Gelbėjimas Gelbėtojų. 

 (3 serija 369)

VALDANČIOJI TIKROVĖ

Autorius: Fiodoras Dmitrijevičius Škrūdnievas

Protinis vystymosis susideda ne iš diplomų, o tik iš vienintelio dalyko – tobulėjimo.

    Apie ankstesnę programinę senosios sistemos valdymo formą ar bandymus ją atkurti bent kai kuriais fragmentais ar bet kuriomis kryptimis negali būti nė kalbos, tai visiškai negrįžtama, jos daugiau nebėra amžinai. Tai turėtų būti suprantama kaip pagrindinis postulatas judant į priekį supratimo kas vyksta link. Būtent dėl šios NEPANEIGIAMOS IŠRYŠKINTOS PRIEŽASTIES nuo 2011 m. balandžio mėn. žlugimas paskutinio nebaigto etapo praeities Civilizacijos raidos ĮVYKO GALUTINAI, o bandymai administracinių valingų sprendimų bet kokio lygmens ir kryptingumo, orientuotų į pristabdymą tokių stadijų, atrodo ne daugiau kaip klounada.

Neseniai iš aukštos tribūnos JT generalinis sekretorius pažymėjo, kad 26 turtingiausi žmonės valdo turtų ir gėrybių tiek, kiek pusė pasaulio gyventojų. Dvidešimt šešiems turtingiausiems žmonėms pasaulyje priklauso tiek pat gėrybių, kiek ir pusei pasaulio gyventojų. Didžioji dauguma žmonių gyvena didėjančios nelygybės sąlygomis. Daugeliui, ypač čiabuviams, migrantams, pabėgėliams ir įvairioms mažumoms, nelygybė reiškia diskriminaciją, piktnaudžiavimą ir nebuvimą elementaraus teisingumo. Prisimanę apie save „turėtojai aukščiausio lygio savitobulybės“, tai yra vainikas „visasprendimo“ nuo apsišaukėlių ,,ypač išrinktų“, o taip pat atstovai iš valstybės departamentų, parlamentų, valstybės dūmų ir daugelio kitų bet kokio masto griūvančios valdžios sferos socialinio smurto struktūrų atstovų, įkūniję anksčiau per savo veiklą programinius procesus senosios Valdymo Sistemos, – DABAR FUNKCIONALIAI NUNULINTI. Nuo dabar JIE YRA NIEKAS, liko tik automotoriniai instinktai žmogaus sukurto pobūdžio, veiksminga jų įtaka valdymo procesams panaikinta. Likutiniai – tai yra tai, ką mes stebime tame, kas vyksta dabar.

Informacijos palaikymo procesai viso programinio valdymo buvo likviduoti ne akimirksniu, o gęstant tokio veiksmo transliacijos tankiui. Perdavimas valdančios informacijos egzistavo ne tik dėl palydėjimo atliekamų veiksmų, susijusiu su būties valdymu, o VISAIS PROCESAIS Žemėje, įskaitant aplinkos būklę, veiksmais objektų, kompleksų ir t.t. Pradžia naikinimo prasidėjo nuo spalio 1985 m. ir davesta iki visiškos sterilizacijos valdančių funkcionalių objektų ir kompleksų aplinkoje iki 2010 m. rugsėjo.

Naujos Valdymo Sstemos veikimo sąlygomis bet kokie bandymai išreikšti veiklą ankstesniu funkciniu ir suformuotu pavidalu šiandien suvokiami kaip neprograminiai atavizmai su atitinkama likvidavimo reakcija į tai. Daugumai žmonių sunku tai suprasti ir duoti atitinkamą įvertinimą tam, kas vyksta, nes, deja, jų Smegenys DAR NE PASIRENGUSIOS galvoti naujomis kategorijomis iš gaunamos informacijos dėl tų pačių liekamųjų reiškinių, susijusių su Senosios Sistemos valdymu. Ir tai yra viena iš prerogatyvių užduočių šiandien, siekiant išspręsti tikslą išsaugoti žmones kaip tokius ir formuoti jų supratimą apie savo dalyvavimą vykstančiuose procesuose. Protas, kad ir tokiose jo būsenose(sąlygomis vis dar automotorinio išsivadavimo iš ankstesnės intervencinės Sistemos valdymo pasekmių ), – negali visiškai priklausyti nuo žmogaus valios ir noro. Bet vis dėlto – šiandien kiekvienas turi šansą.

   Gali susidaryti klaidingas, jaudinantis įsivaizdavimas apie gumaniškai motinišką globos rūpestį iš senosios Sistemos pusės visam žmogaus vystymosi procesui. Iš tiesų viskas formavosi kitokia, visiškai šlykščia žmonėms, visa ko prasme. Sistemos primestas žmonių supratimas apie supančią objektyvią tikrovę sukėlė SUKONCENTRUOTĄ KLAIDINGĄ SUPRATIMĄ apie beribį visa ko leidžiamumą būties aplinkoje, nepelnytą ir neegzistuojančią „gamtos karaliaus“ vietą, pribloškusi iki beprotybės didingai ydingą savasties jausmą. Visa tai buvo pagrindas užgimstant stabiliai įgytai ir augančiai būklei griaunančių vartotojiškų ir parazitinių ydų atsiradimui visose gyvenimo srityse. Šiandien reikia pripažinti, kad pirmiau buvusi kūrybinė Žmogaus esybė buvo visiškai išnaikinta ir visiškai likviduotas bet koks pagrindas galimam tokiam pasireiškimui dabartiniame Civilizacijos žlugimo etape. Daugelis praeities ir dabarties mąstytojų bandė surasti tikrąsias tokių ydų priežastis, siekdami užkirsti joms kelią arba su jomis kovoti, tačiau viskas buvo filosofiškai ar mistiškai bergždžia, nes jų labai sąlygiškai sąmoningas Sistemos valdymas ir buvo pagrindinė yda! Daugumai vedančiųjų planetos gyventojų, t. y., užimančių gana aktyvią gyvenimo poziciją, dažniausiai buitiniame lygyje, atsirasdavo tik universalus pasaulietinis klausiamojo pobūdžio suvokimas: „Būti ar nebūti, štai kame  …“ Ir ne daugiau.

   Šiuo metu aš akcentuoju tik valdymo sferos būklę, susijusia su žmonių egzistavimu. Informacijos palaikymas gana aktyviai silpnėja mažėjančiu informacijos tankiu. Išsaugomas kol kas tik tas MAŽIAUSIAS GALUTINIS MINIMUMAS INFORMACINIO LYGIO, kuris susijęs su gyvenimo sąlygų išlaikymu Žemėje ir ribotu gyvos ląstelės gyvybinės veiklos valdymu. Tuo tarpu reikėtų nepamiršti, kad dideliam kiekiui individų, turinčių 42 ir 44 genotipus Smegenų1, šis procesas TURI NUOSPRENDINĮ CHARAKTERĮ, atimant iš jų galimybę daugintis, išsaugant jiems, geriausiu atveju, galimybę riboto biologinio dagyvenimo. Visos problemos išlaikymo valdžios valdymo per sukurtas socialines struktūras tampa vis labiau ir labiau apsunkintos. Konfliktai bet kokio masto kyla vis dažniau be aiškios priežasties, socioniniai vaizdai bet kurios valstybės ir tarpvalstybiniai santykiai įgyja vis agresyvesnį charakterį. Tarp religinių santykių srityje buvusio stabilaus nusiraminimo daugiau nebeegzistuoja.Valdomasis veiksmingumas Konstrukcijų politinių sistemų bet kurios valstybės pradeda įgyti aiškiai išreikštą antagonistinį pobūdį, metodologiniai vertybinio požiūrio pagrindai visose gyvenimo srityse užtikrintai stojo ant bėgių ydingo nykstančio egzistavimo, naikinamos visos anksčiau įgytos kultūrinės vertybės ir normos bendražmogiško civilizuoto sugyvenimo kartu. Pasaulis rado užtikrintą kelią, vedantį jį į neišvengiamą žlugimo būseną! Net pats „žodis“, kaip energoinformacinis, suvokiamas anksčiau kaip valdingas poslinkis poveikio į ankstesnę elgsenos vykdomąją žmonių būseną, sklindantis iš Valdymo Sistemos, prarado savo kontroliuojamąją veiksmingą jėgą kaip būtiną ir privalomą elgesio dėsnį, kaip privalomą pasekmę gyvos žmonių ląstelės energobiocheminės natūralios reakcijos į valdymo signalą iš jų Smegenų pusės. Todėl ir atsirado nepaaiškinamas dabar vykdomasis dvigubų ir daugiau standartų elgesys, įskaitant politines ir kitas valdžios sferas per bet kurios visuomenės socialines konstrukcijas. Bet tai tik pradžia pasireiškimo valdžios ir socialinio žlugimo! Netoli tas momentas, kada suvokimas bet kokių nusistovėjusių elgesio normų per anksčiau numatytą smurtą apskritai praktikoje bus nepriimtinas. Tai YPAČ KATASTROFIŠKA egzistavimui įprastų ekonominių pagrindų tų valstybių, klestėjimas kurių, įskaitant ir aukštą įsigytų gėrybių kiekį kitų regionų išteklių sąskaita, bus labai abejotinas ir niekuo nelydimas. Tai tiesiogiai liečia Rusiją.

Pagal dabartines sąlygas aktyviai griūvančio praeities valdymo proceso apskritai, ankščiau buvę stabiliai orientuoti tikslais būties žmonių, išėjo už rėmų net to sąlyginio protingumo, kuris buvo nustatytas jų daiktiniu programišku pritaikymu. Kaip, į ką ir kur orentuotis toliau žmonės savo vystymosi, turint omenyje ne tik gamybą ir įsigijimą gerovių ir paslaugų? Gyventi, žvelgiant ir orentuojantis į gamtines organizacines ypatybes egzistavimo skruzdžių, bičių ar laukinių gyvūnų bandos, vaizduojant sudėtingus modelinius paskaičiavimus, panaudojant „didžiules“ galimybes šiuolaikinės skaičiavimo technikos šmėžuojančio horizonte viliojančio „dirbtinio intelekto“ arba laukt transliacijos mistinių užuominų iš tolimų žvaigždžių, liūdnai metų metus klausantis eterį? O gal būt, dar net aktyviau vaikytis ekonominių, finansinių ir kitų prakeiktų besivystančių krizių šešėlių, draugiškai mojuojant vėliavomis ir šūkiais, kuriuos su vargu sukūrė paklaikę politikai, bėgdami betenkindami reikalingumus gėrio ar kokių – nors atsitiktinių paslaugų poreikį na ir nustoti liūdėti apie ką nors šviesaus, galbūt, ir dėl ateities, gyventi kaip visada – aktyviai ir su problemomis, nes tik jos stumia mūsų raidą, kaip tvirtina visų laikų filosofai?

Bet svarbiausia – tikėti neįtikėtinais melais, sklindančiais iš visų pusių, net nepagalvojant apie tai – kadangi būtent taip mums buvo sakoma, pradedant nuo mokyklos suolo, ir mes visi kartu tuo tikėjome – „… tai juk parašyta vadovėliuose“, „… tą patį juk sako žymūs mokslininkai “, – istorikai ir autoritetai, ir iš politikos, ir iš mokslo taip pat sako tą patį – remdamiesi vienas kitu. Bet kur šiandien galite rasti bent kažkokį atskaitos tašką, nuo kurio galite atsistumti ir įsitikinti tuo, kad visa „IsTORia“ ir viskas, kas su ja susiję, ir vadinamoji mokslinė bazė, pastatyta ant šito – MELAS, kurią VISIEMS MUMS PATEIKĖ kaip galutinę tiesą? Man šiuo atskaitos tašku tapo mano pažintis su Nikolajumi Levašovu ir jo darbais. Mūsų su juo pokalbiai, jo darbų pažinimas atvėrė man A. Hatybovą ir N. Morozovą.

   Aš ilgai negalėjau iki galo suprasti A. Hatybovo darbų, kol ne radau ir ne susipažinau su N. Morozovo knygomis, pagrindiniu jo darbu – „Kristus“ septyniuose (kai kuriuose ankstyvuosiuose leidimuose šešiuose) tomuose. Perskaičiau. Tai tapo atspirties tašku suprantant mus supantį melą. Pagrindinė tezė – visa žmonijos istorija neegzistavo realia forma kaip vienas po kito vykstantys įvykiai, ir yra tik produktas NESENŲJŲ PLANAVIMŲ , skirtas formuoti masinę Žmogaus įsivaizdavimą apie savo nenitrūkstamą „Senovės istoriją“, kad suvoktu save kaip vietinį vystymosi produktą Planetoje Žemė …

   Žinau, kad jau kai kurie nepriklausomi tyrinėtojai visame pasaulyje dirba šia kryptimi, o daugelis žmonių pradeda mąstyti ir galvoti šia kryptimi, bent jau tie, kurie atrado N. Levašovą, A. Hatybovą ir, žinoma, SURIZIKAVO PRADĖTI SKAITYTI N. Morozovą. Šio bendro darbo analizė, įsitikinęs, stumtels iki momento, kada žmonės padarys kokybišką perėjimą į naują savęs suvokimą. Tai nebus, deja, džiaugsmingas atradimas. Suvokti save kaip objektą, geriausiu atveju, studijų ir net objektu korekcijos ir valdymo, kaip ir „iš išorės”, mano nuomone, gana didelis pažeminimas … Bet per šitą mes visi turime pereiti, suvokdami ką pažinome, kaip realijas šios dienos. Mums dabar reikalingas bent jau minimalus dydis pagrindinių būdingų įrodymais teiginių, kurie pertvarkys mus, bent jau, ant suvokimo taip vadinamos „realybės”, teikiamos mus iš visų pusių ir iš daugelio „šaltinių”.

* * *

   1882 metais, kaip narį vienos iš partijos atsišakojimų „Narodnaja Volia” į Petropavlovsko kalėjimą pasodino astronomą ir matematiką Nikoljų Morozovą.
Ten jis pradėjo tyrinėti žinomą visame pasaulyje istorikų senovinį (antikinį) astronominį traktatą, žinomą kaip „Ptolemėjaus kodeksas“ 2 (Žvaigždžių katalogas).

Graverio Johann Schnitzer iš Armsheim (1482) žemėlapis, pagamintas pagal Ptolemėjaus „kosmografiją”

   Ir staiga, su didžiausia nuostaba Morozovas pamatė (iš teksto ir koordinačių apibūdinančių „senovės“ dangų), kad išsidėstymas žvaigždžių to neva antikinio pasaulio iki smulkmenų atitinka – Žemėlapį žvaigždėto dangaus 17 – 18 amžiaus! dar daugiau, ant žemėlapių jau buvo pažymėtos minutės lankai (kampo minutės) 3. Bet – matematika prasideda nuo didžiojo Oilerio – o tai jau 18 amžius. Jis sukūrė pozicinę numeraciją po kablelio. Štai tik tada ir buvo sukurti instrumentai, su kurių pagalba buvo galima ką nors apibrėžti ir apskaičiuoti. Tada tik atsirado galimybė sukurti tam tikrus geografinio lygio instrumentus – teodolitus, kurie sugeba duoti tam tikrą kryptį, ir juo labiau suskaidyti ratą laipsniais ir minutėmis ir pan. Tai yra, kol ne pasirodė elementarus sekstantas4, nebuvo įmanoma orentuotis žvaigždėtame danguje.

Toliau Morozovas patikrino visus taip vadinamuosius „senovės“ šaltinius, ir rezultatas buvo tas pats. Savo atradimą Morozovas išdėstė (jau 1920–1930 m.) septyniais (kai kuriais leidimais – šešiais) tomais bendru pavadinimu „KRISTUS“. IŠVADA BUVO NEGINČYTINA: visa antikinė istorija, jei imsime rašytinius šaltinius, – artefaktas. Ir, sprendžiant iš astronominių duomenų ir „įvykių” apie žvaigždėtą dangų, tokių kaip kometų ir užtemimų, išskyrus krūvos netiesioginių įrodymų , VISI „ANTIKINIAI„, „DOKUMENTAI” negalėjo būti sukurti anksčiau: 17-18 AMŽIAUS! Įsiminkite tai, apie ką kalbėjo savo pasirodymuose ir rašė savo knygose N.Levašovas, apie ką rašė A.Hatybovas, ką žino kai kurie humanitarai-profesionalai, kai kurie humanitarinių universitetų dėstytojai ir muziejų mokslo darbuotojai – TIKRŲ DOKUMENTŲ ANTIKOS NĖRA. Nėra apskritai niekur, nė vienoje Pasaulio šalyje ir nėra ne viename Pasaulio muziejuje. Nėra nė vienoje privačioje kolekcijoje. reikalas tame, kad visi mums žinomi „dokumentai senovės“ APSKRITAI NE EGZISTUOJA gamtoje, ir visi taip vadinami ,, Metraščiai”, „Aktai“, „Kronikos“, „Knygos Antikos autorių “visų Sofoklių ir Aristotelių žinomų žmonijai, pasirodė – tik kaip „Sąrašai“ (kopijos), ir jau iš tariamai rastų, kaip taisyklė „atsitiktinai“ „sąrašų“senovės dokumentų tuo tarpu pirminis datavimas „Sąrašų“ NE EGZISTUOJA. Beje, išskyrus siaurą „suprantančiųjų“ ratą, kurie padarė savo išvadas, masinėje sąmonė taip ir neprasidėjo permąstymas įsivaizdavimo apie taip vadinamąją objektyviąją žmonijos istoriją, net valdant Gimtąjai Valdymo Sistemai. Tikriausiai, per daug jau baisu buvo suvokti, kad ne egzistavo dokumentiškai fiksuotos senovės. Kaip priimti tą, kad nebuvo jokio „antikinio laikotarpio“, nebuvo Hanibalo, taip vadinamojo „Spartako sukilimo“ ir paties Spartako, antikos skulptorių, antikos dramaturgų, antikos filosofų ir daug daugiau, na o apie taip vadinamąjį „totorių-mongolų jungą“ – ir sakyti nė nereikia. Nėra jokios realios „tūkstantmetės“ isTORijos nei Indijoje, nei Kinijoje – apie tai savo pasisakymuose užsiminė ir N. Levašovas. Prisimindami apie mums nusibodusį nuo mokyklos laikų „senovės Babiloną“ ir Persiją, su jų didingu ir paslaptingu dantytu raštu, visi esame įsitikinę, kad egzistavo taip vadinamasis „antikos pasaulis“ – senovės visuomenė, pasiekusi išskirtines aukštumas kultūros srityje. Tik įsivaizduokite sau tą milžinišką kiekį antikos darbų, prie to pridėkite disertacijas, vadovėlius, knygas ir straipsnius … N. Morozovas „sunaikino“ ir senovės Babiloną. Jis pašalino iš realybės antikos pasaulį kaip tokį.

Todėl, jei kas nors staiga prisimena apie didžiulį informacijos sluoksnį, užfiksuotą „senovinėse“ Akadų ir Babiloniečių molio lentelėse, jam taip pat reikėtų prisiminti, kad tai yra grafiti, ir pačią laiško struktūrą vis dėlto iššifravo du užsispyrę anglai – Rawlinson ir jo padėjėjas George’as Smithas, kuris 1872 m. paskelbė susirinkime naujai įkurtos ,, Biblijinės archeologijos Draugijos ” , kad „… neseniai aš atradau pasakojimą apie potvynį tarp Asirijos lentelių, kurios randasi Britų muziejuje …“ Tai buvo garsioji 11-oji lentelė iš Asirijos epų kolekcijos. Netrukus po šios kalbos Smithas paskelbė „Chaldėjų ataskaita apie potvinį“, ir kartu su juo trumpą eposo aprašymą. O šito nereikėjo daryti, todėl kad N. Morozovas perskaitė Rawlinsono darbą ir Smitho „ataskaitą“. Ir atėjo galas Babilonui.

Jūs, žinoma, atsimenate, kad kažkur tai XVI amžiuje patikslino pagaliau Kalendorių. Tai taip vadinamoji „Julijaus ir Grigaliaus chronologijos problema“. Bet visi kažkaip tai pamiršo, kad pats procesas buvo diskusija ir nesukūrė kalendoriaus nuo nulio. Diskusija, LIETĖ BAIGTĄ KALENDORIŲ. Kalendorių, tariamai patikslinantį „senajį“ Julionišką, suformavo (Morozovas apie tai rašo išsamiai5) vienas astronomas – Chaimas Dayanas iš garsiojo Kordobos miesto XIV (XV?) Amžiuje. Ir kaip tik tai, kad jo vardas buvo, išskyrus itin siaurą ekspertų ratą, papraščiausiai užmirštas, buvo užmirštas ne šiaip sau. Visos enciklikos planetų taip vadinamojo Babilonijos laikotarpio, tai yra Kalendorius (ir Astronomija), kuris naudojamas „Senovės“ Babilone, kurį, kaip mums mokykloje pasakojo, naudojo Šumerai ir Asirai –  grindžiamas ir faktiškai – būtent Chaimo Dayano kalendorius.

Ir jis, kaip tik šitas kalendorius, buvo panaudotas tų, kurie sukūrė šias molines lenteles ir išdrožė užrašus dantiraščiu ant akmens plokščių. Tai buvo kalendorius būtent šios XIV amžiaus versijos , kuris vėliau, sąlyginiame XVI amžiuje, buvo tvirtinamas kaip Grigališkasis. Jis kažkodėl ir buvo panaudotas tų, kurie sukūrė šį Babilono kalendorių 18–19 amžiuje. Štai šie molio „Babiloniečių-Asirų lentelės ir akmeninės Stelos“, KURIAS GRAVIRAVO KAŽKAS XIX amžiuje panaudodamas pneumatines frezas su „dantiraščiu“, aprašydamas neįsivaizduojamai „senovinius“ įvykius ir panaudodamas Dajano Kalendorių, – SUNAIKINO BABILONIŠKĄ LAIKOTARPĮ. Niekas savęs nevargino ir nedarė perskaičiavimo į Praeitį … Tiesiog panaudojo jau paruoštą sutvarkytą Dayano bendrą planetarinį Planetų atlasą.

Tame ir buvo pats nemaloniausias dalykas istorijoje su tais trimis, penkiais ir septyniais tūkstančiais metų senumo „Dantiraščio“ lentelėmis ir stelomis carų Kambizo, Dariaus ir Kiro , nes tai ir buvo Pra-Grigalietiškas Europietiškas kalendorius, kuriame atvaizduotas žvaigždėtas dangus ne tos neįsivaizduojamos senovės, o dangus 14-15 amžaus.

Tačiau čia įdomiausia tai, kad ir pats Dajano kalendorius ir, kaip, beje, ir visa susirinkimų medžiaga, ir Kalendoriaus aptarimo protokolai popiežiaus Grigaliaus, buvo „rasti“ kažkur tai XVIII amžiaus pabaigoje, kaip įprasta, eiliniame ispanų vienuolyne. Bet kaip su „Šventąja Istorija“? Galų gale, jei tai yra dirbtinė istorija, kur buvo įrašyti išgalvotos pagrindinės jos figūros, tai koks naivus „masinis kvailys“ buvo visos Europos žmogus, kuris pradėjo formuoti visą pasaulinį tipą savo gyvenimo pagal reikalavimus šių istorijos arte-figūrų. Ir jei taip yra, tada, tikėdamas egzistavimu „šventų personažų“, tokių kaip Kleopatra, Augustas Octavianas – sūnėnas Julijaus Cezario, pačio Julijaus, Aleksandro Makedoniečio, Pompėjaus ir jo sūnaus Achilo ir daugybės kitų „istorinių personažų“, nesuprasdamas ir nežinodamas istorijos taip vadinamojo „Kristaus“, net nesusimastydamas iki šių dienų apie tikrąjį jo vardą ir to kas skirta jam „taip vadinamojo“ „atėjimo pas Izraelio sūnus“, nė nenumanydamas apie tai, kad „Senasis Testamentas“, ” Evangelija “ir„ Koranas “buvo parašyti XVIII a., jis, šitas žmogus, pats sau kūrė iliuzijas ir vertė gyventi save šiose melagingose iliuzijose.

Informacijos pažinimas ir jos priėmimas DĖL SAVĘS PAČIO – šiandien organizuojama kaip paieška jūroje informacijos, kuri tapo prieinama, nukritusi ant nepasirengusių, savarankiškai analizei žmonių. Tai sumaniai ir begėdiškai naudojasi tie, kurie save laiko „valdovais“ ir kitus laiko „nevėkšlomis“, kad „įtvirtintų“ slystantį valdymą „liaudies masių“, naudodamiesi tais, taip vadinamaisiais valdymo įrankiais, kurie buvo naudojami seniau. Bet dabar ne tik jie turi tokią galimybę, tai visų pirmiausia. Antra, dabar jums, skaitytojai, šis faktas žinomas, o reiškia, ir valdyti jus tokiu būdu jau sunkiau.

Paimkime pavyzdį iš Lenino ir Stalino. Nikolajaus Morozovo knygos ir pas Leniną ir pas Staliną visada buvo po ranka. Leninas ir UŽDĖJO PILNĄ MORATORIJŲ akademiko Nikolajaus Morozovo aptarimo medžiagos ir išvadų apie ją ir sudarė Konkordatą6 su rusiška stačiatikių Bažnyčia, kuri vis dar ir egzistuoja tik šio Konkordato dėka. O Stalinas – pratęsė draudimą aptarti išvadas N. Morozovo ir Konkordato su Bažnyčia ir, praktiškai, plačią diskusiją pasaulyje tiek apie teoriją, tiek apie N. Morozovo išvadas. Su Morozovo darbais dar rengiantis spaudai pradėjo mirtinai kovoti ir SSRS mokslų Akademija, ir Pasaulinė bažnyčia, ir Rusijos stačiatikių bažnyčia Rusijoje. Kodėl? Todėl, kad N. Morozovas palaidojo Jėzų Kristų tuo pavidalu isTORinės figūros, kuriame jis buvo pateikiamas žmonėms. Todėl, kad N. Morozovas palaidojo Krikščionių Bažnyčią ir įrodė absurdiškumą jos egzistavimo ir melagingumą viso to, ką ši struktūra mums visiems pateikia net ir šiandien, kaip tiesą ,,paskutinės instancijos” mūsų pasaulio pažinimo atžvilgiu. Todėl, kad N. Morozovas palaidojo Senovės isTORiją. Jis palaidojo kvazi- dokumentus, kurie esą patvirtina senovės isTORijos faktą, sunaikino ,,senovę” šių „dokumentų“.

   Spręskite patys – evangelija parašyta XVIII amžiaus pradžioje. Evangelija „nužudė” 30 Judo „sidabrinių”. Ir apie tai žino visi, net ir tie, kurie laiko save ateistais. Einame prie pagrindinio žinių šaltinio. „Wikipedia“ – trisdešimt sidabrinių (str. – slavų. тридєсѧть срєбрєникъ; в оригинале — др.-греч. τριάκοντα ἀργύρια) – užmokestis už išdavystę, kurią Judas Iskariotas gavo sutikdamas perduoti Jėzų Kristų aukštiesiems kunigams, minimas Mt. Morkaus ir Luko bei Jono evangelijose, paskutiniais dviem atvejais nenurodant tikslios sumos.

Trisdešimt sidabrinių paprastai identifikuojami su tirijos staterais7 (sekeliai, šekeliai) arba senovės graikų tetradrachmais. Evangelija ir krikščionybė nužudė mokslą, „paprastų žmonių“, pavadinta Mineralogija. Judėjoje, nurodytu laiku (126 m. Pr. m.e. Ir 19 m. Po m.e.) NE GALĖJO BŪTI SIDABRO. Sidabro apskritai nebuvo tuo metu pasaulyje! Jis pasirodė XVI amžiaus pabaigoje.

   Jokie kunigai, Rašto žinovai ir fariziejai, kurie tariamai gyveno ir dirbo Romos provincijoje Bithynia (Judėjoje ir Samarijoje), prie didžiausio noro, Judui 0033 m. nuo Kristaus Gimimo NE GALĖJO duoti 30 vienetų „Sidabrinių šekelių“ (30 sidabrinių). Tokių sidabrinių monetų nebuvo tada niekur ir NE BUS DAR 1500 METŲ! Tikrojoje Europos Metalurgijos ir Geologijos istorijoje sidabras, tiksliau sakant, polimetalo rūdos, kuriame sidabro yra tarp kitų metalų, tik XVI amžiaus pabaigoje, o ne anksčiau, buvo pradėtas iškasinėti Ispanijoje. Jo išvis nerasta niekur Eurazijoje, išskyrus Ispaniją, o ir Ispanijoje yra tik sudėtinės rūdos turinčios sidabro. Tačiau iš to, kas parašyta Evangelijose, darytina išvada, kad iki 0033 m. sidabro moneta jau buvo sukurta ir išplatinta visose provincijose, įskaitant Romą, kuri iš tikrųjų net nežinojo, kas yra sidabras. Romėnai neturėjo supratimo, kas yra polimetalinės rūdos ir kad jos kažkur yra. Jie turėjo gauti informacijos – greičiausiai iš Dievo – apie sidabrą, gauti informacijos apie tai, kas yra polimetalo rūdos; gauti iš Dievo informacijos, kad reikia nuvykti į Ispanijos kalnus; ten atlikti geologinius tyrimus (nors dar niekas neturi supratimo apie geologiją); raskite geologinius rūdos ženklus ir pradėti gręžti plieniniu grūdintu įrankiu (kurio nebus dar 1500 metų) kasykloje; paimkite mėginius rūdos gyslų atodangose ir nustatykite juose sidabro kiekį; sužinoti iš Dievo – kaip pasigaminti krosnį, kaip gauti koksą, kaip sukurti pūtimo mechanizmus ir pradėti lydyti rūdą, išmokus iš Dievo – kaip paskui atskirti reikalingus metalus lydant! Matote, skaitytojai? Viskas gana paprasta.

   Sidabras, kaip realiai tinkamas naudoti metalas, tapo žinomas nuo XVI amžiaus pabaigos ir XVII amžiaus pradžios. Tai tikrai įmanomas laikotarpis – kaip žinių apie metalų chemiją įgijimas, kompleksinio polimetalinių rūdų lydymo plėtojimas buvo įkūnytas sidabre, o paskui sidabro monetose. Be to, taip pat reikėjo išmokti gaminti plieno įrankius kasybai. Imame kastuvą ir kaskim giliau – N. Morozovo nurodyta kryptimi.

             Tora – o kaip su Tora?

    Paimkime oficialiai įteisintą vertimą „Toros, tai yra Įstatymo arba Mozės penkiaknygės“ – Pažodinis vertimas, Sankt Peterburgo universiteto mokslų kandidato L. I. Mandelstamo, 1872 m.

„Tora” pradeda „taikyti” „silver šekel” nuo „Pradžios knygos”. Taigi, knyga, kurioje pagal siužetą APRAŠOMA ŠVENTOJI ISTORIJA , besibaigianti pasirodymu taip vadinamojo Jėzaus Kristaus ir Evangelijos…

   Pirmasis Toros sidabras – XX skyriaus str. 16 … O Sarai jis tarė : „Štai aš daviau tūkstantį Sidabrinių broliui tavo; juk jis yra tavo akių priedanga prieš visus, kurie prieš tave … “Toroje 57 kartus naudojamas sidabras skirtinguose kontekstuose. Paskutinis kartas – 5-oji knyga, Pakartoto Įstatymo knyga. XII skyrius 29 – 50 Sidabrinių – bauda už išprievartavimą …

Sidabrą „Toroje“ išgauna ne tik Senasis Testamentas, Krikščionybė, Biblija, kurią sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai, bet ir tas fundamentalusis, kurį krikščionys vadina „Senuoju (t. y. Senuoju) Testamentu“, o žydai – TANAKH (Tora, arba „Įstatymas“, „Neviim“ arba „Pranašai“ ir „Ktuvim“, arba „Raštai“). „Biblija“ (arba „Knygomis“) pirmą kartą ją pavadino helenizuotieji išeivijos žydai , kurie konfliktavo su žydų tradicionalistais (tiesiogiai versdami į graikų kalbą ankstyvąjį hebrajų pavadinimą „ha-spharim“, kuris buvo prieš žodį „TANAKH“). Šiuo vardu ji, Biblija, ir įžengė į europos kultūrą. Iš Biblijos ,,išaugo” krikščionybė.

    Tas pats nutinka ir su Koranu, nes Koranas – tai ne savarankiško Mokymo nešėjas. Korano tekstas – tai nuolatinė polemika ir ginčas su Senuoju Testamentu ir Evangelija. Koranas arba keičia, arba neigia Senojo Testamento ir Evangelijos nuostatus. Visa kosmogonija arba Korano kosmologija – tęsinys arba aiškinimas Senojo Testamento ir Evangelijos kosmogonijos. Ir Korane taip pat naudojamas sidabras, reiškia, Koranas taip pat parašytas XVIII amžiaus pradžioje. Sidabro negalėjo turėti nei Abraomas, nei Mozė, nei pranašai, nei karalius Dovydas.

Žmonija šimtmečiais naikino pati save, atsipirkdama šimtais milijonų lavonų, siekdama nustatyti suvirškinamą aiškinimą dogmų ir ritualų vardan fantazijos nežinomo socialinio eksperimentuotojo, tuo pačiu maitindama didžiulę ir nelaimingą struktūrą, vadinamą Bažnyčia.

* * *

Būtina atkreipti dėmesį APIE KEISTĄ NEIŠMANĖLIŠKUMĄ Civilinės ir Sakralinės istorijos susijusios su naudojamais metalais, visuotinai pripažintoje Žmonijos istorijoje. Gaunasi, kad PASKUTINIUS 160 METŲ bet kurioje pasaulio autoriaus knygoje, jei jie rašo apie kokį nors istorijos laikotarpį, jums meluoja apie metalus senovėje. Šiuo atveju autorius gali būti SSRS mokslų akademijos akademikas arba Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikas, istorinių mokslų daktaras, Oksfordo „magistras“ arba Kopenhagos universiteto istorijos fakulteto rektorius, garsus rašytojas ar Šventasis Tėvas-Vyresnysis iš Šventojo Kalėjimo Sarovo dykumos – jie meluoja apie isTORijos metalus. Lygiagrečiai su Akademinės Istorijos raida, egzistuoja tikra kasybos pramonės, geologijos, chemijos, metalurgijos istorija ir plėtra, tačiau visi pasiekimai ir griežti postulatai šių disciplinų paskutinius 160 metų neturėjo JOKIOS ĮTAKOS isTORijai. Kiekvienoje pasaulio šalyje valstybės vadovas arba Aukščiausiasis valdymo organas vykdo savo BENDRANACIONALINĘ UŽSIENIO POLITIKĄ, kuriamą atsižvelgiant į mineralų ir jų išteklių buvimą ar nebuvimą šalyje. Valstybės stiprybė ar jos silpnumas – tai pagrindiniai mineralai. Tiksliau, metalai, gaunami iš mineralų.

Visi mineralų telkiniai ir jų duomenų bazės yra žinomos visame Pasaulyje – Europoje, Amerikoje, Azijoje, Rusijoje – pagal jų atsiradimo ribų metrus ir jų buvimo apimtį beveik iki kubinio metro. Ir lygiagrečiai šiam suvokimui klesti visiškai primityvus laukinis gyvenimas. Akademinei istorijai, kaip ir istorijai pačios istorijos, kaip mokslui, visos šios žinios Geologijos, Chemijos, Metalurgijos srityje apskritai NE EGZISTUOJA kaip TAIKOMOSIOS ŽINIOS  … 160 metų jos istorijos ištrinta. Istorija kuria savo asmeninį Pasaulį!

Kitas pavyzdys – geologija sako, kad Viduržemio jūroje mūsų aptariamu metu, NE BUVO ALAVO, kaip produkto. Iš to išplaukia, kad GAUTI BRONZĄ TADA BUVO NEĮMANOMA. 371 isTORikai 1293 (raštuose) knygose, nekaltai žiūrėdami į jus ir tvirtai remdamasis istoriniu mokslu, sako, kad alavas Viduržemio jūros regione, akivaizdu, BUVO VISADA IR VISUR. Ir įvardija 87 vietas, kur jis „buvo“. Geologija, kaip mokslas, sako visai ką kita.

Geologija praneša, kad sidabras Eurazijoje buvo tik vienoje vietoje Europoje – Ispanijoje. O 178 isTORikų knygose teigiama, kad visoje Eurazijos erdvėje nuo 7 (3–5) tūkstančių metų prieš mūsų erą buvo kasamas, naudojamas sidabras, kalamos monetos iš sidabro, kurio apyvarta buvo kasdieniniame gyvenime. Tačiau geologija ir geologai pasakys – tai „nesąmonė“. Du mokslai – Geologija ir Istorija – gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose! Jei šiuo klausimu kreipsitės į internetą, „Vikipediją“ arba atidžiai išnagrinėsite viso pasaulio muziejų eksponatų datas, atsidursite tame istorikų sugalvotame pasaulyje, kur Graikijoje tuo metu buvo sidabras, kurį taip pat naudojo žydai, ir Marse, galbūt obelys jau augo. Nenoriu nuvilti skaitytojo, bet, mano nuomone, – datos, nurodytos muziejuose esančiuose eksponatuose, jų „radinių“ vietose ir pagaminimo data, neatsižvelgiant į jų cheminę sudėtį – tai produktas sąmokslo doktrinos suokalbio akademinės meistrų ložės taip vadinamosios ,,isTORijos „išmintingo -mokslininko” parašiusio plunksnakočiu “ su akademiška jarmulka.

Senovės pasaulis su savo „moksliniu požiūriu“ o, ypač, istorija pirmųjų amžių krikščionybės atskirti nuo mūsų nepražvelgiamu šydu niūrios bažnytinės autokratijos, kuri filtravo XII – XV amžiuje per savo laužų ugnį VISUS ISTORINIUS DOKUMENTUS ir praleido iki mūsų tik palankius „vadovams“ valdančiosios bažnyčios, priklausomai nuo to laikotarpio jų spręstų klausimų, suklastota ar iškraipyta iki neatpažystamumo, kartais sutrumpinta iki visiško pradinės prasmės praradimo. Atėjo laikas išsivaduoti iš nereikalingos ir jau tapusios pavojingos stereotipų naštos patologinės planuotos regresijos primestos krikščionybės ir oportunistinės akademinės istorijos. Aš nenoriu įžeisti tikinčiųjų – kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, tuo labiau, savo tikėjime.

Mums vis tik TEKS PRIPAŽINTI FALSIFIKACIJĄ visą mums įprastą, bet, deja, dirbtiną periodiškumą mūsų Rusijos istorijos ir visiškai išgalvotą kvazi-nuoseklią pasaulio istorijos chronologiją. Visa mūsų istorija perduota per Sistemos Valdymo ir Kontrolės programas, palydinčius ir palaikančius ebrų9 Kompleksus. Buvo vykdoma kompleksinė palyda vykdant Programos veiksmus, atvedant į iš anksto numatytus Sistemos rezultatus ir įvykius vystant žmonių civilizaciją tam, kad būtu įgyvendintos strateginės Programos intervencinės Sistemos: „Smegenų genotipų vystymas“ ir „Kūno ląstelių energetinės biogenezės vystymas“. Ir šiame supratime – didžiulis Nikolajaus Morozovo nuopelnas, kuris ir papasakojo, kad pagrindinis gynybos argumentas taip vadinamosios „senovės isTORijos“ kaip realybės, – tai realus egzistavimas ir šiandien krikščionių Bažnyčios, kuri su savo išgalvotomis „Šventomis isTORijomis “ tvirtina egzistavimą kvazisenovės istorijos ir sunaikina daugeliui galimybę įgyti laisvą mąstymą, būtiną suprasti, kas vyksta. Logiška ir svari išvada viso to, kas pasakyta, pateiksiu teiginiu A. Hatybovo – „ tiesioginis mokslo nebuvimo įrodymas yra bažnyčia…“

Valdymo sistema, atsižvelgdama į komandų suvokimo ir supratimo „pliuralizmą“, pakoreguodavo pagrindinių atlikėjų Smegenų darbą, per kuriuos ir klastojo visa tai, ko nebuvo, bet kas buvo rekalinga suklastoti, su tikėjimo formavimo tikslu tokiu būdu, kad rezultate per trumpą laiką pas visus pagrindinius atlikėjus būtų nuomonių vienybė apie tam tikrą procesų seką, kas neatmetė, o kartais net reikalavo sunaikinti tokią harmoniją ateityje.
Mes visi ir šiandien einame iš dalies, o kai kurie ir visiškai, užhipnotizuoti informacijos srauto, besipilančio ant mūsų kiekvieną dieną. Tokius iškraipymus ir apercepcijas10 reikia turėti omenyje … tiriant ne tik senovės ir viduramžių tautų ir valstybių istoriją, bet ir žinant bei suvokiant dabartinius įvykius, vykstančius mums akyse.

Kalnus nuversti – visų lengviausia. Daug sunkiau ir sudėtingiau – pakilti tam nuo sofos. Pats natūraliausias procese mūsų pažinime aplink mus esančio pasaulio ir mūsų tikrosios praeities, būtų pratęsti pažintį su N. Morozovo darbais, tyrinėjant pirminių darbo Žemėje įrankių sukūrimo istoriją ir pirmuosius įrankius mus supančiam pasauliui transformuoti, ir svarbiausia – istoriją įrankių sukūrimo pirmajam metalui apdirbti. Tokia specializuota ekskursija parodys, kad pirmųjų instrumentų istorijos ne egzistuoja apskritai. Niekas neaprašo, kaip buvo padaryta pirmoji dildė. Juk tam reikės – pirmos dildės. Suvokus, kad pradėti nuo nulio gamybą pirminių instrumentų būtent Žemėje, su jos geologinėmis mineralų buvimo vietos ypatybėmis neįmanoma, negali nekilti kitų klausimų – ir supranti, kad visą žmonių bendruomenės istoriją dirbtinai sukurta nežinomomis struktūromis kažkokios nežemiškos kilmės …

Aš pratęsiu sekančiuose straipsniuose šią įdomiausią, mano manymu, temą, transformuodamas savo pasakojimą į kūrybą N. Morozovo, N. Levašovo, A. Khatybovo ir kitų – tikrų – mokslininkų darbus, kurių informacija buvo sąmoningai nuslėpta norint pasiekti nustatytą ne mažiau kaip prieš 18 tūkstančių metų tikslą tų, kurie atėjo į mūsų Žemę.

„Kur faktai? Faktai !? ” – pasakys skaitytojas. Kodėl visu tuo mes turėtume tikėti? Prašau, pažiūrėkite savarankiškai, be mano nurodytų autorių darbų, štai ir šiuos, nors bent jau apie geologiją mineralų, tame tarpe, sidabro ir alavo. Manau, kad tai bus svarus pažinimas.

Фёдоровский Н. М. Реконструкция минералогии как науки. М. — 1932 г.

Шаков Ф. Н. Главнейшие рудообразующие минералы. Томск. — 1942 г.

Белянкин Д. С. Сборник таблиц для определения минералов. Л. — 1926 г.

Фененко К. Э. Минералогические таблицы. Кременчук. — 1910 г.

Теряев А. М. История минералогии. СПб. — 1819 г.

Еремеев П. В. Обзор минералогических исследований к 1870 г. СПб. — 1872 г.

Григорьев Д. П. Выдающиеся русские минерологи. М-Л. — 1949 г.

Павлов А. П. Представление о времени в истории, археологии и геологи. М. — 1920 г.

Гаврилов В. П. Историческая геология и региональная геология СССР. — 1960 г.

Романов Н. М. Очерки исторической геологии, 2-е изд. Н.Н. — 1915 г.

Неймар М. Общая геология. Т-I-II. — СПб. — 1899 г.

Дрейфус К. Ф. Мировая и социальная эволюция в свете развития геологии. М. — 1895 г.

Бекер В. Серия геологических преданий. Рига — 1913 г.

Страхов Н. М. Задачи и методы исторической геологии. М. — 1932 г.

Жинью М. Стратегическая геология. М. — 1952 г.

Казаков М. П. Историческая геология. М. — 1959 г.

Гапаев А. А. Земля. Происхождение минералов. М.-Л. — 1931 г.

Волков М.С. История Земли. Л. — 1924 г.

Божев С. Историческая геология. — 1960 г.

Федоровский Н. Минералы в промышленности и сел. хоз-ве, 2 изд. Л. — 1927 г.

Рабочая книга по минералогии под ред. А. Болдырева, ч. 1,2,3 Л.-М., Новосибирск. — 1932 г.

Бюллетень комиссии по определению возраста геологических формаций. М. — 1955 г.

Труды IV Всесоюзной геологической конференции по цветным металлам. М.-Л. — 1932 г.

Башилов И. Технология радиоактивных руд. — 1927 г.

Шеллер В., Поуэлл А. Анализ минералов и руд, содержащих редкие элементы. — 1928 г.

1 Genotipas – tam tikro organizmo smegenų neuronų ir genų galimybių rinkinys, kuris, skirtingai nei genų fondo sąvoka, apibūdina individą, o ne rūšį.

2 Ptolemėjaus žemėlapis – pasaulio žemėlapis ir 26 specialūs žemės paviršiaus žemėlapiai, kuriuos prie senovės graikų mokslininko Klaudijaus Ptomeleuso pridėjo traktatas „Geografijos vadovas“. Žemėlapiuose pateikiama apie 8000 miestų ir vietovių su jų geografinėmis koordinatėmis.

3 Lanko minutė, lanko minutė arba tiesiog minutė yra kampų, lygių vienam šešiasdešimt laipsnio (1⁄60) arba (π⁄10 800) radianų, matavimo vienetas.

4 Sekstantas, sekstantas (iš lot. Sextans – šeštoji, šeštoji dalis) – navigacinis matavimo prietaisas, naudojamas nustatyti Saulės ir kitų kosminių objektų aukštį virš horizonto, siekiant nustatyti taško, kuriame atliekamas matavimas, geografines koordinates.

5 N. A. Morozovas „Žmogaus kultūros istorija gamtos mokslo aprėptyje“.

6 Konkordatas (iš viduramžių lotynų concordatum – susitarimas – sutinku) – pagal kanoninę terminologiją, Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovo ir valstybės susitarimas, reglamentuojantis Rusijos stačiatikių bažnyčios teisinį statusą šioje valstybėje.

7 Tiriano (arba Tiriano) šekelis, stateras, yra sidabrinė moneta, nukaldinta finikiečių mieste TIR tarp 126 m. e. ir 19 d. e.

8 Doktrina – griežtai laikantis doktrinos, kylančios iš doktrinos; doktrinos aiškinimas, kylantis iš teorinių teisininkų, įstatymų, teisės normų išaiškinimas.

9 „Ebras“ – baltiminė proto evoliucija. Parazitinė įsibrovėlių civilizacija

10 Apperception – dėmesingas, prasmingas, sąmoningas, apgalvotas suvokimas. Atkreipė dėmesį ir suprato, kad matė suvokimo priklausomybę nuo subjekto asmenybės, jo praeities patirties. Tuo pačiu metu skirtingi žmonės, atsižvelgiant į jų sugebėjimą suvokti ir ankstesnę patirtį, matys skirtingus dalykus. Jie turi skirtingą appercepciją.

F. D. Škrūdnievas

versta iš tinklapio (rusų kalba) https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2307-3-369-upravlyayushchaya-dejstvitelnost