Apie ateitį nekalba – ją daro…

Nėra pasaulyje nieko tokio,

ko nebūtų galima pataisyti.

Tai ką gi mums visiems daryti? Štai mes tobulėjame, tobulėjame, tampame geresni, protingesni, malonesni, o kaip tai malonu, kai kas nors priima už tave sprendimą. Vilkė sako savo jaunikliams: „Kąskite kaip aš“, ir to užtenka. O kiškienė moko kiškiukus: „Sprukite kaip aš“, ir šito taip pat užtenka, bet žmogui – tai reikia ką nors pasakyti ir patarti – ką jam daryti šiandien, šioje visiškai NESUPRANTAMOJE visiems mums situacijoje, įvykiuose, kurie ne pasiduoda mūsų apmąstymui, kaip priimti pokyčius gamtoje, kurių negali paaiškinti nei Hidrometeorcentras, nei žilaplaukiai „akademikai“. Kartoju ir kartosiu – VISKAS, ŠIANDIEN  BEVYKSTANČIO, ir kas įvyks ateityje, įsitikinęs, dabartinio mokslo ir politikos, vykdomu konkrečių žmonių, apie kuriuos mes kalbėjome ankstesniame straipsnyje, NE GALI būti paaiškinta.  Inertiškai vyraujanti materialistinės pasaulėžiūros metodologinė platforma to neleidžia, o sekantis tiesos pažinimo etapas materialistinio idealizmo pagrindu tik prasideda. Daryti įtaką viskam kas vyksta žmonės negali, o pasekmės ekstremalios – per labai trumpą laiką vykdomi programiniai aplinkos pokyčiai, įskaitant gyvenamąją aplinką Žemėje su visomis pasekmėmis, iš to kylančiomis. Viskas, kas vyksta mūsų akyse, atsitiktinumus atmeta, KONTROLIUOJAMA VISIŠKAI VISKAS, tame tarpe ir procesai, susiję su gyvybės išsaugojimu planetoje ir pokyčius tikslinės ir funkcinės būties žmogaus apskritai. Rusijos teritorijos neaplenks, kas išdėstyta aukščiau, o priešingai, jai mūsų akyse suteikiamos visiškai kitokios, reikšmingesnės funkcijos priešingai nei tos, kurios nulėmė jos, kaip savotiško pasyvaus visuotinio žaliavų donoro egzistavimą istorijos užkiemiuose praeityje vykusių programinių procesų eigoje.

Viso to fone – ką reikia daryti žmonės, kad sąmoningai suprasti ir įvertinti savo dalyvavimą (galimą dalyvavimą), savo vaidmenį tame, kas vyksta ir rasti savo, kaip dalyvio, vietą įgyvendinant šiuos pokyčius? Dalyvio, o ne pasyvaus stebėtojo ir rijiko viso to, kas mums primetama iš visų pusių ir visomis priemonėmis tų, kurie vis dar laiko (automotoriškai ar autopilotu kaip kam geriau suprantama), save galinčiais palikti mus toje būtyje, kurioje mes buvome visai neseniai, prieš prasidedant šiems globaliems pokyčiams, stebimiems šių dienų realybėje. Aš labai noriu, kad skaitytojas suprastų, kad šiandienos žmoguje, kuris šiandien yra spaudime esminių kultūros, mokslo, religijos, civilizacijos pokyčių, turės LEMIAMĄ REIKŠMĘ jo savarankiškumo matas, gebėjimas savarankiškai, be išorinės paramos ne tik atsispirti globalizacijos pagundoms, bet ir panaudoti jas savo interesams, jas pažaboti sau. Tada įgaus galią PRADŽIOJE  BLOGAI IŠVYSTYTI dėl pakeitimo valstybe, bet būdingi žmogui: a) savikontrolė, kaip individui (lytis, amžius, nervų sistemos savybės, konstitucija); b) savireguliacija – žmogui kaip subjektui (valia, mąstymas, afektas, percepcija); c) savivalda – žmogui kaip asmenybei (temperamentas, charakteris, kryptingumas, gebėjimai); G)saviugda – žmogui kaip individui (individuali istorija, individualios savybės, patirtis, produktyvumas). Būtent ant šito ir sudėsime akcentus ir sutelksime savo dėmesį. Tik supratimas ir suvokimas to leis ir suprasti, ir eiti į priekį neatsigręžiant į „autoritetus“, ir į garsias pavardes, ir į viliojančius pasiūlymus.

Pirmoji postindustrinio žmogaus savybė Savikontrolė individo kaip Žmogaus. Savikontrolė būdinga tik mąstančiam žmogui, vedančiam sveiką gyvenimo būdą.  Žmogaus sveikata neapsiriboja jos medicininėmis savybėmis – ji turi egzistencinį pagrindą gyvenimo prasmės pavidalu. Gyvenimo prasmė lemia gyvenimo būdo standartų sistemą, o savikontrolė nustato neatitikimą tarp šių standartų ir kontroliuojamų elgesio parametrų. Standartai lemia viską: kasdienę rutiną, laisvalaikio struktūrą, bendravimo su aplinkiniais stilių ir t.t.. Iš esmės tai savo elgesio procesų įvaldymas, pasireiškiantis savikontrolės forma. Tai žmogaus laisvė nuo pagundų, ribojama tik organizmo galimybėmis. Jei iš žmogaus atimama teisė į savikontrolę, tai jis automatiškai netenka standartų sistemos, nulemtų gyvenimo prasmės, ir pereina į išorės valdymą pasitelkiant kitus standartus, kitokį gyvenimo būdą, kitą gyvenimo prasmę. Atimti iš žmogaus asmeninę laisvę reiškia atimti iš jo savikontrolę (1 lentelė).  Man laisvė reiškia gebėjimą  žmogaus MODELIUOTI SAVO GYVENIMĄ pagal savo planą, kuris NE PRIMETAMAS jam valdžios prievartos aparato pagalba. Tuo pačiu žmogaus veiksmus ribojasi ne smurtu ar grėsme jį panaudoti, o tik fizinė jo Smegenų sandara (ir duotu Smegenims kūnu, taip vadinamieji Smegenų „marškiniai“) ir natūraliomis savo galimybių ribomis. Esu tikras, kad su tuo sutiksite.

1 lentelė. Industrinio žmogaus performavimas

į postindustrinį žmogų sąskaita žmogaus savikontrolės kaip individo, savireguliacijos kaip subjekto, savivaldos kaip asmenybės ir saviugdos kaip individualybės.

.

.........

POLITIKA globalių pokyčių sintezė

Pokyčiai CIVILIZACIJOS Materialus reguliavimas

Pokyčiai KULTŪROS

Idealus atvaizdas

Pokyčiai MOKSLO

Aktyvūs ir racionalūs

Pokyčiai SAVIREGULIACIJOS Subjekto

Pokyčiai SAVIUGDOS Individualumo

Pokyčiai RELIGIJOS Reaktyvi ir intuityvi

Pokyčiai SAVIKONTROLĖS Individo

Pokyčiai Savivaldos Asmenybės

.

Antroji postindustrinio žmogaus savybė – subjekto Savireguliacija. Savireguliacija būdinga tik darbo subjektui, kur jis įvaldo bendravimo, pažinimo ir žaidimo procese. Darbo subjekto gyvybinę jėgą lemia  apibrėžimas jo gyvenimo prasmės į jo tiksląŠio kūrinio dydis nulemia jo motyvų kovos baigtį ir pasirinkimą  KURĮ JIS DARO. Psichologiškai tai pirmiausia pasireiškia psichologinių pastangų intensyvumu ir trukme, kurios fiksuojamos kaip valios, mąstymo, aistrų stiprybėSavarankiškumas ir atkaklumas darbo subjekto pasireiškia savireguliacijos forma, kurią dažnai priskiria prie valios ir kultūros savybDarbo subjektas lengvai laikosi socialinių normų, paklūsta elgesio taisyklėms. Bet jei žmogaus gebėjimas  „išlaikyti psichologines pastangas“  nedidelis, jis praranda gebėjimą susireguliuoti. Jam atsiranda sunkumai socialinės adaptacijos, jis pradeda nepaisyti visuotinai priimtų veiklos normų. Praradus gyvenimo prasmę ir žmogus tikslai praranda savo savybes, kurių pagrindinė yra gebėjimas savi reguliuotis. Atimti iš asmenybės ekonominę laisvę reiškia atimti iš žmogaus savireguliaciją. Šioje būsenoje jis noriai sutinka su išorinio reguliavimo įvedimu – jo, kaip darbo subjekto, laisvės apribojimu.

Ekonominė laisvė – tai žmogaus laisvė nuo išorinio reguliavimo, ribota tik savo gebėjimu įveikti pasipriešinimą svetimos valios. Kaip tik to šiandien ir reikia žmogui. Todėl žmogus turi suprasti kaip jo teisę disponuoti savo veiksmais, plotais ir nuosavybe įstatymų ribose (šiandienos įstatymų), nepatekdamas tuo tarpu kito žmogaus despotinę valdžiąN. Berdiajevas 1 visiškai su tuo sutikdamas rašė: „Laisvė yra mano nepriklausomybė ir apibrėžimas mano asmenybės iš vidaus, ir laisvė yra mano kūrybinė stiprybė, ne pasirinkimas tarp pastatyto prieš mane gėrio ir blogio, bet mano kūrimas gėrio ir blogio. Pati pasirinkimo būsena gali duoti žmogui priespaudos, neryžtingumo, net nelaisvės jausmą. Išsilaisvinimas ateina, kai pasirinkimas padarytas ir kai aš einu kūrybos keliu“. Nenuostabu, kad Tarybų sąjungoje mokė: „Laisvė – galimybė daryti taip, kaip patinka. Laisvė tai laisva valia“. Tačiau ekonominė laisvė reiškia,  visų pirma, SAVO KONSTRUKTYVŲ AKTYVUMĄLaisvė reiškia praktinį apsisprendimą spontaniškai ką nors inicijuoti, ir tai veiksminga galimybė daryti konkrečius dalykus. Tai išskirtinė galimybė veikti. Ir vis dėlto politine prasme svarbu suprasti apie tai, kad laisvę galima suprasti, jei atsigręžtume į tris pozicijas: į subjektus, kurie laisvi; į sulaikymus ir apribojimus, nuo kurių laisvė išsivaduoja; taip pat į tai, ką būtent subjektai laisvi daryti ar nedaryti. Mes galime laikyti laisvę prigimtine žmogaus teise, kuris neprivalo paklusti valiai ir valdžiai kito žmogaus.

Laisvę siejant su aukščiausiomis socialinėmis vertybėmis, galima daryti prielaidą, kad laisvė nuo despotiškos valdžios yra tokia esminė, kad žmogus gali su ja atsiskirti tik mokėdamas už ją savo saugumu ir gyvybe.  Laisvę suvokiant kaip žmogaus teisę disponuoti savo veiksmais, valdomis ir nuosavybe įstatymų ribose, ne būti paveiktam kito žmogaus despotinės valdžios, ne tik galima, bet ir būtina būtent šiandien iškelti laisvę pilietinės visuomenės aukščiau už laisvę, kurią turi politinė valdžiaŠiandieniniai „valdovai“ nuolat daro viską, kad išlaikytų aukščiausią valdžią apsisaugant save nuo bandymų ir sumanymų kieno nors, net ir savo įstatymų leidėjų, tais atvejais, kai jie pasirodys tokie kvaili ar tokie pikti, kad sukurti ir vykdyti sąmokslus prieš juos.

Trečioji postindustrinio žmogaus savybė asmenybės Savivalda. Savęs valdymas būdingas tik stipriai asmenybei. Stiprybę asmenybės nulemia žmogaus tikėjimo stiprumas į vertybes, turinčias jam lemiamą svarbą. Žmogaus tikėjimas visada turi formuluotę. Tikėjimas daug stipresnis, nei socialiniai vaidmenys, teisės ir pareigos, kylančias iš žmogaus socialinės padėties. Pasireiškia tikėjimas kaip forma savivaldos, kuris dažnai priskiria charakterio savybėms. Изображение выглядит как текст Автоматически созданное описание Bet jei motyvas ne suformuluotas žodžiais, tai žmogus neturi motyvo, ir jo ELGESYS NE MOTYVUOTAS. Tokiu atveju savivalda susilpnėjusi arba jos visai nėra. Toks žmogus dažnai kvalifikuojamas kaip psichiškai nesubrendęs. Jei nėra tikėjimo, nėra galimybės savivaldaiTada žmogus atranda psichikos nebrandumą, bando netinkamomis priemonėmis spręsti konfliktus, ne supranta savų problemų. Atimti iš žmogaus politinę laisvę reiškia atimti iš žmogaus savivaldą. Šioje būsenoje jis be pasipriešinimo sutinka su išorinės kontrolės įvedimu – savo politinės laisvės suvaržymu.  Šiandien svarbu suprasti, kad politinė laisvė žmogaus susideda NE TAME, kad daryti visą tai, ką norisiVisuomenėje, kurioje yra įstatymai, laisvė gali būti tik tame, kad daryti tai, ko reikia norėti, ir NE BŪTI priverstam daryti tai, ko nereikėtų (pagal įstatymą) norėti. Turėjimas politinės laisvės todėl numato visuomenėje valdymą įstatymų, prie kurių pilietis nebijo kito piliečio. Kitaip tariant, šiuo metu galima atskirti politinę laisvę, išreikštą valstybės santvarkoje (ir vykdomą per valdžių atskyrimą ir tarpusavio subalansavimą), ir politinę laisvę, realizuojamą pasitikėjimo jausme piliečio savo saugumu.  Laisvė yra ne tik atskira vertybė, bet ir visų moralinių vertybių šaltinis ir sąlyga. V. I. Leninas lygiai taip pat politinę laisvę laikė, visų pirma, liaudies teise rinkti savo atstovus į parlamentą. Visi įstatymai turi būti iš anksto aptarti ir viešai paskelbti, visi mokesčiai turi būti paskirti išimtinai liaudies atstovavimo organo. V. I. Leninui politinė laisvė reiškė ir žmonių teisę rinktis savo pareigūnus, rengti valstybės reikalų svarstymus, be jokio leidimo leisti knygas ir laikraščius. Esu tikras, kad jis – būtų labai nusiminęs, pamatęs šių dienų realijas.

Žmogaus veiksmų erdvė ne tik NE ATMETA, bet ir būtina tvarka numato kontaktą ar sąveiką su kitų laisvės erdve. Tokiai laisvei dažniausiai būdingi du dalykai: aistringas laisvės troškimas ir blaivumas vertinant iš kylančius prieš ją tikslus. Galima ir, ko gero, šiandien reikia laikyti politinę LAISVĘ FUNDAMENTALIA, kuri yra pirmesnė už visas kitas laisves. Valia kurti naują, pagrįstą pasaulio tvarkos įstatymais, stato sau kaip tikslą ne tik laisvę, bet politinę laisvę, kuri atveria žmogui galimybę realiai rinktis. Aš laikau politinę laisvę teise visapusiškai reikšti save ir laisvai reikšti nuomones, kurios kitiems gali atrodyti neįprastos, eretiškos ar nepriimtinos. Kitas dalykas – kas ir ką supranta sakydamas „ne ortodoksas, eretiškas ar nepriimtinas“.

Ketvirtoji postindustrinio žmogaus savybė – individualumo Saviugda. Saviugdą turi tik individualybė, kas reiškia turėti gyvenimo tikslą, tam tikrą mokslinio pasaulio paveikslą. Saviugda – tai SAVARANKIŠKAS LAISVAS  VYSTYMASIS žmogaus tam tikra kryptimi. Pagrindinis dalykas saviugdoje yra tai, kad tai ketvirtasis laisvės matmuo, kurio valdžia niekaip nekontroliuoja. Intelektinė laisvė turi prigimtį, kuri dabar vadinama virtualia, tai yra, nors iš tikrųjų lemia visą žmogaus gyvenimą, ji yra nemateriali, neturi kvapo, skonio, spalvos, svorio, ne aptinkama, ne registruota, ne kvalifikuota, ir todėl… ne reguliuojama, ne kontroliuojama, ne valdoma individualumo išorės.

Išeidamas iš trimatės nelaisvos erdvės, individas sugeba gyventi ketvirtajame savo idėjų, vaizduotės, fantazijų pokytyje, kurios yra ne mažiau tikros, nei materiali erdvė, kurią valdžia palieka nelaisvam žmogui. Todėl jie iš anksto, užbėgo, antičipavo, numatė, ką draudžiama kalbėti žmonėms, kurie nebuvo individualūs. Visi iškilūs mokslininkai, rašytojai, poetai, atradėjai gyveno ketvirtajame lygmenyje– jie visi gyveno už valdžios veiklos ribų. Saviugda – tai individo laisvė nuo nesusipratimų, ribojama tik jo paties proto galimybėmis ir savo žiniomis apie pasaulio paveikslą.

Tuo paaiškinama mįslingą filosofo Šlegelio frazę: „Žemiškasis žmogus – tai tam tikras, būtinas žingsnis daugelyje organizacijų, turintis tam tikrą tikslą. Šis tikslas žemės elemento aukščiausiame organizacijos lygmenyje ištirpti, pereiti į aukštesnę formą, grįžti į aukštesniojo elemento laisvę. Visi kiti tai aiškino paprasčiau: „Laisvė – tai žmogaus gebėjimas veikti pagal savo interesus ir tikslus, remiantis žinojimu objektyvios būtinybės“. Rėmuose pradėtos ​​sisteminės programosvystymas Smegenų genotipų“, t. y. taip vadinamosios priverstinės funkcinės intervencijos įgyjant konkretų tikslinį realų žmonių panaudojimą (skaitmeninė informacinė žmonių raidos civilizacija nuo -822 m. pr. Kr. iki 2010 m.) per daugelį taip vadinamųjų „šauklių“, į kuriuos įsiklausė žmonės, pavyzdžiui, Rosa Luxemburg buvo įgarsinta konkretiems tikslams pasiekti, kad politinė laisvė yra LAISVĖ KITAP MĄSTANČIŲ, laisvė , kas galvoja kitaip, nes viskas, socialiai ugdančio, valančio ir gydančio priklauso būtent nuo šios sąlygos, prarandančio savo efektyvumą sąlygomis, kai politinė laisvė tampa privilegija. Individualumo problema kitais terminais pateikiama apmąstymuose daugelio žmonių, kuriuos priimta laikyti – iškiliais. Laisvė yra potenciali GALIMYBĖ INTELEKTO atskirti tradiciškai vieningas sąvokas. Istoriškai jį buvo pagimdyta miesto gyvenimo aplinkybės ir ne tik. Politinė laisvė visada yra subjekto laisvė, kuris save visada apibrėžia ir pats save įgyvendina, tai visada laisvė žmonių tam tikros valdymo sistemos sąlygomis. Kitaip tariant, tai laisvė vadovautis savo troškimu tais atvejais, kai to NE DRAUDŽIA rašytinis įstatymas. Tuo pačiu metu prigimtinė laisvė susideda iš to, kad nebūtumėte saistomas niekuo, išskyrus gamtos dėsnį.

Savo gyvenimo patirtį pateikė laisvės supratime daugelis mokslininkų. B. Spinozai laisvė buvo prigimtinė teisė, individualus gebėjimas spręsti dalykus neverčiant to daryti.  Išsamus T. Hobbeso 2  laisvės apibrėžimas skelbia: „Laisvė, pagal tikslią žodžio reikšmę, reiškia išorinių kliūčių nebuvimą, dažnai galinčių atimti iš žmogaus dalį valdžios daryti tai, ką jis norėtų, tačiau negali jam trukdyti naudotis žmogui palikta valdžia pagal tai, ką jam diktuoja jo protavimas ir protas.

Mūsų laikais dėl vykdomų pertvarkų, kurios vyksta, jau daugelis žmonių, kai kurie (deja, ne visi) politikai patys supranta, kad „laisvė – tai teisė abejoti ir keisti nusistovėjusią dalykų tvarką“. Tai nuolatinė rinkos transformacija, galimybė visur pastebėti trūkumus ir ieškoti būdų, kaip juos ištaisyti. Tai teisė kelti idėjas, kurios specialistams atrodo nerimtos, bet kurios galbūt susiras paprastų žmonių palaikymą. Tai teisė įgyvendinti svajones, vadovaujantis savo sąžinės balsu, net ir tarp abejojančių. Tai pripažinimas to, kad nė vienas žmogus, institucija ar vyriausybė NE TURI MONOPOLIJOS  TIESAIkad žmogaus gyvybė yra be galo vertinga ir todėl ne beprasmė.

 

    Apskritai, intelektinė laisvė, kaip individualybės saviugdos rezultatas – piliečio laisvė mąstyti, kalbėti ir rašyti tai, ką jis laiko tiesa ne tik sau, bet ir supantiems aplink jį žmonėms.

Sisteminis modelis specifinių poindustrinio žmogaus pokyčių.

  Diskusija“ šiandien pradėta tų, kurie ir toliau įsivaizduoja esą „vi ir visko vykdytojais“ dėl globalizacijos, jos vaidmens ir poveikio žmogui, primena literatūros kritiką, spektaklio apžvalgą. Todėl apie konkrečias psichologines savybes, kurios keičiasi poindustriniame žmoguje globalizacijos įtakoje,  nežinoma nieko. Todėl visiškai neaišku, ką reikėtų keisti švietimo ir auklėjimo darbo planuose – pradedant nuo ​​darželio ir baigiant universitetu. Tai nutinka todėl, kad neaišku, kas būtent keičiasi žmoguje? Ieškoti pakeitimų kai kuriuose MMPI 3   profiliuose ar bet kuriame kitame – beprasmiška – jie tyrinėja struktūrines ir funkcines savybes, tačiau VISIŠKAI NEJAUTRŪS žmogaus psichikos turiniui, to žmogaus, kurio Smegenų genotipas buvo tobulinamas senosios VS rėmuose. Tą patį galima priskirti ir tam žmogui (jo Smegenims), kuris savo kelionę pradėjo jau naujosios VS veiklos rėmuose.  Pastarųjų dvidešimties metų stebėjimai rodo, kad Naujas (postindustrinis) žmogus Rusijoje atsirado.  Šalis jau apgyvendinta kitais žmonėmis, kurie visiškai kitaip jaučia save, suvokia save tarp kitų žmonių ir pasaulio tautų, kitaip mąsto ir prisimena visai kitus dalykus, nei mano daugelis tyrinėtojų. Išsiaiškinti tame, ką tiksliai žmoguje keičia naujoji Valdymo Sistema įmanoma tik sistemoje, kuri savo griežtumu ir formalumu prilygsta pačiai Valdymo Sistemai, kurios veikla, bent kokiam tai suvokimo, kas vyksta pavadinta – globalizacija. Kitaip tariant, kiekviena kryptis vykstanti šiuose procesų rėmuose nukreipta į gana konkrečią žmogaus psichikos struktūrą jo Smegenų genotipo rėmuose, kuri, taip sakant, ir keičiasi.

Supratimui to, kaip šiandien žmogaus Smegenų genotipas, o tiksliau jo psichika, sąveikauja su globalizacija, įsivaizduokime tai kaip sistemą, susidedančią iš Tipo besikeičiančių savybių, jų Klasės, Skyrių, Poskyrio, Būrio, Šeimos, Giminės ir, galiausiai, Būdo žmogaus pokyčių. Skaitytojui, tikriausiai, jau aišku, kad šiuo atveju analizei, nesant jokių įrankių, teks rinktis patvirtinusia save sistemą, sukurtą moksle prieš daugelį metų. Šioje sistemoje žmogaus vystymasis įsivaizduojamas kaip SERIJA POKYČIŲ, pradedant nuo bazalinių, paprasčiausių žmogaus požymių iki pačių aukščiausių, kurių kiekvienas individualus žmogus daugiau ar mažiau pasiekia. Daugiau ar mažiau – reiškia, kad arba šios savybės NE VYSTOSI VISAI, arba pasiekiamos su daugybe trūkumų ir apribojimų, arba pasiekiamos tobulai. Kitaip šiandien ir būti negali. Kitaip tariant, psichikos vystymasis įsivaizduojamas kaip daugialypės metamorfozės Poreikių į Motyvus (pokyčių Tipas), Motyvų į žmogaus Savęs Identifikavimą (pokyčių Klasę), ta – į žmogaus psichines būsenas (pokyčių Poskyris), į būsenas būdingas tam žmogui bendravimo su žmonėmis metodus, (pokyčių Skyrius), toliau į gyvenimo prasmės suradimą (pokyčių Būrys), kristalizuojasi į konkretaus žmogaus vertybėje (pokyčių Šeima), į būdą, kaip formuoti pasaulio paveikslą (pokyčių Giminė) ir, galiausiai, į mokėjimą savarankiškai formuoti tikslą (pokyčių Vaizdas). Tuo tarpu, nė vieno pokyčių etapo NEGALIMA PASIEKTI „peršokti“ vieną ar visus ankstesnius etapus. Aišku, kad be poreikių nieko toliau negali būti – nei savęs identifikavimo, nei ko nors kito. Be to, kiekvienam žmogui, pokyčiai sukelia panašius, bet NE VIENODUS pokyčius kiekviename lygyje. Akivaizdu, kad žmogus pastaruosius kelerius metus buvo veikiamas daugybės veiksnių, kurie keičia kiekvieno žmogaus psichiką taip, kad žmonės tampa VISIŠKAI NE PANAŠŪS vieni į kitus. Mūsų specialiu atveju patyrinėsime KAS KEIČIASI veikiant naujai valdymo Sistemai (2 lentelė).

2 suvestinė lentelė. Elgesio schema globalizacijos fenomenų su pokyčiais, kuriuos ji sukelia esmėje ir šiuolaikinio žmogaus elgesyje

.

.

.

.

Pokyčiai, atliekami globalizacijos

Psichologinis spaudimas žmogui. Valdžios globalizacija  (pasaulio tvarkos keitimas)

Naujojoje valdžios sistemoje vyrauja tinklo geometrija, kurioje valdžios santykiai visada specifiški šiai veikėjų ir institucijų konfigūracijai. Strateginiai žaidimai, modifikuoti vyriausybių užsakymu, ir personalizuoti lyderystės žaidimai pakeičia klasių asociacijas, ideologinę mobilizaciją ir partijos kontrolę, būdingą industrinio amžiaus politikai.

.

A) Psichologinis spaudimas Subjekto struktūrai (Ekonominė Globalizacija (inovacinė))

Ekonomika – globali – todėl pagrindinės ekonominės veiklos rūšys, tokios kaip prekių ir paslaugų, taip pat jų komponentų (kapitalas, žaliavos, darbo jėga, vadyba, informacija, technologijos, rinkos) gamyba, vartojimas ir apyvarta yra organizuojami pasauliniu mastu tiesiogiai arba naudojant platų tinklą, jungiantį ekonomikos agentus. Pelningumas ir konkurencingumas iš tikrųjų skatina technologines naujoves ir našumo augimą bei motyvuoja įmones.

B) Psichologinis spaudimas Individo struktūrai (Demografinė Globalizacija (pagrindinis resursas))

.

Demografinės globalizacijos pradžioje vyrų gyvenimo trukmė Rusijoje yra mažesnė, nei amžiaus pradžioje.  Visa mūsų šimtmečio pažanga buvo sumažinta iki vaikų mirtingumo mažėjimo, o suaugusių vyrų mirtingumas praktiškai nesumažėjo. Kitaip tariant, Rusija „iškrito iš pasaulio konteksto“ dėl gyvenimo trukmės augimo, o suaugusiųjų mirtingumas XX amžiuje nesumažėjo. Pradedant nuo 1927–1930 m. gimusių moterų kartos, gimstamumas nukrito žemiau paprasto populiacijos dauginimosi lygio: tai yra, dukterų skaičius tapo mažesnis nei motinų.

.

C) Psichologinis spaudimas Asmenybės struktūrai (Regioninė Globalizacija (pasaulis be sienų))

.

Regioninė globalizacija aptaria „kartografinę iliuziją“, leidžiančią tiksliai teigti, kur yra sienos linijos, kur „tai mūsų žmonės, o šie – ne mūsų. Tai mūsų interesai, o tai ne mūsų. Tai mūsų įmonės, o tai ne mūsų“. Tiesą sakant, ribos ir ryšiai, kurie vaidina svarbų vaidmenį pasaulyje, naujuose žemėlapiuose atvaizduojami ne tiksliau nei pirmųjų kartografų žemėlapiuose. Šiaip ar taip, centrinių vyriausybių pokario mandatai anaiptol nėra tokie stiprūs, kaip prieš vieną kartą.

.

 D) Psichologinis spaudimas Individualumo struktūrai (Informacijos Globalizacija (virtualizacija))

Pirmoji informacinių technologijų paradigmos ypatybė yra ta, kad prieš mus technologiją, skirtą paveikti informaciją, o ne paprasčiausia informacija, skirtą daryti įtaką technologijoms, kaip buvo ankstesnių technologijų revoliucijų metu. Tikrasis virtualumas – tai sistema, kurioje pati tikrovė (t.y. materiali/simbolinė žmonių egzistencija) yra visiškai aprėpta, visiškai panardinta į virtualius vaizdus, ​​išgalvotą pasaulį, kuriame išoriniai atvaizdavimai yra ne tik ekrane, per kurį perduodama patirtis, bet patys tampa patirtimi.

.

Nr.

.

Globalūs žmogaus Pokyčiai

 1.  Poreikio Pokyčiai gyvybei išsaugoti

(saugumas, apsauga nuo skausmo, baimės, pykčio, alkio, šalčio ir kt.).

2.   Poreikio Pokyčiai giminės pratęsimui

(meilė, švelnumas, pripažinimas, empatija, nesavanaudiškumas ir kt.).  

3.  Poreikio Pokyčiai bendradarbiavime

(saviaktualizacija, savigarba, pasiekimai, identifikavimas ir kt.).

4.  Poreikio Pokyčiai orientacijai

(supratimas, apmąstymas, žinios, vietos, laiko, savo būsenos ir kitų žmonių požiūrio į save suvokimas).

1

TIPAS pokyčių  (Motyvų žmogaus)

5. Motyvas pasiekimų

bazuojasi poreikiu išsaugoti gyvybę. Sukelia nenumaldomą pirmenybės, lyderystės, lyderystės troškimą, kaip garantą išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes. Pasiekimo motyvas lemia neribotą naujų įrankių, skirtų nugalėti visus gyvosios ir negyvosios gamtos pavojus, stiprinimą.

.

6. Motyvas kūrimo

išauga iš poreikio pratęsti giminę pagrindo. Tai sukelia neracionalią aistrą statybai, apstatymui, radikaliai keičiančiam žemės veidą. Ciklopiniai statiniai, vandens, transporto, energetinės komunikacijos skirti užtikrinti rūšies dauginimasis.

7. Motyvas sandraugos

sujungia žmones į visuomenę, valstybes, sąjungas. Bendradarbiavimas – darbo pagrindas, veiklos, visų žmogaus laimėjimų socialinėje ir materialinėje kultūroje. Bendradarbiavimo motyvo slopinimas visada veda į degradaciją, destrukciją, karus ir nuosmukį.

8. Motyvas koordinacijos,

kilęs iš orientacijos poreikio, savo verte nėra prastesnis už maisto ir oro poreikius. Žinios, supratimas, informacija žmogui ir visuomenei yra ne mažiau svarbios nei duona ir vanduo. Motyvo produktas – paaiškinamasis, navigacinis pasaulio vaizdas.

2

Klasė pokyčių (Žmogaus tapatybė)

9. Savikontrolė – individo vykdomas nuolatinis pasirinktų elgesio standartų ir realių veiksmų neatitikimo laipsnio stebėjimas.

10. Savireguliacija – subjekto socialinio vaidmens atlikimas, privalomai vykdant jam nustatytus veiksmus, pareiškimus, teises ir pareigas.

11. Savivalda –                    tai žmogaus pasirinkimas tarp daugybės materialinių, moralinių, etinių, estetinių, intelektualinių vertybių savo.

12. Saviaukla –          savo individualybės ugdymas, siekiant atlikti asmeniškai pavestą mokslinį ir visuomeninį vaidmenį. Aukščiausio lygio problema – tikslo „kurio žmogus turėtų siekti“ apibrėžimas.