Lakmuso popierėlis…

Neverta kaltinti klouną už tai, kad jis elgiasi kaip klounas.

Geriau paklausti savęs, kodėl jūs vis dar einate į cirką…

.

Politinės visuomenės sudėtis programos rėmuose „Smegenų genotipų vystymas“ buvo pagrįsta griežta konkrečios žmonių bendruomenės psichologine specializacija. Kiekviena bendruomenė atliko tik savo, skirtą jai funkciją politiniuose procesuose, vykusiuose Senosios Valdymo programos rėmuose ir ypatumais sukurtų socialinių valdymo konstrukcijų arba gėrio skirstymo per kokią nors nuosavybės formą. Mistinis poveikis visų sugalvotų „-izmų“ ar kiti is(z)torikų ir teoretikų bandymai juos panaudoti kaip pagrindą padalijant visos is(z)torijos į bet kokio tipo civilizacijas – visa tai, kaip mes su jumis jau suprantame, – neobjektyvu, taip, kaip TAI IR YRA pasekmė tikrų žinių stokos apie anksčiau realybėje įvykusius procesus VALDYMO IŠ IŠORĖS vystymu liaudies, automotoriškumas kurių šiandien yra viena ar kita forma. Maža to, pats informacinis-technologinis valdymo procesas savo seka kiekviename etape buvo beveik identiškas. Be pokyčių diktuojamų Sistemos pažinimo lygio ir atitinkamo jam technologijų išsivystymo lygio prekių ir paslaugų gamybos, o taip pat valdymo struktūrų organizuojant gamybą ir paskirstymą gėrio smurto pagrindu, kaip pasekmė ir produktas programos įgyvendinimo Smegenų genotipų vystymo, nieko reikšmingesnio žmonių pasaulyje NE KEITĖSI. Visas įvairiaspalvis šydas, kaip legenda vystymosi orientacijoje per įvairias idėjas, skelbiamas programas, „atradimus“ ir pan., – buvo tik atitraukimas besivystančių Smegenų nuo SUVOKIMO PAČIOS TIESOS vykstančių procesų. Ši legenda sutelkta savo nukreipiančiu dėmesiu į įvairias „bėdas“ keičiant socialines konstrukcijas ir valdymo formas per priverstinį ir privalomą smurtą, buitinę, vartotojišką, pramoginę ir dvasinę orientaciją, besikeičiančią tobulėjant Smegenų funkcijoms.

Viena iš priemonių šito buvo įvedimas į liaudies protus įteigto termino (sąvoka) „elitas“, kurį XIX amžiuje į politikos „mokslą“ įvedė Vilfredo Pareto ¹ , fiksuodamas tam tikrą visuomenės susiskaldymą, kuris iš pat pradžių komponavosi rėmuose  Programos „Smegenų genotipų vystymasis“. Anot Pareto, individai NE LYGŪS TARP SAVĘS fiziniais, intelektualiniais, moraliniais santykiais, todėl socialinė nelygybė atrodo visiškai natūralus, akivaizdus ir realus faktas. Šią nelygybę susiklosčiusiomis sąlygomis dar kažkaip galima pateisinti, tačiau sąlygomis, kai yra Naujos žinios ir jas galima perduoti, kad išmokyti kitus, pateisinta būti NE GALI, nes tai veda į socialinę nelygybę ir parazitizmą. Esamos kūrybiškumo technologijos leidžia kone kiekvieną sveiką vaiką padaryti kūrybišku žmogumi ir atskleisti jo sugebėjimus. Tai rodo šiandieninė praktika darbo su vaikais.

   Žmonės, kurie tam tikroje srityje pasižymėjo aukščiausiais rezultatais, dėl savo specifinio Smegenų genotipo, ir sudarė elitą (valdžiusioji klasė, viešpatavusioji klasė, aukštesnis sluoksnis, aristokratija). Kiekvienoje veiklos srityje formavosi savas elitas. Pareto skyrė du elito tipus: valdantįjį, t.y. dalyvaujantį įgyvendinant politinę valdžią, ir nevaldantįjį. Socialinė stratifikacija jo teorijoje vaizduojama kaip piramidė, susidedanti iš dviejų sluoksnių: jos viršų užima neskaitlingas elitas („viršutinis sluoksnis“), o likusią dalį – PAGRINDINĖ MASĖ GYVENTOJŲ  („žemutinis sluoksnis“). Elitas šiandien egzistuoja visose visuomenėse, nepaisant valdymo formos. Būdingi valdančiojo elito atstovų bruožai, priskiriami ir kuriami pagal programas: aukštas savitvardos laipsnis, gebėjimas panaudoti kitų žmonių silpnybes savo tikslams, gebėjimas įtikinti, remiantis žmogiškomis emocijomis, gebėjimas panaudoti jėgą, kai reikia ir net tada, kai tai netikslinga. Jei elitas nesugeba pritaikyti vienos iš pastarųjų savybių (įtikinėjimo ar jėgos), jis palieka aktyviąją sceną ir užleidžia vietą kitam elitui, gebančiam įtikinti ar priversti. Iš čia ir tezė, iškelta Pareto: „Istorija – tai aristokratijos kapinės “. Istorinėje raidoje nuolat stebimi elito kilimo ir kritimo ciklai. Jų kaitaliojimas, kitimas – žmonėms buvo pristatomas kaip savotiškas „žmonių visuomenės egzistavimo“ dėsnis.  Tačiau noriu priminti skaitytojams, kad žmonijos is(z)toria pastarųjų 18 000 metų parašyta energoinformacine dialektika Smegenų genotipų raidos, ir padarė tai SVETIMA ŽEMEI civilizacija. Šį kelias išreikštas 421, 422, 423, 441, 442, 461 genotipais ir subgenotipais (po 12 kiekviename iš naujai sukuriamų) ². Pasikeitus valdymo Sistemos Programoms, jau per du dešimtmečius, keičiasi ne tik elito sudėtis; keičia vienas kitą, keičiasi patys elito tipai. Elito tipas, kuriame vyrauja „derinių instinktas“, valdo pasitelkiant įtikinėjimą, papirkinėjimą, apgaulę ir tiesioginį masių mulkinimą. Valdančiam elitui labiau rūpi dabartis ir mažiau – ateitis.  Artimos ateities interesai dominuoja tolimos ateities interesuose; materialiniai interesai – virš idealo; individo interesai – virš šeimos, tautos interesus. Tačiau dabartinėje įvykių raidos situacijoje vis daugiau žmonių, priskiriamų „žemesniems sluoksniams“, tiki ir atvirai tvirtina, kad žmonės gali nešioti elito „etiketę“ ir NE TURĖDAMI atitinkamų savybių. Todėl šiuolaikiniam „elitui“ svarbi kėdė ir sąskaita banke, nei supratimas ir žinios.

Bandymas kokios nors bendruomenės atlikti jai neįprastas funkcijas buvo greitai tam užkertamas kelias kitų bendruomenių. Be to, „svetimų“ funkcijų vykdymas politiniame procese techniškai buvo neįmanomas dėl neprofesionalaus lygio specialių psicho – politinių resursų, reikalingų tam. Kiekviena bendruomenė atlieka savo funkcijas remdamasi vedančiaisiais profesionaliais psichologiniais resursais. Taip, parlamentas turi pagrindiniu resursu politinę kalbą, auditorija – supratimo psichologiją, minia – politines aistras ir pan.

Bendruomenė, sukurta Smegenų genotipų vystymo programos rėmuose, ir šiandien formuoja žmogaus sąmonę, nes psichologiškai jis, žmogus, visada yra narys šeimos, kolektyvo, tautos, gyventojų, mažos grupės, armijos, ir t.t. Tuo pat metu politinio pergyvenimo ir veiksmų momentu žmogus fiziškai gali būti visiškai kitame laike ir erdvėje, toli nuo bendruomenės, kurios pozicija lemia jo požiūris į valdžią ir politiką. Vaizdžiai tariant, jo „širdis plyšta“ nuo dažnai iškylančio NESUDERINAMUMO POŽIŪRIO į valdžią įvairių bendruomenių, kurios narys jis yra pagal kilmę, auklėjimą, išsilavinimą, profesiją, įsitikinimus ir kt. Tame ir susideda šiandien tragedija politinio žmogaus, kuris automotoriškumo rėmuose, likusio nuo senosios programos valdymo, dažnai eina prieš savo brolį, savo tautą, savo kolegas darbe.

Žmogaus ryšys su politinėmis bendruomenėmis visada yra psichologinis, dažnai kasdieninis, rečiau profesinis, labai retai organizacinis. Bet ji visada buvo ir yra. Ir į tai reikia atsižvelgti, stengiantis suprasti, kas vyksta. NE GALI būti sunaikinta per naktį viskas, kas buvo „sukurta“ pagal senąją programą daugiau nei du tūkstančius metų. Išspręsti problemą, t.y. pasiekimas užsibrėžtų Sistemai tikslų, judėjimo į priekį ar jos vystymo, reikia sukurti SISTEMĄ (politinę), naudojant visus resursus, kuriuos duoda Sistema. Elito formavimas, kaip ir formavimas Sistemos, vyksta pagal tuos pačius dėsnius ir skirtinguose lygmenyse: viršsistemos (bendruomenė), sistemos (grupės) ir posistemės (žmonės). Todėl supratimas šių procesų, kurie vis dar turi vietą būti, reikia grįsti remiantis ir suprantant jų istorinį vystymąsi, ir išvadomis, kurias galima padaryti stebint jų raidą bent jau nuo XX amžiaus pabaigos, etapuose (nors ir jau nutrauktuose) rėmuose Senosios valdymo programos. Politinės visuomenės struktūrą lėmė ir dabar turi vietą būti, nusistovėjusioje politikoje specializacija: kiekviena bendruomenių grupė (konkrečių smegenų genotipo) vykdo savo paskirtį politiniame procese.

Pirmoji grupė bendruomenių buvo skirta tirti ir kurti naujas politines valdžios sistemas, adekvačias visuomenės pokyčiams. Tai politinės tarybos (tipo SVAPO ³ ), parlamentas, nacija („Dvasinis paveldas“, pavyzdžiui), asamblėja (kaip Konstitucinė konferencija). Šiai bendruomenių grupė suteikta pareiga įgyvendinti POLITINĮ TIKSLINGUMĄ remiantis taip vadinamuoju Pasaulio paveikslu.

Antroji grupė bendruomenių buvo skirta praktiškai įgyvendinti naują politinės valdžios modelį: vyriausybė, armija, kolektyvas, komanda (prezidentas, gubernatorius). Tik šiai grupei buvo „leista“ taikyti fizinio, ekonominio, teisinio, administracinio pobūdžio priemones teorines idėjas paverčiant gyvenimo praktika. Tai grupė gyvenimiškos pozicijos atlaikymui.

Trečioji grupė buvo skirta politinėms naujovėms skatinti: partija, visuomenė, publika, mažos grupės. Ši grupė naudojo netiesioginius, tarpininkaujančius naujų politinės valdžios struktūrų paskirstymo (atpažinimo) psichologinius metodus. Ši grupė formavo „naują pasaulėžiūrą“.

Ketvirtoji grupė bendruomenių buvo skirta paklusti naujai politikai per savo gyvenimą: gyventojai, šeima, mitingas, minia. Šios grupės bendruomenėms leidžiama rodyti tik emocinį pritarimą arba nepritarimą tam, ką jos praktiškai priverstos daryti. Joms tai yra gyvenimo būdo problema. Nustačius politinės visuomenės sudėtį, vyksta jos struktūros (sudarytos iš skirtingų grupių) paieškos ir konstravimas, kuris rėmėsi ir dabar dar vyksta, politikoje nusistovėjusi specializacija: kiekviena bendruomenių grupė (konkretaus Smegenų genotipo) vykdo savo lemtį politiniame procese.

Politinės visuomenės funkcijos, sukurtos Senosios santvarkos rėmuose, gali būti palygintos su produkcijos gamyba, turinčios YPATINGĄ VARTOTOJIŠKĄ, kainą visuomenei. Be šios produkcijos neįmanoma organizacija sąmoningos, prijaučiančios, bendros, bendrininkaujančios žmonių masių veiklos gaminant žmogaus pragyvenimo ir dauginimosi priemones. Visų pirma, visuomenė kūrė politinį žmogų, išsaugantį ir atkuriantį žmonių visuomenę visur, kur tik likimas jį nuves. Dar tiksliau – visos politinės visuomenės struktūros, aukščiau išvardintos, dirba žmogaus sąmonės gamybai, kuri daro jį žinančiu, supratingu, transformuojančiu ir laiminčiu nenumaldomoje kovoje su gamtos pavojais, tačiau tik rėmuose skirtų programų, Smegenų genotipo vystymo ir ne daugiau.  Žmogus, netękęs aiškios „pilnos sąmonės“, NE TIK neadekvatus: jis visada auka stipriųjų ir visada kelia pavojų silpniesiems. Jis ne tik nenaudingas žmonėms – jis negali užtikrinti savo egzistavimo. Taip buvo „sugalvota“ ir praktiškai įgyvendinta. Niekas, išskyrus valdymo kompleksų programas, pateiktas mums pažinime kaip „politinės visuomenės institucijos“, NE DIRBO į turinį žmogaus sąmonės ir jo formavimo metodus. Politinio žmogaus sąmonės turinys ir šiandien yra gyvenimo prasmė, gyvenimo vertybės, gyvenimo tikslas ir jų įkūnijimo gyvybinė galia. Taigi – politinės visuomenės funkcijos.

1 funkcija – politinis aktyvumas. Apskritai, aktyvumas universali savybė, būdinga viskam kas gyva, transformacijos šaltinis ar palaikymo gyvybiškai reikšmingų ryšių žmogaus, kaip individo, su išoriniu pasauliu ir pasižyminti jo vidinės būsenos specifika. Aktyvumas būdingas žmogui kaip individui, „remiasi natūraliu pagrindu, nes tai padiktuota gamtos: sveikas organizmas jaučia poreikį… nustoti ilsėtis“ (Marksas K.). Manoma, kad aktyvume yra besąlyginiai refleksai, kai jis iššaukiamas betarpiškai išoriniais dirgikliais. Politinis aktyvumas vykdomas grupėje bendruomenių, kurių likimas – paklusnumas politikai, tai yra, iššaukiamas išorinio stimulo savo vidinės būklės fone. Ši žmonių populiacija yra pati skaitlingiausia, bet ji ir pati įtakingiausia politiniame gyvenime. Ramaus politinio ciklo metu jų galimybių spektras susiaurina iki dalyvavimo politiniuose permainose (gyventojams), iki bendros politikos diskusijos (mitingui), iki bendra dalyvavimo pasireiškiant politinėms aistroms (miniai), iki sąmoningumo sutinkant su politika (šeimai). Tačiau jų politinis aktyvumas GAUNA TEISĘ daryti įtaką ar rinkimų kampanijų metu, arba šią teisę sau prisiskiria politinės krizės laikotarpiu. Argi šiandien tai ne taip?

2 funkcija – politinė kūryba. Kūryba apskritai (ne darbas, o būtent kūryba) – tai valios pagalba motyvuotas žmogaus aktyvumas, kaip kūrybos subjekto, pagrįstas jo gebėjimu patirti fizines ir psichines išlaidas, patiriant didelį stresą, norint gauti socialiai naudingų produktų (naudojimo vertę) turint atitinkamą gyvenimo poziciją. „Vartojimas darbo jėgos – tai pati kūryba. Darbo jėgos pirkėjas ją naudoja, versdamas dirbti jos pardavėją…“ – taip rašė K. Marksas ir F. Engelsas. Politinė kūryba – tai valinga visuomenės prievarta priimti tikslus, vertybes ir prasmę ginamos politikos, per oponentų pasipriešinimą, visada su dideliais nuostoliais savo sveikatai ir grėsmę savo gyvybei.

Dar vykdoma grupė bendruomenių, kurios naudojasi politikos planams įgyvendinti: intelektinę ekspansiją – visuotinį senų politinių idėjų pakeitimą naujomis; teisinis reguliavimas – pasenusių teisės aktų pakeitimas naujais teisės aktais; fizinis slopinimas esant atviram pasipriešinimui naujos politikos įgyvendinimui, ekonominė prievarta; verčiant kolektyvus, produktyvaus darbo žmones mokytis naujų profesijų, keisti darbo ir gyvenamąją vietą – „išradinėti save iš naujo“. Tai didžiulė samdomo profesionalaus politinio darbo darbuotojų armija, nesvarbu, ar tai aukščiausios valdžios, ar gamyklos komandos nariai, ar ginkluotųjų pajėgų atstovai.

.

 

 

 

 

 

 

 

3 funkcija – Politinis darbas. Apskritai, darbas fizikoje —tai fizikinis dydis, lygus jėgos ir kelio, kurį kūnas nueina veikiant šiai jėgai, sandaugai. Politikoje jėgos vaidmenį atlieka žmogaus, kaip asmens, politinė motyvacija – ta aukščiausia moralinė problema, kurios sprendimui nukreiptos jo pastangos. O vaidmuo PRAEITO KELIO  atlieka požiūris į politinį rezultatą, dėl kurio individas deda pastangas, rizikuodamas savo socialine padėtimi, laisve, kartais ir gyvybe. Politinis darbas vertinamas pagal tų ideologinių vertybių, dėl kurių jis vykdomas, sklaidos laipsnį visuomenėje.

Politinis darbas ir šiandien atliekamas grupės bendruomenių, kurios naudoja skleisti naują politiką netiesioginius ir neapibrėžtus įtakos būdus: mažoje grupėje – įtaigos metodus, nukreiptus tiesiogiai į žmogaus poreikius. Politinėse partijose naudojami įtikinėjimo metodai – apeliuojama į žmogaus moralinius principus, auditorija naudoja įrodinėjimo metodą, pasiremdama savo teiginiais moksliškai įrodyta tiesa. Viešumoje (daug žmonių spektakliuose, parodose, skaitymuose) naudoja žmogaus sąmonės pokytį meninio skverbimosi metodais apeliuodami į giliąsias jo psichikos struktūras. TAI NE PATI didžiausia, bet įtakingiausia politiškai aktyvių žmonių populiacija, ypač pasirengusių, tačiau dažnai persigalvojančių pasirenkant sąjungininkus ir priešininkus.

.

4 funkcija – politinė veikla. Veikla apskritai – tai fizinis ir psichinis žmogaus aktyvumas, reguliuojama sąmoningo tikslo. Ji būdinga žmogui kaip individualybei, gebančiam savarankiškai išsikelti tikslą formuojant politinį mokslinį pasaulio vaizdą.

Grupė politinių bendruomenių sukuria bet kokios politikos ir galios pagrindą – tikslų nustatymas visuomenei Į MAKSIMALIAI galima laikiną perspektyvą. Tam jie naudoja vadinamąjį „mokslinį pasaulio paveikslą“, numatantį būsimus žmogaus, visuomenės, gamtos, gamybos ir vartojimo pokyčius ir kt. Šiai grupei priklauso: taryba, parlamentas, tauta, asamblėja. Jų politinis suvokimas, idėjos, atmintis ir kalba sukuria tikslų išsikėlimą: sudėtingą produktą, susidedantį iš a) tikslo numatymo – tikslaus savo vietos pasaulio politinėje sistemoje suvokimo, b) tikslo kryptingumo – visuomenės ir žmogaus pokyčių krypties pasirinkimo, c) tikslo siekimo – turimų išteklių apskaičiavimas iš požiūrio į jų pakankamumą tikslui pasiekti, d) tikslingumo – laiko faktoriaus, reikalingo būtiniems pokyčiams įgyvendinti, apskaičiavimas. TAI PATI NESKAITLINGIAUSIA specialistų populiacija, turinti išskirtinai aukštą išsilavinimą pagal sukurtą Smegenų genotipą, kuris šiandien „dirba“ išskirtinai „autopilotu“, praradęs ryšį su tuo, kas iš tikrųjų vyksta.

Viskas kartu: politinis aktyvumas, darbas, kūryba ir veikla, formuoja politinį elgesį jėgomis visos politinės visuomenės. Politinis žmogus, išlindęs iš politinės visuomenės gelmių, neša visus kokybinius ir kiekybinius požymius to, kas vyksta politinėje visuomenėje – jis jos produktas. Efektyvumą politinio elgesio nustatoma efektyvumu visos kūrimo sistemos, vykdymo, sklaidos, paklusnumo politikai, kurį žmogus patiria kaip pasitenkinimo jausmą dėl tokio savo poreikių tenkinimo, kai mano, kad problema išspręsta, tai yra, kai tikėtini jo pastangų tikslai sutampa su realiu gautu rezultatu. Štai apie šią išvadą pagalvokite, pažiūrėkite į realijas šiandienos, ir viskas susidėlios į savo vietas. Priklausomai nuo tikslingumo procese formavimo politinio mokslinio pasaulio vaizdo, sąlygos sistemos funkcionavimo, buvo imtasi griežtesnių priemonių imtinai siekiant sugriauti sistemą ir sukurti griežtesnę ar lankstesnę sistemą (dinamizacijos etapas) arba bandyti padidinti besiformuojančios politinės sistemos dalių „mobilumo (lankstumo)“ laipsnį. Tai vyko bet kokiam sisteminiam lygmeny ir lietė patį elitą. Prisiminkite pavyzdžius iš Antrojo pasaulinio karo, kai neįvykdžius GKO įsakymo grėsė sušaudymas, todėl elitas rodė išradingumą, racionaliausią problemos sprendimą per kelias valandas (per 13 valandų pastatė Katiušą ant pneumatinio ortakio; vietoj naujo cecho statybos – racionalus lėktuvų išdėstymas senajame angare ir t.t.).

Po elito formavimo ir adaptacijos prie susiklosčiusių sąlygų, vyko procesas tiek jo evoliucijos, tiek ir pastatytos jo politinės sistemos besikeičiančiomis sąlygomis net iki „susitikimo“ su nauja problema, kuri neleido sistemai toliau vystytis po esamo elito kontrole. Ir toliau įvyko elito kaita ir naujas bandymas sukurti naują Sistemą.

Štai tokį elito sisteminimą prieš pat savo išėjimą pasiūlė A. I. Jurjevas ⁴ , kuris visiškai lemia dabartinę padėtį to, kas (ką) mums šiandien pristatomas kaip „elitas“.

Sisteminimas psichologinių – politinių elito bruožų, kuriuos reikėtų matyti naujoje politinėje realybėje

.

Pasauliniai pokyčiai pasaulyje ir Rusijos Federacijoje .

Pokyčiai elito psichologijos naujojoje politinėje realybėje (NPR – pasaulio tvarkos pokytis)

Naujoje valdžios sistemoje dominuoja tinklo geometrija, kurioje valdžios santykiai visada būdingi tam tikrai veikėjų ir institucijų konfigūracijai. Strateginiai žaidimai, modifikuoti atstovybių užsakymu, ir individualizuoti lyderystės žaidimai pakeičia klasių asociacijas, ideologinę mobilizaciją ir partijų kontrolę, būdingą pramonės laikų politikai. . Paskatos keisti elito veiklą . .

Psichologiniai elito kaip dalykų struktūros pokyčiai (NDP naujovės) Būtent prieš NDP pagrindinė ekonominė veikla, tokia kaip prekių ir paslaugų gamyba, vartojimas ir apyvarta, taip pat jų komponentai (kapitalas, žaliavos, darbas, valdymas, informacija, technologijos, rinkos), yra organizuojami pasauliniu mastu, tiesiogiai arba naudojant filialų tinklą, jungiantį ūkio subjektus. Pelningumas ir konkurencingumas iš tikrųjų lemia technologinės naujovės ir produktyvumo augimas ir tarnauja įmonių motyvacija. .

Psichologiniai elito struktūros pokyčiai, kaip Individų (NDP demografija) Buvo prieš NDP – vyrų gyvenimo trukmė Rusijoje yra mažesnė nei amžiaus pradžioje. Visas mūsų šalies pažangos šimtmetis buvo sumažintas vaikų mirtingumu, o suaugusiųjų mirtingumu. Vyrų mirtingumas beveik nesumažėjo. Kitaip tariant, Rusija “iškrito iš pasaulio konteksto” dėl gyvenimo trukmės augimo, o suaugusiųjų mirtingumas XX amžiuje nesumažėjo. Pradedant nuo kartos moterų, gimusių 1927–1930 m., Gimstamumas nukrito žemiau paprasto gyventojų reprodukcijos lygio: tai yra, dukterų skaičius tapo mažesnis nei motinų skaičius.

Psichologiniai pokyčiai elito struktūroje, kaip asmenybių, (NDP regionalizavimas) Prieš NDP buvo “kartografinė iliuzija”, kuri leidžia mums tvirtinti, kur tiksliai yra pasienio linijos, kur “tai yra mūsų žmonės, o tai nėra mūsų; tai mūsų interesai, tai ne mūsų; tai mūsų įmonės, ir tai ne mūsų.” Tiesą sakant, ribos ir ryšiai, vaidinantys svarbų vaidmenį pasaulyje, naujuose žemėlapiuose parodomi ne tiksliau nei pirmųjų kartografų žemėlapiuose. Bet kokiu atveju centrinių vyriausybių pokario receptai neturi tokios pat galios, kokią jie turėjo vos prieš kartą.

Psichologiniai pokyčiai elito struktūroje, kaip individų, (informacija NDP) Buvo prieš NDP – informacinių technologijų paradigmą: mes turime technologiją, kuri daro įtaką informacijai, o ne tik informaciją, skirtą daryti įtaką technologijoms, kaip buvo ankstesnių technologinių revoliucijų atveju. Tikrasis virtualumas yra sistema, kurioje pati tikrovė (t.y., materiali-simbolinė žmonių egzistencija) yra visiškai užfiksuota, visiškai panardinta į virtualius vaizdus, išgalvotame pasaulyje, kuriame išorinės reprezentacijos yra ne tik ekrane, per kurį perduodama patirtis, bet ir pačios tampa patirtimi. .

1

ELITO KARALYSTĖ

Gyvybės išsaugojimo pokyčiai (saugumas, apsauga nuo skausmo, baimės, pykčio, alkio, šalčio ir kt.) • ENERGIJA • VALSTYBĖ Naujos teisės normos

Giminės pratęsimo poreikio pokyčiai . (meilė, švelnumas, pripažinimas, empatija, nesavanaudiškumas ir kt.) • LAIKAS • ŽMONĖS Naujos religinės normos

Bendradarbiavimo pokyčiai (savirealizacija, savigarba, pasiekimai, identifikavimas ir kt.) • PINIGAI • Naujos ekonominės normos

Orientacijos pokyčiai (supratimas, prasmingumas, žinojimas, žinojimas apie vietą, laiką, būklę ir kitų požiūrį į save) • GAMYBA • Naujos moralės normos .

2

ELITO TIPAS

Pasiekimo motyvas grindžiamas poreikiu išsaugoti gyvybę. Tai sukuria nenumaldomą viršenybės, lyderystės, lyderystės troškimą, kaip savo gyvenimo ir artimųjų gyvenimo išsaugojimo garantiją. Pasiekimo motyvas veda prie neriboto naujų įrankių stiprinimo, kad nugalėtų visus animuotos ir negyvos gamtos pavojus.

Kūrybos motyvas auga remiantis poreikiu daugintis. Jis sukelia neracionalią aistrą statybai, išdėstymui, kuris radikaliai pakeitė žemės veidą. Ciklopinės struktūros, vanduo, transportas, energetiniai ryšiai yra suprojektuoti taip, kad užtikrintų rūšies dauginimąsi.

Bendradarbiavimo motyvas vienija žmones į visuomenę, valstybes, sąjungas. Bendradarbiavimas yra darbo, veiklos, visų žmogiškųjų pasiekimų socialinėje ir materialinėje kultūroje pagrindas. Bendradarbiavimo motyvo slopinimas visada virsta degradacija, destrukcija, karais, nuosmukiu.

Koordinavimo motyvas, atsiradęs dėl poreikio orientuotis į svarbą, nėra prastesnis už maisto, oro poreikius. Žinios, supratimas, informacija žmogui ir visuomenei yra ne mažiau svarbūs nei duona ir vanduo. Motyvo produktas yra aiškinamasis, navigacinis pasaulio vaizdas.

3

ELITO KLASĖ Elitinis gebėjimas kontroliuoti savo elgesį, kai nėra išorinės kontrolės ir valdymo .

Savikontrolė – asmens nuolatinis pasirinktų elgesio standartų ir jo realių veiksmų neatitikimo laipsnio stebėjimas

Savireguliacija – subjekto atliekamas socialinis vaidmuo, privalomai vykdant jam nustatytus veiksmus, pareiškimus, teises ir pareigas;

Savivalda – žmogaus pasirinkimas iš daugybės materialių, moralinių, etinių, estetinių, intelektualinių savo vertybių

Saviugda – savo individualumo ugdymas, kad būtų galima atlikti asmeniškai priskirtą mokslinį ir socialinį vaidmenį. Aukščiausio lygio problema yra tikslo, “į kurį žmogus turėtų siekti” apibrėžimas

4

ELITO SEKCIJA Ypatingas elitinis psichologinis stabilumas itin sudėtingose ​​situacijose

Praksinės subjekto būsenos – reakcijos į darbo jėgos, praleistos darbe, kiekį (pasireiškiančios nuovargiu, įtampa, monotonija, nerimu, stresu, funkciniu komfortu, motyvacijos stoka, abejinga būsena); apie tai rašo sistema: energija – nuovargis; atsipalaidavimas – įtampa; ramybė – nerimas; santūrumas – stresas .

Emocinės būsenos – asmens reakcija į kūno poreikių patenkinimo matą gyvenimo ištekliuose (troškulys, alkis, hipoksija, seksualinė įtampa, baimė, siaubas, panika ir kt.); yra aprašyti sistemos: smalsumas – nuobodulys, pasirengimas – sumišimas, draugiškumas – priešiškumas, sotumas – alkis

Motyvacinės būsenos – individo reakcija į visuomenės problemas (pasireiškianti: ataraksija ir jaudulys, džiaugsmas ir liūdesys, malonumas ir kančia, euforija ir pyktis, ekstazė ir įniršis); apibūdina porų sistema: simpatija – antipatija; sintonija – asintonija; susižavėjimas – pasipiktinimas; meilė ir neapykanta

Humanitarinės būsenos – individualumo reakcija į informacijos kokybę; Sąlygoti intensyvios informacijos paieškos, jos tiesos atpažinimo, jos pagrįstumo įrodymo ir t.t.; jie rašomi apie būsenų porų sistemą: toleranciją – principą, dispoziciją – kritiškumą; socialumą – izoliaciją; komformiškumą – fanatizmą

.

.

5

ELITO skyrius Naudojant visą žmonių valdymo spektrą: bendradarbiai, darbuotojai, kolegos, pavaldiniai ir .

Prievarta– greitai ir tiksliai vykdyti asmeniui privalomus veiksmus, kuriuos nustato visuomenės ir mokslo reikalavimai. Prievarta rodo vienintelį teisingą asmens elgesio variantą ir ja nesiekiama uždrausti klaidingų veiksmų.

Įtaiga – įtaigios įtakos technologijos taikymas individui, nekontroliuojamas iš jo pusės asmeninio bendravimo metu. Subjektas formuoja tokius jausmus, nuotaikas, emocijas, kurios pašalina įtakojančio asmens nurodymų nesilaikymo problemą. .

Įsitikinimai – individo pasirengimas tikslingai ir sistemingai atlikti apibrėžtą vaidmenį socialinių ir ekonominių santykių sistemoje. Įtikinimo tikslas yra fiksuoto moralinio požiūrio formavimas individe dėl jo atsakomybės ir dalyvavimo siekiant konkretaus socialinio tikslo .

Įrodymai – individualumo elgesio suderinimas su tikrove remiantis faktais, atspindinčiais gamtos ir visuomenės įstatymus. Įrodymas galimas tik tuo atveju, jei yra tiksli, išsami informacija, kuri logiškai ir faktiškai nenuginčijama. .

6

ELITO BŪRYS Griežtas asmeninių elito gyvenimo taisyklių laikymasis .

Gyvenimo būdas– tai ypatingas gyvenimo būdas, darbas, požiūris į mitybą, drabužius, daiktus, alkoholį, narkotikus, gyvūnus, aplinką ir kt. Gyvenimo būdas yra būtina sąlyga siekiant asmeninių ir socialinių tikslų, kuriems reikalingas jo gyvenimas ir jėga be likučių.

Gyvenimo pozicija,   Darbą individas priima kaip būtiną gyvenimo sąlygą. Darbą jis supranta kaip aukščiausią atlygį, kaip jo ypatingų nuopelnų ir sugebėjimų pripažinimą. Jo pozicija yra priešinga žmonių, kurie nenori dirbti, pozicijai. Darbas apsaugo nuo pseudokultūros, psichikos suirimo, moralės, psichologinės ir fizinės savižudybės.

Pasaulėžiūra suteikia žmogui žinių apie tai, ką jis gali, ką jis turi daryti, kas riboja jo valią ir kuo grindžiamas jo tikėjimas. Visų rūšių partijų, sektų, lyderių, stabų, mitų chaose neįmanoma suprasti be tikėjimo aiškiai apibrėžtais, pastoviais idealais.

Pasaulio paveikslas, yra formuojamas individualumo per visą savo gyvenimą, pažinimo procese, kuriame yra visa informacija apie pasaulį ir visuomenę. Pagrindinis dalykas pasaulio paveiksle yra išvengti faktų pažinimo fragmentacijos ir gamtos bei visuomenės įstatymų supratimo.

7

ELITO ŠEIMA Sprendimų priėmimas ir planavimas savo veiklos, pagrįstas intelektualiu situacijos supratimu .

Protingumas Subjekto yra susijęs su praktine veikla, jis sugeba klysti, jis nėra nepriklausomas, jis yra prisirišęs prie kitų sugebėjimų, jis yra jų įrankis konkretiems žinomiems tikslams pasiekti. Jis neturi savo užduočių ir todėl neveikia ir silpnina, kai nėra veiklos. Protą maitina žinojimas. Protas apsiriboja tais ženklais ir formomis, kurie yra prieinami pojūčiams.

Žinios Individas atsiranda dėl priežasties, kurią riboja paprastas suvokimas, kad objektas egzistuoja. Žinios yra fragmentiškos, nenuoseklios, jos nesujungia įvairių reiškinių į vieną visumą, neatskiriamai užantspauduotos vidiniu priežastiniu ryšiu. Žinojime viskas yra atsitiktinė ir nepaaiškinama. Žinios didėja paprasčiausiai pridedant vieną žinojimą prie kito. Kiekvienas įgytas žinojimas savaime yra uždaras ir nesukelia naujų žinių poreikio, riboja išoriniai ženklai ir išorinės formos, bet ne vidinis suvokiamo reiškinio pobūdis

Protas susijęs su teorine veikla, jis – kažkas uždaro ir giliai nepriklausomo. Ne žmogus turi protą, bet jis gyvena asmenyje, užkariaudamas savo valią ir norus, bet nepasiduodamas jai. Savaime protas turi savo tikslą ir, atvirkščiai, priverčia žmogų pamiršti visus poreikius ir norus bei poreikius, o ne tarnauti jiems. Išorinė veikla jį slopina. Protas skirtinguose žmonėse nėra tas pats, ir supratimas jiems nėra vienodai bendras.

Supratimas Individualumo formuojamas su tikslu. Supratimas atskleidžia, kas slypi po išoriniais objektais ir formomis, kas juos sukuria. Supratimo tikslas yra suvokti atskirus reiškinius jų tarpusavio ryšiu, suprasti visumą, kurios dalys sudaro šį reiškinį. Supratime viskas yra būtina ir suprantama. Supratimas tobulėja, tampa gilesnis ir pilnesnis. Tiesas vienija tik supratimas. Supratimas formuojasi su dominuojančiu žmogaus proto dalyvavimu, ir jausmai jam yra tik įrankiai.

8

ELITO GENTIS Elitinis darbo su informacija tikslumas: formuluojant savo mintis, virtuoziškas žodžio valdymas, kalbėjimas, tekstų kūrimas ir jų

Konkretumas informacijos leidžia individui ją iš karto realizuoti realiu laiku ir erdvėje. .

Skaitomumas informacijos – jos įrodytas prisitaikymas prie subjekto, informacijos gavėjo tezauro. .

Pakankamumas informacijos – ne daugiau nei būtina problemai suprasti ir kuri neapkrauna individo suvokimo, atminties, mąstymo.

Objektyvi informacija turi patikimumo požymių, įrodytų moksliniais metodais, ir jo išsamumo, neįskaitant informacijos apie objektą praradimo.

Praktiškumas informacijos individui vertinamas pagal jos veiksmingumą realaus darbo procese realioje situacijoje

Organizuotumas informacijos – pateikiant ją modernia forma, reglamentuota reikalavimais moksliniams pranešimams, rankraščiams publikuoti, disertacijos tyrimui, kompiuterinėms programoms ir kt.

Reikalinga asmenybei informacija yra ta, be kurios neįmanoma pasiekti informacijos gavėjo tikslų.

Sistemiškumas informacijos lemia jos vientisumas, įrodytas 5 harmonijos principais.

9

ELITO VAIZDAS Pagrindinis elito požymis: talentas numatyti ir aplenkti numatytus įvykius, automatiškai suteikiantis teisę į valdžią

Tikslo numanymas –Subjekto apibrėžimas savo būsenos, kaip taško kitų regionų ir šalių erdvėje (taškas Х1 У1), kad suprastų, kokių pokyčių reikia, kad padidėtų jo konkurencingumas (politinis, ekonominis, finansinis, socialinis, mokslinis, kultūros ir kt.). Sukurkite dabarties įvaizdį.

Tikslo kryptingumas – tai sąmoningas individo savo vystymosi krypties pasirinkimas, t.y. perėjimas iš nepatenkinamos būsenos (taškai X1, Y1) į norimą būseną (į tašką X2, Y2). Tikslo kryptingumas lemia įvaizdį trokštamos Ateities, kurios žmogus siekia.

Tikslo siekimas – apibrėžiamas kaip asmenybės gebėjimas toliau siekti to paties tikslo, keičiant jo siekimo būdus pasikeitus išorinėms sąlygoms. Galimas turint pakankamai išteklių: 1) žaliavinių, 2) energijos, 3) finansinių, 4) technologinių, 5) informacinių, 6) organizacinių, 7) intelektualinių, 8) žmogiškų

Tikslo naudingumas yra tai, kam užtenka laiko. Individualumas yra adekvatus, jei šiandien nebandytų ryžtis tarpplanetiniam skrydžiui į žvaigždę Alfa Kentaurą, nes net ir esant šiandien nepasiekiamam 3000 km/sek greičiui, tai truktų 4260 metų. Individualumo projektai turi būti koreliuojami su laiku, kurį jis turi. .

.

Elito karalystė – pati aukščiausia taksonominė ⁵  kategorija objektų sistemoje, oficialiai pripažinta Tarptautiniais kodeksais. Ji leidžia išskirti elitą iš visų kitų šalies piliečių bendruomenių. Elitas išsiskyrė itin aštriu poreikiu išsaugoti ir plėtoti savo šalies gyvybės palaikymą precedento neturinčioje didelės konkurencijos dėl gyvybiškai svarbių išteklių sąlygomis, vietos pasauliniame darbo pasidalijime dėl gamybos ir pardavimo rinkų lygio. Net ir šiandien elito poreikiai gerokai viršija asmeninį naudojimą ir apima visus šalies gyventojus. Šiame fone, Neelitas apsiriboja užduotimi asmeninio dalyvavimu konkurencijoje. Paprastai, poreikiai šiandien ne suvokiami, ne apibūdinami žodžiais, pasireiškia refleksų lygmeniu.

Elito tipas. Tipo samprata atsirado ne kaip tiesiogiai paimta iš tikrovės, o kaip kompleksinio mokslinio mąstymo darbo rezultatas, kuris teoriškai atkuria esmines tiriamo objektų rinkinio savybes ir sujungia jas į tipo sampratą. Tipas veikė kaip ypatingas idealus objektas, o ne tiesioginis empiriškai pateikto objektų rinkinio pakaitalas – tai reiškia, kad poreikiai paverčiami motyvais, t.y. buvo suformuluoti žodžiais, įsisąmoninti, įgavo žmogui asmeninės doktrinos prasmę…

Elitinė klasė – bendrumas, grupė žmonių, turinčių bendrų savybių. Anksčiau klasė buvo apibrėžiama kaip socialinių sluoksnių, sudarančių specialią „atvirą“ socialinio stratifikacijos sistemą, būdingą industrinei visuomenei, sąvoka. Dabar elito grupė bando parodyti ir įrodyti, kad ji, ši grupė, skiriasi nuo neelito tuo, kad geba veikti visuomenės interesais savarankiškai, be išorinės kontrolės– jie patys „nustato vertybes“, būtinas visų žmonių gyvenimui.

Elitinis būrys – vienas iš pagrindinių hierarchinės klasifikacijos kategorijų, pavyzdžiui, zoologinėje sistematikoje. Itin svarbus elito požymis – rangas, nulemtas griežtų asmeninio gyvenimo taisyklių kodekso buvimo ar nebuvimo žmonėms, kurių jie laikosi ir reikalauja jų laikytis iš visų aplinkinių. Elitas, remdamasis savo asmeninio gyvenimo taisyklėmis, pats organizuoja savo elgesį ir veda žmones, kurie TIKI JAIS ir jų vertybėmis, dėl savo nesupratimo.

Elitinė šeima – labai svarbus hierarchinės klasifikacijos laipsnis biologinėje sistematikoje. Elito taksonomijoje ši šeima apėmė žmones, turinčius ypač aukštą intelektą, leidžiantį priimti neabejotinus sprendimus, tačiau pagal savo specifinį smegenų genotipą. Tai žmonės, kurie turėjo pagrindinį bendrąjį išsilavinimą ir specialų elito išsilavinimą valdyti dideles žmonių mases. Specialus pasiruošimas buvo privalomas veiksmingai veikti sąlygomis post-globalinių naujoviškų pokyčių visose gyvenimo srityse. Bendrasis intelektas reiškia, kad be gerai žinomo mentalinio intelekto (IQ – supratimas), elitas turi turėti ir emocinį intelektą (EQ – žinios), dvasinį ar socialinį intelektą (SQ – protas), fizinį intelektą (PQ – protas). Tai dabar prarasta atidžiai „apžiūrint“ jų veiklą.

Elito rūšis – vienija elite žmones, kuriems priklauso tokios informacijos gavimo ir perdavimo technologijos, kurios visiškai ir tiksliai atspindi situaciją ir leido tiksliai bei efektyviai ją valdyti. Elitas puikiai valdė NE TIK moksline informacija, bet ir emocine, ir instrukcine informacija. Ypatingas tobulumas valdyme žodžiu, plunksna visada buvo ypatingas elitizmo ženklas. Tai ryškiausiai pasireiškė XX amžiaus pabaigoje, taip vadinamuosiuose 90-uosiuose.

Elito rūšis – moksle tai socialinis objektas, susidedantis iš subjektų, išlaikančių individualumą laike ir erdvėje, turinčių savo evoliucinį likimą ir istorines tendencijas. Rūšis – tai grupė žmonių iš elito, kurie yra panašūs savo gebėjimu NUMATYTI RAIDĄ geopolitinių įvykių ir savo interesų veiksmais aplenkti jų pokyčius, peržengiančius ribas savo kūno, savo asmenybės – vardan žmonių ir jų šalies interesų. Šiandien tai įmanoma ir prieinama tik tiems, kurie atrado savyje jėgų žengti Naujų žinių įvaldymo keliu ir siekti sužinoti, kas vyksta visai kitu matymo ir supratimo kampu.

 Politinės visuomenės psichologija šiandien yra identiška, kaip ir praeityje, politinio žmogaus psichologijai. Jo aprašymui, supratimui, charakteristikoms galite taikyti TAS PAČIAS SĄVOKAS, kurios buvo vykdomos žmogaus atžvilgiu. Politinė visuomenė – tai visuma jos buvusių, esamų ir būsimų funkcionierių, kurie jos vardu suvokia politinę situaciją, įsimena ją, suvokia, priima sprendimus ir veikia.  Psichologiniai dėsningumai šių procesų politinėje visuomenėje lygiai taip pat, kaip ir vieno, realaus žmogaus, ir būtent šiuo metu objektyviai vykstančių pokyčių. Pradėjęs sąveiką su politine visuomene, žmogus iš karto supranta, kad jis turi reikalą NE SU ABSTRAKCIJA, praradusią gyvąją psichiką, bet su tikru ,,bendriniu žmogumi“.

Norėdamas įgyvendinti savo ketinimus, žmogus turi rimtai įtempti savo psichologinius išteklius, tarsi žaistų šachmatais su politine visuomene ar varžytųsi su ja maratone. Visuomenė, kaip ,,bendrinis žmogus“, priešpriešina politiniam žmogui organizuotą informacijos saugojimo, gavimo, apdorojimo, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo sistemą. Politinės visuomenės psichologinės savybės skiriasi nuo politinio žmogaus tik tuo, kad jos  DAUGKARTINAI DIDESNĖS, stipresnės, tikslesnės, labiau organizuotos. Kitaip tariant, politinio žmogaus mąstymas turi nuolat sąveikauti su politinės visuomenės mąstymu, jo atmintis konkuruoja su visuomenės atmintimi, jo valia susiduria su politinės visuomenės valia. Galima teigti, kad politinės visuomenės ir politinio asmens psichologinė sudėtis, struktūra ir funkcijos yra tapačios. Tačiau dažnai, o ypač pastaraisiais dešimtmečiais, jų politiniai faktų, veiksmų, įvykių vertinimai NE SUTAMPA, o tada visuomenė ir žmogus įsivelia į tikrus psichologinius konfliktus.

     Visiškai akivaizdu, kad „šiuolaikinis rusiškas elitas“ yra kažkas patologiško. Jis susiformavo 1990-aisiais ir yra visų pirma sisteminio valdymo pasikeitimo, išreikšto sovietinės visuomenės žlugimo, produktas. Tipiški jo veikėjai – kilę iš korumpuotos biurokratijos, nusikaltėlių ir tiesioginių įtakos agentų iš Vakarų, paskubomis perkvalifikuotų iš „komunistų“ ir „komjaunuolių“ į liberalus.  Visiškai užbaigus procesus senosios valdymo Sistemos rėmuose, „Rusijoje daug kas pasikeitė, tačiau „elitas“ IŠLIKO TAS PATS. Jo pasikeitimas neįvyko dėl tam tikrų aplinkybių, kurios leido išvengti visiško chaoso įtraukiant naują valdymo Sistemą, kurios užduotis yra NE SMURTIŠKA „pereinamojo laikotarpio“. Šis elitas, veikiamas pačios 90-ųjų atmosferos, kai jis ir pakilo į galios aukštumas, dažniausiai judėjo iš pačios apačios. Jos ištakose buvo netikrumas, skurdas, menkavertiškumas, kartumas ir beviltiškumas.  Buvimas  bet kokios idėjos, pozicijos, etikos ir net minimalaus kultūrinio lygio BUVO NEIMANOMA  – tai tik fataliai trukdytų kopti aukštyn, konkuruoti su daugybe kitų panašių agresyvių, tuščiagarbių ir gobšų, iš apačios besiveržiančių, bet vis gi specifinių ir apibrėžtų Smegenų genotipo, kurios „nenorėjo“ užleisti savo buvusių pozicijų. Šis 90-ųjų elitas buvo ciniškas, žiaurus ir negailestingas. Tie, kurie pasiekė viršūnę, peržengė visas įmanomas normas ir taisykles. Šis elitas NE GALĖJO pasikeisti. Patekęs į valdžią, jis iš tikrųjų įkūrė monopolį, tvirtai blokuodama įėjimą visiems, kurie ir toliau lipo iš apačios. Šiandien beveik visiems aišku, kad su tokiu elitu Rusija pasmerkta. Tai yra pagrindinė daugelio žmonių samprotavimų išvada. Jis išnaudojo visus išteklius, o socialinius liftus stipriai prisuko prie nulinio lygio. Ji stovės iki galo ten, kur stovi, nesvarbu, kiek tai jai kainuotų. Tai ir sukuria socialinės depresijos prieskonį ir kasdienius žmonių „patyrimus“, kurie pasireiškia visur ir yra ypač aštrūs vadinamosios „pandemijos“ sąlygomis. Šiandien žmones  toks elitas aišku NE TENKINA, bet savo noru jis NE IŠEIS. Tačiau ji dar turi pakankamai jėgų užkirsti kelią bet kokio kontrelito formavimuisi visuomenės periferijoje – liberaliam, dešiniajam (patriotiniam) ar kairiajam (socialistiniam). Bet kokį šliaužią šia kryptimi, valdantis sluoksnis negailestingai spaudžia. Tai yra pavyzdys sprendimo transformacijos uždavinių Naujosios valdymo Sistemos rėmuose per tuos „mechanizmus“ (Smegenų genotipus), kurie liko „palikime“. Tačiau metai bėga, ir šis „elitas“, norom nenorom, pamažu PRARANDA GALIĄ. Jų biologinis potencialas baigiasi. Ir čia prasideda mums įdomiausia ir aiškiausia. Būtų natūralu tokioje situacijoje galią ir sukauptus išteklius perduoti savo tiesioginiams fiziniams palikuoniams. Tačiau įgūdžių, per kuriuos dabartinis elitas išsiveržė į valdžią, PERLEISTI NEĮMANOMA. Esamo elito vaikai užaugo visai kitomis sąlygomis. Akivaizdu, kad jie turi viską, o tai reiškia, kad jie neturi paskatų desperatiškai siekti radikaliai pagerinti savo ir taip aukštas pozicijas.  Didžioji dalis Rusijos elito vaikų yra ne „nauji bajorai“, o PSICHO-SOCIALINIAI LUOŠIAI. Dažniausiai jie net nesugeba išlaikyti tėčių ir mamų užimtų pozicijų. Didelė materialinė gerovė kartu su ŽEMU MENTALINIU LYGIU ir kitais išvardytais veiksniais paralyžiuoja bet kokią valią į valdžią. Todėl šie vaikai gali tik PRARASTI IR IŠBAZARINTI (kartais ypač greitai) viską, ką užgrobė jų protėviai. Ir kai tam tikru momentu 90-ųjų elitas pagaliau nusens, o genetinio pokyčio nebus. Kadangi elito niekas neugdo, ir nieko, išskyrus cinizmą, grubumą, neišmanymą ir žiaurumą, negali perteikti šiandieninė politinė klasė, anksčiau ar vėliau šio elito sukurta politinė sistema žlugs. Šis procesas ištęstas laike. Kartais visiškai nematomas. Bet tai eina ir sustabdyti jo negali. Rodiklis – ši istorinė ir socialinė aplinka jau beveik išnaudojo savo potencialą, o jokio kito elito NE ATSIRADA. Viskas realiame pasireiškime prasidės tik tada, kai ši purvina banga išnyks į nebūtį.

  Jei kas nors abejoja, kad politinė visuomenė, kaip „bendrinis žmogus“, turi visą psichologinių žmogaus savybių rinkinį, jis gali pabandyti su juo susidurti kaip su medžiu ar tramvajumi. Visuomenei atstovaujantis „bendrinis žmogus“ labai greitai priverčia bet kurį pilietį kreiptis į save su visa savo intelektualinių, emocinių, valingų savybių įtampa. Pilna politinės visuomenės psichologinių savybių sistema pateikta 2 lentelėje pagal analogiją su žmogaus psichologinėmis savybėmis. Visuomenė turi psichologiją, kad ir ką apie ją nekalbėtų, o atskirai paimtas vienas politinis žmogus – tik šios psichologijos atspindys. Jis jos pagimdytas.

 

 

 

 

 

 

 

Šiandien be vientisos sistemos psichologinių parametrų ĮGYVENDINTI POLITINIO PROCESO neįmanoma. Žmonės yra išsibarstę į daugybę politinių bendruomenių, ir priėjimas prie kiekvienos iš jų vykdomas „kalba“ psichinio proceso ar psichinio ypatumo šios bendruomenės. Politinė visuomenė NE EGZISTUOJA be politinės atminties ar politinio mąstymo ar politinio suvokimo, nes tai yra analogiška žmogaus atminties praradimui. Tik užmaršties ar nesusipratimo pasekmių mastas politinėje visuomenėje yra nepamatuojamai didesnis nei vienam piliečiui. Politinės visuomenės psichologinių savybių sistema SKIRIASI NUO SISTEMOS psichologinių žmogaus savybių ir slypi tik tame, kad JIE VISI turi apibrėžimą „politinis“– tai reiškiasi tyrimų, projektavimo, valdžios išnaudojimo procese ir niekuo daugiau.

   Yra labai paprastas elito supratimas, ir tai mums šiandien labai svarbu. Elitas – tai tie, kurie norėjo ir toliau nori formuoti valdžios priklausomybę nuo savęs. Tą akimirką, kai ji patiria šią priklausomybę, ji tampa tuo, kas šiandien vadinama „elitu“. Mūsų istorija – tai žmonių ir valstybės kova, įskaitant autokratiją, siekiant suformuoti elitą, plėtojant tam tikrus Smegenų genotipus, kurie turėjo įtakos vykstantiems procesams. Jei pažvelgsime į vadinamąją is(š)toriją, pateiktų mums visiems slepiant tikrą informaciją, laiką, tai visos mūsų vadinamosios krizės – tai krizės, kurias sukelia bandymai suformuoti elitą, nuo kurio priklausys valdžia ir kuri BUS TARPININKAS tarp valdžios ir žmonių. Paimkime, kaip pavyzdį, 1612 m., aiškiai išreikštus Septynbajorystėje. Tam skirtas visas ginčas tarp Andrejaus Kurbskio ⁶ ir Ivano Rūsčiojo. Ir Ivanas Rūstusis pasakė: ne, nebus pas mus jokio elito. Ir valdžia nuo nieko nepriklausys. Yra valdžia ir yra tauta. Ir tarp jų yra pasitikėjimo ir atsakomybės santykiai. Tarpininkai, kurie darys įtaką sprendimams, NE REIKALINGI. Tai buvo išreikšta visu gražumu Ivano Rūsčiojo eroje. O paskui buvo 1612 m. ir bandymas suformuoti bajorų elitą kaip konstrukciją – „už viską bus atsakingas suverenas, o jie valdys“. Šis bandymas buvo sėkmingas. O paskui buvo 1917 m. Prisiminkite – kas nuvertė karalių? Bolševikai? Ne. Nuvertė tie, KURIE NORĖJO TAPTI elitu. Jei trumpai pažvelgsite į partijų krizes – tai ta pati istorija. Viskas, kas nutiko su N. Chruščiovu po I. Stalino – tai buvo bandymas tapti elitu. Šiandieninis elitas – todėl ir elitas, kad jis NETURI ATSAKOMYBĖS. Atsakomybė – tenka valdžiai, kurią ji, taip vadinamąjį „elitą“, manipuliuoja, ir tautą. Tai yra šiandieninio elito esmė.

 

Taip neturėtų būti. Turi būti valdžia, kurią sukūrė tauta, ir yra tauta, kurie sukūrė valdžia. Ir tarp jų – pasitikėjimo ir atsakomybės santykiai. Esu tikras, kad taip ir bus. Ir tai bus artimiausioje ateityje.

 F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев) 12.02.2022 г.

.

¹ Vilfredo Federico Damaso Pareto ( Vilfredo Federico Damaso Pareto ); gimęs Wilfriedas Fritzas Pareto , ( Wilfriedas Fritzas Pareto ) 1884 m. liepos 15 d., Paryžius – 1923 m. rugpjūčio 19 d., Ženeva) – italų inžinierius, ekonomistas ir sociologas. Vienas iš elito teorijos pradininkų.

² jų kūrimo etapai: 1605 m. pr. Kr. – 421 genotipas (MC „Ararat“), 882 m.pr.Kr. e. – 422 genotipas (UK “Kazbek”), 0 metų – 423 genotipas (UK “Elbrus”), 1433 – 441 genotipas (UK “Alpy-1”), 1841 – 442 genotipas (JK “Alpy-2”), 1990 m. 461 genotipas (MC „Kalifornija“).

³ Pietvakarių Afrikos tautų organizacija SWAPO yra kairioji Pietvakarių Afrikos žmonių organizacija, kurią daugiausia sudaro Ovambo genties atstovai . 1960–1980 metais jis kariavo partizaninį karą prieš Pietų Afrikos kariuomenę, okupavusią Namibijos teritoriją. SSRS rėmė šią organizaciją, aprūpino ją ginklais.

⁴ Aleksandras Ivanovičius Jurjevas (1942 m. spalio 6 d. Leningradas, SSRS – 2020 m. lapkričio 26 d. Sankt Peterburgas, Rusija) – sovietų ir rusų psichologas. SSRS ir šiuolaikinės Rusijos politinės psichologijos mokslinės krypties kūrėjas. Psichologijos mokslų daktaras, profesorius.

⁵ Rūšis yra pagrindinė taksonomijos kategorija . Kiekviena rūšis priklauso genčiai, gentis – šeimai, šeima – ordinui, ordinas – klasei, klasė – skyriui, skyrius – karalystei. Jei reikia, gali būti naudojamos ir tarpinės taksonominės kategorijos: porūšis, porūšis, pošeimis, viršūnė, superkaralystė ir kt.

⁶ Princas Andrejus Michailovičius Kurbskis (Andrejus Michailovičius Kurbskis, visą gyvenimą rusų šaltiniuose – Kurbskis), Rusijos vadas, politikas, rašytojas, vertėjas ir filantropas, artimas Ivano Rūsčiojo bendražygis. 1564 m., pačiame Livonijos karo įkarštyje, jis gavo žinią apie artėjančią gėdą, pabėgo ir apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Iš Livonijos Volmaro ir Abiejų Tautų Respublikos jis vedė ilgus metus susirašinėjimą su Rusijos caru.