Gelbėjimas Gelbėtojų. (5 serija 369) KAI KOKIA FORMULĖ, ARBA – FONAS SUPRATIMUI

 

 

 

 

Autorius: Fiodoras Dmitrijevičius Škrūdnievas

 

 

Šį sudėtingiausią, prieštaringiausią ir nesuprantamą daugeliui

laikotarpį, kai milijonai žmonių Žemėje griebiasi Validolio, – Aš

imuosi rašiklio, kad informaciją ir mintis savo išdėstyti jiems –

ant popieriaus!

 

   Nepriklausomai nuo nenuilstančių žingeidžių žmonių minčių ir nuolatinės paieškos būsenos, jie anksčiau vystėsi ir dauginosi, kad ir kaip tai gaila konstatuoti, atsižvelgiant į programą ir tomis kryptimis bei tikslais, kurie buvo ĮDEDAMI ANKSTESNĖS SISTEMOS jos pačios interesais iki pat tokios Kontrolės Sistemos likvidavimo momento. Smulkmenų ir detalių aprašymą visko, kas įvyko, tikriausiai, šiandien netikslinga, nes tokie faktai gali būti klaidingai interpretuoti žmonių dabartiniame jų sąlyginai sąmoningo vystymosi ir lygio Smegenų funkcijų. Labiau tikslingesnė ir įdomesnė šiandien kita, taip pat uždara žmonėms kai kurių (dažniausiai, daugelio) filosofinių probleminių klausimų pusė.

 

Programiškai iš anksto nustatyta žmonių gyvavimo prasmė ir kryptingumas POETAPINIO VYSTIMOSIS CIVILIZACIJOS buvo ta gyvenimo ašis, kurios atžvilgiu buvo nustatoma ir pagal kurios būseną buvo koreguojama kryptis gyvenimo linijos žmonių raidos apskritai, kaip svarbaus elemento visuotinio chronoproceso visų būsimų reiškinių, veiksmų ir įvykių, kontroliuojamų praeities Sistemos savo tiksliniais orentyrais.

 

Šiandien yra prasminga peržvelgti tik tuos, paslėptus nuo žmonių valdymo aspektus ir jų įgyvendinimą per konkrečius veiksmus ir įvykius Žemėje, kurie buvo ir vis dar yra susieti savo finalinėmis pasekmėmis su įsigijimu DABARTINĖS AKLIGATVIŠKOS BŪSENOS plėtojant visas žmogaus egzistavimo sferas ir, kaip teisingiau būtų išsireikšti, ne visuomenės, o istorinės sistemos – tam kad suprasti, kas vyksta šiandien aplink mus. Kodėl vyksta būtent taip, o ne kitaip, arba, tiksliau sakant, tai kodėl nenutinka taip, kaip mes su Jumis manėme supratimo rėmuose, Įgytuose iš seno, – teisingai viską padaryti, kad išspręstume iškilusius šiandien gyvenimo sunkumus, lyg cunamiui nukritusiam ant mūsų. Reikėtų nustatyti ir paaiškinti žmonėms – kaip ir kodėl paskutinis istorinis etapas sistemiškai pasiektų kompleksinių formų ir būsenų būties pasirodė esąs nebaigtas paskutiniame savo vystymosi finale – būtent nebaigtas finalas, nes toks procesas buvo DIRBTINAI PERTRAUKTAS dėl daugybės reikšmingų ir įgytų priežasčių, dalis iš kurių jau prieinamos informaciniame lauke, pažinta, bet vis dar nedaugeliui žmonių, ir skleidžima jų tarp kitų. Visa tai yra tiesiogiai susiję su ypatumais konstravimo ir valdymo iš išorės gyvybinės ašies būties žmonių pagal jų civilizacijos vystymosi etapus. Būtent tokia gyvenimiška ašis, aplink kurią aktyviai virė visas gyvenimas, pamažu keisdamas vieną istorinę sistemą į „tobulesnę“, ir buvo suvokiami filosofų ir per juos visų žmonių kaip patikrintą civilizacijos vystymosi kryptį ir turėjo savo energetinį atspalvį. Gyvenimiška ašis, tai yra nuolatinis energoinformacijos valdymo procesas, kaip diktuojamų Sistemos veiksmų ir įvykių koridorius, sumuojant bendrą chronoprocesą, turėjo ATSPALVĮ JUODOS SPALVOS ! Taip, būtent juodos, kaip pačio koncentruočiausio ir labiau aukštesnės tvarkos oktavų energijos viso informacijos proceso valdymo lyginant su oktava Smegenų žmogaus. Visos kitos spalvos galėjo būti tik tuo atveju, jei žymiai ar nereikšmingai sumažėjo tokių valdančių energijų oktavų lygis priėmimo metu, dekodavimo, asimiliacijos ir suvokimo procese, kaip dalis technologinio proceso.

 

 

Čia būtų tikslinga priminti apie istorinius svajotojus, tariamai kuriančius ateitį, propaguojančius savo darbuose ir pagalvojimuose amžiną šviesią ateitį, ir ne tik remdamiesi komunistine ar liberaldemokratine, bet ir kitomis ideologijomis. Tiesą sakant, visa tai pasirodė tik „pasaulietinis žargonas“ vakariniams susibūrimams, o ne tikriems socialinių mokslų tyrimų rezultatams – ŠTAI IR VISA ŠVIESI ATEITIS. Anksčiau ir net šiandien tokie „ateities kūrėjai“ yra tik informacijos transliutojai, atliekantys savo funkcijas dabartinio vystymosi lygmenyje savo Smegenų genotipo, per kuriuos vyko idėjos ar programos pasireiškimo procesas. Ir dabar tai automotoriškai vis dar yra ir, ypač, tarp taip vadinamųjų „vadovų“, ir, svarbiausia, tai supranta beveik visi tie, kurie, jų vadovų supratimu, vadinami „bežodžiais gyvuliais“. Akivaizdu ir tai, kad pas juos atsirado ir plačiai paplito įprotis kalbėti Šventųjų Raštų vardu: „Biblijoje sakoma“, „Ajurvedoje sakoma“, „remiantis mokslo atradimais“, nors Biblijoje šia tema nėra nė vieno žodžio, ajurveda apskritai apie kitką, o mokslas apie tai nieko negirdėjo.

 

Visa elementinė detalizacija šios gyvenimiškos ašies buvo vykdoma „mąslių ir svajingų“ atlikėjų iš valdančios klasės aplinkos, „išskaidant“ informaciją šios juodos spalvos į iliuzinį daugiaspalvį komponentą. Kitaip tariant, tai procesas transformavimo pasireiškiančios per juos informacijos, tai yra įsikūnijimas jos esmės ateityje per sąmoningą ar automatorinį „pagražinimą“ tų veiksmų, per kuriuos būtina buvo pasiekti tam tikrus įvykius, užduodančius Sistemos perduodant tokią valdančią informaciją. Taip buvo vykdomas atskaitos taškas bet kokio masto veiksmams tiek kiekybinės aprėpties įtrauktų dalyvių, tiek ir teritorinio didelio masto vykdymo. Bet tai buvo tik TIKRAI DUODANČIA PRADŽIĄ kaip programa, kaip idėja – vėlesniam įgyvendinimui per veiksmus ir įvykius, dalyvaujant visiems kitiems, bet jau vadovaujant valdančiajai klasei. Tokiu budu buvo organizuojamas, valdomas ir vykdomas vystymasis nuo etapo iki etapo, o buvo suvokiama visa tai kaip vystimasis kažkokių-tai atskirų civilizacijų ir išoriškai atrodė kaip pasiekimas ŠITOKIŲ REZULTATŲ ŠITO VYSTIMOSI.

Lingvistinio daugiakalbio melagingo papudravimo ir pagražintų mokslinių ir literatūrinių melų visuose procesuose „vystymosi“ buvo ir iki dabar tebėra daug ir šiandien jie net auga, todėl žmonės užtikrintai tarsi „suprato“ ir suvokė, kas vyksta, kaip tam tikrą kelią, kuriuo jie juda, t. e. „Per erškėčius į žvaigždes“.

Mums šiandien, fone to kas vyksta, atsivėrė tam tikra formulė atvirų neopozityvistų, arba tų, kas šiandien bando sau pasisavinti teise ,,visagalių valdovų“, susidedanti iš piniginių banknotų ir balsų rinkimuose skaičiaus. Dėl jų viskas, kas žmogiška: sąžinė, garbė, pareiga, gėda, gailestis, užuojauta iš gyvenimo formulės negailestingai išimta. Pakanka išanalizuoti, to kas vyksta vadinamosios pandemijos fone. Pandemija – tai būtent FONAS TAM KAD PASIREIKŠTU daugelis ydų konkrečių viešų (ir neviešų) žmonių, neveismingumu pačios valstybės, kaip sistemos žmonių valdymo, neveiksmingumu paties valstybingumo ir visako to, ką mes laikėme nepajudinamu, patikimu ir buvome įsitikinę teisingumu valstybės veikėjų, panašiai kaip ir „įgaliotas” mūsų pačių spręsti mūsų likimus ir likimą pačios valstybės. Daugelis jau aiškiai mato, kad atstovai taip vadinamojo „valdančiojo elito“ , visų pirma, bet kokia kaina SIEKIA PINIGŲ IR VALDŽIOS, nes tik šios dvi kategorijos buvo ir tebėra iki šiol prasmė, tikslas ir vertybė politikos ir ekonomikos mūsų su jumis šalyje. Klausimas tame, ar išliks ši formulė elgesio programa Rusijos elito ir kokiam aprėpiamui laikui? Aš jau seniai toli nuo moralizuojančių pašaukimų sklindančių iš interneto ir žiniasklaidos laukų (kaip mums sakoma – nepriklausomų), iš kurių jie garsiai juokiasi valdžios kabinetuose ir raukosi didelių ir mažų oligarchų bei valstybinių kompanijų kabinetuose. Bet jie tiesiog NE ŽINO, kad jų niekinamos „humanitarinės žinios“, žinios ir supratimas apie tai, kas vyksta, turi savo plieninę gyvenimo ir mirties logiką, kuri yra stipresnė už skaičių logiką. Elito gyvenimas yra išsamiai aprašytas, ir mes dabar suprantame, kodėl ir kam – humanitarijų Onore de Balzac, Emile Zol, Stendhal, Theodore Dreiser, Leo Nikolaevich Tolstoy, Maxim Gorky jų romanuose.

Žirgus pakeitė automobiliai ir sraigtasparniai, o žmogus liko ankstesnis – jis taip pat NEAPSAUGOTAS PRIEŠ savo sąžinę, kaip prieš savo mirtį: jis jų nelaukia, bet jie ateis. Rusijoje dabar toks laikas, kada daugelis žmonių linkę mokytis iš savo klaidų. Priešintis išėmimui humanitarinių žinių iš realaus Rusijos gyvenimo NE VYKSTA. Neklausys turtingi ir valdingi žmonių, kurie neaišku kodėl neturtingi, jei jie tokie protingi. Patirtis vykstančio, atsiskleidžiančio nuo 2012–2013 m, šita, kol kas dar maža, bet su didelėmis perspektyvomis patirtis svarbi šiandien, todėl kad žmonės, su dideliu vėlavimu sau, pradeda suvokti humanitarinių žinių logiką1. Iš savo patirties žinau, kad nėra nieko blogesnio už PRARADIMĄ TIKSLO GYVENIMO, su kuriuo šiandien ir susidūrė dauguma žmonių, nenorinčių ar nemokančių įsigilintį į tai kas vyksta, tačiau skaitau, kad kaltės jų tame nėra. Kaip įsigilinti į esmę vykstančio tiems, kurie dar NE PRISILIETĖ prie Naujų žinių, kurios kol kas (dėl daugelio priežasčių ir galingiausio pasipriešinimo jų sklaidoje, įskaitant) dar nesulaukė masinės sklaidos ir supratimo žmonių? Imkite ir pritaikyk bent jau matematinę analizę (diferencinį ir integralinį skaičiavimą), kurią išrado V.G.Leibnizas, ir buvo slepiama nuo mūsų , kad ji buvo sukurta būtent dėl APRAŠYMO SĄMONĖS ŽMOGAUS, o ne tam, kad skaičiuoti pinigus arba skrydį patrankos branduolio ar raketos, kuo daugelis šiandien lydimi sėkmės2. Dar 1675 m. Leibnizas įrodė, kad visa aukštoji matematika NE GALI išspręsti net paprasčiausio poelgio žmogaus, o ne tai, kad jo sąmonės. Todėl „humanitaras“ V. G. Leibnizas (teisininkas, psichologas, logikas, kalbininkas, matematikas: viskas vienam asmenį) padovanojo matematinę analizę mokslininkams – natūralams.

„Auguste Comte“ Dėl neatidumo šiam faktui „valdžią laikantieji “, ir, ypač, paskutiniu metu, pasileido valdyti elgesį žmonių, iki kurių pasiekė jų rankas, sekdami palikimais Didžiosios Prancūzijos revoliucijos sūnaus, pozityvizmo kūrėjo Auguste’o Comte3, tiesa, daugelis iš jų apie Comte ir negirdėjo. Pozityvizmas jau pridarė daug bėdų, išvalydamas humanitarines žinias kaip mokslą iš žmonių sąmonės, o kiek bėdų dar laukia? Skaičiai, skaičiai, skaičiai biržos ataskaitų, valiutų kursai, sociologiniai tyrimai, balsų skaičiavimas rinkimuose, o už jų – kapai, kapai, jaunų vaikinų kapai, mažinantys Rusijos gyventojus, kurie liko be pasigailėjimo, rūpesčio, humaniško požiūrio. Klaida – tai tame, kad sąžinė, meilė, garbė, pareiga, kilnumas NE IŠSKAIČIUOT skaičiais, ir todėl NE NUPIRKT ir NE PARDUOT. Politika – vaikas humanitarinių žinių, o pasirodymas matematikos joje – tai jos mirtis, todėl kad jos formulėje nėra Žmogaus. Tai – raktinis ir, ypač, šiandienai. Daugelis „valdovų“ pateko į humanitarinių žinių ignoravimo spąstus. Jie, beje, kaip ir kiekvienas iš mūsų, visą gyvenimą sprendė pagrindinę humanitarinę užduotį, su kuria susiduria visi iškart po gimimo: pramušti „kelią į žmones“. Iš tiesų, vos gimę, mes šaukiame visu balsu, pritraukdami mamos dėmesį į save. Neduok Dieve, jei ji nespaus mūsų prie krūtinės!

 

Paskui mes glaustomės į tėvus, kad pajustume jų švelnumą, kuris reikalingas kaip oro gurkšnis. Kas nematė, kaip maži vaikai pavydi savo tėvamų ir kovoja už juos su visais, kuriems parodė nors menkiausią dėmesį? Paskui mes stengiamės atrodyti gražiais ir stipriais, kad gautume savo pelnytą meilės kiekį. Toliau mes savo profesionalo talentu ar drąsą kareivio stengiamės pelnyti pripažinimą daugelio žmonių, be kurių gyvenimas ne gyvenimas. Viskas, ko mes trokštame šiame gyvenime – tai žvilgsnis, prisilietimas, pritarimo žodžiai kito žmogaus. Net psichopatai rūko metro ir garsiai keikiasi matu, kad PRITRAUKTŲ Į SAVE DĖMESĮ, todėl kad kitaip jų niekas nemato, tarsi jų nebūtų, tarsi būtų nematomi. Tai nepakeliama, ir jie nemato kito kelio į žmones.

Dabar visa tai pasireiškia internete socialiniuose tinkluose – ir rūkyti metro nereikia – galite pritraukti dėmesį į save savo vertinimais kažkieno ar kaži – ko , nesirinkdami žodžių ir net negalvodami apie tai, ką rašote, jau nekalbant apie to padarinius. Mes visi pasirenkame skirtingus „kelio į žmones“ variantus. Pasirenkame taip, kaip suprantame šitą kelią. Galima eiti „išilgai matematinės kreivės“, o ne „humanistine tiesiąja“.

Aš mačiau daug cinikų, kuriems juokingas toks samprotavimas, nes jiems pasisekė: po gimimo jie nebuvo įmesti į šiukšlių lataką, jie nebuvo palikti ligoninėje, nebuvo išvaryti iš darbo ir iš šalies, jie nebuvo palikti mirti tuščiame bute. Jiems kol kas dar sekasi. Bet gali labai nepasisekti, jei JIE NE SUVOKIA, kad viską, ką turi žmogus: nuo motinos pieno iki duonos gabalėlio, nuo kūniškų malonumų iki pasitikėjimo savimi – jam dovanoja kiti žmonės. Būtent dovanoja, todėl kad šios laimės NE NUPIRKTI IR NE ATIMTI. Netgi save mes suprantame , žiūrėdami į akis kitų žmonių, tarsi į veidrodį. Jei nėra akių, į kurias galima pažvelgti, nėra rankų, kurios liečia žmogų, tada žmogus miršta vienatvėje, net jei jis aktyvus internete, mano, kad žinomas daugeliui, ir todėl į kairę ir į dešinę davinėja savo „rekomendacijas“ , kurios neturi pagrindo, bet jis įsitikinęs, kad visi jo įdėmiai klausosi! O tai toli gražu ne taip – ateina laikas, kai nebus kam paduoti stiklinės vandens, iškviesti gydytojui, pasidomėti: ar jis vis dar gyvas? Ir visai nesinori man vardyti tokių tragedijų pastarųjų mėnesių.

Istorijoje NĖRA PASLAPČIŲ, nėra nieko, kas NE TAPTU aišku. Maskavimas mistifikacijomis realių veiksmų – viena iš kintamųjų „valdymo formulės“, naudojamos jau per dešimtis metų taip vadinamųjų „elito“ ir „valdančiųjų“. Tai visiškai vaikiškas triukas, šimtą kartų aprašytas humanitarinėse studijose, kurių, žinoma, neskaitė šie elito ir vyriausybės žmonės kaip nereikalinga jų „visažinystei“ ir kuris matomas šiandien visiems, ypač, ,,apšviestos” sukurto „koronaviruso“ ir jo taip vadinamosiomis bangomis.

Ir elitas, ir valdantieji papuolė į spąstus iliuzijos lengvo priėjimo prie žmogaus, kurie jiems reikalingi kaip kiekvienas iš mūsų. 90-aisiais metais Rusijos Federacijoje atsirado galimybė pirkti paslaugas ir žmonių kūnus už pinigus ir valdžią. Daugelis šia galimybe pasinaudojo. Šios iliuzijos leido palikti savęs pažinimo darbą, darbą pagal specialybes ir prisigretinti prie valdžios ir pinigų kaip prie galimybės spręsti žmonių likimus, nustatyti jų elgesį, padaryti juos priklausomus, gauti iš jų viską, kad ir ko jie panorėtų. Pasiduoti šiai iliuzijai lengva, nes „kelias į žmones“ – UŽDUOTIS NEĮTIKĖTINO SUNKUMO: milijonai žmonių daugelį metų susitinka ir nepastebi vienas kito. Tarp žmonių, kurie yra ranka pasiekiami, tarsi būtų nematomos sienos, ištisi džiunglių miškai, kuriuos galima įveikti tik tobulinant save, pažinant save ar siekiant šio, sunkiu darbu, kaip tai daro daugelis paprastų piliečių. Tik tokiu būdu sugebėjimai paverčiami ryškiais talentais ir žygdarbiais, nuo kurių grindžiamas „kelias į žmones“. Toli gražu ne visiems tai pavyksta: trūksta jėgų, proto, valios, siekio, charakterio. Todėl sako, kad „gyvenimą nugyventi ne lauką pereiti. Šiandienos valdovų bėda ta, kad jie susigundė galimybė įveikti kelią į žmones vienu šuoliu, kuris pas juos užsitęsė į ilgus kelis dešimtmečius. Jie neišlaikė išbandymo pinigais ir valdžia. Jie suvedė savo gyvenimo formulę iki pinigų ir valdžios, kaip iki aukščiausio visų dalykų mato. Tai daugkartinai aprašyta pas Balzaką, Moskovičių, Zimmelį ir kt. Jie jų, tikriausiai, neskaitė, todėl praleido humanitarinio problemos komponentą: pinigai ir valdžia suteikia lemtingą galimybę nepaisyti žmonių ir jų nuomonės. Jie gavo pakaitalą visko, ką geidė, tačiau su sąlyga, kad siela, gailestis, atjauta, kilnumas būtų pašalinti iš „valdžios formulės“, negailestingai pašalindami nuo kelio žmones kelyje į šiuos pinigus ir valdžią. Viską atimti, nieko neduodant žmonėms, – tai buvo įdėta į jų galvas iš pat pradžių, pradžioje įgyvendinimo paskutinio etapo „plano“, užbaigiančio pagrindinę programą Senosios valdymo Sistemos.

Ar šios „klaidos“ bus ištaisytos Rusijoje? Jei tai vertintume kasdieniniame (buitiniame) šių „valdovų“ mąstymo lygmenyje, ką ir apšvietė dabartinė pandemija, – NIEKAS APIE TAI NE GALVOJA. Jie greičiausiai, mano, kad „valdžios formulė“ jų sukurta 2000-ųjų pradžioje ramiai ir toliau mažins gyventojų skaičių, kurie nereikalingi ištekliais paremtai ekonomikai, nes pagal šią formulę debitų ir kreditų problema yra svarbesnė už gėrio ir blogio problemas. Man daugiau nei akivaizdu, kad vadinamieji „valdytojai“, kuriems juokingi humanitariniai samprotavimai ir samprotavimai, pagrįsti Naujomis žiniomis, vis dėlto prasimušę į šį pasaulį, supranta klaidingą Rusijos problemų sprendimą pagal „valdžios formulę“ , sugalvotą taip pat jų, tačiau ištaisyti nieko jau negalima. Akimirką galima tik įsivaizduoti sau, kas nutiks, jei ne tik „elitas“ ir „valdantieji“, bet ir visi Rusijos piliečiai galvos vieną, o sakys kitą; sakys antrą ir darys trečią; darys trečią, o rodys ketvirtą ir t.t. Įspūdinga. Tai ir yra „valdžios formulė“, kuri, jei ją priims visi Rusijos Federacijos gyventojai, pasirodys kaip pagalys su dviem galais. Pavyzdžiui, šiandien Vyriausybė susiprotėjo, kad pusė šalies piliečių neaišku, ką ir kur veikia. Pusė – čia švelniai tariant: daugiau nei pusė šalies išėjo į pilkąją ekonomiką kaip partizanai, laikydamiesi „valdžios formulės“ ir nemoka mokesčių. Arba neseniai visa šalis sužinojo apie „didžiulį grobstymą“ miškų pramonėje ir staiga – pradėjo su tuo kovoti. Aš galiu įvardyti dar keliolika problemų, reikšmingesnių šalies likimui, iki kurių Rusijos Federacijos vyriausybei NE DAĖJO RANKOS. Ką daryti? Atsisakyti nuo šios „valdžios formulės“ visiems: ir „valdovams“ ir visiems dirbantiems žmonėms, nes be tokio atsisakymo šalies gyventojai nepasitikės valdžia, o valdžia – žmonėmis. Tai nėra valdžios ir „valdančiojo elito“ problema, tai yra problema suvokiant vykstančius pokyčius, kurių negali sustabdyti nė vienas elitas ir jokie valdantieji, ir tai yra visų žmonių problema, problema, kurią reikia išspręsti, tačiau atsižvelgiant į šių žmonių norą pažinti, suprasti ir pasikeisti. Tai yra problema suvokiant naujas realijas pasaulinėje politinės filosofijos Rusijoje.

Žmogus dar (atsi)gręš į laiką iš mažai suvokiamo skaičiavimo valandų, minučių ir sekundžių ir realiai supras, kad NE REIKĖTŲ daugiau kankinti tiek mokslo, tiek savęs ieškojimais įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, visos istorijos padalijimas į kažkokius tai civilizacijų tipus ir panašias į nieką, pagrįstąs spekuliacija. Netikite tuo, kas čia parašyta? Tada perskaitykite bent Nikolajaus Morozovo kūrinius. Pirmiausia raskite supratimo ir pažinimo atskaitos tašką sau pačiam, o tada, galbūt, jūsų Smegenys pradės suprasti, pavyzdžiui, kad per pastaruosius 18 000 metų Civilizacija buvo viena, ir skirstoma ji tik į etapus. Kiekvieno civilizacijos vystymosi etapo laikotarpiai buvo pagrįsti vykdomųjų etapų procesų parametrais iš „Smegenų genotipų vystimo ir Energobiogenezės kūno mąsės“ programų. Jokia vystymo gamybinių pajėgumo ar gamybos santykių, socialinių valdymo struktūrų kūrimo ypatumai ar naudos paskirstymas per bet kokią nuosavybės formą, mistinė „-izmų“ įtaka ar kiti teoretikų bandymai pagrįsti visos istorijos padalijimą į kažkokius – tai civilizacijų tipus – visa tai ne objektyvu, nes tai yra trūkumo tikro pažinimo apie anksčiau vykusių procesų realijas valdomam iš išorės žmonių vystimuisi. Be to, pats informacinis-technologinis valdymo procesas savo veikime kiekviename etape buvo praktiškai identiškas. Išskyrus pokyčius diktuojamus Sistemos žinių lygio ir atitinkamo prekių ir paslaugų gamybos technologijų plėtros lygio, taip pat valdymo struktūros, skirtos organizuoti prekių gamybą ir platinimą gėrybių TIK BAZĖJE SMURTO, kaip pasekmė ir kaip produktas įgyvendinimo programos vystymo genotipų Smegenų, – daugiau nieko reikšmingesnio žmonių pasaulyje nepasikeitė. Tačiau mes su jumis šiandien tapome liudininkai tikrų pokyčių, pradedant nuo sustabdymo tų vykstančių procesų. Visas įvairiaspalvis šydas, kaip legenda apie vystymosi orientavimąsi per įvairias idėjas, paskelbiamas programas, „atradimus“ ir pan., – buvo ir vis dar tebėra kol kas tik atitraukimas besivystančių Smegenų žmonių nuo suvokimo tiesos vykstančių procesų. Ši legenda sukoncentruota savo dėmesio atitraukimu į įvairius „sunkumus“, kad būtų pakeistos socialinės struktūros ir valdymo formos per būtiną ir priverstinį smurtą, buitinį, vartotojišką, pramoginį ir dvasinę orientaciją, besikeičianti ir šiandien labai aktyviai tolygiai tobulinant funkcijas Smegenų. Iliuzingas ir iš išorės įspūdingas kaip ir ISTORINIS ŠUOLIS, pradedant juosmens juosta ir baigiant madingais drabužiais iš „Versace“, nuo laukinio arklio iki „Rolls-Royce“, nuo kritimo nuo medžio iki skridimo didele raketa iki viršutinės atmosferos lygio, išlaikant iki pat šiol SVAJOKLIŠKĄ NAIVUMĄ APIE KOSMOSĄ, – visa tai yra civilizacijos vystymasis, ar siekis patenkinti didėjantį nepataisomą vartotojų instinktą, įtvirtintą žmonių egzistencijos valdymo iš senosios Sistemos pusės pagrinduose? Žinoma, kad taip, ir analizuojant šiandien tai, kas vyksta, tame nebėra jokių abejonių. O kur gi svarbiausia, t.y. vystymas komplekso funkcijų tikrojo to kas skirta Žmogui Žemėje ir jų nuoseklus įkūnijimas? Kur yra visos žmonijos proto tobulumas ir jo harmonija su Visuotiniu protu? Kur, galų gale, PATS BESIVYSTANTIS ŽMOGUS be ydų ir su tuo dvasiniu minčių grynumu poelgių nuo savo tikrojo didingumo!? Nėra Jo, išssisklaidė vienkartiniu vartojimu prekių ir paslaugų, pasimetė tankumynuose godumo prie jų nelygiavertės jėgos padalijimu, tuo tarpu nepamiršdamas su ypatinga agresija sunaikinti aplink supančią aplinką! Tik vieno tokio priežastinio rezultato užtenka, kad tokia „protinga“ civilizacija negalėtų turėti kokių – tai teisių ir vilčių savo egzistavimui apskritai, tuo labiau ateityje. Būtent toks ir priimtas sprendimas iš lygmens naujosios Sistemos ir Visatos Proto. Galima tuo tikėti ar netikėti – tai teisė kiekvieno, tačiau, atidžiai išanalizavus, kas vyksta, kalba eina būtent apie tai.

Būtent dėl šios priežasties ​​tolesnio TIKSLINGUMO VYSTIMOSI tokio „protingo“ egzistavimo pažymima pradžia epochos atkūrimo tikrai gimtųjų priešintervencinių sąlygų valdymo ir atkūrimo visų kitų kompleksinių sąlygų Žemėje. Nuo visokio atavizmo bet kokia sistema atsikrato, tai neišvengiama.

Būtina laiku ir teisingai apsispręsti, kas dabar objektyviai parodytas kaip šitas atavizmas, kuris susijęs su visomis egzistavimo sritimis žmogaus ir jo pačio gyvenimu apskritai. Visos aplinkybės susidedančių sisteminių būsenų šiuo metu, jau atstatomos atsižvelgiant į jų lygį, įskaitant ir valdymą, iki būsenų naujosios eros 0-ųjų metų, kol kas kaip startinis žingsnis vykstančio etapo pokyčių! TAI NE TIK NEIŠVENGIAMA, tai privalomas procesas, susijęs su likvidacija dalies padarinių nuo ankstesnios įvykdytos intervencijos Žemėje. Bet apie šias būsenas vadybinio atavizmo, pasikeitimus gyvavimo sąlygų ir aplinkos visi pamąstymai kol kas ankstyvi. Pirmiausia, reikalinga IŠSIAIŠKINTI PATIEMS SAVYJE, kas bus iš rezultatų pasiekto lygio išsivystymo žmonių pirmalaikiškai likviduojama būtiniausiai, o ką būtina gelbėti, kaip ir kam būti pasirengus.

*        *        *

Šaltą sausio rytą vyras įsikūrė Vašingtono metro stotyje ir pradėjo groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo šešis kūrinius. Per šį laiką, nes buvo piko valanda, pro jį praėjo daugiau nei tūkstantis žmonių, dauguma kurių ėjo į darbą, dar dvi dešimtys nesustodami įmetė pinigus. Muzikanto uždarbis buvo 32 doleriai. Nė vienas praeivis nežinojo, kad smuikininkas yra Joshua Bellas – vienas iš geriausių muzikantų pasaulyje. Jis grojo sunkiausius kada nors parašytus kūrinius, o instrumentas buvo „Stradivariaus“ smuikas, kurio vertė 3,5 mln.

Dvi dienos prieš jo pasirodymą metro, jo koncerte Bostone, kur vidutinė bilieto kaina buvo $ 100, buvo antplūdis.

Joshua Bello grojimas metro yra laikraščio „Washington Post“ socialinio eksperimento apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus dalis, kurio principai buvo šie: ar kasdienėje aplinkoje mes jaučiame grožį? Ar sustosime kad įvertintumėme jį ? Ar atpažįstame talentą netikėtose situacijose?

Viena iš išvadų šio eksperimento gali būti sekančios: jei mes negalime rasti laiko tam, kad trumpam sustoti ir pasiklausyti geriausių kada nors parašytų muzikinių kūrinių, kuriuos atliko vienas geriausių muzikantų planetoje; jei šiuolaikinio gyvenimo tempas tapo toks veržlus, kad mes tampame aklais ir kurčiais, tai kam mums tada toks gyvenimas? Kam mums nepaliaujamas vaikymasis svetimų primestų vertybių? Ir ką dar mes prarandame šitose beprotiškose lenktynėse.

Atsakymas vienas: Mes kasdieniame šurmulyje prarandame svarbiausią  – mes prarandame patį gyvenimą.

1 Humanitarinės žinios – tai žinios apie dvasinę pusę asmenybės. Humanitarinių žinių dalykas yra vertybės, principai, sąvokos, turinčios individualią reikšmę; tai tikrovė, kuri apdovanota žmogiška prasme. Humanitarinių žinių dėka žmogus turi galimybę orientuotis aplinkiniame pasaulyje, suprasti procesus, aplink jį vykstančius, kurti priežasties ir pasekmės ryšius.

2 Gottfried Leibniz „Naujieji žmogaus proto eksperimentai“, M., 1939 m.

3 Ogiustas Kontas (pranc. Isidore Auguste Marie François Xavier Comte) (1798 m. sausio 17 d. – 1857 m. rugsėjo 5 d.) buvo prancūzų filosofas, sociologijos ir pozityvizmo doktrinos įkūrėjas. Moderniąja termino prasme Kontas gali būti laikomas pirmuoju mokslo filosofu Pozityvizmo pradininkas. Sociologijos, kaip savarankiško mokslo, įkūrėjas. Pagrindiniai darbai, atnešę jam didžiausią šlovę, „Pozityviosios filosofijos kursas“ (1830–1842 m. 1–6 t.) Ir „Teigiamos politikos sistema, arba Traktatas apie sociologiją, įtvirtinant Žmonijos religiją“.

versta iš tinklapio (rusų kalba) https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2324-005-369-nekaya-formula-ili-fon-dlya-ponimaniya