GYVYBĖS ŠALTINIS – 2

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

2005 m. vasara buvo neįprastai karšta net dėl Prancūzijos, kurioje rugpjūčio karščiai visada buvo normalus reiškinys. Rugpjūčio karščiai — būtent šį mėnesį Prancūzijoje, o ir visoje Europoje yra labai karštas oras, kai temperatūra pavėsyje pasiekia kartais net +50° Celsijaus! Keletą dienų per metus Saulė „kaip išprotėjusi“ elgiasi Europos platybėse. Tik keletą dienų, o likusį laiką, nors karštis ir nepakeliamas, bet jau šiek tiek labiau pakeliamas. Ir prie viso to, gamta periodiškai atgaivindavo Žemės „veidą“ trumpomis, bet galingomis liūtimis su griaustiniu, kai danguje labai greitai, lyg pagal burtininko lazdelę pasirodydavo „sunkūs“, lyg švininiai debesys ir su trenksmais, ir šviesos iliuminacijomis, ant Saulės nuvargintos Žemės išpildavo savo vandenis. Kai labai dažnai, esant visiškam štiliui, prasidėdavo vasaros liūtis. Kai meteoritu į kelio dulkes nukrenta iš pradžių vienas didelis lašas, minkštose šiltose dulkėse atsiranda „krateris“, vėliau antras, trečias ir staiga, visiškai netikėtai, ant žemės pradeda kristi „dangaus“ vanduo kaip ištisinė siena, o vėliau, po kokių penkiolikos, dvidešimties minučių, vėl lyg nieko nebūtų įvykę, šviečia Saulė. Vasaros liūtys visada buvo, bet kuriuo atveju man, kažkuo nepaprastu ir nuostabiu. Vasaros liūtys Prancūzijoje niekuo nesiskiria nuo mūsų, rusiškų, tik gal jų laukia daug nekantriau.

Tai štai, 2005 vasara buvo kaip reta karšta ir ne tik rugpjūtyje — per visus tris mėnesius temperatūra retai nukrisdavo žemiau +55° Celsijaus, ko nebuvo jau labai seniai, jeigu tik iš viso yra taip buvę. Bet tai — ne vienintelė dovana, kurią pateikė gamta praeitais metais. Visus tuos tris mėnesius Luaros slėnyje (Val de Loire) arba, kaip jį dar vadina praktiškai – Karalių Slėnyje, nebuvo lietaus. Karalių Slėnis visada garsėjo labai švelniu, maloniu klimatu, savo šiltomis žiemomis ir drėgnomis, šiltomis vasaromis (išskyrus rugpjūtį). Būtent todėl tas puikus slėnis tapo mėgiama prancūzų karalių vieta. Dar nuo Liudviko XI laikų ant trijų upių krantų — Luaros (Loire), Šero (Cher) ir Vjenos (Vienne) pradėjo atsirasti pasakiškos, viena už kitą gražesnės pilys. Paskui karalius, tame nuostabiame Prancūzijos kampelyje pradėjo statytis ne mažiau nuostabias pilis ir prancūzų aristokratai. Be to, kiekvienas aristokratas stengėsi pasirodyti geriau už kitą, ir tik dėka to slėnio apylinkės tapo į akmenį ir medį perkeltomis pasakomis. Mūsų pilis teisėtai skaitoma Karalių Slėnio brangakmeniu ir yra šalia dviejų upių – Šero ir Vjenos slėnio toje dalyje, kuri vadinasi Touraine (Touraine).

Praeitais metais buvo taip karšta, kad gana gili ir plati upė Šeras nuseko tiek, kad ją buvo galima pereiti, ne persikelti, o būtent pereiti kaip per seklų upeliuką. Nuo karščio išdžiūvo ne tik upės, bet ir žemė pasidengė „raukšlėmis“ — giliais ir gana plačiais įskilimais, kurie negailestingai plėšė dar nesustiprėjusių sodinukų šaknis. Dvi tokios „dovanos“ iš gamtos per vieną vasarą — tai tikrai per daug. Viskam kas gyva, panašios gamtos „išdaigos“ — sunkūs išbandymai, ypač augalams, kurie, kaip bebūtų jų gaila, negali pasitraukti ten, kur geriau, o priversti gamtos kaprizus priimti ten, kur priaugusios jų šaknys. Bet tai nereiškia, kad jie kenčia mažiau, negu jiems artimesni gyvūnai. Augalai jaučia skausmą, turi emocijas, gali mylėti ir nekęsti, liūdėti ir džiaugtis, gali mąstyti. Pas juos tai vyksta visiškai ne taip, kaip pripratęs viską suprasti žmogus, bet, nepaisant to, jie — gyvi sutvėrimai su atitinkamu sąmonės lygiu.

Tai štai, praeitą vasarą medžiai ir visi augaliniai „broliai“ mūsų parke ir magnolijų sode visus tris mėnesius buvo be vandens. Paprasčiausiai, nebuvo kuo juos laistyti. Šuliniai praktiškai išdžiūvo, o vandens lygis ežere nukrito tiek, kad jo labai mažai beliko ir žuvims. Vienaip ar kitaip — visi augalai atsidūrė labai sausose sąlygose. O jeigu turėti omeny, kad daugelis parko ir sodo augalų į žemę buvo pasodinti tik prieš metus ar du ir dar nebuvo suspėję atstatyti visos savo šaknų sistemos, buvo aišku, kokiose gamtinėse sąlygose atsidūrė mūsų augalai. „Paveikslo“ pilnumui priminsiu apie tai, kad jie buvo susodinti į duobes, iškastas kalkžemėje. Tokiame, jeigu taip galima pavadinti, „dirvožemyje“, magnolijos ir kitos medžių ir krūmų rūšys neturėjo iš viso augti, bet, nepaisant to, veikiant lauko generatoriui, prigijo ir išaugo iki neįtikėtinų dydžių, apie ką jau rašiau 2005 m. spalio 25 d. straipsnyje “Gyvybės šaltinis-1”).

Bet gamtos siurprizai vasaros karščiais neapsiribojo. Po gana lietingo ir niekuo neišsiskiriančio rudens, atėjo žiema. Ir tada gamta pateikė savo eilines „dovanas“. 2005-2006 metų žiema Prancūzijoje buvo neįtikėtinai šalta. Pirmą kartą per paskutinius du šimtus metų stebuklingi Karalių Slėnio peizažai žiemos metu du kartus buvo padengti sniegu, o šaltis pasiekdavo iki -18° Celsijaus, kas savaime neįtikėtina. Neįtikėtina, bet, nepaisant to, tai faktas. Ir mūsų parkas, ir magnolijų sodas atsidūrė po sniegu (žr. Рис.1, Рис.2 и Рис.3). Gana retas vaizdas, kai galima pamatyti apsnigtas palmes ir magnolijas, tiksliau, paveikslas — Luaros slėniui, paprasčiausiai, fantastiškas.

Pagal idėją, palmės ir magnolijos turėjo žūti tik nuo sniego ir šalčio, nekalbant jau apie paskutinės vasaros karščius. Esmė tame, kad vasaros periodu augalų priešinimasis Saulei visus tris mėnesius, neišvengiamai turėjo sukelti šoką augalams. Kaip jau rašiau anksčiau, nuo pat sodo ir parko veisimo pradžios, aktyviai dalyvavo prancūzų botanikas, keturių knygų apie augalų ir medžių gyvenimą autorius, gana žinomas augalų selekcijos specialistas — profesorius Žeraras Šartjė. Kai žiemos pradžioje mūsų parke ir sode žuvo keletas augalų, į mano žmonos Svetlanos klausimą, kodėl žūsta augalai, jis su nusivylimų balse pasakė, kad dėl patirto šoko, ir reikia laukti daugelio augalų ir medžių žūties. Pasirodė, kad norėdami išgyventi tokiame vasaros karštyje ir esant drėgmės trūkumui, augalai ir medžiai naudojo visas savo gyvybines jėgas, ir, paprasčiausiai, jiems nieko nebeliko tam, kad atsibustų po žiemos.

Kai mes apie tai sužinojome, tai buvo nemalonus siurprizas. Kaip ir visiems botanikams, ir visiems tiems, kas turi reikalų su žeme ir augalais, profesoriui Šartjė tokie gamtiniai siurprizai buvo neišvengiamu blogiu. Jiems pasirinkimo neegzistavo — lieka pabandyti išgelbėti tik tai, ką dar įmanoma, o visus žuvusius medžius, paprasčiausiai, nupjauti. Iki aštuoniasdešimties procentų augalų žūva po tokių sunkių gamtinių išbandymų ir dėl patirto šoko pasekmių. O dėl jaunų ir naujai pasodintų augalų… ir taip viskas aišku. Kai mes sužinojome apie tą reiškinį ir jo priežastis, man kilo mintis neleisti augalams ir medžiams žūti dėl gyvybinių jėgų išsekimo. Į jėgos generatorių po mūsų pilimi aš įvedžiau keletą pakeitimų. Tų papildomų pakeitimų esmė tame, kad atsistatytų išeikvotos augalų gyvybinės jėgos ir, tuo pačiu, tai neleistų jiems žūti. Ir vėl, daugeliu atveju tai pavyko padaryti. Bet prieš pereinant prie rezultatų, noriu paaiškinti kai kuriuos momentus.

Augalai, taip pat, kaip ir gyvūnai, turi sielas, susidedančias iš antrojo ir trečiojo materialių kūnų (t.v. eterinio ir astralinio kūnų). Dėl to jie pajėgūs pajusti emocijų spektrą, jausti ir turi atitinkamą intelektą. Augalai labai stipriai skiriasi nuo gyvūnų organizmų, bet tai nereiškia, kad jie negali turėti sąmonės. Paprasčiausiai, jų „nervinė sistema“ visiškai ne tokia, kaip gyvūnų organizmų. Bet, nepaisant to, jie turi „nervus“ ir jų pagalba reaguoja į supančią aplinką. Augalai bijo mirties taip pat, kaip ir bet koks kitas gyvas sutvėrimas. Jie jaučia viską: kada juos nukerta, nupjauna arba nulaužia šakas, kai nuplėšia arba net suvalgo jų lapus, žiedus ir t.t.

Dar pačioje gamtos tyrinėjimo pradžioje aš atlikau vieną eksperimentą, kurio rezultatai mane tiesiog sukrėtė. Aš degtuku lengvai pakaitinau vieną medžio lapą ir kaip nustebau, kad, atrodo, į tokį nereikšmingą veiksmą visas medis sureagavo skausmu! Medis juto, kad aš pakaitinau vieną jo lapą, ir tai aiškiai jam nepatiko. Dėl tokio, atrodo, „nekalto“ mano veiksmo, medis mobilizavo visas savo jėgas, laukdamas iš manęs kitų, ne taip jau labai malonių siurprizų ir pasiruošė pasitikti viską, ką jam paruošė likimas. Jis labai greitai pakeitė savo psi-lauką ir buvo pasiruošęs savo priešui suduoti atsakomąjį smūgį savo psi-lauku. Tai — vienintelis ginklas (neskaitant augalinių nuodų išskyrimo, spyglių ir adatėlių) kuriuos turi augalai. Medžio arba kito augalo atsakomojo smūgio iš karto gal ir nepajusime, bet, nepaisant to, tokie atsakomieji veiksmai užpuoliką pažeidžia sielos lygmenyje, kas vėliau atsilieps organizmo nusilpimu arba net ligomis. Kiekvienas ginasi, kaip sugeba, niekas (taip pat ir augalai) nenori tapti kieno nors pusryčiais, pietumis arba vakariene…

Po tokios neįprastos medžio reakcijos į vieno lapo pakaitinimą, aš atsitraukiau nuo nukentėjusio medžio, ir jis praktiškai akimirksniu sugrįžo į įprastą būseną. Aš paprašiau kitų prieiti prie to medžio ir nedaryti nieko blogo. Medis nekeitė savo būsenos, bet, tik pakako man priartėti prie to medžio jau be jokių degtukų, kaip jis tuojau pat sureaguodavo į mano priartėjimą, iš karto pasiruošdavo galimiems „nedoriems veiksmams“ iš mano pusės. Medis įsiminė, kad būtent aš suteikiau jam skausmą ir, dėl viso ko, pasiruošdavo kitoms galimoms problemoms iš mano pusės.

Įdomu, ar ne tiesa, augalas — medis — sugeba atskirti atskirų žmonių psi-lauką ir prisimena tuos, kas suteikia jiems skausmą. Augalai neturi akių, ausų ir kitų mums įprastų jutimo organų, bet jie turi savo nuosavus jutimo organus laukų lygmenyje. Jie „mato“, „girdi“ ir „bendrauja“ laukų lygmenyje, tarpusavyje bendrauja telepatiškai ir turi savo, tegul ir labai mums neįprastą, sąmonę!!! Jie jaučia skausmą ir nenori mirti taip pat, kaip ir bet kurie kiti gyvi sutvėrimai, bet negali šaukti nuo skausmo mums įprastu būdu, kaip tai daro gyvūnai. Paprasčiausiai, jie neturi plaučių, kad sukurtų pirminius garsus, bet ar tai reiškia, kad jie neturi jausmų ir emocijų — žinoma, kad ne. Paprasčiausia, jų emocijos, jausmai, mintys išreiškiamos kitaip, negu gyvūnų, tame tarpe ir žmogaus.

Kažkaip susidarė gana nuostolinga ir iš esmės neteisinga nuomonė, kad, pavyzdžiui, gyvūnų mėsą, žuvų ir t.t. naudoti maistui blogai todėl, kad tam būtina žudyti gyvūnus. O štai, augalinis maistas — „sukurtas Dievo“ ir jis — „nekaltas“. Lyg tai augalai sukurti tam, kad visi būtų papenėti!

Augalų valgymas niekuo nesiskiria nuo gyvūnų valgymo. Ir vienu, ir kitu atveju atimama kieno nors gyvybė, kad būtų pratęsta kito gyvybė. Grūdai ir vaisiai taip pat „nesukurti“ tam, kad būtų pripildyti kieno nors skrandžiai, išskyrus tuos atvejus, kai augalų naujоs gyvybės sėklos — jų vaikai — paslėpti kietuose kevaluose, kurie juos gelbsti nuo suvirškinimo. Bet ir tais atvejais maistinga vaisių ir daržovių mėsa skirta kaip maistingoji terpė būsimiems augalams. Bet, nepaisant to, tvirti kevalinių augalų apvalkalai apsaugoja juos nuo suvirškinimo skrandžiuose ir po „išsilaisvinimo iš nelaisvės“, tą „išsilaisvinimą“ lydinčios organinės ir neorganinės medžiagos vis dėl to leidžia sėkloms pradėti naują gyvenimą.

Visa esmė tame, kad prie kiekvienos sėklelės „pritvirtinta“ suaugusio konkrečios rūšies augalo siela ir po to, kai ta sėklelė išdygsta, augantis organizmas, paprasčiausiai, „užpildo tą formą-sielą. Paprasčiausiai, augdamas augalas „užpildo“ duoto augalo formą-sielą. Augalo siela yra ta matrica, kuri nulemia suaugusio augalo dydį. Elektrinių potencialų tyrimai aplink augalų sėklas davė fenomalius rezultatus. Po duomenų apdorojimo, mokslininkai nustebę pamatė, kad trimatėje projekcijoje matavimo duomenys apie liutiko sėklelę sudarė suaugusio augalo formą. Sėklelė dar nepateko į augimui palankią dirvą, dar ir „neprasikalė“, o turi suaugusio augalo formą.

Ir vėl mes susiduriame su Jos Didenybe Atsitiktinumu. Jeigu vietoje liutiko būtų atsidūręs kedro riešutėlis arba obels sėklelė, vargu ar mokslininkams būtų pasisekę „pamatyti“ tų augalų sielas, ir ne todėl, kad ten jų nėra, o dėl vienos paprastos priežasties — Suaugusio kedro ir obels dydžiai tokie dideli, kad, paprasčiausiai, niekas nebūtų susiprotėjęs matuoti elektrinius potencialus tokiais atstumais nuo sėklų, ypač — tokiame aukštyje. Atsitiktinumo dėka, tyrinėtojams po ranka pasitaikė liutiko sėklelė, kuris užaugęs — mažas augalas. Ir tik dėka to pasisekė pamatyti stebuklą — suaugusio augalo sielą, kuri buvo pritvirtinta prie sėklelės…

Tokiu būdu, suaugusio augalo siela pritvirtinta prie kiekvienos sėklelės, kiekvieno žirnelio arba riešutėlio. Todėl, kai tos sėklos sudygsta, jauni augalėliai pradeda augti, formuojasi pagal sielos formas ir panašumą ir taip ją užpildo. Susiformavus suaugusiam augalui, jauno augalo ir jo sielos dydžiai atitinka arba yra artimi vienas kitam.

Lauko generatoriaus veikimo principas, kuris yra įdėtas po mūsų pilimi, tame, kad jis atitinkamais srautais veikia augalų sielas, dėl to jos pradeda „augti“. Jos padidėja, o paskui jas padidėja ir patys augalai. Bet „paprastas“ augalų sielų padidinimas savaime nepriveda prie augalų gigantizmo. Būtina, kad biomasės apimtys, kurias duotas augalas sukuria per laiko vienetą aktyvaus augimo periodo metu, atitiktų duoto augalo sielos dydį. O tai įmanoma tik pakeitus biologinio Naudingo Veikimo Koeficiento (NVK) dydžius. Gaubtasėklių augalų jis pasiekia iki 10 procentų. Todėl, kad atitiktų forma ir turinys, lauko generatorius keletą kartų pakeičia ir biologinį augalų NVK. Tuo metu augalų chromosomos pasikeičia minimaliai. Būtent dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, į lauko generatoriaus poveikį maksimaliai reaguoja jauni sodinukai ir suaugusių augalų sėklos.

O dabar — šiek tie apie augalų šoko priežastis ir jų žuvimą dėl to. Augalai pavasarį ir vasarą ne tik pasidengia lapais, žydi ir veda vaisius, bet, prie viso, tais metų laikais aktyviai vyksta ir augalinės biomasės sintezė. Tuo metu augalų medžiagų apykaita vyksta maksimaliu lygiu. Tuo metu vyksta ir aktyvus augalo sielos prisotinimas pirminės materijos srautais, kurie ir užtikrina fotosintezę. Pavasario-vasaros periodu vyksta perteklinis augalų sielų prisotinimas pirminėmis materijomis. Todėl, lapų metimo momentui gaubtasėkliamas augalams ir, prieš šalčius, plikasėkliams augalams medžiagų apytakos procesai sulėtėja iki minimumo. Bet prieš augalams nugrimztant į žiemos miego stadiją, augalų sielos pasiekia perteklinį prisisotinimą pirminėmis materijomis.

Pavasarį atšilus orams, tas perteklinis augalų sielų prisotinimas sukuria pirminių materijų srautus į fiziškai tankius augalų kamienus. Toks papildomas prisotinimas pirminėmis materijomis pagreitina augalų medžiagų apykaitos procesus esant dar visiškai žemai temperatūrai, ir būtent tai leidžia augalams „atsibusti“ po žiemos miego. Be to, tas perteklinis augalų sielų prisotinimas žiemos sezono metu atlieka tą patį vaidmenį, kokį vaidina ir riebalų atsargos lokiams. Lėtas pirminių materijų pertekėjimas iš augalų sielų į jų fizinius kamienus užtikrina jų gyvybės palaikymą minimaliai leidžiamame lygyje. Tas žiemos atsargas augalai sukaupia pavasario ir vasaros metu. Kuo palankesnės oro sąlygos — tuo solidesnės „žiemos riebalų“ atsargos susikaupia augalų sielose, tuo aukštesnis augalų sielų perteklinis prisotinimas pirminėmis materijomis. Kad išgyventų, sausros ir didelių karščių metu augalai pradeda „deginti“ savo žiemos atsargas dar vasarą.

Esant tokioms nepalankioms gamtinėms sąlygoms, augalai pereina į būsena, kuri artima žiemos miegui. Tik tuo atveju drėgmės trūkumas nepriveda prie augalų žūties. Sausros metu augalų medžiagų apykaitos procesų sulėtėjimas iki minimumo, augalams išsaugo jų kraują — medžio syvus. Tai — apsauginis mechanizmas. Ir, jeigu sausra trumpalaikė, pasekmės dėl tokio „žiemos miego“ vidurvasaryje bus nereikšmingos, ir augalai greitai atstatys būtinas „žiemos riebalų“ atsargas. Kai yra ilgalaikės sausros, augalai nespėja atstatyti optimalaus perteklinio savo sielų prisotinimo pirminėmis medžiagomis. Todėl, atėjus rudens-žiemos periodui, likusių „žiemos riebalų“ atsargų nebepakanka palaikyti medžiagų apykaitos procesui net minimaliame lygyje.

Augalų sielų perteklinio prisotinimo pirminėmis materijomis likučiai dar palaiko minimalų gyvybingumo lygį, bet, senkant tiems likučiams, augalų gyvybiniai procesai lėtėja vis labiau ir labiau, kol praktiškai visiškai nesustoja. Augalai pereina į metabolinę klinikinės mirties būseną. Ir, jeigu per tą laiką neįvyksta aktyvaus augalų sielų prisotinimo pirminėmis materijomis iki reikalingo lygio, augalai visiškai sunyksta ir nebeišeina iš klinikinės mirties būsenos. Viduržemyje laukti staigaus atšilimo nerealu ir… augalai pradeda žūti. Todėl vienintelis būdas, kaip buvo įmanoma išgelbėti mūsų parko ir sodo augalus nuo tokio liūdno likimo, — tai prisotinti jų sielas pirminėmis materijomis iki optimalaus lygio, užauginti jiems trūkstamą „žiemos riebalų“ sluoksnį. Tam aš atlikau atitinkamus pakeitimus lauko generatoriuje ir pradėjau prisotinti augalų sielas pirminėmis materijomis, ir jos pradėjo „pilnėti“ tiesiog akyse. Dabar beliko tik laukti pavasarinio prabudimo…

Atėjus pavasariui, beveik visi medžiai ir augalai atsigavo, net daugelis iš tų, kurie buvo pažymėti kaip mirę, į juos vėl sugrįžo gyvybė. Augalai lyg tai išėjo iš savo „klinikinės mirties“ būsenos, man tokių dalykų anksčiau niekada nebuvo tekę daryti. Pasirodo, kad augalams taip pat būna „klinikinės mirties“ būsena ir juos taip pat įmanoma atgaivinti. Vienaip ar kitaip, mūsų džiaugsmui, ir parkas, ir magnolijų sodas pradėjo atsigauti ir po tokios sausos ir karštos vasaros ir po neįprastai šaltos ir snieguotos žiemos, kas visiškai nebūdinga Prancūzijai. Kovo pradžioje magnolijoms pasirodė pirmieji pumpurai, bet netikėtai vėl staiga atšalo ir visi pumpurai apledėjo (žr. Рис.4). Kiekvienas pumpuras, kiekviena šakelė pasidengė ledu ir pavirto varvekliais. Keletą dienų iš eilės naktimis stipriai šaldavo ir kai šalčiai pagaliau pasibaigė, visi pumpurai pajuodo ir nukrito. Medžiams ir augalams baisiausia, kai atšąla po to, kai jų „kraujas“ — medžio syvai — pradeda tekėti nuo šaknų kamienu į šakas.

O vėliau… prasidėjo ilgalaikiai pavasario lietūs. Lietūs kartais nesustodavo nei dieną, nei naktį. Vandens buvo tiek, kad užsipildė visos įmanomos ir neįmanomos tuštumos žemėje, vanduo pradėjo sunktis iš dirvos, kaip kraujas iš žaizdų. Visos Karalių Slėnio upės išėjo iš krantų, o tiltai per Šero ir Vjenos upes visą mėnesį buvo nepasiekiami bet kokiam transportui. Visiems slėnio gyventojams teko aplinkiniais keliais važiuoti iki artimiausių miestų. Bet net ir tokios pavasarinės „dovanos“ nesustabdė magnolijų mūsų sode. Pajuodę pumpurai nukrito, ir vietoje jų pasirodė nauji.

Po tokio šalto pavasario magnolijos pirma kartą pravėrė savo „akis“ ir vėl mūsų laukė malonus siurprizas. Paprastai pirmieji pavasariniai magnolijų žiedai yra smulkesni, negu per antrą ir trečią žydėjimą. Pirmajame straipsnyje “Gyvybės šaltinis-1” aprašyti magnolijų žiedai buvo būtent paskutinio žydėjimo, kurie turėjo būti patys didžiausi. Jau išsiskleidusių magnolijos žiedų dydis tiesiog sukrečia, kaip ir jų, galima pasakyti, žvaigždžių grožis. Pavyzdžiui, magnolija „Džon-Džon“, hibridas, kurį aptiko Tod Grešam, yra nežinomos kilmės. Tos magnolijos žiedai maksimaliai pasiekia iki 20 cm. skersmens. Šis hibridas, kurį išvedė ir davė jam pavadinimą Džon Alen Smit magnolijų medelyne mažame Čančulo miestelyje Alabamos valstijoje (Jonh Allen Smith, Magnolias nursery, Chunchula, Alabama) ir kurį vėliau aptiko Tod Grešam, jo paties pastangomis buvo patalpintas į garsų Glosterio medelyną (Gloster Arboretum).

Po tokių neįprastų 2005-2006 metų vasaros ir žiemos oro sąlygų, po kovo mėnesio stiprių šalnų, mūsų magnolijų sode, pats „mažiausias“ pirmas išsiskleidęs magnolijos „Džon-Džon (Jonh Jonh) žiedas buvo „tik“ 48 см skersmens!!! (žr. Рис.5). Bet tiesiog jau sekančią dieną atsivėrė kito tos magnolijos pumpuro akis ir tiesiog pritrenkė savo dydžiu — žiedo skersmuo buvo 52 см!!! (Рис.6). Paprastai tos magnolijos žiedai turi paprastas, lygias piesteles ir kuokelius. Fotografijoje matosi ne tik didžiulis tos magnolijos žiedo dydis, bet ir tai, kad to žiedo piesteles ir kuokeliai pasikeitę, ir dėl savo dydžio pasidarė banguoti.

Dar vienos magnolijos žiedai — Magnolijos „Betti“ («Batty», M. kobus var.stellata «Rosea» (M. liliiflora «Nigra»)) — mūsų sode pradėjo skleistis. Tas hibridas pirmą kartą publikai buvo parodytas JAV nacionaliniame medelyne (US National Arboretum). Tą hibridą kryžminio apdulkinimo metodu 1956 metais išvedė Viljam Kozar (William Kosar). Mūsų ‚Betti“ pasikeitė net vidumi ir jos žiedai — daug didesni, negu visų „kitų“ „Betti“ (žr. Рис.7 ir Рис.8). Ir dar viena magnolija „nusprendė“ pasikeisti. Magnolija su keistu pavadinimu „Vados Paveikslėlis“ («Wada’s picture»), kurią taip pavadino kinų selekcininkas Vada, paprastai jos žiedai pasiekia 15-18 см, pas mus jau pirmieji, dar neišsiskleidę pumpurai buvo 26-30 см dydžio (žr. Рис.9). Kiekvieną dieną mūsų sode magnolijų pumpurai vis augo ir augo, tame tarpe ir magnolijos „Vados Paveikslėlis“! (žr. Рис.10).

Tai — nauji mūsų sodo herojai, praeitais metais jie nespėjo „sureaguoti“ į lauko generatoriaus poveikį, bet šių metų pradžioje jie „nusprendė“ pasivyti „prarastą laiką“ ir tuo labai pasižymėjo! Bet ir praeitų metų „rekordininkai“ neatsiliko. Kad tuo įsitikintumėte, pakanka tik pažvelgti į dar ne visiškai išsiskleidusius magnolijos „Žvaigždžių Karai“ («Star Wars») žiedus (žr. Рис.11, Рис.12, Рис.13, Рис.14 ir Рис.15).

Neužleidžia savo „pozicijų“ ir magnolijos „Jolanta“ («Iolanthe») žiedai. Tos magnolijos žiedai vis dar didžiuliai ir švelnūs (žr. Рис.16, Рис.17, Рис.18, Рис.19 ir Рис.20). „Senųjų“ herojų dydžiai neužleido savo pozicijų, o kai kurie iš jų, kaip, pavyzdžiui, magnolijos „Žvaigždžių Karai“ žiedai, beveik dvigubai didesni už praeitų metų. Gana neįprasta matyti didžiulius, beveik pusmetrio skersmens žiedus ant jaunų magnolijų sodinukų, kurių kamienai, palyginus su žiedų dydžiu, atrodo kaip laibi šiaudeliai.

Pavasaris — toks metų laikas, kada po žiemos miego bundanti gamta kiekvieną dieną keičia žemės veidą. Kiekvieną dieną išsiskleidžia vis nauji pumpurai, kiekvieną dieną vis nauji ūgliai dainuoja savo dainą po Saulės spinduliais bundančiam gyvenimui. Dar viena diena pavasarinio gamtos bujojimo, ir eilinės magnolijos pumpurai visam pasauliui atmerkia savo akis, pasirodo ir… ir savo išvaizda sušunka Visatai: „Pasižiūrėk — kokie mes puikūs!“ Šiam gyvenimo himnui negali būti abejinga ir pati Visata, nekalbant jau apie mus, „nuodėminguosius“. Pas kiekvieną žmogų, jeigu žinoma, jis turi gyvą sielą, ji „uždainuos“ vien tik matydama gamtos grožį ir bundančios gyvybės jėgą (žr. Рис.21 ir Рис.22).

Nevalingai sustingsti iš nuostabos, kai pamatai harmoniją grožio, kurį žmogus sukūrė aplinkoje, kurią sukūrė pati Gamta. Negalėjo praleisti mūsų sodo magnolijų pumpurų išsiskleidimo stebuklo ir profesorius Žerar Šartje. Jam, kaip stambiam augalų gyvenimo specialistui, paprasčiausiai, buvo neįmanoma savo akimis nepamatyti tą gamtos paslaptingumą, prie kurio dar prisidėjo dar ir mūsų parko ir magnolijų sodo „paslaptingas“ fenomenas (žr. Рис.23). Jis nežino vykstančių „stebuklų“ priežasčių, bet, kaip nepriklausomas (bet neabejingas) stebėtojas, kaip tikras mokslininkas, profesorius Šartjė skaito likimo dovana ir savo gyvenimo tikslu stebėti vykstančius procesus. Net per katalikiškas Velykas, kurias Prancūzijoje švenčia kaip nacionalinę šventę, penktadienį, balandžio 14 d., jis praleido dvi valandas kelionėje, kad visą dieną praleistų tarp besiskleidžiančių magnolijų žiedų ir savo akimis pamatytų tą gamtos „stebuklą“ (žr. Рис.24).

Praktiškai kiekviena nauja pavasario diena atneša naujus siurprizus. Išsiskleidė ir pirmieji pavasariniai pumpurai magnolijos „Rikki“ (Magnolia «Ricki»). Magnolija „Rikki“ — M.kobus var. stellata (Magnolia liliiflora «Nigra» — buvo išvesta kryžminiu apdulkinimu 1955 metais, tai padarė daktaras Francis de‘Vos (Dr. Francis de’Vos). Tos magnolijos žiedo žiedlapiai raudonai violetiniai iš išorės ir šviesiai rožiniai iš vidaus. Maksimalus žiedų dydis pasiekia 10-15 см. per skersmenį, tuo metu, kaip mūsų sode pavasariniai tos magnolijos žiedai pasiekė 25-26 см. per skersmenį! (žr. Рис.25).

Tuo pačiu metu, kaip ir magnolija „Rikki“, pumpurai savo „akis“ atvėrė ir magnolijos „Sandev“ (Magnolia «Sundew»). Tas nežinomos kilmės hibridas turi švelniai rožinės spalvos žiedus, kurių skersmuo 10-15 cm. Mūsų magnolijų sode, tos magnolijos žiedų skersmuo jau dabar siekia 26-28 см. (žr. Рис.26 ir Рис.27).

Bet ne tik augalai-„aristokratai“ taip audringai reaguoja į lauko generatorių. Per pernykščią žolę jau prasimušė pirmieji rūgštynių lapai — Spanish Sorrel (žr. Рис.28). Atrodo, kas gi čia ypatingo — rūgštynės kaip rūgštynės. Viskas būtų būtent taip, jeigu tik ne rūgštynių lapų dydis mūsų parke (žr. Рис.29)^[1]. „Mūsų“ rūgštynių lapų ilgis pasiekia „tik‘ 34-40 см., 5-6 kartus ilgesni, negu „normalūs“. Paprastų rūgštynių lapų skonis rūgštokas, jie šiurkštoki ir gana sausi. Mūsų gi rūgštynių lapai ne tik didžiuliai, lyginant su normaliais lapais, bet ir sultingi, malonaus saldžiarūgščio skonio. Lapai pasidarė „mėsingi“, ir jų „skeletas“ pasidarė galingas, kiekviena lapo gysla taip spinduliuoja jėgą ir vidinį galingumą, paprasčiausiai, jie pripildyti gyvybinės jėgos ir tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka tik palyginti paprastos rūgštynės ir „mūsų“ rūgštynės lapus (žr. Рис.30)^[2].

Rūgštynių atveju galima ne tik pasižiūrėti į „stebuklą“, bet ir tą „stebuklą“ paragauti, įvertinti pasikėtusių lapų maistines kokybes. Galima tik įsivaizduoti sriubos skonį iš tokių lapų… Ir tai — tik pirmosios mūsų parke ir magnolijų sode vykstančių pavasarinių pasikeitimų „kregždutės“. Dabar lieka tik laukti, kokie dar neįtikėtini „stebuklai“ įvyks dėl lauko generatoriaus poveikio. Pagyvensime, pamatysime…

Tęsinys vėliau…

Nikolajus Levašovas, 2006 m. balandžio 16 d.

Atspausdinta rinkinyje „Proto galimybės“

.

1. Duomenis apie magnolijų rūšis norintieji gali pasižiūrėti «The Illustrated Encyclopedia of Trees» by David More and John White, Timber Press, 2002. ↑

2. Visas fotografijas padarė mano žmona Svetlana de Rogan-Levašova. ↑