Mokykla pažinime

arba pažinimas mokykloje

     Žmogaus prigimtis tokia, kad negali nesiekti gėrio. Ką žmonės laiko gėriu, to jie sieks visais įmanomais būdais. Tačiau tai, ką būtent žmonės laikė gėriu, priklausė ne nuo jų. Tai priklausė nuo sistemos. Nepaisant nenuilstančių žingeidžių žmonių minčių ir nuolatinės paieškos būsenos, jie vis gi anksčiau vystėsi ir dauginosi pagal programą ir tomis kryptimis bei tikslais, kuriuos įdėjo ankstesnė Sistema savo interesais, tačiau iki momento tokių likvidavimo tokios Valdymo Sistemos. Likvidavimas įvyko. Inicijuoti visiškai kiti procesai, bet šiandien mes turime ABEJOTINA ŽMOGIŠKĄ MEDŽIAGĄ, jei galima taip išsireikšti, daugumos žmonių atžvilgiu. Jų pagrindinė yda – jie mato  vienintelį tikslą savo gyvenimo tai savo buities sutvarkymas. Jie iš pat pradžių orientuoti imti iš visuomenės kuo daugiau ir duoti kuo mažiau (idealiu atveju – imti viską ir nieko neduoti).  Ir šias nuostatas šiuolaikinė liaudis (dar ne žmonės) sugeria su motinos pienu, jos jiems įdedami pasąmonės lygmenyje.  Priversti daugumą žmonių atsisakyti jų neįmanoma. Kaip tokiomis sąlygomis sukurti mums visiems socialinę struktūrą, kuri kaip nors bent jau pirmajame etape leis orientuotis tame kas vyksta ir palengvins mūsų būtį? Detalizavimą viso to kas buvo padaryta su žmogumi tam kad pervesti jį į “liaudis” ir tikrojo suvokimo rezultatų ir būsenų apie viską, kas įvyko gana neišvaizdi, bent jau, šiame etape SĄLYGINAI SĄMONINGO VYSTYMOSI žmonių ir lygio jų Smegenų funkcijų. Tai, neabejotinai, bus padaryta vėliau, bet tikrai padaryta bus. Tačiau tai nepamaišys suprasti principą funkcionavimo būsimo socialinio modelio ar bent jau PABANDYTI SUPROGNOZUOTI  savo supratimo rėmuose mus supančios tikrovės. Tuo remdamasis nusprendžiau paskelbti kai kuriuos, mano nuomone, šiandien aktualiausius dalykus iš profesoriaus Aleksandro Ivanovičiaus Jurijevo darbų, mano mokytojo ir bendraminčio, išėjusio „netikėtai“, bet palikusio man savo dar nepublikuotus darbus arba iš dalies paskelbtus specialiuose ir profesionaliuose interneto skyriuose, kurie daugeliui nėra prieinami. Ši informacija – pagrindas mano apmąstymų konkrečiais klausimais suvokiant, kas vyksta, ir ji pateikiama būtent taip, kaip reikalauja šiandienos laikas, jei žiūrėtume iš požiūrio taško energoinformacinės dialektikos Smegenų genotipų vystymosi.

   Paskutinius 18 000 (o ypač 4000) metų viskas, kas vyko mūsų planetoje, buvo orientuota ir atspindėta sudėtingiausiu kompleksu procesinių pagerinimų, visai konkrečių genotipų žmonių Smegenų ir tokios kokybės, kokios buvo suplanuotas.. Vystymasis genotipo Smegenų buvo pirminis, o visi paprotavimo procesai, susieti į vieną istorinį procesą vystymasi civilizacijos, buvo antraeilis. Kad ir kaip žeminantis būtų suvokimas, bet vystymasis visų krypčių mokslo, žinių, jaunosios kartos ugdymo, jos mokymas, pradedant nuo mokyklos suolo, pati struktūra (mokykla) jos mokymo, kultūra, pačia plačiausia prasme, – taip tai pat yra programiniai procesai vystymosi atskirų formatų gebėjimų Smegenų konkrečiuose genotipuose. Aktualumas šios informacijos leis daugeliui suprasti, – kodėl šiandien būtent taip vyksta, ir prie ko tai gali atvesti. Ką reikia įdėti į tą socialinę konstrukciją – kurią mums su jumis teks sukurti prasmingai ir pasikliaujant mūsų žiniomis, kurias, laimei, šiandien – yra iš kur semti.

Vienas NEMAŽIAU SVARBUS KLAUSIMAS – klausimas apie mokyklą, kurį nuolat užduoda žmonės, kurie NE ABEJINGI likimui augančios kartos – žmonių, kurie mato visą tai, kas vyksta šia kryptimi. Kokia ji, mokykla, turėtų būti, kokia ji taps po nesibaigiančių kankinusių ją paskutinių dešimtmečius reformų? Ką daryti vaikams, tėvams ir mokytojams šiuo metu – pertvarkos metu, o geriau – pertvarkyme visų ir visko?

  Mokykla tapo buitimi, kaip ėjimas į parduotuvę, ir mes apie ją negalvojame, kol ji netampa mums problema. Šiandien mokykla – PROBLEMA VAIKAMS, kurie suvokia mokyklą kaip savotišką anachronizmą, neturintį nieko bendro su realiu gyvenimu, kuris siautėja jų kompiuteriuose, televizoriaus ekranuose, jų stebėjimu realiojo pasaulio.  Kam ji? Ji – problema tėvams, kurie visada kalti dėl to, kad turi „ne tokius vaikus“, kad jiems neužtenka pinigų visur ir už viską mokėti, tarsi jų vaikas – prabanga, apdėtas nepakeliamais mokesčiais? Už ką juos baudžia? Mokykla – problema mokytojams, kuriuos iš mokytojų perkvalifikuoja į biurokratus, užuot gyvai bendravus su vaikais įpareigotus, skaičiuoti balus ir pildyti formas, nors pagrindinis mokyklos tikslas – mokymas ir auklėjimas.

   O pagrindinę auklėjimo užduotį Ušinskis K. D..1  apibrėžė kaip paruošimą žmogaus gyvenimui. Pažymiu, kad jis PARAŠĖ 22 TOMUS apie pedagogiką – klasikas, tačiau šiuolaikiniai mokslininkai-mokytojai nepripažįsta jo kaip mokslininko (pripažindami visus jo darbus) tik todėl, kad pas jį „… nėra mokslinio laipsnio …“. Tai ir dauguma pedagogų-novatorių to meto to neturėjo, tačiau darė genialius dalykus.

Auklėjimo ir mokymo schema pagal Ušinskį K.D.

Auklėjimo ir mokymo schema pagal Ušinskį K.D.

   Kaip mokyti tokiomis sąlygomis, kai „reformatoriai“ (aš net nenoriu įgarsinti jų pavardžių – jie ir to neverti) mano, kad mokykla turėtų duoti tik įgūdžius ir gebėjimą suskaičiuoti iki šimto, o žinios nereikalingos, nes jei jų yra, žmogus tampa nevaldomas šitų socialinių parazitų? Kitaip tariant, tam būtina įgyvendinti fašizmo ideologų idėjas (jau labai jos panašios į idėjas mūsų „pertvarkininkų“). Bet ir tai objektyvus procesas, per kurį mes turime pereiti. Mokykla – problema universitetams, kurie yra priversti pritaikyti savo programas universitetams, o jie savo ruožtu pritaiko savo programas mokyklų absolventams, turintiems aukštus baigimo balus, tačiau NE TURINTIEMS MOKYMO BAZĖS kad suvokti žinias, kurios 10-15metų atgal nebuvo problema pirmakursiams. Kaip juos mokyti toliau?

   Visų pirma nereikia tampyti vieniems kitų nervų, nes jie neatsistato nei vaikams, nei tėvams, nei mokytojams. Yra samprata „trumpasis jungimas grėsmės“, kuri praverstų aptariant mokyklos problemas. Šis reiškinys buvo atrastas taip: dvidešimčiai žmonių parodė filmą, kuriame žmogus, pažeidęs saugos taisyklę pateko po diskiniu pjūklu… Ekrane riksmai, kraujo purslai, nupjautos rankos, o salėje esantys žiūrovai nustoja kvėpuoti, pulsas viršija 150, netgi „meškų liga“ «медвежья болезнь»..  O KITAI GRUPEI ŽIŪROVŲ, aiškinama, kad filme vaidina ir šaukia aktoriai, vietoj kraujo – raudoni dažai, rankos nupjaunamos manekeno: ir nieko – žiūrovai ramūs, niekas neapsišlapino ir kvėpavimas visų ramus. Žinojimas to, kas vyksta iš tikrųjų – ir yra trumpas jungimas grėsmės. Taikydami šį požiūrį, apie mokyklą galite galvoti ramiai.  Būtent iš tokių pozicijų ir pažvelkite į tai, kas vyksta, PAŠALINĘ VYRAUJANČIAS EMOCIJAS ir savas ir tas, kurios liejasi ant mūsų iš interneto, kuriame mes, jau pagal įprastą gyvenimišką įprotį ieškome visų atsakymų į visus savo klausimus, tame tarpe ir į šį.

  Kad ir kas ką besakytų, mokykla – nuostabus reiškinys, ir ją reikia suvokti būtent taip. Nors, žinoma, tėvams, kurių vaikai arba eina į pirmą klasę arba ketina laikyti egzaminą – ateina neramus metas. NENUTRŪKSTAMI POKYČIAI reikalavimuose mokyklai ir mokiniams galima žvelgti kaip į specialų dalyką, kuris svarbesnis už matematiką. Tikriausiai turima omenyje, kad kas atlaikys mokyklos pokyčius, tas tada atlaikys bet kokius pokyčius mūsų gyvenime. Tai yra šių dienų realybė, sukurta procesų, kurie intensyviai, bet labai „atsargiai“ taiso tai, kas buvo padaryta už žmogaus supratimo ribų. Kai tėvai patys ėjo į mokyklą, viskas buvo ne taip: ir mokė ne to, ir reikalavimai žinioms buvo kitokie, ir į mokyklą užsirašinėjo ne taip ir pan. Ir laikai dabar nepaprasti, baisu išleisti vaiką vieną, beveik visur jį reikia lydėti, o toli gražu ne visi turi tokią galimybę. Tai daug sunkiau nei tada, kai aš ir mano kartos žmonės patys užsirašinėjome į mokyklą 60–70 metais. Visa, kas mes dabar – tai ji, mūsų mokykla. Mes tampame tokie, į kokią mokyklą ėjome. Ir šiandieniniai pirmokėliai kartos savo elgesyje tai, ką išsinešė iš savo mokyklos. Mokykla šiandien tokia pati, ir mokytojai nėra blogesni nei buvo mūsų laikais. Dėl įvairių priežasčių aš turėjau iš arčiau susipažinti su keliomis miesto mokyklomis ir jų mokytojais, kad tuo įsitikinčiau. Tačiau GYVENIMAS MOKYKLOS SIAUBINGAS, ją tiesiogine to žodžio prasme užkumščiavo reikalavimais „viską pakeisti“ ir „už viską atsiskaityti“.  Vietoj to, kad mokintų ir auklėtų, mokykla priversta spręsti daugybę neįprastų jai klausimų, kad laikas jau samdyti savo juristus, advokatus, ekonomistus, IT specialistus, statistus. Aš tiesiog įsitikinęs, kad mokytojams lieka vis mažiau laiko ir jėgų dirbti su vaikais. Tačiau, MOKYKLA DIRBA  Didysis rusų rašytojas ir mokytojas L. N. Tolstojus pasiūlė mokytojams drąsiai žengti eksperimentų keliu tam, kad pasiektų sėkmę, kas turėtų prisidėti prie vystymosi pedagogikos, kaip mokslo. „ Ne filosofiniais atvirumais mūsų laikais galima išjudinti mokslą Pedagogikos, – pabrėžė mokytojas rašytojas, – bet kantriais ir atkakliais eksperimentais … “.

   Žinoma, mokyklos ir mokytojai yra skirtingi, bet taip buvo visada, tai yra gyvenimas. Ką tai reiškia?

   Visų pirma, mes su jumis, NE  GALIME  įtakoti mokyklos reformą, kaip ne galėjome įtakoti kolektyvizacijos, privatizacijos ir kt. Problemos krenta ant mokyklos ir tėvų, kaip sniegas, nuo pačio Olimpo politinės kovos, kur vyksta kova ne už gyvybę, o už mirtį (jie sako, tarp liberalų ir konservatorių), tačiau tai mums taip sako. Ir tie, ir kiti veikia tariamai pedagogikos mokslo vardu, bet iš tikrųjų – išnaudoja ją politinėje kovoje už tai, kokie bus mūsų vaikai, ką jie žinos ir supras.  Tuo pačiu metu iš tėvų ir mokytojų reikalaujama „nueik ten, nežinia kur, atvežk tai, nežinia ką“. Reikalas tas, kad vadinamoji „politinė kova“ visada buvo paversta kova dėl sekančios kartos. Į mus jau nebekreipia dėmesio – mes jau istorijoje. Bet kokia politika funkcionuoja tik tada, kai ji remiasi naujo tipo žmogumi, kurį jai pavyko suformuoti iš vaikų. Dvidešimtojo amžiaus trisdešimtaisiais SSRS buvo suformuotas vienas žmonių tipas, Vokietijoje – kitas, Anglijoje – trečias, Kambodžoje ketvirtas ir kt.. Dabar Rusijoje formuojamas, jei taip galima pavadinti, NAUJAS  TIPAS ŽMOGAUS. Koks? Šiais laikais, ar po metų dvejų gali atsitikti taip, kad mama bus vadinama „gimdytojas 1“, o tėčiu – „gimdytojas 2“, o vietoj berniuko ar mergaitės bus „žmogus be lyties“.  Bet tai klausimas rinkimams, į kuriuos gimdytojai, kaip taisyklė, neina.  Nesidomi, ir todėl vėl sulauks daug staigmenų.  Tačiau noriu pažymėti – tam, kad eiti „į rinkimus“ reikia, pirmiausia, pradėti suprasti, KAS GI TAI RINKIMAI tokia forma, kokia jie yra „pateikiami“ mums, kas ir kodėl tai naudoja ir kodėl. Pasirinkti galima tik tada, kai supranti, ką ir kam renkiesi. Vienetai supranta surežisuotą nacionalinių rinkimų pobūdį, tačiau jie taip pat eina „balsuoti“ taip pat, kaip ir paprasti žmonės, kurie viską priima už gryną pinigą. Technologijos istorijos klastojimo neužmirštos ir vis dar naudojamos ir šiandien, kaip automotorika veiksme jau praktiškai „atjungtų“ konkrečių atstovų konkrečių genotipų Smegenų.  Todėl kvailinimas prasideda jau nuo pirmų klasių.  Be to, mokyklose pilnu pajėgumu įvedama literatūra ir švietimo metodai, kuriais siekiama sugadinti jaunąją kartą. Eina prie to, kad kaip tinkantis SVEIKO  GYVENIMO BŪDAS skatinamos vagystės, seksualinis palaidumas, priklausomybė nuo narkotikų ir be abejo leidus ir sutinkant Švietimo ministerijai.  Toks požiūris tapo priežastimi to, kodėl jau šiandien iš mokyklos išeina labai neraštingi žmonės. Geras gi išsilavinimas (nors dar reikia išsiaiškinti, ką šiandien reikia suprasti žodžiu „geras“) paprastiems ir mažas pajamas gaunantiems gyventojams tampa neprieinamas, ir tai, nepaisant to, kad jis visai neseniai buvo geriausias pasaulyje ir ne mokamas.

   Šiandien iš mokyklinių vadovėlių dingsta šimtų metų pedagoginės patirties, medžiaga puikiai užsirekomendavusi save geriausių rusų ir sovietų pedagogų, o į jų vietą įvedami taip vadinamieji PROGRESINIAI VAKARŲ METODAI, kurie iš tikrųjų iškreipia vaiko psichiką ir mąstymą. Deja, vergiška pasaulėžiūra, primesta mūsų mokytojams, kaip ir visiems kitiems, vis dar trukdo daugeliui iš jų pilnutinai matyti tuos tikslus, kuriuos realizuoja jų rankomis. Nepatenkinti mokyklų programomis tėvai, patenka į taikinį naujų banditų – globos institucijų.

   AntraPANIKUOTI  NE VERTA , nes lygiai tą patį patyrė mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai.  Dar neseniai, ir 60-aisiais, ir 70-aisiais ir praėjusio amžiaus 80-aisiais, vaikų rengimas mokyklai buvo įnirtingos politinės kovos pačiame valstybės valdžios viršuje objektas. Esmė ta, kad valstybė – tai „gamykla“, skirta žmonių dauginimuisi reikalingu kiekiu ir reikalinga kokybe. Būtent jai darbuojasi visos valstybinės sistemos: finansinė, pramoninė, gynybinė, kultūrinė.  Visos šios sistemos yra tik tam, kad būtų užtikrintas išsaugojimas ir atgaminimas gyvybingų ir darbingų šalies gyventojų: yra gyventojų – yra šalis, nėra gyventojų – nėra šalies.  Įkarštis šios kovos aplink to, ko ir kaip mokyti mokykloje, buvo toks didelis, kad akademikas Ananievas B.G. 2 , pas kurį, kiek man yra žinoma, A.I.Jurievas pradėjo mokytis, patyrė tris (!) širdies smūgius, iš kurių du – po SSRS Pedagogikos mokslų akademijos prezidiumo posėdžius.  Po trečiojo širdies priepuolio jis mirė (1972 m. Gegužės 18 d.). Po jo mirties mokykloje įvedė mokymą nuo šešerių metų, išėmė vadovėlius Kiseliovo, Pioryškino, Rybkino, Barkhudarovos ir daugelio kitų. Kas mokė ir mokėsi tada, prisimena, kas tai tokio buvo.

Trečia, pedagogika VISADA BUVO LAUKU KOVŲ visame pasaulyje: pakanka prisiminti diskusijas J. Locke („Patirtis apie žmogiškąjį protą“) ir W. Leibnizą („Nauja patirtis apie žmogaus protą“). 1660–1670 metais. Dar nuo Petro Didžiojo laikų, beje, kuris buvo pažystamas su Leibnizu, ir pagal Leibnizoprojektus, atidariusio Rusijoje Mokslų akademiją ir Universitetą, Rusijoje buvo priimta vokiečių pedagogikos sistema, kuri BUVO PASIŪLYTA tėvynės pedagogų netgi iki sovietinių laikų. Kas vyksta šiandien?  Dėl Valdymo Sistemos keitimo priežasčių ir naujo tikslų vektoriaus įgyvendinimo dabartinių procesų rėmuose ir atsižvelgiant į gyvybės palaikymo sistemą (politologai mano, kad tai yra „politinės priežastys“, ir mes neperitikinėsime jų tuom), vyksta ardymas visko sovietinio, įskaitant sovietinę pedagogiką. Trumpai tariant, dabartinių vaikų, tėvų ir mokinių problemų esmė yra pakeitimas sovietinės pedagogikos (vokiškos pedagoginės mokyklos „žmogaus besiauklėjančio“) įdiegiamas šiuolaikinėje Rusijoje anglosaksų pedagogikos „žmogaus besimokančio“. (Bolonijos procesas). Paskutiniai rusiški pedagogikos vadovėliai pedagogikos universitetams skirti tik „žmogui besimokančiam“ (homo educandus). Todėl iš teorijos ir praktikos mokyklų netiesiogiai, bet praktiškai išimamas išsilavinimas, apie kurį JF Herbartas 3  sakė, kad: „mokymasis be moralinio ugdymo yra priemonė be tikslo“, klausdamas tuo pačiu: „kokia prasmė tyrinėti žvaigždes, nežinant savo paties širdies?  Mokytojams gi praktiškai tenka užsiimti auklėjimu, stengiantis nedaleisti į mokyklą keiksmažodžių, pornografijos, žiaurumo, nežmogiškumo, besilaužiančios ten iš gatvės ir kompiuterio bei tele ekranų. Priešingu atveju jų neišmokinti nei matematikos, nei fizikos, apskritai – nieko.

  Svarbiausia – kad tokiose sąlygose tėvams lieka savi įsipareigojimai, kurie yra amžini, ir  VYKDYTI JUOS  REIKIA, kad ir kas nutiktų šalyje ir pasaulyje. Nors ir potvynis.  Pateisinimu tėvų kančios ir mokytojų pastangų bus suformuotas jų Žmogus, PIRMĄ VISKO, o po to žinovas mokyklos programos.  Būtent žmogiškumas bus vienintelė apsauga vaikų nuo visų gyvenimo pavojųir mes norime, kad jis gyvenime susitiktų žmogiškus žmones, ir kad jis būtų žmogišku, kai mes tapsime bejėgiai.

  Tiesa šiandien labai nedaug kas sako vienas kitam: „Na, būk gi tu žmogus!“, kalba apie kitką: „jis labai žmogiškas“, arba kvalifikuoja piktadarį kaip „ nežmogišką “ ir t. t. Bet su išėjimu iš šių apyvartos šių žodžių ir savybių, išeina ir tikrasis žmoniškumas.  Tai ne atsitiktinumas: aptariant mokyklos reformą retai minimas žodis Žmogus, tarsi jis būtų automatiškai pridedamas vos gimus ar po egzaminų išlaikymo.  Tai visai ne taip. Tikrasis ir pagrindinis tikslas mokyklinio ugdymo – Žmogus. Jis išsamiai aprašytas knygose ir rusų pedagogikos klasikų patirtyje.

   Rusų pedagogai suformavo Žmogų asmenyje savo mokyklų absolventų: mokslininkus, generolus, inžinierius, valstiečius, kurie sukūrė visą tai, kuo mes gyvi iki šiol. Internete yra laisvai prieinama K. Ušinskio knyga „Žmogus kaip ugdymo dalykas“ (1867), kurią labai naudinga perskaityti visiems kaip instrukciją, kaip auginti vaikus šiuolaikinėmis sąlygomis.

Jeigu K. Ušinskis įsijungtų šiandien į diskusiją apie mokyklą, tai jis pakartotų dar kartą: „…įsitikinęs, kad jei Pavelui Ivanovičiui Čičikovui būtų suteiktos visos organinės chemijos ar politinės ekonomijos paslaptys, jis liktų toks pat, labai žalingas visuomenei landūnu. Pasikeis šiek tiek jo išvaizda, įgis kitokių manierų, kitokį toną, užsimaskuos dar labiau, bet liks toks pat žalingas visuomenės narys, netgi taps dar labiau kenksmingas, dar nesugaunamesnis

Bet koks judėjimas pirmyn pedagogikoje, jei mes atidžiai apžiūrėsime istoriją šio reikalo, susideda iš artimesnio požiūrio į natūralumą santykių tarp mokytojo ir mokinio, tikriausiai, tai nereikalauja paaiškinimo.

L. N. Tolstojaus apibendrintas modelis mokymosi proceso

   Svarbų vaidmenį mokymosi procese, be to, vaidina poveikis mokiniui aplinkos ir neadekvatus į šį poveikį atsakas, reakcija mokinio (Mokinys <-> Aplinka).  Sėkmingam mokymuisi besimokančiūjų mokykloje aplinka (valstybė, visuomenė, šeima) turi sukurti palankias sąlygas, skatinančias šią sėkmę.

   Akademikas B. G. Ananievas, tęsdamas K. Ušinskio tradiciją, parašė knygą:  „Žmogus kaip pažinimo subjektas“ (1968).

   Būdamas Leningrado blokados dalyviu, jis įsitikino, kad nepalūžo, išgyveno tik tie, kurie išlaikė savyje Žmogų, nors mirtinas šaltis, alkis, baimė pavertė gyvuliais pačius stipriausius žmones.  Tą patį apibūdino koncentracijos stovyklų kalinys Viktoras Franklis („Žmogus ieškantis prasmės“, 1990 m.) matęs, kaip masiškai degradavo ir žuvo būtent tie nelaimingieji, kurie prarado žmogiškus bruožus spaudžiami alkio, baimės ir patyčių.  Viską atlaikė ir išgyveno ne labiausiai fiziškai stiprūs ir sveiki žmonės, o PATYS ŽMOGIŠKIAUSI Neverta perdėti siaubo šiuolaikiniame rusiškame gyvenime, tačiau kai varžantis dėl pinigingo žemės sklypo, kvadratinio metro, automobilių stovėjimo aikštelės, kai kurie praranda žmogiškąją išvaizdą, tada iš tikrųjų jie staiga virsta gyvuliais, kurie nežino, ką daro. Šita Rusijos nacionalinė problema ,,kietesnė” nei praradimas „Avtovaz“ ir kitų pinigų Kipre. Šią problemą reikia spręsti, nepasitenkinus nešvankybių draudimu televizijoje, tabako pardavimo apribojimais ir kt.

Žmogus

   Dar 1638 m. Jan Amos Komenskis 4  – „Auklėjimo Kopernikas“ rašė savo „Didžiojoje didaktikoje“ (1901): „Žmogus yra paskutinis, tobuliausias ir puikiausias padaras“Tačiau jis taps Žmogumi, jei bus:

  1. Išmintingu („Tikra išmintis slypi neklystančiame vertinime apie daiktus: kad kiekvieną iš jų skaitytų tuo, kas jis yra, kad nesivaikytų vulgaraus, tarsi nevertingo, ir neatmestų brangaus, kaip vulgaraus, nešmeižtų verto pagyrimo ir negirtu verto papeikimo. Tai visų rūšių klaidų ir kliedesių šaknis “).
  2. SUBALANSUOTU  („Auksinė taisyklė: nieko virš normos, tai yra, niekada nedaeiti iki persisotinimo ir pasibjaurėjimo … valgydami ir gerdami, miegodami ir budėdami, dirbdami ir žaisdami, kalbėdami ir tylėdami“).
  3. Tvirtu (“… įprotis elgtis visame kame apgalvotai, nieko nedaryti veikiant aistrai ar impulsui. Žmogus – būtybė protinga, todėl jis turi įprasti vadovautis protu … kad žmogus būtų iš tikrųjų savo veiksmų viešpats “).
  4. Sąžiningu  („… nieko neįžeisdamas, kiekvienam atiduodamas kas ko vertas, vengdamas melo ir apgaulės, parodydamas save darbščiu ir paslaugiu“).

Daugelis pasakys, kad tai yra žinoma kiekvienam raštingam žmogui, bet aš priminsiu, kad būtent  ŠITO NE ŽINOJO ir nemokėjo 896 Rusijos moksleiviai, kurie baigė gyvenimą savižudybe 2011 metais.  (Informacija apie šiuos metus, kaip ir apie kitus metus – nuslėpta ir užslaptinta).  Jie šoko nuo stogų, nuodijosi ir korėsi ne dėl matematikos, o  IŠ NESUGEBĖJIMO  JAUSTI SAVE ŽMOGUMI ir veikti kaip priimtina Žmogui. Štai čia ir palaidota Žmogaus auklėjimo paslaptis: žinoti – ne reiškia taip elgtis. Suaugusieji patys to dažnai ne žino ir ne moka, kai elgiasi kaip nežmonės: pavydus tėvas išmeta savo vaiką pro langą; kanibalas suvalgo savo draugą; žmona užsako nužudyti savo vyrą; pareigūnai iš Rusijos iš šalies išveda pusę Rusijos biudžeto; naujieji turtai visame pasaulyje perka viską, kas ten niekam nereikalinga; o laukai apauga piktžolėmis, ir gamyklos uždaromos, o darbo nėra naujai berniukų ir mergaičių kartai savo šalyje!

   Bet visa tai – objektyvus procesas, ir šiandien dar jis vis tęsiasi pagal vystymosi energoinformacinę dialektiką genotipų Smegenų, kuris intensyviai vyko pastaruosius 2000 metų ir buvo sustabdytas praktiškai neseniai, būdamas šiandien pertvarkos rėmuose naujos Žemės valdymo Sistemos ir žmogaus gyvybės palaikymo Sistemos.

   Mokykla, be abejo, sprendžia ir toliau spręs savo užduotį formuoti Žmogų, kad ir kaip jį modernizuotų tie, kurie vis dar save laiko „valdovais“. Mokykla – tai seniausia korporacija, kuri pergyvens visus, kurie kišasi į jos gyvenimą. Tokia pati korporacija kaip kariuomenė ar VRM, ar universitetas, kad ir kaip BE KEISTŲ jų sudėtį ir organizaciją.

   Aš gyvenu netoli gerų mokyklų, ir kasdien pro mano namus ten eina eilė gerai apsirengusių, gerai maitinamų, linksmų, gerai prižiūrimų ir aiškiai mylimų vaikų. Iš jų veidų, triukšmo, judesių – negalima pasakyti, kad jie mokyklą suvokia kaip kalėjimą.  Tačiau išimčių yra ten, kur prarasta auklėjimo kultūra Žmogus, dėl to, kad trūksta kvalifikuotų pedagogų. Labai svarbu suprasti, kad pervedimas žinojimo ženklų Žmogaus į realų elgesį Žmogaus – UŽDUOTIS  AUKŠČIAUSIOS KATEGORIJOS SUNKUMŲ  Žmogaus formavimas iš naujagimio – pati sunkiausia užduotis, kurią sprendžia ne tik visuomenė, bet ir daugybė aplinkybių, kurios akivaizdžios, tačiau dauguma kurių buvo paslėptos ir tik dabar tampa prieinamos mūsų supratimui, ir tai – toji gražu ne visiems. 

   Ši užduotis yra tūkstantį kartų sunkesnė nei sukurti branduolinę bombą ar kosminę raketą.  Pedagogikoje – menkiausia klaida, ir vietoj Tėvynės gynėjo gaunamas banditas.  Šią problemą sprendžia labai kuklūs lopšelių, darželių mokytojai, mokyklų mokytojai, kurie šiandien patenka į „socialinių parazitų“ neduodančių pelno padėtį. Tarsi jie NE FORMUOJA ŽMOGŲ  šaliai, o “teikia paslaugas”, pačias pigiausias valstybėje. Nors be jų darbo nebus nei kareivių, nei mokslininkų, apskritai – nieko nebus.

Pedagoginiai žmogaus ženklai

   Pedagogai žino, kad tapti Žmogumi ir būti Žmogumi labai sunku.  Žmogumi tampa ne tas, kuris žino, kaip juo būti, o tas KAS REALIAI ATLIEKA poelgius, darančius jį Žmogumi.  Bet kuris pedagogas žino, kad Žmogus, kaip jį suprato Comeniusas, Leibnizas, Herbartas, Ušinskis, Ananievas, Franklis ir daugelis kitų, turi tik keturis požymius.  Pirmasis požymis Žmogaus  tai jo gebėjimas mylėti kitus žmones (linkėti jiems gerai, kaip pačiam sau), mylėti savo Tėvynę, profesiją ir kt.

   13 skyriuje,,Pirmojo Pauliaus Laiško korintiečiams” meilė glaustai ir tiksliai aprašyta, ir nė vienas rašytojas ar filosofas NE SUGEBĖJO pridėti prie sąrašo iš 16 meilės požymių, nė vieno naujo.  Laimę iš meilės patiria tas, kuris myli, o ne tas, kurį myli.  Jei nėra meilės į žmogų įslenka baimė, ir ji pakeičiama neapykanta, kuri paverčia jį gyvūnu.  Jo gyvenimas praranda prasmę.  Antrasis požymis Žmogaus – gebėjimas suteikti žmonėms tikėjimą gyvenimu, kai atrodo, kad viskam atėjo galas. Turėdamas TIKĖJIMĄ Į VERTYBĘ, kuri randasi už paties žmogaus ribų, daro jį būtiną žmonėms, ir toks žmogus niekada nebus vienaišas. Tik žmonės, turintys tikėjimą (tik ne bažnytine šio žodžio prasme), tikėjimą ir žinias, tampa asmenybėmis.  Neturintys tikėjimo, abejojantys, mažų mažiausia, bus vieniši, nenaudingi ir niekam nereikalingi. 

Изображение выглядит как текст Автоматически созданное описание

   Trečiasis požymis Žmogaus gebėjimas SUTEIKTI VILTĮ kitiems žmonėms neapibrėžtumo situacijoje.  Žmogaus vilties šaltinis – toks aiškus ir ryškus pasaulio vaizdas, kuris leidžia jam ne tik neklystamai išsikelti gyvenimo tikslus, bet ir „nutiesti kelią“ link šio tikslo sau ir kitiems.  Ir ketvirtasis požymis Žmogaus – tai GEBĖJIMAS DIRBTI, sukūrimas naudojimo vertės – to be ko žmonės negali gyventi. Žmogus – tai tas, kuris maitina, šildo, saugo, ramina, moko kitus žmones, kai jie patys to daryti negali.  Žmogus yra darbingas tuo atveju, jei jis gali įveikti neigiamas būsenas, kylančias jame darbo jėgos panaudojimo procese: nuovargį, įtampą, stresą, monotoniją.  Tik tada moksleivis užaugęs tampa Žmogumi, kad suauga taip, kad pradeda reikalingam pagalbos iš tikrųjų pamaitinti, išgydyti ir sušildyti.

    Ir svarbiausia: tik Žmogus gali pasiekti laimę, kaip patirtį pilnatvės savo būties, susijusią su savirealizacija.  Tiek tėvai, tiek mokytojai nori užauginti Žmogų laimingą, nes tik Žmogus yra mylimas, ir tik žmogus moka mylėti, ir tik žmogų myli gyvenimas.  Grubiai, be sentimentalumo – DAUGIAU VISKO tėvams rūpi apsaugoti savo vaiką nuo agresijos, kuri vis labiau persmelkia konkurencinę šiuolaikinio gyvenimo aplinką. Taigi, žmogiškumas atlieka tą pačią funkciją apsaugos nuo agresyvios aplinkos, kokią vaidina naro skafandras, apsaugodamas nuo vandens, slėgio, suteikdamas jam orą, šilumą, ryšį ir pan. Bet mes su jumis žinome ir suprantame jau, kad Žmogus tik dalis sistemos žemės valdymo Sistemos rėmuose, kad jis vystosi kartu su sistema, likdamas visada jos sudėtine dalimi, turėdamas visada ribotas galimybes jai įtakoti, įskaitant pažinimą jos, t.y. galimybę numatyti, kas joje vyksta (nepriklausomai nuo veiksmų žmogaus, tame tarpe).  Pabrėšiu – tame tarpe ir žinias. Iš tiesų, informacija, gauta žmogaus apie sistemos savybes, ir yra pagrindas daryti įtaką jai. O tam  MUMS REIKALINGA  mokykla, NAUJA MOKYKLA , kuri dabar gimsta prieš mūsų akis ir gimsta, kaip ir priklauso, kančioje. Žaidimas vertas žvakių.

Oponentai

   Šis požiūris, žinoma, turi priešininkų. Jie teigia, kad LAIMĖ – TAI CHEMINĖ REAKCIJA , vykstanti mūsų organizme tiesiogiai dalyvaujant hormonams.  Jų požiūriu, jei norite pajusti laimę – „susileisk“ noradrenaliną, džiaugsmas – endorfiną.  Jei reikia pagerinti nuotaiką – serotoniną, nepakanka energijos – tiroksiną, norite patirti malonumą – oksitocinas, reikia pasvajoti – dopaminas, tapti patraukliu – vazopresinas, paskatinti mąstyti – acetilcholinas ir kt. Jeigu naudosime šį požiūrį, tada prie sąrašo būtina pridėti narkotikus, alkoholį, seksą, ką ir daro daugelis, taip ir NE MAČIUSIEJI  žmogiško gyvenimo ir nepatyrusių žmogiškos laimės. Tai požiūris vaikų, tėvų ir pedagogų pagrindinių priešų, nes paskui tokį fiziologinį interpretavimą Žmogaus seka, kaip mirtis su dalgiu, neapykanta, neviltis, vienatvė, nusikaltimai ir mirtis to, į kurį buvo investuotos visos jėgos, visi ištekliai, visos galimybės tėvų ir pedagogų.

   Pokalbis apie Žmogų visada vedamas „aukštu stiliumi“, kaip jis to nusipelno. Gindamasis priminsiu tiems, kurie nepamiršo, kad 1903 m. Maksimas Gorkis  PARAŠĖ ESĖ „ŽMOGUS“ , kuri prasideda taip … Dvasinio nuovargio valandomis – kai atmintis atgaivina praeities šešėlius ir nuo jų širdyje jaučiasi šaltis, – kai mintis, kaip ir bejausmė rudens saulė, nušviečia baisų dabarties chaosą ir grėsmingai sukasi virš dienos chaoso, bejėgė pakilti aukščiau, skrieti į priekį, – sunkiomis dvasinio nuovargio valandomis aš iššaukiu prieš save didingą Žmogaus įvaizdį. Žmogus! Tarsi saulė gimsta mano krūtinėje, ir ryškioje šviesoje jos lėtai žengia – pirmyn! ir aukščiau! tragiškai nuostabus Žmogus! .. “ ir toliau dešimt puslapių, iki stiliaus kurių šiam straipsniui dar toli gražu.

  O baigia savo esė apie Žmogų M. Gorkis taip: „Štai vėl, orus ir laisvas, aukštai iškėlęs išdidžią galvą, jis lėtai, bet tvirtais žingsniais žengia per senų prietarų dulkes, vienas pilkame kliedesių rūke, už jo – dulkės praeities iš sunkiojo debesies, o priekyje – yra paslapčių minia, nešališkai laukianti jo. ” Jis tai parašė apie mūsų vaikus, kurie šiandien laukia susitikimo su mokykla pirmoje klasėje, ir apie jaunus žmones, kurie turi išlaikyti egzaminą ir žengti į realų pasaulį. Kokie jie bus? Kas jų laukia? Kam mes juos paruošėme?

(Apie tai, ko moko mokykloje, koks gyvenimas jų laukia – kitame straipsnyje).

12.04.2021 m.

F. Škrūdnievas

1 Konstantinas Dmitrijevičius Ušinskis – puikus rusų kalbos mokytojas, Rusijos mokslinės pedagogikos pradininkas. 

2 Ananiev B.G. (1907–1972) – pedagogikos mokslų daktaras, profesorius. SSRS Pedagogikos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas). 

3 „ Herbard IF“ (1776-1841) – empirinės psichologijos įkūrėjas Vokietijoje. Pedagogiką jis suprato kaip auklėjimo meno mokslą, galintį sustiprinti ir apginti esamą sistemą. 

4 Jan Amos Comenius yra čekų pedagogas humanistas, rašytojas, religinis ir visuomenės veikėjas, Čekijos brolijos bažnyčios vyskupas, pedagogikos kaip savarankiškos disciplinos pradininkas, klasių sistemos sistemintojas ir populiarintojas. 

versta iš tinklapio  https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2335-008-369-shkola-v-poznanii-ili-poznanie-v-shkole