Pokyčiai kaip pagrindas atkūrimo

Parazitizmas – tai vienas iš tipų tarpusavio egzistavimo organizmų. Reiškinys, kai du ar daugiau tarpusavyje nesusiję, filogenetiškai, genetiškai nevienalyčiai – egzistuoja ilgą laiką ir tuo pat metu yra antagonistiniuose santykiuose.

Mes, žmonės, šiandien turime reikalą su nauja realybe, kurios atžvilgiu turime priimti suderintus sprendimus. Kad patikslinti, apie ką eina kalba, patartina prisiminti kai kurias banalias aksiomas „darbo su pacientu“, išdėstytas sistemingai, nes šios gerai žinomos aksiomos ateinančiais metais gali būti pakeistos kitomis, ŠIANDIEN NEPRIIMTINOMIS visa žmonių bendruomenei. Kokios tiksliai? Žmonių ateities klausimą pabandysiu aptarti iš savo supratimo apie tai, kas vyksta, ir savo gyvenimo patirties pozicijų kaip ir politikoje, taip ir psichologijoje, ir taip vadinamojoje politologijoje išstumiančioje filosofiją. Todėl tekste gali būti svarstymų, kurie kai kuriems skaitytojams, tiems, kurie dar nėra susipažinę su 369 straipsnių serija, yra neįprasti ir net netikėti.

   Visi mes atėjome į šį pasaulį, atšiaurų ir dar NEŽINOMĄ  MUMS, kad rasti jame savo vietą, realizuoti jame savo lemtį ir išryškinti savo sugebėjimus, su laikui suvokiant, kad mums norisi kurti savo gyvenimą taip, kad būti laimingais jame atitinkamai pagal mūsų suvokimą apie laimę, suvokdami, kad tam reikės kažkaip pakeisti šį pasaulį taip, kad pasiektum šią laimę kol dar gyvi. Bet laimę kiekvienas supranta savaip. <<Žmogiškosios būties paslaptis ne tame, kad tik gyventi , o tame, dėl ko gyventi. Neturėdamas tvirto supratimo sau, dėl ko jam gyventi, žmogus nesutiks gyventi ir verčiau susinaikins, nei liks žemėje, net jei aplinkui būtų vien duonos>>. Tai pasakė F. M. Dostojevskis. O budistai mano, kad gyvenimas randa laimę, jei atsikratysi troškimų. Bet jei gyvenimas yra siekis gėrio, nieko netrokštantis gyvenimas teoriškai neįmanomas. Ji paprasčiausiai  NE SUGEBĖTŲ praeiti evoliucinę atranką. Visuomenei reikia sektino pavyzdžio – supergeriečio ir superblogiečio. Užvakar kaip pirmasis veikė Dievas, o kaip antrasis– Šėtonas. Pavyzdys visuomenei buvo šventieji su pranašais ir stebukladariais. Toje visuomenėje jaunuoliai svajojo leistis į kryžiaus žygį, kad išlaisvintų Šventąjį Kapą, o merginos svajojo tapti Kristaus nuotakomis – vienuolėmis ir tame rasti laimę. Vakar superherojaus vaidmenį atliko lygybės ir brolybės idėja, o superpiktadario vaidmenį – darbo žmonių išnaudotojo vaizdas. Pavyzdžiu visuomenei buvo kovotojai už žmonių laimę. To laikotarpio berniukai ir mergaitės svajojo skristi į kosmosą ir kolonizuoti Marsą. Šiandien, kai idėja išėjo ir ORENTYRU TAPO DAIKTAI, Dievo vaidmenį atlieka Jackpotas. Superherojus yra Betmenas, o superpiktadarys yra Džokeris. Lygis pagrindinių veikėjų herojiškumo –  buities rėmuose. Tuose pat rėmuose ir mąstosi laimė. Gyvuliai sotūs, šilumoje, saugūs ir komforte patenkinti gyvenimu ir nieko kito nesiekia. Žmogus organizuotas sudėtingiau. Jis su malonumu ir pertekliumi leidžiasi į paprastus malonumus, jei prieš tai jam labai trūko būtiniausių dalykų. Pasiekęs juos, jis prisisotina iki pertekliaus. Tačiau kai ateina riba, maistas (plačiąja prasme) į jį nebetelpa. Maistas nustoja teikti džiaugsmą. Ir kuo žmogus protingesnis, tuo labiau jis jaučia beprasmybę savo gyvenimą skirti mitybai. Jį apima tuštumos ir beprasmybės jausmas. Statistika teigia, kad depresinių būsenų procentas yra didžiausias tarp turtingų gyventojų. NĖRA KALTĖS ŽMONIŲ tame, ką Sistema darė ir tebedaro iš jų vamzdžius, kuriais teka prekių srautas. Nėra kaltės ir Sistemos, nes ji jautėsi gerai, kai vartotojų aktyvumas nuolat augo. Sistemai reikėjo ne tiek žmonių, kiek vartotojų. Sistema beribiai nuoseklesnė nei žmogus. Ji įkvėpė jį dieną ir naktį, kad pagrindinis dalykas gyvenime yra vartoti kuo daugiau. Ji jam dieną ir naktį teigė, kad svarbiausia gyvenime – vartoti kaip galima daugiau. Štai tame ir yra laimė. Kaip lašas tašo akmenį, taip tokios nuostatos formuoja sąmonę. Taigi vartojimas tampa idėja fiks– religija ir aukuru, ant kurio jis deda visą save, laiką ir talentus. Tačiau, kaip apie tai pasakė Rogeris Walšas ¹ :<< Jei dėl laimės jūs lipate sėkmės kopėčiomis, tai pabaigoje su nuostaba pastebite, kad kopėčios stovėjo ne prie tos sienos >>.  Viduramžiais visiškos laimės įvaizdis valstiečiui buvo piešiamas turėti karvę, šilumą trobelėje ir buvimą pas poną atliekant lengvą darbą. Šiandien mes laikome, kad laimė – tai naujausias telefono modelis ir aksesuarai (vyrai ir moterys turi savo aksesuarų komplektą).

.

Visi žmonės planetoje į sąvoką „laimė“ ateina skirtingai. Vieniems – saulės spindulėlis, pasirodantis pro tamsius debesis, nudžiugins ir sukurs šį jausmą. Kitiems, norint pasiekti visišką pasitenkinimą, gyvenime reikia pasiekti ne vieną tikslą. Tačiau vienaip ar kitaip toks jausmas yra būtinybė žmogaus likime.

Kad pasiekti šių emocijų, dedame visas pastangas. Tačiau žmonių norai priklauso nuo žmogaus auklėjimo ir išsilavinimo lygio. Kai kuriems laimės paieškos apsiriboja kokių nors materialinių vertybių pasiekimu. O kai kuriems dvasinis turtas ir viskas, kas su juo susiję – svarbiausias troškimas. Kurį kelią pasirinkti – kiekvienas turi nuspręsti pats. Kartais per gyvenimą žmogus įgyja patirties, tampa išmintingesnis, keičia tikslus. Paskui keičiasi ir jo laimės supratimas. Taip buvo ir senojoje tikrovėje, kurios supratimas atveria pažinimo vartus į šių dienų tikrovę.

Senoji tikrovė – tai darbas su „pacientu“ kaip su žmogumi, visų dalykų matu ir didžiausia vertybe žemėje. Tai sukėlė aukščiausio lygio humanizmą, verčianti saugoti žmogų, nukentėjusį nuo gyvenimo aplinkybių sunkumų ir neteisybių.

Anksčiau ar vėliau, bet tikrai žmogus užduos sau klausimą: dėl ko jis gyvena? Ir pats sau atsakys – kad būti laimingu! Tačiau tam reikalingos gairės, kad jau naujoje realybėje kažką keisti…

Darbo su žmogumi tikslas buvo jo apsauga, prisitaikymas prie realaus gyvenimo, bendras jo gyvenimo strategijos kūrimas kelyje į taip vadinamąją laimę.   „Mokytojų“ gairės, kaip jie tikėjo, buvo moralė, etika, teisės normos, kurias pacientas turėjo atkurti savo elgesiu. Pacientas įvaldinėjo savikontrolę, įsisavindamas saugaus elgesio normas. Pacientas buvo mylimas ir mokomas mylėti kitus žmones. „Mokytojai“ spręsdavo ir daug sudėtingesnes problemas, pratindami pacientą prie savireguliacijos, be kurios psichologiškai nusilpusiam ir sutrikusiam žmogui NE UŽTENKO energijos ir jėgų laikytis elgesio normų. Kartu pacientas buvo tikslingai sugrąžintas į susidariusio proceso subjekto elgesio atlikimą arba, jei norite, kažkokį žaidimą, žinias, bendravimą, darbą. Šiame procese jis atstatinėjo savo susilpnėjusias aukštesnes psichines funkcijas: valingą dėmesį, atmintį, mąstymą, valią ir kt. Visa tai „įsipaišė“ į TSKP Programą, priimtą XXII suvažiavime – „Viskas vardan žmogaus, žmogaus gėriui“. Štai taip buvo realizuojamas vienas iš reikiamo Smegenų genotipo su tam tikrais parametrais tuo laiku sprendimui neatidėliotinų užduočių.

Aukštesnio lygio užduotimi buvo paciento paieška savo „pašaukimo“ – to, kuo jis galėjo, kaip pats tikėjo iš nesuvokimo, kas vyksta, būti naudingas žmonėms, visuomenei, pasauliui. Tam pacientui grąžindavo tikėjimą į tam tikras vertybes, kurios leido jam atsikratyti priklausomybės (alkoholio, narkotikų, lošimų, kompiuterio ir kt.). Atsikratęs priklausomybių, pacientas pereidavo į savitvarkos režimą, įgydamas galimybę pasiekti savo pašaukimo aukštumų. Taip jis tapdavo reikalingas žmonėms, o tai automatiškai išgelbėdavo nuo vienatvės, izoliacijos, nenaudingumo įsivaizdavimo. O pati sunkiausia užduotis buvo įtikinti pacientą turint pas jį SAVO UNIKALŲ TIKSLĄ – gebėjimas atverti žmonėms ir pasauliui tai, ko jie iki jo dar nebuvo matę, supratę, mokėję. Jis galėjo ir dažnai tapdavo individualybe, matančia pavojus ir galimybes toli už daugumos žmonių regėjimo ir supratimo horizonto. Tarp tų, kurie ateidavo pas „mokytojus“, vadinusius save psichoterapeutais, pagalbos, tokių individualybių buvo labai didelė dalis, tačiau tam juos reikėjo PERVESTI Į REŽIMĄ saviugdos, projektavimo savo asmenybės ir savo gyvenimo. Tai ir realizavosi rėmuose tos pačios programos, skirtos kurti Smegenų genotipus senosios Valdymo Sistemos.

Taip galima trumpai apibendrinti tai, kas darėsi IKI ATĖJIMO globalizacijos kaip priešpaskutinio ir baigiamojo etapo intervencinės Valdymo Sistemos rėmuose. Globalizacija – tai atvėrimas valstybės sienų visose pasaulio šalyse, globalaus „pasaulis be sienų“ formavimas laisvam judėjimui: 1) pinigų, 2) prekių, 3) informacijos ir 4) žmonių masių. Jie juda, trypdami geografines ir valstybių sienas, sudarydami sąlygas kilti visų tipų epidemijoms: medicininėms, psichologinėms, socialinėms, informacinėms ir kt. Visos šalys, sutikusios su Breton – Vudso sprendimais apie tai, kad auksą tarptautinėje prekyboje pakeičia doleris, o nafta prekiaujama tik doleriais, NE GALI uždaryti savo sienas, kad neišvengtų griežtų sankcijų. Sienos negali būti uždarytos ir dėl to, kad informacinės, finansinės, socialinės, politinės technologijos ne „sukišti atgal į galvas“ jų kūrėjams – jos įgijo savarankišką egzistenciją, organizavusios visišką žmonių priklausomybę. Tai privedė prie to, kad dabar sunku pasakyti, kas kam vadovauja: žmonės mašinomis ar mašinos žmonėmis? Kad būtų aiškiau, reikia pagalvoti, kas bus, jei šiandien IŠJUNGTI VISUS kompiuterius ir elektros variklius? Šis išjungimas sulyginamas su susidūrimu Žemės su Galėjo kometa. Tai katastrofa. Kad ir kaip tai atrodytų netinkama, verta trumpai išvardinti oficialius daugumos šalių pasirašyto Vašingtono konsensuso principus, kurie taip pakeitė pasaulį ir žmonių gyvenimus dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir kurie šnekamojoje kalboje vadinami globalizacija. Globalizacija – tai įgyvendinimas elektroninėmis priemonėmis keliolikos Vašingtono konsensuso principų Senųjų Programų rėmuose. Pateikime juos.

.

Nereikėtų leistis į ekonominį ir politinį šių principų foną, o įžiūrėti TIKRUS POKYČIUS gyvenimo, sekančius iš jų. Šie pokyčiai ir suformavo naujus, šiuolaikiškus „klientus“ ir „pacientus“ „mokytojams“. Atvėrimas „pasaulio be sienų“, pasitelkus Vašingtono konsensuso principus, lėmė tai, kad žmogus, kaip subjektas, atsidūrė sąlygose, kurios užvertė ant jo mokslo ir civilizacijos laimėjimus (jo padėtis gyvenime pasikeitė). ); mokslo ir religijos pokyčiai sukūrė naujas sąlygas žmogui kaip individui (keitėsi jo gyvenimo būdas); mokslo ir kultūros pokyčiai sukūrė naujas sąlygas individualybei (pakito jo pasaulio vaizdas); o kultūros ir religijos pokyčiai sukūrė individui naujas sąlygas (pakito jos pasaulėžiūra). Kai kurie iš šių pakeitimų apibendrinti 1 lentelėje.

.

Lentelė 1. Globalizacija, suformavusi nūdienos žmonių kartą

.

Šiandien visa tai žinoma – pasaulis pasikeitė, žmonės atsidūrė visiškai naujoje socialinėje-ekonominėje, kultūrinėje ir politinėje aplinkoje. Bet tik kodėl pasaulis pasikeitė taip –supranta ir žino nedaugelis. Dauguma žmonių sėkmingai prisitaikė prie šios pasikeitusios aplinkos – su malonumu keliauja po pasaulį, ragauja nematytus vaisius ir pasaulio tautų virtuves, deginasi iki tol neprieinamuose atogrąžų jūrų paplūdimiuose, PAMIRŠĘ APIE KNYGŲ SKAITYMĄ ir pirmaprades tradicijas. Globalizacija turi patrauklią pusę, kuri, kaip permainų reklama, apsaugo nuo jos supratimo ir kritikos. Ne visi gi skaitę tokias knygas, kaip Naomi Klein ,,Šoko doktrina“¹, kurioje aprašoma NEPATRAUKLI PUSĖ globalizacijos, kurios kai kurios apraiškos pateiktos 1 lentelėje.

Naomi Klein savo knygoje pažymi, kad „paskutinius tris dešimtmečius Friedmanas ir jo įtakingi pasekėjai šlifavo būtent tokią strategiją: sulaukti gilios krizės, tada parduoti valstybės nuolaužas privatiems žaidėjams, kol piliečiai dar neatsigavo po šoko ir greitai paversti šias „reformas“ tvariomis“. Ji cituoja globalizacijos apologetą Tomasa Friedmaną ³: „… tik krizė – tikra ar įsivaizduojama – veda į tikrus pokyčius.  Iškilus tokiai krizei, žmonių poelgiai priklauso nuo jų suvokimo. Ir tame, manau, yra pagrindinė mūsų funkcija: kurti alternatyvas esamoms strategijoms, išlaikyti jas gyvybingas ir prieinamas iki tol, kol politiškai neįmanoma taps politiškai neišvengiama“. Friedmanas prognozavo, kad „ekonominių pokyčių greitis, netikėtumas ir mastas sukels psichologinį gyventojų atsaką, kuris „palengvins prisitaikymo procesą“. Būtent jis sugalvojo pavadinimą tokiai skausmingai taktikai: ekonomine „šoko terapija“, kuri buvo visiškai pritaikyta mūsų teritorijoje kartu su jumis kaip dalis paskutinio Senosios valdymo sistemos funkcionavimo etapo, kuriam taip ir NE LEMTA buvo būti įgyvendinta. Čia padarysiu reikšmingą pataisymą – ne jis tobulino, rašė ir sugalvojo, o per jį visa tai buvo pateikta ir įgyvendinta būtent taip, kaip buvo suplanuota už žmonių supratimo rėmų, ir ne žmonių.

Šiandien viskas jau įvyko pagal seną planą: sienos atviros, gamybos įrankiai ir žemė privatizuota, vadinasi, žmogus, kaip subjektas, kaip žmogus, kaip individas, kaip individualybė, tapo visiškai kitokiu. Galima pamanyti, kad globalizacijos šalutinis produktas tapo pokyčiai žmonių psichologijoje. Bet tai NE TAIP – kaip tik žmonių psichologijos pokytis, pasibaigus Smegenų genotipų kūrimo programai, buvo pagrindinis globalizacijos tikslas. Nepastebimai susiklostė taip, kad studentai  universitete daugumoje NE ŽINO, kas yra Viktoras Hugo, Balzakas, jie NE SKAITĖ „Tėvo Sergijaus “ ir „Kreutzerio sonatos“, o apie Irwiną Šou ar Airisą Mėrdoką net gėda klausti.

Dingo pedagogika, nugalėjo Konte pozityvizmas ⁴ , kuris labai įtikinamai išspaudė iš švietimo humanitarinius dalykus, o kartu su jais ir moralės principus, kaip „nemokslines kategorijas“, nes jų negalima skaičiuoti kilogramais ir metrais.  Kokiais vienetais galima skaičiuoti žmogaus sąžinę, jo garbę, pareigos jausmą, meilę? Tokių vienetų nėra ir būti  NE GALI. Bet visų svarbiausia NE TAME. Globalizacija – tai tik įrankis, išvalantis lauką postglobalizacijai, kuri buvo paskutinis žingsnis Smegenų genotipų kūrimo programose ir kuri šiandien, mūsų realybėje, pasireiškia kaip automotoriškumas nuo Senosios valdymo sistemos taikomųjų programų. Štai kas šiandien svarbu norint suprasti, kas vyksta.

Daugelis pastebi, kad nepastebimai „išsisprendė“ antiglobalizacinis judėjimas, nuo kurio gynė „šešerių“ susirinkimus tūkstančiai policininkų ir karių.  Protestų prieš globalizaciją nėra, nes globalizacija jau baigėsi prieš dešimt metų. Kaip Rusijoje baigėsi monarchija, o vėliau – socializmas. Globalizacija įvykdė savo misiją, sukūrus, viena vertus, pasaulį be sienų, per kurį plūstelėjo nekontroliuojami informacijos, pinigų, pigių prekių srautai, migrantų ir turistų masės. Žmogų tiesiogine prasme paskandintas informacijos, susitikimų su žmonėmis, prekėmis, galimybėmis gauti pinigų ir gauti viską, apie ką savo paprastame ir tvarkingame gyvenime iki globalizacijos net nesvajojo. Atsitiko tai, kas ir turėjo įvykti. Tai mes stebime ir tame dalyvaujame. Kita vertus – didžiulės aukšto išsilavinimo ir aukštos kvalifikacijos žmonių masės Rusijoje pasirodė NEREIKALINGOS, ATLIEKANČIOS, nes buvo sustabdyta, išparduota aukštųjų technologijų turbinų, dyzelinių variklių, raketų ir kosmoso pramonei skirtų medžiagų gamyba, taip išskiriant iš šalies gyvenimo mokslinį ir techninį kūrybiškumą bei išskirtinių gabumų ir puikaus išsilavinimo žmones. Patyrę stipriausią psichinę traumą, jie rado jėgų tapti prekeiviais, automobilių mechanikais ir … potencialiais „mokytojų“ klientais, verčiančiais paskutinį etapą tam tikros konstrukcijos Senosios Valdymo Sistemos rėmuose.

Maža iliustracija šito yra įteigta mums per pastaruosius dešimtmečius aksioma: „Ekonominėje konkurencijoje visada laimi šalis, kurioje gyvena ir atitinkamai dirba daugiau žmonių“. Ši mintis buvo primesta per žmones ir gulė į pagrindą formuojant pridėtinės vertės sampratą, ir ji slypi tame, kad tik žmonių darbas (visoje „darbo“ sąvokos apimtyje, priešingai nei „kūryba“). “) kuria pridėtinę vertę, o tai reiškia, kad kuo daugiau žmonių dirba, tuo daugiau pridėtinės vertės, tai yra turto, gamina ir išleidžia visa šalis. Remiantis šiuo visiškai logišku teiginiu, rėmuose įteigto, ir šiandien buvo PASTATYTAS PAGRINDAS šiuolaikinės ekonominės sistemos. Jos pagrinde yra žmonėmis – dirbantys, gaminantys.

„Mokytojai“ turėjo savo interpretaciją „dirbančių ir gaminančių žmonių“– tik darbe formuojasi aukštesnės žmonių psichinės funkcijos: mąstymas, atmintis, dėmesys, valia, suvokimas, kalba ir kt.

Žmonės, iškritę iš darbo proceso, automatiškai degraduoja psichiškai, nes jokioje kitoje veiklos formoje aukštesnės psichinės funkcijos nesivysto. O tai yra tiesus kelias pas psichologą, psichoterapeutą ir, kas blogiausia, pas psichiatrą ar tyrėją.

Nagi su jumis grįžkime atgal, į taip vadinamąjį laiką „perestroikos pradžią“, o tiksliau, pradžią realizacijos užbaigiamojo etapo Ebrų sistemos plano. Čia svarbu suprasti žmonių suvokimą apie pabaigą realizacijos Senosios Sistemos Programų ir pradžią valdymo Naujosios Sistemos rėmuose. Būtent suvokimas žmonių – bevykstančio. Kaip rezultatas, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo perestroikos pradžios, mes beveik NIEKO NE GAMINAME, pas mus liko labai mažai pagrindinio kapitalo, daugelis mūsų miestų, miestelių ir kaimų yra ant civilizuoto egzistavimo slenksčio. Ir štai ji, ideologinė viršūnė postindustrinio pasaulio: niekam tai nerūpi. 1990-isiais mes ne kartą lyginome Rusijos nuostolius pramoninės gamybos požiūriu su katastrofiškiausiais istorijos momentais. Tada mes konstatavome, kad savo nuosmukio dugne Rusija prarado daugiau (daugiau nei 55 proc.), nei Jungtinės Valstijos per Didžiąją depresiją (30 proc.) ir tai yra gana panašu į nuostolius per pilietinį karą (70 proc.).

.

Bet tai – konstatacija. O kaip gyventi žmonės tokiomis sąlygomis? Ir gyventi jiems reikia šiandien visiškai naujame pasaulyje, jiems nepažįstamame pasaulyje, kaip baltajam lokiui – atogrąžų miškas. Ant vadinamosios globalizacijos pečių į žmonių gyvenimus įsiveržė post-globalizacija, apie kurią jau kalbėjau kaip apie paskutinį, bet neužbaigtą Smegenų genotipo kūrimo Programos etapą, su kuriuo buvo beveik neįmanoma kovoti, kaip su vandens spaudimu. prasiveržiančiu pro užtvanką. Visa tai darė Sistema per Smegenų funkcionalumo ypatybes, viską padalindama tik per Smegenų genotipų kūrimo užduoties prizmę.

Šiuo pagrindu ir kūrėsi visi valdomi vykdomieji procesai.  Post–globalizacija ėmėsi pagrindinio reikalo šiuolaikinės istorijos: RADIKALIAI KEISTI ŽMONES, padarę taip, kad jie pamirštų viską, kas buvo prieš post-globalizacijos laikus, ir tolerantiškai priimtų naują įsivaizdavimą apie save pačius, o paskui jau ir apie savo naują gyvenimą naujame pasaulyje. Pirmiausia buvo ištrintos humanitarinės žinios ir humanitarinis suvokimas apie žmogų. Žmonės Dėl post–globalizacijos rezultate turėjo tapti objektu, panašiu į techninius objektus, kurie būtų reguliuojami ir traktuojami tais pačiais metodais kaip sudėtingos techninės sistemos, kurios šiandien jau peržengė drąsiausios daugelio žmonių vaizduotės horizontą. Mūsų akyse post–globalizacija tikslingai keitė žmones, kurie, kaip manė, būtų adekvatūs naujai aplinkai planetoje.

2 lentelė. Post–globalizacija, apibrėžianti dabartinę žmonių būklę

2 lentelėje pateikiamos kai kurios post-globalizacijos idėjos, jau įgyvendintos praktikoje siekiant pakeisti žmones. Su kuo mes šiandien susidūrėme ir negalime suprasti – kodėl taip vyksta. Tai ir yra taip vadinamasis automotoriškumas senosios Sistemos, per kurį mes turime pereiti, neprarasdami savo žmogiškumo.   Svarbiausia tai, kad patys radikaliausi pokyčiai šiandien vyksta su žmogumi, žmonėmis ir visuomene. Kol senoji Sistema nukreipė žmonių dėmesį į išorinės, materialinės aplinkos keitimą, žmogui gyvenime ir visuomenėje buvo skirta visiškai kitokia vieta, nei esame įpratę. Ką tai reiškia?

Pirmiausia, žmonių tapo itin daug, apie aštuonis milijardus, kas artima ribai, kurią suskaičiavo akademikas S. Kapica. Žmonių tapo daugiau, nei gyvybės išteklių: vandens, maisto, erdvės patogiam gyvenimui, užimtumo, net saulės ir oro, darbo ir kūrybos. Panašių pažiūrų pirmtakas buvo anglų ekonomistas Tomas Maltusas, mėginęs paaiškinti vaisingumo, santuokos, mirtingumo dėsnius, pasaulio gyventojų socialinę-demografinę struktūrą biologinių veiksnių požiūriu. Maltuso idėjos naudojamos kituose moksluose, įskaitant ekonomikos teoriją ir politinę ekonomiją, ir jos buvo šiek tiek transformuotos į post-globalizacijos (šiandieninis pereinamasis laikotarpis) idėją. Paskutiniame senosios Sistemos veiklos etape žmogus nepastebimai nustoja būti aukščiausia vertybe, nes post-globalizacijos požiūriu žmonijos sumažinimas per pusę ar tris kartus nieko planetoje nepablogins, o tik pagerės ekonomiškai, ekologiškai ir socialiai. Tai paaiškina, kodėl žmonės buvo negailestingai, be jokio gailesčio naikinami vietiniuose, hibridiniuose, teroristiniuose, narkotikų karuose, o pasaulio bendruomenės apgailestavimas dėl masių žmonių praradimo tapo formalumu ir veidmainiškais ritualais, tokiais kaip JT Saugumo Tarybos posėdžiai, kurie ir dabar TURI VIETĄ BŪTI mūsų tikrovėje. Vėl iškilo „nereikalingų, perteklinių žmonių“ fenomeno vaiduoklis, kurių nėra kuo užimti, nei kuo maitinti, nuo kurių net reikia gintis elitui – tiems, kurie atsirado tarp „reikalingų žmonių“. Ką daryti mums, tiems, kurie visomis įmanomomis priemonėmis bando atkurti psichiką žmogui, kuris nėra reikalingas ekonomikai, kaip „socialinis parazitas“, apkraunantis visuomenę savo įkyriu buvimu, su kuriuo politika nežinia kuo daryti? Tai yra klausimas numeris vienas.

Antras klausimas: post–globalizacijos rėmuose (šiandieninis pereinamasis laikotarpis) staiga paaiškėjo, kad šimtmečius trukusios medicinos, farmacijos, socialinės apsaugos pastangos sukurti tobulą žmogų nieko neprivedė. Paaiškėjo, kad žmogaus organizmas susideda iš YPAČ NEPATIKIMŲ ORGANŲ, kurie nuolat išeina iš rikiuotės, o jų gydymas-pasveikimas yra toks brangus, kad išlaidos daug kartų didesnės nei pajamos, kurias galima gauti iš pagydyto žmogaus. Visi šie nepatikimi organai, kaip mąno tie save laikantys „valdytojais“, tikriausiai tik užtikrina žmogaus Smegenų funkcionavimą, o jų priežiūrai reikia tokių išteklių, kurių planetoje nėra. Žmogus pasirodė esąs itin neekonomiška ir netechnologiška mašina. Akivaizdu, kad taip atsirado post–globali idėja, pagal kurią būtina atskirti visuomenei reikalingas Smegenis ir užtikrinti jų veikimą ekonomiškesniais ir patikimesniais techniniais prietaisais. Šis mąstymas vyksta rėmuose valdančio (atstovaujamo aukštesnio išsivystymo lygio genotipo 441), bet jau ne valdomo Sistemos kastų ir nebeturinčio su ja daugiau informacinio ryšio. Tai ne literatūrinė rašytojo Aleksandro Beliajevo idėja, o tikroji šių dienų praktika – vykdomas aktyvus vystymas „neuroninės sąsajos, su kuria žmogaus smegenys gali valdyti dirbtinį kūną, vykdyti motorinę kontrolę ir turėti penkių tipų jutimus“, diskutuojama „Motorikos valdymas ir penki jutimai dirbtiniam kūnui, žmogaus(protezas) “.

Tematika mokslinių institutų, dirbančių šia kryptimi yra tokia: „Neuromokslo era. Nuo neuroprotezų iki visiškos Smegenų emuliacijos ir Avataro B“, „Gyvos Smegenys dirbtiniame kūne“. Tai tikri projektai.

Iškeliami gana technologiškai iki 2045 m. pasiekiami klausimai:

Atsakyti į šiuos klausimus būtina jau šiandien, rėmuose pažintų Naujų Žinių ir apie Smegenis, ir apie patį žmogų. Ne taip vadinamoji „post-globalizacija“ sukurs visiškai naują žmogų, kurio NE ŽINOJO nei mokslas , nei istorija, nei fantastinė literatūra, o šis Žmogus jau kuriamas ir kuriamas Naujosios Valdymo Sistemos rėmuose, kaip pirminis, koks buvo prieš 18 000 metų.

Trečias klausimas yra tas, kad „išmesta“ „žmogaus – avataro“ idėja palaipsniui, mūsų dabartiniu supratimu apie tai, kas vyksta, panaikina visas mums žinomas moralės, moralės ir teisės normas. BŪTENT TUO paaiškinama sparti seksualinės revoliucijos pažanga, nepilnamečių justicija, šeimos instituto, santuokos, natūralių vyrų, moterų ir vaikų santykių griovimas. Ta pačia prasme kardinaliai keičiasi visa švietimo sistema, kuria pavyko užtikrinti, kad aukso medalininkai NE ŽINO, kas yra N. V. Gogolis, nesupranta A. S. Puškino, mano, kad V. Hugo– tai futbolininkas, bet jie sumaniai naudoja prisilietimus prie navigatorių, planšetinių kompiuterių ekranų – tai, kas labai greitai atsidurs jų kūne ir pirmiausia kontroliuos jų elgesį, o paskui Smegenis. Atrodo, kad jie sutinka ir su tuo, nes jie nežino to, į ką orientuojasi „atsilikę mokytojai“, dirbdami su savo „pacientais“. Klausimas apie normas ir normos pažeidimus iškyla visu dydžiu.  Į kokias normas reikėtų orientuoti sutrikusį „pacientą“, jei tai, kas vakar buvo šventvagystė, tapo sveikintina, kas neįtikėtina tampa paprasta kasdiene praktika? Ko bijoti, ko gėdytis, ką smerkti šiandien bevykstančiame? Pagrindinė įmesta mintis paperkančiai paprasta: „Laisvė ir nieko kito, kaip laisvė“, kaip pas Leniną: „Žemė valstiečiams, gamyklos – darbininkams“ – „Įmanoma viskas, kas nedraudžiama įstatymu! Klausimas „mokytojams“ ir sau pačiam: „O ko negalima?

Ketvirtas klausimas. Kai atsirado tolerancijos idėja, daugelis paprastaširdžių žmonių nusprendė, kad kalba eina apie būtinybę priimti be konfliktų žmones kitų religijų ir tautų. Sprendžiant šią problemą, tolerancijos idėja NE TIK žlugo, bet paaštrino tarp etninius ir tarp religinius konfliktus tiek ES, tiek JAV. Tačiau ši idėja, besislepianti už tarp etninių santykių, nepastebimai pavertė  tos pačios lyties asmenų santuokas, eutanaziją, avatarus iš pasmerktų reiškinių ŽENKLAIS  PAŽANGOS IR ŠIUOLAIKIŠKUMO. Tolerancija būsimam žmogaus organų pakeitimui į techninius atitikmenis formuojasi propaguojant nekenksmingą tatuiruotės invaziją į žmogaus kūną, metalinių dalių implantavimą visose kūno vietose, VISIŠKAI NEREIKALINGĄ plastinė chirurgiją, dirbtinį apvaisinimą, prilyginant jį gyvuliui ir gyvulininkystei. Tolerancija reiškia pakantamumą absoliučiai viskam, kas nutiks su žmogumi ir su jo elgesiu. Dabar svarbu suprasti tolerancijos ribas „mokytojų“ visų lygių, dirbančių su pacientu, kuris, jų nuomone, reikalingas pagalbos, bet pats dažnai elgiasi kaip retrogradas, prieštaraujantis primetamiems pokyčiams.

Prieš teoriją ir praktiką Naujųjų žinių, mano nuomone, yra KETURI KLAUSIMAI ir visiškai NAUJOS UŽDUOTYS: supratimas naujo gyvenimo, naujo žmogaus, savo vietos jų santykiuose. Pirmiausia globalizacija, po to post—globalizacija ir dabartinis jų automotoriškumas vis dar bando pakeisti savimi tikrąją psichologiją socialiniu ir psichologiniu mokymu, neurolingvistiniu programavimu, psichofarmakologija, o netrukus ir tiesioginiu distanciniu ¹ žmogaus smegenų stimuliavimu, net neturėdami supranti, kas tai yra Smegenys. Kaip elgtis mums, įžengusiems į pažinimo kelią, ir tiems, kurie to dar nepadarė, bet viduje supranta, kad gyventi taip nebegalima? Ar yra išeitis ir sprendimas? Manau, kad išeitis iš susidariusios situacijos, ŽINOMA, YRA: reikia tvirtai suprasti, kad prasidėjo naujas procesas atkūrimo harmonijos su Aukščiausiojo Proto būsenos substancija, pagrįstas visiškai kitais pagrindais valdančiosios ir lydinčiosios informacijos, o taip pat ant daug aukštesnių oktavų kitų Smegenų. Kad ir kas BE NUTIKTŲ žmogaus išoriniame gyvenime, vidiniame plane jis išsaugos savo amžiną prigimtinę konstantą – troškimą  laimės. Ir tiesiant savo kelią į laimę žmogui, patyrusiam psichinę traumą dėl jį užgriuvusio didžiulio informacijos srauto, dėl kurio jis tapo nelaimingas šiandien, pakeisti siekį pažinime naujo, siekio Naujų žinių niekas ir nieko NE GALĖS. Pakanka palyginti galimybes laimei kiber – žmogaus ir žmogaus „visiems laikams“, kad neprarastume optimizmo, ir ignoruoti siekyje pažinti likutinį spaudimą automotorinių post-globalinių pokyčių.

Achilo kulnas pereinamuoju laikotarpiu vyraujančiai daugumai žmonių yra nesusipratimas jų ir tų, kurie imasi paaiškinti, kas vyksta, – FENOMENAS LAIMĖS: pergyvenimai žmogaus būties pilnatvės, susijusio su jo savirealizacija. Žmogus visiškai laimingas, jei savaime pildosi visos jo aukštesnės psichinės funkcijos. Laimei, pavyzdžiui, turi išsipildyti jo mąstymas, valia, patirtis pripažinimo formoje, priėmimas, pritaikymas jo pažinimo ir pasiekimų profesiniame, socialiniame ir asmeniniame gyvenime. ŽMOGUS LAIMINGAS, kai produktai jo proto, valios, charakterio išradimų, darbų, pasiekimų darbe, asmeniniuose santykiuose įgyja vartojamąją vertę: juos perka, priima kaip dovaną, jais naudojasi, už juos dėkojama ir pan. Žmogus laimingas, kai jį supranta, priima, pripažįsta.

Bet ŽMOGUS NELAIMINGAS, jei dėl vidinių ar išorinių priežasčių dalis jo aukštesnių psichinių funkcijų savi realizuojasi. Vidinės priežastys – arba turinio trūkumas, kuris turėtų būti save realizuojantis (jis ne išsilavinęs, ne išauklėtas, ne veiksnus, ne aktyvus), arba yra vidinės psichologinės kliūtys, trukdančios save realizuoti: drovumas, kuklumas, netinkamas elgesys. Išorinės priežastys– tai visuomenės atmetimas save realizuojančiam žmogui formoje, pavyzdžiui, atsakymas leidime dirbti, publikuoti, mylėti ir pan. Ar tai tiesioginis draudimas tokiam savęs realizacijai formoje, pavyzdžiui, įkalinimas, tremtis ir pan. Visuomenė, priklausomai nuo jos tikslų, arba palengvina ar trukdo savi realizuoti individualias savybes žmogaus (neurodinamika, lytiniai, amžiaus, konstitucija), subjektyvios savybės (valia, mąstymas, afektas, suvokimas), jo asmenines savybes (orientacija, gebėjimai, temperamentas, charakteris), jo individualumo savybės (patirtis, individuali istorija, produktyvumas, ypatumai) (žr. paveikslą žemiau).

.

Makrostruktūrinis aprašymas psicho-politinių „tarpininkų“ tarp psichologijos žmogaus ir politikos

.

Žmogus, patyręs psichinę traumą, tikrai eis ieškoti to, su kuo GALI PASIDALINTI ir iš kurio galėtų gauti ir patarimo, ir pagalbos (tegu ir žodžiu), kuri suteiks galimybę orientuotis ir suprasti, kas su juo vyksta. Laimė atlieka kaupiklio vaidmenį, kuris „duoda kibirkštį“ veiklai, darbui, kūrybai, veiklai. Tik laimės patirtis suteikia tai, ką psichologai vadina „gyvybinių ir kūrybinių jėgų pakilimu“. Laimės akimirkų išgyvenimas, nors ir trumpas ir retas, „pakrauna psichologinį akumuliatorių“, pakeliantį žmogaus gyvybingumą. Susimąstykite, skaitantys tai – jūs pasiruošę veikti kaip „gelbėtojai“? Jūs suprantate, kad laimė – sunkiai pasiekiama patirtis, kurios NE PASIEKTI jokiais mokslo–technologijų pasiekimais šiandienos šiuo sunkiausiu pereinamuoju laikotarpiu? Ginčysis ir to nesuvoks tai tie, kurie patys NE PASIEKĖ LAIMĖS, nepatyrė jo patirties, todėl neigia jos egzistavimą. Nepasiekė nes, laimę galima patirti tik aukščiausios VISŲ JĖGŲ  ASMENYBĖS  įtampos momentu :  darbe, mūšyje, ieškant tiesos, intymiame gyvenime. Toli gražu ne visi žmonės sugeba ir sutinka į ribines psichines pastangas, ir šie žmonės tvirtina, kad laimės nėra. Mokslo–techniniai pasiekimai, „išauginti“ šiuo pereinamuoju laikotarpiu (deja) siūlo trumpiausią, pigų, techninį kelią į žmogaus laimę. Daugelis žmonių ant to papuolė, pasileidę ieškot laimės virtualioje tinklo erdvėje. Klaida tame, kad LAIMĖ NE GALI būti pigi: tai įmanoma tik tada, kai žmogus turi realų objektą, kurį galima paliesti ranka, užuosti ir pajusti šilumą, jo balso garsus ir dėl kurio jis yra pasirengęs į neįtikėtinas įtampas proto, raumenų, valios, kantrybės.

Tie, kurie vengia ribinės įtampos, kaip nepriimtinos jiems, LAIMĖS PERGYVENIMO niekada nepatirs. Maža to, laimės ženklas yra noras kentėti, kas visiškai prieštarauja nuodėmingam jo supratimui, kaip „jausmo aukščiausiojo pasitenkinimo kažkuo“ –  įteigto mums. Tik laimingas žmogus pasirengęs aukoti savo gyvybe, iškęsti nepakeliamą skausmą, atsisakyti bet kokio malonumo vardan savo laimės šaltinio. Visus pasiekimus, visus žygdarbius padarė laimingi žmonės: Jan Gus ir Giordano Bruno stojo ant laužo vardan jiems atsiskleidusios tiesos. Tėvai atiduoda gyvybes, kad apsaugotų savo vaikus. Pavyzdžių tūkstančiai. I. S. Turgenevas turėjo tai omenyje, kai rašė: „Nori būti laimingas? Pirmiausia išmok kentėti“. LAIME NEGALIMA VALDYTI– ji būtinai yra objektas perdavimui, ir jai nėra jokios kitos paskirties. Žmogus būna laimingas tik tuo momentu, kai jis „perduoda“ kitam žmogui savo laimės patirtį, kurią jis patiria. Laimingas žmogus visada kenčia nuo to, kad kitas žmogus NE GALI pasidalyti su juo malonumu apmąstyti nepaprastą kraštovaizdį, skrydžio aukštį, vandenyno gelmių vaizdą, prasiskverbimą į gamtos paslaptis, džiaugsmą laimėtos dvikova.  Žmogus, pajutęs nuo ko nors malonumą, iš karto praranda laimę, jei nesistengia ja pasidalinti su kitu žmogumi. Poetas M. Svetlovas sakė: „Ir jei ne džiaugsmas ir laimė, tai ką man žmonėms dovanoti?“ .

Žinoma, kad laimė, paversta į malonumą, praranda savo prasmę ir savo stiprybę. Laimė visada atsiranda ne todėl, kad jos siekiama, o todėl, kad tai yra natūralus „atlyginimas“ už beribes pastangas vardan kažkieno. Bet malonumas – tai laimė kvailių. Spinozai priskiriama mintis, kad laimė – tai ne atlygis už dorybę, o pati dorybė. Mums su jumis, stojusiems į pažinimo kelią, laimė – integralinis rodiklis efektyvios žmogaus būsenos, kurį formuojasi keturiais diferenciniais išgyvenimais: a)  individo, kai jis išgyvena meilę; b)  subjekto, kai jis savo darbu kuria naudojamą vertę; c)  asmenybės, kai jis tiki savo gyvenimo strategijos teisingumu, d)  individualumo, kai jis turi viltį, iškentėtos intelektualinių ieškojimų metu. Todėl šiandieniniai „mokytojai“ per jų vedamą manipuliacijos politika NE TIESIOGIAI laimės pergyvenimu, o netiesiogiai, per įtampą meilės ar neapykantos (apibendrintas individo savirealizacijos rodiklis), per galimybę dirbti arba darbo netekimą (apibendrintas subjekto savirealizacijos rodiklis), per stiprinimą liaudies tikėjimą į žmogų ir visuomenę ar jos sunaikinimo (apibendrintas asmenybės savirealizacijos rodiklis), per formavimą pas žmogų vilties dėl geresnės ateities ar jos sugriovimo (apibendrintas individualybės savirealizacijos rodiklis).

Laimės siekimas pasitelkiant pažinimą ir per asmeninę patirtį, kuri atėjo su pažinimu, – tai struktūrizavimas žmogaus vidinės psichologinės erdvės, kuri daro jį NEPRIKLAUSOMU IR LAISU nuo bet kokių deformacijų išorinės psichologinės erdvės, kuri šiandien mus supa, ar kito politinio režimo. Būdamas laimingas, žmogus išsaugos adekvatumą ir gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių išorinių poveikių, NE NAUDODAMAS jokių apsauginių priemonių, tokių kaip alkoholis, narkotikai, kriminalas ar neapykantos. Per ilgus nugyventus metus savo gyvenimo man pasisekė, susipažinti su žmonėmis, kurie išgyveno revoliucijų, karų, represijų, bado, išdavystės ugnį, bet NE PRARADO tuo pat metu nei adekvatumo, nei prisitaikymo, nei optimizmo, todėl kad jie MOKĖJO BŪTI LAIMINGI, jie mokėjo gyventi. Jie savo gyvenimu įrodė, kad laimė nepriklauso nuo gyvenimo sąlygų, komforto, net saugumo, materialinės gerovės. Gebėjimas gyventi – tai gebėjimas būti laimingam. Tačiau daugeliui šiam kelį reikia pagalbos. Pagalba tų iš mūsų, kurie turi atsakymus į keturis klausimus, į kuriuos bandžiau atsakyti šiame straipsnyje.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

29.12.2021 г.

¹ Rogeris Walšas yra australų kilmės amerikiečių mokslininkas, žurnalistas ir knygų apie transpersonalinę psichologiją, Rytų dvasines praktikas ir šamanizmą autorius.

² Naomi Klein yra Kanados žurnalistė, rašytoja ir sociologė, viena iš intelektualinių alterglobalizmo ir neoliberalaus kapitalizmo kritikos lyderių.

³ Tomas Friedmanas yra vienas iš globalizacijos apologetų, amerikiečių politologas. Jis apibūdina jį kaip labai patrauklų, įgalinantį, neįtikėtinai viliojantį kelią, vedantį į gyvenimo lygio kilimą. Globalizacija yra patraukli visiems gyventojų sluoksniams, pirmiausia materialiu aspektu, o politiškai reiškia liberaliosios demokratijos principų plitimą visame pasaulyje. Friedmano nuomone, globalizacijos procesas yra nesustabdomas.

⁴ Isidore Marie Auguste François Xavier Comte buvo prancūzų sociologas ir filosofas. Pozityvizmo pradininkas. Sociologijos, kaip savarankiško mokslo, pradininkas.

⁵ Nuotolinis – veikimas, atliekamas per atstumą, be kontakto.

.

.