Gelbėjimas gelbėtojų (32 serija 369) Vaizdinys

Kaip lengvai žmonės patiki vaizdiniu,

išoriniu apvalkalu, kurį taip paprasta sukurti…

Ar žinote, kas paprastai stato gražiausius fasadus? 

Tie, pas ką po šiuo fasadu slepiasi labai tamsios paslaptys…

O žavingiausia – kai šie žmonės su fasadu patys pradeda tikėti,

kad myli jį, o ne susikurtą vaizdinį.

.

Esame įpratę manyti, kad pagrindinė smegenų funkcija yra mąstymas. Dažnai girdime, kad «smegenys reikalingos tam, kad galvoti…». Be to, pastaruoju metu labai populiari mintis, kad «realybė, kurią stebime, yra mūsų smegenų produktas ir priklauso nuo mūsų mąstymo». Ar taip yra iš tikrųjų? Žmogus – vienintelė būtybė, turinti išsivysčiusias smegenis, ir pagrindinė jų funkcija yra sukurti objektyvų tikrovės vaizdinį (sukurti vaizdą bet ko) ir fizinių pojūčių, paremtų «signalais» iš įvairių kūno organų. Tas pasaulio modelis, kurį mes žinome, – tai mūsų smegenų darbo rezultatas, kurios «bando» sukurti šį modelį MAKSIMALIAI OBJEKTYVŲ. Ir viskas, ką mes matome, girdime, liečiame, jaučiame, – yra pati išsamiausia ir objektyviausia informacija, kurią tik mūsų smegenys gali gauti. Šis tikrovės modelis susiformuoja automatiškai, dar pojūčių ir jausmų lygmenyje, t. y., iki tol, kai mes ką nors pagalvojome ir neįjungėme logikos, dar neišmokome kalbėti. Tuo remiantis sukuriamas vaizdinys to, ką norime pažinti arba kam norime rasti tinkamą sprendimą. Loginis mąstymas – tai daug vėlesnis antstatas, kuris atsirado pas žmogų tam, kad priimtų sprendimus ir planuotų veiklą. Jis NE DALYVAUJA kuriant pasaulio vaizdinį! Maža to, jis ribotas smegenų sukurto vaizdo, tais pojūčiais, kurie mums prieinami. Tačiau kuriant vaizdinį kažko – loginis mąstymas vaidina raktinį vaidmenį, nes logika reikalinga tik dėl to, kad spręsti praktines problemas ir priimant teisingus sprendimus! Ji NE SUKURTA «objektyvios tikrovės pažinimui». O kai žmogus bando panaudoti logiką ne pagal paskirtį ir jos pagalba susikurti «objektyvų pasaulio vaizdinį», apeidamas tuos duomenis, kurie prieinami jo pojūčiams, tai jis pradeda prisigalvoti įvairių keistų teorijų, tokių kaip juodosios skylės, pomirtinis gyvenimas arba gyvenimas Marse. Visa tai veda prie tikrovės pakeitimo jos teoriniais modeliais ir daro elgesį neadekvačiu, pernelyg sudėtingu, nenuspėjamu. Tai yra nesveiko mąstymo požymis, atsiradęs žmogui praradus ryšį su tikrove. Tai pavojinga ir kupina psichikos sutrikimų, įvairių haliucinacijų ir kitų netinkamų veiksmų, ypač žmonėms, kurie šiandien įsivaizduoja save «mūsų likimų lėmėjais» ir NE SUPRANTA savo veiksmų ir sprendimų pasekmių – nesupranta dėl tų procesų, kurie vyksta nepriklausomai nuo žmonių norų ir valios, procesų, kurie keičia viską ir visą, įskaitant žmonių smegenis, priklausomai nuo galimybės jų realios pertvarkos, net atsižvelgiant į sukurtus smegenų genotipus kaip kriterijų, nulėmusį viską, kas įvyko netolimoje praeityje, kaip aprašyta ankstesniuose straipsniuose. Tačiau jei logika naudojama pagal paskirtį – spręsti gyvenimo problemas, planuoti veiklą, gerinti gyvenimo sąlygas, kurti abipusiai naudingus santykius – tada ji tikrai padeda mums objektyviai keisti pasaulį, kuriant jo vaizdinį tokį, kokį mes norim jį matyti ir per tai – DARYTI JĮ GERESNĮ, komfortingesnį, protingesnį, kas, savo ruožtu, plečia mūsų galimybes ir prisideda prie mūsų smegenų vystymosi.

Mes esame liudininkai ir dalyviai grandiozinio biblinio masto istorinio įvykio, kažko panašaus nebuvo per pastaruosius du tūkstantmečius. Tai ne pafosas – tai šiandienos realijos, kuriose kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip (netgi sėdėdami ant sofos ir nieko neveikdami, bę televizorių «žiūrėjimo» ar landžiojimo po interneto šiukšlynus) dalyvaujame.

Jei žiūrėti į istoriją net iš šių pozicijų, tai kas 100 metų, ji, istorija, stebėtinai kartojasi. 1920-aisiais Vakarai bandė uždusinti jaunąją Rusiją.  Rezultate nutiko tai, kas NE GALĖJO prisisapnuoti europiniams politikams blogiausiam sapne: 1924 m. gimė supervalstybė – SSRS. XXI amžiaus 20-aisiais, priešingai nei šiandienos pastangos SUNAIKINTI RUSIJA, atsitiks priešingai ir, atrodytų, visiškai neįmanomas dalykas. Rusija ne tik išliks, bet ir išeis iš konflikto su Vakarais atsinaujinusi ir stipri. Priešų bandymai palaužti rusų dvasią niekada NE ATNEŠĖ ir NE ATNEŠ  sėkmės. Dėl to nebėra jokių abejonių, net ir su visu neigiamu požiūriu, kuris pasireiškė visais variantais būtent dabartinėmis sąlygomis – į jos valstybės valdymą ir konkrečius šią administraciją įgyvendinančius žmones.

Vienas iš svarbiausių šiandien mums keliamų klausimų – kur mes einame, kokioje šalyje mes norime gyventi, KAIP SUKURTI šį vaizdą ir KAIP PAŽINTI šį šalies vaizdinį, kad realiai jį įgyvendinti mūsų gyvenime? Tai labai rimta užduotis kiekvienam, apimanti kiekvieno bazines asmenines žinias ir šiomis žiniomis pagrįstą mąstymo logiką, gebėjimą suprasti, kas vyksta šiandien, suvokiant šalies vaizdą, kurioje mes gyvename. Dvasiniame pasaulyje YRA ĮTSITIKINIMAS, kad Rusija yra globojama dangaus. Ir tai akivaizdu – net gamta jau priešinasi ir priešinsis Vakarų netikrų vertybių pasauliui. Ir ne tik aš tuo daugiau nei tikras.

Rusijos įvaizdis senajame kontekste užgimė legendomis apie «rusišką mentalitetą», kuris, anot tyrinėtojų, pasireiškia: 1 – dvilypumu – perėjimu iš vieno kraštutinumo į kitą, 2 – veržlumu – pasirengimu – pasirengimui pikui  apkrovos ir išmatuoto veiklos ritmo nepaisymas, 3 – nenuoseklumu – nebuvimas kruopštaus sudėtingų planų kūrimo ir pasirengimo veikti atsitiktinai, 4 – polinkiui ilgai kentėti – ištvermė, laipsniškas emocijų kaupimasis ir, galų gale, staigiam jų proveržiui, 5 – patiklumui — įtaigumui, sielos paprastumui ir t.t. Šis mentalitetas «užsodinamas» į beribius šalies tolius, užimančios septintadalį planetos, susimaišo su atšiauriu klimatu, eurazietišku kultūros neapibrėžtumu, Mariel Buchanan laikų stebėjimais, paviršutiniškais žurnalistų pranešimais ir tarnybine informacija. IŠ ŠITO SUSUMAVIMO gaunamas Rusijos vaizdinys, kurio pagrindu priimami su ja susiję ekonominiai, politiniai, kariniai sprendimai. Dažniausiai – klaidingi.

Rusijos vidaus politika taip pat kuriama remiantis šalies vaizdiniu, kurį kuria šalies tyrinėtojai. Dauguma mokslininkų iš esmės tiria tam tikrus Rusijos įvaizdžio aspektus, tačiau iš moksliškai nustatytų detalių BŪTINA ATKŪRTI pilnutinį šalies įvaizdį, o tai kažkodėl tai NESIGAUNA. Šiai užduočiai atlikti reikalingas Puškino, Tolstojaus, Dostojevskio genijus, kurie paliko savo šaliai ir pasauliui vaizdinį, kuris vis dar charakterizuoja Rusiją ir jos žmonėms. Bet laikas nenumaldomas, ir nebėra to, kas buvo, o yra VISIŠKAI NAUJA ŠALIS, kuria nustebtų šalies klasikai.  Šiandien vargu ar kas nors tiksliai žino ženklus to, kas vadinasi šiuolaikine Rusija. Pilno Rusijos vaizdinio nėra, ir be jo negali būti naujos šalies atkūrimo ir pasaulio bendruomenės pripažinimo jos kaip partnere. Mano nuomone, norint atlikti šią užduotį turimais ištekliais, reikia sutikti, kad tų istorinių šalies bruožų, į kuriuos apeliuoja užsienio ir vidaus politika, – nėra. Įrodymas – politikų kalbos nesuprantančių žmonių apatija, raginimų formuoti pilietinę visuomenę ignoravimas ir t.t. Būtina  šiandien suprasti – Rusija keičiasi taip sparčiai, kad jos vaizdinį galima vertinti tik globalių pasaulio pokyčių kontekste, nuo kurio ji visiškai NE ATSILIEKA. Jokia kita šalis nepasirodė tokia imli radikaliai modernizacijai kaip Rusija. Šiandienos realybėje reikia NE LAUKTI, kol pasirodys Dostojevskio klasės «Rusijos vaizdinio» genijai, o pritaikykite mokslinę jo formavimo technologiją, prieinamą šiuolaikiniams įvairių žinių ir kūrybiškumo sričių specialistams, tačiau atsižvelgdami į tai, kas vyksta transformacijos rėmuose visos pasaulio tvarkos dėl žinomų skaitytojam mano kūrinių – priežasčių. Tai ir leis suformuoti Rusijos vaizdinį remiantis požymių sistema, leidžiančia apibūdinti galutinį sąrašą pagrindinių savybių vaizdinio bet kurios pasaulio šalies.

RUSIJA KEIČIASI.Keičiasi taip sparčiai, kad Rusijos vaizdinio kūrėjai nespėja su jos pokyčiais, todėl iš šimtmečio į šimtmetį siūlo pasauliui tai, kas buvo, bet ko jau nebėra. Rusijos istorijoje viena diena visiškai pakeitė šalies bruožus ir žmonių charakterį. Visas išorines ir vidines Rusijos problemas lemia tai, kad šalies vaizdinys, kaip taisyklė, NE SUTMPA su jos faktinėmis savybėmis, ypatybėmis ir būsenomis. Būtent klaidos Rusijos vaizdinyje lėmė 1913, 1917, 1941 metų įvykius. Šios klaidos sudaro įspūdį, kad pasaulis ir Rusija eina lygiagrečiais keliais, o kartais ir į skirtingas puses, tai suteikia pagrindo teigti, kad Rusija konfliktuoja su pasauliu, o kartais ir su savimi. Tai netiesa – Rusija keičiasi kartu su visu pasauliu, kitaip ir būti negali. Žymūs Rusijos vaizdinio kūrėjai: Puškinas, Dostojevskis, Tolstojus užfiksavo šalies pokyčius SAVO LAIKMETYJE. Jų Rusijos vaizdinys buvo tikslus, jis išpranašavo viską, kas atsitiko su šalimi XX amžiaus pradžioje, bet jis jau tapo istorijos nuosavybe: Rusija vėl kitokia, bet vis dar neturi savo naujo vaizdinio, kuris reikalauja tokių pat genialių kūrėjų. Užsienio ir vidaus politika buvo orientuota į grandiozinius aprašymus to KO SENIAI NĖRA, privedė prie daugelio istorinių klaidų. Dar sovietų mokslininkai, tyrinėdami tarptautinių santykių ateitį 1974 m., padarė išvadą už pasaulio vientisumą ir tai, kad Rusija yra pasmerkta integracijai.

Rusijos vaizdinys turėtų būti adekvatus globaliniams pokyčiams, vykstantiems šiandienos pasaulyje. Globalūs pokyčiai yra daug platesni ir radikalesni, nei šiandien mano tie, kurie tikėjo (įgyvendinant Senąją valdymo programą), kad valstybės ir tautos susilies į VIENINGĄ PLANETARINĮ SUSIBŪRIMĄ, kuriame bus panaikintos visos etninės, tautinės, religinės ir kultūrinės ribos. Žinomi globalių pokyčių teorijos autoriai – J. Attali, F. Fukuyama  – abstrahavosi nuo istorijos, etnosų kultūros, ir planavo naują planetinę būseną rinkos bei demokratijos globoje, kurios suvieniją pasaulį į racionalią funkcionuojančią mašiną.

Kiti autoriai globalizaciją apibrėžia kaip empiriškai fiksuotų pokyčių seką, nevienalytę, tačiau vienijamą pasaulio pavertimo viena visuma logikos. Viena vertus, tai yra individualaus elgesio modernizavimas veikiant pasaulio santvarkos makrostruktūroms, aplenkiančioms NACIONALINĮ VALSTYBINĮ LYGĮ. Kita vertus, tai skirtingų kultūrų atstovų tarptautinių santykių perkėlimas į įprastą praktiką, kasdienio gyvenimo dalį. Globalizacijos formulė – globali tarpusavio priklausomybė plius globali sąmonė. Tai transnacionalinis kapitalizmas, sudarantis transnacionalinių korporacijų (TNC), ir tarptautinių organizacijų sistema, skirta palaikyti visuotines «žmogiškąsias vertybes». Neabejotinai, ŽMOGAUS SĄMONĖ ir turėtų būti įdėtas kaip Rusijos įvaizdžio pagrindas. Būtent sąmonė nulemia globalių pokyčių informacinėje visuomenėje suvokimą, antropokosmizmą , eksperimentus biotinio reguliavimo, dirbtinių mikrobiosferų kūrimą, elektroninės-kibernetinės civilizacijos materializaciją, biopolitikos įtaką, autotrofikacijos, kiborgizacijos, ekogeizo, koevoliucijos ir kt. eksperimentus. Sąmonė mumyse formuoja tą pasaulio vaizdinį, kuris priimtinas mūsų supratimui, bet iš esmės neatitinka šių dienų realijų. Šiuolaikinio Rusijos įvaizdžio kontekstas, mano nuomone, ir esu tikras, kad daugelis man pritars – TAI SUVOKIMAS neįmanomo įmanomu, neįtikėtino įtikėtinu, nepriimtino priimtinu, nerealaus realiu. KONTEKSTO ESMĖ – tai politinė kova, kuri didžiuosius, bet atsiliekančius nuo globalių pokyčių paverčia pigmėjais, o nereikšmingus, bet pasiruošusius pokyčiams – iškelia į dieviškas aukštumas. Ateitis – globalių pokyčių konteksto prasmė, į kurį įtraukta Rusija, bet kuri, NE TURI šiuose pokyčiuose savo modernaus vaizdinio. Beprasmiška aptarinėti, tai gerai, ar blogai. Taip sutvarkytas pasaulis ir žmogus šiandien. TAIP YRA. Šį faktą reikia priimti kaip medžiagos kokybę, dirbti su realybe ir nesiskųsti, kad ji neatitinka lūkesčių.

Ilgai ieškojau reikšmės Pasaulio paveikslo, kaip žmogaus sąmonės apsaugos sistemos ir radau pas Blaisą Pascalį : «Tik mintis daro žmogų didį. Žmogus sužino, kad jis vargšas, nes jis  yra, bet jis didis, nes sužino tai. Ne erdvėje galiu rasti savo galybę, o tvarkoje mano mąstymo. Aš netapčiau galingesnis, jeigu valdyčiau šalimis. Erdvėje Visata mane apkabina ir praryja kaip mažą taškelį – mąstyme aš ją aprėpiu». Pasaulio paveikslas – žmogaus formavimo rezultatas kaip Individualybės, t.y. žmogaus, SAVARANKIŠKAI FORMUOJANČIO savo tikslus. Griežtai kalbant, tai yra įsivaizdavimų apie pasaulio ir visuomenės sandarą formavimas, įvaldymas kalbos kad apibūdinti pasaulį ir kontaktą su juo, kaupimas atmintyje informacijos, kurios pakanka tiksliam savęs identifikavimui fizinėje ir socialinėje erdvėje, pasaulio suvokimas KAIP REIŠKINIO nepavojingo, suprantamo, prieinamo rekonstrukcijai savo reikmėms.

Daugelis žmonių, su kuriais pastaruoju metu turėjau galimybę pasikalbėti, turi vieningą nuomonę, kad KIEKVIENAS ŽMOGUS jaučia pavojų, kylantį iš išorės. Pasaulis, kuris «blogyje slypi», pažadina nerimo būseną. Kad joje veikti, žmogus turi, visų pirma, nustatyti konkrečius išorinio pavojaus šaltinius. Tam reikia žinoti: kas yra pavojaus šaltinis, ko nereikėtų daryti, kad nesukeltumėte šio pavojaus sau, ką daryti, kad jį įveiktumėte? Pasaulio paveikslo dėka žmogus gauna aplinkos paveikslą, kurioje visi visatos elementai yra struktūrizuoti ir koreliuoti su pačiu žmogumi taip, kad kiekvienas jo veiksmas yra KOMPONENTAS BENDROSIOS STRUKTŪROS.  Bet pasirodo Ateitis, ir su tokiu vargu kuriamas aplinkos vaizdas – naikinamas.

.

Žinoma, pasaulio Paveikslas suvokiamas žmogaus tik iš dalies ir fragmentiškai. Sąmonės faktas yra ne jos turinys, o jos buvimas ir vientisumas. Žmogui greičiau atrodo, kad jis turi kažkokią sutvarkytą sistemą įsivaizdavimų, negu turi ją iš tikrųjų. Tačiau nepaisant to, pasaulio Paveikslas yra, kaip apsauginis barjeras tarp išorinės tikrovės ir žmogaus sąmonės. Pasaulio paveikslas – žmogaus mąstymo produktas. Manoma, kad kiekvienam istoriniam laikotarpiui atitinka savo pasaulio paveikslas, kuris nuolat kinta, bet niekada NE BŪNA pilnas ir absoliuti tiesa. Netiesiogiai globalizacija buvo įteigiama žmonėms, iššaukdama jiems griūtis ir be to trapaus tradicinio pasaulio Paveikslo. Atkurti Inovacinio pasaulio paveikslo be išorinės paramos neįmanoma. Kitas dalykas – kieno ir kokia tai parama, išskyrus tuos realius procesus, nepavaldžių žmonėms kurie šiandien vyksta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas vyksta, ir tai reikia objektyviai suprasti, – šiandien atsirado tūkstančiai organizacijų, kurios siūlo piliečiams internete savo paslaugas, skirtas Pakeisti pasaulio Paveikslą. Gana oficialiai šioje srityje dirba žiniasklaida, reklama, viešieji ryšiai, šiuolaikinė literatūra, kinas, rinkiminės kampanijos ir t.t.. Kol kas dar – pinigai ir jų atėmimo iš žmonių «metodai» įvairiais «įtikimais pretekstais» –pirmauja. Tačiau tokie veiksmai NIEKO, BĘ BAIMĖS  prieš ateitį, žmonėms NE SUKELIA. 

Paprasčiausias būdas apsaugoti žmogų nuo Ateities baimės yra gyvenimo Būdas. Būtent tai turėjo omenyje B. Pascalis, rašydamas: «Mes neužsibūname dabartyje. Mes žavimės ateitimi, nes ji taip lėtai ateina, – kad paspartintumėme jos atėjimą; ir mes šaukiamės praeitį, kad atidėti jo išėjimą, – nes ji taip staigiai išnyksta. Mes dabartyje, kuri mus slegia. Mes slepiame jį nuo mūsų akių, jei ji mus kankina; ir jei ji geidžiama, mes aptemdyti jo išnykimo vaizdo. Mes stengiamės padaryti ateitį pakenčiamą su pagalba dabarties ir galvojame apie tai, kaip pavergti tai, kas nėra mūsų galioje…».

Gyvenimo būdas – žmogaus formavimosi kaip individo rezultatas, tai yra žmogaus, savarankiškai pergyvenančio savo būklę. Apie gyvenimo būdo egzistavimą dauguma žmonių žino iš pavyzdžio «sveikos gyvensenos», siejamos su užsiėmimu sportu, tinkama mityba, su darbo ir poilsio režimu ir t.t. Iš tikrųjų gyvenimo būdas pirmiausia reiškia didžiausią kovą tarp kūno ir dvasios (kaip vieno iš Smegenų «veiklos» komponentų), tarp kūno gundymo ir dvasinio asketizmo. Būtent ši kova, visų pirma, nustato ribas, kas yra priimtina mityboje, alkoholio vartojimui, seksualiniam gyvenimui, maksimaliam stresui kūnui, gydymo metodams – tai yra, atliekant kūno funkcijas. Globalizacija primesta Senosios vadybos programos rėmuose, o šiandien tai, kas vyksta, mūsų akyse griauna visą jos architektūrą, keičiant visų pirma žmogaus gyvenimo būdą taip, kaip dar nebuvo NE BUVO žmonijos istorijoje. Žmonės priešpastatytini GLOBALIEMS POKYČIAMS «pionierių» pozicijoje, kuriems leidžiama tai, kas nepriimtina, nerealu, neįmanoma, ir apsunkintas tas gyvenimo būdas, kuris sudarė žmonių stiprybę ir atnešęs jiems džiaugsmą. Gyvenimo būdo pasikeitimas pasireiškia tuo, kad žmonių masės pradėjo judėti erdvėje tokiais atstumais ir tokiu greičiu, kurie NE LEIDŽIA teisingai suprasti savo jausmų: erdvė susipresavo. Globalūs gyvenimo būdo pokyčiai pasireiškė tuo, kad laikas prarado savo prasmę: žmogus visą parą komunikacijos priemonėmis «prisijungtas» prie gyvenimo ir veikia pagal išorinį, o ne vidinį poreikį. Energetinė prabanga pakeitė gyvenimo būdą, kuri atėmė iš žmogaus poreikį siekti rezultatų savo kūno energijos sąskaita. Gyvenimo būdas pakeitė pasaulinį informacijos srautą. Srautas ieško žmogaus, o ne žmogus jo ieško: jam prieinama visa informacija apie pasaulį, bet jis NE SUPRANTA NIEKO. Beveik nieko nereikia pasiekti savo dvasinės jėgos ir spartietiško kūniško asketizmo sąskaita. Kūno komforto troškimas nugalėjo troškimą dvasios supratimo aukštumų ir apmastymų. Mano nuomone, gyvenimo būdas – siekis to, kad kiekvienas veiksmas, kiekviena situacija, kiekvienas gyvenimo pasirinkimas būtų nukreiptas nepriekaištingai laikytis vertybių, kurios atsiskleidžia ieškotojui jo praktikos procese. Kokios vertybės šiandien atitinka globalius pokyčius – nežino beveik niekas. Gyvenimo būdas tampa neįveikiama paslaptimi – niekam NE ŽINOMI normatyvai mobiliojo ryšio naudojimo, informacijos gavimo per radiją ir televiziją, elektroniniu paštu ir internetu. Visiškai neaiški maisto ir alkoholio, narkotikų, vaistų vartojimo tvarka ir mastai, panaikinti visi apribojimai domėtis seksu, dingsta šeimos reikšmė ir neaišku, kaip auginti vaikus: kas galima ir kas negalima? Pasirodė NAUJAS  GYVENIMO BŪDAS – tinklo stilius, kuris padeda pagrindą visiškam žmogaus prisijungimui prie kompiuterių tinklų.

Dar vienas adaptacijos būdas gyvenimui yra Pasaulėžiūra kaip moralinė forma žmogaus apsaugos. Jos atsiradimą geriausiai apibūdino tas pats B. Pascalis: «Prieš visagalę gamtos didybę, kalnus, jūras, žvaigždėtos nakties begalybę, žmogų apima depresijos jausmas. Amžina begalinių pasaulių tyla mane gąsdina. Aš matau šias baisias Visatos erdves, kurios mane apima. Žmogus yra tarp dviejų begalybių – be galo didelių ir be galo mažų – ir abi jos prasiskverbia į jį; regimas pasaulis, kuriame gyvename, yra tik maža kalėjimo kamera, pakibusi tarp dviejų bedugnių – begalybės ir nebūties». Griežtai kalbant, Pasaulėžiūra – tai pažiūrų, principų, vertybių, idealų ir įsitikinimų sistema, apibrėžta kaip POŽIŪRIS Į REALYBĘ, bendras pasaulio supratimas ir žmonių veiklos programos padėtis. Subjektu, pasaulėžiūros nešėju yra kaip ir atskiras žmogus, taip ir socialinės (profesinės) grupės, etnonacionalinės (religinės) bendruomenės, ir klasės, ir visa visuomenė. Pasaulėžiūra – žmogaus formavimo rezultatas, kaip Asmenybės, t.y. žmogaus, SAVARANKIŠKAI ATSKIRIANČIO gėrį nuo blogio, įmanomą nuo neįmanomo, priimtiną nuo nepriimtino.

Pasaulėžiūra yra vienas skaudžiausių reiškinių, gniuždančių Ateitį globalizacijos akivaizdoje. Faktas yra tai, kad pasaulėžiūra veikia kaip prasminga sąmonės sistema, kurioje visi klausimai, susiję su išoriniu ir vidiniu dalyko egzistavimu, jau gavo atsakymus, kur visos problemos jau buvo išspręstos tam tikru būdu. Be to, pasaulėžiūra apima gebėjimą naudoti šias žinias pasauliui pažinti ir transformuoti, jų tiesos įsitikinimą kaip veiklos priemonę, pagrindinius idealus, principus ir pasirengimą įgyvendinti ir ginti įsitikinimus ir idealus. Pasaulėžiūra yra INTELEKTUALINIS KONSTRUKTAS, vienodai sprendžiantis visas mūsų egzistencijos problemas, remiantis kažkokia aukštesne prielaida, kurioje, anot to, nė vienas klausimas LIEKA atviras, o viskas, kas kelia mūsų susidomėjimą, užima tam tikrą vietą. Nesunku suprasti, kad tokios pasaulėžiūros turėjimas priklauso IDEALIEMS žmonių TROŠKIMAMS. Pasikliaudami tuo, galite jaustis saugūs gyvenime, žinoti, ko siekti, kaip tinkamiausiai disponuoti savo poveikiu ir interesais. Nepaisant to, kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra formuojasi dėl ilgo, sudėtingo, dažnai skausmingo intelektinio darbo, ypač mūsų laikais šiandien.

Pasaulėžiūra yra vienas skaudžiausių reiškinių, gniuždančių Ateitį globalizacijos akivaizdoje. Faktas yra tai, kad pasaulėžiūra veikia kaip prasminga sąmonės sistema, kurioje visi klausimai, susiję su išoriniu ir vidiniu dalyko egzistavimu, jau gavo atsakymus, kur visos problemos jau buvo išspręstos tam tikru būdu. Be to, pasaulėžiūra apima gebėjimą naudoti šias žinias pasauliui pažinti ir transformuoti, jų tiesos įsitikinimą kaip veiklos priemonę, pagrindinius idealus, principus ir pasirengimą įgyvendinti ir ginti įsitikinimus ir idealus. Pasaulėžiūra – tai INTELEKTUALINIS KONSTRUKTAS, vienodai sprendžiantis visas mūsų egzistencijos problemas, remiantis kažkokia aukštesne prielaida, kurioje, anot to, nė vienas klausimas NELIEKA atviras, o viskas, kas kelia mūsų susidomėjimą, užima tam tikrą vietą. Nesunku suprasti, kad tokios pasaulėžiūros turėjimas priklauso IDEALIEMS žmoniųTROŠKIMAMS. Pasikliaudami tuo, galite jaustis saugūs gyvenime, žinoti, ko siekti, kaip tinkamiausiai disponuoti savo poveikiu ir interesais. Nepaisant to, kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra formuojasi dėl ilgo, sudėtingo, dažnai skausmingo intelektinio darbo, ypač mūsų laikais šiandien.

Tokie požiūriai tampa jo dvasinės kultūros pagrindu, jo “AŠ” esme, Pasaulėžiūra visada suteikia žmogui viso pasaulio viziją su visais jo mįslėmis ir užuominomis. Labai svarbu, kad žmogaus Pasaulėžiūra apimtų tik tas žinias, kurios jį įtikina, kurias jis jaučia kaip tikras žinias; Tik žinios, kurios vadovauja žmogui jo elgesyje, yra jo asmeninės žinios. Todėl pasaulėžiūra – tai sintezė ir AUKŠČIAUSIAS LYGIS žmogaus dvasinio gyvenimo. Apie žmogaus dvasinės didybės lygį galima patikimai vertinti tik pagal jo Pasaulėžiūros lygį, nes aukščiau pasaulėžiūros problemų yra tik pasaulėžiūros problemos.  Žmogus dvasiškai auga tiek, kiek auga jo pasaulėžiūra. Tai tarpusavyje susijęs smegenų vystymosi procesas.

Net mokslinė pasaulėžiūra NĖRA kažkas išsamaus, aiškaus, paruošto; tai žmogus pasiekia palaipsniui, per ilgą ir sunkų kelią. Skirtingose istorinėse epochose jis buvo skirtingas. Tyrinėdami žmonijos praeitį, visur matome savo modernios pasaulėžiūros pradus ar atskiras dalis , SVETIMOJE MUMS aplinkoje ir SVETIMĄ MŪSŲ SĄMONEI, praeities laikų sąvokose ir konstrukcijose. Per šimtmečius galima atsekti, kaip praeities kartų pasaulėžiūra, svetima mums, palaipsniui pasikeitė ir įgijo šiuolaikinę išvaizdą. Tačiau visų šių šimtmečių ilgos evoliucijos sraute pasaulėžiūra išliko mokslinė tik mokslo, egzistavusio konkrečių žmogaus smegenų genotipų vystymosi sistemoje, ribose ir nieko daugiau. Tai patvirtina Sigismundo Froido teiginys: “Mokslu pagrįsta Pasaulėžiūra, be to, kad patvirtina realų išorinį pasaulį, turi esminių neigimo bruožų, tokių kaip: tiesos apribojimas, iliuzijų atmetimas. Kas iš mūsų amžininkų yra nepatenkintas šia padėtimi, kuris šiuo metu reikalauja daugiau savo ramybei, tegu įgyti ten, kur randa. Mes ant jo neįsižeisime, negalėsime jam padėti, bet dėl jo nekeisime savo mąstymo būdo.” Globalizacijos naikinimas vykstanti prieš mūsų akis dar kol kas NE AIŠKIAI SUSIJUSI su Pasaulėžiūros keitimo problema – iš tradicinės į novatorišką. Bet tai jau tampa Rusijos piliečių gyvenimo pozicija. Be pažinimo pasaulio paveikslo, žmogus visą gyvenimą kuria savo GYVENIMO POZICIJĄ kaip stiprios valios psichologinės apsaugos formą. To paties B. Paskalio žodžiais: “Vidinė proto kova prieš aistrą skirsto žmones į dvi klases: tie kurie atsisako aistrų ir nori tapti dievais; kiti atsisakė proto ir nori tapti gyvūnais. Bet nė vienas iš jų negali to pasiekti; Protas visada yra ir kaltina aistrų nereikšmingumą ir neteisybę, o aistros yra gyvos tuose, kurie norėtų jų atsisakyti. GYVENIMO PADĖTIS  – žmogaus elgesio pažabojimo rezultatas – jis tampa elgesio subjektu, t.y. asmeniu, kuris savarankiškai pasiekia savo tikslus. Griežtai kalbant, tai yra mąstymo formavimas, leidžiantis atskirti esminį nuo nereikšmingo; savo valios ugdymas iki tokio lygio, kad žmogaus elgesys tampa savavališkas; suteikti jų poveikį socialiai patvirtintai konstruktyviai kūrybiškumo formai; viso stereotipų ir elgesio standartų įsisavinimas, pakankamas apsaugoti nuo išorinės savivalės. Miestai, keliai, laukai ir kt. VAIKAS GYVENIMIŠKOS POZICIJOS žmonių masių. Gyvenimo padėtis, priskirta ir pastatyta Smegenų genotipo vystymosi kontekste, yra liaudies, kuri dar netapo Žmonėmis, požiūris į tai, kaip gauti pragyvenimo šaltinį, tiksliau, dirbti (nepainioti su kūryba). Tai yra valstybės tikslas, ir apie tai svajoja kiekvieno savarankišką gyvenimą pradedančio žmogaus šeima. Dar visai neseniai būtent GYVENIMO POZICIJA skaldė visuomenę į dvi nelygias puses: pirmoji darbą laikė atlygiu ir gyvenimo sąlyga, antroji – aiškiai (pavyzdžiui, vagys) arba slaptai (perekūro pirmūnai, pokalbiuose virtuvėje) darbą laikė bausme ir vengė jo visais įmanomais metodais. Šiandien GYVENIMO PADĖTIS lėtai, bet užtikrintai, NEPAISANT visų sukurtų kliūčių, TAMPA GARANTIJA teisingo, sąžiningo, gerbiamo žmogaus gyvenimo. Taip turi būti ir taip bus, kai patys žmonės supras skirtumą tarp to, ką šiandien vadiname žodžiu “darbas”, ir to, kas turėtų būti vadinama žmogaus “Kūryba“. Gyvenimo pozicija visada daro įtaką vaizdiniui, kurį mes visi norime sukurti – mūsų šalies vaizdinį – mūsų Rusijos. Šios gyvenimo pozicijos pagrindas – kovoti, nepasiduoti ir iš visų jėgų pasiekti savo tikslą. Bet tik savo, o ne kažkieno kito …

.

¹ Mariel Buchanan (1886 m. rugsėjo 5 d. – 1959 m. vasario 6 d.) – britų memuaristė, paskutinio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Rusijos imperijoje duktė. viešų straipsnių ir knygų apie karališkąją šeimą ir Rusiją autorius.

² “Darnus vystymasis” yra naujosios pasaulio tvarkos metafora, kuri yra ne kas kita, kaip žmogiškųjų išteklių (įskaitant informaciją) ir elgesio (psichosferos) kontrolė. Pagrindinis dalykas šioje tvarkoje yra pasaulio elito galios, nuosavybės ir privilegijų išsaugojimas, kurio ideologiniai atstovai yra Attali ir Fukuyama.

³ Antropokosmizmas yra filosofinių, gamtos mokslų ir sociologinių idėjų apie žmogų, jo vietą visatoje ir kosmines žmogaus egzistencijos perspektyvas sintezė; Požiūrių, idealų sistema, pagal kurią žmogus yra organinė kosmoso dalis, kuriai taikomi jos įstatymai ir tam tikru mastu įtakoja jos evoliuciją.

⁴ Blaise Pascalis (g. 1623 m. birželio 19 d. Klermonte-Ferane, mirė 1662 m. liepos 19 d.) – fizikas, matematikas, filosofas ir rašytojas. Nuostabių intelektinių sugebėjimų žmogus, pasireiškiantis jau ankstyvoje vaikystėje. Jo matematikos ir fizikos atradimai padėjo pagrindus šiuolaikinei hidraulikai ir kompiuterijai, o jo raštai turėjo įtakos literatūrinės prancūzų kalbos formavimuisi. Paskalio vardas suteikiamas slėgio vienetui (1 Pa), Paskalio programavimo kalbai ir universitetui jo gimtajame mieste.

23.05.2022 F.D. Škrudnievas (Ф. Д. Шкруднев)