Realybė

Alisa: Kaip galima laimėti, praradus bet kokią viltį?

Skrybėlė: Iš pradžių mes prarandame bet kokią viltį, o paskui viskas klostosi kuo puikiausia.

Alisa: Tačiau viltis miršta paskutinė.

Skrybėlė: Cha cha chaaIštruknelaisvės savo šablonų. Manai, už vilties ribos egzistuoja tik netektis? Tiesą sakant, tik praradę paskutinę viltį galite tapti tikrai laisvi. Niekas tavęs nebestabdo, tau tampa vis vien, ir tu gauni pagaliau galimybę susitelkti ties mintimis apie tai, ką reikėtų daryti, o ne apie tai, kas dabar bus. Todėl, kai miršta viltis, žinok viskas tik prasideda, ir elkitės kitaip.

Alisa: Elgtis kitaip nei kas?

Skrybėlė: Nesvarbu.  bet ką. Už save, pavyzdžiui. Viltis yra įpročio pasekmė – mirtina būsenos išlaikymo inercija. Nužudyk viltį.

Lewisas Carrollas

.

  Dabartinė civilizacija – didžiulė drobė pavadinta ,,Aklieji veda aklus“. Mes laikome save giliai civilizuotais, labai dvasingais ir visais atžvilgiais išsivysčiusiais. Mes didžiuojamės savo pasiekimais meno ir mokslo srityse. Tačiau iš tikrųjų mesšiuolaikiškai apsirengę, apšlakstyti madingu odekolonu laukiniai. Kaimynai planetoje mums – priešai. Ir kaip priešistorinė gentis drąsiai mušame sau plaštaka į patriotinę krūtinę, mojuodami branduoline lazda ir gąsdindami priešą nenumaldoma kumščių jėga, gyvendami mūsų pačių sukurtame pasaulyje, kur laidotuvės svarbesnės už mirusiuosius, kur vestuvės svarbiau už meilę, kur išvaizda – už protą. Mes gyvename pakuočių kultūroje, kuri niekina turinį… Vis dar negalime suvokti paprastos maksimos: jėga ne kumščiuose, ji – gerume, prote, pažinime (tavo žiniose, o ne kažkieno tai, kad ir kokie dideli bebūtų vardai šių žinių) ir gebėjime padėti. PRAEITIS IŠEINA, nauja laukia tų, kas nori tai Pažinti. Nieko atsitiktinio ar nefunkcionalaus tame, kas šiandien vyksta nėra. Šiuo metu vyksta kelių lygių informacijos ir valdymo pataisymų procesas, orientuotas į buvusios Protingos orientacijos būsenos atkūrimą, kurią anksčiau Žemė įgijo civilizacijos vystymosi procese. Apie tai jau daug parašyta ir tai pateikiama per konkretų žmonių supratimą, priklausomai nuo jų pažinimo lygio. Kitas tokių korekcinių veiksmų žingsnis, arba, jei norite, perėjimasJAU ĮVYKDYTASBūtent per žmones, nepaisant jų valios ir norų, vyksta procesai atkūrimo jų protingos (protiškos) orientacijos to, kas vyksta aplinkui juos – nuolat ir kiekvieną dieną. Tai patys sudėtingiausi procesai, kurie dabartiniu perėjimu paveikia visus žmonių gyvenimo aspektus ir ŽINOMA GI EMOCINIUS, nes šiandien daugumos emocijos vyrauja prieš Protą.  Įveikimas šito – kiekvieno rankose, ir įmanoma tai TIK PER PAŽINIMĄ. Visa kita antraeilė nereikšminga ir sukelia tik panišką nusivylimą suvokiant, kas vyksta, arba VISIŠKĄ JO ATMETIMĄ, priklausomai nuo konkretaus žmogausVariklis visų ankstesnių perėjimų, žmonių supratime, buvo troškimas gėrio žinomo pasaulio rėmuose. Šiandieninio perėjimo proceso motyvu, be jokios abejonės, YRA ir BUS  troškimas gėrio. Bet ne į senojo pasaulio naudą, o į naują naujosios tikrovės gėrį.

Mūsų laukia pasaulis, kuris bus skanesnis, šviesesnis, gilesnis ir aistringesnis nei įprastas senasis. Ten galėsime ne tik laužyti fizinius dėsnius ir susikurti savo, bet ir padaryti tai, kas neįsivaizduojama: matysime garsą ir girdėsime spalvas, paliesti kvapus ir paragausime gravitacijos.Изображение выглядит как текст Автоматически созданное описание Galimybės viršys vaizduotės rėmus. Tai tobula fantazija… Tame ir yra pradžia šiandienin realijų.

Rimtai žiūrėti į perėjimą iš vienos tikrovės į kitą galima, aiškiai suvokiant, KAS YRA REALYBĖ, kuo mūsų pasaulis skiriasi nuo virtualaus. Kol kas šis momentas praslysta pasąmonėje – „ir taip aišku“. Manau, kad šioje vietoje labai svarbu sustoti.

Klausimas „kas yra tikrovė ir kuo ji skiriasi nuo nerealybės, nuo iliuzijos? jaudina protus nuo seniausių laikų iki mūsų laikų. VI amžiuje prieš Kristų. Parmenidas1 pasakė: „Mąstyti ir būti – vienas ir tas pats“. XVII amžiuje Dekartas pakartojo šią mintį: Mąstau, vadinasi, egzistuoju “ . 18 amžiuje Berklis 2 sako tą patį : „Būtis šita arba ta, kas suvokiama, arba ta, kas suvokia“. Kantas pareiškė, kad žmogus žino savo pojūčius, bet nežino šaltinio, kuris generuoja šiuos pojūčius, šio „daikto savyje“, kuris yra neprieinamas suvokimuiPuankarė XX amžiuje pasakė: „Neįmanoma tikrovė, kuri būtų visiškai nepriklausoma nuo proto,  suvokiančio “.

Pasaulio proletariato lyderis Leninas sakė, kad „pasaulis yra tikrovė, duota žmogui pojūčiuose jo, kuri kopijuojama, fotografuojama, rodoma mūsų pojūčių, egzistuojančių nepriklausomai nuo jų “. Įrodinėjo jis tai naudodamas kasdienius įrodymus. Jis pasiūlė oponentams trenkti į stalą kakta ir įsitikinti, kad jis tikras.

Mokslas laikosi šio tikrovės apibrėžimo. Jis teigia, kad tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų pojūčių, ne mumyse ir pati sau. Jis siūlo TIKĖTI ŠIU TEIGINIU taip pat, kaip ir Bažnyčia savo religinėmis dogmomis, su tuo skirtumu, kad Bažnyčia savo teiginius argumentuoja nuorodomis į Bibliją, o mokslas elgiasi leniniškai, remdamasis BUITINIU AKIVAIZDUMU (akimis  matomu). Tą patį argumentą naudojo Galilėjo priešininkai. Kai jis sakė, kad saulė stovi, o žemė juda, jam buvo pateiktas akivaizdus prieštaravimas: pakelk akis ir pamatysi judančią Saulę. Nuleisk akis ir pamatysi nejudančią Žemę. Šis argumentas atrodė toks akmeninis, kad niekas nenorėjo gilintis į Galilėjaus argumentus. Viskas gi aišku, ką čia dar sakyti... ,,Tačiau gi teisus užsispyręs Galilėjus.

Iš to pasimokykime: akivaizdumas NĖRA  vertas ir išsamus argumentas. Dekartas sakė, kad pagrindinė kliūtis žinioms yra abėcėlinės tiesosakivaizdu ir savaime suprantama. Iš esmės nauja visada yra už ribos akivaizdumo.

Taigi, mokslas apibrėžia kaip tikra tai, ką mūsų pojūčiai fiksuoja tiesiogiai arba instrumentų pagalba. Objektyvią, tikrą ir tikrovišką realybę galima pamatyti, paliesti, išgirsti, užuosti ir paragauti. Būdingas realybės požymis ji fiksuojasi jausmais. Kas tai fiksacija?  Pavyzdžiui, kaip mes matome obuolį? Šiandien tai paaiškinama taip: nuo objekto atsispindinčią šviesą fiksuoja akys. Šviesa koduojama į impulsus, kurie nervinėmis skaidulomis keliauja į smegenis. Ten jie iššifruojami ir dėl to galvoje atsiranda šio vaisiaus vaizdas.

Atkreipiu dėmesį į tai, kad į galvą nerviniais kanalais atvyksta NE OBUOLYS, o koduoti impulsai, kuriuos smegenys atkoduoja ir paverčia vaizdu. Ar smegenys teisingai iššifravo šiuos impulsus, ar galėjo juos iššifruoti kitaip šiuos klausimus paliksime už kabučių.  Lygiai pagal tą patį principą vaizdai atsiranda monitoriuje. Programuotojas dalį informacijos išverčia į kompiuterio kalbą, perkelia iš savo galvos į kietąjį diską. Kompiuteris paverčia jį elektriniais signalais ir toliau iššifruoja juos į vaizdus ekrane.

Įsivaizduokime du monitorius. Ant kiekvieno matome obuolio atvaizdą. Viename monitoriuje vaizdas gaunamas iš kameros, filmuojančios tikrą vaisių. Antrame vaizdo šaltinis – 3D grafika. Jei abu vaizdai yra identiški iki paskutinio pikselio, neįmanoma atskirti obuolio nuo iliuzijos. Apsunkinsime situaciją. Įsivaizduokime dvi lentynas. Kairėje guli tikras obuolys, dešinėje – holograma. Klausimas: kur yra tikrasis objektas, o kur virtualus? Jei holograma padaryta taip pat kruopščiai, kad akis negali jos atskirti nuo tikrovės, atsakymas taip pat neįmanomas. Dar sudėtingiau… Įsivaizduokime, pas jus dešinėje rankoje obuolys, o kairėje pirštinė, kuri generuoja lygiai tokius pačius impulsus, kurie patenka į smegenis, kai jaučiate tikrąjį vaisių. Kaire ranka liečiate vaisių – hologramą, o dešine – realų vaisių. Iš abiejų operacijų į smegenis patenka identiški impulsai. Atskirti tikrą obuolį nuo virtualaus vėl NE ATRODO ĮMANOMA. Dar sudėtingiau Įsivaizduokime įrenginį, kuris generuoja tuos pačius signalus, kuriuos dabar gaunate iš išorinio pasaulio. Jis pajungtas prie nervinių galūn visų penkių pojūčių, per kurias signalai patenka į smegenis (o dar paprasčiau – signalai iš karto siunčiami į smegenis). Jūs matote vaizdus, ​​užuodžiate kvapus, jaučiate vėjelį, liečiate daiktus… Kaip atskirti vieną realybę nuo kitos?

Изображение выглядит как текст, человек Автоматически созданное описаниеKokiu pagrindu jūs teigiate, kad jūsų stebimas pasaulis yra tikras, o ne kompiuterinis modeliavimas? Tais, kad matote savo akimis ir jaučiate savo jausmais? Bet jei tai iš tiesų yra pakankama priežastis, tai tuo pačiu pagrindu galima teigti, kad virtuali realybė yra NE MAŽIAU TIKRA, nei jūsų jaučiamas pasaulis, kurį vadinate objektyvia tikrove.

Jei patalpinti laukinį į virtualią realybę, jis bus tikras dėl to, ką mato nes jis viską mato savo akimis ir jaučia savo rankomis. Kuo argumentai realybės naudai suvokiamo pasaulio skiriasi nuo argumentų laukinio, tvirtinančio realumą pasaulio? Ką šiuo metu jis jaučia ryškiau? Tai ne argumentas, nes pažanga nestovi vietoje. Vakar žmonės skirtinguose žemynuose vieni kitiems perdavė balsą telefonu. Šiandien be balso perduodamas ir dvimatis vaizdas. Rytoj jie vienas kitam perduos savo trimatį vaizdą – hologramą, kaip mokslinės fantastikos filmuose. Pašnekovas prieš jus pasirodys ne ekrane, o erdvėje. Kitas žingsnis – bus galima vienas kitą liesti, užuosti, pamatyti, išgirsti ir net palaižyti, ragauti. Tam reikės, pavyzdžiui, pačiam tapti holograma. Realizmo prasme hologramų susitikimas nesiskirs nuo žmonių susitikimo su tuo skirtumu, kad bet kuriuo momentu jūs galite išnykti, kaip tai daro stebukladariai pasakose.

Šiuo metu yra įvairių priedų (virtualus šalmas, pirštinės, kostiumas ir kt.), kurie veikia visus žmogaus pojūčius, sukuriantys visišką panardinimą į realybę. Изображение выглядит как человек Автоматически созданное описаниеYra technologijų, leidžiančių tiesiogiai paveikti nervų galūnes ir net smegenis. Tol kas jie NE VIEŠI dėl brangios priežiūros ir sudėtingumo, tačiau tai laikina. Šios pramonės plėtra vyksta didžiuliais šuoliais. Tokiais tempais neseniai vystėsi kompiuteriai. Vakar jie buvo milžiniški, užėmė ištisus pastatus ir kainavo dešimtis milijardų rublių. Šiandien kompiuteris jūsų kišenėje, išmanusis telefonas, yra tūkstančius kartų galingesnis už bet kurį praeities mastodontą ir kainuoja kelis tūkstančius rublių. Kažkas sakė, kad jei aviacija vystytųsi tokiu greičiu, „Boeing“ kainuotų 500 USD, o norint skristi aplink planetą prireiktų 20 litrų degalų. Procesą stabdo skaičiavimo galios ribojimas, tačiau horizonte – naujais principais paremti skaičiavimai, kurie žada būti milijonus kartų galingesni už žinomus. Ir tai ne pabaiga, tai tik pradžia. Toliau bus dar daugiau. Riba, virš kurios neįmanoma pakilti, nesuvokiama taip pat, kaip negalima pagalvoti apie patį didžiausią skaičių. Po bet kurio didelio skaičiaus seka kitasGalite aprėpti visus skaičius ir pavadinti jų visumą (matematikai tai vadina aleph-nuliu), o po jo pradėti naują skaičiavimą, bet kaip man, tai TUŠTI ŽODŽIAI, dauginimas esybių be reikalo. Skaičiai neturi ribų. Vystymasis taip pat. Kitas dalykas – kokia kryptimi ir kaip vyksta šis procesas. Vien iš šio fakto išplaukia, kad virtualioji realybė aplenks tikrąją, o iš to išplaukia, kad virtualus pasaulis bus tiek tikroviškesnis ir gilesnis, kiek materialus pasaulis dabar yra gilesnis už virtualųjį. Atsitiks taip pat, kaip ir su kompiuteriu – iš pradžių žmogus jį apžaisdavo šachmatais ir skaičiuodavo greičiau, o dabar atvirkščiai – kompiuteris įveikia žmogų ir skaičiuoja nepalyginamai greičiau. Ši pozicija yra galima. Ir ji tam tikra prasme teisinga. Bet to NE BUS  NIEKADA, kad ir kaip kam nors norėtųsi šito – tuo esu visiškai tikras. Viskas, kas išvardinta – visa tai gali realizuoti (ir net labiau) Smegenys. Ne virtualios realybės plėtra, kompiuterių greitis ir „aparatinės įrangos“ (įrenginių ir pan.) panaudojimo fizika, o būtent  VYSTYMASIS SMEGENŲ  vykstančių transformacijų ribose. Štai pagrindinė užduotis, kuri yra įgyvendinama (ne žmonių, o per žmones). Apčiuopiama šio įgyvendinimo pasekmė visa tai, kas išvardinta aukščiau ir nuo visiško nesusipratimo, kas vyksta, „supakuota“ į sugalvotą vadinamojo „dirbtinio intelekto“ formą. Intelektas – tai viena iš Smegenų funkcijų, tai LABAI BENDRASIS protinis gebėjimas, kuris apima gebėjimą daryti išvadas, planuoti, spręsti problemas, mąstyti abstrakčiai, suprasti sudėtingas idėjas, greitai mokytis ir mokytis iš patirties.  Todėl išvadą apie tuos, kurie įvedė šį terminą „dirbtinis intelektas“ ir vartoja jį šiandieninėje žodinėje „ištvirkimo“ veikloje daugiausia siekdami pabrėžti ir parodyti savo reikšmę, paliksiu skaitytojams.

Dabar mes su jumis ant globaliausio perėjimo pasaulio istorijoje slenksčio: į kitą būtį ir iš būsenos „liaudis“ į Žmogaus būseną, o vėliau pereinant į SuperŽmogų. Visa masė liaudies, deja, NE GALĖS užkopti laipteliu aukštyn. Liaudį traukia į praeitį ir ji bijo ateities. Tai evoliucijos rezultatas – kas nebėgo stačia galva nuo nepažįstamo garso, išgyveno; kas bandė išsiaiškinti garso priežastį – ar tai tigras, ar nuo vėjo nukritusi šaka – evoliucija išfiltravo. Dėl šios priežasties liaudis ateitį visada supranta kaip patobulintą praeitį. Fordas kartą pasakė – jei paklausčiau žmonių, ko jiems reikia, jie atsakytų – „greito arklio. Jei XX amžiuje žmonių būtų klausiama, ko jie nori, niekas nenorėtų kišenėje turėti telefono ir kompiuterio (išmaniojo telefono). Ateitis yra už žinomo ribų, o nežinomybė kelia bai.   Ir šiandien tai tęsiasi taip pat. Ničšė 3 kartą pasakė, kad žmogus – tai virvė, ištempta tarp beždžionės ir superžmogausPridursiu, kad vystymasis, o dar spartesnis vystymasis jį ištempia ir vieną dieną JI PL. Kiekvienas nuskris į savo pusę. Viename poliuje bus Žmonės, kitame – liaudis. Tiesą sakant, viskas atrodo taip, lyg žmonija skyla į aukštesnę ir žemesnę rasę. Kas gali būti šlykščiau? Žinoma, ši analogija yra paviršutiniška ir iš esmės klaidinga, tačiau jūs negalite išvengti pažeminimo jausmo, kai galvojate, kad vienas iš jūsų nutolo TOLI RIBŲ, neįveikiama šimtui tūkstančių.  ,,…Žmonija, pasklidusi žydinčioje lygumoje po giedru dangumi, šoktelėjo aukštyn. Žinoma, ne visa minia, bet kodėl jus tai taip liūdina? Žmonija visada ėjo į ateitį kaip geriausių savo atstovų daigai“ 4 .

Mūsų dabartinio mąstymo tipo rėmuose NĖRA PRASMĖS atsakyti tik į vieną iškilusį klausimą, nes jis sukelia kitą. Jei atsakysite, pavyzdžiui, kas varo jėgą, kuri varo elektroną, kyla klausimas: kas skatina jėgą, kuri varo šią jėgą? Ir taip iki begalybės. Atrodo, kad išeities nėra. Bet aš tvirtinu, kad pats problemos nustatymo faktas rodo jos išsprendžiamumą. Tai išteklių klausimas. Problema, kurios žmogus negali išspręsti, negali būti suformuluota. Jei problema formuluojama, vadinasi, ji išsprendžiama

Po gerai žinomų įvykių, susijusių su tuo, kas nutiko Vokietijoje ir konkrečiais mūsų kovos draugais, iškilo užduotis, kuri, žinoma, yra platesnė nei vokiečių nesusipratimai. Pirmiausia kilo mintis (prieš įvykusius įvykius), o paskui įgavo užduoties, kuri, be abejonės, REIKALAUJA SPRENDIMO  ir jau šiandien. Įgyvendinime šito pirmiausia suinteresuoti mūsų bendraminčiai. Jos potencialas leidžia teigti, kad sprendžiamos problemos rėmuose tam (dėl idėjos) gali susiburti kritinis skaičius žmonių, kurių pakaktų sukurti savo platformą-laboratoriją, kuri išspręs labai daug – nuo ideologiškai prasmingos komunikacijos dalyvius iki sveikatos problemų sprendimo ir tobulėjimo, kaip vieną iš svarbiausios visos žmonijos užduoties (šio žodžio nebijau) – NUGALĖTI MIRTĮIš ko tai susideda – išsamiai paaiškinsiu tolesniuose straipsniuose. Bet pradinę taktiką platformos kūrimo aš pateiksiu.

Pritraukus ideologinius rėmėjus ir bendraminčius, juos reikia išlaikyti.  Tam reikia suprasti sulaikymo technologiją. Kad ir kokie geri būtų surinkti žmonės, jie patys nesusilaikys. Ir jūs tai puikiai matėte per pastaruosius kelerius metus. Pati savaime – tiesiog subyra. Bet kokią masę reikia išlaikyti. O ypač sulaikyme (gerąja to žodžio prasme) reikalingi žmonės, kurie įžengė į pažinimo kelią, bet dar nepažinę iki pažinto įkūnijimo tikrovėje lygio.

Religija laikė tikinčiuosius per sistemingus susibūrimus šventyklose, maldas ir ritualus. Sovietinės partijos rėmėjus išlaikė per tą patį sistemingą masinių renginių rengimą: mitingus, demonstracijas, susitikimus su savo ritualais ir šūkiais. Konstantinas Eduardovičius Ciolkovskis savo metu sakė: „Žmonės, kurie išmoks susivienyti, įeis į aukso amžių. Susivienijimas turi savo dėsnį: dvi auros viena kitą sustiprina 7 kartus, jei žmonės – bendraminčiai, banga vienoda, į vieną tikslą nukreipta.  Trys žmonės – 7 kvadratu, tai yra 49 kartus. Jei 4 žmonės – jie sustiprina vienas kitą 7 kube – 343 kartus! Todėl kuo daugiau žmonių, tuo vertingesnis kiekvienas sekantis, jis daug kartų padaugina stiprybę. kolektyvas – didžiulė stiprybė“. Visos žinomos sulaikymo technologijos yra sukurtos realui 5. Šiandien realas neefektyvus, tai matome kasdien ir savo veiksmuose per kelerius metus kuriamų Naujų Žinių Klubų rėmuose, ir kitomis kasdienėmis akimirkomis, ir akivaizdoje tų, kas atvirai priešiškai nusiteikęs mūsų veiklai ir tų, kurie tiki, kad yra su mumis opozicijoje. O jeigu tai transformuojame į mus supančią aplinką, tai, pavyzdžiui, visi valdžios bandymai išlaikyti mases realiame gyvenime yra slopinami tos pačios valdžios. O kadangi valdžia yra valdžios pusėje, ji dabartinėmis skaidrumo sąlygomis realiame gyvenime nugalės.

Изображение выглядит как текст Автоматически созданное описание   Tai taip pat taikoma daugelio mūsų bendraminčių mąstymams apie griežtos galios vertikalės kūrimą mūsų bendruomenėje ir tam tikrą santykių ir pavaldumo hierarchiją (piramides), taip pat hierarchinį požiūrį į ką nors išspręsti to, kas vis dar sėdi mūsų Smegenyse – įkalta kaip vinis beveik prieš 2000 metų.

Manau, kad šiandien jis optimaliai išlaiko masę virtualioje erdvėje. Kad tai padarytume, mums reikia platformos, panašios į UŽDARĄ SOCTINKLĄ, kur žmonės bendraus tokiu pačiu režimu, kaip dabar vyksta kituose socialiniuose tinkluose, įskaitant mūsų klubinius, bet su tuo skirtumu, kad pas mus NE BUS atsitiktinių žmonių, ir ten NEGALIMA PAPULTI už pinigus ar kaip nors kitaip ten patekti  – „Panorėjau papuoliau“.

Bet koks žmonių skaičius, viršijantis kritinį minimumą, turi vertę. Kuo jų daugiau, tuo DIDESNĖ VERTĖ  PLATFORMOS. Tai aiškiai matoma esamose svetainėse, tačiau ten susirinko minia, turinti savo interesų, o ne vienijama idėja ir suprantančių užduotį.  Kadangi ji didelė, ją visada galima transformuoti per žmonių branduolį, kuriuos jau vienija idėja ir jie supranta užduotį.

Norėdami surinkti branduolį, pirmiausia turite surinkti tuos, kurie surinks stuburą. Pagal analogiją su verslu, tai steigėjai. Jie prisiima visą riziką, NE TURĖDAMI jokių garantijų sėkmeiNauja veikla ne parduotuvė, kur už šimtą rublių jums duos prekių už šimtą rublių. Nauja veikla šiandienos realybėje – tai karas, kur gali daug investuoti, bet galiausiai gali viską prarasti ir likti skolingas.  Kol nėra steigėjų, nėra iš kur ateiti samdomiems darbuotojams nuo direktoriaus iki valytojos. Antrieji ateina po pirmųjų.

Analogiškai ir pas mus – kol nėra pirmųjų, antriesiems nėra iš kur imtis. Kažkas tai pirmas turi eiti į nežinią. Jo pėdomis, pasikliaudami jo klaidomis ir pasinaudodami atradimais, seks antrieji.

Norėdami nustatyti savo statusą, kas esate – pirmas ar antras, įsivaizduokite save labai siaurose finansinėse galimybėse. Norint bendrauti VR klube, reikia įsigyti šalmą ir kitus priedus. Tai jums didelės išlaidos. Ir štai kokios jums dominuoja mintys? Kaip rasti pinigų? Arba kur rezultato garantija? Kas man atlygins, jei nepavyks? Jei klausimas apie garantijas NE ATSIRADA, nes pasinėrę į temą, jaučiate jaudulį, kaip prieš patekdamas į paslaptį, kur jūsų laukia stebuklai, jūs – kandidatas į pirmuosius. Jei garantijų klausimas apima jus, tai nereiškia, kad esate blogas žmogus… Tai reiškia, kad jūs – ne pirmasis. Pirmieji neturi jokių garantijų. Tie, kurie pirmieji skris į Marsą, net neturės garantijų, kad daskris. Tiesa, su Marsu – tai kad suprasti mastą, nes mūsų žemiškoje formoje ten NE DASKRIS NIEKAS. Geležies gabalas (raketa) – taip! Tie, kurie jame – ne! Pirmųjų našta rizikuoti, kuri antriesiems yra nepakeliama.

Kai susirenka kritinis steigėjų skaičius, prasideda antrasis etapas, apimantis žmonių surinkimą į branduolį su ĮŠAKNYJIMU JO, vadovaujantis savisaugos instinktu, ir lygiagrečiai VR platformos kūrimą. Kai yra paruoštas pagrindas ir platforma, ateina šalininkai. Jie gyvena savo gyvenimą ir, kiek įmanoma, be žygdarbių, dalyvauja mūsų darbe. Kaip žmonės, suprantantys, kad už orą sunkesni objektai gali skristi, gali imtis lėktuvo konstravimo, taip žmonės, suprantantys, kad tikrovė nesiskiria nuo virtualybės; gali imtis mūsų projekto kad asmenybę galima atskirti nuo materialaus nešėjo (nuo kūno) ir prisirišti prie virtualios – Smegenų vystymosi perspektyvoje, kaip šio vystymosi pasekmė; kad mūsų platforma (virtualus tinklas) laboratorija to, o ne tik to, ir kad TAI TIKRA.

Kol kas esame pirmajame etape, net kai fiziškai kuriame ir „paleidžiame“ savo tinklą kaip platformą.  Mums reikia filosofinio projekto supratimo, supratimo apie vidinę logiką, ką norime sukurti – visuomenę 6 , žmogų kaip tokį (vykstančių Gyvybės palaikymo sistemos pokyčių ir, žinoma, PAČIO  TINKLO interneto, kuris nuolat kinta priklausomai nuo susidariusių situacijų to, kas vyksta ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje, fone). Su šia užduotimi gali susitvarkyti žmonės, kurie ne tik klausia, ką daryti, bet ir kalba, generuoja mintis. Tai nėra taip paprasta, tu negali jų iš savęs išspausti jėga. Tai tarsi muzikos kūrimas – jei melodija netelpa į galvą, net kaktą prasiskelk, o ji neatsiras. Taigi tinkamai įvertinkite savo sugebėjimus.

Taip pat pasakysiu, kad reikia NE TIK pirmųjų pagal jų konstituciją, bet plius tų, kurie jaučia ateities estetiką, laisvi nuo senosios moralės, nesaistomi religinių ir pasaulietinių dogmų, tų, kurie MATO DALYKŲ ESMĘ , atskirti pirminę nuo antrinio ir geba mąstyti už elementarių tiesų rėmų. Kas supranta, kad šiandien nėra teisingų sprendimų ir bet kokios nesąmonės gali pasirodyti tiesa. Man patinka posakis, kuris buvo paplitęs tarp pirmųjų komunistų: „Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai nepaimtų“. Man patinka evangelijos frazė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Morkaus 14:38). Toks požiūris garantuoja atsakymus į visus klausimus ir bet kokių kliūčių įveikimą.

Prieš kuriant mūsų svetainę VR erdvėje, turi būti pateikta koncepcija. Reikia žmonių, kurie imtųsi ieškoti atsakymų į tokio lygio klausimus: kaip paremti branduolį socialinio tinklo į savisaugos instinktą; koks įvaizdis VR platformos (vadinkime ją «СветЛ» VR platforma), kaip pritraukti į ją žmones ir išlaikyti susidomėjimą bei perspektyvą žiniomis ar realybe. Iš to, kad dabar mums reikia filosofinio svetainės supratimo, nereiškia, kad tai gali imtis tik IT srities žmonės. Visai ne. Kai kuriama karo strategija, dalyvauja generolai, o ne ginklakaliai. Karo vadai gali būti gerai išmanantys ginklus arba ne. Norint sukurti strategiją, reikia proto NE INŽINIERIO, o STRATEGO IR FILOSOFO. Clausewitz ar Liddell Guard 8 , kurie parašė karo vadovus, kuriuos šiandien studijavo visose pasaulio karo akademijose, nebuvo ginklininkai. Jie suprato karo nervą, kuris leido jiems parašyti teoriją, kuri pakeitė praktiką ir peržengė karinį naudojimą. Panašiai mums reikia žmonių, kurie mato mūsų keliamų temų nervą. Jei jie kažkiek yra susipažinę su IT sfera, tai gerai, bet pagrindinės žinios slypi už šių žinių ribųMums reikia pamatyti svarbiausią Šiuo metu vyksta kandidatų į steigėjus rinkimas, net jei dalyviai to nepastebi, mūsų sukurtuose Klubuose, „RNTO“ rėmuose, m. sukurtose interneto grupėse ir asmeninio bendravimo rėmuose. Manau, atėjo laikas skelbti, be to, kas jau buvo parašyta PAGRINDINIAI PRINCIPAI – grandinė tokia stipri, kiek stipri jos silpniausia grandis.

Didžiausias efektyvumas pasiekiamas abipusio supratimo ir pagarbos atmosferoje. Kuo auditorija bus arčiau intelekto lygio, mąstymo masto, požiūrio į kasdienes problemas (nors, žinoma, daugeliui jos visiškai skirtingos), normų ir tabu, vertybių ir tikslų, tuo draugiškesnę mes turės atmosferą ir efektyvesnį bendravimą.

Laisviausi žmonės turi didžiausias sėkmės galimybes. Kas susaistytas praeities dogmomis, NETURI ŠANSŲ, nes nauja visada slypi už senojo ribų. Изображение выглядит как вычерчивание линий Автоматически созданное описание Pirmas žingsnis į laisvę : suprasti savo nelaisvęAntras žingsnis : praktiškai peržengti ribas.

  Geriau prarasti dešimt gerų žmonių, kurie atitinka visus reikalavimus, nei praleisti tą, kuris taip pat yra geras, bet neatitinka bent vieno reikalavimo. Tai puikiai įrodė situacija su „vokišku klausimu“. Kitaip tariant, jei yra pasirinkimas: prarasti dešimt auksinių žmonių, bet nebus ne vieno netinkamo, arba gauti dešimt auksinių žmonių, bet kartu su jais į komandą pateks vienas netinkamasmes pasirenkame prarasti dešimt auksinių. Nereikia šiandien bijoti sunaikinimo to, kas vakar mums atrodė stabilu ir nepajudinamaŠis sunaikinimas GALUTINAI NE SUKURTO, net su sąlyga kad nuveikta jau daug. Svarbiausia suprasti ir užfiksuoti impulsą ir kryptį.   Negali būti štai taip staiga imti irpablogėti“! Tai nėra sveikatos būklė, kuriai gali pakenkti „pervargimas“. Ko gero, priežasties reikėtų ieškoti visai kita linkme. Gal mes patys kažką ne taip padarėme, Naujų Žinių Klubuose ir „RNTO“ taip pat?

Pagalvokite kaip šiame etape galite būti naudingi šiam reikalui… Tik NE APGAUDINĖKITE SAVĘSSkambūs žodžiai nieko verti. Jei esi tikras, kad čia palaidotas lobis, eisi kastuvo, o apie lobį nekalbėsi. Nesakyk man, kas tau vertinga. Pasakykite man, kam išleidžiate pinigus, laiką ir energiją, o aš jums pasakysiu kokios jūsų vertybes.

  Kiekvienas gyvenimas siekia gėrio. Neįmanomas gyvenimas, siekiantis svetimo gėrioAtsirastų tai netikėtai – sunaikin evoliucijos girnosSiekimas savo labui geriausia to žodžio prasme evoliucijos variklis. Tai yra visko motyvas, taip pat ir pasiaukojimo.  Žmonės keičia savo gėrį tik į didesnį gėrį. Sidabro niekas nekeičia į varį, bet visi mielai jį iškeis į auksą. Daugumai skaitančiųjų šį tekstą pagrindinė vertybė ŽEMIŠKI REIKALAI. Tai normalu, mes visi užaugome kudloto materializmo atmosferoje, kur pati mintis, kad gali būti kažkas aukščiau materijos, atrodė sektantiška arba kvaila.   Ir iš šitos informacijos, kurią jau pažinote, žinote kodėl. Taigi pas mus Smegenyse sėdi (kol kas!) tai, kad vienintelės tikros, realios ir tikroviškos vertybės materialinės gėrybės. Nematau to kaip problemos. Kiekvienas traukia tai, ką laiko tikru ir realiuBet kiekvienas, pamatęs vertybes, aukštesnes už žemiškas, skubės prie jų.

1 Parmenidas iš Elėjos  – senovės graikų filosofas, pagrindinis Elėjos mokyklos atstovas.

2 George’as Berkeley yra britų filosofas, žinomas dėl savo spiritistinės filosofijos sistemos; Cloyne vyskupas Airijoje.

3 Friedrichas Wilhelmas Nietzsche yra vokiečių filosofas, klasikinis filologas, kompozitorius, poetas, originalios filosofinės doktrinos, kuri yra pabrėžtinai neakademinio pobūdžio ir išplitusi toli už mokslo ir filosofijos bendruomenės ribų, kūrėjas.

4 Arkadijus ir Borisas Strugackiai – „Bangos užgesina vėją“.

5 Real yra sutrumpinta žodžių „realybė“, „tikras pasaulis“ slengo forma, prieštaraujanti virtualaus pasaulio sampratai.

6 Visuomenė – žmonių grupė, susivienijusi pagal tam tikrus kriterijus (profesinius, kultūrinius ir kt.).

7 Carl Philipp Gottlieb von Clausewitz buvo Prūsijos karo vadas, karo teoretikas ir istorikas. 1812-1814 metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Savo esė „Apie karą“ jis padarė revoliuciją karo mokslų teorijoje ir pagrinduose.

8 Seras Basilis Henry Liddell Hart , prieš tapdamas riteriu, buvo žinomas kaip kapitonas B. G. Liddell Hart , buvo anglų karo istorikas ir teoretikas, turėjęs didelę įtaką mechanizuoto karo raidai XX amžiuje, taip pat strategijos teorijai apskritai. .

 

.

.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

21. 11. 2021 г.