Ir ankstyvą rytą šmėstels už borto…

...Iš žinių tik tos turi reikšmę, kurios buvo įgytos su tikslu formuoti supratimą …

      „Gyvenimas pats viską sudeda į savo vietas“, – nurodo mums visuotinai priimta išmintis. Taigi ji ir pradėjo viską dėlioti. Ir mes staiga ėmėme suprasti, kaip tikri kosmofiziniai gamtos procesai ilgus šimtmečius išlaikė žmonių sąmonę neišmanymo ir ištvirkavimo būsenoje. Tiesa, šiuo metu mes savo Sąmonei nė kiek nesame dėkingi už tai, neatsitiktinai įvykdytą būtent šiuo metu tam tikrą „stebukladarystę“,, o suvokiame tai kaip stebuklingu būdu (daugiausia interneto dėka) atvirą prieigą prie nuslepiamos, nuo mūsų informacijos, kaip „praregėjimą“, mūsų nuo nesupratimo to, kas vyksta, mūsų NEPASIRUOŠIMO panašiam. Bet tai kol kas ir būtent dabar. Supratimas viso gilumo procesų ateis tik tiems, kurie jau laiko rankose pažinimo  kastuvą ir išmoko juo bent tam tikru mastu naudotis.

 

Pats savaime supratimas formavimo šiandieninės kasdieninės realybės procesų atrodo jau labiau išplėstai ir plačiau, nei apie tai skelbia visos Žiniasklaidos kartu paėmus. Ir tai pateikiama kaip tam tikri procesai, susiję su kosmofizika, o ne su ankstesniais filosofiniais „spėliojimais ir žongliravimu“ rėmuose tos pačios filosofijos su kategorijomis – apie nieką teisingą. Būtent toks supratimo būdas leis mums ateityje daug ką suprasti ir priimti (arba nepriimti, atmetant kaip nereikalingą ir, galbūt, net žalingą) ir išreikšti savo prielaidą ne tik apie konstruktyvią esmę to, kas vyksta šiandien, bet ir apie esmę mūsų praeities savo daugiakryptingume. Kalba eis ir apie genotipus Smegenų, ir apie mentalitetą ir su juo siejamą Sąmonę ir Protą, kurie buvo naudojami mus valdant ir sukūrimą realybių, vykusių ankščiau ir vykstančių šiuo laiku garantuojant ateičiai kitu pažinimo lygmeniu atsiriboti su mūsų Sąmonės pagalba ankščiau išgalvotų iliuzijų, nuolankios beprotystės įbruktos prieštaringų ortodoksinių dogmų, besiremiančių į įteigtą mums ankščiau gyvulišką parazitizmą ir PRIEVARTĄ VISA KAME, tame tarpe ir visose sferose mūsų gyvenimiškos praeities būties.  Įstumti į kampą vykstančių procesų, dabartiniai pseudo lyderiai perėjo į būsena žviegiančios isterijos dirbtinai sukurtos penktosios karo erdvės srityje, tai yra „Kibererdvės“ ir „Dirbtinio intelekto“, gąsdina ir nustelbia Sąmonę ir Protą žmonių, bjauriu melu visa kame. Praeities didelio masto karai su tradicinėmis priemonėmis naikinančiomis viską ir visur išėjo į tą pačią praeitį, išlaikydami bauginimo elementus per atvirai demonstruojamą trigubą fašizmą. Atsižvelgiant į tai, visi protu supranta, kad juokinga gyventi taip, kaip mes gyvename, tačiau toliau gyvena tiksliai taip, kaip mano, kad tai yra juokinga.  Paprasčiausiai, todėl kad VISIEMS NORISI… Didžioji dauguma žmonių gyvena pagal programą, sukurtą senosios VS, kuri generavo ir, kaip liekamasis reiškinys šiandien -tęsia GENERUOTI JUOSE NORĖJIMUS. Automotoriškumas šito veikia visiškai viską. Jie nežino, kodėl visą gyvenimą bėgo viena ar kita linkme ir ką apskritai paskutiniame taške norėtų gauti. Žmonės nepriklauso sau. Žmonės priklauso troškimams. Generuojasi troškimai žmoguje esančiomis programomis – instinktais ir šablonais. Maža to, visa tai persiduoda ir taip vadinamajai „jaunajai kartai“ ir persiduoda per šeimos mechanizmą, kurį mes vadiname „visuomenės dalele“.  Sutrumpinę šią grandinę, gauname: žmonės priklauso tam, kuris kuria programas– kuria per informaciją, kuri tiesiogiai veikia Sąmonę. Pagal instinktų liniją žmogus priklauso gamtai. Pagal liniją šablonų – sistemai. Sistema įpina savo šablonus į instinktus per Sąmonę. Moralistai gali ką nori sakyti, bet jei žmogus yra panardintas į aplinką, kultivuojančią gyvenimo prasmę kaip vartojimą parodai, jam  NE GALI BŪTI didesnės svajonės nei “įsigyti babkių“.  Nesvarbu kaip: pavogti, uždirbti, sutaupyti, laimėti. Kam NESIGAUNA, eina į moralistus ir moralizuotojus 1 . Bet jei staiga jiems nukris geri pinigai, moralizavimas iš karto užleidžia vietą vartojimui. Ir net supratimas dar nė vieno NE PASTŪMĖJO atsisakyti savo norų. Ką besakytum, o NORISI –STIPRIAU ŽINIŲ. Gali būti, aš klystu dėl kažko, bet visus žmones galima suskirstyti į tris tipus.

    Pirmasis tipas : tas, kuris nieko NE ŽINO ir žinoti nenori. Jo tikslai apsiriboja ateinančio savaitgalio pirkinių sąrašu. Šio tipo žmonės „tiesiog gyvena“. Paskui „tiesiog numirs“. Štai, tarkim, ir visa jo gyvenimo strategija.

   Antrasis tipas žmonių: tas, kas žino, ko NE NORI, bet supratimo neturi, ko nori. Jis yra kaip pirkėjas parduotuvėje, nežinantis, ko jam reikia. Žvilgsnis slysta pro vitrinas, galvoje mirga mintys: “Tai nėra būtina, nereikia, nereikia”. Kiek parduotuvėje jo judesiai yra chaotiški, taip ir gyvenime. Bendri žodžiai padeda jam būti niekuo. Jis gabus samprotavimams „žmogus – tai skamba išdidžiai“, bet čia ir viskas. Deja.

Trečioji kategorija žmonių , deja, mažiausia – tie, KAS ŽINO, KO NORI. Jie smarkiai skiriasi nuo kitų tikslingu elgesiu. Bet kai pasaulis panardinamas į ideologinį vakuumą, iš kur rastis tokiems žmonėms? Tik per savo sąmonę ir suvokimą tokad gyvenimas yra beprasmybė, tačiau mes visi jame įsikūrėme ir nejaučiame nė menkiausio diskomforto.

    „Ir matau aš, kad žmonės negyvena, o vis matuojasi, matuojasi, ir skiria tam visą gyvenimą. Ir kada apiplėšia patys save, sugaišę laiko, tada ims verkti dėl likimo. Ką gi čia – likimas? Kiekvienas pats sau likimas! Visokių žmonių šiandien matau, o štai stiprių nėra!  Kur gi jie? .. “( M. Gorkis„ Senoji Izergilė “ ).

   Apie sąmonę parašyta tūkstančiai knygų visomis pasaulio kalbomis, nes būtent šis fenomenas buvo išrinktas pasaulėtvarkos sistemos, o jei tiksliau, tai įdiegtas kaip elementas kuriant konkrečius Žmogaus genotipus per senąją VS valdymui elgesio daugelio kartų žmonių planetoje. Tai „karalius“ psichologijos ir „caras“ politikos. Daugelis tyrinėtojų, to nesuprantantys, dėl skaitytojui suprantamų priežasčių rašo, kad „paslaptingumas, supanti sąmonė, vedė į aklavietę didžiausius protus žmonijos istorijoje“.  Būtent paradoksas ir paslaptingumas visų tiksliausiai nustato sąmonės psichologiją. Mokslinis sąmonės problemos sprendimai tęsėsi maždaug keturis šimtmečius, tačiau ir XXI amžiaus pradžioje sąmonės sąvoka išlieka nepaprastai plati ir neapibrėžta. Kitaip ir BŪTI NE GALĖJO tuo metu vykstančių procesų rėmuose. Daugelį metų bandymai atskleisti paslaptingumą sąmonės nebuvo pažengę toliau nei akademiko B. G. Ananjevo apibrėžimas 2 : „psichinė veikla kaip sąmonė yra dinaminė jutiminių ir loginių žinių santykis, jų sistema, veikianti kaip visuma ir lemianti kiekvienas atskiras žinias … Ši veikianti sistema yra žmogaus budrumo būsena, arba, kitaip tariant, specifiškai žmogiška charakteristika budrumo ir yra sąmonė “.

   Šiandienos pasaulio tvarkos problemos reikalauja supratimo to, kaip „žmogaus politinė sąmonė“ šimtus metų buvo naudojama kaip efektyviausia politinio valdymo priemonė. Funkcinės psichologijos teorija geriausiai tinka šiuo atveju. Pagal šią teoriją „sąmonė – tai tėkmė, upė, kurioje mintys, pojūčiai, prisiminimai, staigios asociacijos nuolat pertraukia viena kitą ir keistai,„ nelogiškai „susipina“. Tiksliau sakant, „sąmonės srautas“ suprantamas kaip vienas kito vientisų psichinių būsenų nuolatinio pakeitimo seka, patirties srautas, iš kurio sąmonė parenka tai, kas atitinka poreikius, ir formuoja vidinį žmogaus pasaulį.

Išryškintos keturios sąmonės srauto savybės:

  1. kiekviena „sąmonės būsena“ siekia būti asmeninės sąmonės dalimi;
  2. asmeninės sąmonės ribose jo būsenos yra kintančios;
  3. kiekviena asmeninė sąmonė yra nenutrūkstama pojūčių seka;
  4. vienus objektus ji suvokia noriai, kitus atmeta ir apskritai visą laiką renkasi tarp jų;

     N. Levašovas savo paaiškinimuose taikliai pasakė, kad „Sąmonė – tai maža sala esanti viduryje didžio vandenyno žmogaus psichikos galimybių, apie kurios ribas mes nieko nežinome“.

   Mūsų supratime yra paaiškinimas, kaip šios keturios sąmonės srauto savybės susieja ją su mentalitetu. Sąmonės srautas – tai, žinoma, NE ANALOGAS tolygios vandens srovės, chaotiškai nešančios atsitiktines šiukšles, sąmonės srautą sudaro griežtai organizuoti “kanalai”, ir neša jie ne chaosą, o tvarką. Nepaprastai sunku prasiveržti į sąmonę, todėl didžiulė armija specialistų šiandien sėkmingai sugalvoja vis daugiau naujų būdų, kaip įsiskverbti į ją , su tolimesniu manipuliavimu žmogaus elgesiui kontroliuoti.  Profesoriaus A. I. Jurievo darbų diagramoje sąmonės srauto skerspjūvis iš psichinių procesų, žmogaus savybių ir būsenų kanalų: jie susiduria, susimaišo sraute ir visi kartu sudaro žmogaus sąmonę:

Skerspjūvis  žmogaus sąmonės srauto,
organizuojančio informaciją, gaunamą iš išorinės erdvės.
Sąmonės srauto pjūvis organizuoja mentalitetą.

   Pirmasis kanalas: emocijos ir jausmai (afektai) sąmonėje pereina per nevalingą dėmesį. Pats lengviausias ir efektyviausias kelias.

   Antrasis kanalas: pojūčiai ir suvokimas (percepcija) į sąmonę praeina per nevalingą atmintį. Nesudėtingas ir prieinamas kelias.

   Trečias kanalas: motyvas ir veiksmas (valia) į sąmonę praeina per valingą dėmesį. Gana sunkus kelias.

  Ketvirtasis kanalas: naudodamas kalbą ir įsivaizdavimus (mąstymas) sąmonėje praeina per asitiktinę atmintį. Labai sunkus, daug laiko reikalaujantis kelias.

   Sąmonė tapo politikuota nuo to momento, kai ATSIRADO IDĖJA ĮLYSTI  į ją per išvadintus keturis kanalus, formuojant požiūrį į valdžią ir pasaulio tvarką. Ši idėja atsirado tik Smegenų genotipų vystymo rėmuose siekiant išspręsti žmonių valdymo problemą, kaip jų pavaldumo mechanizmo įgyvendinimą. Valdžia pirmiausia išreiškiama kaip valdžia sąmonei, o tik paskui teritorijai ir ekonomikai. Jei valdovas neturi valdžios sąmonei, jis ne valdovas, o ūkvedys ūkyje, bet kuriuo metu pakeičiamas tuo, kuris turi valdžią sąmonei.

   Pirmykštė sąmonė yra objektyvi, organizuota, aiški, konkreti, praktiška, pakankama gyvenimui, reikalinga adekvatiems veiksmams atlikti. Tačiau politika, kuri visada buvo vektorius (komponentas), realizuojamų Valdymo Sistemos procesų, prasiskverbianti į bet kurį iš keturių sąmonės kanalų, visada galėjo ir šiandien dar gali jų turinį klastoti, dezorientuoti, destabilizuoti, dezinformuoti, dezorganizuoti, diskredituoti, dezintegruoti tokiu būdu, kaip to reikia „šiuo momentu šiai politikai“. Taip sąmonė tampa TIESOS IR MELO KOVOS lauku – politine sąmone: kovoje dėl sąmonės pasekmėje susiduria tarpusavyje bekovojantys politikai. Ne visi iš jų neša blogį.  Tai paprasčiausias paaiškinimas. Nepaisant to, šiandien sąmonės srautas užšiukšlintas tiek, kiek dar niekada nebuvo žmonijos istorijoje.

   Nuo šio momento prasideda sunkiausias dalykas sąmonės ir mentaliteto santykio problemoje: kaip organizuojami „sąmonės srauto kanalai“ ir kas tai daro? Sąmonės panaudojimo politikoje patogumas buvo tas, kad jis yra „matomas“ išoriniam stebėtojui, lengvai reaguoja į jos poveikį, greitai modifikuojama ir tiesiogiai reaguoja į siūlomą informaciją. Bet sąmonės srautas yra nenutrūkstamas (jame nieko neužfiksuoti), jis besikeičiantis (vieną turinį galima lengvai pakeisti kitu). Ir visiškai nepatogu, kai sąmonės srautas individualus (ne viską galima priimti dėl objektyvios priežasties) ir išrankus (ne viskas priimama dėl subjektyvių priežasčių). Todėl šiandieniniai vadinamieji „politikai“ turi daug konkurentų „užpildant kanalus“ savo turiniu, ir šiandien visuomenės požiūris į šių „politikų“ vykdomą politiką – kritinis. Tiesą sakant, tai ir yra realus objektyvumas bevykstančiuose procesuose, sukurtuose naujosios VS.

    Dėl įteigto ignoravimo keturių sąmonės savybių, kaip srauto, neprofesionalūs ir profesionalūs politikai neteko verbalinio valdymo sąmonės. Dėl to politika susilpnėjo, politikos nėra, ją šiandien keičia politikos imitacija.

   Verbalinės įtakos lygis politikai vystant Smegenų genotipus demonstravosi. W. Churchillis parašė ,,anglikonų tautų istoriją“; „Pasaulinė krizė“; 6 tomų Pirmojo pasaulinio karo analizė, 5 tomų Antrojo pasaulinio karo analizė, pasakė Fultono kalbą.  I. Stalino  plunksnai  priklauso 16 tomų politinės analizės ir politinių projektų. Visus V. Lenino kūrinius sudaro 56 tomai. F.D.Rooseveltas parašė antrąjį teisių sąrašą, kuris vis dėlto nebuvo priimtas ir pan..

   Šiandien dėl sąmonės užsikimšimo reklama ir žodinėmis šiukšlėmis visų rūšių, politikai yra priversti manipuliuoti žmonių elgesiu ne žodžiais, kaip jų didieji pirmtakai, bet pinigų dalijimu ir fiziniu smurtu. Nei jų mentalitetas, nei sąmonė negali nieko daugiau šio mentaliteto rėmuose. Susidarusiose sąlygose, akivaizdu, kad sąmonei reikia ieškoti pakaitalo, kad IŠSAUGOTI  PASAULĖTVARKA. O norint ieškoti pakaitalo, tereikia pradėti suprasti – kam ieškoti pakaitalo ir kodėl tai reikia padaryti.

   Į suvokimą ir supratimą to, kas išdėstyta, reikia atsižvelgti ne iš pozicijų praeities ortodoksinės materialistinės pasaulėžiūros, kuri vis dar dominuoja daugumos protuose, bet iš pozicijos jau įvykusio perėjimo į etapą tiesos pažinimo materialistinio idealizmo.

   Pirmą kartą pritaikyta metodologija ir tyrimo metodas, kurie buvo ne kartą minimi ir toliau bus aptariami, pagrįsti energetinės-informacinės dialektikos principais POETAPINIO VYSTYMOSI Smegenų genotipų ir valdymo tobulinimas naudojant Kompleksus, aprūpinančius ir lydinčius Sistemas ir Objektus programiniu valdymu iš išorės, leido iš esmės kitaip parodyti objektyvų poreikį peržiūrėti esminę ir tikslinę hierarchiją visų įvykusių, įskaitant ir istorinių vystymosi procesų žmogaus civilizacijos. Iš esmės naujas tyrimo būdas leido mums parodyti tikrąją, bet baisiausią dabartinei sąmonės būsenai, materialų panaudojimą žmonių nepaisant jų valios ir suvokimo pačio fakto programinio panaudojimo praeityje kaip tokio. Taikant tokį neįveikiamo smurto prieš žmones procesą, išorės valdymo programos ir planai buvo sutelkti į konkrečius tikslinius etapus, susijusius su tam tikro kontroliuojamo Smegenų genotipų išsivystymo lygio pasiekimą RIBOTAM KONTINGENTUI INDIVIDŲ ir formavimui sąmonės tiek jiems, tiek visiems kitiems žmonėms, kuriuos jie valdo.  Atsižvelgiant į tai, buvo įgyvendintas daugiapakopis žmonių „vystymosi“ planas, tame tarpe ir energobiogenezę jų kūno su orientacija į vystymasi ir skiriant jam tokias sudėtingas savybes ir būsenas, kurios turėtų būti harmoningos ir priimtinos tokiam Smegenų genotipui (konkretus mentalitetas) ir atitikti jų tolesnius konkrečius planus su išorine senosios Sistemos kontrole. Tik pasikliaudami šiuo baziniu pagrindu, galime eiti į priekį ir pradėti suprasti – kas ir, svarbiausia, kodėl šiandien vyksta aplink mus, kaip suvokti, kas vyksta ir – kaip į visa tai reaguoti.

   Mūsų sąmonė šiandien pamažu pradeda „pabusti“ proto vystymosi fone, kuris vis dar blokuojamas „audringų srautų“ įtekančios informacijos, dažniausiai melagingos ir prieštaringos, kuria siekiama išlaikyti pozicijas valdant dauguma žmonių per ribotą mažumą, kuri yra praktiškai NE ADEKVAČIOJE  būsenoje savo mąstymo ir matymo vykstančių procesų. Koks tokių išvadų objektyvumas? Supratime ir suvokime to, kad per pastaruosius 18 000 metų Civilizacija buvo viena – „Civilizacija parazitizmo ir smurto“ , ir padalyta ji buvo vien tik į etapus pokyčių intervencinių valdymo sąlygų ir atitinkami jiems įteigtų būsenų bendrojo poetapinio NE NATŪRALIOS būties Žemės planetos nuo jos užgrobimo momento ir iki šiol, kaip programa „vystymosi“, nesusijusi savo esme, su tikrąja lemtimi Žemės apskritai. Parazitizmas, kaip sistemos ypatybė ir tuo pačiu metu kaip budingumas, yra bazenustatančiu  TIKSLINIU ORIENTYRU pačios prasmės visko  egzistavimo intervencinės Ebrų Sistemos3… Parazitizmas yra jo suformuoto Proto pagrindas, kuris yra ne tik egzistavimo, bet ir pagrindinė jų vystymosi ir išlikimo bet kokioje jų užgrobtoje makroaplinkoje sąlyga. Jie galėjo egzistuoti tik per sunaikinimą ir panaudodami tai, ką užgrobė ir perdirbo iš naujo, kad atitiktų jų gyvenimo sąlygas. Kūryba kaip tokia yra svetima Ebrų sistemai. Kas iš tikrųjų jau akivaizdžiai pasireiškia beveik visais mūsų šiandienos egzistavimo aspektais.

   Kadangi žmonių gyvenimas visa savo esmę ir iš esmės, kaip toks yra tyrimo rezultatas poveikio valdančios informacijos, esančios, savo ruožtu, tiksliniu kontaktiniu valdymo procesu su substancija Proto būsenos, reiškia, ETAPAI  VYSTYMO INFORMACIJOS  ir yra etapai žmogaus gyvenimo vystymosi su visais atitinkamais poetapiniais įsikūnijimais jų būties. Tikrosios priežastys išraiškos konkrečių civilizacijos raidos etapų yra tik etapai Smegenų genotipų raidos, kaip iš išorės valdomas procesas, įgyvendinamas per Kompleksus ir Objektus. Vedėsi griežtai patikrinta išorinės intervencijos programa vystymosi visai konkrečių specifinių Smegenų genotipų 12 etapų (tai buvo pateikiama kaip 12 giminingų kelėnų) atkarpoje  beveik 18 000 metų. RŪPESTINGAI SLĖPĖSI, kad žmogus turi dar ir Protą ir Sąmonę, ir jis pristatytas konkrečia Konstrukcija (!), kurią Ebrų Sistema ir bandė įvairiais būdais „deformuoti“. Kiekviena individuali tipologija deformacijos Proto Konstrukcijos – tai taip vadinamasis Smegenų Genotipas.

   Įgijimas kontaktinės informacinės būsenos (Sąmonė) – suteikiamas per PROTO KONSTRUKCIJĄ. Įteigimas Smegenų genotipų – tai procesas suteikimo atliekamųjų veiksmų su žemu, t.y. blokuotu lygiu žmonių Sąmonės kaip kad kiber – priedas skirtas įtaigai ir įgyvendinimui savo planų. Į pagrindą laiko rėmų ištakų kiekvieno etapo Civilizacijos buvo įdėti parametrai atliekamųjų poetapinių procesų iš programų  „ Vystymosis Smegenų genotipų ir Energobiogenezė kūno ląstelės“. Visa istorija, mokslas ir pažinimas žmonių, kaip programa vystymosi Smegenų genotipų, tai ir yra PAGRINDINIS ĮSTATYMAS to, kas vyko ir vyksta šiandien (kaip liekamoji apraiška ebrų VS valdymo), o ne kažkas kita. Šiandien viso to pasekmes stebime savo akimis. Tai, kad politinės sąmonės era baigiasi, demonstruoja paprasti kasdieniai faktai:

  1. dingo radijo ir televizijos programos su literatūrine rusų kalba (poezija, proza, dainos rusų kalba)
  2. rusų kalbos mokymas mokykloje yra ribojamas, o universitetų studentai viename puslapyje padaro 20 gramatinių klaidų;
  3. TV kanalų titruose ir socialiniuose tinkluose demonstratyviai iškraipoma rusų kalba, ir tai tapo kaip mados ženklu. ;
  4. transporte knygos beveik visiškai pakeitė išmaniuosius telefonus;
  5. keičiant gyvenamąją vietą, pirmosios į šiukšliadėžę išmetamos knygos, kurios neseniai buvo „aukso vertės“ ;
  6. teatruose kalbą keičia neverbalinė minčių ir jausmų išraiška paroksizminiais judesiais ir grimasomis;
  7. visose televizijos programose naujuose butuose nėra knygų spintų, net etažerų, net ir elementarios knygų lentynos: baigiasi knygos, skaitymas – baigiasi sąmonė, įskaitant taip vadinamąją „politinę“.

    Šiuo atžvilgiu reikia suprasti, kas šiandien daro įtaką Smegenų genotipui (jo vystymuisi), o jei tiksliau – kaip mentalitetas veikia sąmonę. Nes mentalitetas yra pagrindinis ir vyraujantis bruožas (jei norite, pagrindinis komponentas) Smegenų genotipo. Mentalitetas ir lemia gradaciją (4XX) genotipo.

Viltis sustiprinti mentalitetą, įskaitant ir politinį, yra subrendusi. Mentalitetas – tai integrali charekteristika žmonių, gyvenančių tam tikroje kultūroje, leidžianti apibūdinti šių žmonių vizijos apie juos supantį pasaulį originalumą ir jų atsako į jį specifiką. Mentalitetas, arba genotipas šiandien, valdant naująjai SU, tai, mano nuomone, dvasiškai – stacionarus pagrindas žmogiškosios būtybės, leidžiantis jam, begalo keisti savo elgesį, išliekant tuo tarpu vienu ir tuo pačiu. Apibrėžimų, kurie nesukelia kritikos, daug, tačiau nė vienas iš jų neatves mūsų į Smegenų genotipo sąvoką kaip tokią tiesiogiai, o leis tik mąstyti būtent apie mentalitetą ir mano žiniomis, padarysiu prielaidą:

    Pirmoji prielaida. Mentalitetas senesnis, vyresnis už sąmonę, išaugusią iš mentaliteto ir tebėra nuo jo priklausomas, ir be to, mentalitetas „veikia“ VIETOJE SĄMONĖSkai jis patenka į kritinę situaciją. Pastebima, kad visi žmonės, patekę į beviltišką gyvenimo išbandymą, eina į bažnyčią, net jei yra netikintys.

    Žinomos psichologinės kategorijos, išvardytos skerspjūvio skersmenyje Sąmonės srauto, yra gamybinės iš kategorijos mentaliteto skerspjūvio, kuris formuoja samonę. Mentaliteto skerspjūvį sudaro labai prastai suprantami ir sunkiai formuluojami filosofiniai ir psichologiniai fenomenai: gyvenimo prasmės, gyvenimo vertybės, gyvenimo tikslai ir valia gyventi. Bet sąmonės nešėjas yra kalba, todėl gyvenimo prasmė joje pasirodo kaip afektas (emocijos ir jausmai); gyvenimo vertybės – kaip percepcija (pojūčiai ir suvokimas); gyvenimo tikslas – kaip mąstymas (reprezentacijos ir kalba); valia gyventi – kaip valios psichologija (motyvas ir veiksmas). Šios sąmonės kategorijos lengvai tiriamos, suvokiamos, formuluojamos, matuojamos, formuojamos,  naudojamos kaip reakcija į dirgiklius, tačiau savo kilmę jie turi mentalitete. Šiandien – mums tai svarbu suprasti.

   Antroji prielaida. Mentalitetas vaidina “viršsąmonės” arba “priešsamonės” vaidmenį, nes jis, būdamas prie įėjimo į sąmonės srautą, NE PRALEIDŽIA į jį iš “baisių erdvių Visatos ” nieko, kas kelia grėsmę sąmonei sunaikinimu. Mentalitetas sustabdo pernelyg didelį manipuliavimą sąmone, kad apsaugotų ją nuo klaidinančių ir ypač vertingų minčių, šuolių ir įtaigių įdėjų, produktų nesurišto ir nutrūkstančio mąstymo ir rezonansizmo. Tai visada trukdė ir trukdo tiems, kurie mano, kad jie yra valdovai, pačiai politikai ir atstatė ją prieš mentalitetą. Kadangi mentalitetas siejamas su jo nešėjo etnosu (skaitykite konkrečiu Smegenų genotipu), tai puolamas visada buvo etnosas, pavyzdžiui, „kova su didrusių šovinizmu“ XX amžiaus 20–30-aisiais. Bet mentalitetą BEVEIK NEGALIMA ĮTAKOTI, nes jis paslėptas kaip nuo išorinio stebėtojo, taip ir nuo pačio mentaliteto nešėjo, iš kurių beveik nė vienas NE GALI atsakyti į elementarų klausimą: kokia prasmė jo gyvenimo? Arba koks tikslas jo gyvenimo? Atsakymai į šiuos klausimus neverbalinėje formoje yra mentalitete, tačiau jie apsaugoti net nuo paties nešėjo: jis pats negali „ištraukti jų iš ten“, kad ir niekas kitas padaryti to negalėtų.

   Trečia prielaida. Mentalitetas iš tikrųjų yra tarp pasaulio ir sąmonės, tarsi prizmė, analizuojanti visą turinį, patenkantį į jo kanalus, požiūriu „kolektyvinio ar asmeninio besąmoningumo grynai ar sublimuotoje formoje, iš kurios auga mūsų mintys ir kuris yra organinė dalis gyvosios kultūros“. Besąmoningas turinys (gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, gyvenimo vertybės, kūryba) SUGERTA MENTALITETO NESĄMONINGAI, kaip varlė sugeria vandenį oda visu kūno paviršiumi. Mentaliteto turinys „sugeriamas“ per visą gyvenimą, nepatiriant jokio vertinimo, kritikos, abejonių, analizės.  Tai – vertinga patirtis išgyvenimo aplinkoje savo gyvenimo; ir jis galingesnis už bet kokį politinį turinį, kuris gali prasiveržti į sąmonės srautą valdant mentalitetą.

    Ketvirta prielaida. Mentalitetas pats kildinamas iš dogmatikos, kuri ir suformavo jo pačio kanalus. Čia tikėtina ir tinkama diskusija. Manau, kad pakankamai seniai istorine prasme susiformavo NEGATYVUS POŽIŪRIS į sąvokas „dogmos“ ,„dogmatas“ ir „dogmatika“. Ir mūsų laikais kasdienis mąstymas šiuos žodžius įpranta suvokti itin neigiamai “. Toks požiūris į dogmatiką yra filosofinės ir politinės kovos rezultatas: Didžioji Prancūzijos revoliucija kovojo prieš krikščioniškas dogmas ir už jų pakeitimą antikrikščioniškomis dogmomis, kurios vėliau buvo įformintos pozityvizmo dogmų forma – nauja po revoliucinė religija, kuri nešė savyje tokias naujas dogmas kaip: „… egzistuoja tik patirtinis pažinimas, paremtas tuo, kas mums tiesiogiai duota“; „mokslas – pats sau filosofija“; „ieškoti ne reiškinių esmės, o jų santykio“ ir pan.). Taigi dogmatika niekada nesiliovė ir nesiliaus liaudyje, kol liaudis netaps Žmonėmis. Dogmatas gi visada yra mokslinė-dialektinė sistema arba jos principas.  Reikšmė dogmatikos tame, kad „dogmatas … ir yra PATVIRTINIMAS  AMŽINŲJŲ TIESŲ,  priešprieša bet kokiam daiktiniam, laikiniam ir istoriniam ėjimui reiškinių.  Pagrindinė prasmė dogmatų tame, kad jos formuoja mentaliteto kanalo turinį ir, atitinkamai, Smegenų genotipą, vystydamos jį ar lėtindamos priklausomai nuo sprendžiamų globalių užduočių SU rėmuose. Taip, dogmatas „žmogaus misijos“ mentalitete virsta gyvenimo prasme; dogmatas „žmogaus lemtis“ gyvenimo vertybėmis; dogmatas „žmogaus pašaukimas“ gyvenimo tikslu; dogmatas „tarnavimas žmogaus“ valioje gyventi. Be šių dogmatų, formuojančių mentalitetą, o paskui ir sąmonės srautą, žmogaus elgesyje kiltų visiškas chaosas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis jam.

    Penkta prielaida.  Mentalitetas, tokiu būdu, įtrauktas į hierarchinę sistemą reguliavimo žmogaus elgesio, tačiau politiniu jis galiausiai tampa, kai atsiskleidžia jo ryšys su žmogaus tikėjimuNE PASLAPTIS, kad dogmatika yra tikėjimo vedinys, kuris lemia jos kanalų turinį, o TAI – RELIGIJA. Dauguma mokslininkų mano, kad „tikėjimas yra svarbiausia mentaliteto sudedamoji ir visada iš pradžių yra žmogaus sąmonėje“. Šio požiūrio šalininkai pateikia svarų argumentą: „Tik nedaugelis padarų, yra subjektai savo minčių. Dauguma kartoja svetimus. Turėti savo nuomonę visais klausimais – užduotis neįmanoma.  Tenka tikėti … “. Todėl vientisumas ir tvirtumą mentalitetui suteikia JO BAZINĖ KONSTRUKCIJA – TIKĖJIMAS. Religinės idėjos ryžtingu būdu formavo „nacionalinį harakterį“. Tame ir yra formuojantis mentaliteto vaidmuo vystyme (ar ne vystyme – išlaikant tam tikroje būsenoje) konkrečių Smegenų genotipų. Gerai žinoma, kad „iš visų jėgų, kuriomis disponuoja žmonija, tikėjimo galia visada buvo pati galingiausia. Galima pacituoti panašias A. Einšteino, E. Fromo mintis, maniusių, kad „protas negali būti veiksmingas, kol žmogus neturi vilties ir tikėjimo“. Labiausiai mums žinomi gilūs įtakos žmogaus elgesiui kanalai iš pradžių lemia visą mentaliteto formavimosi sistemą, o paskui jį ir žmogaus sąmonę. Pagrindinė religinė kategorija – Meilė, duoda pradžią žmogaus Misijos kategorijai dogmatikoje; taip pat Tikėjimas duoda pradžią žmogaus Lemties dogmatikoje; Viltis – tai ištakos Pašaukimo dogmatikos. Jie nuo pradžių iš nežinomų mums gelmių nustato žmogaus esmę ir duoda kiekvienam žmogui nuo gimimo Misiją, kurią jis turi įvykdyti; Lemtis, kuri saugo jį nuo pavojų; ir Pašaukimas – keliai įvykdymui savo Misijai. Tai duota žmogui nuo gimimo, tai neišvengiama, kaip akių ar odos spalva. Tačiau mentalitete jie transformuojasi į gyvenimo prasmę, gyvenimo tikslą, gyvenimo vertybes ir valią gyventi. Jei žmoguje dėl kokių nors priežaščių yra įtrūkimų šioje grandinėje virsme šių kategorijų nuo tikėjimo iki sąmonės, tai jis lieka “vienas ant vieno” su išoriniu pasauliu, PRARASDAMAS PARAMĄ MENTALITETO, Valdymo Sistemos (kaip Senosios VS, taip ir šiandien, naujosios VS rėmuose). Tada išorinė aplinka daro su juo, ką nori, nuleisdama į gyvenimo dugną.

   Šeštoji prielaida. Yra esminių skirtumų tarp politinės sąmonės ir politinio mentaliteto. Be akivaizdžios priklausomybės atviros sąmonės nuo uždaro mentaliteto, jie įvairiam lygyje apsaugoti nuo išorinių įtakų. Mentaliteto turinio stiprumas yra toks, kad jis lengvai atspindi bandymus prasiskverbti į jį bet kokį išorinį turinį. Tuo pačiu metu, sąmonės srauto turinio stiprumas yra daug silpnesnis nei į jį prasiskverbiančio išorinio turinio. Dar vienas esminis mentaliteto ir sąmonės skirtumas yra tas, kad informacijos srautas Žmogaus Smegenyse yra vienakryptis: nuo mentaliteto link sąmonės ir niekada nuo sąmonės link mentaliteto. Sąmonė NE KEIČIA mentaliteto turinį, o mentalitetas visada pasiruošęs, kad užpildyti sąmonės srautą, kai patiria sunkumų.  Kai sąmonės srautas užpildomas „informacinėmis šiukšlėmis“, kurios plėtoja „neteisingą“ elgesį “, tai jie apkaltinti bando mentalitetą, kurį esą pas rusus: „ šypsena rusų bendravime nėra privalomas mandagumo atributas “; „meilė ginčams“; „įprotis vagystėms, kyšininkavimui ir apgaulėms“; „būdingas bruožas rusiško mentaliteto – meilė dykoms dovanoms“ ir kt. Tuo tarpu tokio elgesio šaltinis yra būtent „užšiukšlintas sąmonės srautas“.

     Kaip šiandien suvokti tokius svarbius klausimus, kurie kažkaip gali nustatyti ir patarti suprantimą to, kas, kaip ir kodėl vyksta šiandien? Kaip suprasti visa tai paprastiems žmonėms, kurie stengiasi bent ką nors suvokti, tačiau dėl jiems supratimui sukurtų sąlygų – net nežino, iš kurios pusės ir kokiu kampu pažvelgti į viską, ką aprašiau aukščiau? Niekas NE TRUKDO mums pritaikyti tai, kas mums suprantama, žinoma ir suvokta – ir mokykloje, ir institute ar kitose švietimo įstaigose, ir, žinoma, kasdienėje patirtyje. Tačiau taikyti protingai ir visada lyginant su dabartine informacija, kuri liejasi ant mūsų nuolatiniu srautu. Tas, kuris mato daiktų esmę, atskiria pirmaeilį nuo antraeilio ir geba mąstyti už elementarių tiesų rėmų. Kas supranta , kad šiandien nėra teisingų sprendimų ir bet kokia kvailystė gali pasirodyti tiesa, tas pilnai gali tikėtis patekti į ” žinių duris ” ir įėjęs, NE IŠSKRISTI iš ten, nieko nesupratus, ir ne suvokus.

    Man patinka posakis, kuris buvo paplitęs pirmųjų komunistų rate: „Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai neimtų“. Toks požiūris garantuoja atsakymus į visus klausimus ir bet kokių kliūčių įveikimą. Todėl įeisim į „žinių duris“ ir, kad neišskristume, pažvelkime į Sąmonę „lauko fizikos“ požiūriu. Tai kosmofizikinis procesas, susijęs su formavimu asociatyvinių schemų neuroninių jungčių Smegenų, jų kažkokio – tai tolimesnio praktinio bendro veikimo realizuojant tam tikras jo funkcijas dalyvaujant valdyme PROCESAMS GRAVITACINIO CHARAKTERIO. Šiandien galime drąsiai pareigšti mokslinę prielaidą apie tai, kad pati Sąmonė  turi gravitacinį pagrindą apskritai, o jo formavimas jo elementų išdėstytas remiantis laukų fizika (kurios tarytum vis dar ir nėra, o plepalų apie šiuos laukus daug)! Belieka patikslinti, kaip ir su kieno pagalba įgyvendinamas toks valdymas gravitacinio charakterio, tai yra kas yra gravitacinis „valdytojas ir formuotojas“ kažkokių – tai elementų mūsų Sąmonės..?

    Neįmanoma pateikti visko, ką norėčiau pateikti linijine seka, išsamiai argumentuodamas kiekvieną mintį. Sakau tai užtikrintai, nes stengiuosi tai padaryti 369 serijoje. Kol kas – NE VISAI GAUNASI (švelniai tariant). Kiekviena tema, kuri, mano nuomone, šiandien yra nepaprastai svarbi norint suprasti – tokia didžiulė, kad drąsiai traukia atskirai knygai. Ir šitokių knygų daug. Išdėstyti jas vienoje grandinėje taip, kad užbaigti vieną temą iki galo, nenutraukiant kitos, – greičiausiai nerealu. Jei jau pertraukti, pirmoji tema pasimiršta, kol antroji vystosi. Kuo esu vis labiau ir labiau įsitikinu, bendraujant su tais, kurie, jų žodžiais tariant, viską perskaitė (ir ne tik mano parašytą).  Toks metodas sudaro kalną iš vienos susivėlusios-persivėlusios virvės, kurią NIEKAS NE SUVOKIA vientisa konstrukcija. Geriausiu atveju tai yra krūva įdomių minčių ir faktų, kurie nėra tarpusavyje susiję, nesudaro vieno paveikslo.  Iš jo galima ištraukti atskirus fragmentus, bet pamatyti visą paveikslą negalima. Ir be matymo visumos šiandien daugeliui (daugumai) NE KYLA motyvas pakeisti pasaulėžiūrą ir magistralinę gyvenimo kryptį. Bet net jei aš kažkaip galėčiau visą medžiagą susidėti į vieną magistralę, gale būtų kūrinys nepakeliamo dydžio, vien savo išvaizda bauginantis žmones. Kiek šis procesas užtruktų, čia aš net nežinau, ką atsakyti … Piešiasi begalybė. Aš ilgai galvojau apie tai, prieš pradėdamas seriją straipsnių 369. Išvengti tokių baisių minusų galima, jei medžiaga pateikti taip, kad ją būtų galima suvokti visą ir iškart, nesigilinant į detales. Siekdamas šio tikslo, aš nusprendžiau pačiais didžiausiais potepiais išdėstyti tik tai, SKAITAU SVARBIAUSIĄ  šių dienų pažinime – IDEJĄ, kuri, mano nuomone, sugeba pakeisti beveik viską, o svarbiausia – Mentalitetą, Sąmonę, Pažinimo būdą, ir per tai – galimybę pasiekti užsibrėžtą tikslą, būdą jam pasiekti. Tai, ko gero, visų svarbiausia sunanytoje 369 serijoje.

      Argumentaciją ir šonines, susijusias temas, kaip ramstinę supratimo informacija, paskui darašysiu ir įterpsiu į tekstą nuorodų forma – ir savo informaciją, kurią turiu ir kuri jau paskelbta, ir tuos autorius, į informacija kurių, galima pasiremti arba tiesiog pradėti savo kelią, kaip pavyzdžiui, – Nikolajaus Levašovo kūriniai. Kam pakanka didelių  369 serijos potėpių, jis gali pereiti nuo teorijos prie praktikos. Prie praktikos su savo asmenine atsakomybe už savo gyvenimiškus darbus. Kam reikalinga argumentacija, tegul eina ir išskleidžia nuorodą supratimui to kas pateikta. Žinoma, pagalbos galima ir reikia ieškoti pagal epochą. Tiek, kiek olų paveikslai atitiko primityvią žmoniją, elektroninės laikmenos atitinka informacijos amžių. Tokia laikmena daugeliu atžvilgių yra optimali. Pavyzdžiui, pasiimti informaciją su savimi, taisyti tekstą, papildyti ar šalinti jį galima be apribojimų, visada būti tendencijoje, neatsilikti nuo laikmečio ir nutolti nuo seno, tačiau apie spausdintas knygas, kurios renka dulkes šiandien ant jūsų ir jūsų tėvų ir senelių lentynų – PAMIRŠTI NE VERTA. Tai taip pat yra informacijos nešėjai, kartais reikšmingesni ir gilesni nei elektroniniai.

    Jei daug kas jums nesuprantama, ypač tame, kas vyksta aplink jus, – nereikia šito gėdytis. Užduotis dabar susiaurėjo iki tokio konkretumo, kurio anksčiau NIEKADA NE BUVODabar svarbiausia – atsispirti iš mirties taško. Atsispirti su viskuo ir ypač su savo supratimu.

    Ir dar patarimas – skaitykite labai NE SKUBANT.

    Būtinai perskaitykite dar kartą ir ne vieną. Ir kitą dieną su šviežia galva dar kartą perskaityk. Čia analogija su užsienio kalbos studijavimu – neįmanoma vieną kartą perskaityti nuo viršelio iki viršelio ir pradėti kalbėti ta kalba. Tas pats ir su neįprastomis mintimis – neįmanoma jų įsisavinti, vien perskaitant. Jomis reikia prisisotinti. Mintis įeina į galvą ir, jei ten užsilaiko, įsišaknija visur. Smegenis keičia ne žinios, o supratimas. Iš žinių svarbios tik tos, kurių tikslas yra formuoti supratimą ir veda link jo. Kam įdomu išsamiai pažinti šį procesą, skaitykite sekantį straipsnį, kuriame bus tęsiama ši svarbiausia, mano nuomone, tema.

1 Moralizacija – mechanizmas psichologinės gynybos, panašumas su raciponalizacija ir išreikštas ne sąmoningu paieškos būdu įtikinti save moraline būtinybe to, kas vyksta.

2 Borisas Gerasimovičius Ananjevas (1907 m. Rugpjūčio 14 d. – 1972 m. Gegužės 18 d.) – sovietinis psichologas, pedagogikos mokslų daktaras, profesorius, SSRS Pedagogikos mokslų akademijos akademikas, dabartinio Sankt Peterburgo valstybės psichologijos fakulteto koncepcijos kūrėjas. Universitetas.

3 „ Ebras“ (ateiviai) yra baltyminio proto evoliucija.

F.D. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

24.06.2021