Rasti ryšį tarp faktų….

Norėdami įdėti ką nors būtino į galvą, pirmiausia turite atlaisvinti vietos,

išmesdami iš jos viską, kas nereikalinga …

Kas tai valdžia? Iš kur atsirado ir kodėl ši žmonių valdymo „konstrukcija“ buvo naudojama ir tebenaudojama? Kas tai per konstrukcija ir kodėl būtent tokia konstrukcija?

Įsivaizduokite dvi įmones. Viename direktorius yra nuolatinis, kitoje – laikinas, 4-5-6 mėnesiams, nustatomas per visus veikiančius rinkimus (panašius į populiariuosius). Direktoriaus kėdės jis negali užimti ilgiau nei dvi kadencijas, tai yra išeina, daugiausia po 8-10-12 mėnesių. Jei kiti dalykai nesikeičia, pirmoji įmonė turėtų būti efektyvesnė už antrąją. Bet jei pastaroji yra veiksmingesnė, kaip tai paaiškinti? Jei vadovausimės tuo, kad jokia gamyba NE GALI egzistuoti su tokia aukščiausio lygio personalo kaita, tada mums rodomas triukas. Iš tikrųjų valdžia šioje klestinčioje gamykloje yra nuolatinė, bet jai kažkodėl naudinga NE DEKLARUOTI apie save, naudinga teikti fiktyvių rinkimų sukurtus valdžios veikėjus. Išlaikydami proporcijas, suprantate, kad šalies valdovą keisti kas 4-5-6 metus yra tas pats, kas keisti įmonės generalinį direktorių kas 4-5-6 mėnesius. Esant tokiai kaitai sistema NE GALI išsisaugoti. Jei tai išlieka, tai reiškia, kad už laikinųjų darbuotojų nugaros yra nuolatinė nepašalinama jėga, nepriklausanti nuo jokių rinkimų. Štai ji ir YRA REALIOJI VALDŽIA.

Nuo šio fakto viršūnės patvirtinu, kad egzistuoja valdžia, kurios atstovai nešoka prieš rinkėjus ir jiems nieko nežada. Žmonės šios valdžios visiškai nemato. Ir šiai valdžiai nerūpi, kas bus išrinktas prezidentu. Jei toje pačioje JAV prezidentas bus ne Smithas, o Džonas, jie bus valdžioje tik masėms. Savininkams jie yra kažkas panašaus į samdomą direktorių. Taip sukurta valdžia yra kaip laivo savininko; prezidento valdžia yra kaip kapitonas laive; žmonės kaip jūreiviai. Tarkime, pagal įstatymą laivų savininkai neturi teisės skirti kapitono, jį turi pasirinkti jūreiviai iš laivų savininkų pateiktų kandidatų. Dėl visų jūreivių rinkimų nugalėtojas gauna kapitono statusą ir valdžią. Bet ši valdžia NE ŠEIMININKO, bet samdomo asmens. Ji ribojama laivo savininko valia ir neviršija laivo apyvartos. Jūreiviai apie laivo savininką nežino, apie jį nėra girdėję ir nematę. Jiems valdžia – tai žmogus, apsirengęs kapitono uniforma, duodantis įsakymus nuo kapitono tiltelio ir gyvenantis atskiroje kapitono kajutėje. Tik jis NE VALDŽIA, o valdžios atstovas… Strateginį kursą nustato politiniai ir ekonominiai klanai, kurių pozicijų nepajudina rinkimai. Jie valdo visus strateginius išteklius ir pagrindinius sistemos komponentus. Bet kam jiems reikalingas toks būdas išlaikyti valdžią? Kodėl tikrieji savininkai atvirai nepasiskelbia valdžioje? Kam komplikuoti sistemą „netikrais“ rinkimais? Nes tu negali sėdėti ant durtuvo. Norėdami geriau suprasti paskutinio sakinio prasmę, pasinerkime į istoriją.

Religinėje epochoje visuomenė laikė faktu, kad yra Dievas, o žemiškasis pasaulis sutvarkytas pagal dangaus principą. Kaip Dangaus karalystėje Dievas yra viršuje, arkangelai yra žemiau, angelai yra dar žemiau, taip žemiškoje karalystėje aukščiau yra Dievo pateptasis, karalius, žemiau bajorai su kunigais. Pačioje apačioje  DUOKLĖS LUOMAS– DUOKLININKAI, žmonės apkrauti duokle, pirkliai, amatininkai ir valstiečiai. Visuomenės viršūnė skelbė, kad jos „valdžia iš Dievo“, todėl turi teisę leisti įstatymus ir rinkti duoklę. Religijos dominuojanti padėtis nebuvo visuomenės domėjimosi visatos problemomis pasekmė, o intensyvaus ideologinė aristokratijos kūryba, siekiant apginti savo NERIBOTAS TEISES, į žemės nuosavybę. Religinė žinia visur buvo ta pati: kiekvienas žemės lopinėlis neribotam laikui buvo perduodamas tam tikrai šeimai, kurios neatimama teisė (ir pareiga) buvo perduoti šią žemę paveldėjimo būdu iš kartos į kartą.  Žemutinė visuomenės dalis teisių neturėjo. Buvo tik pareigos: laikytis įstatymų ir mokėti duoklę. Neteisybės jausmą šalino frazė „Dievas taip sutvarkė“.  Žmogaus reikalas – paklusti Dievui ir kęsti nepatogumus, nes „Dievas ištvėrė ir mums įsakė“. Bažnyčia paprastiems žmonėms nuolat sakydavo, kad kuo labiau jie paklūsta valdžiai ir geranoriškai duos duoklę, tuo didesnės galimybės išgelbėti savo sielas ir patekti į dangų. Žemiausias sluoksnis su tuo sutiko. Ir laikė savaime suprantamu dalyku, kad grafas ir jo vaikai nuo gimimo yra aukštesni už darbininko, mokslininko, valstiečio ir pirklio vaikus. Nes taip „susitvarkė“ Senoji Valdymo Sistema, spręsdama Smegenų genotipų kūrimo problemą, bet buvo pateikta „liaudžiai“ – „nes Dievas taip sutvarkė“.  Kodėl jis tai padarė, Bažnyčia apie tai nieko nesakė. Tiksliau, ji sakė, kad žmogus negali to suprasti, nes „… Viešpaties keliai yra neišmatuojami…“. Liaudis nesijautė apgauta, kol tikėjo, kad Dievas vienus žmones iškėlė aukščiau kitų. Bajorų tituluose jis įžvelgė savotišką sakralumą ir pranašumą. Kunigaikščiai, grafai ir baronai su savo žmonomis ir vaikais matė kažką panašaus į nereliginio formato šventuosius. Paprastų žmonių su jais lyginti negalima. Pagrindinis konstrukcijos elementas buvo Dievo idėja. Ji pašalino visuomenės prieštaravimus, ir konstrukcija buvo tvirta. Tačiau kai visuomenės išsivystymo lygis, plėtojant ir įvedant naujus Smegenų genotipus konkrečiame susidariusių procesų įkūnijime, pasiekė tokį lygį, kuris leidžia paaiškinti pasaulio paveikslą, nesileidžiant į hipotezes apie aukštesnės galios egzistavimą, kai mokslas leido paneigti Dievą, visuomenės pamaldumas greitai smuko.

Tauta, savo pažangiausių žmonių, NE GALĖJO priimti iš Bažnyčios gaunamos informacijos kaip dieviškos tiesos. Titulai pasirodė tik kariniais laipsniais. Imperatorius – vyriausiasis vadas; princas – apygardos vadas, pavyzdžiui, maršalas; kunigaikštis – gubernatorius, generolas; grafas – pulkininkas; baronas majoras. Jų žmonos atitinkamai: imperatorienė, princesė, kunigaikštienė, grafienė ir baronienė (arba šiuolaikiniais terminais: generolienė, pulkininkienė, papulkininkienė, majorienė). Pranašumo ir šventumo juose buvo NE DAUGIAU, nei generolo ar jo žmonos laipsnyje, generolienės, ar jų sūnaus, generoliuko. Stebuklingas rūkas nyko akyse. Ir tiesiog prieš akis augo apgaulės jausmas. Virė nepasitenkinęs protas ir ruošėsi eiti į mirties mūšį. Nuo šio momento elito padėtis tampa nestabili. Į senus klausimus dabar atsakymo nėra. Masės klausia: kokiu pagrindu vieni stovi piramidės viršuje, o kiti – apačioje? Kodėl žmonės vertinami pagal tuos pačius kriterijus, kaip arklys pagal veislę? Kodėl vaikai, gimę iš „kilmingų tėvų“ nuo gimimo, yra aukštesni už vaikus, gimusius iš paprastų žmonių, darbininkų ir valstiečių, kaip kumeliukas, gimęs iš grynaveislės kumelės, nuo gimimo aukštesni už kumeliuką, gimusį nuo paprasto arklio? Kodėl paprastas žmogus, net jei jis visais atžvilgiais yra protingesnis ir talentingesnis už dvarininką, vis dar laikomas žemiau jo? Kodėl dauguma yra skuduruose ir išsipūtę iš alkio, o mažuma auksu ir riebalais siautėja? Tokių klausimų buvo daug. Religiniais laikais elitas į juos atsakydavo aiškiais ir paprastais atsakymais. Pasitraukus religijai, visiškai nebuvo ką atsakyti. Monarchinė sistema atsidūrė Šiaurės Korėjos – raudonosios monarchijos – padėtyje. Valdžia ten perduodama pagal monarchinį principą – sūnus valdžią paveldi iš tėvo kraujo teise. Tačiau tam, kad pripažintume šią teisę, mums reikia religijos, kuri sakytų, kad Dievas taip sutvarkė, ir tokia padėtis yra Jo valia. Tačiau Šiaurės Korėja kategoriškai neigia religiją. Teisės į valdžią tokioje situacijoje pateisinti krauju neįmanoma. Vienintelė išeitis – sėdėti ant durtuvo ir MAKSIMALIAI IZOLIUOTI tautą nuo nereikalingos informacijos (ką ir daro šiaurės Korėjos valdžia). Šis modelis yra labai trapus. Jei informacinė blokada bus pralaužta, sistema pradės byrėti kaip lavina.

Valdžia – tai operavimas tūriu, proporcingai objektui. Jeigu jūsų valdžioje dešimt žmonių, jūs turite valdyti asmenybes. Jei dešimt tūkstančių, masė tampa kontrolės objektu, asmenybių nėra. Jei skaičius eina apie milijonus ar daugiau, kontrolės objektas yra ne asmenys ir ne masės, o socialinės institucijos. Kadangi pagrindas socialinių institucijų yra vertybės, milijonų valdymas – tai vertybių valdymas, gėrio ir blogio sampratų kūrimas situacijai. Žinoti to esmę – YRA PROVERŽIS savo pačių supratimu pagrindų apie Visuomenės kūrimo senosios Programos rėmuose ir kaip pasekmė, – to kas šiandien vyksta aplink mus visus. Todėl tampa aktualu ar net nepaprastai būtina detaliai suprasti sukurto žmonių valdymo pagrindus praeityje per ideologiją ir konstrukciją taip vadinamosios Konceptualios Valdžios 1, kuri nulėmusią pasyvumą ir parazitines funkcijas ydingo žmonių išnaudojimo, kaip pagrindinio nuosprendžio jiems, žmonės – būti pritaikytiems. Jeigu žmogus negali numatyti ar rasti sąsajų tarp jį supančios kintančios tikrovės faktų, tai aplink jį vykstantys įvykiai patys savaime neturi su juo loginio ir grįžtamojo ryšio. Toks asmuo (ar jų grupė, dydis neturi reikšmės) yra tik atsitiktinis pasyvus stebėtojas ir ANTRINIS PRIEDAS prie to, kas vyksta labai trumpą laiką, kai jis naudojamas kaip objektas ar įrankis ir ne daugiau. Tai vyko senosios Programos procesuose. Ir tai šiandien vyksta automotorinio žmonių mąstymo rėmuose, nes Konceptuali valdžia – tai idėjų valdžia, tūkstantmečius viešpatavusi žmonių visuomenėje ir žmonių valdžia, galinčių generuoti tokias idėjas.  Tai buvo aukščiausia vidinė visuomenės valdžia iš penkių egzistuojančių: konceptualioji, ideologinė, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė. Žiūrint iš nesenos istorinės perspektyvos, ji tapo „vadinama“ POLITINE VALDŽIA, tapdamas pagrindiniu nesąžiningai išskirtos mažumos valdžios hegemonijos pasireiškimo instrumentu ir savarankiškai nustačiusios sau pirmenybę visuomenėje, palyginti su absoliučiai vyraujančia dauguma. Supratus tai, galima eiti pirmyn kiekvienam, kuris priima sau pažinimo ir kūrybos kelią tame, kas vyksta šiandien.

Politinė valdžia – dviejų pusių santykių sistema: subjekto, vykdančio valdžios įtaigą, paprastai vadinamo „A“ , ir objekto, kurio atžvilgiu daroma valdžios įtaka, vadinamo „B“ . Šiuo požiūriu, daugelis politinio proceso dalyvių sąveikauja labai sudėtingai ir NE POLARIZUOTI tokiu paprastu būdu. Tačiau, subjektas „A“ turi valdžią subjektui „B“ tiek, kiek jis gali priversti „B“ daryti tai, ką „B“ būtų daręs kitaip. Tame ir buvo visa esmė išstatymo „valdingo valdymo“ rėmuose įteigtos Valdančiosios programos. Visi politinės galios apibrėžimai priklausantys (o tiksliau, tai priskiriami „per“) tokius mokslininkus kaip Tikhomirov L. A. (1905), Trubetskova E. N. (1922), Bernal D. (1939), Guardini R. (1961), Harsany J. E. (1962), Hillebrand J. J. (1949), Lasswell H. D. (1930, 1950), Oppenheim F. E. (1961), Rosinski H. (1965), Russel B. (1985), Sampson R. V. (1965), Votav D. (1966) ir kitais, teisingi ir sukurtos koncepcijos požiūriu, yra elementai valdžios sistemos. Šiandienos laikas ir dabartiniai įvykiai tai patvirtino. Sisteminės valdžios idėja buvo išsakyta daugelio autorių. Pavyzdžiui, M. Foucault 2rašė, kad būtų lygiai taip pat neteisinga patalpinti valdžią į antstatą, kaip ir manyti, kad ji gali būti pagrįsta teisės normomis, ribojama įstatymu, t.y. manyti, kad ji gali būti «pasisavinta» ir «būti valdyme» vieno ar kelių valstybės institucijų arba priklausyti dominuojančiam politiniam subjektui (klasei, partijai, grupei ar asmeniui). Valdžia RA nei duota, nei keičiama nei susigrąžinama, ir ji egzistuoja tik veikiant. Valdžia piramidinė… bet gali galbūt segmentinė ir linijinė, ji įgyvendinama per gretimumą, o ne per aukštį ir atstumą. Tai valdžia atlygio, prievartos, normatyvo, valdžia etalono, eksperto, informacinė valdžia. Ji suprantama kaip: 1) individo charakteristika, pagal kurią valdžios esmė – pačiuose individuose (valdžia tuo tarpu apibūdinama kaip «išskirtinai žmogiškas fenomenas», ir netgi postuluojama, kad valdžios troškulys yra būdingas pačiai žmogaus prigimčiai); 2) tarpasmeninė kategorija, apžiūrinti pokyčius, kuriuos asmuo «A» gali sukelti individe «B», nepaisant jo pasipriešinimo; 3) išteklius (prekė), remiantis vertės samprata, kaip valdžios kaina suprantama tos «A» dalies priklausančių išteklių, kurios jam reikia «B» elgesiui paveikti; 4) priežastinė konstrukcija, pagrįsta argumentais panašumo tarp priežastingumo ir valdžia; 5) filosofinė konstrukcija, aptarianti valdžios moralumą ir amoralumą, jos vertę, valdžios ir atsakomybės santykį, socialinių normų įtaką deklaracijoms apie valdžią. Visi išvardinti požiūriai į valdžios prigimtį – įtikinamai pagrįsti. Tai verčia numanyti, kad kiekvienas iš jų yra savaip teisingas, tačiau pasireiškia tam tikromis sąlygomis. Sujungti į vieną požiūriai į valdžią gali duoti pilnutinį vaizdą apie jos esmę ir psichologinius mechanizmus. Tačiau tam būtina pažvelgti, be valdžios sudėties, jos vientisą struktūrą ir psichologines bei politines funkcijas, jei norime suprasti, kas šiandien vyksta su žmonėmis, per kuriuos ši valdžia «realizuojama». Psichologinė politinės valdžios struktūra, «pastatyta» rėmuose vykstančių procesų senosios Valdymo Sistemos, leido išvengti vienpusiškumo, fragmentiškumo, nepilno panaudojimo visų turtų šio unikalaus psichologinio ir politinio fenomeno. Bet visa tai buvo įgyvendinta tik siekiant supažindinti vadinamąją «valdymo klasę» į realų nesupratimą dėl galutinio įgyvendinamų procesų tikslo ir sprendžiamų užduočių, viena iš kurių, pavyzdžiui, buvo sukūrimas „galingo“, viskas lemiančios ir įtakojančios «pasaulio rinkos», kurią organizuoja nedidelė saujelė dominuojančio Smegenų genotipo atstovų visame pasaulyje, taip pat ir Rusijoje.

Žemiau esanti diagrama, sukurta profesoriaus A. I. Jurjevo, kuris buvo vienas iš nedaugelio, kurie vis dar suprato tikrąją statomos valdžios paskirtį (nuo 2000 m. vadinamosios „valdžios vertikalės“), LENGVAI TRANSFORMUOJASI į žiedinę sistemą su grįžtamuoju ryšiu, stačiakampių koordinačių lentelę, išsaugant visus elementus ir visus ryšius tarp jų. Pagal šią schemą, politinė valdžia yra viršūnė, integruojanti visas kitas valdžios formas ir apraiškas. Būtent tai paaiškina santykinį prieinamumą «gabiam» žmogui (konkretaus Smegenų genotipo atstovo) įvaldyti tam tikrus mechanizmus privačių valdžios apraiškų ir «dieviškojo neprieinamumo daugumai» – politinės valdžios, jos viršūnės.

.

.

Psichologinė sudėtis politinės valdžios

      NEPASIEKIAMUMAS POLITINĖS VALDŽIOS gali būti paaiškinta elektros schemos pavyzdžiu: išėjimo efektą visos schemos lemia ne vienas iš jos elementų, kad net ir pats sudėtingiausias. Tik visi kartu jie duoda išvesties efektą, kartu ir savo ruožtu formuodami galutinį elektrinį signalą. Analogiškai ir politinė valdžia yra daugelio psicho-politinių reiškinių išvestinė. Vieno elemento nebuvimas valdžios struktūroje prilygsta vieno elemento gedimui elektros grandinėje – struktūros išvestyje valdžios impulso  NE BUS.

    Sukūrimas politinės valdžios struktūros pareikalavo, be valdžios šaltinių, įvesti sąvoką valdžios nešėjų, o tai įteisino ir pateisino tam tikro Smegenų genotipo atstovų buvimą «valdžioje». Šiuo atveju valdžios šaltinis veikė kaip tyrimo daiktas, o valdžios nešėjas – kaip tyrimo objektas. Nenurodant realių asmenų ir jų susivienijimų, suinteresuotų valdžia, jos formavimu ir išnaudojimu, diskusijos apie politinę valdžią neteko prasmės. Valdžia yra politinė tada, kai yra visi pagrindiniai jos šaltiniai, valdžios turėtojai ir funkcijos valdžios. Remiantis šių tyrimų medžiaga, buvo sudarytas toks valdžios turėtojų sąrašas:

1.Mokslokratija, reiškianti žinančių valdžią prieš nežinančius, valdžia «pašvęstų» į paslaptis gamtos ir visuomenės prieš nepašvęstuosius. Jo atsiradimas paaiškinamas tuo, kad žmogus visą savo egzistavimą turi priešintis gamtos jėgoms kovoje už išlikimą, kovoti dėl pirmenybės gyvūnų ir augalų karalystėje, varžytis konkurencinėje kovoje dėl vietos žmogaus bendruomenės gyvenime. Gamta jį apdovanojo labai silpnomis fizinėmis kovos dėl valdžios priemonėmis, suteikdama tik vieną pranašumą – suprasti jį supančio pasaulio dėsnius. Todėl tvirtinimas, kad valdžia yra nepilnavertiškumo kompensacija, NE TURĖTŲ būti vertinamas kaip įžeidžiantis. Žmogus visada „«nepilnutinis»“ savo bandymuose pasiekti tikslą ir yra priverstas tam pasitelkti specialiai organizuotą elgesį. Vienaip ar kitaip, šiuolaikiniame pasaulyje žmogus, siekiantis valdžios, vis dažniau naudojasi visuomenės mokslo ir technikos laimėjimais. Jam nustoja trūkti, pavyzdžiui, oratoriaus meno, kaip buvo senovėje, ir įgyja šiuolaikinėmis sąlygomis «mechaninę valdžią» tai yra valdžią, pagrįstą mokslo ir technikos pažangos pasiekimais. Neatsitiktinai buvo teigiama, kad mąstyti valdžią – tai reiškia žinoti visas jos pinkles, gudrybes, provokacijas, kurių ji griebiasi, kad taptų socialiai nematoma ir todėl nepaaiškinama subjektyvaus supratimo prasme.
2.Demokratija – daugumos valdžia mažumos atžvilgiu. Visa istorija parodo, kad į mažumą NEGALIMA REMTIS, ji nesirūpins daugumos interesais. Už individualios valdžios visada stovėjo ir stovi pagyrūnai, intrigantai, sukčiai ir t.t.. Tam, kaip tam tikra priedanga buvo įvesta prielaida, kad valdžia – tai filosofinė konstrukcija, iš esmės lygiagreti fizikinėms, matematinėms teorijoms, nors forma visiškai skiriasi nuo jų. Ir valdžia buvo apibrėžiama kaip tyčinių rezultatų kūrimas, kas leido daryti išvadą – kad vienos valdžios sistemos pakeitimas kita yra tarsi gamybos modernizavimas: fizikos, chemijos atradimai, nauji technologiniai procesai ir įranga sustiprina tuos, kurie sugeba persikvalifikuoti ar keistis darbą. Bet valstybės pilietis, kurioje buvo vykdomas valdžios santykių modernizavimas, jeigu negebėdavo jų priimti, turi arba emigruoti, arba priešintis, arba susitaikyti. Valdžios modernizavimas vis dar – didžiausias ir galingiausias pokytis, kuris gali įvykti žmogaus gyvenime. Baimė, neviltis, išdavystė lydi tokius visuomenės pokyčius. Galimas pavojus kolektyvinio susijaudinimo, įskaitančio abejingumą skausmui ir net mirčiai..
3.Partokratija – organizuoto valdžia prieš neorganizuotą. Visi valdžios psichologijos tyrinėtojai pabrėžė jos natūralų pobūdį, tai, kad be jos NE GALI apsieiti nė atskirai paimtas aktyvus individas, nei normaliai funkcionuojanti visuomenė, visada reikli stabilios santykių tvarkos ir tam tikro pavaldumo. Blogis nėra pačioje valdžioje. Ir valdžios blogis, ir gėris visiškai nulemti technologijos, kurią atneša laimėjusi partija. Išvengti narystės partijoje, paties partijų atsiradimo, egzistavimo fakto, jų įtakos visuomenės gyvenimui neįmanoma. Žmonijos istorijoje sistemingai kartojosi ciklai, kai visuomenė atsidūrė aklavietėje: pasensta technologijos ir gamybos organizavimas, senka turimi gamtos ištekliai, tarp žmonių kaupiasi prieštaravimai – valdžia nustoja teisinti savo paskyrimą. Todėl buvo suprasta – valdžia yra gebėjimas keistis. Pokyčių troškimas atsirado tada, kai visuomenė suvokė (žinoma, per konkrečius dominuojančių Smegenų genotipų atstovus) savo moralinę, materialinę ir intelektualinę krizę. Atsakomybę už pokyčius prisiėmė žmonės, psichologiškai linkę burtis į partijos vardą gavusius politinius darinius. Politinės partijos buvo ir šiandien tebėra natūralios valdžios modelių kūrėjos ir konkuruoja tarpusavyje, kaip, pavyzdžiui, orlaivių ar muilo gamybos įmonės, teišsmirdamos tik tuo, kad vartotojas gali rinktis muilo rūšį, bet NE GALI išvengti paklusnumo tai valdžios sistemai, kuri laimėjo. Per partijas, kaip vieninteles ir unikalias struktūras, buvo realizuojamos funkcijos ir galios «projektuoti» valdžios mechanizmus, juos gaminti ir eksploatuoti. Visa tai buvo daroma sukurtos valstybės rėmuose. Gorkis perspėjo: «Nėra nuodų labiau bjaurių, nei valdžią žmonėms. Mes turime atsiminti tai, kad valdžia mūsų nenunuodytų, paversdama mus kanibalais, dar baisesniais už tuos, su kuriais kovojome visą gyvenimą». Tačiau šūkiai niekada negali palaužti gamtos. Jei valstybė – nebiologinė gyvybės forma, ji eina į savo gerovę. Jei žmogus taip pat gyvenimas, jis taip pat eina į savo gerovę. Ir atsidūręs valstybės valdžioje, jis mano, kad į gera eiti NE TEN, kur jam idėja nurodo, o kur valstybė įsako. Visi šie procesai aiškiai matomi SSRS istorijoje. Partija pradėjo kovą dėl valdžios, siekdama pakinkyti valstybę savo idėjai. Praktiškai išėjo visiškai priešingai – VALSTYBĖ PAKINKĖ PARTIJĄ ir privertė «arti» savo tikslams. Žmonės buvo kaip musės tinkle. Jie arba dirbo vorui – valstybei, arba voras juos žudė ir rijo. Iškalbinga šia prasme formulė, kurią ištaria kareivis, kai jis gauna apdovanojimą viena ar kita forma. Pradžioje partijos nariai (bolševikai) sakė: « Tarnauju darbo žmonėms!». Ir galiausiai jie evoliucionavo į «Tarnauju Sovietų Sąjungai!», kas šiandien ir transformuota į – « Tarnauju Rusijai!». Šiame pokytyje – GILI PRASMĖ. Pirmoje frazėje žmonės – komunizmo simbolis. Tarnauju žmonėms – tarnauju idėjai. O naujajame – «Tarnauju Sovietų Sąjungai» skamba aiškiai – TARNAUJU VALSTYBEI. Tiesą sakant, pavadino daiktus savo vardu – atpažino savininką. Taip vyko pertvarka ir ugningieji partiniai revoliucionieriai virto valstybės mašinos sraigteliais – valstybės tarnautojais. Ant tribūnos jie vis dar, net kiek garsiau ir patetiškiau, sakė, kad jų tikslas – komunizmas, o šiandien tai – «demokratija» ir visų lygybė prieš «įstatymą!». Idėjos išsekimas pakeitė personalo sudėtį. Partiją prisipildė žmonių, iš tribūnų nešinų atsidavimo idėjai, tačiau iš tikrųjų jų tikslas – išlaikyti valdžią. «Partija siekia valdžios tik dėl savęs». Šiandien tikslas, dėl kurio viskas buvo pradėta, dingsta iš akių ir toliau tribūnos dabar nejuda. Dabar ji visa pasipuošusi, nuo galvos iki kojų pakabinta gražiais šūkiais ir sėdi garbingoje vietoje raudoname kampe. Pagimdyta nauja atmosfera kurioje veši pridedamos idėjiniam vakuumui ligos – apgaulė ir veidmainystė ir, kaip to pasekmė, – korupcija ir šiogerystė. «Iš jų vaisių jūs juos pažinsite» (Mt. 7–20).
4.Plutokratija – galingųjų valdžia prieš neturinčius. Viešosios nuomonės specifika privertė plutokratiją NE PIKTNAUDŽIAUTI pretenzijomis į politinę valdžią, ir todėl ji turi netiesioginį pobūdį. Šiaip ar taip, plutokratijos valdžia ir šiandien menkai, retai ir nenoriai nušviečiama studijose ir publikacijose. Šioje sistemoje valdžia – tai mainų resursas. Valdžia metaforiškai apibrėžiama kaip gebėjimas tam tikrus išteklius paversti įtaka tarpusavyje susijusių dalykų sistemoje. Taip suprantama valdžia yra subjekto gebėjimas realizuoti savo interesus sistemos rėmuose, nepaisant kitų subjektų pasipriešinimo. Tam yra pakankamai įrankių: 1) bet kokios rūšies veiklos apribojimas, jei ribiniai kaštai yra didesni už ribines pajamas, 2) ribinės pajamos – papildoma išmoka, gauta dėl tikėtinų nuostolių, 3) manipuliavimas nedarbo ir infliacijos santykiu, 4) informacijos gavimas iki tol, kol numatomas ribinis pelnas iš to bus didesnis už numatomas ribines išlaidas, 5) reguliavimas darbo užmokesčio ir užimtumo santykio, 6) tarpusavio prisiderinimas  pasiūlos ir paklausos, 7) pirkimas ir pardavimas rizikos, 8) valdymas santykio kainų ir bendrojo nacionalinio produkto. Plutokratijos įtakos instrumentų politikai, o reiškia, ir valdžios mechanizmams, visiškai pakanka. Tam tikromis aplinkybėmis dalis plutokratijos valdžios gana sėkmingai iškeičiama į dalį politinės valdžios.
5.Raitokratija – rašytojų valdžia prieš skaitytojus. «Rašytojai» – tai visi tie, kurie kuria informaciją bet kokia forma: tekstine, vaizdine, garsine, kompiuterine ir pan. Labai maža dalis žinių, lemiančių žmogaus politinį elgesį, atsiranda kiekviename žmoguje iš asmeninės patirties, bendravimo ir pan. Net pati intymiausia ir atviriausia informacija, kuria didžiuojasi «skaitantieji», praktiškai visada kažkada tai buvo sudaryta ir paskelbta vieno iš raitokratų, apie ką  NE ŽINO arba NE ĮTARIA jų savininkas, nes ši informacija buvo duodama «iš išorės» per konkrečius Smegenų genotipo atstovus dėl to meto sprendžiamų užduočių. Net aukščiausios politinės valdžios valdovų elgesį lėmė raitokratijos darbas, nes jie yra suvokimo organai ir visuomenės atminties saugotojai. Pavyzdžiui, jei visuomenės politiniame gyvenime vyko kokie nors įvykiai, pavadinkime juos: 1, a, 2, b, 3, c, 4, d, 5, e .., tai įsimenant, atgaminant gali atsirasti nevalingų ar savavališkų klaidų. Klaidos gali būti kelių tipų: 1) amnezija – kai kurie įvykiai išnyksta iš raitokratų tekstų, praleidžiami arba pamirštami, 2) inversijos – pažeidžiama įvykių seka, 3) perseveracija – pasikartoja kai kurie įvykiai, kurių realybėje nebuvo, 4) kontaminacija – kitu laiku ir kitose vietose įvykę įvykiai susimaišo su kitais žmonėmis, 5) reminiscencijos – pašaliniai įvykiai įpinami į faktiškai įvykusių įvykių seką, 6 ) konfabuliacijos – išvardyti įvykiai, kurie niekada neįvyko, vietoj tų kurie iš tikrųjų vyko. Tuo pačiu metu informacija gramatiškai, stilistiškai ir logiškai visada atrodo gana tikėtina. Visų politinių lyderių problemos buvo susijusios su įvairiomis valingomis ar nevalingomis raitokratų psichologinėmis klaidomis.
6.Autokratija – stipriųjų valdžia prieš silpnuosius. Valdžia, viena vertus, ir pavaldumas, kita vertus – jokiu būdu nebūtinai yra pasekmės bet kokio smurto, vienos asmenybės slopinimo kitos. Sudėtingoje žmogaus prigimtyje yra NEABEJOTINA IEŠKA valdžios ant savęs, kuriai jis galėtų paklusti. Tai vienas iš pagrindinių Senosios valdymo Sistemos laimėjimų, kuris buvo «išdirbtas» daugiau nei du tūkstančius metų visose sukurtų Smegenų genotipų kategorijose ir išreiškiamas kaip moralinės gravitacijos jėga, poreikis vienos sielos kitai, sujungiantis žmones į visuomenę. Ji verčia žmogaus aplinkoje ieškoti žmogaus, kurio klausyti, kuriuo vadovautis. Valdžios faktas visai neišvengiamai yra tiesioginė žmogaus psichinės prigimties pasekmė. Analizuojame autokratinės valdžios faktus, pavyzdžiui, Cezario valdžia, kuris kalbėjo iš tribūnos: «Mano tetos Julijos šeima, iš vienos pusės, kilsta iš karalių, iš kitos – iš nemirtingų dievų …» ir t.t. Istorikų liudijimu po Julijaus Cezario mirtis, jis buvo įtrauktas į eilę  dievų NE TIK anot tų, kurie jam suteikė šią garbę, bet ir pagal vidinį žmonių įsitikinimą. Rusijoje žinomas „Ivano Rūsčiojo mokymas“, pagal kurį karališkoji valdžia suteikiama skatinti gėrį ir bausti už blogį. Karališkosios valdžios negali apriboti nei viešąją valdžia, nei aristokratija. Karaliaus atsakomybė – prieš dievą. Žemėje gi, prieš savo pavaldinius, karalius NE DUODA ataskaitos. Petras Didysis pakartojo šiuos principus: «Jo Didenybė yra autokratinis monarchas, kuris niekam pasaulyje neturi atsakyti į savo reikalus, bet turi galią ir valdžią». Valdžia – žmogaus atributas ir neegzistuoja be nešėjo. Kiekvienas žmogus iš pradžių yra apdovanotas dviem susijusiomis, bet ne tapačiomis aistrom – valdžios ir šlovės troškimu. Abi aistros nepasotinamos ir begalinės. Ypač tai išryškėjo paskutiniame Smegenų genotipų vystymosi etape, kuris NE            BUVO UŽBAIGTAS  Senosios valdymo sistemos rėmuose. Mano nuomone, «žmogiškasis motyvas» turėtų būti įtrauktas į visuomenės raidos priežastinių dėsnių tyrimą, kad būtų galima suprasti viską, kas vyko anksčiau ir vyksta šiandien.
7.Technokratija – valdžia mokančių prieš nemokančius. Atrodytų kad, tolimi nuo politikos ir valdžios, konstruktoriai technikai, pramonės technologai turi savo interesą politinėje valdžioje, be kurios sustoja darbas įvaldant naujas energijos rūšis, išgaunant naujas medžiagas ir pan. Visa mums žinoma žmonijos istorija rodo, kad be technokratų NE LAIMIMI karai,  NE KONTROLIUOJASI  žmonių  masių  elgesys, NE IŠLIEKA karaliaujančios dinastijos. Technokratai kažkada užtikrino Europos politinės valdžios išplitimą į likusį pasaulį, išradę ir tobulindami šautuvą – nuo ​​XIV amžiaus balisterio iki XV amžiaus muškietos, iki sutrumpinto XIX amžiaus šautuvo, iki užrakto užtaiso šautuvo XIX amžiaus pabaigos ir, galiausiai, iki šiuolaikinio automatinio šautuvo XX amžiaus. Dabar, politikam be technokratų NE SPRĘSTI Žemės gyventojų gyvybės palaikymo problemos, kuri 1900 m. sudarė 1630 mln. žmonių, 1985 m. – 4840 mln. žmonių, 1989 m. – 5162 mln. žmonių. Ir mūsų laikais (2022 m.) beveik 8000 (7920) mln. Žmonių. Neaišku, kaip, atsižvelgiant į tai, padidinti energijos suvartojimą ir žaliavų gavybą 30–40 kartų? Kritiniais istorijos momentais politinė valdžia be technokratų paramos tapo nykstančia. Lengva prezidento Eizenhauerio ranka technokratus imta vadinti karinio-pramoninio komplekso (KPK) atstovais, ir niekas NE TURI iliuzijos dėl jų susidomėjimo valdžia. Tačiau nuo Eizenhauerio laikų technokratai yra įvaldę ne tik daug «ne geležinių», bet tiesiogine prasme organinių technologijų, nuo kurių priklauso bet kokio politinio režimo egzistavimas: chemijos, fizikos, biologijos, genetikos, psichologijos, kompiuterių srityse.  Mes savo akimis įsitikinsime po priėmimo, kaip atsaką į veiksmus Ukrainoje, valstybių sprendimo nebetiekti komponentų beveik visoms gyvybiškai svarbioms technologijoms, «Rusijoje gaminamoms», bet tik SĄSKAITA  tų pačių komponentų. Technokratams visiškai tinka teiginys, kad valdžia egzistuoja pačioje žmogaus prigimtyje ir gali būti derinama su valdžia gamtai ir nežmogiškoms gyvybės formoms.
8.Biurokratija – įgaliotųjų valdžia prieš neįgaliotus. Apie tai dažniausiai rašoma kaip apie socialinio gyvenimo reiškinį, atkirstą nuo žmonių ir realizuojantį jiems svetimą valdymo sistemą. Personaliai – tai profesionali vadybininkų klasė. Rusų mokslininkas L. A. Tikhomirov (1890 m.) manė, kad Petras padarė esminę klaidąNE PARŪPINĘS sąjungos aukščiausios valdžios ir nacijos, ir pajungė visą naciją ne sau, o valdininkams. Chicherin G.V. (RSFSR ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras) savo laiku pabrėžė, kad iš patogaus valdžios įrankio jis gali virsti nepriklausoma institucija, turinčia savo interesų. Jau tuo metu išvardijamos keturios pagrindinės neigiamos biurokratijos savybės: 1) ji svarsto reikalą savo pareigų požiūriu; 2) ji nuolat rūpinasi tuo, kad kiekvienu atveju nukrypti atsakomybę nuo savęs; 3) ji puikiai sugalvoja būdus, kaip apeiti įstatymus ir kitus teisės aktus; 4) ji nukreipia savo gebėjimus į reikalų pusę, priklausomai nuo besikeičiančių viršininkų skonių. Šiuolaikinis istorinio samprotavimo paaiškinimas apie biurokratijos pavojus ir naudą pateikiamas taip – «valdžia – tarp personalinė kategorija». Bet kurioje didelėje organizacijoje, kur lyderis turi žymią valdžią, yra MAŽIAU MATOMIEJI žmonės, kurie gali daryti įtaką lyderiams asmeniniais metodais. Šioje valdžios veikimo srityje svarbus individualus valdžios aspektas: valdžia individui ir individo valdžia. Pirmoji atliekama skatinant ir baudžiant, įtakojant žmogaus protą, kad jis susiformuotų reikiamą nuomonę ir susikurtų jame tam tikrus įpročius. Tai vadinama «nuoga valdžia». Antrasis turi platesnį veiksmų spektrą ir apima, pirma, valdžią kitiems žmonėms, kurios pasiekimą lemia žmogaus valdžios ir šlovės siekiai, jo psichologinės savybės, antra, valdžia gamtai, nežmogiškoms gyvybės formoms». Jei valdžios sistemoje yra visų sluoksnių, gyventojų grupių interesų atstovavimas, tai byloja, kad politika yra visos žmonių reikalas, o valdžia iš tikrųjų yra tyčinių veiksmų gamyba.  Tačiau tai toli gražu NE TAIP ir ypač šiandien. Valdžia taip užvaldė žmogaus laiką ir erdvę (atranka, mokymas, priežiūra, rinkimai, atestavimas, egzaminas, mokymas, gyvenamosios vietos, darbo, pajamų registravimas ir kt.), kad galima teigti, jog valdžia gali būti lokalizuota vienoje vietoje, apibrėžti jį kaip «išorinį priešą» ir pasiūlyti «revoliucines priemones» kovai su ja – būtų istorinė provokacija.

Psichologinė valdžios prigimtis šiandien tokia, kad valdžios subjektas (taip pat ir objektas) gyvena sąlygomis tuo pat metu ir abipusių įtakų į jį įvairiapusių jo faktorių. Pavyzdžiui, žmogaus fizinę būseną vienu metu lemia atmosferos slėgis, magnetinių laukų aktyvumas, lauko temperatūra, apšvietimo intensyvumas ir kt.. Panašiai ir politinę žmogaus būseną lemia visa įtakų sistema. Tuo pat metu žmogus yra biurokratijos, scientokratijos, raitokratijos, plutokratijos ir t.t. valdžios lauke, kuri yra vientisa sistema. Viduje šios sistemos nuolat vyksta jos sudedamųjų dalių sąveika. Kartu sugyvenantys, valdžios turėtojai įeina į SKIRTINGUS SANTYKIUS, plintančia nuo bandymų abipusio sunaikinimo iki bandymo susilieti. Pirmajam santykiui atitinka hegemonizmo politika, antrajam – votumo politiką, trečiajam – blokų politiką, ketvirtajam – konsensuso politiką, penktajam – opozicijos politiką. Tuo pačiu metu atsiranda keturiasdešimt (!) variantų politinių santykių tarp partnerių, darančių įtaką sąmonei (veiklumui, darbui, kūrybai, elgesiui, veiklai) valdžios objektų. Visa tai ir yra automotoriškumas veiklos, Senosios valdymo sistemos, kurios jau nebėra. Tačiau dar kartą noriu pabrėžti – tam, kad suprasti, kaip kurti naują – reikia suprasti konstrukcijoje, kas buvo ir kas toliau veikia:

1.Hegemonizmo funkcija – primetimas politinių pažiūrų, nuostatų į įstatymus ir valdžios mechanizmus vieno valdžios turėtojo kitam. Jis įmanomas santykiuose tarp žmonių, politinių ir organizacijų bei socialinių judėjimų, tautų ir valstybių. Hegemonizmo politika slypi tame, kad vienas valdžios turėtojas bando padaryti taip, kad viena vertus, kiti valdžios turėtojai skirtųsi vienas nuo kito, o kita vertus, suvesti tuos skirtumus į skirtingus būdus tvirtinimo vieno ir to pačio. Psichologiškai tai reiškia, kad valdžios nešėjas, pretenduojantis į hegemoniškus santykius su partneriais įtakojančiais Į SĄMONĘ žmonių, siūlo jiems judėti to paties tikslo link, tačiau leidžia tam naudoti skirtingas priemones. Hegemonija remiasi į PSICHOLOGIJĄ VERTIMO – į organizavimą greitą ir tikslų vykdymą stereotipinių partnerių veiksmų, remiantis tradicijomis, chartijomis ir kitais elgesio standartais. Prievartos tikslas yra besąlygiškas dominuojančios valdžios turėtojo nurodymų vykdymas. Prievartos technika nukreipta nedelsiant uždrausti nepageidaujamus veiksmus ir nurodyti vienintelį leistiną valdžios objekto elgesį. Prievarta veiksminga tuo atveju, jei partneriai yra vienodai saistomi atsakomybės prieš įstatymą už veiksmų įvykdyti, kuriuos viena šalis privalo atlikti, o kita šalis vienodai įsipareigoja pasiekti, kad jie būtų įvykdyti.
2.Votumo funkcija – siekimas sprendimo, nuomonės, gautos rezultate balsavimo įvairiomis formomis (biuletenio įmetimas, mygtukų paspaudimas, rankų pakėlimas, pritarimo šūksniai, agitacija spaudoje, aktyvia veikla, savanoriška mobilizacija ir kt.) Santykiai PASITIKĖJIMO ARBA NEPASITIKĖJIMO atsiranda santykiuose tarp valdžios turėtojų. Jie gali būti apiforminti oficialiai (pasitikėjimas Vyriausybe) arba turėti neoficialų pobūdį (mitingų, demonstracijų banga). Votumas atveda į atsisakymą nuo politinės kovos dėl ypatingų lyderio savybių pripažinimo ar nepriekaištingų vieno iš valdžios turėtojų veiksmų. Šiuo atveju tarp valdžios turėtojų užsimezga pavaldumo santykiai. Psichologiškai votumas remiasi mechanizmais sugestinės įtakos valdžios nešėjo – nekontroliuojamų iš partnerių pusės įtaka per asmeninį bendravimą, derybas, žiniasklaidą į sistemą jų suvokimo, emocijų, politinės tikrovės supratimo ir elgesio. Naudojamas pasiruošimas kitų valdžios turėtojų stoti į poziciją įsivertinimo savo jausmų, suvokimo, idėjų, minčių. Naudojami jausmai, nuotaikos, emocijos kitų valdžios nešėjų. Įtaigos esme yra naudingumas partneriams vadovautis pretendento siūlymais votumui, kuris ne duoda partneriams pagrindo prieštaravimams, kritikai. Pretendentas votumui jokiu būdu NE REIKALAUJA, kad jam reikalingas sprendimas būtų nedelsiant įvykdytas.
3.Blokavimo funkcija – susitarimo siekimas, suvienijimas valdžios turėtojų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų bendriems veiksmams, bendriems politiniams tikslams. Dėl įvairių priežasčių valdžios turėtojai yra priversti jungtis į blokus, siekdami sukurti jėgų persvarą kovoje dėl visiškos valdžios. Blokas – laikinas reiškinys ir egzistuoja tik tol, kol pasiekiamas tarpinis tikslas – atremti priešingą valdžios turėtoją. Blokas gali būti sukurtas, kai susikerta kelių valdžios turėtojų tikslai ir uždaviniai. Susikirtimas, griežtai tariant, – loginė operacija, kurios rezultate gaunama nauja daugybė iš visų tų ir tik tų elementų, kurie priklauso susikertančioms daugybėms. Bendrų vertybių reikalavimas daro bloko sukūrimą politikoje GANA SUDĖTINGU REIKALU. Istorija saugo daugybę pavyzdžių keisto valstybių, politinių jėgų derinio įvairiuose blokuose. Psichologiškai bloko politika remiasi įtikinėjimo psichologija – kryptingu ir sistemingu bloko partnerių paruošimu atlikti tam tikrus vaidmenis politinėje sistemoje. Abipusio įtikinėjimo tikslas yra formavimas tarp partnerių fiksuoto moralinio nusistatymo į jų atsakomybę ir dalyvavimą siekiant konkretaus politinio tikslo. Įtikinėjimo įgyvendinimo sąlyga yra TEIGIAMI SANTYKIAI tarp valdžios turėtojų. Geros valios santykius turėtų lydėti autoritetas ir abipusė pagarba tarp bloko partnerių. Įtikinėjimo esmė yra užduoties reikšmė, kuri vienodai tenka visiems valdžios turėtojams.
4.Konsensuso funkcija – rengimas ir sprendimų priėmimas, dokumentų, kuriuose svarstoma nuostata NE DEDAMA į balsavimą, o priimama suderinimu. Po suderinimu suprantama situacija, prie kurios dalyvaujantys derybose valdžios turėtojai, net jei ir NE SUTINKA su ta ar kita nuostata, vis dėlto NE PRIEKAIŠTAUJA prieš priimant sprendimą kaip visumą. Konsensuso pagrinde – sutikimas, vieningumas, atsirandantis, kai tarp valdžios turėtojų yra panašios orientacijos. Griežtą konsensuso apibūdinimą galima redukuoti į išorinio santykio apibūdinimą, kuriame valdžios turėtojų pozicijų santykiai visiškai išskiria vienas kitą, tačiau kartu jie neatspindi visų politinės tikrovės aspektų. Valdžios turėtojai gali atsidurti pozicijoje absoliutaus politinių pozicijų nesuderinamumo, ir jei jų atstovai turės pakankamai proto, kultūros, išsilavinimo, jie sutiks, kad RA atstovai kažko absoliutaus, Dievo pavyzdžiui. Suvokimas laikino, lokalaus, trumpalaikio pobūdžio jų politinių veiksmų fone grandiozinės žmonijos istorijos skatino ieškoti konsensuso. Psichologiškai konsensusas turi pagrinde įrodymą – atvedimo elgesio valdžios turėtojų atitinkamai su tikrove, remiantis faktais, kuriuose atsispindi dėsningumai valdžios ir politikos. Sąlyga įrodinėjimo įgyvendinimo yra naudojimas PATIKIMOS INFORMACIJOS, nepaneigiamos logiškai ir faktiškai. Įrodymas įmanomas, jei dialogas vyksta intelektualiai diskutuojant šiuo klausimu, nepereinant prie emocinio spaudimo metodų. Nė vienas iš oponentų nieko NE DRAUDŽIA savo partneriams ir NE REIKALAUJA ką nors nedelsiant padaryti. Kiekvienas priešininkas pats nusprendžia dėl konsensuso ir gali apie tai pranešti po kurio laiko. Tai pati sudėtingiausia psichologinė technologija, reikalaujanti labai aukštų somatinių, psichologinių ir intelektualinių kondicijų dalyviams.
5.Opozicionavimo funkcija – a) priešpastatoma savo politika kitai politikai; b) pasisakymas prieš daugumos nuomonę ar vyraujančią nuomonę įstatymų leidybos, partijos ir kitose struktūrose. Opozicija išskiriama kaip nuosaiki, radikali, lojali (pasiruošusi valdžios susitarimui ir palaikymui), konstruktyvi (formuluojanti prasmingus, dalykinius pasiūlymus), destruktyvi (naikinanti). Opozicija nagrinėjama prieštaringų sprendimų santykių požiūriu. Kartu šie sprendimai NE GALI būkite nei teisingi, nei klaidingi, iš dviejų prieštaraujančių teiginių vienas ir tik vienas yra teisingas, o kitas būtinai klaidingas. Akivaizdu, kad tokia situacija gali susiklostyti tarp valdžios turėtojų, reikalaujančių savo konstrukcijos vientiso mechanizmo politinės valdžios. Kadangi svarstoma valdžios sistema, tai kraštutiniu atveju vienas kitam opozicijoje gali atsidurti visi valdžios turėtojai, tačiau dažniausiai opozicijoje yra vienas, du ir pan. valdžios turėtojai. Opozicija plačiai naudoja partnerių būsenos keitimo psichologiją – kompleksinį psichologinių priemonių panaudojimą, siekiant pašalinti ar susilpninti nepageidaujamą partnerio požiūrį į save ir savo pasiūlymus. Dažniausiai tai pasiekiama būsena, panašia į «transo» fenomeną jo nemedicininėje versijoje – dėl indukcijos reiškinio (psichinės infekcijos perpildytose vietose ar vykstant politinėms diskusijoms). Pagrindinė oponentų pakitusios sąmonės pasiekimo idėja yra ta, kad žmones valdo «pasiekimų įvaizdžiai» – teigiami jų pačių ateities vaizdai. Šie vaizdai yra labai stabilūs, tačiau su tam tikru poveikiu juos galima pakeisti. Valdžios turėtojas sukuria psichologinę būseną, kurioje partneris jaučia norą kurti naujus pasiekimų įvaizdžius, naudingus valdžios turėtojui. Jam tuo pačiu metu svarbu sumažinti partnerio pasipriešinimą, NE REMTIS į svetimas jiems įdėjas. Valdžios turėtojas naudoja įvesti į transą medžiagą, IŠKREIPIANTĮ SUVOKIMĄ laiko (siužetas su nemaloniais ir maloniais pergyvenimais), amžiaus regresiją (grįžimas į istoriją), teksto skaitymą „sau“ (neigiamos vizijos), pasakojimą apie nesamus pojūčius (teigiamos vizijos) ir t.t. Tai ir dabar dar naudojama procese konfrontacijos valdžios Ukrainos ir Rusijos visuose įmanomuose informacijos šaltiniuose, įtakojančius abiejų pusių atstovus. Sisteminis valdžios aprašymas rėmuose jos praktinio naikinimo būtent per tuos, kurie pastaruoju metu ją taip kruopščiai kūrė, ATVĖRĖ NAUJAS PROBLEMAS – tai poreikis psichologinės technologijos, leidžiančios sujungti aštuonis valdžios nešėjus su penkiomis funkcijomis. Kiekvienas valdžios turėtojas vienu metu sąveikauja su visais kitais septyniais partneriais, tam naudodamas visas penkias santykių su jais formas: konsensusas su vienais, blokas su kitais, opozicija su kitais, hegemonizmas su ketvirta, votumas su penktuoju. Iš viso susidaro 40 (!) politinių santykių, kurių kiekvienas reikalauja savo psichologinio sprendimo. Tarkime, partokratija įstojo į bloką su raitokratija ir technokratija, stojo prieš autokratiją, rado sutarimo santykį su scientokratija, pasiekė votumą su biurokratija, demokratija ir plutokratija. Ir panašias užduotis iš savo pusės sprendžia kiti septyni valdžios turėtojai ir taip, kad jų sprendimas sutaptų su partnerių ir priešininkų sprendimu. Užduotis pasirodo ANTIEK SUDĖTINGA, kad politinis sprendimas perauga į aukštosios matematikos uždavinių sprendimą. Kiekviena iš 40 politinių užduočių numato sunkiausią psichologinį sprendimą. Jei valdžios turėtojas dėl kokių nors priežasčių (neprofesionalumo, laiko, išteklių, personalo stokos) praleidžia «neišspręstą» bent vieną ląstelę, tai santykiai joje vis tiek formuojasi nevalingai, o politinis procesas valdžios turėtojui TAMPA NETIKĖTAS IR NEVALDOMAS. Taip gali nutikti ir šių dienų realybėje, tačiau to rezultatas bus ne pačių organizatorių numatymai ir prognozės, o visiškai kitokie rezultatai –nukreipti būtent į galutinį valstybingumo kaip tokio sugriovimą ir visų valdymo principų peržiūrą. Emocijos, kurios apėmė dabar absoliučią daugumą žmonių, čia yra visiškai netinkamos. Svarbu tik vadinamasis vykstančių procesų «tikslingumas». Tačiau ne reikia pamiršti ir turėti omenį, kad istoriškai ir šiandien biurokratija savo santykius su plutokratija kuria ypatingu būdu – per mokesčius, su autokratija – per rangų lentelę, su partokratija – per saugumo tarnybą, su demokratija – per teismų sistemą, su mokslokratija per biudžeto finansavimą, su technokratija – valstybės užsakymas, su raitokratija – cenzūra. Kiekvienu konkrečiu atveju biurokratija yra priversta taikyti tam tikrą psichologinių stimulų rinkinį, kuris sukelia gana aiškias psichologines ir politines partnerių reakcijas. Taikant šį metodą, norint įgyvendinti tai, kas išdėstyta aukščiau, reikalingas aukščiausias profesionalumas, o jo tai šiandien ir PRAKTIŠKAI NĖRA dėl tų procesų, kurie vyksta už žmonių valios ribų. Šis profesionalumas gali ir turėtų prasidėti nuo supratimo politinės valdžios subjekto ir jos objekto. Valdžios paskirtis slypi visuomenės tikslų formavime, suteikiant jai prasmę ir gyvenimo formą. Be šito valdžia niekam būtų nereikalinga. Kas, tiesą sakant, dažnai ir nutinka. Valdžia gaunama įvairiais būdais, bet išlaikoma vienu būdu – dirbk sistemai, sukurtai valstybės rėmuose. Už tai ji dovanoja meduolius, paimdama už tai laiką ir jėgas. Valstybė buvo kuriama Senosios valdymo sistemos rėmuose visų pirmiausia kaip NEBIOLOGINĖ FORMA GYVENIMO, kuri sprendžia pagrindinį klausimą – valdymo klausimą per valdžią specifinių Smegenų genotipų atstovų, sukurtų per tam tikrą laikotarpį. Sukurti du pagrindiniai akidangčiai, tarp kurių buvo patalpinti žmonės, «išėję» į šviesesnę ateitį. Vienas akidangtis – valstybė, ir antras – religija. Kiekviena gyvybė siekia gero. Atitinkamai, atspirties tašku reikia imti valstybės troškimą JOS GĖRIO. Visi kiti jai, valstybei, suprantama kaip medžiaga ar įrankiai. Fundamentaliame lygmenyje šis noras iš pradžių buvo išreikštas savęs išsaugojimu. Siekimo įgyvendinimas išreiškiamas jėgų kaupimu. Kuo stipresnė buvo valstybė, tuo didesnės jos galimybės išsisaugoti pačią save. Silpnuosius išfiltravo evoliucija. Įrankis nustatė taikinio dydį. Jei turite branduolinį ginklą, tai nors persistenk, bet negalite su juo kepti pyragaičių. Branduoliniai ginklai iš anksto nulemia jo savininko taikinio dydį, valstybės – geopolitinį mastą. Panašiai ir su valstybės valdžia – jei nubrėži kryptį visai visuomenei, gali ją nukreipti tik kažko globalaus link. NE GLOBALIAI tiesiog nepavyks, kaip ir su atominės bombos pagalba sodinti agurkus. Jei valdžioje esančių žmonių tikslas yra padidinti vartojimo apimtis, jie NE VALDŽIA valdymo objekto atžvilgiu. Jie tiesiog mandri vertelgos. Tuo nesunku įsitikinti, šiandien stebint įvykius, vykstančius tiek valdžioje, tiek pačioje valstybėje. Tikslas visada pateisina priemones. Skamba ciniškai, tai grynas makiavelizmas, bet kartu tai buvo realybe. Kas perkėlė santykius tarp individų į santykius tarp valstybių, tas ne savo vietoje. Kas NE ĮVERTINO ilgalaikių pasekmių nuo būdo pasiekti tikslą, tas orientuotas į momentinį rezultatą, tas taip pat yra ne savo vietoje. Jis priima sprendimus žmogiškuoju, o ne valstybiniu mastu. Vertybių skalę ir valdžios veiksmų logiką lėmė tik efektyvumas ir mastas. Tokia buvo valdžios prigimtis. Iš pradžių ji buvo orientuota į IŠSAUGOJIMĄ IR STIPRINIMĄ SAVĘS o visai ne dėl žmonių laimės, kaip galvoja tauta. Jeigu valdžia susitelks ne į šalies galios didinimą, o į gyventojų laimę, tokią šalį sutraiškys kaimynai. Šiandien, kai valstybė, atstovaujama jos atstovų iš tribūnos, įtikinėja, kad nori, kad žmonės būtų laimingi, tai daro ne todėl, kad turi tokį tikslą, o todėl, kad tai yra geriausias būdas paskatinti mases judėti teisinga kryptis. Ne viena politinė partija, siekusi valdžios įgyvendinti pasaulėžiūrinę idėją (nepainioti su buitine organizacija, tokia kaip „Žalioji partija“), nė dienos neužsiima idėjos įgyvendinimu. Iš pradžių revoliucionieriai kovojo dėl valdžios, teisingai manydami, kad be išteklių tikslo pasiekti nepavyks. Visos jų jėgos per šį laikotarpį ėjo kovai dėl valdžios. Gavę valdžią, jiems vėl NE iki IDĖJOS. Dabar ją reikia dieną ir naktį išlaikyti. Reikia tik atsipalaiduoti, kaip valdžia pereis oponentams. Tai ne tik revoliucinių vilčių žlugimas, bet ir asmeninė nelaimė – naujieji valdovai dažniausiai įvykdo egzekuciją savo pirmtakams. Ne iš piktos valios jie dažnai net nepažįsta vienas kito asmeniškai. Tai tik žaidimo taisyklės… Yra tik vienas būdas išlaikyti valdžią – stiprinti valstybę visą parą – reiškia spręsti jos politines, ekonomines ir socialines problemas, reaguoti į išorės ir vidaus priešų intrigas, stiprinti sistema visuose frontuose. Štai tai ir buvo visiems suprantantiems pademonstruota rėmuose, pravestos Saugumo Tarybos įrodymui pagrįsti pradėti surengtos Rusijos specialiosios operacijos Ukrainoje pradžią, asmeninėse kalbose tų, kurie vis dar įsivaizduoja save esantys mūsų likimų «valdovai» ir «sprendėjai». Verta kaip orientyrą IMTI IDĖJĄ, o valstybės interesus padėti į antrą vietą, kaip buvo tikri ne tik šios Saugumo Tarybos dalyviai, valstybės struktūra pradės sparčiai silpti. Tada ji bus sutriuškinta išorinių jėgų kartu su šioje valstybėje valdančia partija… Analizuojant tai, kas vyksta, prieini prie išvados, kad reikalinga tam tikra KONTROLĖS INSTITUCIJA, sustatanti visus į savo vietas. Vaizdžiai tariant, mums reikia organizmo su sveika galva, o tai sveiku protu reiškia pripildytą smegenų.

Изображение выглядит как текст, керамические изделия Автоматически созданное описаниеPirmasis naujų gelbėtojų kriterijus, kurio dar nematome aiškiai išreikšto: į jų «galvą» turi prieigą tik smegenų ląstelės. Bet kokios kitos ląstelės, kad ir kokios geros būtų, NE TURI turėti galimybės įsiskverbti į galvą. Šiandien turime ne tik atvirkštinę situaciją, o kai ką blogiau: «galvos» apsimetančiųjų «gelbėtojų» užpildytos ne tik netinkamomis ląstelėmis, 99% jų, šios galvos, užpildytos šiukšlėmis. Tikėtis gelbėtojų su tokiomis «smegenimis» neįmanoma.

Norint įgyvendinti sugalvotą idėją – apsiginti ir išspręsti iškeltus klausimus – būtina sukurti struktūrą, neleidžiančią patekimą visokio kokio šū… ..do į jų galvas. Tai pagrindinė sąlyga, lemianti tolesnę sėkmę. Prielaidas tam sukurti būtent dabar ir šiuo metu vykstančių įvykių. Jei tai nevykdoma, visa kita NE TURI REIKŠMĖS. Idėja – minimum susidedanti šiandien yra gelbėjime nuo katastrofų, kurios gresia artimiausioje ateityje per vykstančius įvykius ir ne tik Rusijoje ir Ukrainoje, bet praktiškai visame pasaulyje. Kadangi mes nematome gelbėtojų (o jie ir patys nemato savęs šiame vaidmenyje), išgelbėjimo idėją galime įgyvendinti tik mes patys. Dar visai neseniai visi galvojo: tokia valstybinė struktūra yra. Šiandien, praėjus laikui ir dabartiniams įvykiams, tapo aišku: rasti optimalios valdymo formos KOLKAS NĖRA GALIMYBĖS. Ne dar vieną utopiją, ignoruojančią žmogiškąsias savybes, žmogiškąjį kapitalą ir išplaukianti iš kažkokių idealių prielaidų, o veikiantį modelį, kuriame atsižvelgiama į visas tikram žmogui būdingas savybes.. Bet šiandien galime teigti: neįmanoma sukurti valdžios formavimosi tvarkos, iškeliant į viršų tik protingus, stiprius ir kilnius žmones. Visų pirma, tai taikoma bet kokiai formai RINKIMŲ VALDŽIOS. Visos formos demokratijos, fašizmo ir komunizmo – tai fantastiška. Jie neveikia dėl tos pačios priežasties, kaip ir amžinasis variklis. Kad amžinasis variklis veiktų, reikia pažeisti fizikos dėsnius. Kad demokratijos principas iš tikrųjų veiktų, turi būti pažeisti žmogaus prigimties dėsniai. Kaip sakė L. Tolstojus — «tik šventi ir sąžiningi žmonės gali rinkti šventuosius ir sąžiningus». Kadangi visuomenė toli gražu iki šventumo, tolesnis dabartinės rinkimų sistemos įgyvendinimas reikš: bet koks aktyvus šūdas (atsiprašau už tiesmukiškumą) gaus galimybę pakilti į viršų. Tai vyksta mūsų akyse pastaruosius 30 metų. Antru žingsniu – siekdamas sustiprinti savo pozicijas, «jis» pradės traukti tapačius, ką mes stebėjome ir esame priversti pripažinti: bet kokio tipo valstybinėse struktūrose, žinomose ir studijuojamose švietimo įstaigose (tai yra visi demokratijos, monarchijos ar tironijos variantai) netobuli visų pirma dėl VALDŽOS FORMAVIMO PRINCIPO. Visi jie turi skyles, pro kurias į valdžią prasiskverbia, švelniai tariant, ne pati geriausia žmogiškoji medžiaga. Vienintelis skirtumas tarp šių valstybės struktūrų yra tas, kad skylės yra skirtingose ​​vietose. Sukurti «ne skylėtą» valstybės modelį šiandienos sąlygomis – nerealu. Kas statys tai ą? Tai kas išplaukia – negali ir nestatys. Jei uždarysite vieną skylę, atsiras kita. Čia kaip su trumpa antklode: kojos uždengtos – galva šalta, galva uždengta – kojos šaltos. Padarysiu tarpinę išvadą, kuri leis suprasti visa tai, kas vyksta, gauti tam tikrų gairių, kaip suprasti, kas vyksta, ramiai ir protingai suvokti, o tolesniuose straipsniuose šią temą pratęsiu išsamiau, remdamasis įvykiai, kurie klostosi prieš mūsų akis ir yra skatinami abiejų pusių informacinio aiškinimo, turinčio tik vieną tikslą – kurį išsakiau šiame straipsnyje ir tikiuosi būti suprastas.

Politinė valdžia, kaip pasireiškimo įrankis valdžios hegemonijos nesąžiningai išsiskyrusios mažumos ir savarankiškai nusistačiusios sau pirmenybę visuomenėje daugumos atžvilgiu, yra visiškas atavizmas visai Žmonijai, kaip lygių žmonių visuomenei, kaip visuomenė visų funkcijų komponentų nuo kiekvieno ir kiekvienam. Reikėtų būtinai ir nedelsiant PRIPAŽINTI VISIEMS VEIKĖJAMS, siekiantiems valdžios praeityje ir kurie dabar siekia, net nesuprasdami, kas gi yra ta valdžia, –kad būtent politinė valdžia savo buvusiame įsikūnijime buvo PAGRINDINIU ŠALTINIU socialinės neteisybės kūrimo, kad ir kokiais šūkiais jis buvo NE PRISIDENGUSI. Tai liečia net socializmo laikotarpį Rusijoje ar Kinijoje, nes visi žino ir prisimena, kad tarp komunistų, kurie kovojo už «visų tautų lygybę ir brolybę», buvo «ypač raudoni partijos bilietai». Būtent politinė valdžia visoje savo praeities įsikūnijimų įvairove, kad ir kaip jie būtų vadinami ir kokius tikslus emociškai neišrėkavo – jie buvo ideologai ir organizatoriai VISIŠKO EGOIZMO visos visuomenės, pasiekiantys savo vyraujančią socialinę padėtį jėga, naudojant tuo pačiu VISĄ NEGATYVĄ SMURTO to meto daugumai. To pobūdis šiandien atskleidžiamas per pagrindinę jo savybę SĄMONINGĄ PASIRINKIMĄ. Jei pasirinkimo nėra, tai kas tik norite tik ne jūsų asmeninis pasirinkimas. Galima pasirinkti, jei tas kuris renkasi turi apie tai žinių. Be žinių pasirinkimas neįmanomas. Manipuliavimo technologijomis, psichologiniu ir fiziniu smurtu žmogus gali būti paskatintas imtis veiksmų, kurie atrodo kaip laisvas ir sąmoningas pasirinkimas. Bet jei žiūrėti ne į išorę, o į esmę, jis nesirenka. Jis – marionetė, kurios veiksmai netelpa į sąvoką «sąmoningas pasirinkimas». Reiškia, žmogus, NE TURINTIS žiniomis negali pasirinkti? TAIP, NE GALI. Vienintelis dalykas, kuriuo jis gali būti, – manipuliavimo objektu. Kad jis galėtų pasirinkti, jam REIKIA DUOTI ŽINIŲ. Nėra žinių – nėra pasirinkimo. Nėra pasirinkimo – nėra supratimo apie tai, kas vyksta, ir šiandienos savo lemties. Viskas, kas vyksta šiandien, taip intensyviai įgyvendinama per įvykius, susijusius su Ukraina ir beveik visų valstybių bei jų valdžios struktūrų reakciją į tai, visiškai pakeičia požiūrį ir ankstesnį supratimą apie vertybių tiesą, jų vaidmenį ir funkciją. Tai savo ruožtu pakeis šiuo metu esamo pakaitalo tikro ir konvertuojamo materialinę esmę, dėl ko BUS KARDINALUS PAKEITIMAS funkcijų ne tik pinigų, bet ir viso šiuo metu dominuojančio finansų institucijų komplekso bei pačios finansų sistemos. Ji, kaip esminis viso ekonominio mechanizmo pagrindas, patirs ne tik struktūrinius, bet ir funkcinius pokyčius. Tai nepriklauso nuo valios ir noro dabartinių jos organizatorių ir vadovų taip pat, kaip ir nepriklauso rezultatas prasidėjusio proceso, susieto su viskuo tuo, kas tariamai vyksta karinių operacijų rėmuose, (nesvarbu, ką jis vadinamas spaudoje ir kaip jis pristatomas visuomenei) tarp Rusijos ir Ukrainos. Jų inertinės automotorinės valdžios funkcijos greitai ištirps ir nepastebimai ir nejuntamai jiems. Finansų ir ekonomikos krizės nėra, krizė – visose šiandieninio «valstybiškumo» ir visų su ja susijusių procesų sferose. Senos programos procesai baigti ir DAUGIAU NE VALDOMI. Bet kokie bandymai neprograminių naujų veiksmų, siekiant išsaugoti seną, bus stipriai stabdomi Sistemos ir jau stabdomi per «nunulinimą» galimybių Smegenų genotipų atstovų, sukurtų kaip dominuojančių Senosios Sistemos rėmuose. Reikalingumo pateikti kokius nors įrodymus šito, nėra, jų pakanka šiai dienai. Tegu įrodo pats sau – nenorintis žinoti ir NE ĮTIKĖJĘS. Toks jo likimas. Žodžiu, labai sparčiai pradėjo ryškėti visos mūsų būties būdo ir formos pokyčiai.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев) 01.03.2022 г.

.

.

1 Per ilgus šimtmečius susiformavusi viršnacionalinio visuomenės valdymo sistema apibrėžiama kaip ypatinga galios – konceptualios galios rūšis. Koncepcinė galia – tai galia žmonių, gebančių generuoti visuomenėje socialinius procesus, apimančius visuomenės gyvenimą daugelį kartų ir vykstančius pagal sukurtą koncepciją, be to, tai yra ir koncepcijos (plano ar idėjų sistemos) galia. ), kuria visuomenė gyvena, virš masinės visuomenės sąmonės.

.

2 Paul Michel Foucault buvo prancūzų filosofas, kultūros teoretikas ir istorikas. Jis sukūrė pirmąją psichoanalizės katedrą Prancūzijoje, vadovavo minties sistemų istorijos katedrai. Dirbo Prancūzijos kultūros atstovybėse Švedijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vienas žymiausių antipsichiatrijos atstovų. Foucault knygos apie socialinius mokslus, mediciną, kalėjimus, beprotybę ir seksualumą padarė jį vienu įtakingiausių XX amžiaus mąstytojų.

.

3 Blinders ( akies gaubtai , skydai ) – specialios lėkštelės, dėvimos ant žirgo snukio, uždengiančios jo vaizdą iš šonų. Naudojamas apriboti arklio regėjimo lauką, kad arklio neblaškytų pašaliniai objektai, esantys kelio šonuose.

.

4 Pakaitalas (iš lot . substitutio – pakeitimas) – pakeičiama prekė (keičiama prekė, pakaitalas) – prekė (arba paslauga), kurios vieno iš jų kainos ir kitos paklausos yra tiesioginis ryšys, tai yra vienų prekių (paslaugų) kainos sumažėjimas (padidėjimas) sukelia kitų paklausos sumažėjimą (padidėjimą).

.