Priežastis tikslingumo…

Mes visi skubame stebuklų,
Bet nėra nieko nuostabesnio
už tą žemę po dangumi,
Kur tavo namo stogas…

.

Visiems mums, dabar gyvenantiems, nepaprastai pasisekė būti dalyviais istorinio momento atkūrimo mūsų planetoje tikrųjų sąlygų mūsų normalios būties. Mūsų akyse eina itin plataus masto savo gyliu ir esme, laiku ir erdve, sudėtingumu ir juvelyriniu tikslumu PROCESAI  TIKROS PERTVARKOS  kaip mus supančios gyvybę palaikančios aplinkos, kaip ir pačių mūsų, – vykstantis esme savo kol kas be mūsų tinkamo suvokimo. Visa tai vyksta BE MŪSŲ GALIMYBĖS daryti įtaką tam, kas vyksta. Tai reikėtų priimti kaip savaime suprantamą dalyką, nedarant staigių išvadų, net pasikliaujant ta informacija, kuri teka begaliniu srautu ir kurią, žinoma, suprasti yra be galo sunku. Tai reikėtų būti priimta kaip savaime suprantamas dalykas, nedarant staigių išvadų, net pasikliaujant ta informacija, kuri teka begaliniu srautu ir kurią suprasti, žinoma, jei yra noro, – be galo sunku. Net tiems, kurie laiko save „žinančiais, suprantančiais ir „išrinktaisiais“. Tai nepaprastai sunkus laikotarpis, kaitos laikas viskam, prie ko esame įpratę ir ko išmokome, ką sugebėjome ir ko siekėme, apie ką svajojome ir ką planavome. Keičiasi viskas, bet tai nėra kažkokia apokalipsė. Žmogui suteikiama rūpestinga ir galinga parama, tačiau tai nereiškia gauti maną iš dangaus. Mes jau pradėjome ir mums teks dar įveikti daugybę sunkumų, IŠNAUJO PAŽINTI jau tikrą, visiškai kitokį Pasaulį, įgyti naujų aukštesnio lygio ir tvarkos technologijų, iš naujo įsisavinti savo gimtąją Žemę visiškai kitokiomis aplinkos sąlygomis. Pažiūrėkite į tuos potvynius, uraganus, temperatūrų kaitą, neįprastus reiškinius atmosferoje, didžiulių plotų gaisrus, į siautėjantį vadinamąjį „Virusą“, vaikščiojantį po pasaulį – tai ir yra patvirtinimas to, apie ką rašau. Čia negali būti jokių instrukcijų veiksmams. Visi iniciatyvos elementai yra sveikintini. Bet pagrindinis dalykas, mano nuomone, tai vis tik SIEKIS ŽMONIŲ pažinime ir supratime, nepaisant to, kad pats realiausias dalykas kažkodėl tai visada pasirodo esąs pats tolimiausias. O pats realiausias šiandienos, kuriam priklauso grynoji egzistencija, tikslingumas ir supratimas, taip skiriasi nuo žmogiškųjų sampratų ir apmąstymų, kad nesusišaukia ir nebendradarbiauja su juo, o naudojasi savo interesais. Tikslingumas veikia per priežastinį ryšį. Iš čia nerūpestingas, net neatidus ramumas, su kuriuo žmonės inventorizuoja išjudintą ūkį savo žinių ir supratimo. Tegul šiandien žmogaus protas gali įžvelgti tik žmogiškus dalykus; tame nėra jokios mūsų nelaimės ar ribotumo. Kita vertus, didis, abstraktus NE ATSIRAS kitaip, kaip paslėptas įprastame.  Įprastume reikia įžvelgti, kad pamatyti, kaip jis panaudojamas pastoviose formose savo tikslais ir tuo labiau šiandien, šiame verpete daugybės įvykių, vykstančių aplink mus ir mūsų akyse. Pasaulis visoje savo sudėtyje būtų įmintas ir suprastas – jei priežastis ir pasekmė būtų išaiškinta. Bet jie ne išaiškinti ir NIEKADA NE BUS išsiaiškinti. Iš aiškumo šios tamsos išauga paskutinis supratimas, pilnas nepaaiškinamo susidomėjimo. Taip pat ir priešprieša tarp priežastinio ir tikslinio paaiškinimo. Tikslas neišstumia priežasties, o tiesiog stoja šalia jos kaip valdovas iš kito pasaulio. Tikslingume mums matosi nuostabus reiškinys viešpatavimo nebūties prieš būtį, to, kas dar neegzistuoja, prieš tą, kas yra ar vyksta. Ir todėl nereikėtų nusiraminti, sutinkant primityvią schemą, tarsi tikslingas veiksmas egzistuoja pirmiausia prote. Būkite tikras: „tikslingas veiksmas“ iš anksto neegzistuoja jokioje mums prieinamoje intelektualinio pasaulio sferoje ir yra suvokiamas tik po to, o ne nuo pat pradžių vadovaujamasi kokiu nors iš anksto numatytu tikslingumo planu.

Tikslų tikslas ne užmanyme, o PAČIOJE BŪTYJE, kuri mūsų matymui nesiskiria nuo nebūties ir ne susiveda iki potencialaus egzistavimo tikslo prote. Galų gale tikslingumo reiškiniai yra, kaip atrodo, turi egzistavimo formą amžinai realią. Jie nuslėpti nuo mūsų būtent savo amžinąja realybe. Kaip tik todėl, kad jie visada iš anksto jau yra, jau turi besąlygiška egzistavimą, nieko daugiau nereikalaujantys – būtent todėl jie paradoksaliai lieka mums nebūtyje ir pasirodo esąs tikslas. Bet tai, mano nuomone, – tamsioji klausimo pusė, reikalaujanti tiksliausio tyrimo ir pastangų mąstyme. Tame, kad svarbiausiu neegzistuojančiu, yra pirmiau visko į egzistavimą, lieka kažkuo amžinai išliekančiu, jau ne paslaptis, aštrumą kurios šiandien vis labiau išreiškia viskas, kas vyksta aplink mus ir viskas, kas duoda mums galimybę pažinti – kodėl mes atsidūrėme būtent tokioje padėtyje, kurioje atsidūrėme šiandiena, ir kas gi vyko mūsų Žemėje paskutinius 18000 metų, ir svarbiausia – į ką visa tai galėjo mus atvesti, jeigu DUOTA BŪTŲ tai realizuoti. Aš nenoriu ir nieko neužglostysiu ir iš to, kas buvo ir iš to, kas yra šiandien. Tiesiog noriu, kad informacija, pateikta šiuose 369 serijos straipsniuose, pakeistų jūsų supratimo esmę, reikalaujant vis daugiau ir daugiau dėmesio ir suvokimo tai ką pažinome. Tai, mano nuomone, yra svarbiausias tikslas.

Šiandien dauguma remiasi savavališkai pasirinktu teiginiu, kuris jiems patinka, ir iš jo išveda savo tiesas, kurios ir sudaro gyvenimo modelį.  Kodėl žmonės niekada nekelia klausimo, iš ko išaugo jiems patikęs teiginys, kurį jie iškėlė į absoliučios tiesos statusą? Aš manau, jie nesąmoningai NE NORI žinoti gimdytojus savo tiesos iš nežinomos baimės, kad gimdytojai jiems ne patiks. Ir išaukštinta jų tiesa, staiga susvyruos O žmogus nenori, kad jo tiesa svyruotų. Bet kokią grėsmę tam, kas įsitvirtinusi ir jo priimta kaip savaime suprantama, žmonės suvokia kaip grėsmę gyvybei. Todėl NE NUKREIPTI suvokti savo „elementarias tiesas“, kurios dažniausiai paimtos iš praeities. Žmonės pasiryžę ginti savo vienintelius orientyrus. Prarasti juos – tai tarsi apakimas. Todėl žmonės, ir ypač šiandien, į nepažįstamą informaciją reaguoja neigiamai. Kas nori suprasti, o NE PRIIMTI tikint (religiniu, aklu), tas siekia dasikasti iki pačio pirminio atskaitos taško visų savo tiesų. Aš matau šiuo tašku siekimą gėrio visoje šio žodžio apimtyje. Tai padeda suprasti tikruosius žmonių ketinimus ir nebūti apgautiems ar apgauti kitų. Kad pasaulis taptų geresnis, reikia suprasti žmogaus prigimtį tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią ją vaizduoja moralizuotajai. Jie priskiria žmogui savybes, kurių jis negali turėti dėl dalykų tvarkos. Žmonės stengiasi atitikti šias savybes, bet kadangi neįmanoma prieštarauti gamtai, jiems nelieka nieko kito, kaip tik veidmainiauti. Tai taip pat siekimas gėrio. Bet jei veidmainystė neša mums naudą, MES APGAUNAME SIELA, todėl aš vis tik esu linkęs manyti, kad pririšimas savęs pačių prie praeities – tai rodiklis ribotumo, dažniausiai.  Tradicijos šiuolaikinėje visuomenėje „užaštrinamos“ pagal pririšimą – blogai laikoma, pavyzdžiui, nelankyti laidojimo vietų, siekiant pagerbti mirusiųjų atminimą, svarbu švęsti ciklus įvykių– gimimą, didžiulį švenčių rinkinį ir įsimintinas datas, pavyzdžiui, kartu pragyventus metus, atminimo renginius visi laiko vertu atidėliotinu planu – lentelių, paminklų, publicistikos išdėliojimas „atminimui…“, garbingai atkasant ir patikslinus kai kurių praeities įvykių detales be vilties sužinoti tikrąją tikrovę. Nuoširdžiai smerkiamas ar bent jau sutinkamas nesupratimu, sukelia santūrų atmetimą, bet kokie tiesioginiai nukrypimai nuo to, kas išvardinta –tradicijų pažeidimas vienaip ar kitaip yra susijęs su egzistencijos stabilumo pažeidimu, taigi ir priešiškumu. Jokių adekvačių ir neemocingų priežasčių tam niekas nežino. “Be praeities nėra ateities” galima sėkmingai tai priskirti klišėms, kaip ir tradiciją tvarkyti kapines tiksliai taip, kaip jos yra sutvarkytos dabar, pavyzdžiui, Sibire. Tačiau Europoje – kitaip. Indijoje – kitaip laidoja. Štampai – įvairaus masto ir raštų, bet vis tiek jie yra nesąmoningi ir žmonėms nesuprantamos taisyklės, kurių tiesiog laikomasi, nes kitaip arba netikrumas ir nestabilumas, arba pasmerkimas, dėl kurio taip pat gali būti netikrumas ir nestabilumas. Arba neseka, bet paskui nereklamuoja to, kad neužsirautų ant pasmerkimo, kurio nuolatinis spaudimas – tai irgi netikrumas bei nestabilumas.  Tačiau žmogus konstrukcija vientisa, o žmonija – tai daugybė. Patogus daugelio skirtingų „vienetų“ egzistavimas – stabilumas, kurio nori visi, bet ANKSČIAU DUOTO VALDYMO rėmuose… Todėl ir atsiranda pas daugelį tų, kas orientuojasi be vykstančiame, klausimai – o kada baigsis šis pereinamasis laikotarpis, kada bus lengviau, kada ir kas ar per ką nuims šį krūvį?.. Neskubėkite su atsakymu ir pagalvokite, ir atsakymas jums  PATS ATEIS. NIEKADA. Kam reikalinga fiksuota užbaigta nesivystanti konstrukcija? Tokia konstrukcija, kaip žinome, – Ebrų „civilizacija“. „Pabandėm ją“ (ne mes – liaudis), pritaikėme – akivaizdžios nesėkmės šio varianto. Tai reiškia, kad reikia ieškoti kito kelio – kuris nesuvokiamas daugybės šiandieninių liaudies vienetų, nes jis – neįmanomas dėl neatitikimo sąmonėje egzistuojančioms nuostatoms.

.

  Ir kai pradėjo juos iš išorės keisti – mes, kiekvienas liaudies vienetas esamos daugybės, pradėjome girgždėti ir dejuoti, iš lėto siūbuodami, pritemti (išnaudodami visą galimybių arsenalą, intelektą) savo tradicijas prie naujų nuostatų, įsikibę į jas ir keičiant juos tuo pačiu metu, kad išliktų tam tikrame vektoriuje. Šiuo atžvilgiu tai, ką rašau savo straipsniuose ir knygose, laikau konstrukcijomis, kurios palengvina ir pagreitina vykstantį liaudyje „lūžį“.

Aš stengiuosi pritaikyti skaitytojus, priversti jų Smegenis greičiau ir tobuliau keistis, tačiau šie pokyčiai reikalauja iš manęs nuolatinio gilumo ir masto  to, ką rašau ir atiduodu, kaip informaciją, kurią arba sumenkina ir suprantama, arba nepriima ir atmeta.

Jei paimsite mano skaitytoją dabartinį ir duoti jam mano 7-8 metų senumo tekstus – jis jau bus kažkoks pasimetęs nuo parašytų jam 7-8 metų senumo, tuometinio, 7-8 metų senumo pavyzdžio. Ir ką, patikėti save tradicijoms ir visuotinai priimtoms normoms?  Kaip susieti postulatus apie kai kurių nepajudinamų tiesų amžinumą su tuo, kas vyksta, kuriame paties įsitikinimai lūžta, keičiasi ir tobulėja kasdien? Tačiau kasdieniame plane liaudies vienetiškumas ir žmonių gausa – realybė, ir reikia jas kažkaip tai suderinti ir sujungti, o tai įmanoma tik tiems, kurie mąsto šiandien realijose to, kas vyksta (teisingai ar neteisingai – nesvarbu, svarbiausia – mąsto). Todėl net jei ir būsiu įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, medicininės kaukės naudojimas – tai nesąmonė, aš vis tik ją dėvėsiu iš pagarbos tiems, kurie laiko nesąmone dabartinėmis sąlygomis jos nenaudoti. Jei aš esu įsitikinęs kažkuo, ko NE PRIIMA kiti, aš vis tik su pagarba į juos žiūriu, nes gerbiu jų esamus įsitikinimus, net jei jie ir skiriasi nuo mano, bet bent jau jie yra. Tuo labiau, skirtingoje suvokimo skalėje klysta visi.

Daugelyje darbų aš siūlau savo samprotavimuose ir schemose remtis griežtai į pagrindą, sudarytą iš blokų informacijos apie programinį tobulinimą Smegenų genotipų, kontroliuojamų ebrų sistemos. Tačiau, kaip esu įsitikinęs, ši bazė per daug netobula ir nepatikima (daugeliui), jau vien dėl to, kad, kaip ir analogiški dabar mirštančios civilizacijos pasaulėžiūros pamatų blokai, ji per griežtai fiksuota ir ribota. Kad ir kaip ne bandytum, JI NE TAMPA pagrindu, kuriuo remdamasis skaitytojas gali patikimai ką nors sukurti. Ji pati – antstatas. Daugumos skaitytojų pagrindu, kaip aš suprantu, suvokiamas kaip kažkas kita, kažkoks tai įtvirtinimas, kuris leido įgyvendinti šiuos ebrų planus (kaip žinome, ne iki galo) ir „paleisti“ tai, kas dabar vyksta visu savo mastu. Tačiau, kad ir ką besakytum, dalį informacijos, kurią duodu pamąstymui, skaitytojas yra priverstas priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Tikriausiai, kažkam tai labai patogu, o kažkam tai ne. Mes, kiekvienas iš mūsų, žiūrime į tai, kas vyksta iš savo varpinės, ir man nepabosta stebėtis, kad yra žmonių, kurie lengvai pakeičia seną pamatą, religinį, ateistinį ar bet kokį kitą – nauju panašia struktūra, tik su kitais personažais. Na, tikriausiai, tai vis tiek žingsnis į priekį (ar bent jau atplėšimas užpakalio nuo sofos), bet ar to užtenka? Bet kokios supratimo problemos apie tai, kas vyksta, uždaromos formuluote „taip buvo programiškai nustatyta“ – nesiplečiant, kokių galimybių pagrindu, panaudojant tokias konstrukcijas, buvo įgyvendinta.  Bet koks “valgomas” paaiškinimas dabartinei visuomenei (ir atskiriems jų atstovams) turi būti grindžiamas tam tikru SENU PAGRINDU SUVOKIMO  realybės dėl trūkumo kitokio, kitaip šis paaiškinimas TIESIOG NE PRIIMAMAS… Aš stengiuosi vis tik „ištraukti“ iš šiuolaikinio intelektualiai gana išsivysčiusio žmogaus konceptualaus aparato (bet, deja, tokių ne daug) individualias konstrukcijas ir pririšti jas prie naujos pasaulėžiūros sistemos ir jos mąstymo tipo. Tai bent jau padidina kiekvieno, skaitančio tai, kas jam siūloma, supratimą ir požiūrį. Nesvarbu – ar jis sutinka su aukščiau išvardintais, ar ne. Bet koks susipažinimo rezultatas išplečia supratimo sritį. Ir tada apibrėžimai nutolsta į antrą planą – lieka tik supratimas. Bet kuris atskirai paimtą ar bendrai esamą faktą žmogus gali lengvai įsitraukti į savo mąstymo sistemą arba tiesiog jį atmesti. Procesas lyginimo savo supratimo ar mąstymo būdo su kažkuo kitu negrįžtamai pakeis pirminį mąstymo ar supratimo būdą. Net jei pasiūlytas dėl kokių nors priežasčių bus atmetamas.  Nepasikeis tik tai, ko nepavyks paliesti – tai yra, apie ką nebus pasakyta. Įrodinėti ir bandyti perteikti kažką iki tol, kas ŠITO NE NORI, atrodo visiškas švaistymas laiko ir energijos –  tačiau vien tik susipažinimas net su kategorišku atmetimu, DAUGIAU NEI ĮSITIKINĘS, šiek tiek pakeis mąstymo rėmus, privers Smegenis veikti šiek tiek kitaip – ​​net jei jie garsiai pasakys „visiška nesąmonė“ – sėkla jau! pasodinta – ir po kurio laiko jis išdygs veikiama iš išorės. Mano nuomone, panašiai taip darbuojasi „transliacija“ – suvokiama ir iššifruojama kiekvieno pagal Smegenų galimybes ir bazinį pasiruošimą. Gerai, jei visa tai dera darniai, o jei ne – tiesiog reikia laiko ir, svarbiausia, paieškos būsenos. Štai, pavyzdžiui, ankstesniuose straipsniuose aš specialiai paėmiau mentalitetą, kaip kažkokią apimtį, tačiau daugeliui „neaiškią sąvoką“. Padariau bandymą įsikibti už jo sąmonėje ir supratime kiekvieno skaitytojo. Tikriausia, visos susijusios supratimo konstrukcijos išsiplėtė – bet kiekvienas perskaitęs, esu tikras, pasikeitė savo mąstymu reikšmingai, net jei ir NE SUTIKO su tuo, ką perskaitė. Ar turiu teisę tikėtis, kad kažkas supras, suvoks tai kaip realizuojamą ir pradės veikti tos informacijos kryptimi, kuri yra pateikiama, net jei ji nėra išsakoma tiesiogiai, o nukreipiama palaipsniui? Juk ji yra darbinė tik jos kūrėjams.

Ir kiek gi tarp šiandienos visuomenės individų atsiras tokių, kurie tegu ir nesupras, bet NORS GAL DASIKAS iki susipažinimo su ja, šia informacija, savo supratimui? O ir ar galima tikslą, idėją atnešti kažkam tokiu būdu,?  Ne manau. Bet galima privesti sąmonę ir būdą mąstymo į būseną, kurioje tikslas gali būti suvokiamas arba sugeneruotas, pagimdytas, nuleistas iki lygio aktyvios sąmonės (ir sąmonė pakylėta iki reikiamo lygio) to, kuris dabar skaito ir arba nesupranta, arba nepriima, arba maištauja bandydamas suprasti šį požiūrių į žmogaus prigimtį, sąmonę, proto raizginį, susietą su mentaliteto samprata. Tačiau papildomas ir neatsiejamas bonusas, leidžianti gilintis į šią painiavą – privedimas prie svarbių išvadų apie tai, kad prasimanymai net labiausiai gerbiamų ir garbingiausių bet kurios mokslo srities (mokslo žinių) mokslininkų – ypatingai riboti savo didumoje. O tie, kurie mažiau riboti, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Ir pasirodo, kad pasikliauti ypač NĖRA KUO, taip kad išeitis tik viena– aiškintis kiekvienam pačiam ir ieškoti savo atsakymų.

Šiais laikais turimos informacijos kiekis leidžia žmogui pačiam pasiekti tą nežinomą, kuriame sumotyvuotas jo protas. Kiekis ir kokybė gyvybiškai svarbios informacijos uždaryta tarp turimų žinių lygio ir proto gebėjimo augti tinkamo supratimo rėmuose. Proto gebėjimo augti lygis yra tiesiogiai proporcingas galvoje jau įdėtos informacijos kiekiui. Tai yra – kuo daugiau žmogus žino, tuo daugiau jis nori žinoti. Adekvataus supratimo rėmai – tai tas, kad protui ne leidžiama fantazuoti ir, žinoma, meluoti, bet rėmuose tam tikro mentaliteto (Smegenų genotipo).

Parazitinis gyvenimo būdas, suprantamas mums per perduotas dar per gamtos istorijos ir biologijos pamokas, tokie biologiniai variantai paveikslų iš likimų grybų, apvaliųjų kirmėlių ir įvairių musių ir kitų, vienareikšmiškai ir giliai įsišaknijęs mumyse NE TIK nuodėmingumą ir tarytum neteisingumą tokio gyvenimo sutvarkymo, bet ir griežtą vienpusišką pabrėžtą gamtą šito prie mažiau paviršutiniško požiūrio daugialypio ir dviprasmiško reiškinio.

Kaip nedidelį postūmį plėsti suvokimą šioje srityje, galima svarstyti ir pabandyti suvokti galimybę įgyvendinti parazitinį vystymąsi (vystymąsi kito sąskaita), parazitinę mitybą (maitinimą kitų organizmų sąskaita, t. y. į žalą jiems), parazitinį gydymą (“marškinių” atstatymas panaudojant, pavyzdžiui, potencialą kitų Smegenų) – ir panašiai, ne mažiau absurdiškai vienareikšmiški ir tarsi suvokiami būtent taip, kaip mokė vyresni draugai tėvų, auklėtojų, mokytojų ir kitų asmenyje. Tik, kai pradėsite mąstyti šia kryptimi, stenkitės vengti mąstymo tokio supratimo rėmuose, kaip tai, kad mokinys yra dėkingas mokytojui, o mokytojas turi poreikį perduoti žinias, vadinasi, tai nėra parazitavimas; kad gydytojas/daktaras yra atsidavęs savo profesijai ir jam jo gyvenimo darbas yra atkurti jūsų prarastą sveikatą; kad esamos maitinimosi grandinės uždaros, ir jei žiūrėti į perspektyvą, naudoti kažką maistui – tarsi pagrindinė gyvenimiška bazė, todėl a priori tai yra puiku ir nė karto prie parazitizmo pridėta IR BŪTI NE GALI – galima sėkmingai, kruopščiai ir įtikinamai atskirti sunkų ir be principingą parazitavimą nuo kažkokio gyvybiškai būtinumo – na, kaip sakoma, kitaip tiesiog neįmanoma, reikia ką nors suvalgyti, kad nenumirtum… ir apskritai, už kėsinimąsi į šventą – “…galima ir į kailį gauti”. Pateiktas pavyzdys yra mūsų mąstymas vadinamojoje „dvejetainėje mąstymo sistemoje“, apie kurią viskas išsamiai parašyta N. Levašovo knygoje „Paskutinis kreipimasis į žmoniją“ .

„Itin skurdžios asmenybės pagrindas yra TAIP IR NE samprata, tarsi realiai egzistuojančios ir daug kartų pasireikštos prie laipsniškos analizės bet kokio sudėtingo proceso. Tuo tarpu, analizės žingsnių skaičius – galutinis ir dažniausiai labai mažas, net jei tiriate gana rimtą problemą. Atsakymo ieškojimas suvedamas pasirenkant vieną iš dviejų, kur du – skaičius žingsnių galimų sprendimų, o tuo tarpu teisingiausias sprendimas yra tarp jų.

Nedidindama subtilią problemą, kažkaip tai pridengtą visiškai nesėkmingo kamufliažo, pakankamai kol kas PATIEMS SAU PALIESTI nurodytus aspektus savo egzistavimo – bet ne tam, kad sugėdinti save panaudojant aiškų ar paslėptą parazitizmą (nors ir ne draudžiama – iš tikrųjų tai pasirodo lavinantis ir vystantis užsiėmimas) sąlyginai visiškai nekaltų „donorų“ atžvilgiu, o su tikslu suvokti šį reiškinį kaip vientisą ir daugialypį – jei parazitas neturės „donoro“, tai visas šis kompleksiškumas ir universalumas pradės byrėti, tuo pačiu formuodamas iš savo likučių ir šiukšlių įvairias supaprastintas parazitines konstrukcijas iki visiško funkcinio išnykimo – prie sąlygos visiško nutraukimo senosios VS išorinio valdymo ir įveikimo to automotoriškumo mąstyme, kurį ji visgi mumyse paliko. O prie šiandieninio proceso pakeitimo valdymo naujosios (gimtosios) VS rėmų, visi dalyviai buvusios funkcinės-konstruktyvios organizacijos pertvarkomi, persijojami ir, persitvarkę pagal kitus funkcinius-tikslinius paskirstymus, suformuos kai kurias kitas konstrukcijas, ką mes šiandien stebime ir BANDOME SUVOKTI. Tokio proceso skausmingumą lemia visiškas jo dalyvių nesupratimas ir nesuvokimas, kas vyksta dėl jų pačių primityvios vienpusės organizacijos – tam, kuris visada ėmė, nepaprastai sunku net pagalvoti apie tai, kad  neimti ir atiduoti – įmanoma. Tam, kuris visada atidavė, matosi neįtikėtiną, galimybė kažką tai imti. Tai primityvi versija, skirta apytiksliai suprasti problemos mastą. Vėlgi, pavyzdžiai, neapkrauti sudėtingų kasdienių pamąstymų. Amerikiečiui, laimingai gyvenančiam iš bedarbio pašalpų, sunku kaip nors įteigti, jo požiūriu, nepagrįstą poreikį pradėti bet kokią veiklą. Užguitai vienišai motinai traukiančiai du vaikus, bus dar sunkiau paaiškinti, kad reikia nustoti vergauti kokiam nors dėdei ir susirasti veiklą tinkančią jos sielai. Bet esmė, apskritai, turėtų būti aiški ir suprantama – ir jei planetos mastu buvo organizuota tam tikra valdymo schema, jos pakeitimas NEIŠVENGIAMAI NE TIK paliečia, o vykdomas per fundamentalią pertvarką kiekvieno valdomo elemento.  Kiekvieno! Priėmus, kaip supaprastinimą, kad vyksta kaita valdymo su parazitiniu pagrindu (mūsų supratimu) į kažkokią kitą, mes kol kas, kaip elementai šios parazitinės konstrukcijos, labai ribotai galime daryti prielaidą apie kažkokią tai KITOKIĄ KONSTRUKCIJĄ ir principus jos formavimo. Bet ir šiuo atveju mūsų įsivaizdavimai ir fantazijos bus kuriamos pagal seną „parazitinę“ schemą. Mes pasmerkti, pagal mūsų Smegenų ir sąmonės ypatybes, naudotis tuo, kas buvo duota. Tai ant tiek vienareikšmiškai ribota, kad bet koks variantas už jos rėmų, įskaitant ir giliai teisinga savo kryptimi, tikrai bus suvokiamas kaip “netinkamas, nesąmoningas, beprotiškas” – ir suvokiamas neigiamai, slaptai ar atvirai – jis sukels ATMETIMĄ ABSOLIUČIOS DAUGUMOS, kuris turės įtakos bent jau ignoravimui, o dažniau – tiesioginiam nepasitenkinimui, paremtam nesusipratimu.

Analizuodami šiandien savo gyvenimo kelią, ir būtent toje paradigmoje, kurią išdėsčiau aukščiau, dar 1993–1994 m., pasirašius „Susitarimą dėl viešosios santarvės“ (1994), pagal kurį – dabar apie tai žino nedaugelis – mes gyvename iki šiol, aš supratau, kad gyvensiu bjaurioje šalyje su nelabai gerovės pilnais gyventojais, siaubingu elitu ir daugiau nei keistomis politinėmis partijomis, kurios plepa apie tai, kaip atstovauja žmonių interesams. Aš supratau, kad visa tai bus nepaprastai blogai. Ir šioje velniškai prastoje aplinkoje aš turėsiu gyventi, nes NE RUSIJOJE aš GYVENTI NE GALIU, o Rusija tokia, kokia ji yra.

.

Ir aš supratau dar daugiau– man teks tai ginti, nes visa tai gali sugriūti per akimirką. Tuo metu valstybę sugriauti buvo labai lengva. Tada, be jokios abejonės, Rusijos teritorijoje atsiras okupacinės pajėgos, skris amerikiečių malūnsparniai ir viskas taps visiškai lemtinga. Reiškia, gyventi reikia viduje šios siaubingos negerovės. Tame yra lemtinga būtinybė. Tai – reikės mylėti, apsaugoti, ir kažkaip tai tame egzistuoti, o egzistuoti apskritai galima, tik NIEKAIP NE UŽGAUNANT savo žmogiškąjį orumą ir savo vertybes.  Ir tuo pačiu mano supratimas paliko pėdsaką viskam, kas vyko. Aš tada NE TURĖJAU  informacijos, kurią dabar turiu, ir mąsčiau rėmuose to, apie ką rašiau aukščiau. Ir kai kažkokios labai pretenzingos grupės pradeda rėkti apie tai, koks „šlykštus Rusijoje gyvenimas“, aš galiu atsakyti tik viena: jis dar bjauresnis nei jūs šaukiate, bet tik aš apie tai žinau seniai. Ir jei mane kažkas stebina, padrąsina, tai tai, kad ji NE TIEK ŠLYKŠTI, kaip kad galėtų būti, neatsitiko to, kas atsitiko po 2011-04-24 . O atsitiko tai, kad Žemė ateina į savo valdančias sistemas natūralios prigimties po kaitos Sisteminės valdžios ir atsilaisvina nuo buvusių išorės intervencinės valdymo priklausomybės, atvesdama save ir savo programines būsenas vystymosi harmonijos į tikrąją prigimtį, AUKŠTAIS TEMPAIS, įkūnydama reabilitaciją ankstesnėse būsenose bendro programinio įvykių chronoproceso, o visų svarbiausia – atvesdama visus tikrus ir natūralius Valdymo Kompleksus į savo veiksmingą valdantįjį natūralų (fizinį) pobūdį. Ir visa tai vyksta šiandien mūsų akyse Pereinamojo laikotarpio rėmuose, o ne kada nors tolimoje ateityje! Jokių nomenklatūrinių sprendimų bet kokių buvusio valdymo lygio liaudies nuo Konstrukcijų buvusio valdymo lygio tam ne reikia. Visi jie laisvi nuo „liaudiško rūpinimosi apie savo gi būtį“. Aktyvauti per prievartą ir parazitavimą DAUGIAU NE REIKIA, o ir nebepavyks. Praėjo tas laikas „intervencinio palydėjimo“ atliekant veiksmus žmonių bendruomenėje. Tačiau išliko struktūra, pastatyta atsižvelgiant į tai, kas buvo sumanyta praeityje – Valstybė. Daugelis mano – valstybė – tai kiekvieno reikalas. Tačiau šiuolaikinis taip vadinamasis elitas yra pasirengęs prisitaikyti prie bet kokios valstybės – stiprios, silpnos, kylančios, degraduojančios, suverenios, kolonijinės, socialistinės, liberalistinės, nacionalistinės – kad tik išplėštų savąją naudą. Ne duoti – tai ne elitui. O imti, atimti, pasisavinti, nusavinti. Šie cinikai valstybės nekuria, bet gana efektyviai gali ją naudotis – savo interesams. Reiškia, reikia kažko kito – to, kas leistų pakeisti valstybę dabartiniu mūsų supratimu ir užtikrintų žmonių aktyvumą bei gyvenimą toje teritorijoje, kurią šiandien vadiname valstybe. Bet cinikai ir šiandieninis elitas sukurti tokiam dalykui netinka. Jie aktyvūs tik tada, kai kalba eina apie ką nors asmenišką, individualų. O statant Naują (nesvarbu kad ir kaip jis vadintųsi) reikalingas visuotinis dalyvavimas. Tai galima užtikrinti tik Naujosios „Socialinės sutarties“ rėmuose, ir šio susitarimo rėmuose apibrėžti šį Naująjį, kas taps idėja, ideologija, tikslu – kaip aistra, kaip kūryba, kaip aukščiausia vertybė.  O tokiai idėjai reikalingas atitinkamas elitas visavertės statybos, sukūrimas šio naujo.  Tokio elito ideologija negali būti nei klasikinis komunizmas, nei liberalizmas, nei kapitalizmas. Reiškia, kad turime galvoti kita kryptimi, ieškoti pavyzdžių ne Rusijos istorijoje ir kitų ne vakarietiškų ir nemodernių visuomenių. Reikalingas KRUOPŠTUMAS KITOKIO POBŪDŽIO savo tobulume – pažinimas aukštesnio lygio, sąmoningą suvokimą ir orientaciją į vystymąsi būsenų Sąmonės ir Proto. Aš nematau tam jokių kliūčių. Visa tai įmanoma ir ne taip jau neįtikėtina. Būtų valios – būtų noro ir siekio.

Dar kartą pakartosiu mintį, jau ne kartą išsakytą. Tačiau šiandien tai itin aktualu ir reikalauja nuolatinio priminimo. Gyvenimas panašus į automobilį, valdomą iš palydovo. Žmogus sėdi ant galinės sėdynės. Jis net neįsivaizduoja, kur galiausiai nori atvykti. Mašina tęsia savo kelią, o žmogus dairosi aplink.  Ir vieną dieną jis pamato tolumoje kapines…

Daugelį netenkina gyvenimas vėžėse. Jie norėtųsi važiuoti ten, kur jie nori, o ne ten, kur veda kelias. Tačiau norint pasiekti savo tikslą, reikia žinoti gyvenimo tikslą. Kur žmogus gali paimti tokį tikslą? Priimti kaip tikėjimą (religiją) kažkieno sapaliojimus ar atvirumus? Bet jei žmogus nenori niekuo tikėti, jei jis nori žinoti, nelieka nieko kito, kaip pačiam tai išsiaiškinti. Aš tikiuosi, labai tikiuosi, kad viskas, ką rašau – padės tai padaryti.

.

.

.

02.08.2021. F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)