019_369 Sukurti savo platformą…
Visos mūsų teorijos – tai ne kas,
kita, kaip apibendrinimas
patirties, stebimų faktų!
Dabartinė civilizacija – didžiulė drobė pavadinta “Akli veda aklus”. Mes laikome save giliai civilizuotais, labai dvasingais ir visais atžvilgiais išsivysčiusiais. Mes didžiuojamės savo pasiekimais meno ir mokslo srityse. Tačiau realybėje mes – šiuolaikiškai apsirengę, pašlakstyti madingu odekolonu laukiniai. Kaimynai šioje planetoje mums – priešai. Ir lyg priešistorinė gentis, mes drąsiai mušame sau plaštaka į patriotinę krūtinę, mojuodami branduoline lazda ir gąsdindami priešą nenumaldoma kumščių galia. Vis dar negalime suvokti paprastos maksimos: stiprybė – ne kumščiuose, ji – gerume, sumanume, žiniose (tavo žiniose, o ne kažkieno, kad ir iš kokių didžių vardų šios žinios ne kiltų) ir mokėjime padėti. Mes negalime suprasti paprastų tiesų, kurios glūdi paviršiuje. Pavyzdžiui, tokių – jokių įžeidimų valdžios NE EGZISTUOJA. Valdžios įžeisti neįmanoma – tai ne asmenybė, ji neturi jausmų. Valdžia gali būti tik paveikta kritikos. Kartu nėra jokios „sveikos“ ir „nesveikos“ kritikos – kritika ir tiek. Mums iš visų pusių, kas tik netingi, pasakoja visomis spalvomis apie valdžią ir kokia ji pas mus stipri ir naudinga, visiškai nesuprasdami, kas gi tai tokio? O valdžia PIRMOJE EILĖJE išreiškiama kaip valdžia virš sąmonės. Ir tik po to teritorijos ir ekonomikos. Jei valdovas neturi valdžios sąmonei, jis yra ne valdovas, o ūkio prižiūrėtojas, kurį bet kuriuo momentu pakeičia tie, kurie turi valdžią sąmonei.
Taip pat klaidinga manyti, kad jei Žemėje yra koks nors reiškinys, susijęs su natūralia aplinka, pavyzdžiui, ekotipas, tai jis gamtai „reikalingas“. Tiesą sakant, GAMTAI NE REIKIA NIEKO, ji neturi tikslo, neturi troškimų, neturi moralės ir gailesčio. Kaip pavyzdys šimtai tūkstančių išnykusių rūšių– evoliucijos „aklavietės šakos“ – tai patvirtina. Bet tai patvirtina taip pat ir tai, kad viskas, absoliučiai viskas mūsų planetoje buvo nukreipta ir pajungta procesams Smegenų genotipų vystymosi rėmuose, tam tikrų ir vykdomų per senąją Valdymo Sistemą, integruotą ateivių prieš 18 000 metų. Tačiau kadangi šiandien neturime pagrindo manyti, kad su VS pasikeitimu gyvų būtybių evoliucija sustojo, tai galime drąsiai teigti, kad beveik visų rūšių gyvos būtybės, įskaitant žmones, nėra „aklavietės rūšys“. Vienintelis dalykas, ko „reikia“ gamtai – užimti visas įmanomas ekologines nišas, tame tarpe – ir sąskaita dėl joje atsirandančių patologinių rūšių pokyčių, kurios joje atsiranda, kai ji užima naują natūralią nišą. Tai šiandien liečia ir žmogų. Iš šito NE SEKA, kad reikia su pagarba atsižvelgti į visas pasekmės tokios ekspansijos, ar tai liečia invazines rūšis arba į ekotipą pačio žmogaus, nes žmonės šiandien prarado kokybę gyvenimo, bet užtai įsigijo krūva patologijų vidinės struktūros, išorės išvaizdos ir mentaliteto. Pabandykite pasakyti patys sau, kad tai ne taip.
|
Ne kūnas, o dvasia išsiliejo mūsų dienomis, F. Tiutčev 1851 metų birželio 10 d |
Pokyčiai mus supančiame gyvenime įvyksta greičiau, nei žmonės SUSPĖJA JAS SUVOKTI. Ekologinis požiūris į pasaulį leidžia bent kažkaip suprasti to, kas vyksta, priežastis. Kas, išskyrus ekologus, prieš dvidešimt metų numatė, kad šiuo metu pusė Rusijos gyventojų neturės prieigos prie normaliai švaraus geriamojo vandens ir kvėpuos kenksmingomis medžiagomis užterštu oru 10 kartų daugiau nei turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus? Šiandien asmeninės žmogaus problemos pasitraukė į antrą planą, jas pakeitė DESTRUKTYVIOS SOCIALINĖS EPIDEMIJOS kurios kyla, kaip gripo epidemijos. Masiniai neramumai su pirmykščio žiaurumo apraiškomis klaidžioja iš vieno žemyno į kitą, iš vienos šalies į kitą. XXI amžiuje, kuris didžiuojasi tuo, kad „gali ir kalnus nuversti“, barbariškai naikinami tūkstantmetės žmonijos istorijos paminklai, pats materialus gyvenimo pagrindas: automobiliai, namai, ištisi miestai ir šalys. Suprasti šią beprotybė galima tik epidemiologiniu požiūriu, nes norint paaiškinti tai NE TINKA nei beviltiški vergų sukilimai, nei klasinė neapykanta, nei okupanto logika svetimo turto – visa byra į mirties dulkes, griuvėsius. Destruktyvių socialinių epidemijų idėjai reikia suteikti tokį pat mastą, koks buvo suteiktas teorijai pasąmonės – tik tai gali išgelbėti daugelį žmonių nuo virtimo į savo priešistorinį protėvį. Norint paaiškinti, kas vyksta – reikia, pirmiausia, atsistoti ant visiškai naujos ir kitokios nei primestos mums ir mokslo, ir politikos ir religijos platformos supratimui ir procesais, kurie vis intensyviau veikia viską ir visus. Ir svarbiausia – ant žmonių, keičiant jų psichiką ir mąstymą neatpažįstamai, kas tiesiogiai atsispindi jų veiksmuose, kurių daugelis nepavaldūs jokiai logikai. Reikia sukurti (sudėlioti) savo platformą, o tam reikėtų paimti „statybinę medžiagą“, kuri apims žinias ir gebėjimą suprasti, kaip viskas buvo surikiuota per pastaruosius šimtmečius, ir naują informaciją, kuri jau padarė didelę spragą dirbtinai sukurtose ir moksle, politikoje ir religijoje kliūtyse – turint konkrečius tikslus, kuriems jau NE LEMTA, įvykti niekada. Štai šiuo keliu mes su jumis ir eisime, nepamiršdami, kad žinios, tai yra informacija apie pasaulį, žmogaus sąmonėje kyla kaip pažinimo proceso rezultatas.
Šis procesas gali BŪTI ORGANIZUOTAS, jei žmogus imasi aktyvių veiksmų, siekdamas įgyti žinių, IR NEPASIRINKTINAI, jei tai vyksta savaime. Pažinimas – tai aktyvus tikrovės atspindys žmogaus sąmonėje, naujų žinių įgijimo procesas. Pagrinde destruktyvumo socialinių epidemijų, kurios šiandien drebina žmones, ir ne tik mūsų šalyje, visų pirma reikia įžvelgti destruktyvias politines epidemijas, kurios turi savo prigimtį, išplaukiančią iš politikos ypatumų. Politikos ypatumai slypi tame, kad ji VISIŠKAI SĄMONINGAI, remdamasi fundamentaliais moksliniais apmąstymais, keičia gyvenimo prasmę, jo tikslą ir gyvenimo vertybes. Politika – visada dirbtinis projektas, ji tarsi išaugina „reformų ir revoliucijų virusą“ mokslinėje laboratorijoje tam, kad su jo pagalba pakeistų visuomenės raidos kryptį, perskirstyti materialines ir dvasines gėrybes. Jei socialinės destruktyvios epidemijos kursto natūralius virusus, tai politinės destruktyvios epidemijos sukelia DIRBTINIUS INFORMACINIUS VIRUSUS. Ir tie, ir kiti „formuoja adaptacinius sutrikimus su demoralizacijos požymiais“. Padėtis apsisunkina tuo, kad šiandien, būtent mūsų laikais, paraleliai veikia daug „slaptų politinių laboratorijų“, kurių tikslas – sukurti destruktyvias politines epidemijas. Apie tai, kad čia politinės epidemijos, vienu metu sakė ir rašė visi, kurie atsidūrė šių epidemijų zonoje: D. Furmanovas romane „Čapajevas“, A. Serafimovičius romane „Geležinis srautas“ ir kt. Deja, daugeliui mūsų amžininkų atrodo, kad tai istorijos epizodai, kurie niekada nepasikartos. Tačiau daugelis žiaurumo scenų iš jų knygų tiksliai kartojasi Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų įvykiuose šiandien.
Psichoterapeutai, kaip taisyklė, sėkmingai dirba su pasekmėmis psichikos traumų, sukeltų natūraliais įvykio virusais, todėl, kad jie paklūsta bent kažkokiems -tai dėsningumams (gamtiniams, priklausomai nuo jų pobūdžio – dėsningumams). Tačiau pastaruoju metu, periodiškai pasirodo GRIŪTYS ADAPTYVINIŲ SUTRIKIMŲ pas daugelį žmonių su demoralizacijos požymiais, kurie stato ne tik psichoterapeutus, bet ir daugelį bandančių suprasti, kas vyksta, pastato į sunkią situaciją dėl savo dirbtinės, išgalvotos struktūros. Jų prigimtis nesuvokiama daugumai, ir todėl metodai išgijimo dezadaptacijos ir amoralumo didelių masių žmonių taip pat neaiškūs. Kad išpainioti “genetinį kodą” šio ar kito politinio viruso, reikia nuolat stebėti publikacijas iš “laboratorijų”, kuriuose jos kuriamos. Be informacijos apie Naujas Žinias ant stalo pas tą, kas nori suprasti , kas vyksta, turėtų būti šaltiniai, analizuojantys laiką mūsų būties. Būties toje praeityje, kuri vis vien mūsų kartai lieka NEVIENAREIKŠMIŠKA, tačiau leidžia realiai vertinti šiandieną. Tai publikacijos, kurios šiandien beveik nežinomos šiuolaikinei kartai – „60-ūjų. Sovietinio žmogaus pasaulis „ P. Weilas ir A. Genis“, „Pasakojimai apie gyvenimą“ K. Paustovskis, „Gyveno-buvo“ V. Šklovskis, Žmonės, metai, gyvenimas „ I. Erenburgas ir kt. Jame aprašomi psichinių traumų šaltiniai , kurių dar nėra, bet kurie bus.
Deja, per du praėjusius metus situacija pasaulyje iš esmės paaštrėjo – adaptaciniai sutrikimai ne tik tapo dar sunkesnis, bet, kas visų blogiausia – jie nustojo būti suvokiami kenčiančiųjų kaip problemos, nuo kurių reikia atsikratyti. Tačiau gamtos apgauti nepavyks: kiekis savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo savimi pasitikinčių žmonių, nusinešančių paskui save daug aplinkinių žmonių, pakeliui traumuojančių kitus, daugėja nepriimtinu tempu. Tai reikalauja logiško paaiškinimo, bet tai neįmanoma, ir ne bus suvokiama be supratimo bazinės platformos, išstatytos ant Naujų Žinių be vykstančio. Būtent taip griūva visa tai, kas buvo sukurta ant pagrindo energoinformacinės dialektikos paetapinio vystymo Smegenų genotipų ir tobulinimo valdymo su kompleksų panaudojimu, aprūpinančias ir lydinčias Sistemas ir Objektus su PROGRAMINIU VALDYMU IŠ IŠORĖS. Kažkas panašaus, kaip į problemą destruktyvaus politinio elgesio, sugebančią sukelti chaosą, savo laiku bandė apibūdinti Samuel Huntington savo knygoje “Civilizacijų susidūrimas ir transformacijos pasaulio tvarkos” (1996), Francis Fukuyama knygoje “Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus” (1992), o anksčiau Oswald Spengler savo filosofiniame darbe ” Europos saulėlydis” (1918) ir t. t. Nors tai, žinoma, prieštaringi požiūriai, bet niekas nenagrinėjo chaoso problemos iš kitų požiūrių, nes tai buvo tuo metu – NE DUOTA. Kitaip tariant, yra daug šaltinių, kurie gali padėti visų rūšių analitikams apžvelgti žalingos politinės epidemijos mechanizmus, kad įvykdyti savo pareigą. Bet viltis į tai, kad ir analitikai, ir politikai – kvalifikuoti žmonės, patys supras, kas teisus, o kas neteisus, analizuojant šaltinius socialinės ir, iš dalies, politinės epidemijos, – ne verta. Jie šiandien tiesiog NE GEBA tai padaryti, nes vienaip ar kitaip, o destruktyvios politinės epidemijos virusas pažeidžia ne žmogų apskritai, bet labai specifinius jo psichikos procesus ir funkcijas, ypač pas tuos, kurie aprašyti aukščiau, pretenduojančius į supratimą ir, svarbiausia, į valdančiuosius.
Žmoguje vyksta greitas pokytis įprastos gyvenimo prasmės į kitą gyvenimo prasmę, tradicinio gyvenimo vertybes į naujas gyvenimo vertybes ir, galiausiai, pakeitimas tikslo viso gyvenimo į kitą gyvenime tikslą. Visi šie pokyčiai yra labai konkretus ir tiksliai atrandami pokyčiuose jo psichikos funkcijų. Vientisa sistema psichikos aprašymo šių ir daugelio žmonių leidžia jums vizualiai parodyti, kaip ir kokiuose taškuose vyksta dezadaptacija žmogaus ar masės žmonių gyvenimui. Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad analitikai visų rūšių ir tikslų vis dažniau turi reikalą su tai vadinamuoju “politiniu žmogumi”, kurį pirmą kartą aprašė dar 1989 metais Aleksandr Ivanovich Yuriev 2. Tiesą sakant, kiekvienas žmogus yra politinis per tiek kiek, kaip ir biologinis, fiziologinis, socialinis, profesionalus ir pan.
Ypatumas politinio žmogaus tame, kad “sutikimas valdžia” (kuri draudžia, verčia, smerkia, baudžia, atima, ar, priešingai, leidžia, atlaisvina, apdovanoja) RADIKALIAI MODIFIKUOJA jo savybės kad bendrauti su ja. Jis arba palaiko valdžią, arba priešinasi jai, paversdamas politiką savo psichinių procesų, savybių ir būsenų turiniu. Jo jausmai, mintys, kalba, veiksmai tampa politiniais, nes priešingu atveju, visos jo asmeninės mintys, tikslai, vertybės tampa nepasiekiamos. Gindamas jas, kaip esmę savo gyvenimo, politinis žmogus atranda politinį elgesį: aktyvumą, kūrybą, darbą, veiklą – priklausomai nuo to, kokį vaidmenį politikoje gauna. Tai nepaprastai svarbu šiandieniniam supratimui to, kas vyksta aplink mus.
„Politinis žmogus“ politinį elgesį vykdo naudodamas visas savo psichologines ir politines savybes bei ypatybes. Visa žinomaspsichologinių savybių ir charakteristikų žmogaus sistema, kuri yra naudojama panašiose su politika disciplinose, SU TYRINĖJIMU ŽMOGAUS kaip “žmogaus operatoriaus”, mažos grupės nario, studento, kolektyvo nario, klinikos paciento, šeimos konsultacijos kliento – įgyja ypatingų savybių, kai jis susiduria su valdžia. Psichologinės savybes politinio žmogaus transformuojasi, kai jis atsiduria įvairiose politinėse aplinkose. Po politine aplinka suprantamas masyvumas politinių reiškinių, pavyzdžiui, minios, mitingai, parlamentai, kolektyvai, armijos, partijos, ir pan. Kai politinis žmogus yra šeimoje, o po valandos patenka į minią gatvėje, tada jis atranda VISIŠKAI SKIRTINGUS JAUSMUS, mąstymą, kalbą, poelgius, apskritai – politinį elgesį, tinkamą aplinkai, kurioje jis yra. Už pagrindą sąvokos politinio žmogaus ir jo politinio elgesio paimtas (o jei būti tikslesniu – duotas rėmuose Naujos Valdymo Sistemos) – SISTEMINIS APRAŠYMAS psichologijos (visame šio termino supratime) Žmogus. Kuo tai naudinga, mums? Tuo, kad sistema žmogaus psichikos, o jei būtų tikslesniu – sistema formavime konkretaus Smegenų genotipo – turim 16 psichologinių savybių (sistemos elementų), paskirstytų tarp keturių po struktūrų jo psichikos:
Šios 16 savybių leidžia visapusiškai ir sistemiškai apibūdinti Esybę (Smegenis) žmogaus, SUVOKTI DĖSNINGUMUS, jo gyvybingumą, aiškinti reiškinių kilmę jo elgesio ir pan. Visos jos veikia kartu, kaip elementai vienos harmoningos sistemos, sistemos Smegenų genotipo, bet kiekviena iš jų TURI SPRENDŽIAMĄJĄ REIKŠMĘ atlikimui savo konkrečios funkcijos, kurią palaiko visi kiti, ir ne tik psichologinių savybių. Žmogaus gyvenimo veikloje (kasdienybėje) vienu atvejų visa apkrova tenka ant žmogaus mąstymo, nustatant jo profesiją ir savybes jo elgesio. Kitu dominuojančiame ir apibrėžiančiame žmogaus elgesyje yra jo valia, trečiu – charakteris ir pan.
Politinis žmogus naudoja organizuoti savo politiniam elgesiui TAS PAČIAS šešiolika psichologinių savybių, tačiau būdamas pripildytas būtent politiniu turiniu, „transliuojamu“ šiuo laiku VS, sprendimams pasiekti konkretaus taip vadinamojo „tikslinio vektorio“ 3 jos įgyja psichologinio ir politinio specifiškumo, jei į tai žvelgti daugumos mokslininkų ir žmonių, „įtrauktų“ į šį procesą, pažinimo rėmuose. Psichikos sistema išlieka ta pati, psichikos sandara ta pati, santykiai tarp jų tie patys, bet funkcijas jos atlieka ypatingas… Pavyzdžiui, menininko raudonos spalvos suvokimas yra estetiškas, vairuotojo – instrukcinis, ugniagesio – signalinis, politiko – pasaulėžiūriškas. Taip pat ir visos kitos psichologinės žmogaus savybės prisipildo politinio turinio, kuris VISIŠKAI YPATINGAI BŪDU apibrėžia jo politinį elgesį, kaip nepanašų į jokį kitą elgesį. Politinio žmogaus psichika, rėmuose informacinio palaikymo Naujosios VS, šiandien suvokia realybę kategorijose santykių su valdžia, kuri KIŠASI Į GYVENIMO PRASMĘ žmogaus kaip individo, į žmogaus gyvenimo vertybes kaip asmenybės, į gyvenimo tikslą kaip individualybės, asmens, į gyvybinę žmogaus galią kaip subjekto. Susidūrimo su valdžia metu žmogaus psichologinės savybės įgyja SPECIALŲ CHARAKTERĮ, kuris formuoja jo elgesį kaip visiškai kitokį nei bet koks kitas tipas ir būdas elgesio – taip vadinamasis politinis elgesys – politikos subjekto poelgiai ir veiksmai, kurie apibūdinti jo sąveiką su socialine aplinka, su įvairiomis socialinėmis-politinėmis jėgomis. Lemiamą reikšmę politiniame elgesyje turi buvimas sąmoningų politinių interesų ir vertybių asmenybės. Kadangi politiniai interesai atspindi padėtį visuomenėje įvairių gyventojų grupių, šių grupių atstovai, kaip taisyklė, turi tikslą realizuoti šiuos interesus per politiką. Ne mažiau svarbios yra vertybės, tinkančios ir vienai ir kitai gyventojų grupei. Politinis elgesys apima visas asmens politinės veiklos formas, jo veiksmus ir neveikimą.
Politinio žmogaus psichologija
Iškyla visiškai natūralus klausimas. Kokiu tikslu ir kodėl taip gana detaliai išdėstau viską, kas siejasi su sąvoka „politinis žmogus“, jo politiniu elgesiu, naudojant visas jo psichologines ir politines savybes bei bruožus, siedamas tai su kai kuriomis subtilybėmis paetapinio proceso energo-informacinės dialektikos įvestų Smegenų genotipų, vykusių ankščiau valdomų iš išorės. Reikalas tame, kad procesas perėjimo laikotarpio į kitus programinius procesus, daug aukštesnio sudėtingumo lygio ir tvarkos tikrųjų žinių bazėje – TOLI NEVIENAREIKŠMIS REIŠKINYS o veiksmai paverčiant realybę naujai išryškinamojo reikės įkūnyti ir jie jau įsikūnija kategorijomis žmonių, kurie (ir tai yra objektyvu) NE IŠKART įgyja naują būseną Smegenų funkcijų, net suprantant kas vyksta. Tai labai svarbu žinoti būtent šiandien. Pervedimas žmonių Smegenų į daug aukštesnes oktavas – tai ne mokomasis persikvalifikavimas, kaip mano daugelis, įžengusių į pažinimo kelią. Šis procesas reikalauja, nors ir NE DIDELIO, bet tam tikro laiko. Reikalauja kaip iš šalies (galbūt per Smegenų vystymo technologijas), taip ir informacinio tikslinio palaikymo.
Todėl formuojant savo supratimą ir strategijas savo elgesio bevykstančiame reikia atsižvelgti į daugelį faktorių ir ypatybių senosios (senosios VS) valdymo technologijas ir procedūras. Formuojant naują ankstesnės vadybinės būsenos, jų savitumas, energoinformacinis poreikis įgyti kitų žinių ir valdymą apskritai, tam tikru mastu technologiškai iš dalies išsaugotas daugelyje fragmentų savo įkūnijimo. Suvokimas jo esmės ir esybės TURI BŪTI PAKANKAMAS, neabejotinas ir gilus žmonėms, „nustatytiems“ kaip vykdytojai lyderiaujančios sudėties su sąlyga, kad šie žmonės patys siekia pažinimo. O pažinimas visų pirma, statosi ant platformos, kurios pagrindas – supratimas apie tai, kas vyko, jo priežastys senosios VS rėmuose ir kas vyksta šiandien naujosios VS rėmuose. Tada Žmogus tampa žymiai sudėtingesnis ir reikšmingesnis savo esme, o skaičių dydis jo asmeninėje sąskaitoje – daugiau jokio vaidmens nesuvaidins. Procesas vyksta, jis neįtikėtinai trumpalaikis ir iš anksto nustatytas! Kiekvienas turi pasirinkimą. O tiems, kurie šiandien “už vairo” – problemų suvokimas NE TURI reikšmės. Kol kas viską lemia emocijos – troškimai, už kurių slypi instinktai ir šablonai. Pas šiuos „draugus“ yra teisė kelti tikslus ir duoti įsakymus. Tačiau įsakymai nevykdomi ir supratimo to pas juos nėra. Supratimas – tai protas. Jis neturi teisės kelti tikslų ir duoti įsakymų. Jis iš prigimties – vykdytojas. Protas viską mato, bet kadangi įsakymo nėra (iš naujosios VS), jis neveiksnus.
Per visos savo daugiametės praktikos šiuo klausimu aš išmokau vieną pamoką: norint paskatinti žmones veikti, nėra prasmės jiems nurodyti, kas artinasi, pavyzdžiui, mirtis. Jie tai jau ir taip žino. Nurodyti pavojų kuris visiems žinomas, pavyzdžiui, rūkančiajam apie rūkymo žalą, – tai moralizavimas4. Jei tai žmogų ir pastūmės į ką nors, tai „pasiųsti moralizuotoją kuo toliau“. Informacija gali būti vertinga, jei ji atskleidžia ką nors naujo. Žmogaus mirtingumas kaip toks visiems – ne naujiena. Visa tai sako tik apie tai, kad reikia kardinaliai keisti strategiją. Reikia NE PROTĄ AKTYVINTI (į jį nėra prasmės kreiptis, jis ir taip viską žino), o instinktus ir šablonus. Jei pavyks juos užkabinti, jie duos žmogui ženklą veikti. Manau, kad tai šiandien yra svarbiausia. Štai šia linkme ir eisime toliau. Grįžę prie supratimo psichologinės ir politinės kokybės žmogaus, kaip individualybės, nustatysime savo supratimo atskaitos taškus, kurie taps mūsų kuriamos platformos pagrindu.
Politinio suvokimo psichologija – tikslumas ir pilnumas būtent matyme politinio pasaulio paveikslo. Ji pasireiškia tikslingame atvaizdavime STEBIMOS POLITIKOS kaip vientisos visumos, apjungtos į prasmingą sistemą iš elementų, turinčių funkcijas ir ryšius tarpusavyje. Jei vieningas mokslinis politinio pasaulio vaizdas NE PRIIMAMAS, tada visuomenėje vystosi politinė krizė, kurioje politiką pakeičia juodasis piaras.
Politinės atminties psichologija – įsiminimas, išsaugojimas, atkūrimas prasmės politikos ir jos vertybių, siekiant išugdyti atitinkamą politinį tikslą. Aptinkamas NACIONALINIO SUVOKIMO ir tautos atgimimo momentais, tačiau tautinės atminties praradimo atveju sukelia – revoliuciją, o politinės atminties hipertrofijos atveju – kitą kraštutinumą – nacionalizmą, kaip Ukraina, Baltarusija, Sirija, Afganistanas ir netgi vadinamosiose „demokratijos tvirtovėse“ – Amerika ir Anglija.
Politinių įsivaizdavimų psichologija – politinio pasaulio paveikslo atkūrimas kaip jo naujo apibendrinto vaizdo, pagrįstu PRAEITĖS PATIRTIMI, neapdorotu vaizduotės. Pastebima tarybų veiklos procese, projektuojančių politiką, t. y. kuriančių naują jos įvaizdį, politinės vaizduotės pagrinde. Jei neįmanoma sukurti naujo politikos įvaizdžio, degraduoja iki dogmatizmo ir išprovokuoja politinį perversmą, o tai šiandien nepaprastai aktualu.
Politinės kalbos psichologija – įtaiga, įtikinėjimas ir įrodymas kalbinės komunikacijos ir savo politinio pasaulio paveikslo propagavimo procese. Randamas parlamentinės veiklos procese, tačiau atsisakius nuo politinės kalbos psichinės įtampos situacijoje gali būti PAKEISTAS OBSTRUKCIJA ar net vagių žargonu.
Labai svarbios psichologinės – politinės savybės žmogaus, kaip subjekto.
Politinio mąstymo psichologija – esminių politikos santykių ir modelių supratimas intelektualios ekspansijos eigoje jos prasmės ir tikslo. Intelektualinė ekspansija pasireiškia politinės minties pavidalu, įkūnytu tekste, kalboje, vaizdiniuose, sprendimuose. NE VALDANT sisteminio mąstymo metodais, be skrupulų degraduojama iki korupcinio mąstymo ir šešėlinės ekonomikos mąstymo.
Politinės valios psichologija – kraštutiniausios psichinės pastangos sau ir aplinkybėms politinės prasmės įkūnijimo procese per tikslo pasiekimą per pasipriešinimą. Didžiausios psichinės pastangos pasireiškia išskirtinai drąsiu, ryžtingu, nenuilstamu politiniu elgesiu, nepaisant nuovargio, streso, psichinės įtampos ir nerimo. Jei nesutinkama su politikos politine prasme ir politikos tikslu ATVEDAMA PRIE ATVIRO PUČO arba nuslėpto banditizmo.
Politinio afekto psichologija – sprogstamasis perteklinio emocinio susijaudinimo išlaisvinimas dėl politikos prasmės praradimo ir gilaus nusivylimo politiniu tikslu. Pasireiškia stipriomis politinėmis emocijomis, jausmais ir nuotaikomis, kurios leidžia įveikti savo pasimetimą ir išorinius apribojimus. Esant stipriam nevaldomam politiniam afektui galimas jo VIRSMAS Į MAIŠTĄ, kurį sustabdyti galima tik ginkluota jėga.
Politinių stereotipų psichologija – kolektyvinės elgsenos standartai, taikomi kolektyvuose, korporacijose, viešose vietose, primesti ekonominės prievartos. Randamas, kai kyla abejonių dėl politikos prasmės ir jos tikslo, o tai veda į aktyvų politinių stereotipų neigimą, ĮGYTA STREIKO FORMĄ ir pasyvų neigimą sabotažo forma.
Psichologinės ir politinės savybės žmogaus, kaip asmenybės dabar išryškėja.
Politinio užsikrėtimo psichologija – nesąmoningas emocinės būsenos ir politinio elgesio perdavimo iš žmogaus žmogui psichofiziologiniu lygmeniu procesas. Pasireiškia politinių vertybių perėmimu esant ĮTAKOS POVEIKIUI nedidelės grupės. Atmetus politines vertybes, priimamos nusikalstamos vertybės, formuojasi įstatymais apsaugota vagių bendruomenė.
Politinio pamėgdžiojimo psichologija – politinio elgesio modelio pasirinkimas iš įvairių variantų, pasiekiamų stebėjimui, veikiant politinių vertybių artumui. Pasireiškia meninio, mokslinio, religinio, draugiško pobūdžio viešuose susirinkimuose, kuriuose laukiamas propagandinis elgesys, išvaizda, pareiškimai. Esant nesuderinamumui tarp priimto politinio elgesio modelio ir elgesio modelių stebimoje politikoje, ATSIRANDA SUOKALBIAI IR ĮŠDAVYSTĖS.
Politinio auklėjimo psichologija – tai kryptingas ir sistemingas poveikis žmogaus raidai, siekiant parengti jį atlikti tam tikrus vaidmenis politinių santykių sistemoje. Pasireiškia įtikinėjimo metodo taikymo procese rengiant partijos kadrus, sąmoningai priimančius partijos pasaulėžiūrą. Nesugebėjimo panaudoti įtikinėjimo metodą politinėms vertybėms skleisti atveju, pakeičiamas aiškiu ostrakizmu ir NEAKYVAIZDŽIAI JUODOMIS rinkimų technologijomis.
Politinio apmokymo psichologija – tai bendra politinio darbo žinovų ir partinių funkcionierių veikla, kurioje pirmieji perduoda politines žinias, įgūdžius ir gebėjimus bei vadovauja jų supratimo procesui, o antrieji įsisavina. Pasireiškia personalo mokymu klasėje įsisavinti politikos dalyką naudojant įrodinėjimo metodą. Atmetus įrodinėjimo metodą politiniame švietime įvyksta NESUPRATIMAS PERDUODAMŲ ŽINIŲ ir išėjimas besimokančių į skirtingas sektantizmo versijas.
Ir žinoma gi šiandienos paveikslo pilnumui – psichologinės – politinės žmogaus savybės kaip individo.
Politinių aistrų psichologija – kunkuliuojanti ir veržli, menkai kontroliuojamas emocinis aktyvumas, reaguojant į pavojų arba gelbstintis nuo pavojaus. Pasireiškia kaip LABAI STIPRI MEILĖ ar neapykanta kažkam ar kam nors žmonių bendrininkavime pavojinguose politiniuose įvykiuose. Jai būdingas praradimas gebėjimo teisingai suvokti tikrovę, organizuoti savo elgesį dėl praradimo prasmės to kas vyksta. Politinės aistros arba sukelia minias, riaušes, arba gęsta priklausomybėse nuo narkotikų, nusikalstamume.
Politinių pergyvenimų psichologija – forma emocinio politinio aktyvumo, atsirandanti prie palyginimo politikos ir savo, giliai asmeniškų vilčių į aprūpinimą ir išsaugojimą šeimos. Praradus politikos prasmę šeimai išsaugoti, jos pagrindu FORMUOJASI MAFIJA, arba pergyvenimai nyksta iki pat perėjimo į visiškai niekingus troškimus.
Politinių jausmų psichologija – tai ilgalaikis ir stabilus emocinis požiūris į politiką žvelgiant iš priėmimo ar atmetimo jos prasmės. Pasireiškia, kai politika tampa artimu, reikšmingu reiškiniu – ATSIRANDA ASMENINIS PRISILIETIMAS prie jos. Pernelyg stiprūs neigiami politiniai jausmai veda į gyventojų sukilimą, dažniau į vandalizmą, niokojimą visko, prie ko žmonės neprisidėję, laiko ne savo, o svetimu.
Politinių nuotaikų psichologija – saikingos ir nestabilios politinių emocijų apraiškos yra reakcija į pokyčius žmonių pragyvenimo šaltiniuose. Nustatomi kaip gyvybingumo tonuso padidėjimas arba sumažėjimas, kuris VEDA PRIE DALYVAVIMO MITINGUOSE protesto ar palaikymo, demonstracijų, o neorganizuotais atvejais įgyja chuliganizmo forma.
Padarykime keletą išvadų:
Destruktyvi politinė epidemija – tai SUTRIKIMAS SISTEMOJE žmogaus politinio elgesio, plintantis, kaip virusas, didelėms žmonių masėms. Sutrikimas reiškia, kad vienas ar keli politinį elgesį reguliuojančios sistemos parametrai peržengia jos konstruktyvią normą. Tai reiškia, kad politinis žmogaus elgesys nustoja reguliuotis racionalios logikos apskritai, jo mąstymo ir sąmonės, ir tampa nusikalstamas, revoliucingas, maištaujantis, gniuždantis ir žudantis viską aplinkui be jokių paaiškinamų ir priežasčių. Ir iššaukta visa tai intervencinės Konstrukcijos organizuotos žmonių būties parazitizmo ir smurto pagrindu.
Susivokti destruktyviose politinėse epidemijose neįmanoma bę tikslaus suvokimo visos politinio elgesio sistemos: jos elementų, jų santykių ir funkcijų. Todėl darbo efektyvumas tų žmonių, kurie prisiėmė sunkią naštą -nešti ir aiškinti Naują priklauso nuo jų gebėjimo nustatyti, kuri iš 16 išvardintų politinio žmogaus psichinių funkcijų „pašlijo“, kad grąžinti ją į normalius aktyvinimo parametrus kaip formos taip ir turinio. DPP sistemoje pakanka vienam elementui „sulūžti“, kad „sprogtų“ visa sistema. Būtent šio elemento reikia ieškoti ir jį reguliuoti, o ne bandyti paveikti žmogaus elgesį ir tuos jo elementus, kurių arba nėra, arba kuriuos sunaikino destruktyvios prasmės, tikslai ir vertybės. Koregavimo kriterijus yra paprastas: žmogaus gyvybė ir jos gyvybės palaikymo sistemos – aukščiau už visas kitas idėjas, apreiškimus, atradimus ir pan. Žmogaus psichikos aktyvavimas iki neapykantos, nepasitikėjimo, beviltiškumo visada yra to, kad jo galvoje iškraipomas pasaulio vaizdas; sugalvojama tokia pasaulėžiūra, kuri skelbia visas kitas priešiškomis; ginamas precedento neturintis, tariamai „modernus gyvenimo būdas“; vyksta agresyvi kova dėl gyvenimo pozicijos, kuri atima iš milijonų žmonių pragyvenimo šaltinius. Visa tai rodo, kad vien psichologinių žinių kad dirbti su destruktyviomis politinėmis epidemijomis neužtenka: iš tų, kurie neša informaciją, kuri turėtų tapti žmonių žiniomis, reikalaujama aukščiausio filosofinio, istorinio, politologinio, kalbinio išsilavinimo. Sėkmės ženklas yra atkūrimas politinio elgesio, kaip sistemos, kurio elementai yra politinis aktyvumas (reakcija į gyvenimo būdo pasikeitimą) arba politinis darbas (reakcija į pasaulėžiūros pasikeitimą), arba politinė kūryba (reakcija į gyvenimo padėties pasikeitimas) arba politinė veikla (reakcija į pasaulio paveikslo pasikeitimus).
O pasekoje – politinėje žmonių elgsenoje atsiranda: savikontrolė, pagrįsta jo gyvenimo būdu, savireguliacija kaip pagrindas jo gyvenimo pozicijos, savivalda, pagrįsta pasaulėžiūra, saviugda, pagrįsta moksliniu pasaulio paveikslu.
Mes turime imti iš praeities ugnį, o ne pelenus, ir svarbu ne tik nešti informaciją, bet vis tik būti žmogumi, kuris kartu su tavimi įsijaučia į tai, apie ką tau pasakoja…
1 Dezadaptacija – tai dalinis arba visiškas asmens gebėjimo prisitaikyti prie socialinės aplinkos sąlygų praradimas.
2 Jurjevas A.I. „Įvadas į politinę psichologiją“. L., 1989 m.
3 “Žmonijos formavimosi pagrindai” 1-4 .
4 Moralizavimas yra sąvoka, žyminti tokius moralinius teiginius ar samprotavimus, kuriuose vertinimas (smerkimas) ir užgauliojimai yra susieti (dėl kliedesio ar veidmainystės) su abstrakčiais kriterijais ir dominuoja suvokiant tikrąją dalykų padėtį. Kaip moralizuojantys apibrėžiami ne tik etiškai nepagrįsti vertinamieji-imperatyvūs sprendimai, bet ir tie, kuriuose iškreipiami esminiai moralės principai.
F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)
28.08.2021.