Kada jums pasirodys, kad tikslas nepasiekiamas,

nekeiskite tikslo – pakeiskite savo veiksmų planą.

Aš nesiimu prognozuoti, kokia bus pasaulio išvaizda ir įvaizdis Žmonijos net ateinančiais dešimtmečiais, tačiau esu giliai įsitikinęs tuo, kad žmonėms bus daug lengviau pereiti į naują būseną, jei norite, į naują etapą savo vystymosi ir virsmo kaip žmogaus, jeigu jie pasirodys pakankamai ginkluoti ne tik konkrečiomis žiniomis, bet ir tam tikra ideologine paradigma. Dvasiniam žmogaus pasauliui reikės tam tikro nusistatymo, orientacijos į naują vertybių struktūrą, antiek nepanašią į šiuolaikinę, kaip struktūra vertybių Graikijos poliso gyventojų buvo nepanaši į požiūrį australopitekų, išėjusių prieš tris milijonus metų iš atogrąžų miškų į nesvetingą ir pavojingą savaną.

Dabar labai daugelis pradėjo kalbėti apie „sumaišties laiką Rusijoje“, ir tokia frazė NE TIK pilnai pagrįsta, bet ir suvokiama visuomenės kaip natūrali tikrovės išraišką. O išeitis iš bet kokių sumaišties laikų reikalauja patvirtinimo tam tikro aiškumo, TAM TIKRO BENDRO TIKSLO ir bendro supratimo, persmelkiančio dvasinius pasaulius visos daugybės žmonių, gyvenančių mūsų teritorijoje. Toks supratimas, kaip rodo žmonijos istorija, ateina dažniausiai (jei jis ateina) kaip rezultatas veiksmo stichijų žmogaus aistrų ir kraujo jūros. Bet, gal, yra ir kitas būdas?  Kitas kelias šiandien bevykstančio rėmuose, įkūnytas ne per smurtą, kuriuo persmelkta visą is(š)torija vystymosi žmonijos, o per naujai įgytą protą rėmuose naujos, šiandienos sistemos valdymo visų procesų, įskaitant ir procesus žmonių gyvybės palaikymo sistemos. Bet kokiu atveju toks klausimas tikrai turi būti iškeltas ir žmonės turi bandyti jį išspręsti! Ir jo suvokimui gali būti reikalingos filosofinės sistemos ir „pasaulio paveikslai“, o greičiausiai – ir kažkokia bendra „išgyvenimo filosofija“ ar „žmonijos strategija“!Tačiau viena iš pagrindinių krypčių neabejotinai turi tapti – vystymasis ir transformacija šiandienos mokyklos ir žinių, kurias ji neša savyje, ir sistemos mąstymo ir pažinimo, kurias ji ir turi išvystyti ir transformuoti.

    Įsivaizduosime, kad mokykla – tai įmonė  „gamybos žmogiškojo kapitalo“ šalyje. Faktiškai mokykla paverčia  pirmokus  RUSIJOS PILIEČIAIS, pasižyminčiais tokiomis savybėmis, kurios juos prilygina tėvams: juk jie įgauna teisę balsuoti rinkimuose, – bent jau tame. Yra klausimas: kokias savybes privalo įvaldyti mokyklos absolventai, ką privalo žinoti ir mokėti, kad iš griūvančios socialinės struktūros ant griuvėsių sukurtų ne mūsų parazitinių pamatų atsirastų šansas išstatyti naują galimybę sukurti vientisą socialinę struktūrą su kitais egzistavimo principais, iš kurių mums žinomas kol kas tik vienas – jis neturėtų būti paremtas egzistavimu kieno nors sąskaita. Juk berniukai po mokyklos, pagal Įstatymą, paims ginklus ir taps Tėvynės gynėjais, o daugelis mergaičių pačios taps motinomis. Baigę mokyklą, visi jie privalo jau savarankiškai priiminėti gyvybiškai svarbius sprendimus, o svarbiausia, deja, – esant dabartinei situacijai, finansiškai aprūpinti savo gyvenimą ir padėti savo tėvams. Todėl, baigę mokyklą, jie gaudavo dokumentą, kuris praktiškai teisingai buvo vadinamas priešrevoliucinėje Rusijoje „Brandos atestatu“,grąžinus šį vardą vėliau 1944 m. ir išėmus vėl jį 1962 m. Ar mokykla dabar vykdo šią užduotį? Daugelis šiandien tuo abejoja.  Abejonės tokios stiprios, kad: pirma – šiandien visuomenė savo Švietimo Ministrą laiko blogiausiu Rusijos Federacijos vyriausybės ministru, antra – didžioji dalis laiko Valstybės Dūmoje buvo skiriama Švietimo Ministerijos darbui aptarti ( ir tai vykstančios recesijos ir vadinamosios „pasaulinės finansų krizės“ fone), trečia – apginant švietimo Ministrąantra – didžioji dalis laiko Valstybės Dūmoje buvo skiriama Švietimo Ministerijos darbui aptarti ( ir tai vykstančios recesijos ir vadinamosios „pasaulinės finansų krizės“ fone), trečia – apginant švietimo Ministrąantra – didžioji dalis laiko Valstybės Dūmoje buvo skiriama Švietimo Ministerijos darbui aptarti ( ir tai vykstančios recesijos ir vadinamosios „pasaulinės finansų krizės“ fone), trečia – apginant švietimo Ministrą NE BUVO PASAKYTA nė vieno argumento: ką daro? kam? kodėl taip? Tikrai, mokyklų ugdyme vyksta  KAŽKAS  STRATEGIŠKO, daug svarbesnio, negu gynybą ir ekonomiką. O tiksliau – ne mokykloje, o reformuojant mokyklą. Bet kas? Čia mes pažvelgsime iš savo, žmogiškojo supratimo, kuris kontroliuojamai formavosi amžiais, ir šiandien mes turime tai, ką turime. 

       Manoma, kad pagrindinė mokyklos problema yra nuolatinė ir totali mokyklos programų reforma, dalykų turinys ir jų mokymo forma, ir kontrolės metodai jų įgyvendinimo.  Kažkas „paslaptingo ir strategiško“  vyksta mokykloje. Kas gi vis dėlto?

Paslaptis pirmoji. Koks yra mokyklos absolvento projektas ir kokiais tikslais vykdomos reformos? Mokyklinis ugdymas suprojektuotas kažkieno – tai Maskvoje su tokia mina, tarsi jo autoriai – tai futurologai,  PERVERIANTYS  LAIKĄ  SAVO  PROTU   ir tiksliai žinantys, koks bus gyvenimas Žemėje, kai vaikai baigs mokyklą.  Jie tarsi žino, kokių būtent žinių ir kokiu kiekiu mokyklų absolventams reikės realiame gyvenime, o kokių ne. Bet tada jie turi apibūdinti šį būsimą gyvenimą tėvams, kad pateisintų kai kurių dalykų atsisakymą ir kitų įtraukimą, vieno mokyklos dalykų turinio pakeitimą kitu. Kol kas šių pakeitimų NE GALI SUPRASTI nei moksleiviai, nei tėvai, o dažnai mokytojai. Be abejo, dominuoja ideologinis faktorius, suvaidinęs savo vaidmenį ir tada, kai mūsų šalyje buvo išblukinami vadovėliuose portretai Bliucherio, paskui Stalino, paskui Chruščiovo ir tt., ir dabar vietoj vienų rašytojų vaikai nagrinėja kitus rašytojai ir pan. Tai suprantama ir paaiškinama:  politinė kova taip vadinamoji, o senosios programos rėmuose – tikslo pasiekimas vystant specifinius genotipus Smegenų.

       Nesuprantama ir nepaaiškinama kitkas: kokius piliečius ir kokiais tikslais mokykla rengia savo absolventus šiandien?  Kodėl jų pasiruošimui priduodamas toks fenomenalumas? Totalitarinė, būtent totalitarinė, kontrolė, mokinių įsisavinimas programų su pagalba vieningo valstybinio egzamino, apipavidalinima kaip totalinė karinė-politinė operacija, sulyginama su operacijomis prieš „tautos priešus 37-ųjų metų“, kai visi taip pat drebėjo iš baimės dėl arešto, kaip šiandien dreba moksleiviai ir jų tėvai laikydami vieningą valstybinį egzaminą… Vaikų atskyrimas nuo mokytojų, susibūrimas nepažįstamoje vietoje su nepažįstamais egzaminuotojais, įėjimas į klasę naudojant pasą, apsauga prie durų, kratos, telefonų konfiskavimas ir slopinimas – pilnumui įspūdžių, beliko tik įsijungti sireną ir ką nors subombarduoti. Kam ši bendra karinė-pedagoginė psichozė atveriant slaptus paketus, savarankiško apdorojimo kažkokių tai kabliukų ir varnelių formose, tarsi TAI IR YRA SUMA dešimties metų švietimo mokykloje. Be to, dalykų Programos ir jų įsisavinimas kelia vaikui tokius griežtus reikalavimus, tarsi jis – būsimas žvaigždėlaivio lakūnas, o mokyklos dalykų turinys – tai praktinės instrukcijos, be kurių jis gali mirti pakeliui į Marsą. Tiesa, tie, kurie kuria tokias programas, neturi žalio supratimo – kas ir kaip daskris iki Marso ir ar daskris. Šiandieninis vieningas valstybinis egzaminas – produktas jau „nugalėtų“ sergančių smegenų ir psichikos – viskas „nukreipta“ į globalų melą ir klastotę.   Tai pagrindinės sudedamosios sąmonės tų, kas vieningą valstybinį egzaminą detaliai pragalvojo su triukšmo slopintuvais, automatiniu tikrinimu ir kitais devaisais. Problema – žmonių galvose, ir spręsti ją efektyviau asmeniškai kiekvienam ir pas kiekvieną. Adekvačiai ir ne isteriškai suvokiantys realybę tėvai ir mokytojai galės ir iš tokios nesąmonės naudos gauti na arba bent jau patirties, kuri taip pat – nauda.

       Mastas ir intensyvumas spaudimo mokykloms ir vaikams iš švietimo Ministerijos pusės turi turėti ir atvirkštinę reakciją: patartina taip pat intensyviai paprašyti autorių mokyklinių programų ir vadovėlių apibūdinti tą ateities pasaulį, gyvenimui kuriame jie ruošia mokinį? Kad išduotų paslaptį – kam visa tai? Tada bus suprantamas NEMATYTAS PERPILDYMAS  MOKYKLOS PROGRAMŲ ir neįmanomas tempas įsisąmoninimo brukamų žinių.

       Paslaptis antroji – ką duoda vadovėliai rengiant pilietį? Vyresni žmonės žino, kad visų mokyklos dalykų turinys radikaliai keičiasi kas dešimt metų. Tačiau šiandien biologija, fiziologija, fizika, chemija mokoma mokykloje, taip tarsi tai būtų amžinos tiesos. Net fizinio mokslo pagrindas yra TAIP VADINAMAS  Standartinis modelis, kuris mums atrodo, kaip mokslingumo etalonas. Tačiau šiandien fizikai fiksuoja Higgso bozoną didžiajame hadronų greitintuve, kad patvirtintų savo standartinį materijos ir antimaterijos modelį. Jei jie „nepagauna“ bozono, tai visa fizika yra ne daugiau, nei hipotezė. Netolimoje praeityje su beprotišku įsitikinimu, fizikai PASKELBĖ APIE NEDALUMĄ ELEKTRONO ir jo pirmapradės formuojančios pasaulį bazinės svarbos, o taip pat apie planetinį modelį atomo ir kitus mokslo palaimintuosius, bet tvirtus užmarštyje  pažinime supančio materialiojo gamtinio natūralumo, leidusią jiems su granitiniu tvirtumu tvirtinti, kad jie amžini, ir neturintys alternatyvos! Bet dabar jau, užuot pripažinus šį klaidingą netikros praeities teiginį, prigalvojo dar šimtus REALIAI NE EGZISTUOJANČIŲ .„elementariųjų dalelių“, šventas sąrašas kurių auga kiekvieną dieną, tačiau su „originaliais“ pavadinimais, kurie glosto ausį tik jiems „mokslo patalogoanatomams“ („dalelė Dievo“ ir pan.).  Geriau jau kažkaip – tai pavadinimuose prie savo nuosavos anatomijos arčiau priliptų, vis gi, galbūt būtų kukliau, lengviau įveikti „sunkumų surandant pasimatavimus ant savęs“ ir kažkaip tai būtų arčiau „tikrovės“, paprastume suvokimo aplinkos realybės, vis vien gi jų ir sugalvotos, bet vis tik bent kažkuom jų ir jaučiamos (nesvarbu, kad ne galva). Esmė jų samprotavimų nėra svarbi ateičiai, o sau tegul ir toliau prisigalvojo to, ko nori, nes abėcėlę sudaro net 33 simboliai, o variantų sudėjimui iš jų kvailų žodžių dar pakanka savu galimu beprasmiu deriniu.

       Ką jau kalbėti apie biologiją, kuri NE GALI RASTI  ištisas kartas žmogaus protėvių, kad patvirtinti savo standartinį modelį – C. Darvino evoliucijos teorijai. Ar filologija, kuri NE GALI RASTI ribą tarp keiksmažodžio ir žmogaus kalbos.  Visa tai nėra paslaptis, ir norintieji gali susipažinti, pavyzdžiui, su M. Danilovo ataskaita ^1. „Materija, antimaterija, tamsioji materija. Šioje ataskaitoje žymus ir būtent Rusijos mokslininkas sako, kad „… Standartiniame modelyje yra daug trūkumų. Joje per daug parametrų, daugiau nei 20, kuriuos reikia imti tiesiog iš patirties. Visiškai neaiški priežastis hierarchijos šių parametrų – jie skiriasi 100 tūkstančių kartų ir netgi dar daugiau … Standartinis modelis apibūdina tik nedidelę dalį to, kas yra Visatoje. Astrofizikai parodė, kad daugiau nei 80% materijos, kuri yra Visatoje, yra nežinomos prigimties. Ją vadina TAMSIA MATERIJA … Todėl tikroji išvada – tai ne pasiekimai, o klausimų sąrašas.  Šis klausimų sąrašas yra labai ilgas, todėl mūsų gyvenimas žada būti įdomus “. Štai tame ir yra PASIREIŠKIMAS NAUJO rėmuose pareikšto vektoriaus tikslo Sistemos valdymo, naujos Sistemos. O vaikų, be abejo, laukia įdomiausi atradimai, kurie iš esmės pakeis mokyklinį įsivaizdavimą apie pasaulį ir apie gyvenimą šiandieninių vaikų.

       Vos per vieną gyvenimą mokyklos programų turinys pasikeitė taip, kad kiekviena karta turėjo išmokti visiškai naujų dalykų. Pavyzdžiui, kai 50-taisiais metais biologijos kurse buvo Lysenka ir Michurin, stojimo egzaminai į LSU 60- aisiais metais priiminėjo pagal Villio ir Winchesterio vadovėlius, o šiandien šie vadovėliai VISIŠKAI NENAUDINGI. Per ateinančius penkerius šešerius metus biologija bus NEATPAŽĮSTAMAI „SUKRYŽMINTA“ SU FIZIKA ir taps tiksliuoju mokslu, tokiu, apie kurį svajojo iškilūs Rusijos mokslininkai A. Hatybovas, N. Levašovas, A. Lučinas.  Biologija šiandien jau kitokia, tik ji NE PAPUOLĖ  į mokyklos vadovėlius. Neverta kalbėti apie istorijos vadovėlius (kurios nėra ir nebuvo kaip tokios) su dingusiomis nuotraukomis vadų: nuo Bliucherio iki Gorbačiovo ir kt. Ir šiuo aspektu štai taip gali  atrodyti šiandien  „trumpas kursas iz(s)torijos KPSS – „… vos tik numirė Leninas, paaiškėjo, kad antrasis žmogus partijoje, draugas Trockis, – išdavikas. Draugai Kamenevas, Zinovjevas, Bucharinas ir Stalinas nuvertė Trockį ir išvarė iš SSRS. Tačiau po poros metų paaiškėjo, kad bendražygiai Kamenevas, Zinovjevas ir Bucharinas taip pat išdavikai ir kenkėjai. Tada narsus bendražygis Henrikas Jagoda juos suėmė. Bet tada paaiškėjo, kad bendražygis Jagoda – išdavikas ir priešo agentas, todėl draugas Ježovas jį suėmė. Bet po poros metų paaiškėjo, kad ir Ježovas ne bendražygis, o paprastas išdavikas ir priešo agentas, ir Ježovą suėmė draugas Berija. Po bendražygio Stalino mirties visi suprato, kad draugas Berija taip pat išdavikas. Tada bendražygis Žukovas areštavo Beriją. Tačiau netrukus bendražygis Chruščiovas suprato, kad bendražygis Žukovas yra išdavikas ir sąmokslininkas. Ir jis ištrėmė bendražygį Žukovą į Uralą. Šiek tiek vėliau paaiškėjo, kad ir Stalinas buvo priešas, kenkėjas ir išdavikas. O kartu su juo ir didžioji dalis politbiuro. Tada Staliną išnešė iš mauzoliejaus, o politbiuro ir prie jų prisijungusį Šepilovą išgainiojo sąžiningi partijos nariai, vadovaujami bendražygio Chruščiovo. Praėjo keleri metai ir paaiškėjo, kad draugas Chruščiovas buvo voliuntaristas, perėjūnas, avantiūristas ir išdavikas. Tada bendražygis Brežnevas pasiuntė Chruščiovą į pensiją. Po bendražygio Brežnevo mirties paaiškėjo, kad jis irgi buvo kenkėjas ir sąstingio priežastis, tai yra, jei galima taip sakyti, išdavikas bent jau idealų.  Paskui buvo dar du, kurių niekas net įsiminti nespėjo. Bet čia į valdžią atėjo jaunas, energingas draugas Gorbačiovas. Ir paaiškėjo, kad visa partija buvo partija išdavikų ir kenkėjų, bet dabar jis viską sutvarkys. Čia SSRS ir žlugo. O bendražygis Gorbačiovas pasirodė esąs priešas ir išdavikas … “. Toliau galima tęsti pirmiau minėtų dalykų ribose, ir manau, kad iki pat šios dienos.

       Jei šiandien bandytume naudotis mokyklos žiniomis, kurias gavome praėjusio amžiaus 50-aisiais (baisu tai ir ištarti!), tai mes jau būtume žuvę. Tai ne metafora: A. I. Jurievas man papasakojo, kaip 1952 m. į jų kiemą Naujajame Kaime (в Новой Деревне) atvežė ir išpylė šalia vaikų smėlio dėžės mašiną DDT (!) kovai su vikšrais, užpuolusius aplink namą esančius klevus. Krūva blogai kvepėjo, tačiau vaikai iš DDT ,,kepė“ velykinius pyragus. Jei tik jie būtų žinoję, ar vadovėliuose būtų buvę kažkas parašyta apie DDT! 1961 metais gamykloje, kurioje jis dirbo, sugedo prietaisas suvirinimo siūlėms tikrinti, ir jį vežė tramvajumi piko metu remontuoti į institutą – gamintoją, kai žmonės važiavo iš darbo. Dar šimtas metrų iki instituto  ten  SUTRAŠKĖJO VISI DAVIKLIAI– toki stipri buvo radiacija, kuria gavo šimtai tramvajaus keleivių nuo Darbo aikštės iki aikštės Drąsos. Nė vienas iš jų NE SUŽINOJO , nuo ko jis numirė. Tiek mažai jie žinojo iš mūsų mokyklos vadovėlių. „Jeigu mes būtume žinoję, – pasakė jis tada, – kas tai DDT, radioaktyvumas, radijo siųstuvų radiacija! Nieko tokio nebuvo mokykliniuose vadovėliuose“.

       Išvada iš to daroma akivaizdi – mokykla svarbi ne dėl informacijos, kuri įkalama į galvą, o įsisavinant metodus jos apdorojimo vystymui intelekto ir supratimo. Praplėsti mąstymo rėmus. Suvokimui savo sugebėjimų ir galimybių. Šiuo požiūriu sąlyginis informacijos patikimumas – kaip tik ir gerai – bet, tiesa, tuo atveju, jei mokytojai ir mokiniai yra užsiėmę Smegenų vystymu (net jei jie nesupranta – kas tai „vystymasis Smegenų“ šiandieniniu savo pažinimu“ ), o ne tuo, kuo bando užimti visus mokykla – kalimu faktologijos. Esmė čia yra kiekvieno galvoje – kiekvieno mokytojo ir kiekvieno mokinio, atskirai. Ir NIEKAS  NE DRAUDŽIA tėvams, aptariant su vaikais kažkokius tai mokyklos pamokų klausimus, išsakyti neoficialų požiūrį, paaiškinus, kad mokykloje, atsakant mokytojai Anai Petrovnai, reikia atspindėti oficialųjį, užtat Aleksandrui Semionovičiui galima pridurti dar ir apie neoficialų: užduodant tai klausimo forma. O Irinai Alekseevnai galima tiesiogiai pasakyti, kad nesutinki su tuo, kas parašyta vadovėlyje, ir pasiūlyti alternatyvų variantą. Aptardami mokyklinio ugdymo problemas – reikia tiesiog suprasti, kad jos susidaro daugiausia iš problemų galvoje atskirų, valdomų šiandien ne taip, kitaip vakar, – Smegenų.

       Paslaptis  trečia – kaip įsivaizduoja autoriai mokyklų programų abiturientų ateitį? Jau daugeliui suprantama ir žinoma, kad kas dešimtmetį keičiasi pats gyvenimas, kuris nušluoja viską, kas pažįstama, suprantama ir patogu. Mano karta laimingai, nors ir sunkiai išgyveno vadinamąją „mokslinę ir technologinę revoliuciją“, peršokusi iš popierinio juodo garsiakalbio į internetą ir mobilųjį ryšį. 1960 metais vaikinas iš kaimyninio buto pats surinko ant stalo pirmąjį naminį televizorių.   Blankus vaizdas kineskope, gulinčiame ant stalo tarp laidų raizginio, mums, dešimties metų berniukams, padarė tą patį įspūdį, kokį padarė Mikluho-Maklajus papuasams.  Bet PAČIU STIPRIAUSIU ĮSPŪDŽIU viso mano gyvenimo buvo Gagarino skrydis 1961 metais.

       Dar 1975 m. visas mokslas buvo spausdinamas ant vokiškų rašomųjų mašinėlių „Robotron“, o aparatas schemų kopijavimui („mėlynas“) dienos pabaigoje buvo užplombuojamas vaškiniu antspaudu. 1987 m. pas mane atsirado pirmasis PC, kurį aš naudojau kaip rašomąją mašinėlę. Mūsų gyvenimo prasme  tapo NEPERTRAUKIAMA ADAPTACIJA  PRIE PASIKEITIMŲ. Tą patį teks daryti ir šiandieniniams moksleiviams. 

       Jei šiandieniniams mažiams teks gyventi visiškai kitokiame pasaulyje, tai mokykla turi juos išmokyti LENGVAI PRIIMTI NAUJĄ. Moksleivius NE REIKIA mokyti to, kas bus naudinga jiems ne daugiau, negu man dabar popierinis reproduktorius. Jau šiandien gyvenimas, kuriame gyvena vaikai, yra visiškai kitoks nei mokyklų programose. Ir reikia pripažinti, kad jie sėkmingai mokosi to patys.  Man teko matyti 2007 m., kaip pirmokėliai mokė naudotis kompiuteriu savo mokytoją, puikų pedagogą ir žmogų, bet PC savo neturinčią. Šiais laikais per pamokas po visą mokyklą vaikšto tekstiniai pranešimai, nuotraukos, vaizdo įrašai to, kas vyksta toje ar kitoje klasėje. Štirlicas būtų iškart atskleistas šiuolaikinių trečiaklasių mokinių, daugelis iš kurių puikiai įvaldę visas stebėjimo ir ryšio priemones. Tai reiškia, kad mokyklų programos PRIVALO NUMATYTI koks bus gyvenimas artimiausioje ir tolimoje ateityje. Mano kartos žmonės jaučiasi taip, tarsi jie būtų teleportuoti iš kito amžiaus. Taip stipriai šiuolaikinis gyvenimas skiriasi nuo to, tolimo ir laimingo, kai kampe spragsėjo malkos olandiškoje krosnyje, iš garsiakalbio skambėjo angeliškas Marijos Petrovos balsas, skaitantis Gaidaro ,,Mėlynąją taurę“ Esmė ne lyrikoje, o tame, kad šiandieniniai vaikai suvoks savo dabartinę vaikystę taip pat, kaip dabar aš suvokiu savo: NIEKO NE LIKS iš jų dabartinio gyvenimo po dvidešimt – trisdešimt metų. Vaikus reikia specialiai rengti tam, kad neįmanoma taps įmanoma, nepriimtina – leistina, nerealu – realu, draudžiama – patvirtinama.  Pokyčiai jų gyvenime bus tokie esminiai, kad šiandien juos reikia gailėti ir mylėti. Jau remiantis šituo, susirūpinusiems tėvams galima „atsipalaiduoti“ ir nebandyti uoliai gailėti ir mylėti virš visko – jiems vis tiek dar tiksliai nežinoma kam ruošti – geriau būti vaikui už rėmų ir taisyklių ribų, geriau išnešti iš dabartinės mokyklos mąstymo lankstumą, o ne kodekso taisykles ir tipines problemų sprendimo galimybes.

       Paslaptis ketvirta– milžiniškų pokyčių gyvenimo ir žmonių. Apie būsimus pokyčius galite, pavyzdžiui, perskaityti Ronaldo Bailey pranešime „Technologijų raida: galimybės ir problemos“. Ant slenksčio – nežinomas daugeliui transhumanizmas: „žmonių rasės išlaisvinimas iš savo biologinių grandinių“. Jeremy Rifkinas, Billas Crystalas ir kt. teigia, kad „dabartinis aktyvumas susijęs su žmogaus embrionų klonavimu iš kamieninių ląstelių veikla jau laužo senus aljansus ir kategorijas. Tai naujos biopolitikos pradžia “.  Transhumanistų priešininkai teigia, kad „…genų inžinerija atliekamas mūsų vaikams bus blogiausias pasirinkimas, kokį tik žmogus gali padaryti“. Arba kad „mes stebime eroziją ir, galbūt, galutinis sunaikinimas pačios minties apie tai, kad žmogus -tai kažkas kilnaus, dieviško, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, brangaus – ir mes stebime pakeitimą visko to žvilgsniais į tai, kad žmogus, kaip ir gamta, – tai dar viena kategorija žaliavų manipuliavimui ir homogenizavimui“ – tai yra jie tiki, kad transhumanizmas nužudys žmogaus garbę, žmogaus orumą. Visa tai yra internete, jis papasakos, kad tai – ne fantastinis romanas: tai jau prie slenksčio. Netrukus rinkimuose Rusijos Federacijoje tikra politine jėga taps politinė partija „Evoliucija 2045“ ² , jei, žinoma, patys rinkimai (kuo aš labai abejoju) išliks teisėta atėjimo į valdžią forma.  Atkreipkite dėmesį į šios asociacijos organizacinį komitetą. Tarp daugybės puikių ketinimų Programoje keliami šie uždaviniai: „Pralenkti tokias šalis kaip JAV, Kinija ir Europos Sąjungą šiose šakose: robotika, transhumanistinė medicina, neotransportas, neoenergija, avataro technologijos, kupolo konstrukcija , dirbtinio klimato technologijos, individualių transporto priemonių skraidymas, nanotechnologijos, kosminės konstrukcijos „Konkrečiai:” … sukurti avataro technologijas, skirtas pailginti gyvenimą, sukurti gyvybės palaikymo sistemą žmogaus smegenims ir jų ryšį su kibernetiniu dirbtiniu kūnu „; „kurti senėjimo prevencijos technologijas; pasitelkiant avataro technologijas radikaliai pratęsti gyvenimą iki nemirtingumo. Plėtodami avatar technologijomis, panaikinti visuotinę pensijų sistemą kaip nereikalingą “.

       Tačiau, mano nuomone, dauguma numatytų tikslų ir pozicijų – suformuoti NE TEISINGAI, nes vis dar vyrauja mąstyme net tokiems žmonėms tą vektorių kryptis, kuri buvo mums įteigta rėmuose programos etapų VYSTIMO GENOTIPŲ SMEGENŲ kaip valdomas iš išorės procesas, įgyvendinamas per Kompleksus ir Objektus rėmuose senųjų programų SV. Šiandien šie mokslo žmonės nustato savo veiklos sritį fiksuoti dėsningumus, randant jų naujas savybes, bet ne ieškojime priežasčių šių savybių. Kaip rašo didžiausias prancūzų mokslininkas Puancaré: „Nėra būtinybės, kad apibrėžimas jėgos paaiškintų, kad yra jėga savyje ir kad ji – priežastis ar pasekmė judėjimo“.  Vokiečių mokslininkas Planckas paaiškina tai tuo, kad „mokslas nepajėgus išspręsti galutinės gamtos mįslės. O tai todėl, kad galų gale mes patys esame dalis mįslės, kurią bandome išspręsti“. Amerikos fizikas Wigneris rašo, kad „mūsų mokslo tikslai yra daug kuklesni nei tikslai, pavyzdžiui, senovės Graikijos mokslo“.  Rašo, kad „mums iš esmės nežinoma, kodėl mūsų teorijos ,,veikia“ taip gerai“. Jų tikslumas dar negali liudyti apie jų tikruma». Tiesa slypi už dėsningumo fiksavimo ribų. Mokslas duoda vardą jėgoms, kurios suspaudžia protoną ir neutroną į branduolį arba priverčia elektroną suktis orbitoje, fiksuoja jas ir ieško joms panaudojimo. PRIGIMTIES PAČIŲ JĖGŲ ji NE LIEČIA, nes, o koks reikalas atsakyti į vieną klausimą, jei jis iš karto pagimdo kitą? Jei atsakyti, kas varo jėgą, varančią elektroną, kyla klausimas: o kas varo jėgą, varančią šią jėgą? Ir taip iki begalybės.. Todėl, mokslas sako, kad jam NE BŪTINA suprasti šaknis. Jai pakankama savybių ir dėsningumų. Į klausimą „kas varo jėgas?“ ” mokslas gūžčioja pečiais – tokie gamtos dėsniai. Išsamus paaiškinimas. Bet nesiskiriantis nuo religinių. Religinio kulto atstovai į tą patį klausimą atsako: tokie Dievo įstatymai. Žodžiai skirtingi, tačiau esmė ta pati. Mokslui neįdomu, kas yra pasaulis savo esme, už žaidimo ribų.  Todėl ji panaši į Bažnyčia sumišimo laikų tiksliu kalendoriumi ³ . Jai buvo vis vien, iš kokio suvokimo apie veikimą Saulės sistemos matematikai ir astronomai sudarys tikslų kalendorių. Jai buvo svarbus kalendoriaus tikslumas.

       Panašiai ir mokslas: jam nesvarbu, iš kurios pasaulio sampratos paaiškinama šio ar kito dėsnio veikimas. Jai svarbiausia, kad dėsningumas būtų pagautas, apskaičiuotas ir jį būtų galima pritaikyti praktiškai.  Batsiuviui taip pat neįdomu, kodėl oda nepraleidžia vandens. Jam pakanka, kad nepaleistų ir iš jos galima siūti batus.  Jei jis gilinsis į tokius klausimus, laiko gaminti batų nebebus. Todėl jis neužsiduoda sau nereikalingų klausimų.  Mokslininkai neužsiduoda klausimais, kurie peržengia patirties galimybes. Iš jų pakanka, kad stebimi dėsningumai būtų įtvirtinti ir jų pagrindu būtų galima daryti tai, kas palengvina gyvenimą, kaip jie kad mano. Jiems pakanka žinoti savybes, kad „siūti batus“. Jei požiūris į pasaulį pasikeis, mokslininkams ir batsiuviams NIEKO NE PASIKEIS. Tai ir yra amato rodiklis – nepriklausomybė nuo pasaulėžiūros. Konkretus pavyzdys: kai Maksvelas paaiškino elektromagnetizmo efektus, jis ėjo iš to, kad erdvė užpildyta eteriu. Kai eterio teorija buvo pripažinta klaida, atrodo, kad jei pamatas yra neteisingas, jo išvados taip pat neteisingos. Tačiau mokslui nesvarbu, iš kurio požiūrio į pasaulį išėjo Maxwellas. Jai svarbu, kad jo formulės veikia. Aš ne prieš batus (ką mes be jų darytume).  Bet batai, telefonai ir kitos namų apyvokos prekės gali būti tik bonusai kelyje į tikslą, bet ne tikslas. Kaip kariuomenei, tikslas – pergalė, o karo grobis – bonusai. Jei trofėjai tampa armijos taikiniu, tai nebe armija, o gauja. Norint visuomenei suteikti tikslą, būtina veikti ontologiniu mastu. Tik iš jo galima išsiaiškinti gyvenimo prasmę, gėrio ir blogio sąvokas, atsakyti apie daugelį kitų dalykų, įskaitant – apie mokyklą ir apie jos mokinius, kaip vieną iš gyvenimo prasmės komponentų. Bet mokslas, pagal savo prigimtį, NE ĮGALI aprėpti tokį dydį. Rankų darbo mokslo pobūdis pasireiškia tuo, kad tiek vakar, tiek dabar didžiulis skaičius mokslininkų mano, kad domėjimasis ontologiniais klausimais (mokymas apie būtį kaip tokią) yra jei ne žalingas, tai bereikalingas.  Daugelis sako, kad noras suvokti „pačią esmę“, atrodo, yra pagirtinas, tačiau jis peržengia patirties ribas, todėl tarytum ir nemoksliškas. Suprantate, moksliškas – tai sėdėti narve patirties. O pats ketinimas iš jo išeiti – tai jau griežtai nemokslinis. Sovietų fizikas P. Kapica sakė: „Mokslas –yra tai, ko mes nežinome, o tai, ką mes žinome – tai technologija„. Iš šios pozicijos mokslas – tai visų pirmiausia TYRIMAS  ŠAKNŲ,  IR TIK PASKUI – VAISIŲ. Bet jei tikslas – siūti batus, šaknys iškrenta iš interesų sferos. Šiandien mokslininkais vadinami visi iš eilės. Mokslų akademijos pareigūnas, kuris yra administratorius arba universiteto rektorius, kuris yra ūkvedys, – visa tai mokslininkai. P. Kapicos lygio figūros – taip pat mokslininkai. Kaip rašė L. Tolstojus, „viskas supainiota Oblonskių namuose“. Iš pradžių pasaulinę susidariusią padėties aklavietę užgožia problemos dydis – ji yra tokia didžiulė, kad žmonės jos tiesiog nemato. Jie tarsi vabalas, ropojantis per didelį kamuolį.  Vabalas nemato, kad jis ropoja ne tiesia linija, o lanku. Vienu atveju į naujas formas suvyniojama senoji esmė. Kitu- priskiria sau tai, ko NE VALDO  ir iš tikrųjų niekada NE SUGEBĖS valdyti. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau, jeigu viską vadinti tikrais vardais, bendruomenė mokslininkų esmė yra šiuolaikinių amatininkų dirbtuvių, „siuvančių“ „iPhone“. Tai dalykas geras, be žodžių, bet šiandien esu visiškai tikras, kaip iš senų amatų išaugo mokslas, taip iš modernaus amato (mokslo) išaugs nauja įstaiga, nukreipta į šaknis. Būtent iš šių pozicijų šiandien turime pažvelgti į tuos, kurie reformuoja ir pertvarko šiandieninę mokyklą.

       Jau daugelis supranta, kad aprūpinimas gyvenimo žemėje resursų sąskaita išorinės aplinkos išnaudotos, ir prieš žmoniją iškyla užduotis ieškoti išteklių VIDUJE PATIES ŽMOGAUS. Būtina padaryti taip, kad jis nesirgtų, nesentų, dirbtų nepavargdamas ir pan. Norėdami tai užtikrinti, būtina pašalinti iš jo kūno visus „pažeidžiamus“ organus, kurie buvo įteigti žmogui jo ,,atkūrimo“ rėmuose siekiant išspręsti pagrindinę užduotį – vystymą tam tikro genotipą Smegenų. Tai galima padaryti tik tada, kai mes pasieksime tris pagrindinius dalykus – fiziką Žmogaus ląstelės, fiziką Žmogaus Smegenų ir fiziką Energijos. Dabar tai atrodo taip pat neįtikėtina, kaip atrodė neįtikėtinas lėktuvo skrydis – kūno sunkesnio už orą.  Tik vienas pavyzdys to, kad precedento neturintis dalykas jau įsiveržė į mūsų gyvenimą. Mes nesureikšminame to, kad visą mūsų elgesį pradėjo fiksuoti vaizdo kameros: kelyje, šaligatvyje, prie įėjimo, darbe (net Akademinių tarybų posėdžiai universitetuose įrašomi vaizdo ir garso įrašu). Kameros yra viešbučiuose, saunose, net kai kuriuose tualetuose.  Automatiškai, niekam, įrašomi visi mūsų telefoniniai pokalbiai, mobiliuoju telefonu galima atsekti vietą, kurioje esame, ir judėjimo maršrutą mieste ir visame pasaulyje. Mes nusipirkome gabalėlį duonos, o bankas jau registruoja, kad duonos gabalas nupirktas, kur, kada ir už kiek. Superkompiuteris saugo visus mūsų el. laiškus, žino kam, ką rašėme, kas yra mūsų draugai ir priešai. Jis „žino“ viską ko ieškojome, radome ir skaitėme Internete. Šiandien poilsis – tai vieta ir laikas, kur mūsų niekas nefiksuoja, nors mobilusis telefonas išduoda, kur mes esame. Per įprastus rūpesčius nepastebėjome, kaip mes patys tapome kitokie. Bet mes nepastebėjome, kaip mūsų vaikai tapo precedento neturinčiai kitokie. Kitas dalykas, kad tai yra vienas iš žmonijos vystymosi variantų, ir daugelis su juo nesutiks, tačiau tai jau nuspręs šiandieniniai moksleiviai politinėje kovoje ateityje.

       Nepastebėjo daugelis, kaip nustojo orientuotis naujajame pasaulyje, suvokdami su apmaudu   ŠITĄ  VISUOTINĘ  KONTROLĘ. Tikslinga pagalvoti apie tai, kad žmonės, kurie nesuprato, kas nutiko, nors ir nėra dėl to kalti, daugiau nei pusę iškrito iš informacinės aplinkos. Netelpa į galvą tokiems, kad informacija tapo prieinama. Anksčiau – interviu metu pasakei per daug – ir nėra taip kritiška – kas ir kur tada ras šį interviu dulkėtose archyvų lentynose. Straipsnyje parašei puikią idėją – ar ras šį straipsnį, kiek žmonių jį perskaitys? Dabar informacija veikia kitaip. Parašėte ką nors, kažkur, kažkada – viskas, tai išskrido ir gyvens savo gyvenimą. Šiandien informacija gali, kaip virusas, įsiskverbti į žmonių galvas, arba gali būti pamiršta. Ją galima „perversti“, pilant purvą ant autoriaus, o gali autorių ir pakeisti.  Aš, pavyzdžiui, įgarsinu savo darbuose tą faktą, kad man – autorystė yra antraeilis dalykas ir nesvarbi, naudojant kažkieno medžiagą, kurie turi tam tikrą informaciją, su kuria dėl vienokių ar kitokių priežasčių visiškai sutinku – tačiau tai mano kompetentingiems „oponentams“ (skaitykite priešams) lengvai pavirs pagrįstais nešvaraus plagiato faktais. Jie tai padarė (kaip jau žinoma -, į gerą), ir pasitikėjimo artimiausioje ateityje daugiau galima NE LAUKTI iš žmonių, kurie yra jautrūs tam. Patalpinsite nuotrauką socialiniuose tinkluose – ir negalėsite kontroliuoti jos platinimo ir keitimo.  Patalpinote ją „netinkamoje vietoje“ – viskas! Padaryta. Meistriškose rankose „spaudinėjimas ne ten“ palaidos bet kokį genialumą ir paskui nepaaiškinti žmonėms, ką norėjai perduoti tiems patiems žmonėms.

       Paslaptis penkta – kas dešimt metų radikaliai keičiasi vaikų psichologija. Šiandien jie mato, žino, supranta tai, kas jų protėvius, išgyvenusius apkasų baisumus, lagerius, blokadų siaubą, išvestų iš proto. Šiuolaikiniams vaikams PRINCIPIALIAI KITAIP organizuoti suvokimo, atminties, dėmesio, mąstymo procesai. Pro proseneliai turėjo rašyseną, prilygstančią kinų rašmenų rašymo menui, o šiandien studentai rašo taip, kad neįmanoma suprasti jų rašliavų. Psichologai žino, kad psichomotorika, įskaitant rašyseną, visiškai atspindi žmogaus psichikos ypatumus: kaligrafinė rašysena – viena psichika, o rašliava – visiškai kita. Pas juos kitokia psichika.

       Visi girdėjo, kad šiuolaikiniai vaikai turi „klipinį mąstymą“. Todėl jie sunkiai, nenoriai skaito klasiką, tačiau akimirksniu pereina per daugybę piktogramų savo „iPhone“ ekranuose ir pan. Jie pakankamai neblogai adaptuoti realiai aplinkai, kurioje be super greito dėmesio perjungimo net gatvės nepereiti, be klipinio mąstymo negalima vairuoti mašinos sraute iš keturių juostų 130 kilometrų per valandą greičiu. Esant tokiam greičiui, vaikai mato ir girdi daugiau, greičiau, tiksliau nei mokyklų pirmūnai praėjusio amžiaus viduryje. Visai maži vaikai nesuprantamai spaudinėdami klavišus, daro su kompiuteriu tai, ką ir jų mokytojai kartais supranta, tik po ilgo vartotojo instrukcijų tyrinėjimo. Niekas juos stebintis, įskaitant mokslininkus, negali to suprantamai paaiškinti. O atsakymas slypi paviršiuje – tai VISIŠKAI NAUJOS SMEGENYS, atsiardžiusios jau už senosios programos Smegenų genotipų vystymo rėmų.  Todėl pažintinius ⁴  moksleivių procesus natūraliai suformavo pats gyvenimas. Ar joms pritaikytos mokymo programos ir vadovėliai? Tas, kuris kuria programas ir vadovėlius, negalės jų pritaikyti šiam naujam – dėl pirmiau nurodytos priežasties – šie subrendę žmonės to negali ir nemoka. Jie iš dalies iškrito iš realybės, paprasčiausiai nesuvokia jos fragmentų. O vaikai ja gyvena, NE PRIIMDAMI tuos fragmentus, kurie prieinami pagyvenusiems žmonėms. Užduoti tokį klausimą – tai eiti formalizavimo keliu ir kabintis ant nenaudingų detalių.

       Vaikai jau seniai nustojo kikenti ir raudonuoti matydami sekso scenas, nuo kurių raudo užsigrūdinę dvidešimtojo amžiaus cinikai. Jie nesupranta „Mumu“ problemos. Jiems nedaro įspūdžio ir nelinksmina „… katinas mokslininkas, kuris eina … “ «…кот учёный, что ходит…». Gyvenimas juos išmokė to, kad bet kuris suaugęs žmogus gatvėje yra potencialus agresorius, pedofilas, kiekvieną savaitę žudantis vaikus bet kurioje savo šalies vietoje. Suaugusieji neteko autoriteto gynėjo ir mokytojo, vaikai sprunka nuo jų, kaip kiškis nuo medžiotojo, ir NE SUVOKIA kaip pavyzdį sektiną. Tokie kaip Svetlana Loboda, Viktoras Coi – jų idealai. Prieš tris šimtus metų Y. A. Komensky sugalvoti mokyklos nuostatai nesutampa su realaus gyvenimo dinamika ir turiniu, jie nesutampa su šiuolaikinių vaikų psichine organizacija, kuri formuojama ne mokykloje. Paslaptis tame, kodėl vaikai mokosi gyvenimo ne mokykloje, o mokykla moko to, ką jie laiko nereikalingu? Bet koks suaugęs žmogus su prisiminimais aptraukusiais akis migla pasakys, kad visada skubėjo iš mokyklos savo labai svarbiais reikalais – geriausiu atveju  NE TŪRĖDAMAS sunkumų ir greitai padaręs pamokas, o ne geriausiu – kenčiantis virš sąsiuvinių keletą valandų. Mokykla tam ir mokykla, kad moko vieno ir savo būdais, o namai ir gatvė – kitko ir kitais keliais.

       Paslaptis šešta – iš ko susideda pozityvus poveikis mokyklos vaikams? Priežastys kritikuoti mokyklą, tiksliau sakant, tuos, kurie rašo jai programas ir vadovėlius – BERIBIS SKAIČIUS. Tačiau viduje šios kritikuojamos beprasmybės yra tvarka, kurios negalima atšaukti, mokykla yra ta unikali vieta, kur vystosi aukštesnės vaikų psichinės funkcijos.  Tuo pačiu didžiulė klaida yra bendra nuomonė apie tai, kad mokykla skirta perduoti vaikams žinias apie įvairius reikalingus ir nereikalingus dalykus. Visi mokykliniai dalykai, pradedant matematika ir baigiant literatūra, yra NE DAUGIAU NEGU intelektualūs „šoviniai“, skirti vystyti vaikams dėmesio, atminties, mąstymo, suvokimo, kalbos, tikėjimo ir kt. procesų.

       Mokykla – tai „intelektualinis stadionas“, kuriame diktantai, lygčių sprendimas, istorijos įsiminimas ir kt. vaidina intelektinių – sportinių svarmenų ir lygiagrečių. Dėmesys, atmintis, mąstymas vystosi taip pat, kaip ir atleto varginančio raumenis pratimais su svoriais ir pasipriešinimu metu. Kaip „svarmenys“, skirti lavinti dėmesį, atmintį, mąstymą gali būti naudojamos bet kokios lygtys, užduotys, tekstai, kuriuose yra faktų, modelių, logikos, prasmės. Nesvarbu, ar jie modernūs, ar pasenę. Tikimasi, kad po mokyklos sėkmingiausias yra tas, kuris geriau lavino savo atmintį, dėmesį, mąstymą, o ne tas, kuris įvaldė mokyklos dalykų turinį.  Daugelio dalykų turinys bus paliktas „mokykloje“ iškart po pabaigimo, kaip paliekami sporto salėje sportiniai lynai ir kamuoliai .  Absolventai, kartais gavę pažymėjimą, su entuziazmu degina arba drasko vadovėlius ir sąsiuvinius, kad niekada daugiau nespręstų chemijos ar trigonometrijos problemų. Žinoma, daugeliui jos taps svarbiausia profesijos dalimi. Vis tik, visi išsineša iš mokyklos, kaip pagrindinį savo pasiekimą, išsiugdę dėmesį, atmintį, mąstymą, kuris leis jiems lengvai įgyti naujų specialių profesinių žinių, įgūdžių ir gebėjimų. Aukštosios psichinės funkcijos yra vienodai būtinos sprendžiant senovės algebrines lygtis, taip ir suprantant absoliučiai neįtikėtinus atradimus, kuriuos jiems teks padaryti.

Paslaptis septintoji – koks neigiamas mokyklos poveikis vaikams? Dalykų skaičius, vadovėlių skaičius, mokyklinio portfelio svoris viršijo visas ribas. Tėvus neramina, o moksleiviai nesupranta, kodėl kiekvieną rytą į mokyklą tempia apie penkis kilogramus knygų, o taip pat kvailą krepšį su keičiamais batais? Dvidešimt metų buvo kalbama apie mokyklinio portfelio svorį, tačiau vietoj vieno lengvo vadovėlio kiekvienam dalykui (!)pasirodo 2–3 papildomi vadovėliai sunkiais laminuotais apkaustais. Pavyzdžiui, penktoje klasėje moksleivis portfelyje tik vienam dalykui – rusų kalbai, turi keturias knygas: „Rusų kalba. Teorija “, „ Rusų kalba. Praktika “, „ Rusų kalbos darbaknygė “, „ Studijų lentelės apie rusų kalbą “, „ Šeimos patarėjas. Rusų kalba “, „ Rusų kalba. Mokyklos būrelio užsiėmimai “.

Paslaptis – kuo vadovavosi mokyklos programų autoriai, įtraukę į programą penktai klasei vadovėlį „Rusų kalbos teorija“? ! Net studentai universitete pradeda suprasti, kas yra teorija, ne ankščiau trečio kurso. Dabar gi programose viresnių mokyklų nėra sudėtingėjimo – yra smulkėjimas ir gausa terminologijos – nes egzaminų rėmuose ir jo testuose galima patikrinti tik šias smulkmenas, o ne mastą ir mąstymo gylį. Paslaptis- kodėl reikėjo vieną ploną ir suprantamą rusų kalbos vadovėlį 1955 m. išpūsti iki penkių knygų, kurių sudėtingumas viršija chemijos ir fizikos sudėtingumą? Visa šiuolaikinė mokykla buvo sėkmingai pastatyta remiantis A. A. Komenskio didaktika, reikalavusio aiškumo „kaip būtinos sąlygos lengvai pasiekiamos mokiniams, kuri pasiekiama aiškiu paaiškinimu pagrindinių nuostatų be reikalo nesigilinant į detales”. Kam penktoje klasėje detalizavimas kalbos universitetinio filologinio fakulteto lygiu? Kažkas čia ne taip. Paslaptis – ar tikrinamas mokyklos vadovėlių skaitomumas? Vadovėlių neskaitomumas gali sukelti neapykantą taisyklingai rusų kalbai, kuri jiems (pagal jų pačių atsiliepimus) tapo sunkesnė nei anglų kalba. Paslaptis – kodėl didžiausias knygynų skyrius tapo mokyklinių vadovėlių skyriumi, o egzaminui išlaikyti rusų kalba tarp jų apie du šimtus!  Tuo pačiu metu mokyklų absolventai tapo DUKART NERAŠTINGESNI nei prieš 15 metų. Visi mato, kaip kiekvieną rytą vaikai, susilenkę, tempia maišus su vadovėliais į mokyklą. Pusė atvejų jų pertfelius su vadovėliais nešioja motinos ar močiutės. Aptariant svorį ir skaičių vadovėlių, kuriuos vaikai turi įsisavinti, tikslinga užduoti mokyklos programų autoriui garsųjį klausimą: ” Jūs ką, iš proto išėjote?” O gal mes visi išprotėjome? Vaikų darbo ir poilsio būdas pažeidžia visas fiziologines normas. Tėvai yra neramūs dėl to, kad vaikai šešias darbo dienas per savaitę mokosi septynias pamokas per dieną, taip pat tris valandas skiria namų darbams, įskaitant sekmadienį. Kur profsąjunga? Krūvis toks (niekam ne paslaptis), kad didelę dalį namų darbų atlieka tėvai: piešia, klijuoja, atlieka laboratorijos darbus biologijos srityje ir kt. iki vėlaus vakaro. Kodėl mes patys save apgaudinėjame ?  Neaišku kodėl pačioje pažangiausioje švietimo sistemoje, Suomijoje, ĮSTATIMIŠKAI UŽDRAUSTA  užduoti namų darbus vaikams iki šeštos klasės, o Rusijos Federacijoje, darbas namuose yra laikoma svarbiausia dalis rengiant mokinius?  Paslaptis – Rusijos Federacijoje suaugusius nuo per didelio išnaudojimo saugo profsąjunga – vaikų niekas negina. Paslaptis – kas reglamentuoja darbo ir poilsio režimą vaikams? Kodėl Gynybos ministerija nekelia klausimo dėl mokyklų absolventų, didžioji dalis kurių NE TINKA karinei tarnybai, nes jie turi skoliozę, gastritą, trumparegystę, išsiblaškymą, gautą iš kasdieninio dešimtvalandinio nepertraukiamo sėdėjimo prie dešimt stalo per dešimtmetį? Vaikų padėtį sunkina tėvų susirūpinimas paruošti juos realiam gyvenimui sąskaita kasdienio besimokymo muzikos, šokių, sporto mokyklų, užsienio kalbų kursų, kompiuterių programavimo ir kt.. Visa tai turėtų duoti mokykla. Intensyvumas, su kuriuo vaikus „moko“ taikomas trumpai tik karo metu, kai ruošiamos specialios grupės specialiosioms misijoms. Paslaptis- kas gi Rusijoje susirūpinęs klausimais: kiek ilgai miega vaikai, kaip jie valgo, kokie nervai, ką jie galvoja apie gyvenimą, tėvus ir mokyklą? Neseniai dar vienas berniukas iššoko iš 22 aukšto Leningrado srityje. Ar reikia klausti, kodėl? Ar įmanoma organizuoti moksleivių švietimą kitaip?  Tai ir buvo kitaip. 50-aisiais,po mokyklos, atlikimo namų darbus, atlikimo savo pareigų namams (atnešti malkų ir pakūrenti tris krosnis, nueiti žibalo, išplauti indus), knygoms skaityti likdavo mažiausiai keturios valandos. Užteko jėgų ir laiko aštuntai klasei perskaityti Dumą, Stendhalį, Zolią, Zweigą, Londoną – VISUS PILNAI. Laiko ir jėgų užteko sporto mokyklai su lengvąja atletika, būti regiono čempionu slidinėjime, jaunuoliu žaisti krepšinio pirmenybėse Leningrado čempionate, mesti granatą 52 metrus ir pan., nes gydytojai, mokytojai , treneriai mumis rūpinosi, dozavo krūvius, ir vaikus, pavyzdžiui, Leningrado blokados, pakėlė iki lygio kareivių, tinkančių karinei tarnybai. Dabar gyvenimas kitoks: vaikams knygas pakeitė internetas, „VKontakte“, „TikTok“, „Skype“ … Vaikų klinikoje atsakinėja kalbėjimo aparatas: „Palauk, visi operatoriai užsiėmę“. Dingsta gyvas bendravimas. Bet ar kas nors iš šiuolaikinės mokyklos programų autorių matė, kad visose svetainėse, iš kurių moksleiviai nurašo testus ir esė, pateikiama baisiausia pornografija? Tikriausiai, matė, bet tai jų, akivaizdu, NE LIEČIA. Bet kokiu atveju tarp balsų, nukreiptų prieš pornografiją, pedofiliją, nešvankią kalbą, Aukštojo mokslo ministerijos balso apskritai nėra. Vaikus saugo kas tik nori, išskyrus Rusijos Federacijos Pedagogikos mokslų akademiją. Švietimo ministerija visiškai atsisakė savo pozicijų akistatoje su „kolektyviniu mokytoju“, vienijančiu televiziją, internetą, kiną, „mobiliuosius“, kurie tiesiogine to žodžio prasme naikina mokytojų pastangas formuoti Žmogų. Ne astronautas ir poliarinis tyrinėtojas, bet paleistuvė ir banditas tapo sėkmės simboliais, kuriuos „kolektyvinis mokytojas“ primeta moksleiviams. Gal tai ir yra naujos biopolitikos pradžia “?  Kad ne – ir šis procesas taip pat yra gana nuspėjamas, kai staigiai ir greitai keičiasi mūsų gyvybės palaikymo sistema ir pati Valdymo Sistema.

       Todėl akivaizdu, kad reikia apkrauti vaikus, NE PERKRAUNANT jų, ir suteikti jiems galimybę tobulėti, kad jie išmoktų įveikti sunkumus savarankiškai. Tam pakanka tiesiog būti šalia, kad laiku „ištaisytume smegenis“, jei išvis „užneš“ vaiką ginče su mokytoju, pavyzdžiui, kai jis pradeda naglėti arba kažką panašaus sugalvos. Bet čia – labai svarbu – išlaikyti pasitikėjimą tavimi vaikui, o tai reiškia – neapgaudinėti. O savo pačių problemas, tokias kaip sunkus portfelis ir kiti mokyklos reikalai, reikia leisti jiems spręsti patiems. O kai sūnus ar dukra nepasitiki savo tėvais, tėvai ir pradeda  kontroliuoti viską vis labiau ir labiau, išauklėdami sumanius ir rafinuotus melagius. Ir čia visa esmė – kiekvieno atskiro žmogaus Smegenyse.

    Paslaptis aštuntoji – ką turėtų žinoti ir mokėti mokinys, gavęs brandos Atestatą? ATSAKYMAS PAPRASTAS – baigęs mokyklą, jos absolventas turi pradėti savarankišką gyvenimą. Jis turi save apsirūpinti finansiškai ir padėti savo šeimai, jis turi pats priimti sprendimą dėl savo būsimo vystymosi, jis turi orientuotis gyvenime su ta pačia atsakomybe kaip ir jo tėvai. Tam, nesvarbu, kas ką besakytų, mokyklos dovanoja savo absolventui išvystytas aukščiausias psichikos funkcijas, kurios leidžia jam SAVARANKIŠKAI RASTI VARIANTUS savo tolesnio profesinio ir socialinio tobulėjimo. Visi absolventai turi pakankamą lygį rašytinės ir žodinės kalbos, matematikos, chemijos, fizikos, biologijos ir kt. Žinoma, kiekvieno išsivystymo lygis yra skirtingas, ir tai paveiks kiekvieno iš jų likimą, tačiau mokykla apima pagrindinius pažinimo procesus, nepaisant savo vidinių problemų. Bet štai ko mokyklos nedaro – tai NE RUOŠIA  savo mokinius realiai gyvenimiškai kasdienei praktikai. Visos mokyklos žinios yra teorinės – nėra mokymų apie elgesį įprastose kasdienėse situacijose (autoįvykis, sulaikymas, kaltinamojo ar liudytojo elgesys, leistinos elgesio normos konflikto metu, sąveika su bankais, gebėjimas skaityti sutartis ir kt.). ). Kada ir kur jis tai išmoks, kada bus sulaikytas ir nuteistas? Absolventai NE ŽINO PRADMENŲ baudžiamosios ir civilinės teisės. Nežinodami, ką daro, jie daro nusikalstamas veikas, naiviai tikėdami, kad nepadarė nieko smerktino – tai kasdien rodoma televizijos serialuose kaip normalus elgesys. Būtiną teisinių žinių minimumą daugelis, deja, gauna po nuteisimo, kai gyvenimas beveik sužlugdytas. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja, kad mokyklos absolventas mokėtų vairuoti automobilį, saugiai tvarkyti elektrinius prietaisus, chemikalus, valdyti modernius įrankius, tinkamai elgtis ekstremaliomis situacijomis, orentuotis vietovėje, mokėti uždegti ugnį, išvengti šalčio ir gelbėti kitus. Nepriimtina, kad mokyklos absolventas ne „moka įkalti vinies“, jam reikia priežiūros ir apsaugos, kaip vaikui. Baigęs mokyklą jis jau yra karys, rinkėjas (koks – tai antras klausimas), darbininkas, kartais net tėvas. Tai turėtų būti įtraukta į mokyklų programas. Visi dalykai turėtų turėti gyvenimišką praktinę kryptį. Tai nėra fantazija, o principo reikalas, kuris turi tiek pat šalininkų, kiek oponentų.

       Nedaugelis žino, kad vokiškos prekės savo aukštą kokybę turi būti dėkingi mokytojui Wilhelmui Augustui Lai. Prieš jo mokyklos reformą vokiškos prekės buvo blogiausios Europoje. V.A Lai Vokietijoje įdiegė koncepciją „Veiksmo mokyklos“, kurios esmė buvo ta, kad kiekvienos teorinės žinios suteiktos mokykloje, buvo pritaikytos praktinėse pamokose atliekant veiksmus mokiniui.  Jei botanika – tada eksperimento vietovėje; jei fizika, tada dirbtuvėse; jei trigonometrija, tada kanalizacijos vamzdžių apskaičiavimas ir gamyba; jei fiziologija, tada realus skubios medicinos pagalbos teikimas ir kt. „Veiklos mokykla“ suteikė Vokietijai ištisas žmonių kartas, kurių žinios nesiskyrė nuo jų poelgių, ir jie pakėlė Vokietijos pramonę į šiuolaikinį lygį.  Dar gerokai prieš jį J.A. Kamenskis reikalavo sąmoningumo mokantis, manydamas, kad studentas turi: „… SUVOKTI, KOKIĄ NAUDĄ  atneša šis mokymasis elgesiui ir gyvenimui “. Jis reikalavo „mokyti darbo“, tai yra, „… mokyklose mokosi rašyti – lavinasi rašyboje, kalbėti – kalboje, samprotauti – mokantis samprotauti, kad mokyklos būtų ne kas kita, kaip dirbtuvės, kuriose dirbama visu greičiu “. Žinoma, nebus įmanoma tiksliai pakartoti V.A. Lai patirties šiuolaikinėmis sąlygomis. Tačiau praktiniam studento pasirengimui realiam gyvenimui turėtų būti teikiama tokia pati svarba kaip ir jo aukštesnių psichinių procesų vystymuisi bei teoriniam mokymui. Kiekviena tema turi duoti studentams patirtį to, kaip reikia teisingai elgtis gyvenime: biologija ir fiziologija studijuojama NE TIK stojant į medicinos universitetą, bet ir tam, kad kiekvienas absolventas žinotų, ką valgyti, gerti, kaip kvėpuoti, kad nesusirgtų. O jei susirgo, tai suprasti, kas skauda ir kokiomis priemonėmis galima išsigydyti. Matematika yra būtina kiekvienam mokyklos absolventui, nes visas šiuolaikinis gyvenimas yra paremtas skaičiais ir skaičiavimais: su bankais, darbdaviais, mokesčių institucijomis. Skaičiuoti, išskaičiuoti, programuoti, keisti tūrį, svorį, atstumus – tai taip pat svarbu, kaip kvėpuoti šiame gyvenime, kuriame teks gyventi vakarykščiam moksleiviui.  Be praktikos literatūros ir rusų kalbos, be teisingų žodžių ir kalbos, absolventai NE GALĖS suprasti kitą žmogų ir save, negalės išsiaiškinti, susitarti, susirasti draugų ir sukurti šeimą – visa tai pateikiama pasaulinėje literatūroje. Fizika ir chemija – tai pati praktika. Elektros instaliacija, jos veikimo sutrikimai, saugus remontas neturėtų būti sunkus darbas kūrybingam mokiniui, kaip ir cheminių medžiagų naudojimas, apsauga nuo nuodijimo organizmo, vandens, oro, maisto.

      Geografija? Paprašykite savo vaikų nupiešti Sankt Peterburgo schemą ,,iš atminties“. O deltą Nevos?  Nepavyko? Tada paprašykite jų nupiešti maršruto iš namų į mokyklą schemą, nurodant gatvių ir posūkių pavadinimus. Įtikinamai? Geografija – absoliučiai praktiška disciplina, kurios nesuvokiant mokyklos absolventas pasiklys ir neras kelio namo, jei jį nuveš už šimto kilometrų nuo miesto. Pavyzdžiui, jis atsidūrė Železnaja Gora kaime, Leningrado srityje. Kur tai yra ir kaip iš ten grįžti namo? Mes ne tik savo Tėvynės nežinome, net regiono, kuriame gyvename. Mums tai praktiškai ta pati nežinoma teritorija kaip pusiaujo Afrika.

       Kodėl taip? Paslaptys, paslaptys, paslaptys. Štai tau ir atvira visuomenė, už kurią kovojo „Baltųjų rūmų gynėjai“ 1991 m.

       Neaišku, kodėl švietimo reforma NE SVARSTOMA nei su tais, kurie tikrai moko vaikus, nei su tėvais, nei su aukštojo mokslo specialistais? Neaišku, kodėl tiesiogine prasme spaudžiama, tarsi nuo mokyklos reformos priklauso kažkas paslaptingo ir nepaprasto? Bet jei pradėti diskutuoti, tada bus visiškas nesupratimas to, apie ką diskutuojama. Tuo labiau, kad aukščiausiu administraciniu lygiu diskusijų imitavimas ir neva „populiariai parengtos programos“ priėmimas nekelia jokių ypatingų problemų. Tikslas yra, toliau reikalinga idėja, o ją turi sintetinti vienetinės smegenys. Arba dvi atskiros smegenys. Trys, keturios, bet tikėtis tam tikros daugumos ir tai, kad jos bus teisios – neprotinga. Viskas, kas parašyta mano ir ne tik mano darbuose dėl intervencijos ir vadymo, aiškiai duoda suprasti – dauguma dabar bus AKTYVIAI NE TEISI. Net ekonomika, gynyba, politika aptarinėjami ir užginčijami, tačiau reforma mokyklinio ugdymo uždaroma gilaus slaptumo šydu, kaip pagrindinis slaptas tikslas pokyčių pasaulyje. Dabartinius vadinamuosius „pasiekimus“ šiandienos švietimo srityje reikėtų suprasti tik kaip vieną ir dalinį epizodą Rusijos valstybingumo sferoje, kuri byra prieš mūsų akis. Bet jei pažvelgsite į viską, kas vyksta visumos pažinimo komplekse, šiandienos mokslinio visumos pažinimo metodo požiūriu? Ir kiek galite gauti informacijos, kurios ieškote naudodamiesi šiuo metodu? Pirmiausia reikia suvokti skirtumą tarp mokslinio požiūrio, metodo, sąvokų, mąstymo ir kt. ir – ne mokslinio. Šiandien „mokslinis požiūris“ sinonimas  „tiesos analogo “, o nemokslinis suvokiamas kaip analogas melo iš tamsumo srities. Bet tai visai ne taip. Šiandieninis mokslas – veikla pagal tam tikras taisykles. Lygiai taip pat kaip šachmatai – veiksmas pagal šachmatų taisykles.  Jei kas nors perkelia figūras NE PAGAL TAISYKLES, tai nereiškia, kad jis daro kvailystę. Tai reiškia, kad jis žaidžia ne šachmatais, o su figūrų pagalba išdėsto, pavyzdžiui, puolimo strategiją.

       Šachmatai siūlo taisykles. Asmuo, veikiantis pagal šias taisykles, vadinamas šachmatininku. Asmuo, kuris ignoruoja šachmatų taisykles, šachmatininkas NĖ RA. Tačiau bet kuriuo metu jis gali juo tapti, pradėdamas judinti figūras pagal šachmatų taisykles. Mokslas taip pat siūlo taisykles. Tas, kuris veikia jų rėmuose, tas vadinamas mokslininku. Kas juos ignoruoja, nėra mokslininkas. Bet jis gali juo tapti bet kuriuo metu. Tam jam reikės apsiriboti savo veikla mokslinių taisyklių rėmuose, kitas reikalas – ar tai būtina daryti? Tada – išlieka teisė rinktis, kas ne mažiau svarbu šiandiena. Veiklą, NE PAKLŪSTANČIĄ šachmatų taisyklėms negalima vadinti idiotizmu ar beprotybe. Kas taip pasakys, tą patį galima apibrėžti šiuo terminu. Dėl tų pačių priežasčių negalima pavadinti obskurantizmu ir melu pažintinę veiklą, NE PAKLŪSTANČIĄ mokslo taisyklėms. Tokiam žmogui netaikoma sąvoka „mokslininkai“, o jo pažinimo metodų negalima vadinti moksliniais. Bet tai nereiškia, kad jie yra melagingi. Kiek mąstymas pagal šachmatų taisykles negali būti vadinamas vieninteliu tikruoju, kaip ir mąstymas pagal mokslo taisykles negali būti vadinamas vieninteliu tikruoju. Norėdami teisingai išgirsti frazės „nemoksliškas mąstymas “ prasmę , turėkite omenyje, kad joje yra tiek pat negatyvo, kiek ir frazėje „nešachmatinis mąstymas“… Mokslinės taisyklės nėra sinonimai tiesos tiek, kiek ir šachmatų taisyklės. Taisyklės ir tiesa – tai išvis  NE SINONIMAI. Tai sąvokos iš nesikertančių plokštumų. Šiandien mes NE SUSIMĄSTĘ skaitome tikrosiomis žiniomis tik tas, kurios yra gaunamos praktiniu keliu. Informaciją, gautą kitu būdu, atmetame nuo pat slenkščio tik tuo pagrindu, kad joje nėra patirties, ir tai visiškai atsispindi mūsų matymą mokyklos, jos mokinių ir procesų, lydinčių, kaip manome, šiandienos obskurantizmą, kuris vyksta visur ir visame kame.

       Parazitinis gyvenimo būdas, primetamas mums iš išorės ir šiandien suprantamas per gamtos istorijos ir biologijos pamokas, perduodamas mums mokyklos pamokose, kaip „tokios versijos grybų, apvaliųjų kirmėlių ir įvairių raitelių, musių ir kitų likimų paveikslėlių biologiniai dalykai“, vienareikšmiškai ir giliai įsišakniję mumyse,  NE TIK  nuodėmingumas ir tarytum neteisingumas dėl tokio gyvenimo surėdymo, bet ir griežtą vienpusį pobūdis to turint mažiau paviršutinišką daugialypio ir dviprasmiško reiškinio atsiradimą. Plėtojant idėjas šioje srityje apie mokyklą, galima pabandyti suvokti galimybę realizuoti parazitinį vystymąsi (vystymasis kažko kito sąskaita, pavyzdžiui, mokytojas moko mokinį, jei prisiminsime tradicines idėjas apie parazitizmą), parazitinė „mityba“ (mityba kitų organizmų sąskaita, tai yra jų nenaudai – ar ne šio baisaus parazitizmo esmė?), parazitinis sveikatinimasis (atstatymas marškinių (kūno) naudojant kitų Smegenų potencialą) – ir panašiai, NE MAŽIAU ABSURDIŠKAI-VIENAREIKŠMIŠKA ir tarsi suvokiamas tiksliai taip, kaip mokė „vyresnieji bendražygiai“ tėvų, auklėtojų, mokytojų ir kt. asmenyje. Pritraukdamas išlygas – kad mokinys dėkingas mokytojui, o mokytojas turi poreikį perduoti žinias, o tai reiškia, kad tai tarsi jau ir ne parazitizmas; kad žolininkas/ gydytojas/ daktaras yra atsidavęs savo profesijai ir kad jo gyvenimo darbas yra atkurti jūsų prarastą sveikatą; kad esamos maitinimosi grandinės uždaros, ir žiūrint į perspektyvą, naudojimas kažko maistui – tarsi kokia fundamentali gyvenimiška bazė, o, šiaip kaip ir APRIORI TAI PUIKU ir nė karto priskirta parazitizmui neturi būti – galima sėkmingai, kruopščiai ir įrodančiai atskirti sunkų ir beprincipinį parazitavimą nuo kažkokio gyvybinio būtinumo – „… na, tarsi, kitaip gi tiesiog neįmanoma, reikia gi ką nors valgyti, kad nenumirtum … „. Nesunkinant opios problemos, kurią kažkaip pridengia visiškai nesėkminga maskuotė, pakanka kol kas sau pačiam paliesti nurodytus aspektus savo egzistencijos – bet ne su tikslu papriekaištauti sau naudojant atvirą ar latentinį parazitizmą (nors ir ne draudžiama – iš tikrųjų tai pasirodo tarsi pramoginė ir vystanti jus veikla) ​ dėl visiškai kaip ir nekaltų „donorų“, o su tikslu suvokti šį reiškinį kaip pilnutinį ir daugialypį – jei parazitas neturės „donoro“, tada visas šis sudėtingumas ir daugialypiškumas pradės vystytis, formuodamas tuo pačiu metu iš savo likučių ir nuolaužų pačias įvairiausias supaprastintas – parazitines struktūras iki stadijos visiško nutraukimo jų funkcionavimo užgęstant – su sąlyga nutraukimo išorės valdymo. O prie pasikeitimo valdymo į kažkokį kitą variantą visi dalyviai buvusio funkcianaliai-konstruktyvaus organizuotumo susimaišys, atsisijos ir, persistatę pagal kitus funkcinius-tikslinius paskirstymus, suformuos kai kurias kitas konstrukcijas. Ką, tiesą sakant, šiandien mes ir stebime, tiesa su sąlyga – stebime, jei mokame stebėti. Skausmingumas tokio proceso nustatomas O prie pasikeitimo valdymo į kažkokį kitą variantą visi dalyviai buvusio funkcianaliai-konstruktyvaus organizuotumo susimaišys, atsisijos ir, persistatę pagal kitus funkcinius-tikslinius paskirstymus, suformuos kai kurias kitas konstrukcijas. Ką, tiesą sakant, šiandien mes ir stebime, tiesa su sąlyga – stebime, jei mokame stebėti. Skausmingumas tokio proceso nustatomas O prie pasikeitimo valdymo į kažkokį kitą variantą visi dalyviai buvusio funkcianaliai-konstruktyvaus organizuotumo susimaišys, atsisijos ir, persistatę pagal kitus funkcinius-tikslinius paskirstymus, suformuos kai kurias kitas konstrukcijas. Ką, tiesą sakant, šiandien mes ir stebime, tiesa su sąlyga – stebime, jei mokame stebėti. Skausmingumas tokio proceso nustatomasVISIŠKU NESUPRATIMU ir nebuvimu suvokimo jo dalyvių apie tai, kas vyksta dėl priežasčių savos primityvios – vienpusės organizacijos. Tam, kuris visada ėmė, yra labai sunku net pagalvoti apie tai, kad NE IMTI ir ATIDAVINĖTI – GALIMA. Tiems, kas visada atidavinėjo, matosi neįtikėtina galimybė kažką tai imti. Tai primityviu variantu leidžiančiu apytiksliai suprasti problemos mastą. Arba – amerikiečiui, laimingai gyvenančiam iš bedarbio pašalpų, sunku įteigti niekuo, jo požiūriu, nepagrįstą poreikį pradėti bet kokią veiklą. Užstumdytai vienišai motinai, kuri traukia du vaikus, bus dar sunkiau paaiškinti, kad ji turi nustoti vergauti kažkokiam dėdei, o rasti veiklą sau mielą širdžiai. Tačiau esmė, apskritai, aiški – jei planetos mastu buvo organizuota „tam tikra valdymo schema“, jos pakeitimas (nauja valdymo sistema) neišvengiamai ne tik veikia, o ir vykdoma per fundamentalią pertvarką kiekvieno valdomo elemento (ir ne tik žmogaus, kol kas vis dar būsenoje liaudis).  Priimant kaip supaprastinimą, kad vyksta pasikeitimas valdymo, paremtas parazitiniais pagrindais, mes kol kas, kaip šios parazitinės struktūros elementai, labai ribotai galime daryti prielaidą apie kažkokią tai kitą konstrukciją ir jos konstrukcijos principus. Bet ir šiuo atveju mūsų įsivaizdavimai ir fantazijos bus kuriamos pagal senąją „parazitinę“ schemą. Mes pasmerkti, atsižvelgiant į mūsų Smegenų ir sąmonės savybes, naudotis tuo, KAS BUVO DUOTA. Tai yra taip unikaliai ribota, kad bet kuri galimybė, nepatenkanti į jos taikymo sritį, įskaitant giliai teisingą savo kryptimi, tikrai bus suvokiama kaip neteisinga, apgaulinga, beprotiška – ir suvokiama neigiamai, slaptai ar aiškiai – tai sukels atstumimą absoliučios daugumos, kuris atsilieps mažų mažiausiai kaip ignoravimas, o dažniau – kaip tiesioginis peiktinumas, pagrįstas nesusipratimu. Kas, iš tikrųjų, šiandien ir pastebima, įskaitant ir mokyklą ir viso to, ką mes čia svarstome.

       Darbas žmogaus Smegenų EINAMOJOJE JO BŪKLĖJE turi savyje ribojimus ir valdymus režimu jo funkcionavimo – tą patį „parazitinį” valdymą (automotoriką). Tai tiesiogiai lemia ir režimą Smegenų valdymo – „marškinių“ (žmogaus kūno visu šio žodžio supratimu). Variantų „realizacijos“ šito – didelė įvairovė pradedant įvedimu įvairių – astralinių parazitinių konstrukcijų.  Tokį pažymėjimą geriau priimti kaip reikšmingą supaprastinimą, nes realybėje šie, tradiciškai materialiai nesuvokiami įgyvendinimai, suformuojasi ne tuščioje vietoje ir kaip priežastis, jie tikrai turi visiškai tam tikru būdu apibrėžtą bazę. Deja – šiandien būtent taip. Kitaip tariant, norint išgelbėti žmogų nuo tokio netinkamo pagal mūsų sampratas „niekšiškumo“, reikia patį žmogų (tai yra jo Smegenis) pakeisti. O tame ir yra pati didžiausia ir dabartinė problema šiandien. Todėl – kai kokias normas ir tabu,po kuriomis slypi nemokslinis, arba nesuprantamas mums požiūris į pasaulį ir tai, kas jame vyksta, mes atmetame iškart remdamiesi tuo, kad jos prieštarauja įprastai mokslinei, o didžiąja dalimi, mūsų su jumis susiformavusiai (daugeliu atžvilgių religine) moralei.  Atsikratyti šio paveldėjimo – didelis darbas.  Lygiai taip pat sunku įveikti kaip ir religines-humanistines pažiūras, taip ir mechanistines-materialines, įskiepytas mums visiems Smegenų genotipų vystimosi rėmuose. Sunku suprasti ir priimti, kad, kaip normos, gautos ne iš religijos ir humanizmo  Lygiai taip pat sunku įveikti kaip ir religines-humanistines pažiūras, taip ir mechanistines-materialines, įskiepytas mums visiems Smegenų genotipų vystimosi rėmuose. Sunku suprasti ir priimti, kad, kaip normos, gautos ne iš religijos ir humanizmo  Lygiai taip pat sunku įveikti kaip ir religines-humanistines pažiūras, taip ir mechanistines-materialines, įskiepytas mums visiems Smegenų genotipų vystimosi rėmuose. Sunku suprasti ir priimti, kad, kaip normos, gautos ne iš religijos ir humanizmo NĖ RA MELAGINGOS,  tik todėl, kad išvestos iš kitų pagrindų, kaip ir žinių, gautų ne iš patirtis, už rėmų jausmų ir priežasties – poveikio ryšio, negali būti nustatyta, kaip klaidinga tik todėl, kad NE ATITINKA mokslo taisykles. Aš manau, kad tiesa – už taisyklių ribų. Ji niekada negalės tilpti į taisykles, nes ji yra beribė, o taisyklės yra ribinės. Mokslas lygiai taip pat kaip ir šachmatai apsupa save savo taisyklėmis. Skamba šiek tiek komiškai, nes kaip gali būti šachmatai be taisyklių? Sutinku, niekaip. Šachmatai – tai taisyklės.  Todėl ir ne tiesa. Tas pats ir su mokslu – jis neįmanomas bę taisyklių. Todėl jis ir ne tiesa. Štai kodėl, su visomis šiandieninėmis „beprotybės jėgomis“, mano nuomone, viskas, kas yra susiję su mokykla, jos „reformavimu“ ir mokslu apie tai, – yra įtikinama demonstracinė būsena – ruošiama kažkas nepaprastai grandiozinio, ir NE PRIEŠ VISUS, O  VARDAN VISŲ! Tačiau, šiame kontekste, nepaprastai svarbus ir sudėtingas klausimas yra būsena „slegiančiai  – agresyvios apatijos“ pagrindinės daugumos gyventojų mūsų su jumis šalies. Visi žmonės skirstosi į dvi grupes. Vieni iki 40-60 metų vystosi, paskui nusprendžia, kad viskas, savo atgyveno, laikas ir apie sielą pagalvoti. Ir tyliai nusirita žemyn.  Iš jų teoriškai negalima tikėtis siekimo, kažko naujo. Jie žiūri į savo gyvenimą kaip į procesą dagyvenimo. Ypatingų pavyzdžių pateikti nereikia – tokie žmonės tampriu žiedu supa kiekvieną iš mūsų. Pažvelkite į tėvus arba žmones vyresnio amžiaus. Jie nieko iš gyvenimo nelaukia.  Jų orentyras – NE NAUJA, O IŠSAUGOJIMAS TURIMO. Kiti iki 40–60 metų lygiai  gyvena, o paskui staiga startuoja iš sukauptos patirties aukštyn kaip raketa. Iki to jie tarsi laukė progos. Kai patirtis ir „atsitiktinumas“ sutampa, jis išeina į žvaigždes. Pavyzdžiui, jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Loyola, būdamas 40 metų, tapo invalidu be darbo ir išsilavinimo. Jis neturėjo nieko, išskyrus protą, valią ir sukauptas žinias apie gyvenimą ir žmones. Ir jis pradėjo nuo nulio – būdamas tokio amžiaus atsisėdo į mokyklos suolą. Tarp savo bendraklasių surado keturis ideologinius bendraminčius, iš kurių išaugo Jėzuitų ordinas. Po dešimtmečio ji tapo viena galingiausių organizacijų planetoje. Aš ne šiaip sau daviau šį pavyzdį – tai buvo „produktas“senosios valdymo sistemos, tačiau gana pritaikomas šiandieną.

      Žmonių dvasia šiandien nuleista iki lygio „darbas“, pinigai palaipsniui nustoja vaidinti buvusį stimuliuojantį vaidmenį, kurį jie vaidino nuo momento jų „atsiradimo“. Tokia būsena nepriklauso nuo valios ir noro žmonių ir yra labai pavojinga, nes „pablogėjimas bet kurios bendravalstybinės būklės“ labiau žmones džiugina nei liūdina ir mobilizuoja. Tautą „nustebinti“ kol kas nėra kuo. Nustebinti įmanoma tik per REALIĄ NACIONALINĘ IDĖJĄ, duodančią šviesų raginimą judėjimo į tikrąją ateitį. Tokia idėja gali ir turėtų tapti idėja kūrimo naujos visuomenės – Žmonijos. Tačiau turi būti dar ir kelias, vektorius šiam tikslui, kuris gali sujungti ir žmones ir jų galimybes, ir VISUS GALIMUS IŠTEKLIUS pasiekimui (ar pirmame etape bent jau judėjimo) šia kryptimi. Čia nesvarbu, kaip ir iš kieno kyla ši idėja. Nei autorystė, nei garsus vardas reikšmės  neturi  – turi reikšmę tik svarumas informacijos, „transliuojamos“ per šį Žmogų ir galimybė ją priimti ir suvokti. Aš prikelsiu šydą „paslapties“ ir įvardinsiu autorių netiesiogiai, nes jis pats paprašė jo neįvardinti, skaitydamas taip pat, kaip ir aš, AUTORYSTĖ – ANTRAEILIS FAKTORIUS. Aš susipažinau ir užmezgiau ryšį su juo – neseniai, perskaitęs jo paskutinius darbus ir beveik visiškai priėmęs jo pamąstymus šia linkme. Žinoma kad, kaip ir daugelis, perskaičiusieji jo darbus, kurie pasirodė 2005 metais (vėlgi – be autorystės ir kaip savotiškas kolektyvinis darbas), aš buvau įkvėptas tuo metu ir daug ką iš perskaityto aptariau su Nikolajumi Levašovu ir savo draugais.

       Mes susitarėme dėl abipusio naudojimo informacijos, kurią turime, su tikslu maksimalaus viešumo ją skleidžiant, tuo labiau jis mano, kad ta informacija, kurią jis atidavė žmonėms 2005 metais, paskelbęs savo darbą bendru pavadinimu „Projektas Rusija“ , šiandien – jau ne aktualu… Su kuo aš NE SUTIKAU. Aš įsitikinęs tuo, kad mūsų su juo bendradarbiavimas keičiantis ir taikant informaciją bus nepaprastai naudingas ir, svarbiausia, nepaprastai naudingas žmonėms jų pažinime ir renkantis savo kelią.

       Taigi – Tikslas? TIKSLAS – VISAGALYBĖ.  Būdas gauti ją – išeiti už ribų stebimos tikrovės, į programą, formuojančiai ir organizuojančiai mūsų pasaulį. Raktas – suburti į vieną kritinę masę pabudusių žmonių. Belieka suprasti, kaip surinkti tokius žmones.  Pritraukti materialinėmis vertybėmis jų neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurio jie sieks – tai tikslas, kuris traukia gyvenimo prasme. Mirtingam žmogui toks Tikslas – NUGALĖJIMAS MIRTIES.  Ne sprendimas  užduoties gyvenimo prailginimo ir viso to kas su tuo susiję, įskaitant milžiniškus resursus, mestus šiandien, ir deklaruojamus ateityje, o BŪTENT – ĮVEIKIMAS MIRTIES, kas ir taps pasauline perspektyva, peržiūrint visą mūsų vakarykštę ir šiandieninę būtį (įskaitant mokyklas ir žmonių švietimą, atsižvelgiant į jų pažinimo vystymą). Ir būtent čia taps priimtina ir reikalinga  formulė – „nagrinėjimas šaknų ir tik po to – vaisių“ . Visa kita – antraeilis dalykas kad ir dėl to, kad dėl viso kito reikia turėti prėjimą. Net jei jūs pasiruošęs žūti už „laimę žmoniškąją”, kad pasiekti ją, REIKIA BŪTI GYVAM. Visi egzistuoja tik egzistuojantiems. Neegzistuojantiems nieko ne egzistuoja. Štai apie tai ir pasakysiu tolesniuose straipsniuose.

¹ Michailas Vladimirovičius Danilovas (1946 m. ​​Lapkričio 5 d., Maskva) – sovietų ir rusų mokslininkas elementariųjų dalelių fizikos srityje, fizinių ir matematinių mokslų daktaras, Rusijos mokslų akademijos akademikas (2016). Maxo Plancko draugijos ir Humboldto fondo, Vokietija, Maxo Plancko premijos laureatas (1996).

²  http://evolution.2045.ru

³ Kalendorius ( kalendorius – skolų knyga: senovės Romoje skolininkai mokėjo palūkanas pirmomis mėnesio dienomis) – ilgų laikotarpių sistema, pagrįsta dangaus kūnų judėjimo periodiškumu: Saulė – saulės kalendoriuose, Mėnulis – mėnulio kalendoriuose ir tuo pačiu metu Saulė ir Mėnulis mėnulio kalendoriuose. Be to, kalendorius vadinamas metų dienų sąrašu, suskirstytu į savaites ir mėnesius bei atostogų žymėjimą, ir periodiniu informaciniu leidiniu, kuriame yra nuoseklus tam tikrų metų dienų, savaičių, mėnesių sąrašas ir kita informacija. kitokio pobūdžio.

⁴ Kognityvinės (psichinės) galimybės yra aukščiausios smegenų funkcijos, leidžiančios žmogui būti žmogumi. Jie yra mąstymas, orientacija erdvėje, supratimas, skaičiavimas, mokymasis, kalba, sugebėjimas samprotauti …

Versta iš tinklapio https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2336-009-369-izuchenie-kornej-i-tolko-potom-plodov