GYVYBĖS ŠALTINIS – 3

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Balandžio pabaiga, gegužės pradžia — gamtai palankiausias laikas, kada viskas audringai bunda po žiemos miego. Ypač audringai augalai prabunda, kai po eilinės saulėtos ir šiltos dienos žemės veidas neatpažįstamai pasikeičia. Per sausą, pernykščią žolę, prasikala ryškiai žalia jauna žolė, pasirodo pirmieji pavasariniai žiedai. Viskas atgyja, viskas prisikelia gyvenimui. Pavasaris — pats savaime yra himnas gyvenimui…

Bet įvykiai mūsų parke ir sode, net įskaitant pavasarinį audringą prisikėlimą gyvenimui, ir net jau šiek tiek pripratus prie „stebuklų narvelyje“, vis viena stebina. Ir toliau stebiesi lauko generatoriaus poveikiu į augalus, ir tai nepaisant to, kad panašių rezultatų lyg ir lauki. Visa esmė tame, kad po mūsų pilimi esančio lauko generatoriaus poveikis pasireiškia skirtingai. Įvairūs augalai ir medžiai į generatoriaus psi-lauką reaguoja individualiai, savotiškai, atitinkamai su jų vidinėmis savybėmis ir kokybėmis, atitinkamai savai genetikai. Norint gauti maksimalų poveikį, pastoviai yra tobulinamas generatoriaus poveikis, bet tai neįmanoma neįvertinus kiekvieno augalo ypatybių. Daugelis medžių, kurie po patirto šoko buvo skaitomi žuvusiais, ir profesorius Šartjė juos pažymėjo nupjovimui, „staiga“ atgijo, kai šiek tiek buvo pakoreguotas lauko generatoriaus poveikis. Atsigavo po to, kai jie jau neberodė jokių gyvybės ženklų.

Žuvusio augalo požymiai, ypač medžių, labai paprasti — nebėra pabrinkusių, pasiruošusių išsiskleisti pumpurų ir nebėra augalo kraujo — medžio syvų, kai nulauži kokią nors mažą šakelę. Jeigu nulaužimo vietoje nepasirodo medžio syvai — tai reiškia, kad ta šakelė mirusi, o jeigu visame medyje nėra jaunų lapeliu ir pabrinkusių pumpurų, skaityk, prapuolė — medis visiškai numirė. Ir taip buvo visada iki tol, kol neįsikišo lauko generatoriaus poveikis. Nupjovimui jau pažymėti medžiai atgijo, vieningai skleidė jaunus lapus po to, kai oficialiai buvo „užregistruota“ jų mirtis. Kaip bebūtų gaila, keletas medžių vis dėl to buvo nupjauta, tai įvyko dar iki tol, kol aš apie tai sužinojau ir pasiūliau neskubėti su likusiųjų pjovimu. Nuo šoko žuvusių medžių pjovimas buvo nutrauktas ir… daugelis iš jų „prisikėlė“ iš mirusiųjų. Bet apie tai šiek tiek vėliau, o kol kas apie naujus „stebuklus narvelyje“…

Apie balandžio dvidešimtąją mūsų sodininkas pradėjo ruošti uogų-daržovių sodą, o rusiškai — paprasčiausiai, dirbti darže. Laisvame nuo medžių ir krūmų plote jis sukasė lysves, viską aptvėrė tvora, ir naujas daržas buvo pasiruošęs pastoviam gyvenimui priimti naujakurius (Рис. 1). Gana greitai visus laisvus „butus“ užėmė agrastų, baltųjų, geltonųjų ir juodųjų serbentų, mėlynių ir aviečių sodinukai. Patogias vieteles sau „išsirinko“ ir sodo žemuogės, braškės, salotos, morkos, bulvės, petražolės su krapais, ir kita „daržo smulkmė“ (žr. Рис. 2, Рис. 3 ir Рис. 4). Atrodo, daržas kaip daržas — nieko ypatingo, jeigu tik ne vienas „bet“… jau po dviejų savaičių po rasodos pasodinimo, pradėjo nokti braškių uogos (žr. Рис. 5), o dar po poros dienų tos uogos jau buvo prisirpusios (žr. Рис. 6)! Ir tai ne šiltnamyje, o lysvėse po atviru dangumi ir vis tame pačiame dirvožemyje — kalkžemėje! Iki braškių pasirodymo po atviru dangumi, net artimiausi kaimynai laukė dar apie mėnesį, nors rasodą jie sodino kartu su mumis.

Braškių „elgesys“ dėl lauko generatoriaus poveikio nors ir buvo gana netikėtas, bet, nepaisant to, tai dar ne taip stipriai „išsiskyrė“ nuo „įprasto“. Pas visus kitus, į lysves pasodintos braškės prinoko tik po mėnesio. Serbentų, agrastų ir mėlynių sodinukų „elgesys“, paprasčiausiai, buvo visiškai neįtikėtinas! Jų sodinukai buvo tik visiškai neseniai pasodinti į gruntą, ir į ne patį geriausią gruntą. Ir, nepaisant to, jie labai gerai prigijo ir jau balandžio gale ant jų pasirodė žali jauni lapeliai (žr. Рис. 7). Ir viskas būtų buvę priimtinose ribose, jeigu ne vienas mažas „bet“… Praktiškai iš karto su lapelių pasirodymu, serbentų, agrastų ir mėlynių sodinukai iš karto pradėjo žydėti. Ir tai būtų buvę ne tokiu jau reikšmingu įvykiu, jeigu tiesiog po kelių dienų ant tų sodinukų nebūtų pradėję „žaliuoti“ ir vaisiai (žr. Рис. 8, Рис. 9, Рис. 10)! Ir tie vaisiai „sužaliavo“ ir sunoko praktiškai tuo pačiu metu!

Tai, kad uogos prisirpsta, žinoma, nieko nuostabaus nėra. Nuostabu tai, kad visi tie augalai pražydo praktiškai vienu metu (kas savaime keista dėl tokių skirtingų augalų), ir jų uogos ir vaisiai taip pat sunoko birželio pradžioje (žr. Рис. 11, Рис. 12, Рис. 13, Рис. 14, Рис. 15, Рис. 16, Рис. 17), o štai to gamtoje ir nebūna! Kiekviena uoga ar vaisius turi savo laiką; taip, bet kuriuo atveju, buvo iki šių įvykių. Ir dar kartą priminsiu: visi tie augalai buvo pasodinti į gruntą vienu metu, ir į kalkžemės gruntą — vieną iš pačių blogiausių praktiškai bet kurio augalo augimui. Todėl, jeigu kalbėti apie ne šiltnamiuose augančius augalus, tai lėkštėje pamatyti vienu metu tiek įvairių vaisių ir uogų, paprasčiausiai, neįmanoma (žr. Рис. 18)!

Bet „stebuklai“ darže buvo tik „gėlytės“, o, kaip sakoma, „uogytės“ nuo psi-lauko generatoriaus poveikio buvo dar labiau neįtikėtinos. 2005 metų vasarą buvo labai didelė sausra, ir birželio gale ir rugpjūtyje buvo neišpasakytas karštis, kuris nebūdingas net Prancūzijai. Ir tada aš nusprendžiau šiek tiek patobulinti generatoriaus psi-lauko poveikį. To patobulinimo esmė buvo tame, kad poveikiu sukūriau augalų sugebėjimą patiems sintezuoti vandenį. Kaip sakoma, jeigu Mahometas neina prie kalno — kalnas eina prie Mahometo. Tik šiuo atveju augalai — „kalnas“, o vanduo — „Mahometas“. Gaunasi, kad augalai patys „ateina“ prie vandens ir tai vyksta dėl to, kad patobulintas psi-generatorius suveik4 gana neblogai. Ir tai privedė ne tik prie to, kad daugelis mūsų sodo ir parko augalų nežuvo, kaip tai atsitiko daugelyje kitų Prancūzijos ir visos Europos rajonų. Bet ir privedė prie to, kad augaluose, kurie maksimaliai priklausė nuo vandens, įvyko tokie pasikeitimai, kad vandenmėgiai augalai patys pradėjo sintezuoti tiek vandens, kad jiems beveik nereikėjo išorinio vandens!

Tokia augalų reakcija į psi-generatoriaus poveikio pasikeitimus, paprasčiausiai, mums buvo neįtikėtina! Nors, jeigu šiek tiek nuraminti emocijas dėl to fakto, ir, paprasčiausiai, paanalizuoti patį faktą, viskas pasidaro aišku, kad ir koks tas faktas būtų neįtikėtinas. Vandenmėgiai augalai nuo stiprių karščių ir sausros kentėjo labiausiai, nes maksimaliai priklausė nuo vandens kiekio, todėl vandens sintezės programa tuose augaluose pasireiškė labiausiai, nes psi-lauko generatoriaus poveikis buvo proporcingas kiekvieno augalo vandens poreikiui. Tokiu būdu, maksimalūs pasikeitimai įvyko būtent vandenmėgiuose augaluose ir psi-lauko generatoriaus poveikio efektas labiausiai pasireiškė būtent vandens lelijoms — Lysichiton camtschatcensis ir net iki tokio lygio, kad joms praktiškai nebereikėjo išorinio vandens, todėl jos sugebėjo įsisavinti iki tol joms nepasiekiamas teritorijas — sausumą (žr. Рис. 19).

Ir, kaip kad kažkada į sausumą išėjusių visų augalų protėviai, mūsų vandens lelijos nusprendė „pasivyti“ praleistą ir įsisavinti joms naujas teritorijas. Tik šį kartą dėl tokio „didvyriško“ poelgio vandens lelijoms nereikėjo keisti išvaizdos milijonus metų mutuojant ir adaptuojantis prie naujų gyvenimo sąlygų! Veikiant psi-lauko generatoriui, šį kartą vandens lelijoms įvyko vidiniai pasikeitimai, o ne išoriniai, ir štai… naujas gamtos stebuklas — Lysichiton camtschatcensis pavirto sausumos augalu, ir, kas įdomiausia, prie to, iš esmės išliko vandens augalu išoriškai ir vidumi. To negali būti, bet, nepaisant to, taip yra! Paprasčiausiai, pačioje gamtoje to nebūna, nes pati gamta protu nedisponuoja, o daugiausiai veikia bandymų ir klaidų metodu iki tol, kol neatsiranda patvari gyvo organizmo forma konkrečiose egzistavimo sąlygose ir… eilinė ekologinės sistemos niša užimama naujos rūšies. Ir tiems procesams gamta „sunaudoja“ milijonus metų (žr. Рис. 20). Tai, taip vadinamas, mutacijų ir natūralios atrankos kelias, kuris neturi protingo komponento ir yra akla jėga.

Tam, kad neliktų jokių abejonių dėl to, kas vyksta, pateiksiu konkrečius duomenis apie Lysichiton camtschatcensis:

Lysichiton camtschatcensis — ARUMLILY, Lisichiton Americanus.

Height: from 20cm to 60 cm. Situation: full sun or partial shade. Must be very wet conditions. Propagation: place a seeds in a tray of soil-based compost in a plastic train with a drainage holes, placing it in a larger, water filled tray without holes. Lisichiton requires very wet conditions, and filling the outer tray with water up to soil mix surface level will produce the best conditions for germination.

Lysichiton camtschatcensis — Baltoji Lelija.

Aukštis: nuo 20 см. iki 60 см. Apšvietimas: Saulėje arba nereikšmingas šešėlis. Drėgmė: augimui reikalauja labai drėgnų sąlygų. Dauginimas: sėklas būtina suberti į hidroporinę dirvą, sudėtą į pailgą plastmasinį konteinerį su skylutėmis drenažui, kurį būtina įdėti į didesnių apimčių konteinerį su vandeniu (žinoma, jau be drenažinių skylučių). Lysichiton camtschatcensis iš savo egzistavimo terpės reikalauja labai daug drėgmės, todėl būtina vandens lygį didesniame konteineryje palaikyti lygų su grunto lygiu mažesniajame konteineryje, ir tik taip bus sudarytos optimalios sąlygos sėklų sudygimui ir augalų augimui^[1]…

Tokiu būdu, kaip matosi iš pateiktos pažymos, Lysichiton camtschatcensis iš tikrųjų priskiriama prie vandens augalų ir tai, kad tas augalas išoriškai visiškai nepasikeitė, bet pavirto, „sausumos“ augalu, tai yra tikras faktas. Be to, faktas, kurio, paprasčiausiai, negali būti, bet jis yra, ir tai — vienas iš pavyzdžių, kad vyksta neįmanomi dalykai, kurie tampa įmanomais. Ir nors tokios reakcijos į psi-lauko generatorių su korekcija augalams suteikti galimybę sintezuoti vandenį, iš vandens lelijos niekas nelaukė, nepaisant to, būtent tokia reakcija į pakeistą psi-lauko generatoriaus programą buvo pageidaujama. Paprasčiausiai, realybė pranoko visus lūkesčius! Ir tai — ne vienintelis augalų siurprizas-reakcija į pakeistą psi-lauko generatoriaus programą!

Priminsiu, kad paskutiniais metais Luaros slėnio klimatas pradėjo staigiai keistis į kontinentinio klimato pusę, ir tas pasikeitimas pasireiškia tuo, kad žiemą temperatūra pradėjo kristi žemiau nulio pagal Celsijų, be to, kartais net iki –18° pagal Celsijų, ko anksčiau niekada nebūdavo. 2006 metų žiemą slėnyje prisnigo, o ežerai ir upės pasidengė ledu, be to, šalčiai pasiekdavo –14° pagal Celsijų! Ir tokioje situacijoje, būtent 2006 metų žiemą, dėl aukščiau nurodytų priežasčių, susijusių su oro sąlygų pasikeitimu, prireikė nuo žūties dėl šalčio gelbėti tropinius ir subtropinius augalus, kurių mūsų parke ir sode yra nemažai. Tropiniai ir subtropiniai augalai nuo šalčio žūna gana greitai, nes jų žievė visiškai neapsaugo, nes taip vadinamo brazdo (medžio kamieno sluoksnis po šerdies ir karnos), kuria cirkuliuoja visos maistinės medžiagos, syvai — medžio kraujas. Brazdo sluoksnį sudaro jaunos, švelnios medžio ląstelės, ir kuo arčiau jos prie karnos sluoksnio, tuo jos jaunesnės ir švelnesnės. Būtent dėl tos priežasties jos yra labiausiai pažeidžiamos ir yra labiausiai pažiedžiama medžio dalis. Tarp brazdo ir žievės yra plonas gyvų ląstelių sluoksnis, kuris vadinasi karna.

Augant medžiui, to sluoksnio ląstelės dalijasi ir sudaro naujas brazdo ir žievės ląsteles. Tokiu būdu, medžio kamienas auga į storį ir į aukštį. Vidiniai brazdo sluoksniai, artimesni taip vadinamai šerdžiai (jauna mediena), apmiršta ir sudaro naujus tos pačios šerdies sluoksnius. Medžio žievė susideda iš išorinio kamštinio sluoksnio ir vidinio, karninio sluoksnio. Išorinis kamštinis sluoksnis saugo medį nuo atmosferos poveikio ir mechaninių pažeidimų, o vidinis — karninis medžio žievės sluoksnis — perduoda kamienu į apačią organines maistines medžiagas, kurios pagaminamos medžio lajoje. Tokiu būdu, medyje vyksta medžiagų apykaita, kuri užtikrina to augalo gyvybiškumą, ir karninis žievės sluoksnis, ir brazdas — vykdo funkcijas, kurios analogiškos gyvūnų kraujotakos ir limfinėms sistemoms. Tik vietoje gyvūnų raudono kraujo, medžio indais cirkuliuoja medžio kraujas — permatomi, praktiškai bespalviai medžio syvai, bet tai esmės nekeičia — medžio syvai atlieka tą pačią funkciją, kaip ir raudonas gyvūnų kraujas. Ir karninis žievės sluoksnis, ir brazdas kuriuo juda medžio syvai, apsaugoti tik kamštinio žievės sluoksnio, po kuriuo jie yra.

Šiltųjų kaštų augalams — tropikų, subtropikų, subekvatorinių ir ekvatorinių klimatinių juostų, viršutinis, kamštinis žievės sluoksnis labai plonas ir neturi šilumos izoliacinių savybių, kokias turi šiaurinių kraštų augalai. Todėl tie augalai labai jautrūs minusinėms temperatūroms. Nuo šalčio pirmiausiai nukenčia karninis žievės sluoksnis, kuris yra arčiausiai išorinės terpės. Sušalus medžio syvams, susidarę ledo kristalėliai suplėšo gyvas kamieno ląsteles ir medžio indus. Tai vyksta dėl ypatingų vandens savybių, pasireiškiančiu tuo, kas šąlant vandens tūris didėja. Esant dideliems šalčiams, neapsaugo net galingas kamštinis spygliuočių medžių žievės sluoksnis, jiems kamienai suplėšomi dėl sušalusių medžio syvų.

Todėl tam, kad neleisti žūti augalams ir medžiams dėl stipraus šalčio, būtina pasiekti, kad medžio syvai nesušaltų iš viso arba nors susidarytų tik mažyčiai ledo kristalėliai, kurie nesuplėšytų gyvų kamieno ląstelių ir medžio indų, kuriais cirkuliuoja medžio syvai. Būtent dėl to, kad šąlant susidaro tik mažyčiai ledo kristalėliai, varlės gali visiškai sušalti, pavirsti į patį tikriausią ledokšnį, kuris išlakstys mažais ledo gabalėliais, jeigu tokią varlę sutrenkti. Bet, jeigu kas nors specialiai sušalusios varlės nesudaužo, tai veikiami saulės spindulių, tie mažyčiai ledo kristalėliai ištirpsta ir varlė vėl atgyja, be to, ji nejaučia jokių mechaninių pažeidimų, kaip vidinių, taip ir išorinių.

Gamta rado išeitį iš tos problemos tik varliagyviams, bet augalams tokio evoliucinio išradimo neatsirado. Bet, nepaisant to, pati Gamta „pasufleravo“ galimus panašios problemos sprendimo būdus ir augalams. Gamta mums lyg sako — galvokite — sprendimai egzistuoja, tik reikia šiek tiek „pajudinti“ savo smegenis ir, atrodo, neįmanoma pasidarys įmanomu ir augalams — juk įmanoma tai varliagyviams! Pakanka pasiekti tokį patį efektą, kokį stebime varlėse arba sukurti sąlygas, kad medžio syvai iš viso nesušaltų, kad praktiškai visi augalai, net visžaliai, nežūtų esant minusinėms temperatūroms. Taip kad, užduoties sprendimas aiškus, reikia tik rasti praktinį sprendimą ir jo realizacijos būdą. Tam reikia pakeisti augalų medžio syvus taip, kad jie nesušaltų arba sušaldami sudarytį mažus kristalus, kurie nepažeistų gyvų augalų ląstelių ir tuo pačiu jų nepražudytų.

Todėl tam, kad tą užduotį realizuoti, aš įnešiau papildomas korekcijas į savo sukurtą psi-lauko generatoriaus darbą. Veikiant psi-generatoriui, medžio syvai, kurių pagrindu yra pats paprasčiausias vanduo, pakeitė savo kokybes. Vandens tankis, o atitinkamai, ir medžio syvų, gana greitai pasikeitė, padidėjo takumas, pasikeitė kokybinė struktūra, kas pasireiškė per, taip vadinamų, vandens klasterių formos ir struktūros pasikeitimus. Ir, kaip to pasekmė, augalų medžio syvai nebesušalo. Toks sprendimas leido išgelbėti beveik visus augalus mūsų sode ir parke, kad ir kokie trapūs ir kaprizingi jie bebūtų. Ir vėl, skirtingi augalai į jėgos generatoriaus darbo korekciją reagavo skirtingai. Bet absoliučiai nelaukta reakcija buvo vieno šilumamėgio augalo, apie kurį noriu papasakoti detaliau. Ir štai, kodėl… Šaltą 2006 metų žiemą pernešė ir mūsų parke pasodintos japoniškos slyvos:

LOQUATS-Eriobotrya, Photinia Japonica from the family of Rosaceae. Japanese Plums.

Tree-bush, up to 1,60-2 meters, evergreen. Fruits: up to 5 sm, pear-shaped, orange-yellow. Loquats have very large, leathery, corrugated leaves, wooly-white underneath, and fragrant, furry, white-yellowish flowers. The fruits are orange, with one or more big brown-black seeds and sweet, acid, chewy pulp. Are eaten raw, stewed, or as jams or jellies. First reported in 1690, these were imported from Canton to Kew Gardens in London in 1787. Widely cultivated in the East, they are now popular in the Mediterranean countries and in Florida. Varietes: «advance», «champagne» and «gold nugget». Cultivation: Well-drained soil, warm climate. They will crop only under the glass or in countries with warm winter. Loquads grow in zones 9-10. Very architectural plant with a lovely perfumed scent. Make tall and attractive screens in a countries with a warm climate. Maintenance: Spring — prune if needed, summer — move outdoors for a summer if its warm, fall — move indoors^[2].

Loquats-Eriobotrya, Photinia Japonica from the family of Rosaceae. Japanese Plums.

Tas augalas yra amžinai žaliuojantis medžio pavidalo krūmas, pasiekiantis iki dviejų metrų (1.6-2 metrų) aukščio. To augalo vaisiai pasiekia iki penkių centimetrų (iki 5 см.) dydį ir turi kriaušės pavidalo formą, yra geltonai oranžinės spalvos. Japoniškos slyvos lapai dideli, ruplėti ir lyg odele aptraukti, iš apačios padengti baltais pūkeliais. Geltonai oranžiniai vaisiai turi vieną arba keletą rudai juodas sėklas saldžiarūgštį, klampų minkštimą. Pirmasis pranešimas apie tą augalą buvo 1690 metais, bet pirmą kartą buvo atvežtas iš Londono į Kantoną 1787 metais ir patalpintas į Kejo botanikos sodą (Key Gardens). Japoniška slyva plačiai paplitusi Rytuose, o paskutiniu metu pasidarė populiari ir Viduržemio jūros baseino šalyse ir Floridoje. Žinomos keletas to augalo rūšių — «Advence» (progresas), «Champagne» (šampaninės) ir «Gold nugget» (auksinis grynuolis). Kultivacija: auga gerai vandenį praleidžiančiose dirvose karšto klimato sąlygomis. Žydi ir veda vaisus tik šiltnamiuose arba šalyse su karštu klimatu. Po atviru dangumi japoniška slyva auga 9-10 klimatinių juostų. Karštuose kraštuose plačiai naudojamos planuojant landšaftą parkuose ir soduose kaip aukšta gyvatvorė, be to, dar ir turinti nuostabų kvapą. Auginimo sąlygos: pavasarį šiltnamiuose, vasarą — karštą vasarą galima laikyti po atviru dangumi, o rudenį — būtina sugrąžinti atgal į šiltnamį^[3]. Kaip seka iš japoniškos slyvos kultivacijos sąlygų, Prancūzijos sąlygomis, ypač Luaros upės slėnio sąlygomis, tas augalas po atviru dangumi išgyventi negali, ypač per paskutinius keletą metų, kai temperatūra žiemą nukrisdavo žemiau nulinės padalos, ir dar labai žymiai! Be to, mūsų parko ir sodo ribose nėra kitokios dirvos, kaip raudonas molis ir kalkžemė (žr. Рис. 21, Рис. 22 ir Рис. 23)! Raudonas molis vadinasi raudonu dėl vienos paprastos priežasties, kad savyje turi daug geležies, tiksliau, geležies oksido, kas yra neigiamas faktorius daugelio augalų augimui. O mūsų japoniškų slyvų „butai“ kaip tik yra raudoname molyje, kuris, kaip žinome, vandens nepraleidžia, o net gerai sulaiko (žr. Рис. 22), kas savaime visiškai netinka tiems augalams. Ypač, kai mėnesiais nesustojant lyja ir praktiškai viskas plaukia vandenyje, dėl ko aš sugrįšiu šiek tiek vėliau. O kol kas sugrįžkime prie įvykių chronologine tvarka…

Po nepaprastai snieguotos ir Prancūzijai šaltos 2006 metų žiemos (apie ką buvo kalbama straipsnyje “Gyvybės šaltinis–2”), buvo neįtikėtina, žinant tų visžalių augalų iš karštų kraštų lepumą, matyti, kaip mūsų japoniškos slyvos po šalčių ne tik kad nežuvo, bet draugiškai pražydo ir birželio pradžioje sunokino gausų derlių! Jau vien tai, paprasčiausiai, buvo neįtikėtina! Tų opių ir kaprizingų visžalių tropinių augalų vaisius Prancūzijos (ir ne tik) sąlygomis pavykdavo užauginti tik šiltnamio sąlygomis! O čia, po tokios Prancūzijai neįprastos 2006 m. žiemos, po atviru dangumi, Loquads (japoniška slyva) padovanojo gausų savo vaisių derlių. Japoniška slyva paprastai žydi dvi savaites, po to užsimezga vaisiai ir, priklausomai nuo vasaros temperatūros ir saulės, greičiau ar lėčiau sunoksta.

Na, sunoko japoniškos slyvos vaisiai, ar taip dar būna šviesiame pasaulyje!? Visa esmė tame, kad to, paprasčiausiai, nebūna, apie ką labai gerai žino specialistai, ypač tie, kas augina ir tiria visžalius tropinius augalus! Bet tai nebuvo paskutinis siurprizas, kurį pateikė psi-lauko generatoriaus poveikis. Japoniška slyva ramiai žydėjo dvi savaites 2006 metų pavasarį, kaip ir priklauso, po žydėjimo pasirodė vaisiai, ir reikiamu metu ji padovanojo savo vaisius ir, atrodo — ko daugiau laukti iš visžalio tropinio augalo — lyg ir nieko. To, kas įvyko vėliau, niekas nelaukė, bet, nepaisant to, tai nesumenkina gauto rezultato.

Kada tai vyksta pirmą kartą, neįmanoma nuspėti įvairių augalų reakcijos rezultatų į psi-lauko generatoriaus poveikį, nes kiekvienas augalas turi savo ypatybes, individualius skirtumus, kurie išryškėja ne tik pagal išorimus požymius. Visi kažkaip priprato prie to, augalų ir gyvūnų chromosomos nulemia tik išorinę išvaizdą, bet kuriuo atveju, apie tai kalba, į tuos požymius visada nurodo, prie tų požymių dirba selekcininkai ir genetikai. Bet tos chromоsomų išraiškos — „ledkalnio viršūnė“ to, ką Gamta sudėjo į chromosomų rinkinį, ir augalams, ir gyvūnams. Todėl to, kaip sureaguos kiekvieno konkretaus augalo chromosomų rinkinio „povandeninė dalis“ į psi-lauko generatoriaus poveikį, paprasčiausiai, sužinoti neįmanoma. O įmanoma tik ištirti augalų genetikos reakciją į jėgos generatoriaus poveikį ir į to poveikio korekcijas. Visa esmė tame, kad panašių dalykų niekur nevyko ir niekas to netyrė, bet kuriuo atveju, apie ką nors panašaus nebuvo jokių publikacijų ar pranešimų. Taip kad, pagrindiniai „stebuklai narvelyje“ su japoniška slyva prasidėjo nuo to, kad… 2006 m. rugsėjo pabaigoje ji vėl pradėjo žydėti!

Kaip nustebo mano žmona Svetlana, kai ji 2006 m. rugsėjo 26 d. pamatė pumpurus ant japoniškos slyvos! Rugsėjis Prancūzijoje — žinoma, tai ne rugsėjis už poliarinio rato, bet jau nebėra beprotiško rugpjūčio karščio, o rugsėjo pabaigoje naktimis būna gana vėsu, ir klimatinės sąlygos japoniškai slyvai toli nuo optimalių (žr. Рис. 24). Be to, japoniška slyva du kartus per metus nežydi net savo tėvynėje! O čia, po atviru Prancūzijos dangumi, staiga sumanė žydėti! Bet tai buvo tik „stebuklų narvelyje“ pradžia! Japoniškos slyvos pumpurai ne tik pasirodė, bet ir ramiai išsiskleidė, lyg niekur nieko, lyg tai „pamiršę, kad kieme jau rudens vidurys (žr. Рис. 25). O jau apie spalio dvidešimtąją visi pumpurai išsiskleidė ir ore pasklido nuostabus japoniškos slyvos aromatas (Рис. 26)! Lapkričio pradžioje pasirodė vaisių užuomazgos (Рис. 27) ir tos užuomazgos palaipsniui pavirto vaisiais, kurie pradėjo nokti. Skirtumas buvo tik toks, kad dėl šilumos trūkumo vaisių formavimasis truko kiek ilgiau, negu pavasarį (Рис. 28).

Matyt, kad japoniškos slyvos pavyzdys užkrėtė ir grybus. Pavyzdžiui, voveraitės, ne tik pasiekė įspūdingų dydžių, bet antrą kartą pasirodė spalyje (Рис. 29). Ir nors voveraitės įvairiose šalyse ir įvairiose klimatinėse juostose iš po lapų pasirodo nevienodu metu, bet Luaros upės slėnyje jos pasirodo pavasarį, ką jos ir patvirtino, vėl „pasirodžiusios“ skirtu laiku. Mūsų voveraičių ypatingumas buvo tai, kad jos „pasirodė“ antrą kartą ir jų dydis buvo kaip pasakoje! Bet ir tai dar ne viskas! Mūsų voveraitės pasirodė spalyje, bet tuo neapsiribojo! Milžiniškos voveraitės pasirodė ir 2006 metų gruodyje, o tuo metu Luaros upės slėnyje šalčiai pasiekė dvidešimt laipsnių žemiau nulio pagal Celsijų!

Štai Jums ir „globalus“ atšilimas, Europoje stiprūs šalčiai pasirodė tokiose vietose, kur jų niekada nebūdavo, bet tai — atskiro pokalbio tema… O kol kas grįžkime prie mūsų „stebuklų narvelyje“.

Tokio didumo buvo ne viena voveraitė, o praktiškai visos, gruodžio voveraitės pagal dydį net pralenkė spalio, o dar ir taip, kad jos, paprasčiausiai, atrodo „mažytės“, palyginus su gruodinėmis (žr. Рис. 30 и Рис. 31). Ir tos voveraitės augo esant labai žemoms temperatūroms, kai minusinė temperatūra buvo ne tik naktimis, bet ir dieną (žr. Рис. 32 ir Рис. 33)! Ir visa tai vyko būtent 2006 metų gruodyje, ir „mažųjų“ voveraičių dydis siekė iki dvidešimt šešių centimetrų (žr. Рис. 34)! Fotografijoje voveraitė 2006 m. gruodžio 27 d. Prancūzų laikraščio fone, taip kad, abejojantys oficialiuose šaltiniuose gali pasitikrinti oro temperatūrą Luaros upės slėnyje. Bendrai, grybų buvo ir 2006 metų pirmame žiemos mėnesyje, kaip paprastai sakoma pasakose — kiek akys mato, ir augo ne tik voveraitės. Laukymėse ir takų pakraščiuose išaugo tikri baltųjų grybų tiltai, iš, taip vadinamų, rožinių grybų, kelmučių ir t.t. Bet apie juos aš jau rašiau savo straipsniuose “Gyvybės šaltinis-1”) ir “Gyvybės šaltinis-2”), todėl šiame straipsnyje daugiau dėmesio skyriau būtent voveraitėms, nes jos šiek tiek užtrukusios nutarė pasekti savo gentainių pavyzdžiu lenktynėse, ir ne tik visus pralenkė savo dydžiu, bet ir pasidarė atsparios šalčiui!

Taip kad, gruodžio šalčius voveraitės priėmė gana ramiai, bet, jeigu tie grybai ir neauga spalio gale ir gruodyje, bet jų grybienos ramiai perneša šalčius ir net daugiau, bet atšilus, išlenda iš savo „požeminių bunkerių“-grybienų visur, kur tik tie grybai auga, tai šiltų kraštų visžaliems japoniškoms slyvoms šalčiai ir tokios klimatinės sąlygos yra pražūtingos ir nesuderinamos su jų gyvenimu! Nepaisant to, veikiama gyvybės generatoriaus, japoniška slyva tapo ne tik pastoviai žaliu, bet ir pastoviai žydinčiu augalu! Esmė tame, kad 2006 metais pradėjusi žydėti antrą kartą, japoniška slyva paskutinius pumpurus išskleidė ir pražydo jau 2007 metų sausyje! Antrasis japoniškos slyvos žydėjimas nesustojo ilgiau, negu keturis mėnesius! Prie to, pats žydėjimas vyko vienu metu su vaisių formavimu, ir paskutinis žydėjimas sausyje buvo po gruodžio šalčių (žr. Рис. 35). Bet lėtai nokdami japoniškos slyvos vaisiai nežuvo nuo minusinių temperatūrų! Iš tiesų, tai retas (jeigu iš viso pasitaikantis) reiškinys, kada augalų vaisiai ir žiedai egzistuoja vienu metu (žr. Рис. 36). Bet japoniškos slyvos laukė dar vienas rimtas išbandymas…

Sausio gale… pasnigo, ir labai atšalo (iki –18°С) ir mūsų pastoviai žalios ir jau beveik pastoviai žydinčios japoniškos slyvos — šiltųjų kraštų gyventojos — atsidūrė, tikriausiai pirmą kartą, sniege, pirmą kartą pasimatavo sniego skraistę (Рис. 37). Keletui dienų viskas pasidengė sniegu, ir nors sniego nebuvo labai daug, snieguotų medžių vaizdas sukūrė įspūdį, kad tai ne Luaros upės slėnis, o vidurinės klimatinės juostos Rusijos peizažas (Рис. 38). Labai neįprasta matyti sniege ir magnolijų pumpurus, bet 2007 metų sausyje tai buvo įmanoma (žr. Рис. 39). Atrodė, kad po tokių šalčių ir sniego, o dar po stipraus vėjo, kuris tais metais stipriai pūtė iš pietvakarių, ir japoniška slyva, ir magnolijų pumpurai turėjo „pasiduoti“. Bet to neįvyko, pastoviai žaliuojantys augalai iš šiltųjų kraštų ne tik nežuvo pučiant veriančiam vėjui, kuris viena ir ta pačia kryptimi be sustojimo pūtė beveik keturis mėnesius. Tiesa, nuo to vėjo, už mūsų parko ir magnolijų sodo ribų, Prancūzijoje žuvo labai daug medžių-aborigenų, bet japoniškos slyvos nežuvo, ir net jų lapai ir vaisiai nuo stiprių šalčių nenukentėjo (žr. Рис. 40). Vasario viduryje japoniškos slyvos vaisiai net padidėjo ir pradėjo atsikratyti jaunų vaisių baltų pūkelių (žr. Рис. 41).

Magnolijų pumpurai taip pat nežuvo ir pirmoje vasario pusėje jau pasiekė didžiulių dydžių, be to, dviem mėnesiais anksčiau, negu priklauso (Рис. 42). Bet pumpurai pasirodė ne tik magnolijoms, pražydo vyšnios, ir mūsų sode lysvėse pasirodė braškių ūgliai (žr. Рис. 43). Ir ne tik braškių, galingus daigus iš žemės parodė artišokas (Artichoke — Cynara scolymus. Asteraceae), jau pražydo rozmarinai (Rosemary — Rosmarinus, from the family Lamiaceaea), be to, jau ir kitos mūsų daržo lysvės sužaliavo, o dar — tik vasario vidurys (žr. Рис. 44, Рис. 45 ir Рис. 46)!

Prie visų oro „malonumų“, vasaryje prasidėjo pastovūs lietūs, ir kovo pradžioje iš krantų išėjo upės, o automobilių keliai ir daugelis namų atsidūrė po vandeniu (žr. Рис. 47 ir Рис. 48). Ir nors mūsų pilis yra kalvos viršūnėje, nepaisant to, iš dangaus krentanti vandens masė nespėja susigerti į gruntinius vandenis per kalkžemę, ant kurios stovi mūsų pilis. Be to, vanduo jau ir nebeturi kur susigerti — viskas vandeniu jau užpildyta (žr. Рис. 49). Gamta pasiuntė labai rimtus išbandymus tiems augalų pasikeitimams, kuriuos mūsų parke ir sode sukėlė psi-lauko generatorius. Keturis mėnesius pastoviai pūtė pietvakarių vėjas, kuris savaime yra didelis išbandymas augalams. Stiprūs šalčiai gruodyje ir sausyje, kuriuos lydėjo tas pats vėjas, labai padidino šalčio poveikį augalams. Nesustojantys lietūs 2007 metų vasaryje ir kovo pradžioje. Visi tie gamtos reiškiniai tos Prancūzijos klimatinės zonos augalams sukūrė neįprastai rūsčias augimo sąlygas.

Daugelyje vietų žuvo augalai-aborigenai, o ypatingose sąlygose, veikiami jėgos generatoriaus, mūsų valdose puikiai jautėsi ne tik vietiniai augalai, bet ir karštų ir šiltų šalių augalai, kuriems išvardintos oro sąlygos turėjo būti, paprasčiausiai, pražūtingos! To negali būti, todėl kad to niekada nebūna! Bet taip yra ir tai yra nenuginčijamas faktas, todėl būtina keisti paradigmas! Būtent tokiu būdu pasaka virsta realybe, tai, apie ką tik fantastai svajodavo, tampa realu…

Ir, nepaisant visų išvardintų gamtos išbandymų, magnolijos pumpurai vasario pabaigoje pradėjo skleistis ir kovo pradžioje kai kurios magnolijų rūšys jau džiugino akis savo nuostabiais žiedais. Magnolijos „Salangana“ (Saulangeana — Magnolia X saulangeana) šakos tiesiog nusėtos išsiskleidusiais šviesiai rožiniais žiedais (žr. Рис. 50). Jau beveik pilnai išsiskleidė dar didesni, negu praeitais metais, magnolijos „Karališkoji Karūna“ (Royal crown — Magnolia liliflora «Nigra»X M. X veitchii) žiedai (žr. Рис. 51). Didžiuliai magnolijos „Karališkoji Karūna“ žiedai tiesiog puikūs, ir neužteks jokių žodžių, kad apie tai papasakoti. O abejojantiems, kad tie žiedai išsiskleidė 2007 metų kovo pradžioje, mano žmona Svetlana juos nufotografavo 2007 m. vasario mėnesio žurnalo fone, taip kad, tai ne iš praeitų metų fotografijų kolekcijos ir ne fotomontažas (žr. Рис. 52). Savo pumpurų dydžiu stebina magnolija „Jolanta“, kurie jau dabar žada išskleisti didžiulius žiedus, ir net stambesnius, kaip praeitais metais (žr. Рис. 53)! Beveik nenutrūkstantys lietūs antroje vasario pusėje niekaip jų nepaveikė, ir kovo pradžioje išsiskleidę magnolijų žiedai tiesiog puikūs ir didžiuliai (Рис. 54).

Bet ne tik magnolijos ir vyšnios taip audringai pasireiškė kovo pradžioje. Jau ant aviečių krūmų pasirodė dar labai švelnūs, bet jau gana tvirti lapeliai (žr. Рис. 55) ir po retais pavasario Saulės spinduliais jau puikuojasi braškių kelmeliai (Рис. 56). Ir visa tai nestebintų, jeigu reiškiniai mūsų parke ir sode būtų paplitę visame Luaros upės slėnyje ir Prancūzijoje. Bet visa esmė tame, kad visi tie „stebuklai narvelyje“, kurie aprašyti šiame, ir prieš tai parašytuose straipsniuose, mūsų parke ir sode vyksta tik psi-lauko generatoriaus veikimo zonoje, ir niekur daugiau! Už mūsų valdų ribų gamta elgiasi taip, kaip jai ir priklauso. Net už šimto metrų nuo jėgos generatoriaus veikimo zonos viskas vyksta kaip priklauso tiems metų laikams, dar niekas nežydi ir pumpurų neskleidžia, ir nėra jokių neįprasto dydžio žiedų, grybų, medžiai auga taip, kaip jiems priklauso, ir t.t.

Tik mūsų parke ir sode, kaip pasakoje „Dvylika mėnesių“, žiemą vyksta stebuklai, žydi ir tuo pačiu metu vaisius brandina įvairūs augalai, o aplink tuo metu žiema! Nieko panašaus nebuvo ir mūsų valdų ribose, augalai augo kaip ir visur, jokių didžiulių žiedų, grybų ir jokių netikėtumų nebuvo tol, kol aš nesukūriau psi-lauko generatoriaus ir neįnešiau kai kokių korekcijų į jo darbą.

Nikolajus Levašovas, 2007 m. kovo 10 d.

.

P.S.

Kol buvo baigiamas rašyti šis straipsnis, prieš kelias dienas pasirodė nauji „stebuklai narvelyje“. Pražydo obelys (Рис. 57) ir pradėjo skleistis magnolijos „Jolanta“ pumpurai (žr. Рис. 58), ir jie tiesiog neįtikėtinai dideli ir daug didesni, negu buvo praeitais metais, bet tai jau kitas pasakojimas…

P.P.S.

Kol vyko šio straipsnio tvarkymas ir jo patalpinimas į tinklapį, stebuklai tęsėsi. Pražydo braškės (žr. Рис. 59) ir ne tik jos…

1. См. «The Master Book of the Water Garden» by Philip Swindells, p. 223, A Bulfinch Press Book Little, Brown&Company, Boston, New York, London, 2002, first North American Edition by Salamander Books. ↑

2. «Vegetables, Herbs & Fruits» an illustrated encyclopedia, p. 494. Laurel Glen Publishing, 1994, 5880 Oberlin Drive, San Diego, California. ↑

3. „Daržovės, žolelės ir vaisiai“, iliustruota encyclopedia, 494 psl. Leidykla Lorel Glen, 1994, 5880 Oberlino skersgatvis, San Diegas, Kalifornija. ↑