Ką daryti? …

« Kas per karta atėjo: nepraleis tavęs, neužleis vietos … »

Iš pokalbio dviejų filosofų, gyvenusių prieš 2750 metų,…

Perskaitęs šį „atsiliepimą“ Igoriaus Michailovičio Kondrakovo, į kurį visada įsiklausiau kaip į savo srities ekspertą, ypač švietimo ir auklėjimo klausimais ne tik jaunų žmonių, aš priėmiau sprendimą  šią informaciją, kurią laikau svarbia ir būtina  – paskelbti  šioje straipsnių serijoje, baigiant ją savo komentarais pateiktiems klausimams.

             (Tęsiamas temos aptarimas)

   Štai apžvalga ir klausimas mūsų kolegos po publikacijos   F.D. Škrūdnievo straipsnio „Nagrinėjimas Šaknų ir tik po to – vaisių“  ir apžvalga apie ją.

        „… Perskaičiau Jūsų antrąjį straipsnį – apžvalgą į naują darbą F.D. Škrūdnievo „Nagrinėjimas Šaknų ir tik po to – vaisių“. Tema, klausimai – patys aktualiausi, skaudžiausi, liečiantys likimus ne tik milijonų žmonių, bet ir šalies ateitį! ..

       Tai visada sunkiausia atsakyti į pateiktą klausimą: Ką daryti ir kaip būti?

       Bet, kaip sakoma: pasakei kukariekų – atsakyk!

       Manau, kad ir Fiodoras Dmitrijevičius pabaigoje straipsnių ciklo pateiks ir savo atsakymą į iškeltą klausimą.

    Akivaizdu, kad atsakymas turėtų įtikti milijonams tėvų, turinčių bet kokį išsilavinimą, jau labai aktuali tema – švietimas tokia forma, į kokią ją pavertė reformatoriai. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad daugeliui tėvų kyla problemų dėl laiko, tačiau ir jos išsprendžiamos – kraštutiniais atvejais darbą su vaiku galima atidėti savaitgaliui … Sunkiau, kai yra tik vienas iš tėvų ir daug vaikų.

    Remdamasis asmenine patirtimi – darbo su vaikais Mažojoje Mokslų akademijoje, su „gabiais“ vaikais licėjuje, su jungtine moksleivių grupe Pionierių rūmuose, universiteto mokykloje, – priėjau vienintelę, kaip man atrodo, teisinga išvada: negabių vaikų nėra! Yra vaikai, apleisti moksle ir auklėjime, kaip mokykloje, taip ir šeimoje, ir vaikai su įvairiomis ydomis (tačiau tai ypatinga tema).

    Prieš atsakydami į pateiktą klausimą, suformuluosime reikalavimus, kuriuos turi atitikti atsakymas, kad į jį galėtų įsiklausyti tėvai. Tam remsimės ir patirtimi mūsų mokytojų – novatorių.

    1.     Patys tėvai turi suprasti tai, kad jam darbui su savo vaikais, t.y. jau šiuolaikinėmis sąlygomis, pats gyvenimas rekomenduoja – PAČIAM MOKYTIS, IR VISĄ SAVO GYVENIMĄ, tame tarpe ir iš savo vaikų bei anūkų, beprisitaikančių prie naujų reikalavimų ir naujų sąlygų, kuriems juos ruošia reali tikrovė. Ši nauja karta ir gyvenimo naujovės „senajai“ kartai, kuri vis dar nori neatsilikti nuo laiko ir turi darną su savo vaikais bei anūkais, – reali galimybė „suspėti“. Būtent jų apskaita kompensuoja atotrūkį tarp kartų. Turint omenyje, kad kas 15 metų keičiasi technologijos, kurias lengviau suvokia naujoji karta – vaikai nei jų tėvai, kurie dažniau priversti prie jų prisitaikyti, tuo pačiu patirdami sunkumus juos įvaldant ir įsisavinant…

    2.     Mokydami ir augindami vaiką, niekada nenaudokite prieš jį prievartos metodų, jei jis nesupranta tiriamos medžiagos. Kantrybė  – štai stimulas sėkmės tėvų auklėjimo.

    3.     Daugiau bendraukite su vaikais (anūkais) – viskas grįš šimteriopai.

    4.    Mokėk parodyti, o po to ir išmokyti vaiką matyti bendrą ir skirtingą tam tikruose objektuose, reiškiniuose, įvykiuose. Vystymosi dėsniai vienodi visoms sistemoms. Norėdami tai padaryti, dažniau eikite su vaiku pasivaikščioti po miestą, palei mišką iki upės ir pan., nuolat vesdami pokalbį su juo, kad jis dažnai atsakytų ir kalbėtų apie tai, kaip supranta tai, ką mato aplinkui: kodėl upė teka, kodėl pakraštyje yra vienas medis, o miške – kitas ir t. t.

    5.   «Norint, kad mokinys  mokytųsi gerai, reikia, kad jis mokytis noriai, norint kad jis mokytųsi noriai, reikia 

          1.    kad tai, ko jį moko, būtų suprantama ir linksma;

          2.  kad psichinės jo galios būtų pačiose palankiausiose sąlygose».   

    6. Nusiteikite vaiką sėkmei, padrąsinkite jį, tada jam atsiras suinteresuotumas tam, su kuo dabar jis turi reikalų.

    7. Atminkite, kad mokantis, kaip ir bet kuriame reikale, svarbus rezultatas, ypač jei jį organizuoja pats vaikas. Tame reikia jam padėti. Paskui jis jau pats darys tai. Pagirkite vaiką, jei jam pasiseka, ir padrąsinkite, jei jam ne iškart pasiseka.

    8.    Kad vaikai gerai mokytųsi, būtina išmokyti juos mokytis. Vaikui reikia parodyti, kad ir tau taip pat įdomu sužinoti apie tai, ko dabar turite mokytis. Vėl turėsite suvokti mokyklinį raštingumą, tačiau tai turi būti daroma su nuoširdžiu susidomėjimu, kad vaikas pamatytų, jog jūs taip pat mokotės ir norite daug ko išmokti.

          Šiek tiek informacijos apie tai, kas išdėstyta aukščiau:

         Kovodamas su XIX amžiaus viduryje egzistavusia mokyklų sistema, slopinančia vaiko asmenybę, L. N. Tolstojus vienas pirmųjų Europoje sprendė laisvo, humanistinio ugdymo ir auklėjimo problemas. L.N. Tolstojus kritikavo to laikmečio mokyklą dėl jos dogmatizmo ir izoliacijos nuo gyvenimo.

    Būdamas subtilus psichologas, Tolstojus parodė skirtumus psichinės būsenos sėkmės ir nesėkmės  vaiko skirtingose ​​situacijose: „Verta pažvelgti į tą patį vaiką namuose, gatvėje ar mokykloje – tai jūs matote linksmą, žingeidų padarą, su šypsena akyse ir ant lūpų, visa kame ieškančio pamokymo, kaip džiaugsmo, dažnai ir aiškiai stipriai išreiškiantis savo mintis sava kalba – tai jūs matote išsekusį, susitraukusi padarą, su nuovargio išraiška, baime, nuoboduliu, kartojantį svetimus žodžius svetima kalba – padarą, kurio siela, kaip sraigė, pasislėpė savo namuose, visi aukštesni gebėjimai – vaizduotė, kūrybiškumas, dėmesys – užleidžia vietą kažkokiems kitiems, pusiau gyvuliškiems gebėjimams … žodžiu, gebėjimas slopinti visus aukštesnius sugebėjimus vystymuisi tik tuos, kurie sutampa su mokyklos būkle – baimė, atminties įtampa ir dėmesys» .

        L.N. Tolstojaus mokyklos sėkmė buvo grindžiama pagarba vaiko asmenybei, jo veiklos ir savarankiškumo ugdymu, visais jo sugebėjimais. Ji nebuvo panaši į jokią kitą savo laiko mokyklą, kurioje tvyrojo laisvės, kūrybos ir meilės vaikams atmosfera.

           Neįmanoma pasiekti sėkmės švietimo ir mokymo srityje, tvirtino L. N. Tolstojus, jei jų nelaikote vienu vientisu procesu. Jie, jo nuomone, yra neatskiriami. Negalima ugdyti, neperduodant žinių, bet kokios žinios turi turėti įtakos „vaiko auklėjimui».

         L. N. Tolstojui mokyklos reformos idealas buvo galutinis rezultatas, tai yra situacija, kai mokinys galės ir norės pats mokytis be prievartos, susidomėjęs, džiaugsmingai ir sėkmingai.

       V. A. Suhomlinskis: „Mes nemokome vaiko mąstyti“. Stebėjimai ir pamokų analizė leido jam daryti išvadą, kad meistriškumas mokytojo susideda iš sugebėjimo mokytojo išmokyti vaikus galvoti, kad vaikas netaptų žinių saugykla, tiesų, taisyklių ir formulių saugykla. Kad mokinys norėtų mokytis, jis turi mokėti mokytis.

       Be sėkmės, be džiaugsmingo pergalės per sunkumus patirties nėra tobulinami gebėjimai, nėra mokomasi, nėra žinių.

        «Suteikti vaikams darbo džiaugsmą, sėkmės mokantis, pažadinti širdyje pasididžiavimo ir savivertės jausmą – tai pirmutinė mokytojo ir auklėtojo pareiga. Sėkmė mokantis – vienintelis šaltinis  vidinės mokinio stiprybės, gimdantis energiją sunkumams įveikti, norui mokytis. Noras mokytis ateina tik kartu su sėkme mokantis».

      Kad jau suaugusiojo gyvenime tavo vaikas galėtų atlaikyti susidūrimą su visuomene, sistema, nepaversdamas gynimo savo idėjų kova su „vėjo malūnais“, kiekviename tikslo pasiekimo etape reikalingas rezultatas, tai yra reikalinga sėkmė, organizuojama jo paties«Susidomėjimas palaikomas sėkme , – pabrėžė V. A. Suhomlinskis, – o į sėkmę veda susidomėjimas».

    «Pakeitimas minties atmintimi, ryškaus suvokimo, stebėjimo, esmės reiškinių iškalimo – didelė yda, bukinanti vaiką, atbaidanti, galų gale, norą mokymuisi».

       Kaip principus savo pedagoginės veiklos Š. Amonašvilis pateikė šiuos:

  1.      Pirmasis principas  – tai mylėti vaiką. Meilės pedagogika netoleruoja grubumo, spaudimo, orumo pažeidimo, vaiko gyvenimo nežinojimo.

  2.       Antrasis principas  (jis išplaukia iš pirmojo) – sužmoginti aplinką, kurioje vaikas gyvena. Ne viena bendravimo sfera neturi erzinti vaiko, gimdyti jame baimę, nesaugumą, neviltį, pažeminimą.

  3.      Trečias principas  – nugyvenkite vaikuose savo vaikystę. Šis patikimas jo sielos kelias įmanomas tik tada, kai mokytojas pažįsta vaiką savyje.

      „Kalbėdamas apie didaktiką, pedagogas – novatorius pažymėjo: «Metodai, priemonės, būdai, mokymo ir auklėjimo formos, praeinančios per mokytojo sielą, sušildytos meilės vaikams ir užpildytos žmogiškumo jausmu, tampa rafinuotos, lanksčios, tikslingos ir todėl efektyvios».

    Amonašvilis pabrėžia: „Tik tas išsilavinimas vaikystėje yra geras, kuris užbėga į priekį vystymuisi ir veda vystymąsi paskui save. Be to, «pedagoginis procesas – tai bendradarbiavimas pedagogo su vaiku, kai mokytojas padeda mokiniui įveikti sunkumus».

  V. F. Šatalovo idėjų pasekėja S.N. Lysenkova pažymi, kad viena iš pagrindinių metodikų, naudojamų pedagoginiame procese, norint sėkmingai mokytis, – išmokyti vaikus galvoti garsiai nuo pat pirmos dienos, nuo pirmos pamokos mokykloje.

      Mokomasis darbas literatūros pamokose prisideda ne tik prie svarbiausių asmens moralinių savybių ugdymo, bet ir veikia charakterio formavimąsi. Jis «atveria kelią kūrybingumui (!), edukacijai (!) bendravimui».

     «Verbalistas – didaktas, – manė Iljinas, – turi galimybę «įeiti į kūrybą kartu su rašytoju», jo poziciją, pažiūras ir žengti už knygos ribų».

      «Paslaptis visos sėkmės mokinių, – teigia Ščetininas, – slypi daugialypėje, daugiamatėje pasaulio vizijoje“. Nuo pat gimimo žmogus siekia įtvirtinimo savęs. Jis nori kad jį mylėtų, suprastų, džiaugtųsi jo sėkme ir liūdėtų dėl nesėkmių. «Pirminė, priežastis-priežasčių, energijos šaltinis vystymosi asmenybės – tai savivertės jausmas, savo reikšmingumas tarp žmonių».

     Priklausomai nuo jų sprendžiamos pedagoginės užduoties, užsibrėžto tikslo, ugdymo proceso organizavimo formų ir metodų, dalykų savybių tam tikrame sėkmės modelyje, naudojami tik tie apibendrinto modelio elementai, kurie jiems reikalingi. Modelio „šerdis“, tiesiogiai atspindinti mokymosi procesą grandinės forma (motyvacijos dominantai ⇔ susidomėjimas ⇔ mokymasis ⇔ sėkmė) visiems autoriams, praktiškai nesikeičia. Čia galima pasiūlyti apibendrintą modelį sėkmingo mokymo ir auklėjimo.

Apibendrintas autorinis sėkmės modelis

           Norėdami surengti mokymosi sėkmės situaciją, panaudojant rastą sprendimą, pedagogas sukuria savo pedagoginę sistemą, kuri bendrame vaizde atsispindi apibendrintame sėkmės modelyje, kuris veikia taip. Mokytojas, atsižvelgdamas į sąveikos tipą (autoritarinis stilius, bendradarbiavimas, humaniški santykiai ir kt.) su mokiniais, organizuoja mokymo procesą, nustatydamas būtinus ryšius tarp jo elementų, kurdamas jo struktūrą. Naudodamas motyvacijos ir susidomėjimo mokymuisi dominuojančius dalykus, mokytojas, kontroliuojamos įtakos būdu į mokinius, skatina jiems susidomėjimą tyrinėjimo dalykui, nukreipdamas mokinius į sėkmę. Susidomėjimas dalyku ir sėkmės lūkesčiai skatina mokinio norą  mokymuisi. Naudodamas didaktines išvadas, būdus, metodus, mokytojas palaiko mokinio susidomėjimą dalyku, skatina jį atlikti konkretų veiksmą, prisideda siekimui sėkmės. Jei reikia, jis koreguoja mokymosi procesą. Jei rezultatas šių veiksmų yra sėkmė, tai jis sukels mokinyje sėkmės džiaugsmą, jausmą būti asmenybe ir norą judėti pažinime tolyn, pereinant tam tikrais mokymosi etapais prie savireguliacijos savo veiklos. Mokytojas, naudodamasis mokinio sėkmės situacija, įvairiais metodais, būdais skatina ir palaiko jo aktyvumą mokantis. Pasiekęs pirmąją sėkmę, mokinys pereina į naują viją pažinimo. Toliau mokymosi procesas kartojamas vėl, įtraukiant naujas sąsajas į sėkmės modelį aukštesniu sisteminiu lygiu, pavyzdžiui, sukeltą Įtakos kolektyvo, mokyklos ir t.t..

           Nesėkmės atveju mokytojas įveda atitinkamas korekcijas į mokymosi procesą, palaikydamas ir skatindamas mokinį įveikti iškilusius sunkumus. Priklausomai nuo numatytos pedagoginės sistemos kolektyvo įtakos laipsnio, pastarasis visais įmanomais būdais palaiko nesėkmingą draugą, skatindamas jį įveikti iškilusius sunkumus ir norą mokytis toliau ir su susidomėjimu.

          Kad būti Šiuolaikišku, reikia Mokytis visą gyvenimą!

I. Kondrakovas (И. Кондраков)

28.04.21 m.

           Nuomonė diletanto nuo mokslo …

       «…Su viskuo, kas parašyta Jūsų, sutinku, bet nepamačiau, nesupratau – o ką DARYTI DABAR, ką turėtų daryti milijonai tėvų? Šito juk nėra ir pas Fiodorą Dmitrijevičių…»

         Jei žmogui nekiltų klausimų, jis liktų gyvulio lygyje (jam, gyvuliui, – klausimų nekyla). Žmogus yra savimi, o ne gyvulys, per didelius klausimus. Jie skatina jį ieškoti atsakymų.  Tai ir yra varomoji vystymosi jėga. Ir tai šiandien – pats svarbiausias dalykas.  «Ką daryti dabar milijonam tėvų? »  – tai visiems labai įprastas klausimas – užduoti jį reikia ne nuo milijono tėvų, o nuo savęs asmeniškai. Kas sakė, kad tarp milijono tėvų neatsiras tų, kurie vis dėlto atidžiau perskaitė tai, kas išdėstyta, ir surado atsakymą į klausimą – GI DARYTI? Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl aš nenoriu, kad žmonės, kurie skaito mano knygas REMTUSI Į MANE, kaip į kokį autoritetą. Aš noriu, kad žmonės vertintų informaciją, mano pateiktą, ne per „kieno pasakyta“ prizmę, o tyrą. Kas nori  SUPRASTI,  o NE PRIIMTI kaip religiją visą tai, ką aš rašau, tas siekia prisikasti iki pat pirminio taško atskaitos visų savo tiesų, visų pirma.  Suprasti tikruosius ketinimus, išdėstytus tekste, ir pačiam ne apsigaudinėti ir ne apgaudinėti. Tai labai svarbu, o juo labiau šiandieniniu laiku – globalių pokyčių metu. Taigi ką daryti dabar, perskaičius tai, kas parašyta, ir sutikus su tuo?  Viskas priklauso tik nuo paties Žmogaus, kuris priėmė tai, kas buvo pasakyta, rado argumentų, patvirtinančių tai, kas parašyta, pats rado ir suvokė teisingumą ir, svarbiausia, – ėmė galvoti šia linkme. Ne klausyti kažkokių tai patarimų, kurie veržiasi iš visų pusių – o būtent galvoti ir mąstyti. Suprasti, pavyzdžiui, kad daug efektyviau papasakoti vaikui, kokias dovanas atneš Kalėdų Senelis, jei jis mokysis gerai, nei skaityti nuobodžias paskaitas apie žinių naudą arba versti, gąsdinant nubausti, ką nors siekti suprasti iš „šiuolaikinių“ vadovėlių. Analogiška ir su milijonu tėvų – daug efektyviau nukreipti juos vienu ar kitu kursu, pasakojant prie progos apie Kalėdų Senelį, ką ir darau per savo straipsnius ir knygas. Todėl kad, apsistoti rėmuose šiandienos supratimo švietimo, milijonui tėvų, būtų tas pats, kas sustoti urvo išsivystymo lygyje. Ką darytų žmonės, kuriems viskas aišku? Jie juk urvą išlaižytų ir „nuslinktų“ nuo didelių klausimų bendrais žodžiais. Norint išeiti iš urvo, reikia NE NUSLINKTI nuo didelių klausimų, o PRASISKVERBTI į JUOS. Tačiau tam reikia nepripažinti esamas žinias tiesa (bet kokias žinias, kad ir kokios akivaizdžios jos beatrodytų), o reikia laikyti jas žingsniu tiesos link, bet ne tiesa. Kartais naudinga atmesti visas tiesas. Suabejoti tuo, kas nekelia abejonių. Išsiveržti iš vadinamųjų bendrų tiesų koridorių, kurios tik dėl šios priežasties atrodo akivaizdžios, ​​kad niekas apie jas tinkamai nesusimąstė.  Elementarios tiesos, kurias mes skaitome spręsdami klausimą – „KĄ  GI DARYTI …? » – tai būtent tai, į ką reikia pirmiausia žiūrėti ne kaip į absoliučią tiesą, o kaip į kliūtį link tiesos. Tik tokiu būdu yra galimybė pabėgti iš narvo, kuriame šiame vystymosi etape yra žmogus. «Kad pažinti tiesą, reikia viską vertinti kritiškai, ant kiek tai įmanoma (Descartes). O mintis, kuri „staiga“ kilo jums perskaičius tai, apie ką dabar kalbame – ir kurios pagrindu buvo suformuluoti klausimai, – reikia vertinti savarankiškai, nepririšant prie šaltinio. Mintis yra laisva nuo šaltinio ir nešėjo. Kad mums visiems, ir tėvams tame tarpe – pradėti suprasti vaikus (moksleivius) ir tuos, kas moko juos, reikia suprasti žmogaus prigimtį tokią, kokia ji yra, o ne kaip ją vaizduoja moralizatoriai «reformatoriai». Ir čia reikia pasikliauti faktais, kurie žinomai būtent jums ir kuriuos jūs laikote priimtinais klausimais auklėjant mokinį.. Patys patikimiausi faktai šiuo atveju, na ir, žinoma kad, kitomis gyvybiškai svarbiose mums dabar aplinkybėse – protu suvokiami. Jais neįmanoma abejoti. Jie laisvi nuo sukčiavimo ir nuomonių, nereikalauja patvirtinimo dokumentų forma. Norint paneigti protu suvokiamus faktus, reikės paneigti akivaizdžiai sveiką protą. Pavyzdys tokio protu suvokiamo(spekuliacinio) fakto: žiūriu į namą ir patvirtinu, kad sukūrė jį ne stichija, o statybininkai. Aš neturiu vaizdo įrašo ir dokumento, patvirtinančių mano žodžius. Bet aš turiu prieš akis namą. Vien šis faktas daro mano pareiškimą nepajudinamu. Taikant tą pačią technologiją, atsiskleidžia didžioji dalis šių dienų mokymo šiuolaikinėse mokyklose supratimas, kuris buvo paslėptas, iškreiptas ir pateiktas klaidingai.

       Tai, kas mums atrodo nepaprastai akivaizdu, šiandienos apmąstymuose apie mūsų vaikų švietimą ir visa, kas su juo susiję, – iš tikrųjų yra transcendentinis ir labai sunkiai įsisavinamas procesas, jei apskritai įsisavinamas šiandienos rėmuose mūsų su jumis pažinimo bevykstančiuose virsmuose. Maža dalelyte šito to yra visa tai, kas susiję su mokymu ir šiuolaikine mokykla.  Tam kad būtų aiški ši mintis, pateiksiu paprastą pavyzdį, kuris, išsamiai išnagrinėjus, neduos atsakymo, kuris guli ant paviršiaus priešais Jus, tačiau visada yra lengvas jūsų atsakyme. Ar galite parašyti pilną savo biografiją? «Žinoma, kad taip!» – pasakys bet kas. Bet ne kiekvienas, susimąstęs, pasakys Jums, kad žmogus NIEKADA NE GALĖS parašyti savo pilnos biografijos. Kad ji būtų pilna, jis turi apibūdinti save, rašantį biografiją. Tai reiškia, kad reikia apibūdinti save, rašanti apie rašantį savo biografiją. Ir taip iki begalybės.

       Žmogus gali padaryti viską, į ką tiki. Neįveikiama yra tik tai, ką jis pats pripažino neįveikiamu.

       Bet kuri užduotis, o juo labiau užduotis pagal minėtą klausimą, – ne sprendžiamas, jei jame nėra įtrauktas būtinas intelektinis išteklius ir nėra idėjų. Idėja suprantama ne kaip užduoties sprendimas atsižvelgiant į mūsų dabartines žinias ir norą padaryti viską taip, kaip mums atrodo – „tai būtų teisinga“, o filosofinis visos švietimo organizavimo temos supratimas, pati mokykla ir mokinių auklėjimas. Ir svarbiausia, šis procesas jau „prasidėjo“, ir sustabdyti  NE GALĖS NIEKAS, net tie, kurie sukūrė visą tai, kas aprašyta mano straipsniuose apie mokyklą … Todėl kad proto jiems ne padaugėjo, o, kaip matosi jau, – tik sumažėjo (neužmirštam, kad Protas – tai sugebėjimas pamatyti daiktų esmę). Tai, ką masės vadina protu, – tai ne protas, o buitinė patirtis ir  gyvenimiški įgūdžiai, kuriuos jie įgijo gyvenimo procese.

O kalbant apie procesus, kurių neįmanoma sustabdyti, – paprasčiausiai pasakysiu M. Bulgakovo iš „Meistras ir Margarita “ žodžiais: «… Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išpylė».

29.04.2021 г.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

Versta iš tinklapio: https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2338-010-369-chto-delat