą. Jo noras bendradarbiauti su europietiška telekompanija akimirksniu išnyko, tiesa, kaip ir jis pats, po to, kai Svetlana Vadimui Beloziorovui pranešė, kam jai reikalinga nufilmuoto filmo darbinė medžiaga. Iki to įvykio Vadim Beloziorov be jokių problemų ir noriai Svetlanai perdavė apie du šimtus vienetų nufilmuotos medžiagos! Ir jis duodavo net nufilmuotą darbinę medžiagą, kuri niekada neišeidavo į eterį! O mano atveju, Vadim Beloziorov iš karto išnyko, ir jam netikėtai pačiam pradingo noras pasipuikuoti Europos žydruosiuose ekranuose! Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl daugelio Tarybų Sąjungos žurnalistų vienu metu atsirado tokia „beprotiška meilė“ man, be to, dar ir tiems, kurie niekada manęs nebuvo girdėję ir matę!

Taip kad TSRS, po mano atsisakymo dirbti su specialiosiomis tarnybomis, man visiškai buvo „užsuktas deguonis“, nes suprato, kad mane fiziškai sunaikinti ne taip paprasta nei įprastais, nei specialiais metodais — įvairaus tipo psi-ginklais. Bet manęs tai ypatingai nejaudino, aš ir toliau dirbau savo nuožiūra, dariau naujus atradimus pačiam sau, ir man buvo visiškai nesvarbu, ar tuos atradimus kažkas iki manęs jau buvo padaręs, ar ne, man svarbiausiai buvo suprasti, svarbiausia buvo pats paslapties atskleidimo procesas. Ir tais klausimais aš buvau visiškai laisvas, ir jokios specialiosios tarnybos, ir jokie valdininkai negalėjo iš manęs tos laisvės atimti ar kitaip apriboti, o tai man buvo svarbiausia. Taip kad, kiekvienam reikia pačiam iš naujo atrasti ir ratą, ir dviratį, todėl, kad tik taip gimsta kūrybinis pradas, ir visada ateina momentas, kada atrandama kažkas naujo.

Vienaip ar kitaip, aš veikiau. Be man įprastos veiklos aš priėmiau Alberto Ignatenkos pasiūlymą skaityti paskaitas pagal jo seminarų programą. Pagal savo sistemą aš skaičiau paskaitas seminaruose centre „Fenomenas“ Maskvoje, Nikolajeve ir Donecke. Taip atsitiko, kad liepos pradžioje aš keletą paskaitų skaičiau ir Archangelsko mieste, todėl man buvo pasiūlyta tame mieste pravesti savus seminarus. 1991 metų spalyje aš perskaičiau savo paskaitų kursą medicinos darbuotojams ir visiems kitiems norintiesiems. Apie šimtą medicinos darbuotojų, nuo studentų iki mokslų daktarų buvo to seminaro klausytojais. Ir jau po dešimties dienų daugelis gydytojų, kurie medicinai buvo atidavę po dvidešimt, po trisdešimt metų, su ašaromis akyse džiaugėsi, kad jiems PIRMĄ KARTĄ pavyko REALIAI padėti žmogui! Ir štai, kai visi tie žmonės grįžo į savo darbo vietas, jiems buvo pasakyta, kad jie atsižadėtų visko, ką pas mane išmoko, arba, kitaip į rankas gaus „vilko bilietą“!

Ir būtent tada, kai gydytojai iš tikrųjų gavo progą padėti žmonėms, ko jie visada siekė, jiems uždraudžia tai daryti ir reikalauja viso to atsisakyti kitų bendradarbių akivaizdoje! Ir toks „turtingas“ pasirinkimas buvo pasiūlytas praktiškai visiems, kas lankė mano paskaitas ir praktinius užsiėmimus! Labai panašu į viduramžių laikais vykdytą raganų medžioklę, į tuos sunkius trisdešimtųjų metų laikus, kai žmones versdavo atsižadėti savo artimųjų, kuriuos paskelbdavo „liaudies priešais“. O juk tie gydytojai išmoko REALIAI padėti ligoniams! Ir nors tai buvo tik pradžia, kuri galėjo realiai daugeliui išgelbėti sveikatą ir gyvybę! Beveik visi išsigando, ir tik kai kurie, bet ir tai tik slaptai savo praktikoje naudojo savo naujus sugebėjimus.

Ir visa tai vyko, kai tarybų valdžia gyveno savo paskutines dienas, kai atrodė, kad „liaudies tarnams“ nebeturėjo niekas rūpėti, išskyrus tai, kaip dar spėti prisikimšti savo kišenes liaudies pinigais; ir… vėliau, kada atrodė, kad naujai valdžiai iš viso niekas nerūpėjo, išskyrus tai, kaip dar spėti prisikimšti vis tas pačias savo kišenes vis tos pačios liaudies pinigais. Bet nei agonizuojanti senoji valdžia, nei ištiesinanti savo pečius „demokratija“ visame tame chaose nepamiršo pasirūpinti ir neleisti, kad gydytojai, kurie buvo lankę mano seminarus, dirbtų žmonių labui!

Bet ir tai dar ne viskas! Po to, kai mes su Svetlana išvažiavome į JAV, Archangelske du žmonės pasiskelbė mano darbo „pratesėjais“, ir tai darė lyg tai su mano sutikimu ir pradėjo iš visų jėgų diskredituoti viską, ką aš dariau! Ir įdomiausia, jiems „kažkodėl“ niekas netrukdė, jie daug metų apgaudinėjo žmones, kol aš apie tai nesužinojau, ir nenutraukiau tokios jų veiklos. „Leitenanto Šmidto vaikai“ — Tatjana Divnič ir Dmitrij Rasskazov — ne tik negavo mano sutikimo savo „veikla“, jie niekada net nesikreipė į mane su panašiais prašymais, to jie nedarė jau vien dėl to, kad jie neturėjo mano telefono numerio San Franciske! O žmonėms jie pranešė, kad su manimi pastoviai palaiko ryšius ir iš manęs gauna instrukcijas! Bet visame tame įdomiausia, kad nei Rasskazov, nei Divnič iš principo negalėjo būti mano darbų pratesėjai. Rasskazov iš esmės užsiiminėjo mano seminarų organizavimu ir mano užsiėmimuose nedalyvaudavo, o Divnič iš pat pradžių turėjo iškreiptą supratimą ir įsivaizdavimą, apie ką aš jai pasakiau, kai ji atėjo į seminarą su grupe klausytojų prieš pat mums su Svetlana išvykstant į Archangelsko į Maskvą.

Kitais žodžiais, aš tiems dviem žmonėms niekada nebūčiau leidęs mokyti žmonių pagal mano metodiką jau vien todėl, kad nei jie, nei kas nors kitas mano metodikos Nebuvo įvaldęs! Bet būtent jiems leido bujoti beveik dešimt metų, ir niekas jiems netrukdė skleisti „mano žinias“. Paprasčiausiai, jie turėjo užduotį diskredituoti tai, ką aš buvau padaręs savo kelionių metu į Archangelską, nes gandas apie tai pradėjo sklisti rusų žemėmis, ir tai reikėjo sustabdyti, nes, pasirodo, net ir tokie gandai buvo pavojingi socialiniams parazitams. Ir nesvarbu, ar suprato apsišaukėliai, ką iš tikrųjų jie daro, ar ne, jie dirbo savo purviną darbą…

Tokiu būdu, TSRS, o vėliau ir Rusijos Federacijoje ne tik kad išsaugojo visišką tylą apie mane, bet ir sukūrė visas sąlygas, kad diskredituotų ir mane, ir tai, ką aš darau, tam panaudodami dezinformaciją, kuria skleidė per mano buvusią žmoną Mziją Solomoniją ir melagingus mano pasekėjus — Dmitrijų Rasskazovą ir Tatjaną Divnič! Tiesa, vieną kartą tarybiniais metais apie mane „parašė“ viename iš Nikolajevo miesto laikraščių. Kai aš atsisakiau atvažiuоti į be mano sutikimo paruoštą susitikimą su manimi, to miesto laikraštyje pasirodė žinutė apie tai, kad Nikolaj Levašov negali atvykti į Nikolajevo miestą į gastroles, nes po rimtos autoavarijos sunkioje būklėje yra reanimacijoje, ir jo gyvybė kabo ant plauko! Tuo metu aš ne tik nebuvau reanimacijoje, bet nebuvau patekęs į jokią autoavariją, net pačią mažiausią. Matyt, kad mano „gerbėjai“ paskubėjo visuomenei pranešti apie mano mirtį, bet kai sakoma, gandai apie mano mirtį buvo šiek tiek priešlaikiniai.

Bet Absurdo Teatras nepasibaigė ir po to, kai mes su žmona likimo vedami atsidūrėme JAV. Po to, kai JAV valdžia įsitikino, kad aš iš tikrųjų kai ką sugebu, pas mane vorele patraukė „pirkėjai“ iš įvairių specialiųjų tarnybų, kurios visuomenei buvo žinomos, ir iš tų, kurių pavadinimai slapti ir visiškai nežinomi net prezidentams. Kai aš atsisakiau ir nuo tų labai „viliojančių“ pasiūlymų, nuo kurių, jų manymu, niekas negalėjo atsisakyti, įsižeidę „pirkėjai“ pradėjo baudžiamąją fazę už tokį „akiplėšiškumą“. O pas juos visus bausmė vienoda — MIRTIS, fizinis pašalinimas bet kokiais metodais. Matyt, kad tarybinių specialiųjų tarnybų nesėkmės dėl mano fizinio pašalinimo nieko neišmokė vakarų specialiąsias tarnybas, tikriausiai jie save skaitė „kietesniais“ šiuose reikaluose. Bet jų didžiausiam gailesčiui, rezultatas buvo tas pats. Galiausiai man teko sunaikinti vieną jų palydovą, kuriame buvo sumontuotas galingas kovinis lazeris, ir kitą, kuriame buvo sumontuota galinga psi-patranka. Tie palydovai parazitams kainavo apie du milijardus dolerių!

Nauda iš tų bandymu fiziškai sunaikinti mane ir Svetlaną vis dėl to buvo. Aš sukūriau principialiai naują apsaugos sistemą, veikiančią ne pagal pasekmes, o pagal pirmines priežastis. Vienintelis tos sistemos trūkumas buvo tas, kad man į tos apsaugos sistemą reikėjo sudėti visus galimus atvejus ir variantus. O tai, kad naikinimas nebuvo mano „arkliuku“, aš į programą galėjau sudėti tik tai, ką aš žinojau iš savo patirties, iš knygų, kino filmų ir t.t. Bet norintys mane sunaikinti fiziškai, patys man padėjo tobulinti savo apsaugą, nes jie bandė vis naujus metodus iš savo turtingo naikinimo priemonių arsenalo. Kiekvienas mano užblokuotas bandymas mane sunaikinti, duodavo man peno patobulinti apsaugos sistemą. Ir kiekviena mano „geradėjų“ nesėkmė mažino jų galimybes pašalinti mane fiziškai, nes aš į apsaugos programą sudėjau visus įmanomus variantus ir jų kombinacijas, kuriuos tik žinojau. Paskutinis naujas bandymas mane fiziškai sunaikinti būnant JAV, buvo 2003 metais. Ir viskas tai buvo daroma tik tam, kad aš nesutikau bendradarbiauti nei su specialiosiomis tarnybomis, nei su pasauline vyriausybe. Ir nors gyvendamas JAV šiai šaliai ir visam likusiam pasauliui aš padariau daug gero, JAV man „atsidėkojo“ taip pat, kaip ir gimtojoje TSRS — bandė fiziškai pašalinti mane ir Svetlaną. Taip pat bandė mus įbauginti, bet taip pat nesėkmingai.

Visą tą laiką masinės informacijos priemonės draugiškai tylėjo dėl to, kas buvo susiję su mano vardu. Tik keletą kartų kai kas prasiskverbė. 1995 metų lapkrityje CNN savo naujienų laidoje parodė fragmentą, kuriame aš demonstruoju telekinezę”. Tos naujienos iš pradžių buvo demonstruojamos Kalifornijoje, vėliau CNN tinklu visose Jungtinėse Valstijose ir visame Pasaulyje. Sekančiais metais tą siužetą demonstravo telekanalas KTVU Jungtinėse Amerikos Valstijose, o 1998 metų liepą tas pats siužetas buvo demonstruojamas per ВВС Anglijoje ir Prancūzijoje… Bet niekas iš televizijos ir kitų žurnalistų po tų siužetų demonstravimo net nebandė su manimi susisiekti — kas savaime apie daug ką sako, nors tą siužetą matė labai daug žmonių visame Pasaulyje. Buvo paruoštas ir antras siužetas tuo metu JAV labai populiarioje programoje „Neatskleistos paslaptys“ («Unsolved mystery»), kuris į eterį išėjo 1999 metų balandyje, be to, siužeto išėjimas į eterį keletą kartų buvo atidėtas, ir atidėtas dėl vienos paprastos priežasties: Tame siužete turėjo dalyvauti gana garsi aktorė Sjuzan Strazberg, kuriai 1995 metais aš išgydžiau paskutinės stadijos krūtinės vėžį. Išgydymo faktas buvo visiškai patvirtintas medicininiais tyrimais po mano darbo su ja. Ir tai buvo ne tik kraujo analizė, bet ir krūtinės rentgeno nuotraukos, kurios rodė, kad Sjuzan krūtinės auglys visiškai išnyko.

Jeigu tas siužetas būtų išėjęs į eterį, tai būtų buvę labai sunku sustabdyti publikos susidomėjimą šiuo klausimu, ir pirmiausiai dėl to, kas Sjuzen buvo garsi aktorė. Todėl per ambulatorinę procedūrą Niujorke, kuri visiškai nieko bendro neturėjo su jau išnykusiu krūtinės augliu, “visiškai atsitiktinai” Sjuzan pažeidžia audinius, dėl ko susidaręs trombas sekantį rytą blokuoja jos plaučių arteriją, dėl ko ji miršta nuo uždusimo. Valdžia pasiryžo nužudyti žmogų, kad tik į eterį nepaleistų jai nepatogios informacijos.

Siužetas „Neatskleistos paslaptys“ į eterį vis dėl to išėjo 1999 metų balandyje, bet jau be fragmento su Sjuzan Strasberg, bet, nepaisant to, likęs medžiagoje siužetas apie mažylę, kurią aš 100% išgelbėjau nuo mirtino auglio smegenyse. Ir vėl spaudoje visiška tyla, nors ta mažylė, kuri šiandiena jau pavirto jauna mergina, bet ji iki pat šiol gyva. Ir tai prie to, kad visi ligoniai su jos diagnoze be jokių išimčių visame pasaulyje miršta metų bėgyje, maksimum, net ir praėję visą kompleksą geriausio medicininio gydymo, įskaitant smegenų operaciją, chemoterapiją ir spinduliavimą!

Barbarai Kupman 2002 metais pavyko medicininiuose žurnaluose atspausdinti keletą straipsnių apie kitus susirgimus, kuriuos aš išgydžiau, ir tai pavyko tik po ilgo tų žurnalų redaktorių priešinimosi. Viename iš žurnalų, jos straipsnį apie mano gydymo rezultatus redakcija išsiuntė dviem tūkstančiams gydytojų, kurie pastoviai tą žurnalą skaitydavo ir paprašė rasti kokį nors kitą paaiškinimą dėl tos ligos išgydymo. Ir tik po to, kai nė vienas iš dviejų tūkstančių gydytojų negalėjo rasti nieko, kaip kitaip galima būtų išaiškinti išgijimo priežastis, redakcija tą straipsnį atspausdino savo žurnale.

Bet ir tai nieko nepakeitė! Tuos žurnalus perskaitė tik labai siauras specialistų ratas, ir viskas! Dėl straipsnio jokios reakcijos iš “pasaulio visuomenės” pusės nebuvo, nors straipsnyje buvo išdėstyti nenuginčijami medicininiai įrodymai to, kas dabar rašoma tik fantastiniuose kūriniuose. Bet užsispyrusiai tylėjo ne tik “pasaulio visuomenė” — “kaip partizanai per apklausą” tylėjo ir gydytojai, kurie perskaitė tą straipsnį! Taip pat, kaip nebuvo jokios reakcijos į mano veiksmus ir iš masinių informacijos priemonių pusės, kai aš savo veiksmus aprašiau straipsniuose: ”Užsispyrėlių sutramdymas”, ”Sausra”, ”Kam ir kodėl prireikė “tamsiosios” materijos kambario…” “Ir tyla”…”, — beveik taip pat, kaip sparnuotoje frazėje iš “Nepagaunamų keršytojų”, tiesa, garsiojoje frazėje dar yra ir “mirusieji su dalgiais stovėjo”, bet tai jau detalės!..

Mūsų “geradariai” bandė ir teismo procesą sukurpti prieš mane ir Svetlaną, įskaitant ir bylą dėl imigracinių dokumentų falsifikavimo, kurie išsitęsė į ilgus dešimt metų! Bet ir čia nepavyko! Galima beveik iki begalybės rašyti apie pavyzdžius iš Absurdo Teatro, su kuriais mes su Svetlana susidūrėme gyvendami JAV, bet svarbiausiai tai, kad ir TSRS ir jos netikrame oponente — JAV — veikė vieni ir tie patys socialiniai parazitai, kurie prieš Pasaulį vaidina dviejų sistemų “priešpriešą”, nors jokios realios priešpriešos NEbuvo, o buvo vienas bendras Lėlininkas, kuriam tariama priešprieša buvo naudinga tam, kad galėtų lengviau manipuliuoti visu Pasauliu. Ir kada visų lygių Lėlininkų apgailestavimui nuo Midgard-Žemės paviršiaus išnyko pseudosocialistinė sistema, jie tuojau pat pradėjo žaisti naują žaidimą su žymėtomis tarptautinio terorizmo kortomis, kurį patys ir sukūrė, ir kurių veiksmus patys iki pat šiol puikiai valdo!

Taip kad, Absurdo Teatre “šaltis stiprėjo”, su kuriuo mums teko susidurti akis į akį, ir nors lėlininkai jau nebe tie, ir už jų nebestovi išorinės Tamsiosios parazitinės jėgos, daugelis planetinio Absurdo Teatro gyventojų–žiūrovų nesupranta vyriausiojo scenaristo sumanymų. Būtent todėl man 2003 metais gimė idėja žmonėms parodyti to velniško scenarijaus esmę, kurį tūkstantmečiais audžia užkulisiniai lėlininkai. Aš pradėjau rašyti knygos “”Rusija kreivuose veidrodžiuose” pirmą tomą, kurią 2007 metų birželio 18 d. įdėjau internetiniame tinkle. Toje knygoje Midgard-Žemės civilizacijos praeitį aš išdėsčiau taip, kad ir labai norėdami, socialiniai parazitai negalėtų rasti mechanizmo manipuliuoti mūsų praeitimi ir Pasaulio tautoms primesti sau naudingą dabartį ir ateitį. Socialiniai parazitai praktiškai visiems primetė istoriją, kuri nieko bendro su realia mūsų planetos praeitimi neturi. Buvo specialiai sukurti tokie praeities įvykių “atvaizdavimo” principai, kurie leido nors ir dešimtimis kartų perdaryti ir perrašyti tą pačią istoriją. Viso to rezultatus praktiškai kiekvienas puikiai žino, kuris įveikė istorijos kursą pagal mokyklinę programą. Mūsų laikais tai labai aiškiai matosi, kai po TSRS žlugimo, valstybės pačios pradėjo rašyti “savo” istorijas. Ir tas faktas jau savaime kalba apie tai, kad pasaulyje nėra mokslo, kurį galima būtų pavadinti istorija! Ir štai kodėl…

Jeigu kiekvienas, kas tik netingi, gali perrašyti istoriją taip, kaip jam patogu, tai ne mokslas, o prostitutė! Praeities įvykiai realūs, ir jie niekur neišnyksta ir nesikeičia pagal kieno nors norą. Tai tik Jemeliai iš pasakos “«Lydekai paliepus, man panorėjus” vyksta įvairūs, patys nuostabiausi dalykai, bet ir tuo atveju, kas jau įvyko, tampa realybe. Žinoma, kai kas gali užsimerkti ir “nepastebėti”, kad vyksta kas nors tokio, kas jam nepatogu, bet… nuo tokio ignoravimo įvykiai niekur neišnyksta!

Todėl aš užsibrėžiau tikslą praeities įvykius išdėstyti taip, kad rezultatas nepriklausytų nuo kieno nors kito noro, ir tikiuosi, kad man tai pavyko. Užpildžius tas baltas dėmes, kurias specialiai apėjo šiuolaikinės isTORijos “sudarytojai”, pavyko sukurti sistemą, kur viskas atsistojo į savo vietas, kur ne tik kiekvienas įvykis įgavo sveiką prasmę, bet ir pasidarė visiškai aišku, kas, kur, ir kokiu tikslu vedė šiuolaikinę civilizaciją.

Tokiu būdu pavyko parodyti ir asmenybės vaidmenį civilizacijos vystymosi kelyje, kada konkreti asmenybė galėjo arba pagreitinti, arba sulėtinti vienus arba kitus socialinius procesus, bet taip vyko tik tada, kai pats sociumas buvo pasiruošęs tokiems pasikeitimams. Įvesti ekonominių nišų terminai ir jų socialinis reikšmingumas savo sociumui, leido pažvelgti į sociumo vystymąsi iš kito kampo, ir pamatyti visą pačio sociumo istorinio vystymosi raidą keičiantis vieno ar kito tipo ekonominėms nišoms. Vienos ar kitos kategorijos dominuojančių nišų pasikeitimas privesdavo prie kardinalių pačio sociumo pasikeitimų. Iš šiuolaikinės istorijos ir ekonomikos “drumsto vandens” ištraukus parazitinių nišų supratimą ir tiksliai nustačius, kas tai yra, pavyko nutraukti kaukes nuo parazitinės sistemos, kuri ilgą laiką jautėsi nepažeidžiama.

Įvedus terminus “geopsichologai” ir “ekonomikos psichologija”, pavyko atskleisti visą Pasaulinės parazitinės sistemos mechanizmų veiklą. Tiksliai atskleidus socialinio parazitizmo prigimtį, bet kuris norintysis dabar pats sugebės nustatyti skaitlingus parazitinės sistemos čiuptuvėlius, kurie nusidriekė praktiškai į visas sferas ir visus sociumo gyvenimo lygius! Būtent tie faktai iššaukė atsakomąją parazitinės sistemos reakciją, kurie paskubėjo priklijuoti etiketę knygai ”Rusija kreivuose veidrodžiuose”. Ir jų baimė prieš tą knygą buvo tokia (o tai kalba apie parazitinės sistemos agoniją), kad Obninsko miesto prokuroro M.A. Narusuvo iškelta byla buvo sufabrikuota pažeidžiant visus įmanomus ir neįmanomus procesinius kodeksus.

O civilinę bylą prokuroras M.A.Narusov iškelia po to, kai į vietinio deputato T.M. Kotliaro pareiškimą, Kalugos srities Obninsko miesto tardymo grupės vadovo pavaduotojas I.N. Kuznecov 2009 metų rugpjūčio 17 d. parašo nutarimą atsisakyti kelti man baudžiamąją bylą, nes mano veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Nepaisant to, jau sekančią dieną, 2009 metų rugpjūčio 18 d., atsiranda teisėjos I.A. Fiodorovos sprendimas dėl civilinės bylos tyrimo pradžios teisminei bylai, kurią “viešai” numatoma nagrinėti 2009 m. rugpjūčio 20 d.! Be to, mane “kažkodėl” pamiršta pakviesti į tą “viešą” bylos svarstymą!

Net jeigu ir būtų man išsiuntę pranešimą apie tai, aš jų būčiau gavęs ne anksčiau, kaip rugpjūčio 25 dieną. O jeigu pranešimą man būtų pristatęs kurjeris 2009 metų rugpjūčio 19 d., man būtų likusios 24 valandos, per kurias man būtų reikėję susirasti advokatus, išrašyti jiems įgaliojimą, po to jie turėtų susipažinti su byla, o tam jiems būtų reikėję asmeniškai nuvykti į Obninsko miestą, kad pagal mano įgaliojimą gautų bylos kopiją, detaliai tą bylą išstudijuoti ir rugpjūčio 20 d. 11 valandą ir 30 minučių būti teismo salėje “atviram” bylos nagrinėjimui!

Bet kuriam žmogui visiškai aišku, kad tokia, net teoriškai išdėstyta darbotvarkė yra NEĮVYKDOMA! O jeigu turėti omeny tai, kad aš niekada negavau pranešimo apie teismo posėdį, kuris buvo paskirtas 2009 metų rugpjūčio 20 d., tada visiškai aišku, kad tas procesas yra nuo pradžios iki galo SUFABRIKUOTAS! Bet tesėja, lyg niekur nieko, nekreipdama jokio dėmesio, kad salėje nėra nei manęs, nei mano atstovų, praveda bylos nagrinėjimą, kurios medžiaga iš mano civilinės bylos “keistu” būdu išnyksta! Gaunasi, kad Obninsko miesto “atviras” teismo posėdis 2009 m. rugpjūčio 20 d. vyko XX amžiaus trisdešimtųjų metų stiliumi, kada nuosprendžius skelbė garsiosios trijulės — teisėjas, prokuroras ir prokuroro padėjėjas! Tikriausiai, buvo paruoštas ir nuosprendis, kuris buvo paskelbtas man nedalyvaujant, kad vėliau jį galėtų perskaityti tame teismo posėdyje, į kurį vis dėl to nusprendė mane pakviesti — 2009 metų rugsėjo 19 dieną!

Aš detaliai nevardinsiu visų daugkartinių juridinių pažeidimų, kurie buvo taip grubiai sufabrikuotoje byloje. Norintys detaliai susipažinti su šia byla, visus dokumentus gali rasti specialiame tinklapyje ”Sustabdyti savivalę!”. Bet noriu atkreipti dėmesį į man metamų kaltinimų esmę apie “ekstremizmą”! Savo knygoje ”Rusija kreivuose veidrodžiuose” aš pateikiu daugybę citatų iš Senojo Testamento ir Toros, ištraukos visavertės, paimtos iš tipografiniu būdu atspausdintų knygų, knygoms pritarė Rusijos Pravoslavų Cerkvės patriarchai ir Rusijos Federacijos rabinatas. Pateikdamas citatas aš neiškreipiu nė vieno žodžio iš pateiktų tekstų fragmentų, neištraukinėju frazių iš konteksto ir t.t. Nurodau, kas, kada ir kur išleido minimą Senąjį Testamentą ir Torą, tiksliai nurodau puslapius, paragrafus ir pateiktų eilių numerius. Ir neiškreipdamas, ir nepridėdamas nė vieno žodžio, parodau kiekvienam, kas turi akis, kad tose knygose atvirai peršamas RASIZMAS, FAŠIZMAS ir EKSTREMIZMAS!

Tose knygose visiškai atvirai vykdomas TAUTŲ GENOCIDO propaganda! Genocidas NE teorinis, o pats tikriausias! Kuris (genocidas) buvo naudojamas, ir apie kurį su pasididžiavimu rašoma Toroje ir Senajame Testamente! Ir kad skaitytoją nesiųsti skaityti mano knygos ir skaityti didelė apimties knygų — Toros ir Senojo Testamento, — kurios parašytos puikiai išmanant NLP (Neiro Lingvistinį Programavimą) ir zombavimą kituose supratimo lygiuose, apie kuriuos daugelis žmonių net supratimo neturi, aš pateiksiu keletą citatų iš tų knygų:

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
2. Nes štai, MIGLA APTRAUKS ŽEMĘ IR MIGLA — TAUTAS, O VIRŠ TAVĘS NUŠVIS DIEVO ŠVIESA, ir jo garbė virš tavęs pasklis.
3. IR VAIKŠČIOS TAUTOS TAVO ŠVIESOPJE ir KARALIAI — TAVO SPINDESIO ŠVIESOJE.
4. Pakelk tavo akis, apsižvalgyk aplink ir pamatyk: visi jie SUSIRINKO IŠ TREMTIES VIETŲ ir eina pas tave, sūnūs tavo iš toli eina, ir DUKTERYS TAVO šalia KARALIŲ BUS AUKLĖJAMOS.
5. Tada tu pamatysi, ir nušvisi, ir pasimesi iš džiaugsmo, ir prisipildys širdis dėkingumo, — nes NES TAPS TAVO VISI TURTAI VAKARŲ ŠALIŲ, TAUTŲ TURTAI TAU PEREIS.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
9. Nes pas tave salų gyventojai susirinks ir laivai iš Taršino priekyje — kad pargabentų SŪNUS TAVO iš toli, SIDABRAS JŲ ir AUKSAS JŲ su jais: tavo Dievo, Visagalio Dievo vardu ir Švento Izraelio Dievo, nes didingumu jis tave puošia.
10. Ir svetimų tautų sūnūs statys tavo sienas, o karaliai tau patarnaus, nes supykęs aš tave nuskriaudžiau, bet mielaširdingai tavęs pasigailėjau.
11. Ir tavo vartai visada bus atidaryti, nei dieną, nei naktį jie nebus rakinami, kad NEŠTŲ TAU TAUTŲ TURTUS, o KARALIAI JŲ BŪTŲ ATVEDAMI KAIP VERGAI.
12. Nes TA TAUTA ir TA KARALYSTĖ, KURI TAU NENORĖS TARNAUTI, ŽUS, IR TOS TAUTOS BUS SUNAIKINTOS.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
16. Ir gersi tu pieną, IMSI VISKĄ KAS GERIAUSIA IŠ TAUTŲ, iš karališkų krūtinių pieną gersi, ir sužinosi, kad aš — Dievas, Išgelbėtojas ir Padėjėjas tavo, Valdovas Jokūbo.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .[2]

.

1. Tada pasakė Viešpats Jozuei: štai, AŠ ATIDUODU Į TAVO RANKAS JERIHONA ir jo karalių, ir jame esančius stiprius žmones.2. Eikite aplink miestą tris kartus su kariais, kurie sugeba kariauti, po vieną kartą per dieną; ir taip daryk šešias dienas.3. Ir septyni šventikai tegul neša septynis jubiliejinius trimitus prieš šventą skrynią; o septintą dieną aplink miestą apeikite septynis kartus, ir tada šventikai tegul trimituoja trimitais.4. Kai sugaus jubiliejinis ragas, kai išgirsite trimitų garsus, tada visa liaudis tegul sušunka garsiu balsu; ir miesto siena sugrius iki pat pamatų ir vis liaudis įeis į miestą, įsiverš kiekvienas iš savo pusės. ……………………………………………15. Kai septintą kartą šventikai trimitavo trimitais, Jozuei pasakė liaudžiai: šaukite, nes Dievas ATIDAVĖ mums miestą! 16. Miestas bus užkeiktas, ir viskas, kas jame, Dievo; TIK RAABA PALEISTUVĖ tegul LIEKA GYVA, ji ir visi kiti, kas su ja namuose; todėl kad ji paslėpė žvalgus, kuriuos mes buvome pasiuntę. ………………………………………….18. Ir visas sidabras ir auksas, ir variniai, ir geležiniai indai tegul bus pašvęsti Dievui, ir atiteks Dievo turtų saugyklai. ………………………………………… …………………………………………23. O MIESTĄ IR VISKĄ, KAS JAME, SUDEGINKITE UGNIMI; tik sidabras ir auksas, ir variniai indai, ir geležiniai daiktai atitenka Dievo turtų saugyklai.24. Raabą paleistuvę ir jos tėvo namus ir visus, kurie ten buvo, Jozuei paliko gyvus, ir ji gyvena tarp Izraelio iki pat šių dienų: nes JI PASLĖPĖ PASIUNTINIUS, kuriuos Jozuei buvo pasiuntęs IŠŽVALGYTI Jerihono. ………………………………………… [3]

.

Ir dar:

1. Apie tai, kad karalius leidžia Judėjams, kurie yra bet kuriame mieste, rinktis ir ginti savo gyvybes, NAIKINTI, ŽUDYTI ir PRAŽUDYTI VISUS STIPRIUOSIUS tautoje ir srityje, kuri priešiška jiems, VAIKUS ir ŽMONAS, ir NAMUS JŲ APIPLĖŠTI.

12. Viena dieną visose karaliaus Artaksersko karalystės srityse, tryliktą dieną, Dvylikto mėnesio, tai yra, Adaro. ………………………………………[4]

.

Ir dar:

16. Ir kiti Judėjai, kurie buvo karalystės srityse, rinkosi, kad stotų ginti savo gyvybių ir netaptų mirusiais nuo savo priešų, ir numarino jie savo priešininkų SEPTYNIASDEŠIMT PENKIS TŪKSTANČIUS, ir plėšimams savo rankų neištiesė. ………………………………………[5]

.

Tai tik keletas citatų iš Senojo Testamento ir Toros, kurios buvo pateiktos toje knygoje. Tose ištraukose atvirai, be jokio gražbyliavimo kalbama apie ištisų tautų genocidą ateityje, jeigu tik kokia nors tauta atsisakys atiduoti savo turtus ir tapti Izraelio tautos vergais! Ir tie išsireiškimai pripildyti neapykantos be išimčių visoms tautoms, išskyrus judėjų! Ir šiuose citatose liejamas pats aršiausias NACIZMAS, RASIZMAS, EKSTREMIZMAS IR KVIETIMAS GENOCIDUI IR PATEIKIAMI GENOCIDO FAKTAI!

Ir aš su tuo visiškai sutinku ir tų faktų NENEIGIU, tik Rusijos Federacijos “gynėjai nuo ekstremizmo”, Obninsko miesto prokuroro M.A. Narusovo ir Ko asmenyje, radę tuos tekstus mano knygoje “šiek tiek išsigando”! Jeigu aukščiau išdėstytos citatos yra pateiktos mano knygoje, tai visiškai nereiškia, kad aš ir esu viso to autorius! O visa tai atspausdinta iš Toros ir Senojo Testamento, kurie milijoniniais tiražais platinamos Rusijoje ir visame Pasaulyje! Bet “kažkodėl” niekas iš “kovotojų” prieš fašizmą, ekstremizmą, rasizmą ir t.t. visiškai NEKREIPIA Į TAI DĖMESIO!

   O už tai, kad aš į tuos dalykus atkreipiu skaitytojų dėmesį, mane kaltina EKSTREMIZMU! Štai kur iš tikrųjų KREIVI VEIDRODŽIAI, kreivesnių nesugalvosi!

Savo knygoje aš pateikiu faktus ir apie tai, kad 1917 metų revoliucija Rusijos Imperijoje, Adolfo Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 metais, fašistinės Vokietijos finansavimas, Antrojo Pasaulinio Karo sukėlimas, visa tai finansavo finansinės struktūros iš JAV, kurias visiškai kontroliuoja judėjai, taip pat pateikiu faktinius įrodymus, kurie buvo paimti iš amerikiečių mokslininko ir ekonomisto Entoni S. Sattono knygų (Antony C. Sutton)! Jo knygose ”Volt-stryt ir bolševikų revoliucija” («Wall Street and the Bolshevik Revolution») ir “Volt Stryt ir Hitlerio iškėlimas” («Wall Street and the rise of Hitler») faktiškai, kaip sakoma, su skaičiais rankose, įrodyta, kad 1917 metų revoliucija Rusijos Imperijoje, ir Adolfo Hitlerio atėjimas į valdžią, ir po to prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas buvo FINANSUOJAMI FINANSISINIŲ SISTEMŲ IŠ JAV, KURIOS VISIŠKAI BUVO KONTROLIUOJAMOS IR TEBEKONTROLIUOJAMOS JUDĖJŲ!

Tos Entoni Sattono knygos JAV ir visame Pasaulyje NEPRISKIRIAMOS PRIE EKSTREMISTINIŲ IR KURSTANČIŲ TARPTAUTINĘ NESANTAIKĄ! Kaip ir visi kiti šaltiniai, kuriuos pateikiu savo knygoje “Rusija kreivuose veidrodžiuose” ! Visi tie šaltiniai yra visiems prieinami! Keista ir tai, kad šiuolaikinės masinės informacijos priemonės Rusijoje rašė ir rašo apie tai, kad “oranžinė revoliucija” Ukrainoje, “rožių revoliucija” Gruzijoje, o taip pat ir visos kitos “spalvotos” revoliucijos visame Pasaulyje buvo finansuojamos iš tos pačios finansinės aplinkos, įsikūrusios JAV! Ir visame tame įdomiausia tai, kad niekas tų masinės informacijos priemonių nekaltina EKSTREMIZMU! Tai, kur gi vis dėl to “šuo pakastas”?

O “šuo pakastas” tame, kad aš savo knygoje įvardiju tautybę tų, kas valdė ir valdo JAV finansinius sluoksnius — JUDĖJUS! Pasirodė, kad vienintelė priežastis, kodėl mane kaltina EKSTREMIZMU, yra ta, kad aš įvardijau PASAULINIŲ LĖLININKŲ TAUTYBĘ! Būtent to ir išsigando ponai narusovai! Ponai narusovai išsigando ir to, kad aš savo knygoje faktais įrodžiau, kad Karalius — “nuogas”, ir tas Karalius — JUDĖJŲ!

Nikolajus Levašovas, 2009 m. spalio 7 d.

  1. Detaliau apie šį įvykį skaitykite mano knygos ”Mano sielos veidrodis” 1-me tome ↑

  2. «Пятикнижие и гафтарот». Книга «Дварим», Йешаягу LX, 2-5, 9-12, 16, 1286-1288 с, Издательство «Мосты культуры», 2004, ISBN 5-93273-047-1 ↑

  3. Senasis Testamentas. Jėzaus Navino knyga, 6 Skyrius. Jerichono nugalėjimas. ↑

  4. Senasis Testamentas. Esteros knyga. 8 Skyrius. Karalius leidžia keršyti judėjų priešams. ↑

  5. Senasis Testamentas. Esteros knyga. 9 Skyrius. Judėjai keršija priešams. ↑