ŽINIOS nuo pat pradžių.
II skyrius. 5 dalis. “KAIP VAIKAI FINANSINĘ SISTEMĄ PO LENTYNĖLES SUDĖLIOJO”.
Man Naujųjų, 2014-ųjų, išvakarėse atsiuntė „pasaką“ ir ji nuostabi:
Aš nežinau, kas autorius, bet, mano nuomone, jis genijus…
Socialinių mokslų „mokytoja“ uždavė vaikučiams verslo -planus parengti.
Na, o ,,ką“? – verslumo tema, tegu „pakūrybiškauja“ verslumo, verslo mokyklos viduje. Mokykla-tai – valstybės modelis. Ir penktokai kaip niekada anksčiau ėmėsi namų darbų.
Ir štai – pamoka, pristatymai. Ne pagal savo amžių didelių gabumų mokinė išsamiai išdėstė, kaip ji sutvarkys maitinimo sferą. Vikrus raudonplaukis berniukas nubrėžė fantastiškas mokyklos transporto sistemos pertvarkos perspektyvas: čia ir liftai, ir eskalatoriai ir rikšos. Niūrus, tvarkingas vaikinas, visai nepanašus į pašėlusį „IT specialistą“, parengė šaunų pranešimą apie automatikos sistemą, prieigos kontrolę, apskaitą ir kontrolę, pagrįstą mokyklos kompiuterių tinklu. Baikšti linksmuolė papasakojo apie batų gamybą visiems mokytojams, moksleiviams ir netgi eksportui.
Ir štai, išeina prie lentos plonutė, kukli mergaitė atviru veidu ir tyromis akimis . „Visi jūs, – sako ji savo klasės draugams, – verslo planus pradėjote žodžiais „imsiu paskolą iš banko“. Taigi, aš atidarau banką! Santūrus susižavėjimo ir pavydo ūžesys nuriedėjo gretose: ir kaip patys nesusipratom? – „Sąlygos mano tokios“, – tęsia mergina, – „kiekvienas gali pasiimti bet kokią sumą, su 20% metinių palūkanų!“. – Kaip bet kokią? Ir milijoną galima, – kilstelėjo galvą snaudžiantis ant galinio stalo anekdotiškai tipiškas Vovočka, chuliganas ir antrametis.
-Nors milijardą. Nors šimtą milijardų. Tačiau nepamirškite – metų pabaigoje šiuos pinigus reikės sumokėti su palūkanomis. Kas neatiduos – pasiimu turtu.
– Ką, visą verslą atimsite? – pasipiktino, rausdama, storutė pirmūnė.
– Žinoma ne! Tik trūkstamą dalį pasiimsiu, ne daugiau.
– Normalios sąlygos. Net puikios, – atsargiai išrėžė IT specialistas, pakėlęs akis iš po skaičiuotuvo, – aš sutinku.
Paskui jį visi pradėjo linksėti galvomis – toks geras ir dosnus bankas visiems patiko.
– Na štai, – tęsė tylioji „bankininkė“ – metų pradžioje išdalinsiu kalną pinigų. Bet, kad ir kiek išduočiau, 100% pinigų padengia 100% mokyklos verslo. O metų pabaigoje pareikalausiu grąžinti 120% išduotų pinigų. Kalnas ir dar penktadalis kalno. O jūsų rankose – tik kalnas, 20 proc., kuriuos reikalauju viršaus, realiai neegzistuoja. Tai reiškia, kad iki metų pabaigos aš paimsiu 20% mokyklos. Metams kas nors galės surinkti 120% pinigų, o kažkas ir 400%. Bet tai reiškia , kad kitas neturės nė pusės to, ko reikia skolai grąžinti. Bet tai nėra svarbu. Svarbu, kad bet kuriuo atveju, kai tik sutikote imti paskolą, man atidavėte 20 proc.. Kitais metais – dar 20 proc. Ir taip toliau. Na, o iki dešimtos klasės būsiu vienintelė mokyklos savininkė. Šiandien svajojate apie klestėjimą, verslą, sėkmę, plėtrą. Dešimtoje klasėje jūs tapsite mano vergais ir aš nuspręsiu, kas gyvens, o kas mirs badu. Klasė apmirė. Mokytoja sutrikusi plojo kreivai apvestomis akimis. Pas kažką neįtikėtinai garsiai krepšyje vibravo mobilusis telefonas.
– Velniop tokį banką, – pirmasis atsigavo antrametis Vovočka, – ir be banko apsieisim.
– Būtent! – užsidegė viltimi linksmuolė iš batų verslo, – be bankų ir pinigų susitvarkysime, mainysimės vienas su kitu savo prekėmis ir paslaugomis.
– O kaip užsimokėsite už ledus, – nuoširdžiai nustebo „bankininkė“, – ar kulną nuo bato atlaušite ir atiduosite? O su darbininkais kuo atsiskaitinėsite? Sportbačiais? Taigi jie neturės laiko dirbti – jie kelias dienas ieškos to kepėjo, kuriam reikia sportbačių, kad galėtų nusipirkti bandelę su uogiene. Štai, pažiūrėkite į Dašką, – „bankininkė“ linktelėjo į puikią viešojo maitinimo verslininkę,
– ar ji sutinka priimti mokėjimą sportbačiais?
– o mes vienas kitam rašysime kvitus! – atsigavo IT specialistas.
– Tai gera idėja, – sutiko „bankininkė“, – ir po trijų dienų visi turės krūvelę užrašų: „ Aš daviau Koliai kėdę“, „Vasia mane
pavažinėjo eskalatoriumi“, „Paėmiau Anos sportbačius“… Ir ką? Kaip visa tai sutvarkyti vėliau?
Klasė vėl nurimo. Išblyškusi mokytoja nervingai suko apyrankę ant riešo, ir nesąmoningai žvilgčiojo tai į niūrią klasę, tai į ramią ir mielą kalbėtoją maloniomis akimis.
– Taigi, – staiga atsikėlė Vovočka, trinktelėdamas kėdę, – Ivanova, ar tikrai mokykla priklausys tau?
– Žinoma, – gūžtelėjo pečiais mergina. Tai juk elementaru.
– Tada štai … – Vovočka šnarpštė, užkliūdamas nagu būdingas nuospaudas ant kumščio kauliukų ir bandė parinkti žodžius, – Ivanova, priimk mane į darbą. Jei kas atsisakys savo skolas grąžinti, aš padėsiu. Aha? O man daug nereikia. Tu man kompiuterių klasę atiduok (IT specialistas krūptelėjo, bet nieko nepasakė), aš ten padarysiu žaidimų zoną.
– Na, – iškart sutiko „bankininkė“, – būsite teisėsaugos(jėgos) institucija.
– Ne, – sumurmėjo Vovočka, – pervadinkime … Tebūnie tai „Specbūrys“! „Bankininkė“ dar kartą linktelėjo ir atsisuko į visai ne linksmą linksmuolę: – Anička, kam tau reikia užsiimti batų verslu, kurį vis tiek jį prarasi? Tu juk nori gauti, o ne prarasti, tiesa? Taigi atiduosiu tau 10% mokyklos.
– O ką turėčiau daryti? – atsargiai paklausė Anička, pajutusi eilini negerumą. – Matai, aš nelabai noriu dirbti. Todėl dirbsi už mane tu. Visas šitas šurmulys – suskaičiuoti pinigus, išduoti … O jei metų viduryje kas nors norės pasiimti dar paskolą? Štai aš tau ir atiduosiu pinigus už 20% per metus. O tu juos išdavinėsi po 22%. Tavo dalis – 10% nuo mano, viskas teisinga.
– Ar galiu išduoti ne 22 proc., Bet… Kiek panorėsiu? – pralinksmėjo linksmuolė.
– Aišku. Tačiau nemanyk, kad mokykla taps tavo. Štai, jei atiduosi pinigus nuo 33 proc., ir po trejų metų mokykla taps tarsi tavo. Tačiau tu-tai paėmei iš manęs 20 proc. metinių, kurių, kaip pameni, gamtoje neegzistuoja. Ir mokykla vis tiek bus mano po penkerių metų. Ir aš duosiu tau tavo 10%, o ne tu pati gausi. Supranti? Aš – šeimininkė.
– Velniop tokia šeimininkė, – burbtelėjo pilnais skruostais pirmūnė ir iškart gavo galingą Vovočkos antausį.
„MarjaPalna“, – pasisuko ,,bankininkė“ į visai pažaliavusią, pusiau sąmoningoje būsenoje esančią mokytoją, – ir Jūs nenusiminkit. Aš jums duosiu didelį atlyginimą. Jūs tik mokinkite visus, kad taip ir turi būti, kad kitaip ir būti negali.
Pasakokite vaikams, kad jei dirbate daug ir sunkiai, galite pasiekti sėkmės ir tapti turtingi.
Matote, kuo daugiau jie dirbs, tuo greičiau turtėsiu aš.
Ir kuo geriau jūs plaunate smegenis mokiniams, tuo daugiau aš jums mokėsiu. Aišku?
Mokytojos akyse sužibo sąmonės ir vilties kibirkštis, ji dažnai ir tankiai pradėjo linksėti, atsidavusiai žiūrėdama į penktokę …
versta iš tinklapio ( rusų kalba)
„RNTO“