Kam ir dėl ko prireikė „tamsiosios“ materijos kambario…

Taip, “stebuklai būna, dėl ko aš įsitikinau, kai į mano rankas papuolė 2006 m. gruodžio 28 d. žurnalas “NSO Kaleidoskopas” Nr. 51 (471). Tame numeryje pasirodė „mano interviu žurnalistui Aleksandrui Volodevui! Tai buvo pirmas „stebuklas“, su kuriuo aš susidūriau tame straipsnyje. Esmė tame, kad aš iš tikrųjų daviau interviu Aleksandrui, bet tik… Aleksandrui Prochunovui 2006 m. rugsėjį laikraščiui „Rytojus“ («Завтра»), ir tas interviu buvo atspausdintas to žurnalo Nr. 43 (675) straipsnyje, pavadintame „Jūs – stebukladarys?“ («Вы — кудесник?»), ir norintys gali su tuo straipsniu susipažinti. Bet tai — ne pirmasis „stebuklas“, kurį aš radau straipsnyje, kurį Aleksandr Volodev pavadino „Tamsiosios materijos kambarys“.

Bendrai, tai man įdomu sužinoti, iš kur jis „iškasė“ ir, svarbiausia, kokiu tikslu, informaciją apie „kambarį“ ir jo „komandą“ — grupę ZAETT (ЗАЕТТ). Asmeniškas aš, nei tokios grupės, nei tokio kambario nežinau, o mano interviu A. Prochunovui nieko panašaus nebuvo. Bet ir tai dar ne viskas: „stebuklai narvelyje“ A.Volodevo straipsnyje nesibaigia. Nustebęs perskaičiau, kad, pacituosiu: „..objekto“Nemizida“ judėjimą sekė genijai-internacionalistai, tarp kurių yra ir Nobelio premijos laureatų…“, iš liūdnai pagarsėjusios grupės ZEATT! Kas įdomiausia, kad aš apie „tai“ kaip „paslaptį pasakiau visam pasauliui“! Labai jau įdomiai gaunasi! Aš „pasitikėdamas“ to straipsnio autoriumi pranešu duomenis apie žmones, kurių aš nepažįstu ir apie tai, kad jie atliko darbą, apie kurį jie neturėjo jokio supratimo.

Juokingiausia, kad man pripaišo bendradarbiavimą su organizacijomis, su kuriomis aš neturėjau nė mažiausio noro bendradarbiauti. Taip buvo ir TSRS, iš kurios aš išvažiavau, taip buvo ir JAV, iš kurios aš išvažiavau taip pat, ir viena mano išvažiavimo priežasčių iš JAV — tos „demokratinės“ šalies, kaip aš iš pradžių galvojau — buvo būtent tai. Pas mane ir mano žmoną Svetlaną 1994-1995 metais ne kartą su įvairiais pasiūlymais „atriedėdavo“ „pirkliai“ iš įvairių organizacijų, kurios atviros, tokios kaip NASA, ir slaptų, bet visuomenei žinomų kaip JAV ANB (АНБ США), taip ir iš organizacijų, kurios nežinomos ne tik man, bet ir pačiam JAV prezidentui, nekalbant jau apie kitus.

Kai kurie iš jų man siūlė parašyti bet kokį skaičių nulių po vieneto kontrakte su jais, tuojau pat man ir mano žmonai gauti JAV pilietybę, ir dar daug, daug ko. Bet panašūs siūlymai parduoti savo sielą velniui, vaizdžiai sakant, mane ir mano žmoną nesugundė. Paskutinį kartą „pirkliai“ pasirodė 1998 metų balandžio pabaigoje, ir, po eilinio mano atsisakymo, jie pradėjo mane ir mano žmoną persekioti, mūsų vardus įrašė praktiškai į visų šalių nepageidaujamų asmenų sąrašus ir t.t.

Už ką jie mane taip „įsimylėjo“?! Už ką jie man išreiškė tokį „dėkingumą“?!

Tikriausiai už tai, kad 1993-1994 metais man pavyko savo metodais sustabdyti bet kokį žemės drebėjimą Kalifornijoje, nes dėl žemės drebėjimo, ta turtingiausia žemė turėjo atsidurti ant Ramiojo vandenyno dugno?! Ir tai užregistravo visais seismologiniais prietaisais! Prietaisai registravo regiono seismologinio aktyvumo augimą keletą dienų iš eilės, kurio pike buvo laukiama 9-12 balų žemės drebėjimo pagal Richterį. Vienas mokslininkas seismologas net paklausė mano draugo: „O kas bus su jūsų draugu, jeigu žemės drebėjimas įvyks, o jis sako, kad pajėgus to neleisti!?“

Kitais žodžiais, jis buvo visiškai tikras, kad žemės drebėjimas bus, ir jo neįmanoma išvengti. O mane, paprasčiausiai, jis laikė bepročiu, bet šiek tiek keistu bepročiu. Nes, jeigu kas pasiskelbia Napoleonu, tokiam žmogui įrodyti atvirkščiai praktiškai neįmanoma, o žemės drebėjimo atveju, viskas paprasta — jis įvyksta, ir viskas. Labai jau stipriai buvo susirūpinęs mano psichine būsena, bet… šiuo atveju, jam teko pasirūpinti savimi. Nes, per keletą valandų po mano poveikio, įtampa aplink Kalifornijos lūžį išnyko, viskas nurimo labai sklandžiai ir greitai, be to, niekas ir niekada nebuvo nieko panašaus matęs per visą seismologijos, kaip mokslo, egzistavimą.

Žemės plutos įtampa nukrito kaip lavina, nuo didelio lygio, iki, praktiškai, nulinio, paprasčiausiai, taip gamtoje nebūna! Ir taip vyko keletą kartų. Apie tuos įvykius, 1966-1977 m.m. Europoje buvo demonstruojami keli dokumentiniai filmai. Bet pačiose JAV apie tuos įvykius net po to, kai tie filmai buvo parodyti Europoje, buvo draugiškai nutylima, nors būtent po to, kai pavyko išvengti keleto katastrofų Kalifornijoje su žemės drebėjimais, ir pradėjo vorele lankytis „pirkliai, apie kuriuos aš jau minėjau. Taip kad, štai toks mano kontaktų rezultatas su įvairiomis kontoromis, bet tarp jų įvairovės, man neteko susidurti net su terminu iš grupės „Tamsiosios Materijos Kambarys“, greičiausiai, tai buvo „labai“ jau „slapta“ grupė, iki kurios aš, paprasčiausiai, dar nepriaugau!

Bet įdomiausia kitkas. Lyg tai iš mano žodžių, žurnalistas Aleksandr Volodev tai grupei prirašo trajektorijos pasikeitimą, taip vadinamai, planetai-X, arba Mirties planetai, arba Nemezidai. Bet mano interviu, duotam Aleksandrui Prochanovui, nėra nė vieno žodžio apie tą grupę, taip pat ir apie jų sąsajas su tuo faktu. Esmė tame, kad, iš tikrųjų, prie Žemės artėjo kosminis kūnas, kuris moksliniuose sluoksniuose gavo Planetos-X pavadinimą. Mituose ir legendose tą dangaus kūną dar vadina Nemezida, Mirties planeta, ir mokslininkai skaito, kad prieš daug milijonų metų dinozaurai išmirė dėl to, kad tas dangaus kūnas tada praskriejo pro Žemę pavojingai arti. Astronomų skaičiavimais, šį kartą planeta-X pro žemę turėjo praskrieti taip arti, kad tai turėjo privesti prie mūsų planetos atmosferos praradimo. Bet ir tai dar ne viskas. Planetos-X gravitacinis poveikis mūsų Saulei net iš didžiulio atstumo buvo toks stiprus, kad privedė prie staigaus Saulės aktyvumo padidėjimo, kuris labai stipriai augo, ir Saulę tyrinėjantys mokslininkai pradėjo kalbėti apie tai, kad mūsų Saulė gali tapti supernova arba, kaip minimum, mini-nova, ir apie tai buvo net keletas publikacijų moksliniuose žurnaluose, bet, nenorėdamos kelti panikos, masinės informacijos priemonės apie tai tylėjo.

Esmė tame, kad supernovos sprogimo metu, akimirksnių žūtų visa gyvybė Žemėje, kaip ir visa Saulės sistema, bet kuriuo atveju, Saulės sistema stipriai pasikeistų! Jeigu Saulė taptų mini-nova, pasekmės saulės sistemai būtų ne tokios rimtos, bet gyvybei Žemėje jos vis viena būtų katastrofiškos. „Paprasčiausiai“, Saulė kai kuriam laikui „nušvistų“ milijonus kartų ryškiau, negu paprastai, ir tai privestų prie to, kad akimirksniu užvirtų ir išgaruotų okeanai ir jūros apšviestoje planetos pusėje… trukmė tikriausiai neturi jokios prasmės, viskas ir taip aišku. Ir viskas, kas aukščiau pasakyta, yra niekas kitas, o mokslininkių išvados, kurie prietaisų pagalba padarė atitinkamas išvadas. Tiesa, norintys gali ir patys „pasikapstyti“ ir susirasti minėtas mokslines publikacijas. Ir tai visiškai reali, o ne biblinė „pasaulio pabaiga“, kurios mokslininkai laukė 2003 metų spalį!

Jeigu tik scenarijus būtų vystęsis taip, kaip ir turėjo būti, greičiausiai, kad mūsų Žemė iš pradžių būtų „išvirusi“ kartu su visais mumis ir visais gyvais padarais, o jau vėliau būtų praradusi atmosferą. Bet man atrodo, kad mums visiems būtų buvę tas pats, kas būtų pirmiau atsitikę — atmosferos praradimas, arba saulės perėjimas į mini-novos būseną. Kaip sakoma: ar į kaktą, ar per kaktą… rezultatas tas pats. Viskas, kas aukščiau pasakyta, nėra bauginimas, o yra tik absoliučiai tiksli mokslinė prognozė, kurią atliko kaip vedantieji mokslininkai JAV, taip ir Rusijos. Taip kad, tai negali būti moksline „antimi“ arba balandžio pirmosios mokslininkų sugalvotas pokštas. Tokioje situacijoje — ne iki pokštų!

Ta informacija į mano rankas pakliuvo 2002 metų pradžioje, ir man kilo idėja pasinaudojant savo metodais tą problemą išspręsti. Be to, tais pačiais metais aš užsiiminėjau uraganais, ir pirmasis uraganas, ant kurio išbandžiau savo metodą, buvo 2002 metų uraganas Lili. Mintis ką nors padaryti su tuo uraganu man atėjo atsitiktinai, kai aš žiūrėjau naujienas iš JAV rytinių pakrančių. Tiksliau apie tai norintys gali perskaityti straipsnyje “Užsispyrėlių sutramdymas”, kuris pateiktas tinklapyje arba 2006 metų žurnale „Mokslas ir Religija“ Nr. 10-11. Kai aš apie tą savo darbą pranešiau žurnalistei Tatjanai Čerkasovai, kuri apie mane parašė straipsnį Los Andžele leidžiamame rusų kalba laikraščiui „Panorama“, ji suabejojo dėl mano dalyvavimo minėtuose įvykiuose, ir tai, nepaisant to, kad aš detaliai jai papasakojau, kaip viskas vyko dar prieš savaitę iki to, kai apie tai meteorologai pranešė masinės informacijos priemonėse, ir ji galėjo bent palyginti mano duomenis su tais, apie kuriuos pranešė mokslininkai.

Bet jai panaši informacija buvo per daug sudėtinga, ir ji man pasakė, jeigu aš iš anksto būčiau apie tai pasakęs, ji gal būt ir būtų patikėjusi, nors aš tuo abejoju. Nepaisant to, aš 2002 metų spalio 18 d. Jai parašiau laišką^[1] ir pranešiau apie tai, ko reikia laukti iš planetos-X sekančiais metais, ir kad aš ruošiuosi savo metodais įsikišti ir pakeisti jos judėjimo trajektoriją, taip pat jai pasiūliau tai stebėti. Tokio reiškinio praleisti ir nepastebėti buvo, paprasčiausiai, neįmanoma. Planetinė katastrofa arba įvyks, arba ne. Apie tai, ir apie mano projektą žinojo mano aplinka San Franciske. Na ir… rezultatas žinomas.

Be jokių abejonių, kad per savo žmones Amerikos specialiosios tarnybos ir NASA sužinojo apie mano darbą. Ir to patvirtinimui tarnauja tas faktas, kad 2004 metų birželį per vieną mano mokinį — daktarą Ričardą Blazbendą, su manimi susitikti pasiprašė toks Džon Peterson (Jonh L. Peterson), kuris yra Arlingtono instituto (The Arlington Institute) prezidentu ir jo įkūrėju, ir į kurio biudžetą vien tik Pentagonas kiekvienais metais perveda apie milijoną dolerių, kas savaime kalba už save. Susitikimo metu jį jaudino tik vienas klausimas ir, matydamas, kad aš iki pat susitikimo pabaigos nepradedu kalbėti jį dominančiu klausimu, tiesiai manęs paklausė: ar ne aš 90 laipsnių pakeičiau planetos-X trajektoriją? Gavęs į šį klausimą teigiamą atsakymą, jis gana greitai užbaigė susitikimą ir išskubėjo į kitą, į kurį jis jau vėlavo, nes labai jau dažnai žvilgčiojo į laikrodį.

Vėl gi, per daktarą Ričardą Blazbendą jis žinojo apie mano darbus 2002-2003 metais su uraganais ir, 2004 metais horizonte pasirodžius pirmajam uraganui neįprastu jiems laiku — liepą, jis man keletą kartų skambino ir siuntė elektroninius laiškus klausdamas, ar aš neutralizuosiu link JAV rytų pakrantės einančius uraganus ir šiais, 2004 metais?“, tai truko tol, kol po keleto dienų jis mane „nepasigavo“ prie telefono ir nepaklausė apie tai manęs asmeniškai? Gavęs teigiamą atsakymą, Džon Piterson manęs paprašė dėl to pasistengti, pasakęs netikusią priežastį dėl tokio savo neįprasto prašymo. Susidaro įspūdis, kad jis norėjo būti ne tik 100% tikras dėl to, kad aš ir šį kartą užsiimsiu uraganais. Ir, kas įdomiausia, būtent po to uraganai prasidėjo visiškai neįprastu jiems laiku, ir jų buvo labai daug, be to, jie buvo neišpasakytai galingi.

Praktiškai visi iš jų prieš įeinant į Meksikos įlanką pasiekdavo aukščiausią, penktą kategoriją — super uraganų kategoriją. Tai buvo neįprasta, bet dar labiau buvo neįprasta tai, kad metodai, kuriuos aš naudojau 2002-2003 metais, nebebuvo tokie efektyvūs, nors aš dirbau pagal jau atidirbtą metodiką. Nepaisant to, uraganų jėga nors ir krisdavo, tai labai greitai vėl pradėdavo augti. Man tekdavo keletui dienų stabdyti uraganų judėjimą pirmyn ir bandyti rasti to reiškinio priežastis. Aš ilgai negalėjau suprasti, kame reikalas, kol neatkreipiau dėmesio, kad uraganai sukeliami dirbtinai.

Man net į galvą nebuvo atėjusi tokia laukinė mintis, kad kas nors dirbtinai kurtų uraganus, kurie, be to, dar judėtų JAV rytinių pakrančių link, o patys uraganų sukėlėjai taip pat buvo žmonės iš JAV. Po to, kai aš supratau neįprasto uraganų elgesio priežastis, ir kuo visa tai sukeliama, viskas atsistojo į savo vietas. Keletas 2004 metų sezono uraganų buvo sukelti dirbtinai, specialių generatorių pagalba, kurie buvo JAV teritorijoje, ir galingiausi iš tų generatorių buvo ties Vašingtonu, visiškai įmanoma, kad būtent Arlingtono institute. Matyt, kareivos tikrino, kaip veikia jų meteorologinis ginklas ir stebėjo, ką aš galiu su jais padaryti.

Per 2004 metų uraganų sezoną, man teko sunaikinti, jeigu tik taip galima pasakyti, keletą partijų įvairiaplanių generatorių. Po pirmosios generatorių grupės sunaikinimo, kurie sukeldavo vieną uraganą, aktyvizuodavosi kiti, kuriais būdavo sukeliamas ir valdomas kitas uraganas, ir tekdavo ieškoti naujo sprendimo, kaip sunaikinti generatorius, po kurių sunaikinimo, įsijungdavo kiti, ir t.t. Vienintelė nauda iš viso to, kad tai darantys prarado daug savo generatorių ir tikiuosi, kad tie generatoriai tiems padugnėms kainavo labai didelius pinigus. Tie žmonės neturi moralės, jie dėl savo abejotinų tikslų pasiruošę rizikuoti tūkstančių žmonių gyvybėmis (manau, kad ir milijonų, jeigu prireiktų), kad tik tie milijonai nebūtų jų asmeniški.

Būtent dėl tos priežasties, kad JAV valdantieji sluoksniai elgėsi visiškai neatsakingai ir be jokios moralės, aš iš anksto pranešiau, kad 2005 metais aš nieko nebegesinsiu, ir apie tai pranešiau asmeniškai Džonui Petersonui, ir dar kai kam kitiems. Tiesa, aš negalėjau visiškai palikti situacijos be priežiūros, todėl, išilgai rytinės JAV pakrantės pastačiau pastoviai veikiančią sieną, kurios tikslas buvo iki minimumo gesinti praeinančius uraganus, o apie tai pranešiau savo tinklapyje dar iki uraganų sezono pradžios. Kaip parodė praktika — ta siena efektyviai veikia iki pat šiol. Bet viskas jau vyksta man nedalyvaujant. Aš nežinau, kaip vadinasi prieš mane kovojanti grupė, ne pavadinime esmė, bet iš esmės — jie žmonijos išsigimėliai ir galiu tvirtai pasakyti, kad jie — mano priešai.

Kas susiję su planetos-X situacija, Nasa turi fotografijas, kaip tas kosminis kūnas iš pradžių sustojo, pradėjo virpėti, ir „staiga“, pasuko 90 laipsnių kampu, ir toliau tęsė savo judėjimą. Vėl gi, tokių reiškinių gamtoje nebūna, ir būti negali. Po to Saulės aktyvumas sugrįžo prie normos, ir Saulę tyrinėjantys mokslininkai su palengvėjimu pranešė, kad jie neišpasakytai džiaugiasi tuo, kad jie suklydo, ir jokios supernovos, ir net mini-novos daugiau nebereikia bijoti. Bet, kas įdomiausia, mokslininkai „suklydo“ visur visiškai vienodai, ir JAV, ir Rusijoje, ir Europoje. Ir, vėl gi, apie įvykį niekur nebuvo pranešta per masines informacijos priemones, taip pat, kaip ir apie tai, kas atsitiko su planeta-X. Bet tai palikime mokslininkų sąžinei…

Įdomu ir tai, kad žurnalistas Aleksandr Volodev savo straipsnyje iškraipė praktiškai viską, net ir tai, ko, atrodo, neįmanoma. Jis rašo: „Niekuo užokeaniniams stebukladariams nenusileido rusų mokslininkai…“. Susidaro įspūdis, kad aš kalbu apie ką nors kitą. Iš tikrųjų, kalbėdamas su Aleksandru Prochanovu (pastebėkite — ne Volodevu), aš užsiminiau apie problemą Archangelsko srityje, kada dėl ekologinės situacijos toje srityje lijo rūgštiniai lietūs, vanduo upėse ir ežeruose buvo tokio rūgštingumo, kad 1991metų spalį žuvys pradėjo plaukti pilvais į viršų. Apie tą situaciją mums pranešė prieš porą dienų iki mūsų su mano žmona Svetlana atvažiavimo į Archangelską ir paprašė ką nors su tuo padaryti. Archangelsko srities išvalymas nuo rūgštingumo buvo atliktas per penkias minutes, ir jau sekančią dieną vanduo pasidarė normalus, pats švariausias Rusijoje, ir toks yra iki pat šiol.

Tame darbe man padėjo mano žmona Svetlana, todėl visiškai nesuprantama, apie kokius rusų mokslininkus eina kalba, jeigu dirbome tik mes?! Ir bendrai, aš visada dirbau arba aš, arba su mano žmona Svetlana. Jokių kitų „bendraminčių-bendražygių“ tarp „mokslo“ pasaulio pas mane nebuvo, bet kuriuo atveju, aš apie juos nieko nežinau; greičiau atvirkščiai — „mokslininkai“ visada pasirodydavo kaip mano priešai. Žinoma, aš save skaitau rusų mokslininku ir rusų žmogumi, ir kilęs aš iš senos bajorų-kunigaikščių giminės, kaip ir mano žmona, kurios tėvas — taip pat rusas iš kunigaikščių Obelenskių giminės, o jos mama — lietuvė, ir ji gimė Lietuvoje. Bet prie viso to, ji save laiko taip pat ir ruse.

Aleksandr Volodev rašo ir apie Žemės ozono sluoksnio atstatymą 1989 metais. Apie tai, kad aš pabandysiu tai padaryti, pasakiau per Liaudies Medicinos Fondo spaudos konferenciją 1989 metų kovo 29 dieną ir 1989 metų balandžio 4 d., taip pat visus norinčiuosius kviečiau prisijungti prie mano projekto. Bet tada visi į mane žiūrėjo kaip į visišką beprotį, kuriam „nuvažiavo stogas“, ir niekas neskubėjo atsiliepti į mano kvietimą. O dabar, Aleksandro Volodevo pastangomis, pas mane staiga atsirado „bendražygiai“! Dabar „kažkodėl“ pas mane tokių neatsirado, kaip leitenanto Šmidto „vaikų“ iš visiems žinomo Ilfo ir Petrovo romano. Detaliau apie šurmulį dėl ozono galima perskaityti naujuose mano knygos “Mano sielos veidrodis” skyriuose.

Bet ir tai dar ne viskas. Matyt žurnalistui Aleksandrui Volodevui neduoda ramybės amerikiečių grupė, ir jis vėl, lyg tai iš mano žodžių rašo: „Apie Levašovo bendraminčių, suburtų į amerikiečių draugiją „Tamsiosios materijos kambarys“, žinoma, kad jie dirbo su žmonių chromosomomis, paleisdami evoliucinį procesą subrendusiems, susiformavusiems žmonėms. Įskaitant net „generatorius“, kurie veikia augalų evoliuciją, po ko jie iššaukdavo penkis-šešis kartus aukštesni, negu kiti tos rūšies augalai. Arba kada derlių davė du-tris kartus per metus klimatinėse zonose, kur tai visiškai neįmanoma…“

Ir vėl, „kažkodėl“ visiškas pataikymas į dangų. Dėl mano „bendraminčių“ ir draugijos „Tamsiosios materijos kambarys“, tikiuosi, kad viskas aišku. Su evoliucinio proceso pakeitimu suaugusiems žmonėms amerikiečiai niekaip nesusiję, įskaitant ir tuos, kurie iš tos peršamos „Tamsiosios materijos kambario“ grupės. Savo interviu, vėl gi, Aleksandrui Prochanovui, aš pasakojau apie savo metodiką, kurios dėka aš atlieku evoliucinį žmogaus pertvarkymą, ir dėl to žmogus įgauna naujas savybes ir kokybes, kurių jis iš prigimties neturėjo. O kas susiję su evoliucinio proceso paleidimu — tai susiję su mano darbu, kurio metu aš atauginau berniukui organus, kurių jis neturėjo nuo gimimo, suremontavau jam pažeistas chromosomas ir taip jam paleidau evoliucinį procesą, kuris turėjo vykti dar būnant gimdoje ir tam, kad tas evoliucinis procesas nenusitęstų dešimčiai-dvylikai metų, aš paleidau tą evoliucinį procesą su didesniu greičiu, taip, galima būtų pasivyti realų biologinį amžių, kas ir atsitiko.

Ir tai vyko ne Amerikoje, o su rusų berniuku iš Rusijos, kai aš pats buvau San Franciske ir apie tai galima perskaityti medicininiame straipsnyje, kuris buvo atspausdintas keliuose moksliniuose medicininiuose žurnaluose JAV. Straipsnį parašė daktarė Barbara Kupman. Tas straipsnis vadinasi (Ekstrasensorinis gydymas ir anizotropinė Visata“ “Ekstrasensorinis gydymas ir anizotropinė Visata”. Šį straipsnį galima rasti tinklapyje arba knygoje “Proto galimybės”, kuri išleista 2006 metų rugpjūtyje (ISBN 5-85879-279-2). O kas susiję su augalus veikiančiu generatoriumi, tai vėl, neturi jokio ryšio su tais Aleksandro Volodevo mylimais amerikiečiais, o susiję su generatoriumi, kurį aš patalpinau po mūsų pilimi Prancūzijoje. Ir augalai mūsų parke ir sode per metus užauga penkis-šešis kartus greičiau, o ne tiek aukštesni. Kokio jie aukščio užaugs, dar neaišku, nes tas mano eksperimentas vyksta dar tik keletą metų ir apie jau turimus rezultatus aš parašiau du straipsnius “Gyvybės šaltinis-1” ir “Gyvybės šaltinis-2”, kuriuos, vėl gi, galima rasti mano tinklapyje arba mano knygoje „Proto galimybės“. Ir apie gamtos žinių krizę aš kalbėjau Aleksandrui Prochanovui (o ne Aleksandrui Volodevui), apie tai norintys gali perskaityti mano straipsnyje “Visatos teorija ir objektyvi realybė”, tuose pat šaltiniuose, apie kuriuos jau kalbėjau anksčiau.

Ir toliau dėstoma grupės ZAETT propaganda, lyg tai vyktų iš mano pusės. Aš nieko nežinau nei apie jų galingiausio generatoriaus sutvarkymą, nei apie keturtonį konteinerį baisių sprogmenų, o Aleksandrui Prochanovui (ne Volodevui) papasakojau apie tai, kas įvyko su Černobylio AE ketvirtojo reaktoriaus sarkofagu 1987 metais. Ir klausimą apie tai, kuo aš save laikau — rusu, ar Žemės piliečiu, man uždavė vis tas pats Aleksandr Prochanov savo kabinete, o ne tada, kai aš vos tik nusileidau nuo lėktuvo trapo. Be to, mano ir mano žmonos interviu su Aleksandru Prochanovu buvo po keturių savaičių po mano sugrįžimo į Rusiją, taip kad, net ir labai norint ir net naudojant alegorijas, negalima pasakyti, kad aš ką tik nusileidau lėktuvo trapu.

Ir paskutinis: Aleksandr Volodev rašo: „Dabartis kitokia. Amerikiečiai griežtai užslaptino atradimus, kuriuos padarė rusų grynuolis svetimoje žemėje. Tikiuosi, kad jie maksimaliai pasinaudos fantastišku ZAETT potencialu, kad galėtų viešpatauti planetoje ir jos kaimynystėje“. Tai štai, amerikiečiai negali užslaptinti mano atradimų dėl vienos paprastos priežasties — paprasčiausiai, jie mano atradimų neturi! Be to, mano atradimai — mano paties viduje, taip kad, jų net pavogti neįmanoma. Mano paminėtas Džon Piterson labai norėjo, kad aš jam atlikčiau kokybinį smegenų pertvarkymą, bet laikui bėgant tos idėjos atsisakė. O kas dėl mano amerikiečių mokinių, tai jie dar tik pačioje savo sugebėjmų įsisavinimo pradžioje ir, be to, jeigu kas nors iš jų ir nueis dirbti į kokią nors valstybinę grupę, kaip minėta grupė ZAETT, apie kurią taip dažnai užsimena Aleksandr Volodev, jiems tuojau pat išnyks visa tai, ką aš jiems sukūriau dėl jų išsivystymo, pradings ir išnyks, ir liks jie prie „suskilusios geldos“, apie ką aš juos perspėjau, ir jie iš praktikos žino, kad tai nėra tik žodžiai. Be to, visi mano mokiniai mokėsi mano privačioje mokykloje, su kuria, išskyrus mane patį, niekas neturėjo jokių sąsajų, ir tik aš pats kontroliavau situaciją. Vienintelis, ką padarė amerikiečiai — tai nutylėjo, ką aš ir mano žmona padarėme dėl jų šalies ir dėl planetos tuo metu, kai aš gyvenau Kalifornijoje, žemėje, kuri buvo rusų, ir pagal įstatymus tokia tebėra, nes amerikiečiai jokių teisių nei į ją, nei į Aliaską, neturi. Bet tai jau kita istorija…

Bet, kas įdomiausia tame straipsnyje, kad Aleksandr Volodev savo straipsniui mano fotografiją nukopijavo iš mano tinklapio, kuriame yra sudėti visi mano straipsniai ir visos mano knygos. Bet jis „kažkodėl“ nesiteikė perskaityti mano tinklapyje išdėstytos informacijos ir „parašė“ interviu su manimi, kurio aš jam niekada nedaviau. Iškyla tik klausimas: kodėl jis reklamuoja amerikiečius, aprašydamas lyg tai jų padarytus darbus, puikiai žinodamas, kad jie jokio ryšio su tais darbais neturi?

Atsakymas prašosi pats savaime: greičiausiai jam sumokėjo už tai patys amerikiečiai, kad jis juos aukštintų kitų sąskaita ir tam, kad apkaltintų mane, kad aš į amerikiečių rankas daviau tobulą ginklą. Arba jam pavedė tai padaryti mano priešai iš pačios Rusijos, ir, kaip seka iš straipsnio pateiktos medžiagos, jie taip pat ir Rusijos priešai, kurie greičiausiai, taip pat yra apmokami iš amerikiečių biudžeto. Štai tokie „pyragai“…

Nikolajus Levašovas, 2006 metų gruodžio 24 d.

2002 m. spalio 18 d. Laiškas Tatjanai Čerkasovai

Sveika, Tatjana!

Gavau Jūsų faksą ir Jūsų prašymu į klausimas pasistengsiu atsakyti raštu. Aš nutariau atsakyti į kiekvieną Jūsų fakso sakinį. Mūsų pokalbiai nenuklydo į šalį nuo pagrindinės temos, o kaip tik mes visą laiką buvome temos tėkmėje. Problema ne Jūsų intelektinio potencialo ribotume, o sąmoningame arba nesąmoningame priešinimuisi žinioms, ir tai yra todėl, kad norint suprasti ir priimti naujoves, Jums būtina peržiūrėti praktiškai visą savo turimą supratimą ir savo veiksmus įvertinti visiškai kitaip. Aš matau, kad Jūs, paprasčiausiai, bijote ir nenorite dėl priežasčių, kurias, jeigu tik norėsite apie jas sužinoti, aš Jums vėliau paaiškinsiu. Aš nemanau, kad per keletą valandų Jūs perskaitėte dvi naujas knygas, kurias Jums daviau vakar. Įvertindamas aukščiau išdėstytą, pabandysiu atsakyti į Jus dominančius klausimus.

Pagrindinės žemės žmonijos problemos — ne žemas civilizacijos išsivystymo lygis, o iškreiptas loginis fundamentas, dvejybinė logika, kuria naudojasi daugelis gyventojų. Bet kuri labiausiai išsivysčiusi kosmoso civilizacija pradėjo savo išsivystymą nuo to pačio primityvaus išsivystymo laiptelio, kaip ir mūsiškis, jeigu ne nuo dar blogesnio. Civilizacijos išsivystymą galima palyginti su vieno žmogaus išsivystymu. Žmogus gimsta, auga, gauna vieną ar kitą išsilavinimą, daugiau ar mažiau sėkmingai pragyvena visą savo gyvenimą, po to miršta… ir viskas prasideda iš naujo. Žemės civilizacija yra pradinėje savo išsivystymo fazėje, kuri prie atitinkamų sąlygų gali tapti paskutine. Tam, kad taip neatsitiktų, būtinos naujos žinios. Tam, kad priimtų naujas žinias, žmonijai reikia pakeisti savo loginį fundamentą, būtent apie tai kalbama knygoje „Trečiasis kreipimasis į žmoniją“.

Kad būtų suprantamiau apie dvejybinės logikos primityvumą ir pavojingumą, pateiksiu Jums vieną paprastą pavyzdį. Pagal dvejybinę logiką, kuris pagrįstas principu taip-ne, į klausimą apie tai — „Ar šilta kambaryje?“, seka atsakymas taip arba ne. Bet ar iš tikrųjų taip yra?! Žinoma, kad ne. Kambaryje esančių skirtingų žmonių reakcija gali būti pati įvairiausia, net priešinga. Kai kam bus normalu, kai kam šilta, karšta, vėsu, šalta. Koks iš tų atsakymų bus teisingas?! Visi ir nė vienas. Kiekvieno žmogaus reakciją nulemia jo fizinė būsena tuo momentu, jo reakcijų apykaitos tipas, emocinė būsena ir daugelis kitų faktorių. Nes vieno ir to paties žmogaus reakcija į temperatūrą kambaryje priklausys nuo to, ar jis prabudęs iš miego, ar po fizinio darbo, sergantis ar sveikas, streso būsenoje arba ne, ir t.t.

Naudojant dvejybinę logiką, sunaikinamas įvairovės grožis, jausmų pilnumas, bet kurį panašios logikos nešiotoją paverčia į aklą žmogų. Ir jeigu tokį akląjį paprašyti papasakoti apie supančią aplinką, įvyks tas pats, kaip toje žinomoje indusų pasakėčioje apie tris akluosius, kurių paprašė paaiškinti, kaip atrodo dramblys: pirmasis palietė straublį ir pasakė, kad dramblys — tai minkštas, lankstus vamzdis; antrasis palietė iltį ir pasakė, kad dramblys — šaltas ir tvirtas; o trečiasis palietė jo koją ir pasakė, kad dramblys — stora kolona… Ir, kad neatsidurti panašių aklųjų vaidmenyje, būtina viena: Tam, kad teisingai paaiškinus, kas tai yra „dramblys“ — pamatyti visą „dramblį“, ką aš ir bandau padėti Jums padaryti, bet jūs užsispyrusiai nenorite atsimerkti, dėl ko, be jokių abejonių, turite pilną teisę…

Tam, kad Jūs galėtumėte perskaityti šį mano atsakymą, būtina sąlyga yra rusų alfabeto žinojimas, kuriame šiuo metu yra trisdešimt dvi raidės. Be visų alfabeto raidžių žinojimo, skaityti neįmanoma. Ir jeigu Jūs dėl vienų ar kitų priežasčių nenorite išmokti visų raidžių, pavyzdžiui, jums nepatinka, kaip rašoma viena arba kita raidė, kaip ji tariama, dėl vienų arba kitų priežasčių Jūs nusprendėte, kad Jums reikalingos tik raidės A, B, C, D, E, F, G — jos, ir tik jos. Pabandykite tik tų raidžių pagalba perskaityti bet kokį tekstą. Įsivaizduojate, kas gausis?! Geriausiu atveju, pasiseks perskaityti tik keletą žodžių, kurie sudaryti iš tų raidžių. Naudojantis panašių požiūriu, žmogus pasakys, kad rusiškai iš vis neįmanoma skaityti, o tai, ką įmanoma perskaityti, visiška nesąmonė. Supratote mintį?!.

Analogiškai yra ir su naujomis žiniomis — tam, kad jas suprastumėte, būtina įsisavinti naują „alfabetą“, ir nepriklausomai nuo to, patinka Jums tai arba ne. Savo knygose aš ir duodu naują „alfabetą“ ir naujų žinių „gramatiką“. Ir kas nepatingėjo tai suprasti, neturi jokių problemų su „perskaitymu“ to, kas parašyta ta „kalba“, ir visiškai nepriklauso nuo to, kokį išsilavinimą turi konkretus žmogus. Žinoma, pageidautina, kad žmogus turėtų bent vidurinį išsilavinimą.

Apie žmogaus kilmę mes su Jumis jau kalbėjome, bet, nepaisant to, aš Jums atsakysiu ir savo laiške. Žmogus į Žemę atvyko per, taip vadinamus, Žvaigždžių Vartus, kurie yra įrenginys, leidžiantis sujungti du visatos taškus, nepriklausomai nuo to, kaip toli tie taškai yra toli vienas nuo kito. Per tokį įrenginį Jūs įeinate vienoje planetoje, o išeinate kitoje, kuri yra už milijardų šviesmečių (šviesmetis, pagal šiuolaikinės fizikos supratimą, — atstumas, kurį nueina šviesa per vienerius metus, esant šviesos greičiui 300 000 km/sek). Todėl šiuolaikinis žmogus yra ateivis planetoje-Žemė. Tai — ypatinga tema ir dėl priežasčių paaiškinimo, reikia didžiulio kiekio papildomos informacijos. Jeigu tai Jums bus įdomu, man pasakykite. Iki Šiuolaikinio Žmogaus (Homo Sapiens) atėjimo, gyvybės evoliucija Žemėje, kuri nebuvo natūrali, privedė prie neandertaliečio pasirodymo, kuris neišsivystė iš beždžionės, o tolimoje praeityje su aukščiausiais primatais turėjo bendrą protėvį, kaip ir paukščiai su krokodilais turi bendrą protėvį, bet niekas nesako, kad paukščiai išsivystė iš krokodilo ir atvirkščiai.

Protinga gyvybė paaiškinama kaip natūralus visos materijos ir atkirai, gyvosios materijos evoliucijos rezultatas. Todėl, kad gyvoji materija yra ypatinga sandara tų pačių atomų, iš kurių susideda ir „negyvoji“ materija. DNR ir RNR molekulių spiralinė forma savo vidiniame tūryje sukuria, taip vadinamą, stovinčią matmenų bangą, ir kai kitos organinės ir neorganinės molekulės Brauno judėjimo metu papuola į vidinį spiralių tūrį, įvyksta skilimas į pirmines materijas.

Analogiški procesai vyksta ir su radioaktyviais atomais, skirtumas tik toks, kad radioaktyvūs atomai skaidosi patys, o DNR ir RNR molekulių spiraliniuose tūriuose skaidosi kitos molekulės ir atomai. Iš panašiu būdu išlaisvėjusios statybinės medžiagos artimiausiame erdviniame lygmenyje formuojasi tiksli kopija, kaip ir DNR arbas RNR molekulės, taip pat ir visos ląstelės. Formuojasi antrasis materialus ląstelės kūnas, kuris taip pat materialus, kaip ir fizinis kūnas, tik sudarytas iš kokybiškai kitos materijos, nors ir „giminingos“ mums įprastai materijai. Antrojo materialaus kūno atsiradimas (okultinėje literatūroje vadinamas eteriniu, kas iš esmės neteisinga) ir yra pagrindas atsirasti gyvajai materijai. Pirmuoju gyvu organizmu yra virusas, kuris iš esmės yra baltyminiu apvalkalu apsupta RNR molekulė. Kurios evoliucinis vystymasis ir privedė prie įvairių gyvybės formų atsiradimo, tame tarpe ir protingos gyvybės.

Protinga gyvybė natūraliai atsiranda atitinkame ekologinės sistemos išsivystymo lygyje. Ir, kaip matosi iš to trumpo paaiškinimo, paprasčiausiai, „Viešpačiui Dievui“ čia „nėra ką daryti“: gyvybė ir protas atsiranda materijai natūraliai vystantis be jokio Viešpaties Dievo įsikišimo. Evoliucinis išsivystymas vyko nuo viruso iki bakteriofago, nuo jo — iki vienaląsčių organizmų. Vienaląsčiai organizmai evoliuciškai išsiskyrė į dvi „evoliucines atšakas“ — augaliniai vienaląsčiai organizmai ir gyvūniniai. Augaliniai vienaląsčiai organizmai evoliucionuoti nuėjo organinių medžiagų sintezės keliu, kurios reikalingos augalų gyvybingumui palaikyti, ir tai vyko sugeriant saulės šviesą, tuo metu, kai gyvūniniai vienaląsčiai organizmai savo evoliucinį kelią pradėjo sugerdami jau gatavą organiką, kurią paslaugiai kūrė augaliniai organizmai. Todėl, paprasčiausiai, vieni be kitų egzistuoti negali.

Evoliucinis vystymasis, kurį detaliai aš išdėstau savo knygose, ėjo vienatipių vienaląsčių organizmų kolonijų kūrimo keliu, susijungdami tarpusavyje ūselių pagalba — savo ląstelinių membranų ataugomis. Laikui bėgant jų „ūseliai“ susipynė taip, kad jie jau nebegalėjo išsivaduoti iš kaimynų „glėbio“ ir taip savanoriška kolonija pavirto kalėjimu — griežtą vienaląsčių organizmų koloniją, kur kiekviena ląstelė gavo „amžiną prirašymą“ be teisės „išvykti“, beveik taip pat, kaip prirašymas buvusioje TSRS. Griežtoje kolonijoje įvairūs vienaląsčiai organizmai atsidūrė skirtingose išorinėse sąlygose. Vienaląsčiai organizmai, kurie atsidūrė kolonijų viduje, pasirodė esantys iš visų pusių apsupti kitų vienaląsčių organizmų, kurie tokiu būdu tapdavo jų natūralia apsauga, tuo metu, kaip išoriniai vienaląsčiai organizmai atsidūrė tiesioginio išorinio poveikio zonoje, kuri dažnai būdavo gana agresyvi. Atsidūrusios įvairiose išorinėse sąlygose, veikiamos skirtingų išorinių poveikių — cheminių ir radiacinių — iš pradžių griežtose vienaląsčių organizmų kolonijose pradėjo vykti skirtingi biocheminiai pokyčiai, kurie galų gale privedė prie ląstelių atsiradimo griežtose kolonijose, kurios ir atrodė visiškai skirtingai, ir pradėjo atlikti įvairias funkcijas savo griežtos kolonijos interesais. Taip susidarė daugialąsčiai organizmai. Daugialąsčiai gyvi organizmai — tai griežtos vienaląsčių organizmų kolonijos, kurios atlieka įvairias funkcijas tam, kad išgyventų pačios ir visa kolonija, savotiškas gamtos sukurtas „kolūkis”.

Dabar Jums priminsiu, kad kiekvienas virusas, vienaląstis organizmas turi antrą materialų kūną, kuris yra tiksli fiziškai tankaus viruso, vienaląsčio organizmo kopija ir sudaryta iš kitų organinių ir neorganinių molekulių „statybinės medžiagos“, kurios patenka į DNR ir RNR molekulių spiralių „traukos zoną“. Todėl antrame planetiniame lygmenyje griežtų kolonijų antrieji vienaląsčių organizmų materialūs kūnai sukuria tapačią griežtą koloniją iš antrųjų materialių kūnų, kurie tarpusavyje persipina lygiai taip pat, kaip vienaląsčiai organizmai persipynę ir fizinio lygmens griežtoje kolonijoje — daugialąsčio organizmo ląstelėse. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad bet kuri daugialąsčio organizmo ląstelė yra savarankiškas gyvas vienaląstis organizmas, kuris įeina į griežtą vienaląsčių organizmų koloniją. Tai štai, griežta kolonija iš antrųjų materialių kūnų ir yra tai, ką žmonės vadina siela, dvasia.

Evoliucinis daugialąsčių organizmų vystymasis privedė prie to, kad gyvuose organizmuose atsirado tretieji materialūs (astraliniai) kūnai, kurie savo ruožtu sukuria griežtą koloniją — trečią materialų daugialąsčio organizmo kūną. Siela šiuo atveju susidės jau iš dviejų griežtų sistemų — griežtos antrųjų materialių kūnų kolonijos (sistemos) ir griežtos trečiųjų materialių kūnų kolonijos. Toliau griežtą vienaląsčių organizmų koloniją vadinsime fiziškai tankiu kūnu, griežtą antrųjų materialių kūnų koloniją — antruoju kūnu, griežtą trečiųjų materialių kūnų koloniją — trečiuoju daugialąsčio organizmo kūnu ir t.t. Antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir t.t. daugialąsčio organizmo kūnai ir sudaro sielą.

Priklausomai nuo evoliucinio gyvo organizmo išsivystymo, jo siela gali būti sudaryta iš vieno kūno — antrojo kūno, iš dviejų — antrojo ir trečiojo, iš trijų — antrojo, trečiojo, ir ketvirtojo materialių daugialąsčio organizmo kūnų. Todėl tada, kai pirmasis materialus kūnas — fiziškai tankus kūnas — žūna arba miršta, siela, kuris susideda iš antrojo, trečiojo ir t.t. materialių kūnų, išsilaisvina iš griežto „priklausomumo“ nuo fizinio kūno. O turint omeny, kad emocijos, atmintis ir sąmonė yra evoliucinio išsivystymo padarinys antrojo, trečiojo ir ketvirtojo sielos materialių kūnų lygmenyse, pasidaro aišku, kodėl žmonės klinikinės mirties atveju mato savo fizinį kūną iš šalies ir pajėgūs galvoti, jausti ir patys save suprasti.

Fizinio kūno „nusimetimas“ nereiškia gyvo sutvėrimo žūties.

Siela, kuri turi du ir daugiau materialių kūnų, tampa patvari ir nežūna su fizinio kūno mirtimi. Vienintelis, kas vyksta praradus fizinį kūną, tai evoliucinių procesų sulėtėjimas. Be fizinio kūno siela lyg tai atsiduria „užšaldytoje būsenoje“ ir toliau nebegali vystytis. Tolesniam sielos vystymuisi būtinas naujas fizinis kūnas, kurį siela ir susikuria, apvaisinimo metų įeidama į kiaušialąstę. Ir viskas pasikartoja iš naujo. Kaip matosi iš aukščiau išdėstyto, pirmosios sielos pasirodė pas virusus, ir tai įvyko kaip pačių paprasčiausių atomų erdvinės struktūros susidarymas, ir bet kuri siela iš esmės materiali, tik sudaryta iš kitokios materijos formos. Mintys — taip pat materialios, kaip Jūs galėjote įsitikinti asmeniškai, kai aš mintimis stumdžiau stiklines. Tik vėl gi, tai — „kita“ materija, lyginant su įprastu „normalaus“ žmogaus supratimu.

Žmogus nesugeba pajusti radiobangų arba radiacijos, bet, nepaisant to, radioaktyvus spinduliavimas užmuša ir radiobangų pagalba ruošia maistą. Todėl kalbėti apie tai, kas pirminis — materija arba sąmonė — beprasmiška, todėl kad sąmonė materiali ir veikiant sąmone “įprastą” materiją, galima ją pakeisti. Abi šios kategorijos tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną visumą…

Kad išsaugotumėte savo sielą nuo pažeidimų, galiu keliais žodžiais patarti nedaryti kitiems to, ko nenorėtumėte, kad kiti jums taip padarytų. Jeigu “normalus” žmogus laikysis tos taisyklės, visiškai tikėtina, kad jis išvengs “pragaro”. Bausmę už nuodėmę žmogus gauna tos nuodėmės įvykdymo metu, o ne po mirties. Tuo metu vykstantys pasikeitimai, kaip fiziniame kūne, taip ir sieloje, tai iš esmės procesai, vykstantys fiziniame kūne, antrame, trečiame, ir sekančiuose sielos kūnuose. Ir vėl, Viešpačiui Dievui čia nėra ką veikti. Po fizinio kūno mirties susidaro energetinis pliūpsnis, kuris atidaro tiek kokybinių planetinių barjerų, kiek kūnų turi siela. Jeigu siela susideda iš dviejų kūnų — antrojo ir trečiojo, — atsidaro du kokybiniai barjerai ir t.t. Kitais žodžiais, siela atsiduria tokiame evoliuciniame lygmenyje, kurį ji pasiekė vystydamasi konkrečiame fiziniame kūne.

Apvaisinimo metu siela įeina į biomasę, kurios genetika atitinka evoliucinį sielos lygį. Tai vyksta automatiškai apvaisinimo metu, taip kad, ir šiuo atveju Viešpačiui Dievui nereikia “laikyti žvakelės”. Todėl nieko netikėto ir neužsitarnauto nevyksta. Neteisingumo regimybė atsiranda dėl nesupratimo, kas tai yra gyvybė. Kiekvienas fizinis kūnas sielai yra tik laikini rūbai. Jeigu žudikas pasikeitė savo kostiumą, jis dėl to netampa nekaltu. Nusikaltimą įvykdo ne “kostiumas”, o kostiumo nešiotojas — siela, kuri yra tame fiziniame kūne…

Savo darbe aš naudoju pirminę materiją, iš kurios viskas sudaryta, kas tik mus supa, tame tarpe, iš pirminės materijos sudaryti ir mes patys. “Normaliai pamatyti” pirminės materijos neįmanoma, ir tai yra vien jau dėl to, kad mes matome labai mažai. Mūsų akys mato tik optiniame diapazone, kas sudaro niekingai mažą elektromagnetinių bangų virpesių dalį, nekalbant jau apie visa kita. Pirmines materijas galima pamatyti tik evoliuciškai išsivysčius smegenims. Kartais tokie sugebėjimai didesne ar mažesne dalimi pasireiškia nuo prigimimo. Įgimtus sugebėjimus galima prilyginti deimantui, kuris be atitinkamo apdirbimo niekada netaps briliantu…

O dėl galimos žalos, kurią lyg tai aš atnešu savo poveikiu, tai aš tikiuosi, kad mano poveikis žalos niekam nedaro. Nors, kai aš savo poveikiu pakeičiu kokius nors įvykius, kurie atneštų daug kam nelaimes, tai natūralu, kad tiems, kurie stovėjo už tų įvykių ir valdė jų eigą, jiems mano veiksmai tikrai yra blogis. Bet, žinote, aš kažkodėl nesijaučiu kaltas prieš tuos “vilkus”, kurie nepasisotinę šviežiu krauju, taip pat nesijaučiu kaltas ir prieš bet kokius kitus parazitus. Žinoma, tai mano pozicija, ir kai kas tai gali įvertinti visiškai kitaip. Tai jų teisė. Vienintelis, ką galima pasakyti, tai, jeigu tu valdai tikras žinias ir supranti kas vyksta, tada yra didžiulė tikimybė, kad pasielgsi teisingai. Mano požiūriu, tik nemokšiškumas atveria kelią blogiui.

Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tokį reiškinį. Viso pasaulio astronomai ir astrofizikai kalba apie tai, kad 2003 metų gegužyje prie žemės priartės didžiulis asteroidas, kurį vadina tai Juodąja Planeta, tai Mirties Žvaigžde. Ji (Mirties Žvaigždė) turi praskrieti pro žemę labai arti ir sukelti planetinę katastrofą. Panašiai praeityje jau yra buvę ir ne kartą sukeldavo civilizacijų žūtį, atmesdavo civilizacijas į laukinių išsivystymo lygį. Šį kartą astronomų skaičiavimai labai tikslūs. Tai štai, aš pabandysiu pakeisti tos planetos trajektoriją ir neleisti, kad įvyktų planetinė katastrofa. Gerai tai, ar blogai?! Tikiuosi, kad tai gerai. Taip kad, jeigu sekančių metų gegužyje nieko neįvyks, vien tai mane patenkins, nepaisant to, supras arba nesupras, ir kokį “paaiškinimą” tam reiškiniui duos “mokslininkai”. Argi tai svarbu?! Mano manymu, ne. O Jūsų nuomone?

Tikiuosi, kad mano atsakymas Jums nepasirodė per daug ilgas. Keliais žodžiais išdėstyti naują filosofiją, fiziką, astrofiziką, mikro- ir makro kosmoso fiziką, biologijos evoliuciją, psichologiją ir t.t., labai sudėtinga. Taip kad, atleiskite už tokį ilgą atsakymą.

Pagarbiai, N. Levašovas.
2002 m. spalio18 d.

Р.S. Jeigu nepasikeis Jūsų planai ir noras parašyti straipsnį, norėsiu patikslinti keletą momentų straipsnio juodraštyje, kurį man davėte anksčiau.

Tatjanos Čerkasovos 2007 m. balandžio 17 d. laiškas

Gerbiamas Nikolajau, sveiki!

Tikiuosi, kad pas Jus viskas gerai. Mano prašymas: pataisykite, prašau, laikraščio pavadinimą Los Andžele, kuriame buvo atspausdintas mano interviu su Jumis — Tai buvo “Panorama”, o ne “Kurjeris”. Tai medžiagoje Jūsų tinklapyje, kur Jūs atsakote kažkokiam nežinomam autoriui-kompiliatoriui ir tuo pačiu priekaištaujate man, kad aš Jumis kažkada ne visiškai patikėjau. Ką padarysi? Toli gražu, ne kiekvienas Jūsų pateikiamas žinias gali įveikti… Aš nuoširdžiai stengiausi, atsiprašau, jeigu kai kokiose vietose “nepasivijau”…

Viso ko geriausio ir linkėjimai nuo visų bendrų pažįstamų!

.

.

.

.

Aleksandr Prochanov

Jūs — stebukladarys?

Pokalbis su fiziku Nikolajumi Levašovu

Keistas noras minčių galia valdyti fizinius procesus ir reiškinius, visiškai pasinaudoti Gamtos suteiktomis galimybėmis, kurių neturi daugiau nė vienas gyvas sutvėrimas, — neišsipildanti žmonijos svajonė. Jomis (svajonėmis) pripildyti bibliniai tekstai ir liaudies pasakos. Tokia svajonė yra visų didžiųjų socialinių mokymų pagrindas apie žemiečiams ateinantį “Aukso Amžių”.

Dėl tos svajonės nepailstantys gamtos tyrinėtojai ir paslaptingi gamtiniai filosofai sukūrė savo žinių sistemas, atrasdavo gamtos dėsnius ir atlikdavo neįsivaizduojamus eksperimentus.

Svajonė sutapatinti mentalinę energiją, neuropsichinę žmogaus sistemą su grubia, mus supančia neįkvėpta realybe, vis dažniau tampa realybe mokslo, kiberelektronikos ir biotechnikos srityse.

Dažnai tos amžinos svajonės įgauna tokias ekstravagantines formas, supakuojamos į tokius “naujų fiziko-psichologinių teorijų” apvalkalus, kad pats protas atsisako tai priimti ir mes jau šaukiame: “Netikiu, fokusai, šarlatanizmas!”, bandydami, kaip tie Fomos netikintys, sukišti pirštus į kieno nors atviras žaizdas. Tokios abejonės — mūsų visiška teisė. Bet nereikia su vandeniu išpilti ir kūdikio, netikėdami tokiais reiškiniais iš savęs išvarydami ir didžiąją svajonę, kuris ir daro žmogų — žmogumi.

Aleksandr Prochanov. Mane, gana jau nebejauną žmogų, gyvenantį gana neramų gyvenimą, nuo pat mažų dienų lydi keistas jausmas: lyg tai šalia to realaus, aktyvaus gyvenimo, egzistuoja kitas, “dugninis” paslaptingas mano gyvenimas, likimas, kurio aš praktiškai nekontroliuoju ir kuris teka paraleliai to gyvenimo, kurį aš gyvenu šiame išoriniame pasaulyje.

Taip pat, kaip išaiškėjo, yra mums visiems žinoma Volga, reali, kuria plaukioja laivai, rąstai, kartais skenduoliai — o po ta Volga yra antra, giluminė, požeminė Volga, kuri dar labiau vandeninga, krištoliškai švari, ir abi tos Volgos susilieja tik ten, Kaspijos jūroje. Taip pat ir mano gyvenimai-likimai.

Aš jaučiu, kad pasaulyje, šalia tos fizikos, kuria mes naudojamės, egzistuoja kita fizika, šalia visų priimtos psichologijos egzistuoja kita psichologija, yra Minkovskio pasaulis, yra Lobačevskio geometrija, yra kažkokia kita realybė, kuri su mūsų realybe sunkiai derinasi.

Ir, kaip man atrodo, Jūs turite žinių apie tą didžiai paslaptingą paralelę, kurioje vyksta daugybė mūsų aktualiam gyvenimui labai svarbių procesų.

Ar taip yra iš tikrųjų?

Nikolajus Levašovas. Įsivaizduokite, kad jūs, suaugęs adekvatus žmogus, primaitintas supratimo apie “antrą požeminę Volgą”, staiga ateinate ant kranto įprastos, taip gerai mums visiems žinomos Volgos-motinėlės kažkur Saratovo rajone — bet jokios upės ir ženklo nėra: visa, ką jums pasakojo, ką jūs perskaitėte geografijos vadovėliuose ir klasikų literatūroje, — visa tai pasirodė netiesa: upės nėra. Lyg tai skrandžiai žemę prasmego… kažkas nupiešta mėlyna spalva ir žuvys su skenduoliais pavaizduotos…

Maždaug taip galima pasakyti apie tai, kas šiandiena vyksta moksle: jokio vientisumo, jokio sisteminio mokslinio pasaulio paveikslo, jokios “bendros fizikos”, kaip bebūtų gaila, bet viso to šiandiena nėra. Visa, kas priimta šiandieniniame pasaulyje kaip “sisteminis Visatos supratimas”, neatitinka tikrovės.

Vienok, tas supratimas buvo primestas ir tai toliau daroma žmonėms nuo mokyklos suolo. Visa dabartinė fizika bazuojasi nepaaiškinamų postulatų pagrindu, iš kurių buvo padarytos “išvados”. Daugelis fizikos konstantų, kuriais vadovaujantis daromi paskaičiavimai, kaip dabar išaiškėja, tokiomis nėra. T.y., kalbant apibendrinant, šiuolaikinės teorinės fizikos neegzistuoja.

A.P. Atleiskite, bet tos “melagingos”, kaip Jūs tvirtinate, fizikos pagrindu statomi reaktoriai, mašinos, lėktuvai ir kuriamos visa eilė mechaninių kompozicijų, kurios patvirtina tuos pačius, lyg tai “neteisingus” postulatus…

N.L. Teisingai, bet aš kalbu apie kitką: apie tai, kad patikėjus galimais mechaniniais postulatais ir išaiškinimais, įmanoma jų pagrindu sukurti naudojimui tinkamus mechanizmus, bet visiškai kas kita — pabandyti išsiaiškinti, kodėl būtent tas postulatas teisingas, ir kaip vyksta vieni ar kiti fiziniai procesai.

Bet į tuos klausimus šiuolaikinė fizika atsisako duoti atsakymus. Aš prisimenu, kaip dar 88-siais metais aš, jaunas radiofizikas, kalbėjausi su pasaulinio lygio kolega. Aš jo paklausiau, kas gi yra elektros srovė. Jis atsakė: “kryptingas elektronų judėjimas nuo pliuso link minuso”. Aš pasakiau, kad tai žinau nuo mokyklos suolo. Bet kodėl elektronai “bėga” taip, o ne kitaip? Kas gi tai yra pliusas ir minusas?

Ar Jūs žinote, ką tada jis man atsakė? “Vienam Dievui aišku!” Argi tai mokslas?

Be to, egzistuoja ir atvirkštiniai pavyzdžiai — kai mechanizmas pradeda dirbti pagal visiškai kitus dėsnius ir taisykles. Prisiminkite Nikolos Teslos pavyzdį, sukūrusio elektros generatorių, kuriame nebuvo besitrinančių dalių, į kurias nebuvo pilamas kuras, paprasčiausiai, jis detales išdėstė atitinkama tvarka ir atitinkamais atstumais, ir dėl to jo generatorius pradėjo gaminti elektros srovę.

A.P. Tas Teslos generatorius grindžiamas aiškia, visų priimta fizika: dvi plokštės su skirtingais potencialais, kurios išdėstytos atitinkamu būdu…

N.L. Jokios “aiškios fizikos” čia nėra nei ženklo: komentuodami panašų Teslos eksperimentą, Viduramžiais natūrfilosofai jums pasakytų, kad jėga, elektros srovė, atsirado iš oro, iš Visatos, kad buvo pajungtas kažkoks “neomedžiaginis eteris”, pajungtos “ mus supančios gamtinės srovės”. Plokštes išdėstykite šiek tiek kitaip, ir nieko jums nesigaus.

Visi supranta apie kai kurias teorijas, pagal kurias matoma, mūsų juntama materija, pagal paskaičiavimus sudaro tik apie 10% tos materijos, kuri, pagal tuos pačius skaičiavimus, turi egzistuoti tuo pačiu metu ir toje pat vietoje. Kad yra dar kai kas, daug reikšmingesnio, ko nesugeba pajusti mūsų jutimo organai, kas daug efektyviau veikia visus procesus, kurie vyksta pas mus ir visoje Visatoje.

Mes gi turime reikalų tik su ledkalnio viršūnėle, ir visi mūsų postulatai ir konstantos bazuojasi tik ant tos žinomos viršūnėlės ir niekaip iš esmės nepaaiškina daug svarbesnių ir bendrų procesų. Tai paslaptingai substancijai fizikai sugalvojo paprastą terminą — “tamsioji materija” — ir visi nurimo. O kas gi tai yra? Kaip, kodėl, ir kokioje formoje ji egzistuoja — šiuolaikinis mokslas atsakymų neturi, ir mažai kas nori tų atsakymų ieškoti.

Ir taip yra ne tik fizikoje. Ką kalba biologija apie tai, kas gi yra gyvybė? Nieko, sviestuotas sviestas: “gyvybė — tai gyvybė”. Pateikiamas tik apibendrintas atsakymas — apie “baltyminių kūnų egzistavimo formą ir t.t. Kodėl atsiranda gyvybė, kaip viskas vyksta — didžiųjų mokslininkų atsakymai į panašius klausimus tiksliai tokie patys, kaip ir 6 klasės mokinių. Ir prie to — neišpasakytas “didžio išsimokslinimo” aplombas.

Vadovaudamiesi nepatikrintomis, dešimtimis kartų paneigtomis, fiktyviomis teorijomis, panašiomis į Einšteino reliatyvumo teoriją, jie stato visus šiuolaikinio mokslo pastatus, primeta tai kitiems ir akylai slopina bet kokius bandymus tai paneigti arba nors bent kiek suabejoti to jų statomo pastato “plytų” nepatvarumu.

Be to, tai iš tikrųjų labai rimta: egzistuoja versijos, pagal kurias vos ne du pasauliniai karai buvo sukelti tik tam, kad žmonija XX amžiaus pradžioje būdama savo vystymosi kelių kryžkelėje, tame tarpe, ir dvasinio vystymosi kryžkelėje, pasuktų neteisingu, niekur nevedančiu keliu, kurio vienu iš vedlių buvo “klaidinga mokslinė išmintis”, šiuolaikinis mokslinis supratimas apie pasaulį, kuris bazuojasi ant neįrodytų ir visiškai klaidingų teorijų.

Kaip rezultatas viskas taip ir vyksta: į paprastus klausimus gauname atsakymus apie “elektronų judėjimą nuo pliuso link minuso” ir tai yra gamtos mokslų dvasioje. Aš baigiau universitetą, bet ten negavau atsakymo nė į vieną klausimą, kuris mane domino dar mokykloje.

A.P. Bet, iš kitos pusės, paprastai suformuluoti klausimai — patys sudėtingiausi. Kas gi yra žolė, kas gi yra vėjas, kas gi yra senatvė? Vargu ar kas nors jums argumentuotai atsakys. Dar daugiau, mūsų protas taip sutvarkytas, kad turi atitinkamą determinantę, svarbius apribojimus, kurie priverčia mus judėti priežastine-pasekmine tvarka trimatėje erdvėje — būtent tokie apribojimai priverčia mus tenkintis štai tokiais “mokykliniais” atsakymais į svarbius klausimus.

N.L. Tai, ką Jūs pasakėte, ir tai, apie ką galvoja ir kuo tiki praktiškai kiekvienas mūsų skaitytojas, — tai ir yra rezultatas to, ką mums primetė. Ir esmė čia ne dėl kažkokio mistinio “suokalbio”, į kurį įsivėlusi mokyklos fizikos mokytoja, visiškai ne.

Esmė tame, kad be to ”visų priimto pasaulio paveikslo”, kurį mes mokėmės nuo mažų dienų, kuriame yra tik trys erdvės, o pasekmes griežtai diktuoja priežastys, jūsų socialinė adaptacija būtų vykusi daug sunkiau. Atitinkama prasme, mums visiems tenka mąstyti maždaug vienodai, kad galėtume vienas kitą suprasti…

Tai, ką man pavyko padaryti, galima interpretuoti, kaip savos sistemos sukūrimą, kuri skiriasi nuo visų kitų sistemų. Į tai reaguoti galima skirtingai — man čia jokių tabu nėra, aš juk ne “natūralus fizikas”. Bet man atrodo, kad mano sistema kai kam pasirodys gana įdomi.

Iš kiekvieno, kas kuria panašias sistemas, paprastai reikalaujama nusakyti esmę tiesiog keliais žodžiais. Tai štai, mano sukurto “pasaulio paveikslo” esmė tame, kad Visata — nevienalytė, jos savybės ir kokybės keičiasi nuo taško link taško, ir materija, savaime taip pat nevienalytė, net kai ji yra mums įprastoje formoje.

Nevienalytės visatos sąveika su tokia pat nevienalyte materija pagimdo daugybę įvairiausių reiškinių, kurių šiuolaikinis mokslas negali paaiškinti, bet gali aprašyti, konstatuoti.

Žinoma, “nevienalytės Visatos” teorija prieštarauja Einšteinui, pagal kurį erdvė — vienalytė ir kartą ir visiems laikams turi pastovias savybes ir kokybes, ir prieštarauja Einšteino įvestoms konstantoms, tokioms, kaip šviesos greitis, kuris skaitomas pačiu didžiausiu greičiu Visatoje.

Tie bandymai, kurie ne kartą buvo vykdomi norint išmatuoti įvairių dalelyčių judėjimo greitį, paneigia Einšteino teoriją ir visiškai derinasi prie mano sukurtos sistemos apie nevienalytę Visatą. Taip, pavyzdžiui, bandymas Floridoje, kurio metu lazerio spindulys buvo praleistas per nestabilią dujų terpę, ir to bandymo metu buvo gautas 300 kartų didesnis greitis už šviesos greitį…

A.P. Taip, bet man dar primetė štai tokias rankas ir viso mano kūno sandarą — aš kalbu be ironijos… Man nepatinka, kad man primetė štai tokį kūną, kad mane uždarė štai tokiame apvalkale, į kurį aš kartais žiūriu su baime ir pasišlykštėjimu.

N.L. Labai dažnai žmogus, kuris apsuptas supratimo apie pasaulį ir patį save, paprasčiausiai, nebando ką nors padaryti ir šventai tiki, kad “tai neįmanoma, nes tai neįmanoma niekada” — nes apie tai jis mokėsi visą savo gyvenimą.

Žinoma, egzistuoja savotiškos lubos dėl konkretaus žmogaus smegenų ir jo sąmonės galimybių. Bet, kaip matome, tos lubos savo vietoje “pastatomos” tada, kai žmogus nebando ką nors daryti, kas jo manymu viršija jo galimybių ribas.

Galvojama maždaug taip: Dievas mus sukūrė pagal Savo atvaizdą, mes gavomės lyg tai Jo Paties bloga kopija, aukščiau mūsų — tik Jis Pats, todėl lyg ir nėra reikalo tobulėti: vis viena “aukščiau galvos neiššoksi”.

Bet gi tai — klaidingas įsitikinimas. Tai, ką mums davė Gamta, — tik pradžia. Ir tas pačias smegenis galime vystyti praktiškai iki begalybės, ir nebūtina kaip vargšui gyvuliui vadovautis mums įpiršta idėja, lyg tai mes negalime panaudoti daugiau 5-6% smegenų, o toliau — nė žingsnio.

Bet kodėl gi nenuėjus šiek tiek toliau, kiekvieną kartą aptikdami tą uogelę, tą raktelį, kuris atidaro vis naujas duris? Ir tai liečia ne tik mūsų smegenis, bet ir mūsų kūną.

A.P. Kur gi paimti tą uogelę, tą, pagal jus, raktelį?

N.L. Kaip ir bet kuriame moksle, naujos durys atsidaro naujomis žiniomis. Kiekvienas naujas žmogaus tobulėjimo etapas pasidaro galimas nuo “nušvitimo žiniomis”, kada žinios “nekalamos”, ne mechaniškai įsimenamos, o tampa lyg tai jūsų pačių dalimi. Kada žmogus sako: “Dieve, juk tai taip paprasta! Apie tai lyg aš visada būčiau žinojęs!”

A.P. Mes pradėjome kalbą apie fiziką, o dabar perėjome prie psichologijos ir gnoseologijos. Matyt, kad vienas su kitu visiškai koreliuoja…

N.L. Aš prisiminiau klasikinį pavyzdį — atrodo, kad absoliučiai “psichologinės” problemos su asmenybės susidvejinimu, arba, sakykime, su intuicija, žiniomis, kurias gauname ne bandymų keliu, bet, nepaisant to, jos gali būti interpretuotos visiškai “fiziniais” terminais, kada kalba eina apie fotografavimą Kirliano metodu, kai fiksuojamas biologinių objektų švytėjimas elektromagnetiniame lauke.

Tame pavyzdyje, apie kurį aš kalbu, mokslininkai paėmė Liutiko sėklelę ir ją nufotografavo minėtu metodu. Išryškintoje nuotraukoje be sėklelės atsispindėjo visas suaugusio Liutiko augalas. Jis buvo lyg tai pritvirtintas prie sėklelės.

Tas pavyzdys, matyt, gali būti pritaikytas ir žmogui — tiksliau, tam, ką galima pavadinti jo “siela”, kuri “prisitvirtina” prie embriono apvaisinimo metu ir “lydi” žmogų visą gyvenimą.

Be to, dar gimdoje, žemesniųjų organizmų “sielos” keisdamos viena kitą — nuo “žuvies prie driežo”, nuo “driežo prie žinduolio” — priverčia kiaušialąstę dalintis, augti ir vystytis, “kelia biomasę” vis aukščiau ir aukščiau iki tol, kol joje “neapsigyvena” pati žmogaus siela. Tokiais dalykais sunku patikėti ir dar sunkiai jais operuoti.

Bet, mano požiūriu, taip pat sunku patikėti ir visiškai “oficialiomis” mokslinėmis tiesomis apie gyvybės prigimtį embrione, pagal kurias kiaušialąstė dalijasi per pusę, vėliau dar per pusę, į visiškai tapačias ląsteles-“tėvus”, kurios vėl dalijasi per pusę, kol, pagaliau, iš visiškai tapačių ląstelių susidaro visiškai skirtingi žmogaus organai.

Kaip, ir kodėl tai vyksta, niekas iki šiol nežino: “Vienas Dievas težino!” Nepaisant to, daugeliui mokslininkų tai netrukdo šią “teoriją” skaityti vienintele teisinga.

A.P. Bet kur gi ta “sielų buveinė”, iš kurios jie “suskrenda” į žmonių embrionus? Kas tai, Rojus? Dangus?

N.L. Ne, tai ne “Dangus” mūsų įprastu supratimu. Matote, mūsų jutimo organai nėra galutiniai instrumentai tyrinėjant pasaulį, juos Gamta sukūrė tik tam, kad mes išgyventume.

Žmonių rūšies evoliucijos ir adaptacijos metu, jutimo organai buvo pritaikyti tik tam, kad prisitaikytume prie mums žinomos Žemės — Bet tai automatiškai nereiškia, kad ta mums lytėjimu “pažįstama Žemė” negali būti kas nors daugiau, negu “didžioji Žemė”, susidedanti iš daugelio kitų lygmenų, kurių nepasiekiame įprastais jutimo organais.

Vystydamas savo smegenis, žmogus palaipsniui pradeda sugebėti suprasti ir bendrauti su naujais realybės lygiais — ir, tame tarpe, pradeda gauti atsakymus į klausimus apie “sielų buveinę”. Įsivaizduokite, kad mus supanti ir į mus “susigerianti” realybė turi keletą lygių, panašiai, kaip svogūno lukštai, be to, kiekvienas lygis atskirtas vienas nuo kito kai kokia “siena”. Įsivaizduokite, kad apvaisinimo arba mirties momentu toje “sienoje” atsiranda “durys”, per kurias įvyksta sielos “išmetimas” arba “įsiurbimas”.

Apvaisinimo vieta, vietos ekologija, tėvų tarpusavio meilė ir jų noras sukurti naują gyvybę, alkoholis jų organizmuose ir net žvaigždžių padėtis (kitu, ne astrologiniu planu), — visi tie faktoriai nulemia konkrečias “ateinančios sielos” savybes. Ir po mirties siela nukeliauja į vieną ar kitą realybės lygmenį, priklausomai nuo savo evoliucinio ir dvasinio išsivystymo.

Kūnas gi yra savotiška “elektrinė”, kuri užtikrina sielos “gyvybingumą”. Yra sielų gyvenimas ir ne kūne, yra tikimybė, kai viename kūne apsigyvena kelios sielos. Yra sielos-parazitai, yra savi kooperacijos dėsniai tarp sielų ir taip toliau.

Yra žinomi būdai kaip įveikti tuos “barjerus tarp lygių” — kaip bebūtų gaila, daugeliui iš mūsų žinomas tik pats paprasčiausias iš jų: alkoholis, dažnai privedantis prie to, esant “baltosios karštinės” fenomenui, tūkstančiai žmonių, nepaisant psichiatrijos dėsnių, jaučia maždaug tą patį — tai, ką jie vadina “velniukais”.

A.P. Aš suprantu, kad fundamentalius pasaulėžiūros klausimus galima štai taip, nepaisant “Okamos skustuvo”, išdėstyti štai tokiais terminais, išrikiuojant panašią į jūsų “kosmologinę sferą” ir “sielų hierarchiją”. Pasakoti apie tai jūs galite be galo, nes pretenduojate į viso Universumo žinias. Bet kaip jūs tas žinias pasiekėte? Jūs gi negimėte kitoje planetoje, jūs tas žinias įgijote jus supančioje aplinkoje, sociume, mokslo mokyklų ir vadovėlių apsuptyje, savaip aprašėte pasaulio paveikslą. Kaip, kokiais etapais vystėsi jūsų pasaulėžiūra, per kokius atradimus? Tai, apie ką jūs pasakojate, — kas tai: žinios, kurios gautos mistiniu nušvitimu, arba tai duomenys, kurie gauti bandymų keliu, “keliaujant” į kitus realybės lygmenis?

N.L. Nuo vaikystės man norėjosi viską suprasti. Dar mokykloje, kai mokiausi fizikos ir kitų disciplinų, aš mačiau prieštaravimus tarp vadovėlių ir realaus gyvenimo. Aš žinias iš vadovėlių įsimindavau, bet nesiruošiau jomis aklai tikėti kaip neklystančiomis tiesomis. Universitete aš teorijų nekaliau, bet bandžiau jas suprasti “nuo ir iki”, kiekvieną pakopą, aiškinausi, kaip vienas ar kitas mokslininkas sukuria savo modelį.

Vėliau, kai baigiau mokslus, aš supratau, kad šiuolaikinis mokslas jokių naujų žinių neduoda, o tik plečia “mokyklines tiesas”, duoda formalizuotus senus, jau žinomus faktus. Aš pabandžiau atlikti savo paties atliekamus Gamtos tyrinėjimus, rikiuoti savo paties pasaulio supratimo sistemą. Iš kitos pusės, nuo pat vaikystės aš atkreipiau dėmesį į tai, kad man esant šalia, prietaisai pradeda keistai elgtis, neįprastai reaguoja į mano dalyvavimą. Aš pabandžiau paveikti žmogų — gavosi teigiamas rezultatas; buvo daug tokių situacijų. Gydymas buvo tik pradžia, bet niekada nebuvo mano tikslas. Per tai aš ir pats pradėjau keistis. Aš judėjau praktiškai aklai, bendraminčių nebuvo, atitinkamos literatūros taip pat nebuvo, o tai, ką pavyko perskaityti, buvo dar didesnės nesąmonės, negu šiuolaikinis mokslas.

Aš pradėjau savo eksperimentus, išbandžiau dešimtis įvairių praktinių metodų — taip augo vis didesnis supratimas apie realybę, kas vėliau sudarė mano žinių karkasą. Aš supratau, kad žmogus privalo būti pasiruošęs toms žinioms, kurias jis įgauna, — priešingu atveju iškyla didžiulė dvasinė-moralinė problema. Sąlyginai kalbant, žmogus sugeba įsisavinti tik tai, ką žmogus pats sugeba žinoti, ir “mokytojų” vaidmuo čia minimalus.

Bet dar dažniau atsitinka atvirkštinė situacija: žmonės su geru “fundamentu” gali taip patikėti savo asmeninių didingumu, kad pradeda “plaukioti seklumomis”, užsiiminėti niekais, kapstytis savo “išskirtinume”, vietoje to, kad daryti iš tikrųjų didelius ir vertus darbus.

A.P. Savo įsivaizdavimo pagrindu Jūs rašote knygas, bet, be to, Jūs — kaip apie jus kalba — išrandate energetines mašinas, sutramdote uraganus, radiaciją ir žmonių ligas. Kuo jūs užsiimate ir kas svarbiau — koks jūsų tikslas, kas yra gėris, kokia pas jus gėrio ir blogio prigimtis? Kam, pagal jus, žmogui vystyti nuosavą sąmonę?

N.L. 2003 metais, visiškai netoli žemės turėjo praskristi dangaus kūnas, kurį vieni įspūdžius mėgstantys asmenys vadina “Nemizida”, kiti — “mirties planeta”, o kai kas — antrąja neitronine mūsų Saulės sistemos žvaigžde, turinčią apie 3600 km. skersmens ir masę, kuri kelis kartus didesnė už Saulę.

Skaitoma, kad objektas laikas nuo laiko praskrieja netoli Žemės ir sukelia joje dideles katastrofas. Buvo pranašaujama, kad šį kartą atstumas nuo objekto iki žemės bus toks menkas, kad dėl jo kūno gravitacijos, Žemė praras atmosferą.

Faktas yra tai, kad tas objektas, nepasiekęs savo kritinio taško, pasuko 90 laipsnių kampu nuo Žemės ir nuskrido iš savo orbitos. Tai — negalimas dalykas bet kokių fizikos dėsnių požiūriu, dar daugiau: panašus fizinis poveikis, matyt, būtų privedęs prie visos Saulės sistemos kalapso. Nepaisant to, tai įvyko, ir tai užfiksavo NASA tarnybos.

Bet jūs suprantate, kad niekas iš solidžių mokslininkų ir astronomų po tokio įvykio nepradės veblenti per visas masinės informacijos priemones apie tai, kad panašūs dalykai iš viso galėjo įvykti ir kad tas reiškinys niekaip nesiderina ir netelpa į griežtų fizikos dėsnių rėmus, o įvyko kažkieno proto poveikio dėka.

1990 metais mes skaitėme paskaitas Archangelske… Tuo laiku ten buvo kraupi ekologinė aplinka: ežerai, upės, visa vandens sistema buvo stipriai užteršta rūgštimis, žuvys plaukė pilvais į viršų. Mes atlikome poveikį, rūgštingumas išnyko, vandens saugyklos buvo išvalytos. Iki pat šiol Archangelsko srities vandenys skaitomi patys švariausi visoje Rusijoje. Tai — taip pat faktas, bet kas gali tai patikrinti. Ir tai, viso labo — pavyzdys, kai žinai gamtos dėsnius.

Šiek tiek anksčiau, 1989 metais, mane pakvietė į liaudies medicinos Fondą, į susitikimą su žurnalistais, buvo kalbama apie ozono problemą. Kaip išaiškėjo, mūsų bandymų metu su žmonėmis, išsiskirdavo dideli ozono kiekiai, kas pagal šiuolaikinės fizikos dėsnius įmanoma tik sukūrus didelę elektros įtampą, pavyzdžiui žaibo metu.

Aš pasiūliau ištirti procesus, vykstančius mūsų bandymų metu, kad, gal būt, tokiu būdu galima būtų išspręsti problemą su “ozono skyle” virš polių. Reakcija buvo suprantama. Vėliau, balandžio 4 dieną, spaudos konferencijoje Užsienio Reikalų Ministerijoje, vėl buvo kalbama tuo pačiu klausimu, bet ir tada mažai ką sudomino mano pasiūlymas.

Tada, jeigu tik prisimenate, įvyko net bendra NASA ir tarybinių mokslininkų konferencija, kurioje buvo kalbama apie kosminių laivų išvedimo į kosmosą daromą žalą Žemės ozono sluoksniui. Aš nebelaukiau bendradarbiavimo ir pats pradėjau užsiiminėti šiuo klausimu. 1989 metų gruodyje, būnant Maskvoje, mes atlikome atitinkamus veiksmus, ir ozono sluoksnis buvo atstatytas.

Mes dirbame su žemės drebėjimais, cunamiais: mūsų žinios leidžia suprasto procesus, kurie vyksta mūsų Žemės mantijoje. 90-jų metų pradžioje aš dirbau šiuo klausimu Kalifornijoje, ir mums pavyko neleisti įvykti maždaug 10 balų žemės drebėjimui pagal Richterio skalę, kuris turėjo įvykti ir “atskelti: Kaliforniją nuo kontinento platformos.

Kalifornija yra “kepurės snapelio” formos ir kabo virš Ramiojo vandenyno juosta, kuri yra maždaug nuo 100 iki 200 mylių pločio; povandeniniai laivai gali įplaukti “po Kalifornija“— ir dideli žemės drebėjimai išilgai tam tikros linijos gali Kaliforniją paversti sala ir nugramzdinti po vandeniu. Mums pasisekė visiškai “užgesinti” tą galingą žemės drebėjimą 1993 metais. Mes dirbome su žmonių chromosomų rinkiniais ir paleisdavome evoliucinius procesus jau gyvenantiems žmonėms.

Mums pavyko per atstumą sukurti “generatorius”, kurie veikė augalų augimą, kada augalai galėjo augti 5-6 kartus greičiau, negu tos rūšies augimo greitis, arba, kai jie davė davė derlių 2-3 kartus per metus toje klimatinėje zonoje, kur pagal visus dėsningumus tai neįmanoma. Tai iki pat šiol vyksta mūsų valdose Prancūzijoje. Visa tai gėris, ar ne?

A.P. Jūs kas, — stebukladarys? Burtininkas? Gal būt, jūs darote stebuklus ir paverčiate “akmenis” į duoną, vandenį, vyną?..

N.L. Kas tai yra stebuklas?.. Suprantate, mano veikla nesusijusi su kažkuo neįmanomu, su stebuklais; vis tai — tik supratimas to, kaip iš tikrųjų vyksta vieni arba kiti procesai gamtoje.

A.P. Kai jūs sakote, “mano veikla”, “mes dirbome” — kokią sąmonės būseną jūs turite omeny? Kas tai yra mentalinės pastangos?

N.L. Paaiškinti arba net aprašyti tai labai sudėtinga, reikia pačiam kažką panašaus pajusti. Aš “išskleidžiu”, aktyvuoju savo protą ir su jo pagalba pradedu transformuoti erdvę, “po plytelę” renku tai, ko man reikia iš to, kas yra. Tai — vidinė būsena, kada jūs jaučiate, kad viskas vyksta per jus, per jūsų smegenis. Pasiseka “pamatyti” visą paveikslą taip, kaip dabar aš matau jus… Žodžiai čia tik viską sumaišo.

A.P. Dabar jūs grįžote į Rusiją. Ar jaučiate, kad esate rusas — arba jūs jaučiate, kad esate Žemės pilietis?

N.L. Ir viena, ir kita, bet, pirmiausiai, aš, žinoma, esu rusas. Aš grįžau į Rusiją kad čia gyvenčiau ir dirbčiau. Projektų dėl šalies atgimimo ir jos istorijos atstatymo labai daug, patikėkite.

2006.10.25

Šaltinis: http://zavtra.ru/cgi//veil//data/zavtra/06/675/41.html

1. Šio mano laiško tekstas pateiktas straipsnio pabaigoje. ↑