Gelbėjimas Gelbėtojų (13 serija 369) Meinstrymas…

Tam kad „prasiskverbti“ į tekstą (jo „vidinį gyvenimą“),

mes turime stoti arba į poziciją autoriaus, kuriančio šį tekstą,

arba į poziciją skaitytojo, kuris šį tekstą suvokia. Tačiau

yra dar ir tam tikras „trečias kelias“ , aplenkiant dvi

nurodytas pozicijas. Man atrodo, kad toks trečiasis kelias

gali būti pasiekiamas tik tam, kuris stojo į Pažinimo kelią.

Pačioje pradžioje viskas visada atrodo sudėtinga. Bet paskui viskas tikrai susitvarko. Du paskutiniai mano straipsniai iš 369 serijos (11 ir 12) ir ne tik jie sukėlė daug atsiliepimų, tačiau pagrindinis skaitytojų skundas – sunkumas suprantant tai, ką aš noriu perduoti žmonėms. Mano nuomone, reikia suvokti medžiagą ir jos užduotis, kaip visuma, kaip vieno tūrio struktūrą, kuri kuriama su tikslu, “supurtyti skaitytoją”, bet tuo pačiu metu NE VARŽO mąstant, pastūmėti linkme, kuri atrodo perspektyvi. Galima pažymėti šį procesą kaip globėjiškumu, tuo pačiu ir pačiam žodžiui suteikiant labiau aktyvesnę pradžią už pasauliečiams žinomų materialių palaikymo komponentų – vaizdinių „neįgalių senukų“ ar „nesuvokiančių jaunuolių“, kuriuos reikalinga nulaikyti ant vandens arba įkomponuoti į kokias nors patikimas vėžes egzistavimo, besiskiriančias ne daugiau, nei laipteliu materialinės gerovės, formuojančio vartotojišką lygį. Kai kuriems skaitytojams NE AIŠKU, juos atbaido ir demoralizuoja „operavimas siaurai diskrečių sąvokų“, nukreiptu, mano, kaip jie galvoja, šiek tiek pateisinamu paaiškinimu, – palengvinti kelią ieškančiųjų ir pažintojų, ir atrodo, kad ir tai iš dalies yra garbinga – juk reikia pirmiausia pasinerti į esamas mokslo kryptis ir mokyklas, kuriose šios sąvokos ir gimė. Ir, kaip jie mano (o aš vertinu jau vien tai, kad jie mano savarankiškai), – kelias – gi gaunasi labai jau aplinkinis – žmonija tiek daug sukūrė savo įvairialypiu genialiu protu… Didžioji dalis šito „pagimdyto“ – apskritai pro šalį tikslo ir rėmuose duoto siauro apribojimo, o likusieji vienpusiškai ir diskretiškai nuspalvina šiek tiek paslėptus tikrovės aspektus, kitas kategoriškai paslėptas puses ir dar ką nors, mums visiškai nežinomą. Bet šitie pasireiškę momentai – jie ir pareikšti amžininkams pačių pareiškėjų ir jų vaizdinio mąstymo rėmuose. Kaip naudinga yra tai dabar, kai, jų nuomone, REIKALINGAS ĮPATINGAS AIŠKUMAS, ir paprastumas, susidedantis remiantis realijomis, o ne teorijomis mokslinių krypčių ir mokyklų, tegu jos būtų psichologinės, arba matematinės ir pan.? Skaitytojai mano, kad faktiškai aš siūlau prisimatuoti (arba perimti) ant savęs kažkieno – tai mąstymo būdą. Nes bet kokia mokslinė kryptis, kuri mano siūloma jiems, ir sąvokos, kuriomis pats naudojuosi, – tai rezultatas samprotavimų, daugeliu atvejų vieno žmogaus, kartais su bendraminčių grupe, turinčia tą pačią mąstymo strategiją, kartu su tomis kategorijomis, kuriomis operuoju ir per kurias darau savo darinius ir einu link numatyto tikslo. Galima žinoma gi su šituo sutikti arba nesutikti, bet aš linkęs žiūrėti į visa tai kaip į sėkmę tos informacijos, kurią atiduodu, nes gilumas tokių apmąstymų – tai ir yra tam tikra sėkmė asmeninio supratimo ir žinių žmonių, pradėjusių taip galvoti! Ir aš labai džiaugiuosi tuo, kad mano atiduota NE PRIIMAMA kaip tikėjimas (aklas). Tikėjimas (aklas) prasideda, kai baigiasi supratimas.

Aš puikiai suprantu ir skaitytojus su panašia pozicija, ir žmones, turinčius kitokią ir kartais priešingą poziciją. Ir man labai norisi, kad visi suvoktų (tiek tie, tiek kiti) – tą informaciją, kurią aš jums atidaviau, atiduodu ir privalau atiduoti – nesiremia autoryste, tame tarpe ir mano. Todėl kad šiandienos nesąmoningas mūsų amžinas orientyras į autorių (autorius – turėtojus skambių vardų, įvairių laipsnių ir regalijų…), kabančius virš bet kokios idėjos, bet kokios medžiagos ir informacijos, kaip damoklo kardas, pirmiausia sunaikina ir atitveria autorių nuo skaitytojo, o idėjas – nuo generacijos ir įkūnijimo. Tada ir lieka orientyras į vieną – supratimą. Šis lygis suvokimo ir supratimo gaunamos informacijos nesulyginamas nė su kuo nors kitu. Ir jei žmogus sugebės atskirti save nuo sugeneruotos idėjos, tiesiogiai ir nedviprasmiškai ją iškelkite aukščiau visko, kas yra žmogiškai smulkmeniška ir įprasta, ir NE ŽODŽIAIS, o veiksmais, – tai ir suformuos jo suvokimo lygį giliau ir plačiau nei paprastai, tai yra suvokimas – apeinant visus stereotipus ir dogmas. Štai tada turėtų (aš labai to tikiuosi) išryškėti bent jau DVI MINTYS. Pirma – ši informacija yra pakankamai rimta, ir reikia ją SUPRASTI, O NE SKAITYTI. Jame yra istorinių pavyzdžių, dokumentų ir informacinių knygų, sukurtų už šiuolaikinio „mokslo“ rėmų, ir katalogų konkrečių rekomendacijų, skirtų ne tik paprastiems žmonėms, bet ir labai rimtiems specialistams. Neturint tokios (ir ne tik mano) informacijos, daugelis sprendimų tampa klaidingi, ką mes dažnai ir stebime pastaruosius 20 metų. Visos tragiškos klaidos, kurios pasitaiko šiandien, yra susijusios su tuo, kad „ne perskaitė“, „ne suprato …“ ir „neteisingai veikė“. Ir tai tapo normaliu ir „objektyviu“ pateisinimu atliekamuose veiksmuose, o jei tiksliau pasakyti, – neveikime dėl nesupratimo. Bet tai, žinoma, turi savo pliusų, todėl kad nesupratimas ir neveikimas šiandien aiškiai išreikštas tarp tų „lyderių“ (arba vadinamojo elito), apie kuriuos pasakojau ir pasakosiu, kad itin aiškus taptų jų dalyvavimas ( ne dalyvavimas) šiandien be vykstančiame. Tai yra vienas iš rodiklių – KAS IR KAIP moka skaityti (suvokti) ir vertinti informaciją, aš tuo ne kartą įsitikinau. Man pasisekė dirbti su vadovais skirtingų lygių: nuo federalinių iki verslo struktūrų ir t. t. Aš puikiai žinau, kad ir šiandien visi vadovai kasdien gauna analitines ataskaitas apie įvairius veiklos aspektus, ir ataskaitos yra labai kvalifikuotos. Tačiau, deja, šios analizės TOLIGRAŽU NE VISADA buvo naudojamos, ir dar labiau, jos dažniausiai visai neskaitomos. Nėra nei laiko, nei jėgų tiems, kuriems ataskaitos adresuojamos. Bet tai tik pasiteisinimai. Esmė – nesupratime šitų „valdininkų“, siūlomo ir praradime adekvataus suvokimo to, kas vyksta. Pasirodo, kad problema yra ne suprasti situacijos tyrimą ir pateikti rekomendacijas, bet išgauti informaciją iš šios medžiagos, ją suprasti ir veikti be klaidų. Tas pats pasakytina apie informaciją, kurią duodu žmonėms savo straipsniuose ir knygose. Ir nereikia už tai ant manęs įsižeisti. Reikia suprasti ir judėti į priekį.

Antroji mintis tokia: norint pradėti suprasti ir suvokti, įsigilinti į tai, ką parašiau, reikia pasiūlyti technologiją darbo su tekstu tiems, kurie paims jį į rankas. Jei pabandyti suprasti tekstą (tai, ką aš rašau ir, žinoma gi, ne tik mano tekstus), tai bę praktinės naudos organizuojant savo veiklą, kaip aš manau, galima gauti malonumą dirbant su šia informacija, kaip iš geros šachmatų partijos, kurią jūs laimite. Tačiau tam reikia išmokti TEKSTĄ SUPRASTI. Būtent suprasti. Supratimas teksto – tai nepalyginamai daugiau, nei skaitymas. Švietimas mūsų šalyje paskleidė savitą ir klaidinantį požiūrį apie supratimą. Mokyklos reikalavimai sumažino supratimą iki įsiminimo, ką reikia suprasti. Tai galima priskirti ir mūsų su jumis, ir mokykliniam ir aukštesniajam taip vadinamajam išsilavinimui. Galimybė pakartoti „atmintinai“ atkurti visiškai ir be klaidų tam tikrą tekstą buvo laikomas ir laikomas dabar supratimu daugumoje „tautinių“ švietimo sistemų. Mokykloje įsimenami eilėraščiai, kvadratinių lygčių sprendimo formulės, periodinė lentelė ir kt. Viskas įsimenama – ir nieko daugiau.

Klaida skaitymo yra ta, kad ji numato atsiminimą ir veiksmą ” šios informacijos ribose. ” O supratimas reiškia „peržengti šios informacijos ribas“ – darbas su tuo, ko tekste nėra. Tokio švietimo vaisiai šiandien skinami ir suaugusiųjų, tame tarpe ir politiniame gyvenime.

Aš paaiškinsiu tai tokiu pavyzdžiu, kuris yra gana tinkamas tiems, kurie jau susidūrė su mano darbais ir per juos pateikta informacija: pateikiu supratimui eilę skaičių : 144; 89; 21; 377 . Užduodu klausimą: “ar aišku, kas tai?” . Beveik visada, atsakymas toks: “Tai aritmetiniai skaičiai 144, 89, 21, 377 ” (šios informacijos ribose) – tai grynas įsiminimas, kuris absoliučiai NIEKO NE DUODA žmogui. Šiuo atveju naudojamas gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir po kurio laiko atkurti keturis skaičius, visų pusių pasitenkinimui – mokykloje ir institute parašo „5“. Tačiau supratimą čia pakeičia įsiminimas.

Teisingas atsakymas: „tai skaičiai iš Fibonači sekos, kuriame supainiota eiliškumo tvarka“ ( išėjimas už ribų būtent pateiktos informacijos – supratimas ). Supratimas leidžia savarankiškai sutvarkyti, prisiminti, įvertinti ateityje, pritaikyti praktiškai tai, kas išplaukia tik iš keturių skaičių. Jei atmintis apibūdinama atsitiktine apimtimi, ilgalaikiu įsiminimu, tikslumu atkartojimo ir pan., tai supratimas turi keturis tipus, kurių kiekvienas skiriasi pagal tris kriterijus, kurie kartu sudėjus duoda dvylika (!) supratimo tipų.

Supratimo tipai, pagrįsti A. I. Jurievo darbais, su kuriais visiškai sutinku šiuo klausimu, yra suskirstyti į:

1) Atstatymas sunaikintos informacijos pagal emocinį kriterijų.

2) Atstatymas sunaikintos informacijos pagal loginį kriterijų.

3) Atstatymas sunaikintos informacijos pagal empirinį kriterijų.

4) Atkartojimas ankstesnės informacijos pagal emocinį kriterijų.

5) Atkartojimas ankstesnės informacijos pagal loginį kriterijų.

6) Atkartojimas ankstesnės informacijos pagal empirinį kriterijų.

7) Numatymas vėlesnės informacijos pagal emocinį kriterijų.

8) Numatymas vėlesnės informacijos pagal loginį kriterijų.

9) Numatymas vėlesnės informacijos pagal empirinį kriterijų.

10) Realizacija pateiktos informacijos pagal emocinį kriterijų.

11) Realizacija pateiktos informacijos pagal loginį kriterijų.

12) Realizacija pateiktos informacijos pagal empirinį kriterijų.

Pirmasis supratimo tipas – „atkūrimas sunaikintos informacijos“. Šiuo atveju šis atstatymas eilės tvarkos pateiktų skaičių (21, 89, 114, 377), o paskui paskaičiavimas trūkstamų skaičių Fibonači sekoje (34, 55, 144, 233) ir parodymas visos eilutės teisinga tvarka – 21, 34, 55, 89, 144, 233, 377, ko būtent šioje informacijoje NE BUVO (kiekvienas Fibonači sekos skaičius yra lygus dviejų ankstesnių skaičių sumai – dėsningumas). Žiūrime šiuo kampu į šiandien bevykstantį, – praktiškai visa informacija, tame tarpe ir politinė, pateikiama visuomenei, „sudarkyta“ dėl savo sudėtingumo, tyčia ar per nemokšiškumą. Pranešimai apie politinius reiškinius visada yra fragmentiški, painūs ir gali būti suprantami suprantant jų atsiradimo dėsnius, kurie leidžia atkurti jų loginę tvarką ir trūkstamas dalis. Tam reikalingos žinios iš politikos teorijos, kažkas panašaus į Fibonači sekos dėsnius. Šiuo atveju tai galima prilyginti politikos tikslų nustatymui. Tačiau išvados vis tiek bus neteisingos, nes nėra supratimo tų pokyčių, kurie vyksta ir tos informacijos, kuri tikra. To politikos analitikai šiuo metu nesugeba.

Antrasis supratimo tipas yra „ankstesnės informacijos atkūrimas“. Mūsų pavyzdyje tai parodymas visų Fibonači sekos skaičių, kurie yra prieš tuos, kurie nebuvo pateikti iš pradžių: tai yra 1, 2, 3, 5, 8, 13, kurių šioje informacijoje tiesiogiai nebuvo. Analogiškai visi politiniai įvykiai ir organizacijos turi iš anksto nustatytą šimtmečių senumo istoriją. Nežinant konkrečių įvykių „išankstinio nustatymo“ dėsnio, neįmanoma teisingai suprasti trumpų pranešimų apie dabartinius įvykius. Tikslingumą įvykių ir politikos galima suprasti tik tokiame kontekste. Tai darbas is(š)toriko praeities laikų. Nedaugelis iš jų is(š)torikų skaitė (pažino) N. Morozovo darbus apie tą pačią – is(š)toriją.

Trečiasis supratimo tipas – „numatymas tolesnės informacijos. Čia – išvardinimas „Fibonači“ sekos skaičių, esančių po 377: 610, 983, 1589, 2572 ir t.t. iki begalybės.

Duoti politinį prognozę, remiantis tiesiogiai šią informaciją, nevaldant rakto į ją (kaip Fibonači sekos dėsniai) DALYKAS NESUVOKIAMAS. Politikoje yra sava logika, tokia pat griežta, kaip matematinė, ir negali būti jokių įvykių, nenustatytų kokiais nors psichologiniais dėsniais jų pasirodymo. Mūsų pavyzdyje tai yra arti politikos tikslingumo. O jei būti tikslesniu, tai tam tikrą tikslų vektorių, realizuotą VS rėmuose ir tiesiogiai per žmones, žmones, turinčius konkretų Smegenų genotipą. Bet vis tiek – tai prilygsta prielaidai ir ne daugiau, nes nėra supratimo procesų, einančių ne pagal žmonių norus. Nėra pažinimo tos informacijos, kurią žino tie, kurie žengia tikro pažinimo keliu. Tai darbas politinio futuristo ateityje, tačiau, kaip matote, – jis taip pat negali būti realus.

Ketvirtasis supratimo tipas – „realizacija pateiktos informacijos“. Fibonači seka turi savyje „auksinį santykį“ (dalijimas vienetinio segmento santykiu 0,618). Tai yra visuotinis gyvojo ir negyvojo pasaulio dėsnis, užtikrinantis jo stabilumą ir harmoniją.

Pavyzdžiui, estetinį žmogaus veido įspūdį lemia veido pločio ir jo ilgio santykio laikymasis, kuris idealiu atveju turėtų būti 0,618. Atsižvelgti į auksinį santykį būtina kuriant tobulus namų apyvokos daiktus, architektūrines struktūras. Politikos tikslingumas siejamas su šia supratimo versija, tačiau tik pasikliaujant tikra vykstančių procesų informacija. Tai darbas polittechnologo, naudojančio ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį politinio proceso. Bet ir jis taip pat šiandien – už tikrojo tikrovės įkūnijimo.

Realiame gyvenime bet kokia, tiesiogiai pateikiama informacija, skirta praktiniam ją gavusio asmens elgesiui. Informacija turi tik vieną tikslą – ji yra pati griežčiausia ir pati „nematomiausia“ įtakos priemonė. Be žinojimo tam tikros paslėptos esmės pateiktos informacijos, elgesys, tame tarpe ir politinis, jos gavėjui – bus supaprastintas ir klaidingas, esmės taip pat paslėptos, kaip paslėpta nuo NESIDOMINČIŲ SKAITYTOJŲ reikšmė santykio 0.618 gamtoje, geometrijoje, strategijoje žaidimų, paieškų teorijoje, periodizacijos žmogaus gyvenime ir kt.

Fibonači eilės skaičiai glaudžiai susiję ne tik su kvadratinių lygčių sprendimu ir su „auksiniu santykiu“, kuriam pavaldžios visų mineralinių, augalinių ir kultūrinių formų proporcijos. Yra dar ir supratimo kriterijai, kurie leidžia suprasti supančią tikrovę visiems, neatsižvelgiant į lygį išsilavinimo ir kultūrinį išsivystymą. Žmogus patiria estetinį malonumą iš stebimų ryšių skaitinių dėsnių ir gamtos įstatymų arba baimę, jei šis dėsnis pažeistas, tačiau jis nesupranta, kas čia ne taip. Tai emocinis supratimo kriterijus, kurį naudoja teksto vartotojai planšetiniuose kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose ir kt. Kiti žino apie Fibonači seką ir naudoja šias žinias praktiškai kurdami architektūrines struktūras, automobilių dizaine, literatūrinėje kūryboje. Tai empirinis supratimo kriterijus gamintojams informacinių, techninių, estetinių sistemų. Treti, susipažinę su Fibonači sekos skaičių teorija, naudoja ja atrasdami vis daugiau jos dėsningumų ir pasekmių iš to. Tai – loginis supratimo kriterijus konstruktoriams politinių, socialinių, techninių ir kitų sistemų.

Nesunku apskaičiuoti, kad egzistuoja 12 supratimo tipų, kiekvienas iš kurių leidžia išgauti iš teksto tik vieną dvyliktą jo turinio dalį. Supratimas neatsiejamai susijęs su tuo, kad reikia tiksliai žinoti, KĄ TU IEŠKAI tekste. Tu jį surandi ir ištrauki, ir naudoji, tačiau tuo pačiu metu 11 teksto reikšmių iš dvylikos tau lieka nežinoma, tarsi jų tekste ir nebūtų. O JOS YRA – eksperimentiškai įrodyta, kad jos yra.

Visi informacijos supratimo tipai ir kriterijai, naudojant kelių Fibonači skaičių pavyzdį:

Atstatymas sunaikintos informacijos pagal emocinį kriterijų.
Atstatymas sunaikintos informacijos pagal loginį kriterijų.
Atstatymas sunaikintos informacijos pagal empirinį kriterijų.
Atkūrimas ankstesnės informacijos pagal emocinį kriterijų.
Atkūrimas ankstesnės informacijos pagal empirinį kriterijų
Atkūrimas ankstesnės informacijos pagal loginį kriterijų.
Išankstinė nuojauta sekančios informacijos pagal emocinį kriterijų.
Išankstinė nuojauta sekančios informacijos pagal empirinį kriterijų.
Išankstinė nuojauta sekančios informacijos pagal loginį kriterijų.
Realizacija pateiktos informacijos pagal emocinį kriterijų.
Realizacija pateiktos informacijos pagal empirinį kriterijų.
Realizacija pateiktos informacijos pagal loginį kriterijų.

Visa tai, kas išdėstyta pirmiau, yra nepaprastai svarbu, nes mąstymo procesas, suvokimas teksto turinio įtraukiamas tik kartu su jo supratimu. Atskirai reikia pasakyti, kad pats mąstymas, tame tarpe ir politinis, suprantamas šiandien visai ne taip, nei pavyzdžiui prieš dešimt – dvidešimt metų. Aš manau, kad reikia veikti, stengiantis išsiaiškinimo ir realizacijos prasmių. Mąstymas – jau ne atitolęs stebėjimas, o praktinis eksperimentas atradimo ar realizacijos prasmių, o veiksmas – įtraukimas kitų į vystymąsi (viskas egzistuoja tol, kol vystosi), suvokiamą surinkimą visumos. Ateitis – ne siaubo ir grėsmių šaltinis, o TIEKĖJAS GALIMYBIŲ. Jei mes elgsimės vystymosi logikoje, pas mus – daugybė šalininkų ir mes darome mainstream¹ arba priklausom jam. Mes turime būti bendrininkai vystymosi, kurti erdvę praktiniams eksperimentams. Svarbiausia – ne gyventi visišku nepasitikėjimu pasauliu, „priešų žiede“ (nors painioti pasitikėjimo ir nekaltumo nereikėtų, pastarasis nėra pats geriausias vadovas gyvenime), nekovoti su visu pasauliu, bet būti jam lojaliu, tai yra dėmesingu ir kooperatyviu. Mąstymas, mano nuomone, – INTELEKTINĖ APKROVA veiksmų – svarbi sąlyga veiksmų sėkmės. Lankstus veiksmas, jei jis neapsiriboja chaotiškomis reakcijomis į išorinius dirgiklius, reikalauja itin plataus matymo. Bę refleksijos (įsivaizduojant save nuolat besiplečiančiame pasaulyje) ir be supratimo (žinios, surinktos į modelį) lankstus veiksmas neįmanomas. Jei organizacijoje ar visuomenėje „intelektualumas pažemintas savo teisėse“, tai ši organizacija ar visuomenė – blogas pasaulio kūrėjas, veikiau tai taranas jam ar dalis panikuojančios visuomenės, belakstanti paskui lyderius. Tai ir yra palikimas, paliktas mums Senosios valdymo Sistemos.

Šiandien mums visiems gaunant informaciją (nesvarbu, koks yra jos šaltinis), reikia stengtis tam, kad supratimas taptų atrama šiuolaikiniame įsivaizdavime apie mąstymą, kuris būtinai turi būti įtrauktas į savo pačių pažinimo procesą, skaitykite – atlikti savo tyrimus ir suformuluoti rekomendacijas savam jau supratimui ir pažinimui. Tai leis išvengti noro „pereiti“ į vadinamąją ezoteriką, susijusią su visokiais mokymais ir „pažinimais“, kuriais marga ir internetas, ir daugybė programų televizijoje, ir daugybė išleistų knygų – ir suprasti šio kelio beprasmiškumą. Ne patikslinimams reikalingas supratimas, o norint suprasti reikalingi patikslinimai. Nes informacijos gavimas – tai būtina sąlyga norint suprasti. Štai kokios mintys atsiranda „skaitant suprantant“ žmonių laiškus, kurie išsakė savo nuomonę apie tai, ką parašiau. Ir aš jiems nuoširdžiai dėkingas. Čia aš pabandžiau duoti keletą trumpų „instrukcijų“ norint suprasti ir pažinti ne tik mano knygas ir straipsnių tekstus, bet ir N. Levašovą, kaip pagrindą ir pradžią Naujų žinių, ir kitus Rusijos mokslininkus, kurių informacija aš rėmiausi ir kuriais remiuosi sistemingam ir veiksmingam panaudojimui praktikoje. Straipsnių serija 369, kurią neseniai pradėjau rašyti ir kurioje sumanyta pateikti faktus, nuomones, vertinimus ir rekomendacijas, kas vyksta šiandien, ir, žinoma, įskaitant 11 ir 12 straipsnius, kurie buvo impulsas parašyti šiuos paaiškinimus, – jau galima pateikti kaip skaičių 21, 89, 114, 377 seką, tačiau teisingas darbas su šiais tekstais leis atkurti trūkstamus skaičius 34, 55, 144, 233 (apie kuriuos kol kas pratylėjau!), o paskui ir trūkstančius straipsniuose 1, 2, 3, 5, 8, 13 (kas buvo seniau ir kas aprašyta jau išleistose knygose ir straipsniuose!) ir 610, 983, 1589, 2572 ir t.t. (kas bus artimiausiu metu!). Kas yra ir kas bus, – tai atskiras pokalbis, kuris netelpa šiame straipsnyje.

Štai tame ir yra taip vadinamoji „informacijos pateikimo sluoksnis po sluoksnio paslaptis“, kuria naudojosi ir Aleksandras Hatybovas, ir Nikolajus Levašovas, ir kurios Nikolajus išmokė mane – skaitome tekstą, paskui perskaitome dar kartą ir atveriame savo pažinimui vis naujus ir naujus momentus, NE ATSIDARIUSIUS per pirmąjį skaitymą, todėl kad Smegenys NE BUVO PASIRUOŠUSIOS priimti ir suprasti: ne patį tekstą, o gylis informacijos, kurią tekstas neša savyje. O raktas paprastas – perskaitymas, supratimas, nustatymas nesuprantamo, kuris bus atskleistas per kitą kruopštų skaitymą su ankstesnio skaitymo patirtimi. Ir su kiekvienu nauju skaitymu ateina vis gilesnis supratimas to, kas parašyta.

Mes pratęsime šį pokalbį serijoje straipsnių 369.

¹ Pagrindinis srautas (angl. Mainstream – „ mainstream “) – tam tikru laikotarpiu vyraujanti kryptis bet kurioje srityje (mokslo, kultūros ir kt.). Jis dažnai naudojamas bet kokioms populiarioms, masinėms meno tendencijoms žymėti, palyginti su alternatyvia, pogrindine, nemasine, elito kryptimi.

07. 06. 2021

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)