GYVYBĖS ŠALTINIS

4 Dalis. Pasakojimas apie vaisius ir uogas

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Kaip aš anksčiau rašiau straipsnyje “Gyvybės šaltinis-3”, dėl mano sukurto ir pastatyto, o vėliau, 2006 m. žiemą pakoreguoto psi-lauko generatoriaus poveikio, mūsų parko ir magnolijų sodo augalų pasaulis į tuos pasikeitimus sureagavo labai audringai, pasakyčiau, kad net netikėtai. Tos korekcijos būtinybė buvo ta, kad 2006 m. žiema Prancūzijoje buvo labai šalta. Oro temperatūra kartais nukrisdavo iki -18ºС, pagal Celsijų, periodiškai pasnigdavo, vanduo upėse ir ežeruose užšalo ir tuos vandens telkinius padengė gana storas ledas — tai buvo visiškai netikėtas reiškinys Luaros upės slėnyje.

Tokios klimatinės sąlygos buvo visiškai nepriimtinos daugeliui tropinių ir subtropinių augalų, kurie jau buvo prigiję mūsų parke ir magnolijų sode. Iškilo būtinybė kažką padaryti, kad visus augalus apsaugoti nuo pražūties. Kad tai pasiekti, aš nutariau taip pakoreguoti psi-lauko generatoriaus poveikį, kad medžio syvai nebesušaltų. Jeigu medžio syvai sušąla, susidaro ledo kristalai, kurie suplėšo augalų gyvąsias ląsteles, todėl jie žūva. Vienintelis nuo to išsigelbėjimas — kokybinis medžio syvų pakeitimas, dar toks, kad susidarę vandens klasteriai negalėtų sušalti. Analogu gali tarnauti panašus reiškinys pas varliagyvius, kurie, net ir visiškai sušalę, pavirtę į ledo gabalą, nežūva, o pakilus temperatūrai, sugrįžta į gyvenimą, lyg nieko nebūtų atsitikę. Bet varliagyviams vanduo audiniuose vis dėl to sušąla, tik ypatinga audinių vandens struktūra leidžia susidaryti mažyčiams ledo kristalėliams, kurių dydis daug kartų mažesnis už paprasto ledo kristalus! Kitais žodžiais, ledo kristalų dydis priklauso nuo taip vadinamų vandens klasterių dydžio ir struktūros. O vandens klasterių dydis ir struktūra priklauso nuo kokybinės vandens molekulės sudėties, cheminės sudėties, priemaišų, vandens tankio, kas visumoje priklauso nuo konkretaus vandens matmenų.

Tokiu būdu, supratęs užduotį, aš ėmiausi ją spręsti. Tik man reikėjo išspręsti dar vieną užduotį. Ne tik paprastai pakeisti augalų ir medžių syvų struktūrą, kad šąlant susidarytų nepavojingi mažyčiai ledo kristalėliai, o reikėjo padaryti taip, kad tas vanduo iš viso nesušaltų! Reikėjo padaryti, kad medžių syvai iš viso NESUŠALTŲ! Ir ta užduotis buvo išspręsta! Tropiniai, subtropiniai, ekvatoriniai ir subekvatoriniai mūsų parko ir magnolijų sodo augalai ne tik kad nežuvo esant -18ºС, bet ir išsaugojo savo gyvybinį aktyvumą.

Žinoma, taip įvyko ir su visais likusiais augalais ir medžiais mūsų parke, bet vidutinės klimatinės zonos augalai ir taip gerai perneša tos juostos klimatines sąlygas, ko nepasakysi apie lepesnius gentainius. Taip kad, nė vienas mūsų parko ir magnolijų sodo augalas 2006 metų žiemą nenukentėjo, ir tai, paprasčiausiai, buvo neįtikėtina, bet faktas. Bet tuo „stebuklai narvelyje“ nepasibaigė! Pavyzdžiui, japoniška slyva ne tik sėkmingai pernešė 2006 metų žiemą, bet ir davė vaisius atvirame grunte, kas savaime yra stebuklas! Bet tas kaprizingas, visada žalias, subekvatorinis augalas nusprendė tuo neapsiriboti! 2006 metų rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje japoniška slyva vėl pradėjo žydėti, kas mums buvo visiškai netikėta. Ne tik sužydėjo, bet ir susiformavo vaisių užuomazgos! Ir jau su užsimezgusiais vaisiais tie subekvatoriniai augalai sutiko ne mažiau šaltą 2007 metų žiemą. To mes negalėjome numatyti, ir, paprasčiausiai, buvo neįtikėtina, kad tie augalai išsaugojo vaisius labai žemose temperatūrose, kurios netruko pasirodyti tą žiemą (Рис. 1).

2007 metų vasaryje nutirpo sniegas, o šalčiai pasislėpė savo „irštvose“ poliuose. Tokie neįtikėtini klimatiniai „nuotykiai“ šių subekvatorinių augalų neprivedė prie kokių nors neigiamų pasekmių. Vaisių ir lapų užuomazgos nė kiek nenukentėjo, o vaisiai net „pasunkėjo“ (Рис. 2). Ir tas „sunkėjimas“ tęsėsi tol, kol vaisiai pilnai neprinoko ir nepradėjo puikuotis savo šventiniais geltonai oranžiniais „rūbais“! Vienintelis tų vaisių skirtumas buvo tas, kad jiems prireikė daugiau laiko „pasiekti reikiamą kondiciją“, negu likusiems jų gentainiams! Ir visa esmė tame, kad prie tokių žemų temperatūrų, kurios buvo 2007 metų žiemą, medžio syvų judėjimas — to augalų ir medžio kraujo — medžių „gyslomis“ ir indais buvo labai lėtas (Рис. 3). Vis dėl to augalai — ne šiltakraujai gyvūnai, kurie ne taip labai priklauso nuo supančios aplinkos temperatūros, ypač jeigu jie turi tankų ir šiltą kailį. Bet prie viso to, veikiant psi-lauko generatoriui, gyvybiniai procesai juose visiškai nesustojo, kaip tai vyksta, pavyzdžiui, pas varliagyvius!

Tokiu būdu, veikiant pakoreguotam psi-lauko generatoriui, japoniška slyva tęsė savo gyvenimą, tik žymiai lėčiau, negu įprastose sąlygose. Bet man atrodo, kad tai jau nebeturi principialios reikšmės! Iš principo, įvyko tai, ko iš viso negalėjo būti! Bet prinokę japoniškos slyvos vaisiai — gana svarus įrodymas, kurio taip paprastai atmesti neįmanoma, kad ir kaip kai kas to norėtų. Savaime neįtikėtinas yra japoniškos slyvos vaisių sunokimo faktas, kuri pasodinta po atviru Prancūzijos dangumi, be to dar į kalkžemės ir raudonojo molio dirvą, nekalbant jau apie tai, kad japoniška slyva antrą kartą pradėjo žydėti rugsėjo pabaigoje, o vaisių užuomazgos ramiai pernešė snieguotą ir šaltą žiemą, kai šalčiai būdavo iki -18ºС! Dėl didesnio aiškumo pateikiu duomenis apie japonišką slyvą:

LOQUATS – Eriobotrya,

Photinia Japonica from the family of Rosaceae. Japanese Medlars or Plums.

Tree-bush, up to 1,60-2 meters, evergreen. Fruits: up to 5cm, pear-shaped, orange-yellow. Loquats have very large, leathery, corrugated leaves, wooly-white underneath, and fragrant, furry, white-yellowish flowers. The fruits are orange, with one or more big brown-black seeds and sweet, acid, chewy pulp. Are eaten raw, stewed, or as jams or jellies. First reported in 1690, these were imported from Canton to Kew Gardens in London in 1787. Widely cultivated in the East, they are now popular in the Mediterranean countries and in Florida. Varietes: “advance”, “champagne” and “gold nugget”. Cultivation: Well-drained soil, warm climate. They will crop only under the glass or in countries with warm winter. Loquads grow in zones 9-10. Very architectural plant with a lovely perfumed scent. Make tall and attractive screens in a countries with a warm climate. Maintenance: Spring – prune if needed, summer – move outdoors for a summer if its warm, fall – move indoors^[1].

Loquats — Eriobotrya,

Photinia Japonica from the family of Rosaceae. Japanese Medlars or Plums.

Tas augalas yra visžalis medžių formos krūmas, pasiekiantis iki dviejų metrų aukščio (1.6-2 metrai). To augalo geltonai oranžiniai vaisiai pasiekia iki penkių centimetrų dydį (iki 5 см.) ir turi kriaušės pavidalo formą. Japoniškos slyvos lapai dideli, su ruplėta odele, iš apačios padengti baltais pūkeliais. Geltonai oranžiniai vaisiai turi vieną arba keletą rudai juodų sėklų ir saldžiarūgštį, tamprų minkštimą. Pirmas pranešimas apie tą augalą pasirodė 1690 metais, bet į Londoną pirmą kartą buvo atvežtas iš Kantono 1787 metais ir buvo perduotas Kejo botanikos sodui (Key Gardens). Japoniška slyva plačiai paplitusi Rytuose, o paskutiniu metu išplito Viduržemio jūros šalyse ir Floridoje. Žinomos kelios to augalo atmainos — «Advence» (progresas), «Champagne» (šampaninės) ir «Gold nugget» (aukso grynuolis). Kultivacija: auga vandenį gerai praleidžiančiose dirvose karšto klimato sąlygomis. Žydi ir veda vaisius TIK ŠILTNAMIUOSE arba karšto klimato šalyse. Po atviru dangumi japoniška slyva auga 9-10 klimatinėse juostose. Karšto klimato šalyse plačiai naudojama planuojant parkų ir sodų landšaftus kaip gyvatvorės, be to, nuostabiai kvepia. Auginimo sąlygos: pavasarį — šiltnamiuose, vasarą — kai vasara karšta, galima pernešti po atviru dangumi, o rudenį būtina sugrąžinti į šiltnamį.

Taip kad, kaip besuktum, o į realius faktus numoti ranka neįmanoma. Bet įdomiausia tai, kad į panašiu būdu pakeistą psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo ne tik kaprizinga ir opi japoniška slyva. 2006 metų balandžio pradžioje po atviru dangumi buvo pasodintos braškės, keletas rūšių aviečių, mėlynės, agrastai ir t.t. Visų nuostabai, visi tie uogas vedantys augalai ir krūmokšniai labai greitai prigijo ir pradėjo žydėti. Pavyzdžiui, 2006 metų balandyje pasodinta braškių rasoda pradėjo žydėti po dešimties dienų po pasodinimo (Рис. 4). Ir labai greitai ant stalo atsirado prinokusios braškių uogos, o greitu laiku ir kitų augalų uogos. Bet visa tai lyg ir normos ribose, pasakytų kai kas ir būtų… visiškai teisus! Derlius pasirodė ir prisirpo daug anksčiau, negu normaliai… įdomu, bet kur gi žadėti „stebuklai narvelyje“?! Tame ir esmė, kad „stebuklai narvelyje“ pasirodė ten, kur jų niekas nesitikėjo! Esmė tame, kad balandžio mėnesį pasodinti sodinukai pradėjo elgtis gana keistai. Pavyzdžiui, sužydėjo braškių krūmeliai, pasirodė uogų užuomazgos ir… tuo nepasibaigė! Braškės žydėjo ir davė uogas visą vasarą. Tai buvo neįprasta, bet mes jau buvome įpratę prie „stebuklų narvelyje“ mūsų parke ir magnolijų sode, todėl naujus „stebuklus“ darže priėmėme jau daug ramiau, ir taip buvo ne tik su mumis, bet ir su visais tais, kad buvo pas mus vykstančių „stebuklų“ liudininkais.

Bet kada tos pačios braškės, kurios buvo pasodintos 2006 metų balandžio pradžioje, 2007 metų pavasarį pražydo labai anksti, taip pat labai anksti davė uogas, mes jau nebesistebėjome, bet kai tebežydėjo ir davė uogas… spalyje, štai čia mes su žmona jomis labiau susidomėjome (Рис. 5, Рис. 6, Рис. 7, Рис. 8). Ir pradėjusios duoti uogas balandyje, tai darė visą vasarą, rugsėjį ir spalį! Septyni mėnesiai nepertraukiamo žydėjimo ir uogų sirpinimo! Paprastai braškės po pasodinimo į gruntą žydi ir sirpina uogas apie dvi savaites, po to gruntinių braškių sezonas pasibaigia. Gruntinių braškių duodamo derliaus sezoną pratęsti įmanoma jas sodinant įvairiu laiku, o šiltnamiuose, vietoje davusių derlių, pasodina naują rasodą. Mūsų atveju, — žydėjo ir davė uogas ta pati braškių rasoda, kurią mes į gruntą pasodinome 2006 metų balandyje. Be to, pasodinome kalkžemėje, ir visą tą laiką nebuvo naudojamos jokios trąšos arba kitos cheminės priemonės. Iš principo, tokiame dirvožemyje braškių rasoda iš viso neturėjo prigyti, ir ne tik braškių rasoda (Рис. 9)!

Įdomu ir tai — kaip skirtingi augalai reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį, pavyzdžiui, braškės. 2006 metais pasodinta braškių rasoda iš karto sureagavo į psi-lauko generatoriaus poveikį. Tai pasireiškė tuo, kad braškių rasoda labai greitai prigijo kalkžemėje — dirvožemyje, kuriame jos iš principo negalėjo prigyti ir taip vešliai augti. Bet braškės ne tik prigijo, bet ir pradėjo žydėti ir duoti uogas visu mėnesiu anksčiau, negu tokios pat braškės, augančios net artimiausiose kaimyninėse apylinkėse. Bet ne tik taip greitai ir dosniai davė uogas! Uogų skonis buvo nuostabus! O juk braškių niekas nelaistė, nebuvo naudojamos jokios trąšos ir į kalkžemę nebuvo įmaišyta jokių scheminių medžiagų. Taip kad, vien faktas, kad braškės prigijo ir aktyviai pradėjo duoti derlių, jau savaime yra neįtikėtinas dalykas! Bet tikrai neįtikėtini dalykai su braškėmis vyko sekančiais metais.

Braškės — daugiamečiai augalai, todėl jose per visus metus kaupėsi pasikeitimai dėl psi-lauko generatoriaus poveikio. Kiekvienas augalas savaip reaguoja į tą poveikį, ir reikia daugiau ar mažiau laiko, kad tie pasikeitimai pasireikštų. Nauji augalų ir medžių sodinukai į generatoriaus poveikį reagavo maksimaliai. Mažiausias efektas buvo stebimas pas senus „suaugusius“ medžius ir augalus, ir tai suprantama, nes jie jau buvo pilnai susiformavę, kai pradėjo veikti psi-lauko generatorius. Bet ir „seni“ augalai taip pat keitėsi, ir tai buvo nuostabu. Tam, kad visi suprastumėte, kad toks braškių elgesys nebuvo kruopštaus selekcininkų darbo rezultatas, kurie „išvedė“ šalčiui atsparią ir ilgai duodančią derlių braškių veislę, pateikiu duomenis apie tą braškių veislę:

The Garden Strawberry^[2] (Fragaria X ananassa^[3] and related cultivars) is the most cultivated variety of strawberry cultivated world wide. Like other spieces of Fragaria (strawberries) it blongs to the family of Rosaceae. The Garden Strawberry was first bred in Europe in the early 18th century, and represents the accidental cross of Fragaria virginiana from eastern North America, which was noted for its flavor, and Fragaria chiloensis from Chile, which was noted for its large size. Cultivars of Fragaria x ananassa have replaced in commercial production the Woodland Strawberry, which was the first strawberry species, cultivated in the early 17th century. The name Fragaria comes from “fragans” meaning odorous, referring to the perfumed flesh of the fruit. Popular etymology has it that name “straw” berry comes from gardener’s practice of mulching strawberries with straw to protect the fruits from rot. There is an alternative theory that the name derives from the Anglo-Saxon verb for “strew” (meaning to spread around) which was streabergen ( Strea means “berry” or “fruit”) and thence to streberie, straiberie, strauberie, strauberry, and finally “strawberry”, the word which we use today. Strawberry plants do in a rather strong loam, and should be kept tolerably moist. The ground should be trenched 50-100 cm deep, and supplied with plenty of manure, a good proportion of which should lie just below the roots. Strawberries need a very rich soil, full of humus, and benefit from slow-release phosphates, such as bone meal.

SODO ŽEMUOGĖS (Fragaria X ananassa ir joms artimos kultūrinių augalų rūšys. Kaip ir kitos žemuogių rūšys, Fragaria priskiriama prie Rosaceae šeimos. Sodo žemuogės Europoje buvo auginamos nuo 18-jo šimtmečio ir yra atsitiktinis hibridas aromatingų Fragaria virginiana iš Šiaurės Amerikos rytinių pakrančių, ir Fragaria chiloensis iš Čilės, kurių rūšis išsiskyrė didelėmis uogomis. Gana įdomu tai, kaip atsirado pats tų uogų pavadinimas. Esmė tame, kad pavadinimas „šiaudinės“ uogos kilo dėl to, kad sodininkai šias žemuoges mulčiuodavo (apsukdavo) šiaudais, ir tai darydavo tam, kad uogas apsaugotų nuo puvimo. Egzistuoja ir alternatyvi teorija, pagal kurią tas pavadinimas kilęs iš anglo-saksų veiksmažodžio „pribarstyti“ (išplisti aplink), kuris tiko streabergen (Strea reiškia „uogą“ arba „vaisius“), ir iš čia streberie, straiberie, strauberie, strauberry, ir, pagaliau, „žemuogė“, žodis, kurį mes šiandiena naudojame. Plantacijose braškių rasodą (sodo žemuoges) sodina DRĖGNAME PRIEMOKYJE. Derlingas dirvožemis braškėms turi būti 50-100 cm. gylio, ir prisotintas dideliu kiekiu trąšų, ir tas sluoksnis turi būti žemiai braškių šaknų. Sodo žemuogėms (braškėms) REIKIA LABAI DERLINGOS ŽEMĖS, PILNOS PERPUVUSIO DIRVOŽEMIO, ir to dirvožemio praturtinimui geriausiai tinka pašariniai kaulų miltai.

Kaip matome iš pateiktų duomenų, mūsų darže pasodintų braškių rūšis ne tik kad neturėjo duoti uogų, bet ir negalėjo prigyti tokiame dirvožemyje, kaip mūsų darže! O mūsų braškės tokioje jai netinkamoje žemėje, kaip kalkžemė, ne tik prigijo, bet ir nebuvo laistomos ir negavo jokiu trąšų, kaip tai nurodoma literatūroje. Ir į 50 см, ir į 100 см gylį, ir net giliau — vis ta pati ištisinė kalkžemė, kurioje nėra, ir negali būti galingos trąšų „pagalvės“ (apie tai, kas yra trąšos ir ką jos daro su dirvožemiu — tai jau atskira kalba), o mūsų braškės pradėjo žydėti ir duoti uogas nuo 2007 metų balandžio vidurio ir žydėjo ir davė uogas iki pat 2007 metų gruodžio vidurio, kas savaime neįmanoma net esant pačioms idealiausioms sąlygoms, kurios rekomenduojamos braškėms. O juk braškės žydėjo ir davė uogas ir rugsėjį, ir spalį, ir lapkritį ir net gruodyje! O juk 2007 metų rudenį Prancūzijoje jau nuo rugsėjo pabaigos buvo šalčiai, ypač naktimis! Ir šalčiai vis stiprėjo, o kai kuriomis dienomis lapkritį ir likusį laiką oro temperatūra nukrisdavo iki -18ºС!!!

Bet ne tik braškės nutarė „atkeisti“ gamtos dėsnius! Tiksliai taip pat nusprendė žydėti ir duoti uogas avietės, ir gervuogės (Рис. 10, Рис. 11), kurios į gruntą buvo pasodintos vienu metu su braškėmis 2006 metų balandžio viduryje! Po pasodinimo į gruntą, į tą pačią kalkžemę, ir avietės, ir gervuogės pradėjo duoti uogas pačioje 2006 metų birželio pradžioje (žr. “Gyvybės šaltinis–3”)! Bet įdomiausia su tomis uogomis nutiko jau 2007 metais, ir tai buvo dėl tų pačių priežasčių, kaip ir su braškėmis! To negali būti, nes to negali būti niekada, bet, niekada nesakyk niekada! Taip ir šiuo atveju, veikiant pakoreguotam psi-lauko generatoriui, NEĮMANOMA tapo ĮMANOMU!

Kad skeptikams neliktų abejonių, pateiksiu duomenis apie avietes:

Raspberries^[4] (Rubus idaeas^[5] from the family Rosaceaea). Perhaps surprisingly, raspberries are a member of the rose family, as you might guess if you have ever been pricked by the raspberry thorn. The raspberry is an edible fruit of a number of a plant species in the subgenus Indeaubatus of the genus Rubus; the name also applies to these plants themselves. Rubus idaeus raspberries are native to Europe and Asia in hilly areas, heaths and on the edge of woodlands. They are found growing wild in northern Scandinavia and have long been gathered. Seeds and debris from the plants have been found preserved in the remains of the prehistoric lake villages of what is now Switzerland. They grow best in a cool, dump climate and can be found even in Alaska. Raspberries can be grown in most soils, but they do conciderably better given plentiful moisture and a rich neutral or acidic soil, or at least copious

quantities of compost and very thick mulches. Deep red (or sometimes yellow) Raspberry fruit have a sweet, intense flavor.

AVIETĖS (Rubus Idaeas из семьи Rosaceaea). Gal būt ir nuostabu, bet avietės — augalų rūšis, kuri priskiriama prie rožių šeimos, apie ką lengvai galima suprasti, jeigu jūs nors kartą įsidurtumėte avietės spygliu. Avietė — valgoma uoga iš visos eilės augalinių organizmų Rubus veislės Indeaubatus rūšyje; tas pavadinimas prie tų augalų taip pat priskiriamas betarpiškai. Avietė Rubus idaeus gamtoje auga Europoje ir Azijoje kalvotose vietovėse, miškų masyvų laukymėse ir pakraščiuose. Natūraliai auga Šiaurės Skandinavijoje ir ten jau ilgą laiką kultivuojamos. Sėklos ir sudžiūvę aviečių stiebai buvo rasti senovės kaimų likučiuose aplink ežerus Šveicarijoje. Avietės geriausiai auga vėsiame ir drėgname klimate ir gali būti surandamos net Aliaskoje. Įvairios aviečių rūšys gali būti išaugintos daugumoje dirvožemių, bet geriausiai auga drėgnose, neutraliuose ir rūgščiose dirvose, arba, bet kuriuo atveju, esant pakankamam komposto kiekiui arba dirbtinai paruoštose dirvose. Ryškiai raudonos (arba geltonos) aviečių uogos saldžios, gero skonio ir aromatingos.

Priminsiu, kad psi-lauko generatorių aš per atstumą sukūriau ir patalpinau po mūsų pilimi 2003 metais iš San Francisko. Prancūzų valdžia man nedavė vizos ir nepaaiškino priežasčių net po to, kai mes nusipirkome Šato Templ, taip kad, tai ne bandymai „leisti dūmus į akis“, kaip kai kas mėgsta sakyti, o pats objektyviausias faktas. Taip kad, nepaisant mano noro atvažiuoti ir vietoje užsiimti psi-lauko generatoriumi, man teko tai padaryti per daugelio tūkstančių kilometrų atstumą. Bet aš norėjau Jūsų dėmesį atkreipti ne į tai! Aš psi-lauko generatoriaus nesiunčiau paštu dėl vienos paprastos priežasties — jis neturi fizinės išraiškos, prie kurios daugelis pripratę. Bet tai nereiškia, kad psi-lauko generatorius ne materialus, — jis „tik“ sudarytas iš, taip vadinamos, „TAMSIOSIOS MATERIJOS“, kurios egzistavimą priverstas pripažinti net ortodoksinis mokslas. Iš tos pačios „tamsiosios materijos“, kurios neįmanoma pajusti žmogui įprastais jutimo organais ir žmogaus susikurtais prietaisais. Psi-lauko generatorius — materialus, bet, kaip aš jau rašiau, jis sukurtas iš „tamsiosios materijos“ ir visiškai kitais principais, apie kuriuos ortodoksinis mokslas ne tik kad nežino, bet iš šiuolaikinio ortodoksinio mokslo pozicijų tie metodai nesuprantami ir nepasiekiami. Bet, kaip matosi iš psi-lauko generatoriaus veikimo rezultatų, jo poveikis visiškai realus ir akivaizdus! Psi-lauko generatoriaus poveikio rezultatai gana realūs ir akivaizdūs daugeliui įprasta tų žodžių prasme ir nepriklauso nuo ekspertų „kompetentingos nuomonės“, kurie atstovauja ortodoksinį mokslą, tiksliau — religiją, nes, taip vadinamas, klasikinis mokslas jau seniai pavirto į religiją. Dar 1975 TSRS Mokslų Akademija priėmė nutarimą, draudžiantį bet kokią Einšteino teorijos kritiką!!! Daugelis „mokslininkų“ seniai pavirto į naujuosius religijos žynius, kurią po senovei kažkodėl tebevadina mokslu!

Įdomiausiai tai, kad patys nieko nesukurdami, jie putotomis lūpomis gina pozicijas teorijos, kurios patys nesukūrė, kurią besimokydami priėmė be jokių įrodymų dėl jų teisingumo. Susiurbę prieš juos buvusiųjų pasiekimus kaip dogmą, daugelis pavirto būtent mokslo žyniais, o ne mokslininkais. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra triukšmas, kurį sukėlė mokslininkai-ekspertai po pirmojo brolių Raitų skrydžio 1903 metų gruodžio 17 d. Teisingumo dėlei reikia pabrėžti, kad pirmąjį skrendantį lėktuvą sukūrė ne jie, o jūrų atsargos karininkas, rusas Aleksandr Fiodorovič Možaiskij. Kuris, išėjęs į atsargą, susižavėjo skraidymo aparatų kūrimu. Tas entuziastas-vienišius dar 1882 metais pagamino pirmąjį lėktuvą (ne modelį, o būtent lėktuvą, nes veikiantį modelį jis buvo pagaminęs dar 1876 metais!). Tuo metu dar neegzistavo benzininių variklių, todėl jam teko sukurti kompaktinį garo variklį, kuris buvo pakankamo galingumo, kad lėktuvas galėtų pakilti. Taip ir nespėjęs iki galo užbaigti savo lėktuvo, Možaiskij mirė 1890 metais…

Bet sugrįžkime prie brolių Raitų. Kai jie atliko savo pirmą skrydį, to įvyko liudininkai buvo traukinio keleiviai, tarp kurių buvo ir žurnalistas, kuris apie tai parašė straipsnį savo vietiniame laikraštyje. Už tą straipsnį, sekančią dieną jį atleido iš darbo (tiesa, vėliau atstatė), ir atstatė po to, kai viename iš centrinių laikraščių pasirodė straipsnis mokslo „eksperto“, kuris, komentuodamas jo parašytą straipsnį tvirtino, kad to negalėjo būti, nes pagal „šiuolaikinį“ mokslą, visi už orą sunkesni objektai skraidyti negali, todėl straipsnyje aprašytas įvykis buvo tik masine haliucinacija!!! Taip kad, visų keleivių žiniai, mes lėktuvais neskraidome, o tik jaučiame masinę haliucinaciją, kurią jaučia ne tik keleiviai, bet ir pilotai, stiuardesės, visi aerouostų darbuotojai, aviabilietų kasų darbuotojai ir t.t. Visus tuos žmones veikia masinė haliucinacija!!! Visi dešimtys milijonų žmonių, kurie skraidė lėktuvais ir net matė pačius lėktuvus, mato tik paprasčiausias haliucinacijas!!! Taip kad, visiems tiems, kas tvirtina, kad jis (ji) skrido lėktuvu, seniai laikas kreiptis į atitinkamus specialistus.

Žinoma, šiuolaikinis mokslas “kukliai“ nutyli savo panašius nusišnekėjimus, kas visiškai suprantama. Bet tuo metu tai buvo viešpataujanti nuomonė moksle, Ir ta pozicija buvo priimama tiksliai taip pat, kaip ir malda „tėve mūsų“, be jokių abejonių, kad tokia pozicija gali būti klaidinga, kitais žodžiais — fanatiškai! O fanatizmas — tai ir yra bet kurios religijos pagrindas, ir tai, kad tą religiją vadina moksline, nieko nekeičia… Dabar panašius tvirtinimus žmonės priima su šypsena, bet tuo metu žmonės tikėjo „eksperto“ atspausdintam žodžiui lygiai taip pat, kaip žmonės atspausdintu žodžiu tiki ir dabar. Žodis mokslininkas, akademikas, ekspertas, žmones veikia, paprasčiausiai, hipotetiškai! Viskas, ką pasako tie mokslo žmonės, yra priimama kaip absoliuti tiesa. Tiesa, prie spausdinto žodžio šiais laikais prisidėjo ir radijas, televizija, kurie turi dar didesnį hipotetišką poveikį masėms, negu spausdintas žodis…

Bet sugrįžkime prie mūsų „avinų“, tiksliau“ — vaisių ir uogų… Mano pastatyto psi-lauko generatoriaus poveikio rezultatai realūs, juos (rezultatus) galima pamatyti, pajusti, paskanauti! Taip kad, iš tamsiosios materijos mano sukurtas psi-lauko generatorius visiškai realiai veikia augalus mūsų parke ir magnolijų sode, nors tas generatorius ir yra sukurtas iš „tamsios“ materijos!! Be to, „nematerialaus“ (įprasta to žodžio prasme) psi-lauko generatoriaus poveikio rezultatai ne tik realūs, bet ir neįtikėtini dėl savo „vaisių“, apie ką jau rašiau visuose straipsniuose “Gyvybės šaltinis”. Tokiu būdu, aš, būdamas San Franciske, mūsų žemėse pastačiau psi-lauko generatorių, kurį sukūriau iš juodosios materijos! To psi-lauko generatoriaus neįmanoma nei pavogti, net ir surasti visais turimais prietaisais,, kuriuos yra sukūrę šiuolaikiniai mokslininkai, bet jis realus, ir jo poveikis į augalinį ir gyvūninį mūsų parko ir magnolijų sodo pasaulį yra absoliučiai realus ir materialus! Be to, tai ne tik aklas poveikis, o tiksliai nukreiptas konkretiems tikslams pasiekti.

Dirbant su tuo psi-lauko generatoriumi aš daug kartų koregavau jo darbo programą, ir visada įneštos korekcijos duodavo norimus rezultatus. Tik tada, kai visa tai darai pirmą kartą, visada džiaugiesi pasiektu rezultatu, ypač tada, kai tie rezultatai tokie akivaizdūs ir neįtikėtini daugumos požiūriu! Mano sukurtas psi-lauko generatorius, kuris padarytas mano žinių pagrindu apie gyvąją ir negyvąją gamtą, kurias aš dėstau savo knygose, ir tokie praktiniai rezultatai išmuša paskutinius „atramos taškus“, taip vadinamiems, skeptikams ir, paprasčiausiai, pikto linkintiems. Pagal užduotą psi-lauko generatoriaus poveikį sukuriamos tokios augalų galimybės ir jų savybės, kurios buvo neįmanomos per visą augalų pasaulio egzistavimo laiką (bet ir ne tik augalų pasaulio)! Štai tokie „blynai“ gaunasi.!

Su panašių prietaisų pagalba galima pasiekti tai, KAD BE JOKIOS CHEMIJOS, BE GAMTOS HARMONIJOS PAŽEIDIMO, galima augalams sukurti praktiškai bet kokias savybes ir kokybes, kurios NEGALIMOS gamtinėse sąlygose, be to, gaunamas daug kartų didesnis derlius nealinant pačios dirvos, o atvirkščiai, gerinant pačios dirvos sudėtį, išvalant gruntinius ir lietaus vandenis ir dar daug, daug ką… Taip kad, iš tamsiosios materijos mano sukurtas psi-lauko generatorius REALIAI įtakoja ne tik augalinį ir gyvūninį pasaulį, bet ir pasaulį, taip vadinamos, negyvos, mirusios materijos, be to, poveikį, kurį galima realiai „pačiupinėti“! Bet tai — kitas pasakojimas, o dabar grįžkime prie vaisių ir uogų…

Ne tik braškės, avietės, mėlynės „nusprendė“ duoti derlių nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens, bet ir šilumamėgis figmedis nusprendė neatsilikti nuo tų švelnių uogų (Рис. 12 ir Рис. 13). Bet, matyt, taip įsibėgėjo, kad negalėjo „sustoti“ ir net šaltą ir lietingą 2007 metų lapkritį! 2007 metų ruduo buvo gana šaltas, jau nuo rugsėjo pabaigos temperatūra naktimis nukrisdavo žemiau nulio! O spalio ir lapkričio mėnesiais šalčiai buvo ne tik naktimis, bet ir dienomis. Tik naktimis šalčiai buvo vis stipresni ir stipresni. Bet tai figmedžio „neišgąsdino“, ir tie vaisiai ramiai sau noko ant šakų (Рис. 14)! To iš šilumamėgio augalo niekas nesitikėjo, net mes! Bet tam augalui neleido vienam džiaugtis „didvyriškumu“! Braškės taip pat „nusprendė“, kad jos nieko prieš pakliūti į „Gineso rekordų knygą“ (Рис. 15). Įdomu tai, kad net po to, kai oro temperatūra pradėjo nukristi žemiau nulio ne tik naktimis, bet ir dieną, braškių uogos ir toliau sirpo, lyg niekur nieko, ant uogienojų atsirado nauji žiedai ir užsimezgė naujos uogos (Рис. 16)! Ir, kas įdomiausia — nepaisant šalčių, braškių lapai išliko sultingi ir neįprastai tvirti (Рис. 17). O tai jai savaime neįprasta ir to negali būti, nes to negali būti niekada, kaip pasakytų skeptikas. Ir braškės, ir avietės (Рис. 18) davė uogas iki pat gruodžio vidurio! Tokiu būdu, pradėjusios duoti derlių po atviru dangumi nuo balandžio pabaigos, braškės davė derlių beveik AŠTUONIS MĖNESIUS!!!

Atrodė, kad po tokio ilgo žydėjimo ir derliaus davimo braškės turėjo sunykti arba, bet kuriuo atveju, padaryti „pertrauką“ tam, kad sukauptų jėgas! Bet tai buvo ne taip, jeigu į tai žiūrėti įprastu žvilgsniu, neįvertinant principialiai svarbaus psi-lauko generatoriaus poveikio į augalus. Bet tai, kad egzistavo toks mažas skirtumas, kaip psi-lauko generatoriaus poveikis, kuris net neturėjo fizinės formos, neįmanomą paverčią įmanomu!.. Atėjus 2008 metų pavasariui, mūsų braškės vėl labai anksti pradėjo žydėti (Рис. 19 ir Рис. 20), net nepaisant to, kad 2008 metų pavasaris Prancūzijoje buvo neįprastai šaltas, kada net balandžio mėnesį net dienos metu būdavo šalnos! Bet braškės ne tik sužydėjo, bet ir užmezgė naujas uogas, ir tuos užuomazgos pradėjo labai greitai kaupti jėgas ir per rekordiškai trumpą laiką pasirodė prisirpusios uogos. Be to, sirpstančios braškių uogos tiesiog apibėrė braškių kerelius (Рис. 21)!

2008 metų net pirmasis uogų derlius buvo daug gausesnis, negu 2007 metais! Kas savaime nuostabu, ir, tuo pačiu, tas faktas patvirtina, kad psi-lauko generatoriaus poveikis nesukelia augalų išsekimo, o atvirkščiai, augalus daro stipresniais ir duodančiais didesnį derlių (Рис. 22 ir Рис. 23). O tai sako apie principialiai naują būdą padidinti derlių, ir tuo pačių nenualinti dirvos, o atvirkščiai, dirva iš metų į metus darosi našesnė, ir matome, kaip veikiant psi-lauko generatoriui, kalkžemė virsta į derlingą dirvožemį! Be to, po kiekvienu augalu formuojasi toks dirvožemis, koks yra pats geriausias augti konkrečiam augalui! Bet tai — atskiro pokalbio tema.

Apie tai, kad mano sukurto psi-lauko generatoriaus poveikio rezultatas nėra atsitiktinis arba nepastovus, galima įsitikinti pažvelgus į plotelius, padengtus žydinčiomis vandens lelijomis. Apie „stebuklus narvelyje“, kurie įvyko su tais vandens augalais, aš jau rašiau straipsnyje “Gyvybės šaltinis–3”. Todėl apie tą augalą plačiau nerašysiu, taip pat ir apie tuos stebuklus, kurie su tuo augalu įvyko. Norintieji apie tai gali paskaityti nurodytame straipsnyje. Tai štai, vandens lelija — Lesichiton camtschatcensis — ARUMLILY, Lesichiton Americanus — BALTOJI LELIJA — ne tik „nepersigalvojo“ įsisavinti sausumą vietoje vandens platybių, bet 2008 metais tų lelijų sausumoje atsirado dar daugiau (Рис. 24)! Ir jų žiedai tais metais buvo daug didesni, o tai reiškia, kad tie augalai pradėjo sintezuoti daugiau vandens, negu tai darė 2006 ir 2007 metais. Tam, kad įsitikintumėte, kad tai yra būtent taip, pakanka palyginti tų žiedų dydį su mano žmonos Svetlanos ranka (Рис. 25 ir Рис. 26). Taip kad, vandens sintezės efektas pas tuos augalus niekur neišnyko, o pasidarė labiau išreikštas ir akivaizdus. Ir kiekvienais metais tas efektas buvo vis ryškesnis ir ryškesnis, ir tai susiję su poveikiu psi-laiko generatoriaus, kuris padarytas iš tamsiosios materijos. Paprasčiausiai, įvairios augalų rūšys turi įvairų poveikio priėmimo inertiškumą, ir kiekvienas augalas turi savo „inkubacinį periodą“ , per kurį, veikiant psi-lauko generatoriui, įgauna naujas kokybes ir savybes.

Jauni augalai ir augalai, kurie išaugo iš sėklų, į psi-lauko generatorių reaguoja tuo akivaizdžiau ir stipriau, kuo jie jaunesni. Tokiu būdu, praktiniai rezultatai visiškai patvirtina teorines išvadas apie gyvosios gamtos prigimtį ir apie tai, kai vyksta vienos ar kitos rūšies jauno augalo formavimasis. Nes prie sėklos arba vaisiaus kaulelio pritvirtinta „suaugusio“ augalo siela. Ir auganti biomasė su tos rūšies genetika tik užpildo tą siela gyva biomase. Būtent tai atsitiktinai atrado Amerikos mokslininkas Herald Berr (Нerald Berr), kada Kirliano efekto pagalba nufotografavo liutiko sėklelę. Gautoje nuotraukoje prie dar nesudygusios sėklelės buvo pritvirtinta „suaugusio“ augalo siela. To fakto niekas taip ir nepaaiškino, bet tai visu 100% patvirtina mano teorinius paaiškinimus. Ir kas įdomiausia, kad apie tą nuostabų mano teorijų patvirtinimą aš sužinojau tik 2005 metais, kai man į rankas papuolė 2003 metais išleista knyga „Išnuomotas gyvenimas“ («Жизнь напрокат») kurių autoriai V.J. Tichoplav ir T.S Tichoplav. Tuo metu, kai mano pirma knyga, kurioje aš aprašiau gyvosios materijos prigimtį, išėjo 1994 metais!

Taip kad, eksperimentatoriai, kurie visikai nežinojo apie mano rašinius apie gyvosios gamtos prigimtį, įgavo realius faktus, kurie visiškai patvirtino mano teoriją, net ir nežinodami, kad egzistuoja to jų gauto eksperimentinio fakto paaiškinimas!!! Tai kalba tik apie mano sukurtos teorijos teisingumą! Bet tai — taip, nedidelis „lyrinis“ nukrypimas, kuris, nepaisant to, „pataiko“ tiesiai į dešimtuką.

Visa esmė tame, kad suprasdamas tikrąją gyvosios materijos prigimtį, aš sukūriau gyvybės generatorių arba psi-lauko generatorių, arba tamsiosios materijos generatorių, kuris pirmiausiai veikia augalų sielas. Keisdamas augalų sielas, aš ir pasiekiau, kad augaluose atsirado naujos savybės ir kokybės, kurių jie iš prigimties neturėjo. Būtent todėl jauniems augalams, kurie buvo ką tik pasodinti į žemę ir buvo augimo stadijoje, pasikeitimai pasireiškė labiausiai. Nes jauni augalai — tai, iš principo, dar vaikai, kuriems dar reikia išaugti iki suaugusiojo būsenos, kai jie bus pajėgūs duoti derlių. Būtent augalų formavimosi proceso metu lengviausia įnešti norimus pakeitimus! Nors tie pakeitimai pasireiškia ir jau suaugusiuose augaluose, kurie papuolė į mano prietaiso veikimo zoną tada, kada jie jau buvo susiformavę, ir kartais labai seniai! Kaip, pavyzdžiui, mūsų parko raudonmedžiai, kuriems mano psi-lauko generatoriaus pastatymo momentu buvo jau daugiau, negu po du šimtus metų! Jau suaugusių medžių pasikeitimai paaiškinami tuo, kad net ir suaugusiuose medžiuose vyksta periodiškas ląstelių atsinaujinimas. Ir tos jau naujos ląstelės savyje turi būtinus pasikeitimus!!! Tik tokiais atvejais pasikeitimų pasireiškimą nulemia augalo ląstelių gyvenimo trukmė prieš tai, kai jas pakeičia naujos ląstelės. Tie ląstelių gyvenimo trukmės ciklai nevienodi net ir tame pačiame augale. Būtent todėl galime pastebėti reiškinius, kada viename ir tame pačiame augale kažkas dėl poveikio pasikeitė anksčiau, kažkas vėliau, bet pasikeitimai vis viena vyksta! Ir, kas svarbiausia — tie pasikeitimai neatsitiktiniai ir ne „akli“, o tiksliai atitinka tiems pasikeitimams, kurie užprogramuoti gyvybės generatoriuje.

Tokiu būdu, viskas, kas mūsų parke ir magnolijų sode vyksta veikiant psi-lauko generatoriui, yra ne tik akivaizdus patvirtinimas, kad panašūs reiškiniai įmanomi ir principo, bet ir patvirtinimas to, kad poveikis į augalus ir kitus gyvus organizmus gali būti kryptingas ir visiškai valdomas! O tai reiškia, kad mano knygose išdėstyta teorija apie gyvybės atsiradimas yra teisinga!

Bet svarbiausia ne tai, kad naudojantis ta teorija galima išspręsti maisto produktų problemą, kuri netolimoje ateityje gali tapti grėsminga dėl žemės civilizacijos taikaus egzistavimo. Be to, atkrenta poreikis naudoti trąšas, kurios iš esmės yra nuodai, kurie nuodija gruntinius vandenis, kuriuos lietaus vanduo nuplauna į upes ir ežerus, per kuriuos jie patenka į jūras ir vandenynus. Bet, taip vadinamos, “trąšos” nuodija ne tik vandenį. Jų pagalba pasiekiamas tik laikinas derlingumo padidėjimas, ir tik — ne kartais, o iš tikrųjų laukų tręšimu pasiekiama tai, kad laikui bėgant arimai virsta dykumomis, o derlingi dirvožemiai — virsta nederlingomis žemėmis!

Praktiškai įrodyta, kad naudojant psi-lauko generatorių, galima gauti didelius derlius arba net daugybinius vienos ir tos pačios kultūros derlius per ilgą laiką, nenaudojant kokių nors šiltnamių ir trąšų, rūsčiose gamtinėse sąlygose, nederlingose arba visiškai tiems augalams netinkamuose dirvožemiuose. Galima gauti ekologiškai švarius produktus reikiamais kiekiais, be to, augalai įgaus savybes ir kokybes, kurių jie įprastose sąlygose niekada nepasiektų. Ir, kaip “šalutinis” “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus poveikio efektas — nuo teršalų išsivalo vanduo, gruntiniai vandenys, nederlingos arba augalams visiškai netinkamos dirvos virsta derlingais dirvožemiais.

Žinoma, “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus poveikio stebėjimai vyksta dar tik keletą metų, bet penkerių metų darbo patirtis su psi-lauko generatoriumi parodė, kad stebimi jo poveikio efektai neišnyksta, o, atvirkščiai, vyksta vis naujų ir naujų savybių ir kokybių kaupimas, kurios atsiranda koreguojant “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus darbą! Augalai nesuvargsta, o, atvirkščiai, augalai kiekvienais metais darosi vis tvirtesni ir atsparesni, įgauna kitas, neįtikėtinas (įprastu požiūriu) savybes ir kokybes, kurios niekur neišnyksta, o tik stiprėja! Ir akivaizdus to pavyzdys yra vandens lelijos, kurios ir toliau įsisavina sausumos plotus. Vienintelio, ko dar nepavyko, tai rasti atsakymą į klausimą — ar tos naujai įgytos savybės ir kokybės išlieka už “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus veikimo zonos, ar ne!? Jeigu taip, tai reikštų, kad patvarių savybių ir kokybių atsiradimas nepriklauso nuo to, kas sukėlė tuos pasikeitimus. Jeigu už “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus veikimo zonos tos naujai įgytos savybės ir kokybės išnyksta, tai reiškia tik viena — pakanka patalpinti panašius generatorius reikalingose vietose ir… problemos nebeegzistuoja! O jeigu turėti omeny, kad tokio “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus neįmanoma nei pavogti, nei nukopijuoti, ir jam nereikia jokio maitinimo (įprastu supratimu) arba kokio kito kuro, nėra reikalo keisti atsargines dalis ir t.t., tai situacija, paprasčiausiai, tampa tiesiog ideali.

Tokio “tamsiosios materijos” psi-lauko generatoriaus veikimo laikas priklauso tik nuo to, kokiam periodui aš jį sukūriau, ir jį pašalinti arba išjungti galiu tik aš pats, arba programa, kurią įdėjau į tą generatorių. Generatorius tuojau pat nutrauks savo darbą, jeigu kas nors pabandys jį nuskanuoti. Be to, generatorius turi autonominę apsaugos ir blokavimo sistemą prieš bet kokius bandymus įsiskverbti, ir, jeigu kam nors pavyktų prasiskverbti per tą apsaugą, generatorius pats save sunaikintų. Psi-lauko generatoriaus apsaugos sistema savaime tobulėjanti, kitais žodžiais, bandant prasiskverbti iš šalies, apsaugos sistema pasikeičia, nekalbant jau apie tai, kad net nebandant įsilaužti, apsaugos sistema pastoviai keičiasi. Iš principo, “tamsiosios materijos” psi-lauko generatorius yra kvazigyvas organizmas su gana aukštu dirbtinio intelekto lygiu ir principialiai skiriasi nuo tų organizmų apie kuriuos kalba ortodoksiniai mokslininkai arba net fantastai! Bet tai — kito pokalbio tema…

O kol kas grįžkime prie mūsų parko ir magnolijų sodo “stebuklų narvelyje”. O “stebuklai narvelyje” nepasibaigė ties braškėmis ir avietėmis. Tropikų gyventojas — figmedis — “nusprendė”: kuo jis blogesnis už braškes ir avietes, ir taip pat davė derlių iki pat 2007 metų gruodžio pradžios. Svetlana dėmesį į figmedį atkreipė, kai nusprendė apeiti visą parką ir sodą ir pasižiūrėti, kokie dar siurprizai mūsų laukė po to, kai pastebėjo, kad braškės darže žydi ir mezga uogas spalyje. Ir kaip ji nustebo, kai pamatė prinokusius, nokstančius ir dar visiškai žalius figmedžio vaisius — tropinio augalo vaisius — kurių neturi būti ant tų šakų, ant kurių jie “kuo ramiausiai” kabojo ir net “negalvojo” apie tai, kad vien savo buvimu keičia gamtos dėsnius (Рис. 27 ir Рис. 28)!!! Bet figmedis negalvojo sustoti prie pasiekto rezultato ir sėkmingai derlių davė lapkrityje (Рис. 29) ir net gruodžio pradžioje!!! Aplink visų lapuočių medžių lapai rudens “teptuku” padažyti įvairiomis spalvomis — geltona, raudona, o tropiniai augalai — figmedis — ramiai dovanoja savo vaisius ir lyg sako: “Na, argi tai blogai!? Štai — imk ir valgyk mano vaisius!”. Daugeliu sunku įsivaizduoti tokios situacijos neįprastumą, ypač todėl, kad daugelis miesto gyventojų su tropiniais vaisiais susipažįsta tik nusipirkdami jų parduotuvėse ir neturi jokio supratimo apie tai, kur ir kaip auga vieni ar kiti vaisiai. Todėl, kad jiems padėčiau suprasti, kur gi čia “šuo pakastas”, pateikiu oficialius duomenis apie tą tropinį augalą…

FICUS is a genus of about 800 species of trees, shrubs, vines and epiphytes of the family of Moraceae. Collectively known as figs, they are native throughout the tropics with a few species extending into the warm temperate zone. Common fig (Ficus carica) is a large deciduous shrub or small tree, native to southwest Asia, after grown in Iran, Maditerranian region, Australia, Chile, South Africa, California, south Spain… The edible figs is one of the first plants that been cultivated by humans. Nine sub fossil figs a parthenocarpic type were found about 9400-9200BC in the early Neolithic village Gilgal, Jordan Valley. Fig tree is a first plant sited in the Bible. In Genesis, 3:7 is said that fig trees had grown in the Garden of Eden and their leaves were used to cover the nakedness of Adam and Eve. Over the centuries, prudes have delighted in defacing works of art naked bodies with carefully placed fig leaves. They were also known to the ancient Egyptians at the time of the pharaons and were brought to the Mediterranean long before the arrival of the ancient Greeks and Romans. Figs are keystone species in many rainforest ecosystems. Unlike most houseplants that can tolerate unstable living environment, the ficus plant requires steady unchanging environment. For optimal plant, grow keep temperatures between 60 and 72 degrees F.

FIKUSAS — rūšis, kurioje yra apie 800 įvairių medžių, krūmų, vynuogienojų ir kitokių epifitų iš Moraceae šeimos. Taip vadinamas figmedis (figa), auga visuose tropikuose ir yra keleto rūšių, kurios paplitusios ir šiltose nuosaikaus klimato zonose. Paprastasis figmedis (Figs carica) — didelis lapuotis krūmas arba mažas medis, kilęs iš pietvakarių Azijos, paplitęs Irane, Viduržemio jūros pakrantėse, Australijoje, Čilėje, Pietų Amerikoje, Kalifornijoje, Pietų Ispanijoje… Valgomos figos (figs) — vienas iš pirmųjų augalų, kuriuos augino žmonės. Devyni figmedžio (figs) porūšiai iš parthenocarpic šeimos buvo auginami dar 9400-9200 metais iki mūsų eros, ankstyvais Neopolito laikais, Žilgal kaime Jordano upės slėnyje. Figmedis (figa) — pirmasis augalas, apie kurį užsimenama ir Biblijoje. Trečiame Būties skyriuje, 7 Eilėse pasakyta, kad figmedžiai augo Rojaus Sode, ir jų lapus Adomas ir Ieva naudojo prisidengti savo nuogumą. Šimtmečiais dailininkai apnuogintus moters kūnus vaizdavo pridengtus figos lapu. Tie augalai taip pat buvo žinomi senovės egiptiečiams faraonų laikais ir buvo atvežti ir išplatinti Viduržemio jūros pakrantėse daug anksčiau, negu ten pasirodė senovės graikų ir romėnų civilizacijos. Figmedžiai (figos) — yra viena iš pagrindinių augalų rūšių, sudarančių daugelio tropinių ir subtropinių miškų ekosistemos pagrindą. Skirtingai nuo daugelio naminių augalų, figmedis neperneša egzistavimo vietos sąlygų pasikeitimų ir reikalauja nuolatinės priežiūros ir pastovių komfortinių sąlygų. Figmedis optimaliai auga prie ne mažesnių, kaip 60-72 laipsnių pagal Farengeitą temperatūrų (18-22 laipsnių pagal Celsijų)”.

Kaip matosi iš pateiktų duomenų, figmedis — labai aikštingas, šilumamėgis tropinis ir subtropinis augalas, kuris neperneša temperatūrų svyravimo ir kitų supančios aplinkos pasikeitimų… mūsų teritorijoje kuo ramiausiai veda vaisius gilų rudenį ir žiemos pradžioje, kada ne tik naktimis, bet ir dienomis oro temperatūra nukrenta žemiau nulio (iki -18ºС)! Bet mūsų figmedžiams “įstatymai nerašyti” — jų ir šaltis neveikia! Be to, ne vienadienis staigus atšalimas, kuris taip pat būtų pražūtingas tokiam opiam augalui, kaip figmedis, o praktiškai kasdienės šalnos naktimis nuo pat 2007 metų spalio vidurio, bet ir tada, kai minusinė temperatūra laikėsi ir dienomis. Galima būtų įsivaizduoti, kad, paprasčiausiai, figmedžiai “pasimetė” ir, “persigandę” veda vaisius “neteisingu” laiku, eikvoja savo resursus. Klausimas tik toks, kas galėjo taip išgąsdinti vargšus augalus, kad jie persigandę pažeidė visus gamtos dėsnius!? Bet gamtoje visi tokie “didvyriškumai” baigiasi tragiškai — didvyris, nusprendęs įsisavinti svetimą klimatinę zoną, paprastai žūdavo, ypač, jeigu įprasta klimatinė zona (šiuo atveju — tropinė arba subtropinė) labai skiriasi nuo įsisavinamos (nuosaikios kontinentinės zonos). Gamtoje rūšys į naujas klimatines zonas paprastai pereina susikūrus naujoms augalų rūšims, ir tas procesas užima milijonus metų, o kai kada net šimtus milijonų metų.

O mūsų atveju ta pati augalo rūšis įsisavina jam netinkamas sąlygas veikiant psi-lauko generatoriui, sukurtam iš “tamsiosios materijos”, ir tas procesas užtrunka tik keletą metų!!! Bet figmedžiai, kurie taip ilgai ir gausiai derėjo (iki pat 2007 metų gruodžio), negalvojo nei “ilsėtis”, nei nusilpti, kas turėtų būti, žinant augalų prigimtį! Paprastai po gausaus derliaus dirvožemis nualinamas ir derliaus nebebūna. Kaip parodė praktika, aktyviai eksploatuojant dirvas naudojant dirbtinio drėkinimo, irigacijos sistemas ir chemiją, anksčiau buvusios derlingos žemės pavirsta nederlingomis dykumomis, ir tai įvyksta po keleto metų “rekordinio” derliaus. Aprašomu atveju pradinis dirvožemis buvo blogiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, ir būtent tokiame dirvožemyje augalai augo penkis-šešis kartus greičiau, negu pačiose geriausiose sąlygose, pačiose derlingiausiose dirvose! Be viso to, derlingumas tik augo, o pačios dirvos gerėjo, darėsi vis labiau ir labiau derlingos, net siekė juodžemio lygį! Kas savaime neįtikėtina, bet, nepaisant to, tai faktas!

Tai štai, figmedžiai mūsų parke ir sode derlių duoti užbaigė 2007 m. gruodžio viduryje, bet jau gegužės pradžioje ant šakų “pabėrė” savo naujus vaisius!!! 2008 metų pavasaris Prancūzijoje buvo neįprastai šaltas, ir balandžio pabaigoje, ir net gegužyje buvo šalnos, ir ne tik naktį, o figmedis jau vėl ant savo šakų nokina vaisius! Net pačiais šilčiausiais pavasariais, net savo Tėvynėje, tie augalai NIEKADA “nеparodydavo” savo vaisių taip anksti (Рис. 30)!!! Nekalbant jau apie klimatines sąlygas, kuriose tai vyko. Šiais, 2008 metais, naujo derliaus vaisių užuomazgos buvo gausios, ir, jeigu pačios užuomazgos — tokių dydžių, tai galima tik įsivaizduoti, kokie bus prinokę vaisiai (Рис. 31). Ir tai buvo tik pradžia! Ant figmedžių pasirodydavo vis naujos ir naujos vaisių užuomazgos, o tos, kurios pasirodė anksčiau, augo ne dienomis, o valandomis, kaip sakoma rusų pasakose ir prie “neteisingų” vaisių dar prisidėjo ir lapai, kurių dydis taip pat ne mažiau stebino (Рис. 32 ir Рис. 33).

Taip kad, “stebuklai narvelyje” nesibaigia, o tik prasideda! O kad įsitikintumėte, kad būtent taip ir yra, pakanka pažvelgti į jaunus krapus (Рис. 34)! Būtent jauni krapai balandžio pabaigoje buvo didžiuliai, lyginant su Svetlanos riešu! O mažiau kaip per mėnesį, visi dar jauni krapai jau buvo dvigubai aukštesni, negu suaugusi senbernaro patelė vardu Kori, kuri pati daug aukštesnė ir didesnė už savo gentainius! Kas bent kartą matė suaugusį senbernarą, gali įsivaizduoti krapo “krūmelį” galiniame plane (Рис. 35)! Mano 2006 metų straipsnyje “Gyvybės šaltinis–2”, vienas iš “herojų” buvo rūgštynės — Spanish Sorrel ir jau tada to valgomo augalo dydis buvo penkis-šešis kartus didesnis už “normalaus” augalo, o šiais metais to augalo lapai dar didesni ir mėsingesni (Рис. 36). Norintieji tas išvadas gali pasidaryti patys, palyginę 2006 ir 2008 metų rūgštynių lapus! Bet ne tik krapai “susirgo” gigantizmu, pakanka pažvelgti į patį tikriausią jaunų salierų mišką, kuriame vis tas pats senbernaras Kori ramiai slepiasi, ir lyginant su juo, senbernarė atrodo kaip mažas šunytis (Рис. 37)! Ne mažiau didelis ir artišoko krūmas, kurio jauni lapai ne tik didžiuliai, bet ir labai tvirti ir sultingi (Рис. 38).

Dar visiškai jauni lazdyno lapai — Hazel Corylus Colurna , paprasčiausiai, sukrečia savo dydžiu. Apie tą krūmą aš jau rašiau savo straipsnyje “Gyvybės šaltinis–1”), ir norintys gali perskaityti apie “stebuklus” vykstančius su tuo augalu būtent ten, o dabar noriu tik atkreipti dėmesį į tai, kad ir po keleto metu niekas niekur neišnyksta iš to, kas vyko su augalais (ir ne tik) veikiant psi-lauko generatoriui, sukurtam iš “tamsiosios materijos”! Jauni, dar visiškai švelnūs lazdyno lapai ne tik didžiuliai, bet labai tvirti ir mėsingi (Рис. 39)! Galima tik įsivaizduoti, kokie tie lapai bus tada, kai sulauks “brandaus amžiaus” (Рис. 40)! Ir dar nori priminti apie tai, kad prieš savaitę iki to, kai buvo padarytos paskutinės nuotraukos gegužyje, oro temperatūra dieną buvo tik apie +5 laipsnius pagal Celsijų! Be to, ir visas pavasaris tais metais Prancūzijoje buvo labai šaltas ir lietingas. Dar 2008 metų balandžio pabaigoje iš po žemės išlindo begalybė (kiek akys užmato) grybų, kaip apie tai rašoma pasakose, ir vėl — tuo laiku, kai to, iš idėjos, neturi būti nė ženklo! Rožinis grybas — labai mėgstamas prancūzų ir yra laikomas prancūzų virtuvės delikatesu, bet… tas delikatesas pasirodė balandžio pabaigoje, ko neturi būti, nes to negali būti niekada (žr. Рис. 41 ir Рис. 42)! Bet šiuo atveju, mus — mane ir mano žmoną Svetlaną — tai jau “kažkodėl” visiškai nestebina…

.

Nikolajus Levašovas, 2008 m. gegužės 24 d.

P.S.

Praėjo tik porą dienų po to, kai buvo padarytos paskutinės fotografijos tam straipsniui. Bet ir tokio trumpo laiko pakako, kad “pasakų karalystėje” “trečioje devintoje valstybėje”, kurios sienos sutampa su mūsų pilies valdomis Prancūzijoje, nauji “stebuklai narvelyje” neverstų savęs ilgai laukti. Tai, kad toje, daugelio įsivaizdavimu, “pasakų” “karalystėje-valstybėje” viskas auga ne dienomis o valandomis, gali įsitikinti ir pamatyti kiekvienas, kas pasižiūrės į šias fotografijas, kurias skiria nuo jau pateiktų fotografijų TIK DVI DIENOS!

“Mažasis” artišokas (žr. Рис. 38) išaugo dar didesnis, bet dar tiek, kad “senasis” Ramzis — mūsų naras (New Found Land), kuris 15-20 cm aukštesnis už savo stambiausius gentainius — lyginant su artišokais, atrodo kaip šunytis (Рис. 43)! Bet ne tik pats artišoko augalas taip greitai paaugo — pakanka pažvelgti į to augalo valgomą žiedyną, kad įsitikintum, kad tikrai viskas auga “ne dienom, o valandom” ir, kad tai nėra pasaka, o pati tikriausia tiesa (Рис. 44)!!!

Krapų stiebai per tas dvi dienas išsikerojo taip, kad jų stiebai daugiau primena mišką, negu taip visiems gerai žinomų krapų krūmelius, o juk tai vis dar jauni krapai (Рис. 45)! Braškių kerai išoriškai vis daugiau ir daugiau panašėja į krūmelius, tik sultingi ir žali to augalo stiebeliai kalba apie tai, kad čia, vis dėl to, ne krūmas! O kiek jaunų, dar žalių uogų spėjo pasirodyti per tas dvi dienas (Рис. 46)! “Didžiosiose lenkytėse” nusprendė padalyvauti ir MĖTA, kurios krūmai — paprasčiausiai, didžiuliai (virš metro aukščio) ir aplipę neįsivaizduojamu kiekiu lapų, kurie, be viso to, dar ir daug didesni už įprastus — “mėsingesni” ir sultingi (Рис. 47)! Kad tuo įsitikintum, pakanka tik pažvelgti į fotografiją …

Nikolajus Levašovas, 2008 metų gegužės 25 diena

.

.

1. «Vegetables, Herbs & Fruits» an illustrated encyclopedia, p. 494, Laurel Glen Publishing, 1994, 5880 Oberlin Drive, San Diego, California („Daržovės, žolės ir vaisiai“ iliustruota enciklopedija, 494 psl., Lorel Glen leidykla, 1994, 5880 Oberlino skersgatvis, San Diego, Kalifornija). ↑

2. The New Guide to Fruit by Kate Whiteman, published by Lorenz Books in 1999. Lorenz Books, 27 West 20th Street, New York, NY 10011. („Naujas vaisių vadovas“. Keit Viteman, išleido Lorensas Buksas 1999 m. Lorens Buks, 20-ji Vakarų gatvė, 27, Niujorkas 10011). ↑

3. Vegetables, Herbs & Fruits, an illustrated encyclopedia. Laurel Glen Publishing, Advantage Publishers Group, 5880 Oberlin Drive, San Diego, California, 1997. (“Daržovės, žolės ir vaisiai“ iliustruota enciklopedija, Lorel Glen leidykla, leidybinė grupė “Advantage”, 5880 Oberlino skersgatvis, San Diego, Klaifornija, 1997). ↑

4. The New Guide to Fruit by Kate Whiteman, published by Lorenz Books in 1999. Lorenz Books, 27 West 20th Street, New York, NY 10011. („Naujas vaisių vadovas“. Keit Viteman, išleido Lorensas Buksas 1999 m. Lorens Buks, 20-ji Vakarų gatvė, 27b, Niujorkas, NIUJORKAS 10011). ↑

5. Vegetables, Herbs & Fruits, an illustrated encyclopedia. Laurel Glen Publishing, Advantage Publishers Group, 5880 Oberlin Drive, San Diego, California, 1997. (“Daržovės, žolės ir vaisiai“ iliustruota enciklopedija, Lorel Glen leidykla, leidybinė grupė “Advantage”, 5880 Oberlino skersgatvis, San Diego, Klaifornija, 1997). ↑