3
SKYRIUS pakeitimų (Žmogaus būsena)
13. Praktinė subjekto būsena –
Reakcija į kiekį sunaudojamą darbo jėgą darbe (pasireiškia nuovargiu, įtampa, monotonija, nerimu, stresu, funkciniu komfortu, motyvacijos stoka, abejinga būsena); aprašyti sistemos: energija – nuovargis; atsipalaidavimas – įtampa; ramybė – nerimas; šaltakraujiškumas – stresas.
14. Emocionalios būsenos –
individo reakcijos į organizmo gyvybinių išteklių poreikių patenkinimo matą (troškulys, alkis, hipoksija, seksualinė įtampa, baimė, siaubas, panika ir kt.); aprašoma sistemos: smalsumas – nuobodulys, pasiruošimas – pasimetimas, draugiškumas – priešiškumas, sotumas – alkis.
15. Motyvuojančios būsenos –
individo reakcija į visuomenės problemas (pasireiškia: ataraksija ir susijaudinimu, džiaugsmu ir liūdesiu, malonumu ir kančia, euforija ir pykčiu, ekstaze ir įniršiu); porų apibūdinami sistemos: simpatija – antipatija; sintonia – asintonia; susižavėjimas – pasipiktinimas; myliu ir nekenčiu.
16. Humanitarinės būsenos –
individualumo reakcijos į informacijos kokybę, dėl intensyvios informacijos paieškos, jos tiesos pripažinimo, pagrįstumo įrodymo ir kt.; porų būsenų apibūdinimas sistemos: tolerancija – principų laikymasis; nuolankumas – kritiškumas; socialumas – izoliacija; komfortas – fanatizmas.
4
Poskyris pokyčių (Žmonių sąveikos metodai)
17. Prievarta –
įgyvendinimas greitas ir tikslus atlikimas privalomų veiksmų individui, numatytų visuomenės ir mokslo reikalavimų. Prievarta apima vienintelį teisingą individo elgesio variantą, o ne uždraudžia klaidingus veiksmus.
18. Įtaiga –
taikymas individui sugestyvios įtaigos technologijos, nekontroliuojamas iš jo pusės asmeninio bendravimo metu. Subjektui formuojasi tokie jausmai, nuotaikos, emocijos, kurios pašalina problemą nurodymų nevykdymo įtaką darančio asmens.
19. Įtikinėjimas –
pasirengimas asmenybės kryptingai ir sistemingai atlikti tam tikrą vaidmenį socialinių ir ekonominių santykių sistemoje. Įtikinėjimo tikslas yra suformuoti individe fiksuotą moralinį požiūrį į savo atsakomybę ir įsitraukimą į konkretaus socialinio tikslo siekimą.
20. Įrodymai –
individo elgesio suderinimas su tikrove, remiantis faktais, atspindinčiais gamtos ir visuomenės dėsnius. Įrodymas įmanomas tik esant tiksliai, išsamiai, nepaneigiamai logiškai ir faktiškai informacijai.
5
Būrys pokyčių (žmogaus gyvenimo prasmė)
21. Gyvenimo būdas – tai
ypatingas individo gyvenimo, darbo, poilsio režimas, požiūris į maistą, drabužius, daiktus, alkoholį, narkotikus, gyvūnus, aplinką ir pan. ir t.t. Gyvenimo būdas – būtina sąlyga siekiant asmeninių ir visuomeninių tikslų, reikalaujantis jo gyvybės ir jėgų iki galo.
22. Gyvenimiška pozicija, jos pagrindas – požiūris į darbą. Darbą žmogus priima kaip privalomą gyvenimo sąlygą. Darbas suprantamas kaip aukščiausias atlygis, kaip ypatingų jo nuopelnų ir sugebėjimų pripažinimą. Jo pozicija priešinga nenorinčių dirbti žmonių pozicijai. Darbas saugo nuo pseudokultūros, psichikos irimo, moralės, psichologinių ir fizinių savižudybių.
23. Pasaulėžiūra suteikia asmenybei žinojimą, ką jis gali, ką turi daryti, kas riboja jo valią ir kuo grindžiamas jo tikėjimas. Visokiausių partijų, sektų, lyderių, stabų, mitų chaose neįmanoma susiprasti be tikėjimo aiškiai apibrėžtais, pastoviais idealais.
24. Pasaulio paveikslas
formuojasi individualybe per visą jo gyvenimą, viso spektro informacijos apie pasaulį ir visuomenę pažinimo procese. Pagrindinis dalykas pasaulio paveiksle – vengti faktų pažinimo ir gamtos bei visuomenės dėsnių supratimo fragmentacijos.
6
ŠEIMA pokyčių (žmogiškosios vertybės)
25. Protas
Individo susietas su praktine veikla, gebantis klysti, nesavarankiškas, atsidavęs kitiems gebėjimams, yra jo įrankis konkrečių žinomų tikslų siekimui. Jis neturi savo užduočių, todėl yra neaktyvus ir susilpnėja, kai nėra veiklos. Protas minta žiniomis. Protas apsiriboja tais ženklais ir formomis, kurios yra prieinamos juslėms.
26. Žinios
atsiranda dėl priežasties, apsiribojančios vien sąmoningumu, kad objektas egzistuoja. Žinios fragmentiškos, nerišlios, nesujungia įvairių reiškinių į vieną visumą, neatsiejamai sutvirtintą vidiniu priežastiniu ryšiu. Žiniose viskas atsitiktinai ir nepaaiškinama. Žinios didėja paprasčiausiai pridedant vienas žinias prie kitų. Kiekviena įgyta žinia yra uždara savaime ir nebūtinai sukelia naujų žinių, jas riboja išoriniai ženklai ir išorinės formos, bet ne vidinė žinomo reiškinio prigimtis.
27. Protingumas
asmenybės susijęs su teorine veikla, jis – kažkas uždaro ir giliai nepriklausomo. Ne žmogus turi protą, o jis gyvena žmoguje, pavergdamas jo valią ir troškimus, bet jam nepaklusdamas. Protas pats savaime neša savo tikslą ir veikiau verčia žmogų pamiršti visus poreikius ir būtinybes, o ne jiems tarnauti. Išorinė veikla jį slopina. Skirtingų žmonių protas nėra vienodas, ir supratimas jiems būdingas ne vienodai.
28. Supratimas formuojamas turint tikslą. Supratimas atskleidžia, kas slypi po išoriniais objektais ir formomis, kas juos gamina. Supratimo tikslas – suvokti atskirus reiškinius jų tarpusavio ryšyje, suprasti visumą, kurios dalys sudaro šį reiškinį. Supratime viskas reikalinga ir suprantama. Supratimas gerėja, tampa gilesnis ir pilnesnis. Tiesas vienija tik supratimas. Supratimas formuojasi dalyvaujant vyraujančiam žmogaus protui, ir jausmai tėra jo įrankiai.
7
Giminė pokyčių (informacija apie pasaulį)
29. Konkretumas
informacijos leidžia individui ją iš karto realizuoti realiu laiku ir erdvėje.
Praktiškumas
informacijos individui vertinamas pagal jos efektyvumą realaus darbo procese realioje situacijoje.
30. Skaitomumas informacijos – jos įrodytas prisitaikymas prie subjekto tezauro, informacijos gavėjo.
Organizuotumas
informacijos – pateikiant ją modernia forma, reglamentuota mokslinių ataskaitų, publikavimo rankraščių, disertacijų tyrimo, kompiuterinių programų ir kt.
31. Pakankamumas
informacijos – ne daugiau to, nei reikia problemai suprasti, kuri neapkrauna suvokimo, atminties, mąstymo. Reikalinga asmenybei informacija ta, be kurios neįmanoma pasiekti informacijos gavėjo tikslų.
32. Objektyvi informacija turi patikimumo požymių, įrodytų moksliniais metodais, ir jos išsamumo, įskaitant praradimą informacijos apie objektą.
Sistemiškumas
informacijos apsprendžiamas jos vientisumu, įrodytu 15 harmonijos principais.
8
TIPAS pakeitimų (žmogaus tikslų atsiradimas)
33. Tikslo numanymas –
individo nustatymas, kur rasti savo socialinį, profesinį, intelektualinį ir kitokį statusą bendrame visų galimų individų būsenų „žemėlapyje“, siekiant įvertinti savo būklę ir pasirinkti vystymosi kryptį.
34. Tikslingumas –
sąmoningas subjekto pasirinkimas savo raidos krypties, t.y., perėjimas iš nepatenkinamos būsenos (taškai X 1 , Y 1 ) į norimą būseną (į tašką X 2 , Y 2 ). Tikslingumas lemia įvaizdį trokštamos Ateities, kurios žmogus siekia.
35. Tikslo siekimas
asmenybės apibrėžiamas kaip jo gebėjimas toliau siekti to paties tikslo, keičiant jo siekimo būdus pasikeitus išorinėms sąlygoms. Įmanoma, jei yra pakankamai išteklių:
1) žaliavinių,
2) energetinių,
3) finansinių,
4) technologinių,
5) informacinių,
6) organizacinių,
7) intelektualinių,
8) žmogiškųjų.
35. Tikslo atitikimas – svarbumas to, įvykdymui ko užtenka laiko. Individualumas adekvatus, jei nebando šiandien atlikti tarpplanetinio skrydžio į žvaigždę Kentauro Alfa, nes net ir esant šiandien nepasiekiamam 300 tūkst. km/s greičiui, jis truktų 4260 metų. Individualumo projektai turi būti susiję su laiku, kuriu jis disponuoja.
Ši lentelė buvo sudaryta Rusų Mokslininko, profesoriaus A. I. Jurjevo ir, mano nuomone, su pilnu šiandienos mūsų supratimu duoda supratimą apie tai, kas būtent turiningo yra grėsmėje pokyčių žmoguje, kurie atliekami vektoriuje tikslų naujosios Valdymo Sistemos. Skaitytojo patogumui kiekviename lentelės langelyje „globalizacijos pokyčiai – žmogaus pokyčiai“ turi labai trumpą apibrėžimą besikeičiančios kokybės.
Schemos turinys parodo, ant kiek NE TOBULAS realus žmogus ir be šiandieninių pokyčių, ir įrodo, kad toli gražu NE VISKAS galima priskirti grėsmėms liekamųjų reiškinių Senosios VS, realizuojamoms per specifinių Smegenų genotipų darbo automotoriškumą jų sugalvotos globalizacijos rėmuose – sunaikinti žmogų paskutiniame, neįvykusiame etape jų Programų. Tačiau būtent šioje situacijoje – mums atsiranda PRIEŽASTIS IR ŠANSAS atkreipti dėmesį į atgimusią filosofiją, psichologiją, pedagogiką, skirtą sustiprintam žmogaus vystymuisi, kuris šiandien jau gana „tankiai“, visais savo gyvenimo aspektais sąveikauja Naujosios VS rėmuose su supančiomis ją realybėmis. Tai panašu į tai, kaip pradėjo mokyti raštingumo ir aritmetikos, kaip žmogus turėjo perplaukti vandenynus ir apskaičiuoti artilerijos kamuolio skrydį. Galbūt, žmonių „kaltinimai“ Naujajai Valdymo Sistemai, kad ji keičia žmogų ne pagal jo interesus, yra tokie pat archajiški, kaip Petro Didžiojo laikų bajorų vaikų šauksmai, kad dėl aukštos giminės padėties jie turi turėti bajorų privilegijas. Žmogus santykiuose su globalizacija, taip pat NE TURĖS jokių kitų pagrindų išlaikyti savo „aukštesnę“ poziciją, išskyrus vieną dalyką – jis turi būti protingesnis ir sąmoningesnis, negu ji, globalizaciją ir suprasti, kas gi tai yra, iš tikrųjų pridengiama šiuo madingu žodžiu. Tada globalizacija bus pavaldi jam, ir jau JIS KEIS ją pagal savo psichologinius parametrus, kurie buvo „įgyjami“ tam tikromis gyvenimo kelio sąlygomis. Tai ir yra svarbiausia kryptis veiksmuose tų, kurie įžengė į pažinimo ir supratimo apie tai, kas vyksta, kelią.
Siekdamas sumažinti pristatymo apimtį ir iliustruoti ryšį tarp skirtingų globalizacijos sričių ir labai specifinių žmogaus psichikos apraiškų, šią lentelę sukūrė A.I. Jurjevas, kurią pristatau skaitytojams.
Industrinio žmogaus performatavimas (žmogaus, išvystyto Senojoje Sistemoje konkretiems ir specifiniams tikslams) į žmogų postindustrinį (žmogų, besivystantį Naujoje, Gimtojoje Valdymo Sistemoje) NE GALI vykti tik nevalingai, natūraliai žmogui prisitaikant prie vykstančių procesų. Visiškai akivaizdu, kad reikalinga sistema kryptingo jos vystymosi formavimui konkurencingo naujo (postindustrinio) žmogaus. Tokio pobūdžio užduotys sistemingai iškildavo žmonijai, kuri jau ne pirmą kartą privalo padaryti eilinį tobulėjimo šuolį. Tačiau šis šuolis turėtų būti iš esmės kitokio pobūdžio ir daugiausia paremtas žiniomis, supratimu, kas vyksta, ir savo veiksmų supratimu šiuo, mano nuomone, sunkiausiu mūsų laikų laikotarpiu, vadinamu „pereinamuoju“.
Daugiau nei prieš tūkstantį metų žmonija, Senosios Valdymo Sistemos rėmuose ir su perdarytu tikslu, sprendė NE MAŽIAU mįslingą užduotį – suprasti save ir pasaulį pasitelkus skaičius ir logiką. Tada atsirado proto psichologija – klasikinio psichologijos mokslo ir praktikos turinys, sukūręs šiuolaikinę visuomenę. Tai ne tik mokslas – šiandien tai kone mūsų civilizacijos religija. Žmogaus orumą vertiname pagal jo mąstymo, atminties, dėmesio, kalbos, suvokimo raidos kriterijus, matuodami jo žinių, įgūdžių ir gebėjimų įvaldyti savo elgesį ir išorinį pasaulį kokybę.
Jei vis dėlto „kreiptis“ į iz(s)toriją, tai proto psichologija konkrečių genotipų išauga IŠ SUŽYDĖJIMO ALCHEMIJOS kliuvusio 550 metams ir atidaryme Akademijos Langedoke 792 m. Henry de Želono. Pagrindinė LAIKO PROBLEMA formuojasi 1122 metais Abelardo esėje ,,Taip ir Ne“. Įvedimas Europoje kompaso (1150), laikrodžio (1220), geografinių žemėlapių ir matuoklio (1250) yra artimas tam metui, kai iš pranciškonų ordino išėjo Francis Bacon, kuris perorientavo mąstymą psichologiją į apibendrinimą realijų, o ne žodžių (1272 m.). Netrukus po popieriaus gamybos pradžios (1300 m.) pranciškonų ordiną palieka Okkama, kuris padeda pamatus empiriškai orientuotai mokymosi ir mąstymo psichologijai (1345 m.). Proto psichologijos bangos viršūnėje buvo išleistas Koperniko veikalas „Apie dangaus sferų virsmą“ (1543 m.), kuris nuskambėjo kaip „signalas baisaus teismas klaidingai filosofijai“. Pirmą kartą 1590 m. Goklenius įvedė į mokslą sąvoką „psichologija“ ir tuo deda akcentą į genotipų skirtumus. Visuotinės gravitacijos dėsnių atsiradimas, šviesos teorija, dujų chemija, energijos transformacija, elektromagnetizmas, garo mašinų išradimas sudarė sąlygas iš esmės naujai ugdymo sistemai – 1631 m. išeina į pasaulį Kamenskio ,,Didžioji didaktika“ su reikalavimu pažinti ir tyrinėti realų pasaulį, bet pažinti ir tyrinėti pačius daiktus patiems, o ne tik svetimus pastebėjimus ir liudijimus apie daiktus. Beveik tuo pat metu, 1640 m., pasirodo Dekarto veikalas „Proto vadovavimo taisyklės“, kuriame vienintelis neginčijamas savistabos objektas YRA MINTIS. Iki 1690 m. plačiai plinta Niutono dinaminis principas, įrodantis, kad už realių objektų galima atpažinti fizines savybes, prieinamas eksperimentinėms žinioms ir matematiniam apibendrinimui. Proto psichologijos iškilimą, jos tikrąją galią rodo Johno Locke’o (1632-1704) ir W. G. Leibnizo (1646-1716) susirašinėjimo diskusija (per ledi Maš). D. Locke’as 1689 metais išleido knygą „Eksperimentai apie žmogaus protą“. Atsakydamas į tai, W. G. Leibnicas iki 1705 m. parengė rankraštį „Nauji žmogaus proto eksperimentai“, kurio NE MANĖ galima paskelbti dėl didžiojo priešininko mirties. Leibnizo knyga pasirodė tik praėjus 49 metams po jo paties mirties, 1765 metais. Pirmosios pasaulyje veikiančios skaičiavimo mašinos (1675), diferencialinio skaičiavimo (1684), integralinio skaičiavimo (1693), begalinio mažumo (1702 m.) kūrėjas, o kitaip – matematinės analizės, yra proto psichologijos galios simbolis. Dvidešimtojo amžiaus pasiekimai yra visiškai pagrįsti teoriniais mokslininkų atradimais nuo Bekono iki Niutono ir Leibnizo. XX amžiaus mokslo ir technologijų revoliucija – revoliucija technologinė, vartotojiška palyginti su jo pirmtakų teoriniais pasiekimais. Po Niutono ir Leibnizo niekas nesukūrė nieko panašaus į matematinę analizę ar formalią matematinę logiką ar visuotinės gravitacijos dėsnį. Dabar pamėgink sau atsakyti – kodėl?
Vienas iš gana įtakingų „autoritetų“ atstovų kartą per asmeninį pokalbį, kai priminiau jam A. I. Jurjevą ir mūsų išvadas, kas vyksta, pasakė: „Profesorius man – keiksmažodis! Šiandien Rusijoje akademikas ir profesorius yra labiau panašus į nuogą šlapią inžinierių iš Ilfo ir Petrovo romano, kuris visiškai yra sukčių gniaužtuose, o ne kaip Kurčatovas ar Ioffe, kurie išgelbėjo šalį. NE KLAUSYS turtingieji ir galingieji žmonių, kurie neaišku, kodėl vargšai, jei jie tokie protingi. Ir taip galvoja daugelis šių dienų valdžios atstovų. Jiems neduota suvokti humanitarinių žinių logikos. Iš savo profesinės ir kasdienės patirties žinau, kad nėra nieko blogiau už gyvenimo prasmės praradimą ir to neišvengs nei vienas iš šių žmonių, ir ne tik jie.
Vienas iš nūdienos pažinimo ir prisitaikymo prie to, kas vyksta šiandien, principų – idealizavimo principas, kurį daugelis taiko tiesiog kasdieniame lygmenyje ir nieko daugiau. Kasdieninės, politinės, mokslinės teorijos apmąstant tai, kas vyksta šiandien, mano nuomone, turėtų būti kuriamos NE DĖL REALIŲ, o DĖL IDEALIŲ objektų, kuriuos galima įsivaizduoti savo pažinimu ir patirtimi. Būtent idealios realybės konstrukcija leidžia rasti visų elementų sąlyčio taškus ir nustatyti sau teisingas skaičiavimo formules. TIKROVĖ DAUG TURTINGESNĖ bet kokio idealus konstrukto ir duos mums daug visiškai skirtingų unikalių situacijų, kurių negalėsime sujungti į vieną teoriją. Štai kodėl pažinimo konstravimas vien remiantis gautų empirinių duomenų analize yra primityvus turimos informacijos „rinkimo principas“ ir nieko daugiau. Profesoriaus Jurjevo apmąstymuose dažnai susiduriu su idealiais politinių reiškinių konstruktais. Juose yra aiškios elementų sąveikos formulės ir suprantamas politinių įvykių konstravimo turinys pagal idealizacijos tipą: „kaip turėtų būti “. Tikslinga atkreipti dėmesį į idealizavimo principą ir šiandien mūsų realiame gyvenime. Neužsiimti konstrukcija, kas vyksta iš pozicijos „taip neturėtų būti, nes taip būti neturėtų“, bet vis tiek bandyti įsivaizduoti ir nuspręsti, pirmiausia savyje – kaip turi būti ir būtent jūsų supratimu. Psichologija kaip tik tokios pozityvios politikos – tai idealios valstybės aprašymas, idealus valdžios ir visuomenės santykis, idealus laisvės ir valdžios balansas. Šios teigiamos idėjos turėtų būti pagrįstos:
1. Psichologija gyventojų bendrumo (elgesio komponento).
2. Psichologija teisingumo (racionalusis komponentas).
3. Psichologija užuojautos/sąžinės (emocinis komponentas).
Ir tada bus galima nupiešti idealaus piliečio, idealios vyriausybės ir idealios populiacijos portretą, remiantis tik savo pažinimu ir supratimu. Tik turėdami VAIZDĄ TROKŠTAMOS ATEITIES galime pradėti formuoti tą politiką, kuri turės tapti idealia (arba begalo, siekti šio idealo) mūsų netolimoje ateityje. Naujoje realybėje, kur yra be galo daug neapibrėžtumo, toks požiūris leis mums dirbti pakankamai užtikrintai, siekiant strateginių mūsų naujos idealios ateities tikslų.
Pateiktos medžiagos prasmė – paaiškinime ir parengime moralinio, psichinio, psichologinio sisteminio pagrindo modernizavimui švietimo sistemos ir auklėjimo Rusijoje Naujojo, postindustrinio žmogaus. Tai tik vienas iš – variantų. Esu tikras, kad turi pasirodyti ir kiti. Bet tai turėtų būti tiksliai psichologiškai suprantamų savybių sistema, tiesiogiai išplaukianti iš ateities kartų gyvenimo specifikos. Ir reikia ruošti žmones ne tam, kas buvo, o tam, kas bus.
F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)
27. 09. 2021 г.
[/et_pb_text][/et_pb_column][/et_pb_row][/et_pb_section]