Vienintelė valdžia, kuriai galite paklusti – tai proto valdžia

   Ryšiai tarp valdžios struktūrų ir socialinių gyventojų sluoksnių laikosi ant labai plonų siūlų. Panašu, kad šis visuomenės audinys irsta mums prieš akis. Priešakyje to, kas vyksta, yra smurtas ir žmonių siekių ignoravimas. Valdžia nenori konsultuotis su žmonėmis, greičiausiai manydama, kad ir taip bus gerai. Prezidentas skiria pinigus gydytojams už darbą sveikatai pavojingomis sąlygomis, o vietose, jie daro viską, kad jiems jų neduotų. Kaip šie vergai gali gauti daugiau nei mes! Ir taip visur: visų lygių vadovai jau įpratę be sąžinės graužaties žeminti pavaldinius morališkai ir finansiškai, pripažindami šią situaciją visiškai normalia ir natūralia. O darbo įstatymai prie to tik prisideda. Tarp jaunų žmonių nepasitikėjimas dabartine valdžia ir pasirengimas protesto veiksmams yra labai aukštas, nesvarbu, kad ir kas ką besakytų.Visos valdžios institucijų pastangos stabilizuoti ekonomiką ir valdymą virsta į dulkes. Apskritai prarandama kontrolė šalimi. Daugumą klausimų, kuriuos sprendė prezidentas, kurio pasirodymas televizijos ekranuose pastaruoju metu taip pat kelia daug klausimų, gali būti išspręsti vietos pareigūnų, tačiau jie NET NE MANO apie tai.

Žmogaus prigimtis tokia, kad negali nesiekti gėrio. Ką žmonės laiko gėriu, to jie sieks visais įmanomais būdais. Tačiau tai, ką būtent žmonės laikė gėriu, priklausė ne nuo jų. Tai priklausė nuo sistemos. Nepaisant nenuilstančių žingeidžių žmonių minčių ir nuolatinės paieškos būsenos, jie vis gi anksčiau vystėsi ir dauginosi pagal programą ir tomis kryptimis bei tikslais, kuriuos įdėjo ankstesnė Sistema savo interesais, tačiau iki momento tokių likvidavimo tokios Valdymo Sistemos. Likvidavimas įvyko. Inicijuoti visiškai kiti procesai, bet šiandien mes turime ABEJOTINA ŽMOGIŠKĄ MEDŽIAGĄ, jei galima taip išsireikšti, daugumos žmonių atžvilgiu.

Kada jums pasirodys, kad tikslas nepasiekiamas,

nekeiskite tikslo – pakeiskite savo veiksmų planą.

Aš nesiimu prognozuoti, kokia bus pasaulio išvaizda ir įvaizdis Žmonijos net ateinančiais dešimtmečiais, tačiau esu giliai įsitikinęs tuo, kad žmonėms bus daug lengviau pereiti į naują būseną, jei norite, į naują etapą savo vystymosi ir virsmo kaip žmogaus, jeigu jie pasirodys pakankamai ginkluoti ne tik konkrečiomis žiniomis, bet ir tam tikra ideologine paradigma. Dvasiniam žmogaus pasauliui reikės tam tikro nusistatymo, orientacijos į naują vertybių struktūrą, antiek nepanašią į šiuolaikinę, kaip struktūra vertybių Graikijos poliso gyventojų buvo nepanaši į požiūrį australopitekų, išėjusių prieš tris milijonus metų iš atogrąžų miškų į nesvetingą ir pavojingą savaną.

Mes kiekvieną dieną mąstome apie įvairius dalykus. Tačiau gyvename

jokiu būdu ne dėl mąstymo, bet ir vargu ar mąstome tam, kad gyventi.

   Kai rašai, tai dėlioji viską po lentynėles visą tai, ką sukaupei, bet ne sudėliojai į vietas. Tai padeda suprasti daugiau pačiam. Visiems patariu pradėti rašyti. Rašyti savo mintis. Nesvarbu, perskaitys tai kas nors, ar ne. Svarbiausia – tai padarys tvarką jūsų galvoje. Atves visas mintis į sistemą ir galbūt, pas jus susidės labiau tvarkingas pasaulio vaizdas, nei dabar matote ir įsivaizduojate, ir svarbiausia – galėsite juo pasidalinti su kitais. Tai padės ir jums, ir tiems, su kuriais pasidalinote, bent kiek suprasti kas vyksta prieš jūsų akis priimant tolesnius sprendimus. Žinoma, galvoti ir mąstyti iš principo sunku. O dar sunkiau – pamąstyti apie tai KAIP TU GALVOJI. Tačiau visų sunkiausia kalbėti apie tai, ką tu galvoji apie savo mintis. Todėl rašykite, bet palikite laiko apmąstymams; o kai ateis laikas, nustokite mąstyti ir PRADĖKITE VEIKTI.

Tyrimo pradžioje žmogus visada susiduria su klausimu:

koks tikslas, kurį aš noriu pasiekti? Kai tikslas nustatytas,

tai reikia nuspręsti, kuriuo keliu lemta prie jo eiti ir ką reikia

pasiimti su savimi. Kokie sunkumais gali pasitikti ir kokiomis

kalbomis teks aiškintis.  Tačiau kartu su paprastais ir suprantamais

klausimais, dažnai kyla klausimų, ties kuriais paprastai

nesusimąstoma.  Šito nenutiktų, jei žmogus galvotų ne tik

apie tikslą, bet ir apie ateitį savo kūrinio.  O ateitis nustatoma toje

infrastruktūroje, kuri kuriama žmogus pakeliui siekiant savo tikslo.

Čia išdėstyta tik mano nuomonė. Ją reikia suprasti. Tikėti niekuo

ne reikia.  Aš remiuosi į suprantančius, o ne į tikinčius …

   Kurdami perėjimo strategijas į naują etapą mūsų su jumis vystymosi šiandieniniame, šiuolaikiniame pasaulyje, nustatant kelius išvedimo žmonių iš tokios būsenos, kurioje jie atsidūrė šiandien ne savo valia, visų pirmiausia reikia suprasti ir atsižvelgti į išreikštas pirmines pasekmes, kurios privedė visus mus prie to.  Ir kaip pasekmė – būtina formuoti prevencines strategijas iš anksto, nustatyti ir ruošti tokius veiksmus, kurie neišvengiamai ir be nukrypimų atvestų tik į reikiamus įvykius, įgyjant savo įveikimais harmoniją su bendraisiais tikslais chronoproceso Pereinamojo laikotarpio.

Tam kad „prasiskverbti“ į tekstą (jo „vidinį gyvenimą“),
mes turime stoti arba į poziciją autoriaus, kuriančio šį tekstą,
arba į poziciją skaitytojo, kuris šį tekstą suvokia. Tačiau
yra dar ir tam tikras „trečias kelias“ , aplenkiant dvi
nurodytas pozicijas. Man atrodo, kad toks trečiasis kelias
gali būti pasiekiamas tik tam, kuris stojo į Pažinimo kelią.

Pačioje pradžioje viskas visada atrodo sudėtinga. Bet paskui viskas tikrai susitvarko. Du paskutiniai mano straipsniai iš 369 serijos (11 ir 12) ir ne tik jie sukėlė daug atsiliepimų, tačiau pagrindinis skaitytojų skundas – sunkumas suprantant tai, ką aš noriu perduoti žmonėms. Mano nuomone, reikia suvokti medžiagą ir jos užduotis, kaip visuma, kaip vieno tūrio struktūrą, kuri kuriama su tikslu, “supurtyti skaitytoją”, bet tuo pačiu metu NE VARŽO mąstant, pastūmėti linkme, kuri atrodo perspektyvi. Galima pažymėti šį procesą kaip globėjiškumu, tuo pačiu ir pačiam žodžiui suteikiant labiau aktyvesnę pradžią už pasauliečiams žinomų materialių palaikymo komponentų – vaizdinių „neįgalių senukų“ ar „nesuvokiančių jaunuolių“, kuriuos reikalinga nulaikyti ant vandens arba įkomponuoti į kokias nors patikimas vėžes egzistavimo, besiskiriančias ne daugiau, nei laipteliu materialinės gerovės, formuojančio vartotojišką lygį.

     …Iš žinių tik tos turi reikšmę, kurios buvo įgytos su tikslu formuoti supratimą …

      „Gyvenimas pats viską sudeda į savo vietas“, – nurodo mums visuotinai priimta išmintis. Taigi ji ir pradėjo viską dėlioti. Ir mes staiga ėmėme suprasti, kaip tikri kosmofiziniai gamtos procesai ilgus šimtmečius išlaikė žmonių sąmonę neišmanymo ir ištvirkavimo būsenoje. Tiesa, šiuo metu mes savo Sąmonei nė kiek nesame dėkingi už tai, neatsitiktinai įvykdytą būtent šiuo metu tam tikrą „stebukladarystę“,, o suvokiame tai kaip stebuklingu būdu (daugiausia interneto dėka) atvirą prieigą prie nuslepiamos, nuo mūsų informacijos, kaip „praregėjimą“, mūsų nuo nesupratimo to, kas vyksta, mūsų NEPASIRUOŠIMO  panašiam. Bet tai kol kas ir būtent dabar. Supratimas viso gilumo procesų ateis tik tiems, kurie jau laiko rankose pažinimo kastuvą  ir išmoko juo bent tam tikru mastu naudotis.

Visuomenė – tai iš tikrųjų sutartis, bet sutartis aukštesnės eilės. Į ją nereikėtų žiūrėti kaip į komercinę sutartį perkant pipirus, kavą ir tabaką ar bet kurią kitą panašią sutartį, sudaryta dėl praktinių priežasčių arba siekiant įgyvendinti nedidelius, trumpalaikius interesus, kuri gali būti nutraukta vienos iš šalių įgeidžiu. Valstybė, bet ne šiandieninė, o tokia, kokia ji turėtų būti – reikalauja pagarbos, nes tai – sąjunga, kurios tikslas nėra patenkinti gyvūniškų poreikių ar sprendimas nereikšmingų ir laikinų problemų. Ši sąjunga, kurioje turi vystytis visi mokslai ir menai, visos dorybės ir tobulybės. Todėl visuomeninė sutartis sudaroma ne tik tarp dabar gyvenančių, bet tarp dabarties, praeities ir ateities kartų.

Šiandien visiems mums, stebintiems, kas vyksta, jaučiant visa tai ant savęs, labai sunku įvertinti ir suvokti šio įvykio revoliucinį globalumą (globalų sunku įvertinti jo vykimo momentu). Bandymas įsivaizduoti tai pasirodys melu – juk įsivaizduoti rytojaus realybę dabar galima tik šiandienos protu. Tai bus ne rytojaus realybė, o APGREIDAS ŠIANDIENINIO. Priežastis ta, kad dabartis tik iš dalies seka iš praeities. Antra dalimi ji seka iš ateities. Mirksnis dabarties yra tarsi kontaktas judančių vienas link kito procesų – vienas iš praeities, kitas iš ateities. Tokiame įsivaizdavime dabartinio laiko nėra, NIEKAS NE JUDA… Yra tik keičiančios viena kitą būties akimirkos. Kad žinoti, koks bus kitas būties mirksnis, reikia žinoti ne tik tai, kas jau buvo (praeitis), bet ir kas bus (ateitis). Mes juk geriausiu atveju žinome praeitį. Kas eina iš ateities – mes nežinome. Reiškia – ne galime numatyti kito mirksnio dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių negalime numatyti vandens būklės per ateinantį laikotarpį, jei nežinome, pavyzdžiui, jis bus dedamas į šaldiklį arba ant karštos viryklė.

Mes visi skubame stebuklų,
Bet nėra nieko nuostabesnio
už tą žemę po dangumi,
Kur tavo namo stogas…

Visiems mums, dabar gyvenantiems, nepaprastai pasisekė būti dalyviais istorinio momento atkūrimo mūsų planetoje tikrųjų sąlygų mūsų normalios būties. Mūsų akyse eina itin plataus masto savo gyliu ir esme, laiku ir erdve, sudėtingumu ir juvelyriniu tikslumu PROCESAI  TIKROS PERTVARKOS  kaip mus supančios gyvybę palaikančios aplinkos, kaip ir pačių mūsų, – vykstantis esme savo kol kas be mūsų tinkamo suvokimo. Visa tai vyksta BE MŪSŲ GALIMYBĖS daryti įtaką tam, kas vyksta. Tai reikėtų priimti kaip savaime suprantamą dalyką, nedarant staigių išvadų, net pasikliaujant ta informacija, kuri teka begaliniu srautu ir kurią, žinoma, suprasti yra be galo sunku. Tai reikėtų būti priimta kaip savaime suprantamas dalykas, nedarant staigių išvadų, net pasikliaujant ta informacija, kuri teka begaliniu srautu ir kurią suprasti, žinoma, jei yra noro, – be galo sunku.

– Neliūdėk, – pasakė Alisa. – Anksčiau ar vėliau viskas paaiškės. Viskas susidėlios į savo vietas ir išsidėstys vieną gražią schemą, kaip nėriniai. Taps aišku, kam visko reikia, nes viskas bus teisingai…

„Jei jūs nesidomite politika, tai nereiškia, kad politika nesidomi jumis. Ši citata, kurią kažkodėl mėgstama priskirti Bismarkui, iš tikrųjų priklauso kitam – Atėnų Periklui. Bismarkas perfrazavo ją taip: “Jei jūs nedalyvaujate politikoje, tada politika užims jumis. ” Todėl, kaip ir žadėjau, – apie politiką. Apie šiandienos politiką, ir kur tai mus atves, jei mes NE SUVOKSIM, realybės vykstančiame.

Pavardžių daug, o vardų – nėra!

Kaip gi įsivaizduoti mūsų ateitį? Nagi dėl paprastumo supratime, apie kurį nuolat prašo skaitytojas, būsimąją pasaulio tvarką įsivaizduokime kaip lauką, kuriame ganosi karvės, valdomos ganytojo. Laukas – mūsų planeta. Karvės – valstybės. Ganytojas – išorinė jėga. Jei du pirmieji elementai būsimojo paveikslo yra – planeta ir valstybės joje, tai išorinio nėra, tiksliau, ji yra, tačiau didžioji dauguma apie tai net neįtaria, nes geriausiu atveju mano, kad tai yra Dievas. Užduotis dėl savo masto atrodo fantastiška. Neskaitant emocijų, užduotis turi labiau inžinerinį, o ne metafizinį sudėtingumą.

Visos mūsų teorijos – tai ne kas,

kita, kaip apibendrinimas

patirties, stebimų faktų!

Dabartinė civilizacija – didžiulė drobė pavadinta “Akli veda aklus”.  Mes laikome save giliai civilizuotais, labai dvasingais ir visais atžvilgiais išsivysčiusiais. Mes didžiuojamės savo pasiekimais meno ir mokslo srityse. Tačiau realybėje mes – šiuolaikiškai apsirengę, pašlakstyti madingu odekolonu laukiniai. Kaimynai šioje planetoje mums – priešai. Ir lyg priešistorinė gentis, mes drąsiai mušame sau plaštaka į patriotinę krūtinę, mojuodami branduoline lazda ir gąsdindami priešą nenumaldoma kumščių galia. Vis dar negalime suvokti paprastos maksimos: stiprybė – ne kumščiuose, ji – gerume, sumanume, žiniose (tavo žiniose, o ne kažkieno, kad ir iš kokių didžių vardų šios žinios ne kiltų) ir mokėjime padėti. Mes negalime suprasti paprastų tiesų, kurios glūdi paviršiuje. Pavyzdžiui, tokių – jokių įžeidimų valdžios NE EGZISTUOJA. Valdžios įžeisti neįmanoma – tai ne asmenybė, ji neturi jausmų. Valdžia gali būti tik paveikta kritikos. Kartu nėra jokios „sveikos“ ir „nesveikos“ kritikos – kritika ir tiek. Mums iš visų pusių, kas tik netingi, pasakoja visomis spalvomis apie valdžią ir kokia ji pas mus stipri ir naudinga, visiškai nesuprasdami, kas gi tai tokio? O valdžia PIRMOJE EILĖJE išreiškiama kaip valdžia virš sąmonės. Ir tik po to teritorijos ir ekonomikos. Jei valdovas neturi valdžios sąmonei, jis yra ne valdovas, o ūkio prižiūrėtojas, kurį bet kuriuo momentu pakeičia tie, kurie turi valdžią sąmonei.

Kol jūs neišmoksite elgtis su irklais,
nėra prasmės keisti valtį…

   Daugelis žmonių tikrai nesitikėjo, kad jiems teks stebėti tokius žmogaus pokyčius laike, tarsi jų vaikystė prabėgo viename pasaulyje, o dagyvena jie visiškai kitame kitų žmonių pasaulyje. Todėl postžmogus1 jiems klausimas NE TUŠČIAS, o labai reali problema „persikėlimas“ iš patogaus savo tėvų pasaulio į kitų žmonių pasaulį, priprasti prie jų, gyventi tarp jų. Netgi išoriškai – jų veidai, mimika o jau buitis… visiškai kitokie, nei tų žmonių, kurie juos augino, mokė ir kuriuos vis dar myli. Gelbėjo juos nuo naujojo atmetimo tik mokslas, davęs pasirengimą priimti naujas tautiečių kartas ir gyventi tarp jų remdamasis mokslinės ir psichologinės prognozės medžiaga ir jų ypatybėmis ir savybėmis. Naujoji karta ne prastesnė ir ne geresnė už išėjusiųjų kartas- ji tokia, koks laikmetis kieme.

Nėra pasaulyje nieko tokio,

ko nebūtų galima pataisyti.

Tai ką gi mums visiems daryti? Štai mes tobulėjame, tobulėjame, tampame geresni, protingesni, malonesni, o kaip tai malonu, kai kas nors priima už tave sprendimą. Vilkė sako savo jaunikliams: „Kąskite kaip aš“, – ir to užtenka. O kiškienė moko kiškiukus: „Sprukite kaip aš“, ir šito taip pat užtenka, bet žmogui – tai reikia ką nors pasakyti ir patarti – ką jam daryti šiandien, šioje visiškai NESUPRANTAMOJE visiems mums situacijoje, įvykiuose, kurie ne pasiduoda mūsų apmąstymui, kaip priimti pokyčius gamtoje, kurių negali paaiškinti nei Hidrometeorcentras, nei žilaplaukiai „akademikai“. Kartoju ir kartosiu – VISKAS, ŠIANDIEN  BEVYKSTANČIO, ir kas įvyks ateityje, įsitikinęs, dabartinio mokslo ir politikos, vykdomu konkrečių žmonių, apie kuriuos mes kalbėjome ankstesniame straipsnyje, – NE GALI būti paaiškinta. 

Mes

tyrinėjame savo

Smegenis savo

nuosavomis Smegenimis.

Suprasti galima tik tai, ką galima užfiksuoti. Tai galima padaryti tik su tuo, kas turi požymius: savybes, specifikacijas, koordinates, formą, masę, svorį, energiją ir pan. Kas neturi požymių, to NEGALIMA UŽFIKSUOTI. Ko negalima užfiksuoti, to negalima pavadinti egzistuojančiu. Ką negalima nustatyti egzistuojančiu, to NEGALIMA SUPRASTI. Bet kuri pasaulio dalis, nuo elementarios dalelės iki galaktikos, nuo bakterijos iki žmogaus, – tai tam tikras objektas ir reiškinys, dydis. Tai galima užfiksuoti, aprėpti ir suprasti. Tačiau Pasaulis ir Valdymo Sistema (VS) visu šiuo pasauliu, kaip viena visuma, – tai NE DIDUMA, O BEGALYBĖ. Iš esmės to negalima apimti, nes tai nėra dydis. Ji – vienintelis dalykas, kas negali būti vadinamas egzistuojančiu ne todėl, kad jos nėra, o todėl kad JI DAUGIAU EGZISTAVIMO ir netelpa į sąvoką „egzistavimas“, nes ji neturi jokių ženklų, savybių, kokybių ir koordinačių. Jos jokiais žodžiais negalima pažymėti, nes bet koks apibrėžimas nubrėžia ribą, tuo tarpu ribotumas peržengia bet kokias ribas.

    Alisa: Kaip galima laimėti, praradus bet kokią viltį?

Skrybėlė: Iš pradžių mes prarandame bet kokią viltį, o paskui viskas klostosi kuo puikiausia.

Alisa: Tačiau viltis miršta paskutinė.

Skrybėlė: Cha cha chaa! Ištruk iš nelaisvės savo šablonų. Manai, už vilties ribos egzistuoja tik netektis? Tiesą sakant, tik praradę paskutinę viltį galite tapti tikrai laisvi. Niekas tavęs nebestabdo, tau tampa vis vien, ir tu gauni pagaliau galimybę susitelkti ties mintimis apie tai, ką reikėtų daryti, o ne apie tai, kas dabar bus. Todėl, kai miršta viltis, žinok – viskas tik prasideda, ir elkitės kitaip.

Alisa: Elgtis kitaip nei kas?

Skrybėlė: Nesvarbu. Už bet ką. Už save, pavyzdžiui. Viltis yra įpročio pasekmė – mirtina būsenos išlaikymo inercija. Nužudyk viltį.

Lewisas Carrollas

                             Dabartinė civilizacija – didžiulė drobė pavadinta ,,Aklieji veda aklus“. Mes laikome save giliai civilizuotais, labai dvasingais ir visais atžvilgiais išsivysčiusiais. Mes didžiuojamės savo pasiekimais meno ir mokslo srityse. Tačiau iš tikrųjų mes – šiuolaikiškai apsirengę, apšlakstyti madingu odekolonu laukiniai. Kaimynai planetoje mums – priešai. Ir kaip priešistorinė gentis drąsiai mušame sau plaštaka į patriotinę krūtinę, mojuodami branduoline lazda ir gąsdindami priešą nenumaldoma kumščių jėga, gyvendami mūsų pačių sukurtame pasaulyje, kur laidotuvės svarbesnės už mirusiuosius, kur vestuvės – svarbiau už meilę, kur išvaizda – už protą. Mes gyvename pakuočių kultūroje, kuri niekina turinį… Vis dar negalime suvokti paprastos maksimos: jėga – ne kumščiuose, ji – gerume, prote, pažinime (tavo žiniose, o ne kažkieno tai, kad ir kokie dideli bebūtų vardai šių žinių) ir gebėjime padėti. PRAEITIS IŠEINA, nauja laukia tų, kas nori tai Pažinti. Nieko atsitiktinio ar nefunkcionalaus tame, kas šiandien vyksta – nėra.

Parazitizmas – tai vienas iš tipų tarpusavio egzistavimo organizmų. Reiškinys, kai du ar daugiau tarpusavyje nesusiję, filogenetiškai, genetiškai nevienalyčiai – egzistuoja ilgą laiką ir tuo pat metu yra antagonistiniuose santykiuose.

Mes, žmonės, šiandien turime reikalą su nauja realybe, kurios atžvilgiu turime priimti suderintus sprendimus. Kad patikslinti, apie ką eina kalba, patartina prisiminti kai kurias banalias aksiomas „darbo su pacientu“, išdėstytas sistemingai, nes šios gerai žinomos aksiomos ateinančiais metais gali būti pakeistos kitomis, ŠIANDIEN NEPRIIMTINOMIS  visa žmonių bendruomenei. Kokios tiksliai? Žmonių ateities klausimą pabandysiu aptarti iš savo supratimo apie tai, kas vyksta, ir savo gyvenimo patirties pozicijų kaip ir politikoje, taip ir psichologijoje, ir taip vadinamojoje politologijoje išstumiančioje filosofiją. Todėl tekste gali būti svarstymų, kurie kai kuriems skaitytojams, tiems, kurie dar nėra susipažinę su 369 straipsnių serija, yra neįprasti ir net netikėti.

                                      Drąsa – tai pasipriešinimas baimei
                      ir baimės kontrolė, o ne baimės nebuvimas.
     Pagrindinis žodis šiuolaikiniame pasaulyje – tai žodis „baimė“. Pažiūrėkite, kokie valdomi mes tampame baimės akivaizdoje. Lyderiai visuose lygiuose – nesvarbu, ar tai miestas, ar visa šalis – naudoja baimę, kad kontroliuotų mus. Baimė mus ėda kartu su žarnomis. Ir mes vis labiau ir labiau prisitaikome prie gyvenimo nuolatinėje baimėje: terorizmo baimės, skurdo baimės ir nežinomybės baimės. Baimė – tai pagrindinė mūsų gyvenimo problema, mūsų visuomenės, viską praskverbianti, lipni, viską persmelkianti, viską apgaubianti baimė. O pagrindinė baimė Rusijoje – tai NE BAIMĖ fizinio skausmo, ne smurto baimė, ne baimė eiti pas odontologą, ne baimė daryti operaciją, nors visa tai be galo nemalonūs dalykai. Pagrindinė baimė – baimė prieš valstybę. Prasideda ši baimė dar darželyje, kur mažytės būtybės susiduria su mokytojais, iškreipiančiais jų sielą, moralę, valią. Paskui pagal paveldėjimą tai pereina į mokyklą, tada į darbą. Tai baimės prieš policijos pareigūną, dabar vadinamą policininkais, ir taip vadinamosiomis „kompetentingosiomis institucijomis“.

Neverta kaltinti klouną už tai, kad jis elgiasi kaip klounas.

Geriau paklausti savęs, kodėl jūs vis dar einate į cirką…

  Politinės visuomenės sudėtis programos rėmuose „Smegenų genotipų vystymas“ buvo pagrįsta griežta konkrečios žmonių bendruomenės psichologine specializacija. Kiekviena bendruomenė atliko tik savo, skirtą jai funkciją politiniuose procesuose, vykusiuose Senosios Valdymo programos rėmuose ir ypatumais sukurtų socialinių valdymo konstrukcijų arba gėrio skirstymo per kokią nors nuosavybės formą. Mistinis poveikis visų sugalvotų „-izmų“ ar kiti is(z)torikų ir teoretikų bandymai juos panaudoti kaip pagrindą padalijant visos is(z)torijos į bet kokio tipo civilizacijas – visa tai, kaip mes su jumis jau suprantame, – neobjektyvu, taip, kaip TAI IR YRA pasekmė tikrų žinių stokos apie anksčiau realybėje įvykusius procesus VALDYMO IŠ IŠORĖS vystymu liaudies, automotoriškumas kurių šiandien yra viena ar kita forma. Maža to, pats informacinis-technologinis valdymo procesas savo seka kiekviename etape buvo beveik identiškas. Be pokyčių diktuojamų Sistemos pažinimo lygio ir atitinkamo jam technologijų išsivystymo lygio prekių ir paslaugų gamybos, o taip pat valdymo struktūrų organizuojant gamybą ir paskirstymą gėrio smurto pagrindu, kaip pasekmė ir produktas programos įgyvendinimo Smegenų genotipų vystymo, nieko reikšmingesnio žmonių pasaulyje NE KEITĖSI. 

Norėdami įdėti ką nors būtino į galvą, pirmiausia turite atlaisvinti vietos,

išmesdami iš jos viską, kas nereikalinga …

             Kas tai valdžia? Iš kur atsirado ir kodėl ši žmonių valdymo „konstrukcija“ buvo naudojama ir tebenaudojama? Kas tai per konstrukcija ir kodėl būtent tokia konstrukcija?

            Įsivaizduokite dvi įmones. Viename direktorius yra nuolatinis, kitoje – laikinas, 4-5-6 mėnesiams, nustatomas per visus veikiančius rinkimus (panašius į populiariuosius). Direktoriaus kėdės jis negali užimti ilgiau nei dvi kadencijas, tai yra išeina, daugiausia po 8-10-12 mėnesių. Jei kiti dalykai nesikeičia, pirmoji įmonė turėtų būti efektyvesnė už antrąją. Bet jei pastaroji yra veiksmingesnė, kaip tai paaiškinti? Jei vadovausimės tuo, kad jokia gamyba NE GALI egzistuoti su tokia aukščiausio lygio personalo kaita, tada mums rodomas triukas. Iš tikrųjų valdžia šioje klestinčioje gamykloje yra nuolatinė, bet jai kažkodėl naudinga NE DEKLARUOTI apie save, naudinga teikti fiktyvių rinkimų sukurtus valdžios veikėjus. Išlaikydami proporcijas, suprantate, kad šalies valdovą keisti kas 4-5-6 metus yra tas pats, kas keisti įmonės generalinį direktorių kas 4-5-6 mėnesius. Esant tokiai kaitai sistema NE GALI išsisaugoti. Jei tai išlieka, tai reiškia, kad už laikinųjų darbuotojų nugaros yra nuolatinė nepašalinama jėga, nepriklausanti nuo jokių rinkimų. Štai ji ir YRA REALIOJI VALDŽIA.

Formuojant iniciatyvias strategijas nereikėtų pasikliauti tik teoriniais pamąstymais, nes yra tam tikrų bruožų ir klausimų, kurių požiūris ir svarstymas turėtų būti grindžiamas daugelio dabartinės viešojo administravimo struktūrų specialistų kartų sukaupta praktine patirtimi. Be abejo, jų patirtis yra vertinga, o praktiniai įgūdžiai ne tik naudingi, bet būtinai pritaikomi, nes tai elementas istorinės vadybos mokyklos.

Kuo didesnio masto keliama tema ir kuo ji gilesnė, tuo stipriau žmonės gina jiems įprastas tiesas. Nedaug kas sugeba išgirsti kritiką savo elementarių tiesų. Nenuostabu, kad R. Dekartas sakė, kad pagrindinė kliūtis kelyje į naujas pažiūras ir žinias – MŪSŲ ABĖCĖLINĖS TIESOS. Kas jums patinka, tame jūs pliusus pervertinsite, o minusus sumenkinsite. Kas jums nepatinka, tame, atvirkščiai, minusus pervertinsite, o pliusus menkinsite.

Yra tokių kliedesių, kurių negalima paneigti. 

Reikia pranešti klydusiam protui tokias žinias, kurios jį apšviestų. 

Tada kliedesiai išnyks savaime.

Pasaulyje nėra problemų, kurių sprendimas strigo dėl pinigų stygiaus. Visi stoja dėl idėjų stokos. Priežastis ta, kad protą sieja nekintančios, elementarios, amžinos ir akivaizdžios tiesos. Jis negali peržengti jų nubrėžtų ribų, o nauja visada yra už žinomo ribų. Tai, kas yra rėmuose, geriausiu atveju – senų tiesų atnaujinimas, bet visai ne naujas. Tačiau būtent šiandien būtina KAI KURIEMS PRIMINTI  ir daugeliui pasakyti – iš kur ir iš kurios „dėžutės“ ištraukta ir nuvalyta nuo istorinių dulkių, ką bando pritaikyti visi, maną esantys strategais vadinamojo «naujojo pasaulio» kūrimo ir nesupranta, kad visi jų bandymai – bergždi.

Stereotipinis mąstymas – pagrindas nestereotipiniam, tarsi išlaisvinimas jam erdvės ir laiko. Bet jei stereotipinis mąstymas – jau išspręsta protinė operacija, nestereotipinis – sprendimas, paremtas daugiau ar mažiau žinomais atskaitos duomenimis, tai kas yra staigus supratimas, įžvalga – kūrybiškumas? Staigus supratimas ir įžvalga vis dar numato žinias, galbūt, ne visada iki galo suvoktas.

   Mąstymo pagrindų griūtis reiškia, kad žmogus yra uždarytas į kasdienių įrodymų narvą. Tai galima palyginti su Niutono fizika. Tai puikiai tinka nūdienos reikalams. Skaičiavimai, kuriais statomi tiltai, kuriami automobiliai ir siuvami batai, – visi jie padaryti Niutono mechanikos pagrindu. Tačiau ši mechanika dėl savo prigimties neleidžia nusileisti nei pakilti į kitą aukštą. Ji nustato žinių ribą.

    Jei ne kvantinė fizika, kuri parodė, kad mechaninis – priežastinis ryšys, prie kurio esame įpratę, nėra šventa tiesa, kad įvykiai gali NE TURĖTI priežasties mūsų supratimu, kaip tai matyti kvantiniame pasaulyje, mes ant Niutono fizikos niekada NEIŠEITUME iš ribų kasdieninio akivaizdumo; nenusileidę žemiau atomo, į mikrokosmosą, ir nepakilę aukščiau Niutono dangaus mechanikos, į makrokosmosą; nesužinotume, kad materija – visai ne tai, ką sako mūsų pojūčiai. Mes nekeltume klausimo: o kas gi yra pasaulis? Mums ir taip būtų „viskas aišku“. Mūsų tiesa būtų buitinis akivaizdumas.

Šiuos straipsnius (29_369—31_369) skiriu didžiojo Rusų mokslininko Nikolajaus Levašovo atminimui.

Kartais naudinga atmesti visas tiesas. Suabejoti tuo, kas nekelia abejonių. Ištrūkti iš koridoriaus vadinamųjų bendrų tiesų, kurios atrodo akivaizdžios tik todėl, kad niekas apie jas tinkamai nepagalvojo.

Visais amžiais žmonės stengėsi aprėpti realybę, sisteminti ją, sudėlioti į lentynas ir suprasti, užduodami sau klausimus – juk kai yra klausimas, yra galimybė rasti atsakymą; kai nėra klausimo, nėra galimybės rasti ir atsakymo. Mūsų logika ir protas ir šiandien STATO SAVO TEIGINIUS, pradėdami nuo aksiomų – ​​tiesų, kurios laikomos savaime suprantamomis dėl jų «akivaizdumo». Tačiau neprieštaraujantis mąstymas pakankamai išsamiais ir gausiais klausimais (sistemomis to, kas vyko ar kas vyksta) – neįmanomas. Todėl logika –  IŠ PRINCIPO NEVYKUSI IR NETINKAMA priemonė tokiai užduočiai. Mums norisi manyti, kad balta – visada balta, o juoda – visada juoda. Mums nesąmoningai norisi tikėti, kad informacija, kuri verčia suabejoti tam tikromis tiesomis, yra tušti žodžiai, bandymas atrodyti protingu ar sofistika. Kaip rašė Nyče, –  «išsižadėjimas klaidingų sprendimų būtų išsižadėjimas nuo gyvenimo»¹.

Kaip lengvai žmonės patiki vaizdiniu,

išoriniu apvalkalu, kurį taip paprasta sukurti…

Ar žinote, kas paprastai stato gražiausius fasadus? 

Tie, pas ką po šiuo fasadu slepiasi labai tamsios paslaptys…

O žavingiausia – kai šie žmonės su fasadu patys pradeda tikėti,

kad myli jį, o ne susikurtą vaizdinį.

Esame įpratę manyti, kad pagrindinė smegenų funkcija yra mąstymas. Dažnai girdime, kad «smegenys reikalingos tam, kad galvoti…». Be to, pastaruoju metu labai populiari mintis, kad «realybė, kurią stebime, yra mūsų smegenų produktas ir priklauso nuo mūsų mąstymo».

Visuomenė vystosi, o žmonės vis dar bando suvokti šiandienos tikrovę,

naudodamiesi pasenusiomis, bet pažįstamomis sąvokomis. 

Mes visada esame priklausomi nuo sąvokų ir jų sukuriamų vaizdų,

nepriklausomai nuo to, ar šios sąvokos mums tinka, ar ne. 

Žmogus išleidžiamas tik tada, kai jis pagimdo savyje naujas sąvokas ir juda į priekį,

plėtodamas savo koncepcijas, kad suprastų šiandienos pasaulį.

Formuojant iniciatyvias strategijas nereikėtų pasikliauti tik teoriniais pamąstymais, nes yra tam tikrų bruožų ir klausimų, kurių požiūris ir svarstymas turėtų būti grindžiamas daugelio dabartinės viešojo administravimo struktūrų specialistų kartų sukaupta praktine patirtimi. Be abejo, jų patirtis yra vertinga, o praktiniai įgūdžiai ne tik naudingi, bet būtinai pritaikomi, nes tai elementas istorinės vadybos mokyklos.

Kuo didesnio masto keliama tema ir kuo ji gilesnė, tuo stipriau žmonės gina jiems įprastas tiesas. Nedaug kas sugeba išgirsti kritiką savo elementarių tiesų. Nenuostabu, kad R. Dekartas sakė, kad pagrindinė kliūtis kelyje į naujas pažiūras ir žinias – MŪSŲ ABĖCĖLINĖS TIESOS. Kas jums patinka, tame jūs pliusus pervertinsite, o minusus sumenkinsite. Kas jums nepatinka, tame, atvirkščiai, minusus pervertinsite, o pliusus menkinsite.

Neįmanoma įtikinti žmogaus į tą, ką jis SĄMONINGAI NEIGIA. Tai taikoma net mokslui. Kaip kartą pasakė Maksas Planckas: «…mokslas vystosi nuo laidotuvių iki laidotuvių». Seno nešėjai neužleidžia vietos naujam ne todėl, kad mato klaidas, o todėl, kad jiems tai NE PATINKA. Jei žmogus, spaudžiamas faktų ir logikos, sutinka su tuo, su kuo jis nenori sutikti – tai NIEKO NE KEIČIA. Po trumpo laiko jis pamirš įrodymų bazę, kuri privertė jį persigalvoti. O įsišaknijusių jo pasąmonėje jausmų jis NIEKADA NE PAMIRŠ. Nereikėtų manyti, kad idėja daro įspūdį net ir kultūringam protui tik tuomet, kai buvo įrodyta, kad ji teisinga. Tuo nesunku įsitikinti būtent šiandien, stebint, kaip mažai įtakos daugumai žmonių daro net patys nenuginčijamiausi įrodymai. Įrodymai, jei jie labai ryškūs, gali pastebėti koks nors išsilavinęs žmogus iš minios, tačiau naujokas, būdamas pasąmonės galioje, vis tiek labai greitai grįš prie savo pirminių pažiūrų. Jei pamatysite jį po kelių dienų, jis vėl pateiks jums visus savo ankstesnius argumentus ir tomis pačiomis sąlygomis, nes yra paveiktas ankstesnių idėjų, ypač tų, kurios nuolat semiasi iš «internetinės informacijos», lavinos, kuri tapo jausmais; būtent pastarieji ir yra gilūs mūsų kalbų ir veiksmų varikliai.