GYVYBĖS ŠALTINIS

5 Dalis. Gamta ir išmintis

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Erdvės ir materijos nevienalytiškumas atvedė prie gyvybės atsiradimo. Gyvosios materijos vystymasis atitinkamame išsivystymo lygyje priveda prie materijos savimonės, nes gyvoji materija išlieka vis ta pačia materija, tik ji organizuota vis toje pačioje nevienalytiškoje erdvėje, kuri gyvojoje materijoje išreikšta daug didesniu lygiu, kaip „negyvojoje“! Ir didėjant tam erdviniam-materialiam nevienalytiškumui, susidaro sąlygos vystytis gyvajai materijai, kurios atitinkamame lygyje atsiranda protinga materija!

Tokiu būdu, protinga materija, bet kuriuo atveju, mūsų Visatos ribose, yra gyvojoje materijoje vykstančių kokybinių pasikeitimų produktas ir, dėl to turi visiškai konkrečius proto nešiotojus, kurie išryškėjo gyvybės formų įvairovėje, sudarančioje ekologinę sistemą! Tokiu būdu, protinga materija yra materijos išsivystymo produktas, ir jos skirstymas į gyvąją ir negyvąją materiją yra gana sąlyginis. Gyvoji materija, paprasčiausiai, yra atitinkamai organizuota materija, ir ne daugiau, ir nepaisant to, kad gyvoji materija atitinkamame savo išsivystymo etape sugeba suprasti savo egzistavimą tarp visos likusios materijos. O jau pačios protingos materijos išsivystymas gali privesti prie tokio gyvosios materijos išsivystymo lygio, kada paskutinė (gyvoji materija) įgyja sugebėjimą keisti ir valdyti ją pagimdžiusią materiją.

Taip susidaro materijos išsivystymo spiralė Visatoje! Materija — gyvoji materija — protinga materija — pirminės materijos pasikeitimai — gyvosios materijos naujas išsivystymo lygis — protingos materijos naujas išsivystymo lygis — ir t.t. Bet prie viso to nereikia pamiršti apie tai, kad, savo ruožtu, materijos savimonė turi daugybę lygių. Ir kiekvienam materijos savimonės lygiui atititinka savo gamtos supratimo lygis ir sąveikavimo būdai su ta gamta, kurioje atsirado tas protas. Iš principo, žodis išmintis (разум) ne visiškai atitinka materijos sampratą, kuri įgijo savimonę ir štai kodėl. Dar mūsų protėviai skyrė dvi kategorijas — PROTAS (УМ) ir IŠMINTIS (РАЗУМ)! Ir jų supratimu, tie du žodžiai principialiai skyrėsi vienas nuo kito, nors abu žodžiai turi bendrą šaknį PROTAS (УМ)! Materija, kuri suprato savo egzistavimą, įgavo būtent PROTĄ (УМ)! Ir tik tada, kai proto nešiotojai pasiekia nušvitimą žiniomis, tik tada atsiranda IŠMINTIS (РАзУм)!!! Sugebėjimas galvoti dar nereiškia išminties — būsenos, kada žmogus nušvitęs žiniomis, gamtos, iš kurios jis kilęs, dėsnių žinojimu!

Proto pasireiškimo pavyzdžių kiekvienas šiuolaikinis žmogus žino pakankamai. Pakanka tik atkreipti dėmesį į ekologinę katastrofą, kuri yra žmogaus veiksmų produktas, protingo žmogaus, bet neturinčio IŠMINTIES! Ir tai ne tik filosofiniai pasvarstymai, kaip kas nors gali pasakyti, o patys tikrieji faktai iš praktinio lygio. Jeigu žmogus pasiekė IŠMINTIES lygį, tai jo santykiai su gamta, kuri jį pagimdė, ne priešpriešos lygmenyje, o bus harmoningi tarp žmogaus ir gamtos. Ir tada IŠMINTINGA žmogaus veikla prives ne prie motinėlės-gamtos pražūties, o prie jos atgimimo principialiai naujame sąveikos lygmenyje, kuriame nėra vietos antagonizmui. Ir tai ne tušti pareiškimai, o praktika patvirtinta pozicija.

Tos pozicijos patvirtinimu tarnauja įvykiai su gyvąja ir negyvąja materija veikiant psi-laiko generatoriui arba tamsiosios materijos generatoriui. Dėl to generatoriaus poveikio vyksta tokie pasikeitimai, kurių negalėjo pasiekti pati Motinėlė-gamta per keletą milijardų metų savo eksperimentų mūsų Midgard-Žemėje, ir ko negalėjo pasiekti savo egzistavimo metu technokratinis žmogaus vystymasis.

Ribotas gamtos supratimas, kuris susiformavo klaidingo mokslinio supratimo pagrindu, atvedė prie konflikto tarp gamtos ir pačio žmogaus, ir tas konfliktas gresia ne tik jau išmirusių ir išmirštančių rūšių žūtimi, bet ir pačiam žmogui. Ir visa tai vyksta todėl, kad žmogus naudojasi protu, bet ne IŠMINTIMI!

Kitais žodžiais, nesuprasdamas realių gamtos dėsnių, žmogus kišasi į gamtą ir… vyksta ekologinio balanso pažeidimai ir, laikui bėgant, tai priveda prie ekologinės katastrofos, kuri jau reali mūsų dienomis. Vulgarusis materializmas privedė prie to, kad su gamta pradėjo elgtis grynai mechaniškai, vadovaudamiesi tik vizualiniais stebėjimais, kas su ta gamta vyksta. Kad gauti pilnesnį, akivaizdesnį supratimą apie tai, kaip šiuolaikinis mokslas vizualiai supranta gamtą, pakanka įsivaizduoti sekantį vaizdą. Ledkalnis pramuša Titaniko bortą ir tas greitai nugrimzta į vandenyno gelmes. Stebėtojas mato tik ledkalnio viršūnę ir tai, tik tada, kai Titanikas jau skęsta. Po to stebėtojas pradeda kurti savo „teoriją“ apie tai, kodėl Titanikas nuskendo, susidūręs su tokiu nedileliu ledo gabalu. Pradeda imti ledo bandinius ir metalo bandiniu, iš kurio buvo padarytas Titaniko korpusas, ir matematinių formulių pagalba stebėtojas bando „suprasti“, kaip visa tai galėjo atsitikti. Ir kas baisiausia — matematikos pagalba toks paaiškinimas surandamas!!!

Tas pavyzdys visiškai atitinka šiuolaikinio mokslo supratimo lygį apie gamtą! Ir tai ne šiaip sau eilinis niekadėjo bandymas apipilti purvais mokslininkus, o pati tikriausia tiesa! Ir tas tvirtinimas grindžiamas ne tuo, kad man taip „atrodo“ arba „norisi“, o pačių ortodoksinių mokslininkų tvirtinimų pagrindu, kurie priversti pripažinti, kad jie turi KAŽKOKĮ SUPRATIMĄ TIK APIE 10% Visatos MATERIJOS ir VISIŠKAI NEŽINO APIE 90% vis tos pačios Visatos MATERIJOS!!! Keista tik viena: jeigu „moksliniai traktatai“ apie tai, kaip ledkalnio viršūnėlė pramušė plieninį Titaniko korpusą, atrodo visiškai absurdiški, tai kodėl gi analogiški ortodoksinio mokslo traktatai ir pasisakymai, kuris (mokslas) ir pats pripažįsta, kad turi tik dalinį supratimą apie tuos dešimt procentų Visatos materijos ir visiškai nieko nežino apie devyniasdešimt procentų Visatos materijos, priimami kaip tiesa, kaip paskutinės instancijos tiesa!?

Ir niekas iš tokių mokslininkų nepareikalauja ATSAKOMYBĖS už tokių „mokslinių išvadų“ pasekmes, o lyg tai jau ir laikas, nes planeta jau ant ekologinės katastrofos slenksčio nuo tokių „mokslinių išvadų“! Arba visa esmė tame, kad „mokslininkai“ sugalvojo pavadinimą neatpažintiems 90% procentų Visatos materijos!? Tuos 90% procentų Visatos materijos pavadinę „tamsiąja materija“ (dark matter) ortodoksiniai mokslininkai tuo nieko nepakeitė! Jie, kaip nežinojo nieko apie tuos 90% Visatos materijos, taip nieko nežino ir iki šios dienos! Savo nemokšiškumu ir aklumu jie ir toliau niokoja mūsų planetą.

Jau užnuodytos beveik visos gėlo vandens atsargos planetoje, jūros ir vandenynai taip pat užnuodyti, iki nesenų laikų buvusios derlingos, milijonai hektarų puikios žemės pavirto nederlingomis dykumomis, ir tai yra dėl chemijos naudojimo žemės ūkyje. Pelkėtų žemių sausinimas, derlingų žemių dirbtinis drėkinimas rajonuose, kur nepakankamas kritulių kiekis, priveda prie to, kad keletą metų davusios rekordinius derlius, tos žemės pradeda virsti dykumomis ir druskožemiais. Ir panašiai vyksta praktiškai visur, praktiškai visose šiuolaikinio žmogaus veiklos srityse. Peršasi klausimas: Ar galima tokią veiklą pavadinti protinga!? Žinoma, kad ne! Ir labai dažnai ta veikla nėra tik „mokslininkų“ nemokšiškumo ir aklumo rezultatas, o sąmoningas socialinių parazitų kenkimas!

Tokia veikla tik patvirtina šiuolaikinio ortodoksinio mokslo ir už jo stovinčių jėgų nemokšiškumą. Socialiniai parazitai, kurie šiuo metu kontroliuoja praktiškai visą pasaulio finansinę sistemą, ir kurie ortodoksinį mokslą laiko ant trumpo pavadžio, mirtinai bijo, kad Midgard-Žemės civilizacijos judėjimas gali pasukti teisingu vystymosi keliu. O to jie bijo todėl, kad civilizacijai teisingai vystantis, jie nebegalės parazituoti, kaip tai jie daro iki pat šiol. Socialiniams parazitams savo kasdieninę duoną teks užsidirbti patiems, savo asmeniniu darbu, o savo asmeniniu darbu jie jau nebegalės gauti tokį riebų „duonos kąsnį“, kokį jie „valgo“ šiandiena, be to, jie ir nenori savo kasdieninę duona uždirbti savo darbu! Labai jie jau įprato prie tokio riebaus „duonos kąsnio“ ir jie nenori jo prarasti.

Todėl socialiniai parazitai darė ir darys viską, kas jų jėgoms, kad tik nepasikeistų Midgard-Žemės civilizacijos vystymosi kryptis nuo karinės padėties su motinėle-gamta link harmonijos su ja! Todėl kad, jeigu taip įvyks, jie praras savo ėdžias (lovį)! O tai, kad jie nenori dirbti patys, nėra teorinis prasimanymas, o faktas, kurio patvirtinimu tarnauja žemiškosios civilizacijos praeities ir dabarties įvykiai, ir tokių patvirtinimų ne vienas, o daugybė.

Praeityje socialiniai parazitai Midgard-Žemėje jau buvo pralaimėję Šviesiosios Jėgoms ir juos jau buvo bandyta atvesti į tiesos kelią:

.

13.(77). Ложью и лестью неправедной    13.(77). Melu ir pataikavimu neišpasakytu

захватят они многие края Мидгард-Земли,  užgrobs jie daugelį Midgard-Žemės kraštų,

как они поступали на других Землях,     kaip jie elgėsi kitose Žemėse,

во многих мирах во Времена      daugelyje pasaulių

прошлой Великой Ассы,        Didžiosios Assos metu,

но побеждены будут они,        bet jie bus nugalėti,

и сосланы в страну Гор Рукотворных,    ir ištremti į Dirbtinių Kalnų šalį,

где проживать будут люди с кожей цвета    kur gyvens žmonės su odos spalva

Мрака и потомки Рода Небесного      Prietemų ir Dangaus Giminės palikuonys

Пришедшие из земли Бога Ния.      Atėję iš Dievo Nijo žemės.

И дети Человеческие начнут учить трудиться их, Ir Žmonių vaikai pradės juos mokyti dirbti,

Дабы могли они сами выращивать злаки    Kad galėtų jie patys auginti vaisius

И овощи для питания детей своих…^[1]     Ir daržoves savo vaikų maitinimui…

.

Ir tai atsitiko maždaug prieš keturis tūkstančius metų, ir net po pralaimėjimo socialiniai parazitai nenorėjo keisti savo parazitinės prigimties ir, kurį laiką užsislėpę, jie vėl parodė savo tikrąją prigimtį:

.

14.(78). Но отсутствие желания      14.(78). Bet noro dirbti neturėjimas

трудиться объединит Чужеземцев,      suvienys Svetimžemius,

и покинут они страну Гор Рукотворных,    ir paliks jie Dirbtinių Kalnų šalį,

и расселятся по всем краям Мидгард-Земли.  ir pasklis po visas Midgard-Žemės šalis.

И создадут они веру свою,        Ir sukurs jie savo tikėjimą,

и объявят себя сынами Бога Единого,    ir pasiskelbs esantys Vienatinio Dievo vaikais,

и станут кровь свою и детей своих      ir pradės savo ir savo vaikų kraują

приносить в жертву Богу своему,      aukoti savo Dievui,

дабы существовал кровный союз      kad egzistuotų kraujo ryšys

между ними и Богом их…^[2]         tarp jų pačių ir jų Dievo…

.

Ir tai, kas dabar vyksta Midgard-Žemėje, yra to rezultatas! Socialiniai parazitai pasklido po visas Motinėlės-Žemės šalis, ir jų parazitinio gyvenimo būdo rezultatas tapo ekologinė katastrofa, prieš kurią stovi šiuolaikinė civilizacija! Ir, kas labiausiai stebėtina, tai faktas, kad, jeigu ta katastrofa vis dėl to įvyks, tai jos metu žus ir patys socialiniai parazitai! Jie yra kaip vėžinis auglys mūsų planetos socialiniame organizme, jie žudo socialinį organizmą, kuriame parazituoja tas vėžinis auglys, ir pačią egzistavimo terpę — planetą Žemę! Šiuo metu egzistuojančios technologijos nepajėgios ir per daugelį tūkstančių metų išvalyti jau egzistuojančių teršalų, kuriais užterštos ežerai, jūros ir vandenynai. Be to, kad supančios aplinkos teršimas nenutraukiamas, o vis labiau didėja. Žemės ūkio veikla, kuri grindžiama vulgariojo materializmo supratimu, priveda prie to, kad į dirbamą žemę supilama milijonai tonų cheminių trąšų ir cheminių nuodų, kurių tikslas „padidinti“ auginamų kultūrų derlingumą.

Bet derlingumas išauga nežymiai ir tęsiasi neilgą laiką, po to šios žemės pasidaro praktiškai nederlingos. Bet tuo žala dėl chemijos naudojimo laukuose neapsiriboja. Lietaus metu chemikalai ir nuodai papuola į gruntinius vandenis, o per gruntinius vandenis — į upes, ežerus, šaltinius, šulinius. Taip chemija ir nuodai patenka į geriamą vandenį, kurį geria žmonės, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Bet ir tai dar ne viskas! Chemikalai ir nuodai iš laukų per gruntinius vandenis papuola į upes, kurios savo vandenis neša į ežerus, jūras ir vandenynus. Tokiu būdu tie chemikalai ir nuodai atsiduria jūrų, vandenynų ir ežerų vandenyje ir vandens platybėse, kurios užima tris ketvirtadalius planetos paviršiaus, laikui bėgant atneša nepataisomą žalą.

Dėl to negrįžtamai suardoma vandens platybių ekologinė pusiausvyra, žūna daugelis gyvūninių ir augalinių organizmų rūšių. Vis ta pati chemija priveda prie jūrų ir vandenynų gyventojų kitų rūšių apnuodijimo, kurie jau kaip jūros produktai patenka ant žmonių stalo ir, savo ruožtu, juos nuodija. Dėl to kyla įvairiausios ligos, įskaitant vėžį, ligonių vis daugėja, ir jau šio metu dešimtys milijonų vien tik Europoje, ir tas „ekologinių“ ligonių skaičius auga kiekvieną dieną! „Ekologiniai“ ligoniai — tai žmonės, kurie susirgo tik todėl, kad pažeista ekologinė pusiausvyra dėl „protingos“ pačio žmogaus veiklos!

Kitais žodžiais, daugelis milijonų Midgard-Žemės žmonių pasmerkti mirčiai dėl šiuolaikinės civilizacijos technokratinio vystymosi šalutinio poveikio! Priėjo iki to, kad oficialioji valdžia, pavyzdžiui, JAV, savo piliečiams rekomenduoja nevalgyti jūros produktų dažniau, negu kartą per mėnesį, kitaip jie rizikuoja savo sveikata! Ir tai tik pradžia! Nes be chemijos, kuri atkeliauja iš laukų į jūrų ir vandenynų vandenis, nuodai ir chemija patenka per atmosferą, į kurią išmetami didžiuliai kiekiai nuodingų medžiagų (įskaitant gyvsidabrį), ir kurios lietaus metu papuola kaip į gėlą upių ir ežerų vandenį, taip ir į druskingą jūrų ir vandenynų vandenį. Bet ir tai dar ne viskas! Jūros ir vandenynai tapo kapinynu daugelio milijonų tonų cheminio ginklo, kuris buvo sukurtas iki ir po Antrojo Pasaulinio Karo. Konteineriai, kuriuose tą cheminį ginklą palaidojo jūrų ir vandenynų gelmėse, jau beveik visiškai suiro, ir jų turinys pradeda sunktis į vandenį! Ir tas procesas dar tik kaupia jėgas, ir galima tik įsivaizduoti, kokias pasekmes visam gyvajam pasauliu tai gali turėti.

Prie viso to, šiuolaikinė technokratinė civilizacija su visu tuo nieko padaryti negali ir todėl… paprasčiausiai, „kukliai“ apie visa tai tyli. O štai ir priežastis, kodėl dėl viso to „kukliai“ nutylima. Kaip pavyzdį paimkime palyginti nedidelę ir gana stipriai nuo Pasaulio vandenynų izoliuotą Baltijos jūrą. Be chemijos iš laukų, kuri į tą jūrą papuola su upių ir lietaus vandenimis, pramonės atliekų ir kanalizacijos sistemų išmetimais, Baltijos jūros dugne vyksta stipriausių nuodų nutekėjimas iš pažeistų konteinerių su cheminiu ginklu, kuris į jūros gelmes buvo išmestas po Antrojo Pasaulinio Karo.

Šiuo metu egzistuojantys vandens valymo metodai be jų brangumo dar ir visiškai beverčiai, jeigu kalbėti apie vandens išvalymo dideliuose vandens telkiniuose. Kaip pavyzdį įsivaizduokime, kad turime užduotį išvalyti Baltijos jūrą nuo dabar egzistuojančio cheminio užterštumo. Tam, kad tai padaryti, išnagrinėkime du galimus variantus. Ir net įsivaizduokime šiuo metu neįmanomus atvejus. Įsivaizduokime, kad pavyko gigantiška užtvanka atskirti Baltijos jūrą nuo Šiaurės jūros ir, tuo pačiu, nuo Pasaulio vandenynų. Įsivaizduokime, kad visos į Baltijos jūrą įtekančios upės pasuktos ir nebeneša į šią jūrą savo užterštų vandenų. Įsivaizduokime, kad į Baltijos jūrą nebepatenka nė vienas lašas lietaus vandens per visą jūros vandens valymo laiką, nes, jeigu lietaus vanduo pateks kaip paprastai, ir net idealiai švarus, tai jūros vandens išvalyti nepavyks net teoriškai. Nes kiekvieno lietaus metu, nekalbant apie liūtis ir uraganus, iškrenta tokie kiekiai vandens per valandą, kad jų išvalymui šiuolaikinėmis valymo priemonėmis, prireiktų šimtų, o gal ir tūkstančių metų!

Ir taip, turėdami tokias neįvykdomas sąlygas įsivaizduokime, kaip būtų galima išvalyti Baltijos jūrą. Pirmuoju variantu reikėtų iškasti tokio pat dydžio katlavaną, kaip ir Baltijos jūra. Net ir labai norint, nėra vietos, kad tokį katlavaną iškastum, be to, tai ne šiuolaikinės technokratinės civilizacijos jėgoms. Bet, jeigu tai įsivaizduoti grynai teoriškai, tai prireiktų tūkstančių ir tūkstančių metų, kad išvalytą Baltijos jūros vandenį perpilti į tą katlavaną, po to reikėtų išvalyti nuo teršalų dugno nuosėdas, ir tik tada Baltijos jūros vandenį sugrąžinti atgal! Tai padaryti įmanoma tik su akvariumu, bet ne su visa jūra, net jei ir būtų įvykdytos pradinės sąlygos, kurios savaime yra neįvykdomos. Antruoju variantu, išvalytą Baltijos jūros vandenį sugražina atgal į buvusią vietą, dėl ko užterštumo lygis tik mikroskopiškai sumažėja. Bet prireiktų šimtų tūkstančių metų, kad tokiu būdu išvalytum Baltijos jūrą, be to, prireiktų visos žmonijos pastangų, kad būtų įvykdytos vien tik pirmojo varianto pradinės sąlygos! Štai ir viskas, ką sugebėtų padaryti šiuolaikinė technokratinė civilizacija, kuri sukurta vulgariojo materializmo pagrindu, kurį šiai civilizacijai primetė socialiniai parazitai!

Taip kad, net ir prie tokių neįvykdomų pradinių sąlygų šiuolaikinė technokratinė civilizacija nepajėgi neutralizuoti žalos, kuri tos civilizacijos veiklos metu padaryta Motinėlei-gamtai net vienos nedidelės jūros mastu, o juk analogiškai užteršta ne tik Baltijos jūra, bet ir visas Paulinis vandenynas! O taip pat atmosfera, O taip pat žemė, kuri be cheminių teršalų turi dar ir radioaktyvų užterštumą, kuris kiekvienais metais vis didėja…

Vanduo, oras, žemė — viskas užteršta dėl technokratinės civilizacijos „protingos“ veiklos, kurią Midgard-Žemėje primetė socialiniai parazitai. O dabar socialiniai parazitai prie viso to prideda ir neigiamą spaudimą dėl artėjančio planetinio bado. Anksčiau jie atskirai paimtuose rajonuose ir šalyse sukeldavo dirbtinį badą, ir tai buvo daroma tam, kad užgrobti tų rajonų ir šalių kontrolę. Tai jiems neblogai sekėsi VI mūsų eros amžiuje Persijoje ir XX amžiaus pradžioje Rusijos Imperijoje. O dabar jie bando panaudoti badą tam, kad galėtų laisvai manipuliuoti visa planeta, ir juos tai daryti skatina baimė prarasti valdžią, ir patį riebiausią pyrago „gabalą“, į kurį jie neturi jokių teisių! Ir kas svarbiausia — jie puikiai tai žino ir bando sukurti tokias sąlygas, kad jų pavergtos tautos niekada neišsilaisvintų iš realių vergiškų grandinių, kurias jie gudrumu ir apgaule užmetė ant tų tautų. O socialinių parazitų padidinto susirūpinimo priežastis ta, kad jau realiai egzistuoja jėgos, kurios naudoja tikras gamtos dėsnių žinias, ir pajėgios išspręsti jų (socialinių parazitų) „pastangomis“ sukurtas ekologines problemas, bet ir neleisti atsirasti naujoms ekologinėms problemoms ateityje! Jau šiandiena egzistuoja būdai ir metodai, kaip išvalyti planetos atmosferą, Pasaulio Vandenyną ir žemes. Ir tai ne teoriniai išvedžiojimai, o patys tikriausi faktai, kuriuos socialiniai parazitai slepia nuo visuomenės. Bet įmanoma ne tik atstatyti planetos ekologiją, bet ir naudojant principialiai kitas technologijas, išspręsti problemas su maisto produktais, ir ne tik! Ir būtent apie tai šis straipsnis, tiksliau, aš šiame straipsnyje tęsiu temą, kurią palaipsniui atskleidžiau straipsniuose “Gyvybės šaltinis” 1, 2, 3 ir 4)!

Praėjo mažiau negu dvi savaitės nuo tos dienos, kaip aš pabaigiau rašyti straipsnį „Gyvybės šaltinis-4“. Pasakojimą apie vaisius ir uogas“, ir to trumpo laiko pakako, kad įvyktų daug neįtikėtinų dalykų, apie ką verta kalbėti ir rašyti. Pavasaris Karališkame slėnyje šiais metais pasitaikė neįprastai šaltas ir lietingas, buvo beveik toks pat, kaip ir Maskvoje, tik lietus upės Luaros slėnyje lijo beveik kiekvieną dieną ir naktį, kas neskatino augalus augti. Bet ir toks šaltas ir su šalnomis pavasaris, plius daugybiniai lietūs, neturėjo įtakos mūsų parko ir sodo augalams. Visos augalų rūšys augo ne dienomis o valandomis! Net per keletą dienų, kurios praėjo po paskutinio straipsnio parašymo, viskas ir toliau neįtikėtinu greičiu augo ir sirpo.

Ir ne tik braškės nutarė nustebinti savo neįprastai didelėmis savo rūšies uogomis, bet ir avietės, kurios uogos taip pat didžiulės (Рис. 1 ir Рис. 2). Ir tai nepaisant to, kad yra labai šaltas ir lietingas pavasaris! Bet nuo braškių ir aviečių neatsilieka ir serbentai (Рис. 3). Trešnės taip pat skuba sirpti, kad galėtų su visomis uogomis kartu atsirasti ant stalo (Рис. 4)! Kas nors gali paklausti: O kas čia nepaprasto!? O nepaprasto čia tai, kad visos tos uogos vienu metu neprisirpsta ir tuo labiau, po atviru dangumi, o dar kalkžemėje, kurioje visi tie augalai iš viso negali augti! Be to, po tokio šalto ir lietingo pavasario, kada net ir birželio viduryje naktimis būna gana šalta. Ir, nepaisant tokių klimatinių sąlygų, vaisiai ir uogos noksta ir sirpsta tarpusavyje lenktyniaudamos “pamiršusios“ savo įprastus nokimo ir sirpimo terminus!

Nuo to „maratono“ neatsilieka ir tropiniai ir subtropiniai augalai. Ant figmedžių kiekvieną dieną didėja vaisiai, o jų darosi vis daugiau ir daugiau, ir tai matosi iš 2008 metų birželio 4 dienos fotografijos (Рис. 5). Priminsiu, kad visa tai vyksta po atviru dangumi ir pačiose blogiausiose dirvose, kurias tik galima įsivaizduoti dėl bet kokių augalų auginimo — kalkžemėje ir raudoname molyje, ir visa tai auga be jokių trąšų! Be to, visa tai vyksta labai greitai, ir tai ne tik žodžiai, to patvirtinimu tarnauja 2008 metų birželio 7 d. daryta fotografija, kurioje matosi, kad figos vaisiai per tris dienas įgavo violetinį atspalvį, kas reiškia nokimo pradžią. Neįprastai dideli nokstančių figų vaisiai atrodo net maži didžiulių figmedžio lapų fone (Рис. 6)!

Bet tai dar ne visi siurprizai! Štai, pavyzdžiui, čilietiška Araukarija (Araucaria araucana) arba beždžionių medis— lėtai augantis visada žalias spygliuotis medis, kuris gamtinėse sąlygose gali užaugti iki 60 metrų aukščio. Tas augalas geriausiai vystosi vidutiniškai drėgname, gerai laidžiame maistingame dirvožemyje. Kalkės dirvožemyje veikia neigiamai! Tai oficialūs duomenys apie tą augalą, iš kurių aišku, kad lėtai augantį, visada žalią spygliuotį medį neigiamai veikia kalkės dirvožemyje, o mūsų parke tie augalai auga GRYNOJE KALKŽEMĖJE! Čilietiškos Araukarijos antras pavadinimas — beždžionių medis, atsirado pagal legendą. Pagal tą legendą beždžionės, kad galėtų pasimėgauti to medžio kankorėžiais, užlipą į aukščiausią to medžio aukštą, kuriame noksta taip beždžionių mėgstami vaisiai mėgstami skanėstai, ir prisisotinusios riešutėlių iš kankorėžių, nebegali nusileisti žemyn, nes aštrūs kaip skustuvas to augalo spygliuoti lapai labai skaudžiai pjausto, todėl tai priveda prie to, kad beždžionės krenta iš didelio aukščio ir užsimuša! Tokia legenda.

Mūsų parke prieš tris metus buvo pasodinta apie dvidešimt tų egzotiškų medžių. Pačiam didžiausiam iš kurių buvo vienuolika metų (Рис. 7). Papuolę į mūsų parką, tie spygliuočiai, visada žaliuojantys augalai principialiai pakeitė savo „elgesį“! Bet kuriame žinyne apie tą augalą parašyta, kad jie auga labai lėtai ir vaisius pradeda vesti TIK BRANDAUS AMŽIAUS! Pats „brandžiausias“ medis, kuris buvo pasodintas mūsų parke prieš tris metus, buvo 11 metų ir buvo apie keturis metrus aukščio. Visi kiti sodinukai buvo vos kelių metų amžiaus, o aukščio — nuo penkiolikos iki aštuoniasdešimties centimetrų. Ir per tuos tris metus pačios mažiausios čilietiškos Araukarijos išaugo po keturis metrus! Ir tai savaime neįtikėtina, bet ir tai dar ne viskas! Ant tų neįtikėtinai greitai per tris metus išaugusių medelių pasirodė KANKORĖŽIAI (Рис. 8)!

Paprasčiausiai, to būti negali! Ir kas toje situacijoje įdomiausia, kad kankorėžių užuomazgos pasirodė ne ant pačios vyriausios iš pas mus augančių Araukarijų, kurią prieš tris metus pasodinome 11 metų amžiaus, o ant mažylių, kuriems sodinimo į gruntą metu buvo buvo tik keletas metų! Nepaisant to fakto neįtikėtinumo, pasirodymas kankorėžių ant pačių jauniausių medelių yra DĖSNINGAS! Kaip aš jau rašiau anksčiau, kuo jaunesniame amžiuje vienas arba kitas augalas pakliūna į psi-lauko generatoriaus veikimo zoną, tuo greičiau tuose augaluose pasirodo pasikeitimai, nes augalai, pasodinti į gruntą jauno amžiaus, veikiami generatoriaus iš tamsiosios materijos, iš pat pradžių formuojasi principialiai naujose sąlygose, tuo metu, kaip suaugę augalai, papuolę į psi-lauko generatoriaus veikimo zoną, jau buvo susiformavę visiškai kitose sąlygose! Veikiant generetoriui iš tamsiosios materijos, tuose augaluose pasikeitimai vyks su poslinkiu laike, kurio trukmė priklausys nuo kiekvieno augalo kiekvienos rūšies ląstelės pasikeitimo periodu. Būtent todėl veikiant gyvybės šaltiniui pirmiausiai keitėsi žiedai, vėliau lapai, o tik vėliau augalų stiebai! Pirmiausiai keitėsi tos augalų ląstelės, kurios buvo augimo arba dalijimosi stadijoje, o tik vėliau, turinčios keistis ląstelės.

Kitais žodžiais, lemiamas faktorius yra augalo ląstelių pasikeitimo greitis! Būtent dėl tos priežasties kankorėžiai pasirodė ne ant pačios „seniausios“ mūsų čilietiškos Araukarijos, o ant pačios jauniausios, bet ir tai dar ne viskas! Kankorėžiai ant mūsų Araukarijos pasirodė ne viršutiniame aukšte, kaip būna pas visus kitus tos rūšies spygliuočius augalus, o iš karto visuose keturiuose aukštuose, ko anksčiau niekada nebuvo mūsų Motinėlės gamtos sąlygose (Рис. 9)! Net pačios mažiausios čilietiškos Araukarijos išaugo tokios didelės, kad norint nuotraukose parodyti visą jų aukštį, reikia atsitraukti gana dideliu atstumu nuo medžio. Norint, kad nuotraukoje gerai matytųsi kankorėžiai, reikia prieiti labai arti, o dėl tokio atstumo į kadrą papuola tik vienas kankorėžis (Рис. 10)! Šioje fotografijoje puikiai matosi besiformuojantis čilietiškos Araukarijos kankorėžis ant pačio jauniausio medžio, ko iš principo negali būti, o jis (kankorėžis) yra, be to, ne vienas!

Medžiai tiesiog aplipę kankorėžiais, išskyrus patį „seniausią“, kuriam jau suėjo keturiolika metų! Štai tokie „stebuklai narvelyje“, ir tie stebuklai tęsiasi! Bet visa tai pasidaro neįmanoma arba iš ortodoksinio mokslo pozicijų ir iš Motinėlėje-Gamtoje vykstančių procesų pozicijų, bet visa tai yra visiškai normalus ir dėsningas rezultatas veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos. Savo 2005 metų straipsnyje “Gyvybės šaltinis – 1” aš rašiau apie Atlantinio Mėlynojo Kedro audringą augimą veikiant psi-lauko generatoriui — Cedrus Atlantica f. Glauca. Per du metus veikiant generatoriui (nuo 2003 metų), tas kedras augo 5-7 kartus greičiau, negu jo gentainiai pačiose geriausiose sąlygose, tuo metu, kaip mūsų kedrai augo kalkžemėje, kas skaitoma visiškai neįmanomu dalykų dėl tų augalų. Ir dar — nuo 2005 metų mūsų mėlynieji kedrai davė neįtikėtiną kankorėžių derlių (Рис. 11)! Šioje fotografijoje puikiai matosi kankorėžių ir spyglių gausa, kurie turi melsvą atspalvį, už ką šis kedras ir gavo Atlantinio Mėlynojo Kedro pavadinimą:

The Blue Atlas Cedar is a cedar native to the Atlas Mountains Atlas Mountains of Algeria (Tell Atlas) and Morocco (in the Rif and Middle Atlas, and locally in the High Atlas). It is variously treated as a variety or subspecies of Lebanon Cedar Cedrus libani var. atlantica. Atlantica Glauca — It is a medium-sized to large tree, 30-35 m (rarely 40m) tall, with a trunk diameter of 1.5-2 m. It forms forests on mountain sides at 1,370-2,200 m, often in pure forests, or mixed with Algerian Fir, junipers, oaks and maples. It is very similar in all characters to the other varieties of Lebanon Cedar; differences are hard to discern. It is common in cultivation in temperate climates. In garden settings it is most often the glaucous forms that are planted as ornamental trees. ‘Glauca’ — Known as the Blue Atlas Cedar. Most commonly used and more available than the species. Has blue-green needle color. Perhaps more accurately a variety (similar to the Colorado Blue Spruce (Picea pungens var. glauca)). Seedlings grown from blue-needled plants will exhibit a range of needle colors from blue to green^[3].

Mėlynasis Atlaso Kedras — kilęs ir Atlaso kalnų Alžyre (Atlasinis kedras) ir Maroko (apatinėje ir vidurinėje Atlaso kalnagūbrių dalyje ir retkarčiai sutinkamas ir viršutinėje to kalnų masyvo dalyje). Tas kedras skaitomas Atlantinio Libano Kedro (Cedrus libani var. atlantica) porūšiu arba atmaina. Atlantica Glauca — tai vidutinio dydžio medis, paprastai išaugantis iki 30-35 м aukščio (retai 40 м), kamieno skersmuo 1.5-2 м. Spygliuočių miškai iš šių kedrų dengia kalnų šlaitus 1370-2200 м aukštyje, arba sudaro mišrius miškus su Alžyro egle (Algerian Fir), kadagiais (Junipers), ąžuolais (Oaks) ir klevais (Maples). Ta Kedro atmaina pagal savo charakteristikas labai artima Libano Kedro atmainoms. Tas kedras paprastai paplitęs nuosaikaus klimato juostoje. Parkuose pagražinimui dažniausiai naudoja atmainą Glaucaus. Glauca — žinomas kaip Mėlynasis Atlaso Kedras, — labiausiai prieinama to medžio atmaina su melsvai žaliais spygliais. Galimi kai kokie to kedro variantai, ir tai matosi pagal Kolorado Mėlynąją Eglę (Picea Pungens вар. glauca). Sodinukai, išauginti iš augalo su mėlynais spygliais, gali turėti spalvas nuo mėlynos iki žalios^[4].

Bet praėjo dar keletas metų veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos ir šiais, 2008 metais mūsų Mėlynojo Kedro spygliai pasidarė iš tiesų mėlyni, o ne tik su mėlynu atspalviu, kaip yra su visais likusiaisiais Atlasiniais Mėlynaisiais Kedrais! Mėlynos spalvos intensyvumas pasidarė toks, kad sunku patikėti, kad taip iš principo gali būti (Рис. 12)! Ypač gerai matosi nuostabiai mėlyni Atlantinio (kitas to kedro pavadinimas) Mėlynojo Kedro spygliai mūsų parko normalios žalios žolės fone. Tik veikiant psi-lauko generatoriui Atlantinis Mėlynasis Kedras iš tikrųjų tapo MĖLYNUOJU KEDRU, tiesiogine to žodžio prasme (Рис. 13)! Šioje fotografijoje matosi ir nepaprastai greitai augančios naujos kedro šakelės, ir tai taip pat neįtikėtina! Priminsiu, kad tiems kedrams kalkžemė iš viso nepriimtina jų gyvenimui ir augimui! O generatoriaus iš tamsiosios materijos veikimo sąlygose, tie medžiai, kaip, praktiškai, ir visi kiti medžiai mūsų parke ir sode , ne tik išgyveno, bet ir auga 5-7 kartus greičiau, negu tai vyksta jų optimaliose sąlygose!

Su kiekvienais metais augalų reakcija į psi-lauko poveikį didėja, ir tai susiję su tuo, kad veikia pasikeitimų kaupimo efektas, ir su tuo, kad po generatoriaus iš tamsiosios materijos pastatymo 2003 metais, buvo atlikta visa eilė rimtų principialių korekcijų ir priedų prie jau veikiančio psi-lauko generatoriaus. Tai — iš vienos pusės, o iš kitos pusės — kiekvieno augalo reakcijos inertiškumas priklauso nuo individualių tos rūšies augalo savybių, ir nuo konkretaus augalo amžiaus, kuris buvo tuo momentu, kai pradėjo veikti psi-lauko generatorius, ir nuo laiko trukmės, per kurį pasikeičia senos augalo ląstelės į naujas.

Ir jau 2008 metais — praėjus penkiems metams po generatoriaus iš tamsiosios materijos pastatymo — pasikeitimų „smagratis“, veikiamas to paties generatoriaus, pasiekė neįtikėtinų „apsisukimų“, ir lieka tik toliau stebėti, kad suprasti, kas gali atsitikti dėl tokio poveikio. Ir to priežastis ne tame, kad nesuprantamas to generatoriaus veikimo principas (čia kaip tik viskas iki smulkmenų suprantama), o tame, kad kol kas dar nėra faktinės medžiagos apie tai, kaip į panašų generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikį reaguoja viena ar kita augalų rūšis arba gyvūnai. Ir priežastis tame, kad panašių dalykų niekas ir niekada nedarė, ir ta psi-fizikos kryptis visiškai neištirta. Tik Slavų-Arijų Vedose užsimenama apie panašų efektą dėl Gyvybės Šaltinio poveikio, kuris patalpintas Midgard-Žemės gelmėse, ir tai pasireiškia per neįprastai didelius augalus Jėgos Šaltinio išėjimo vietose į Midgard-Žemės paviršių. Ir tai viskas, ką man šiai dienai pavyko rasti apie panašius reiškinius. Taip kad, tenka vadovautis savo paties patirtimi, kuri dar yra tik kaupimo stadijoje…

Būtent todėl ir mums patiems visi reiškiniai, vykstantys mūsų parke ir magnolijų sode gana įdomūs ir nauji, bet penkerių metų stebėjimai jau leidžia padaryti kai kurias išvadas. Generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikis ne chaotiškas, o griežtai kryptingas ir tiksliai atitinka į jį sudėtas programas ir korekcijas. Psi-lauko generatoriaus poveikis nepriveda prie augalų išsekimo, o atvirkščiai, augalus padaro gyvybingesniais ir derlingesniais. Veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos, augalai ir gyvūnai įgauna savybes ir kokybes, kurios jiems skaitėsi NEĮMANOMOS ir kurių jie nesugebėjo ir negalėjo įgauti per visą savo gyvenimą mūsų planetoje!..

Štai tokie reikalai, o kol kas paanalizuokime tas naujas savybes ir kokybes…

Su kiekvienais metais spygliuočiai medžiais auga vis greičiau. Greito augimo procesas labiausiai matosi pagal spygliuočio medžio naujų šakelių augimą. Paprastai kiekvienais metais žaliosios masės prieaugis vyksta per naujus ūglius, ir paprastai tie nauji ūgliai nėra dideli. Sekančiais metais ant naujų ūglių susiformuoja žievė ir jie pasidaro neatskiriami nuo motininių šakų, ir net spygliai patamsėja, ir jų jau nebeįmanoma pagal spalvą atskirti nuo senesnių spyglių. Žinoma, spygliai — lapai, kurie pastoviai iškrenta suėjus tam tikram laikui ir jie pakeičiami kitais, bet spygliai, išaugę vietoje iškritusių, yra tos pačios spalvos, kaip ir iškritę spygliai, ir bet kuriam stebėtojui dėl to susidaro įspūdis, kad spygliai ant šakų „sėdi“ amžinai.

Tai štai, aš taip gana tiksliai aprašau bet kuriam botanikos mėgėjui akivaizdžius reiškinius tik todėl, kad atkreipčiau dėmesį į reiškinių neįprastumą, kurie vyksta mūsų parke. Per dvi savaites mūsų spygliuočiai medžiai „išleido“ jaunas ataugas ant savo šakų, kas iš tiesų yra visiškai normalus reiškinys bet kuriam augalui.

„NENORMALU“ yra tų naujų ūglių dydis ir tai, kad ant tų dar „pieninių“ ūgliukų po keleto dienų pasirodė NAUJI ŪGLIAI, ir tie ūgliai pasirodė ne tik mėlynajam kedrui, bet ir kitam — Cedrus Deodara! Štai tas reiškinys iš tikrųjų nuostabus ir netikėtas (Рис. 14 ir Рис. 15)! Labai audringai į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo ir kita viso pasaulio spygliuočių medžių atmainos įžymybė — Sequoia Sempervirens:

Sequoia Sempervirens — California Redwood Tree.

Sequoia is a genus in the cypress family Cupressaceae (formerly treated in Taxodiaceae), containing the single living species Sequoia sempervirens. Common names include Coast Redwood and California Redwood (it is one of three species of trees known as redwoods). It is an evergreen, long-lived, monoecious tree living for up to 2,200 years, and this species includes the tallest existing trees in the world, reaching up to 115.5 m (379.1 ft) in height and 8 m (26 ft) diameter at breast height. The leaves are variable, being 15-25 mm long and flat on young trees and shaded shoots in the lower crown of old trees, and scale-like, 5-10 mm long on shoots in full sun in the upper crown of older trees; there is a full range of transition between the two extremes. They are dark green above, and with two blue-white stomatal bands below. This native area provides a unique environment with heavy seasonal rains (of up to 2,500 mm or 100 inch annually). Cool coastal air and fog keep this forest consistently damp year round. Several factors, including the heavy rainfall, create a soil with less nutrients than are necessary, causing the trees to depend heavily on the entire biotic community of the forest, and complete recycling of the trees when dead. Coast Redwood reproduces both sexually and asexually. Seed production begins at 10-15 years of age, and large seed crops occur frequently, but viability of the seed is low, typically well below 15%. Growth of seedlings is very fast, with young trees known to reach 20 m (65 feet) tall in 20 years^[5].

Sequoia Sempervirens — Kalifornijos Raudonasis medis. Sequoia — rūšis kiparisų šeimoje Cupressaceae (anksčiau buvo priskiriamas prie Taxodiaceae), ir buvo vienintelė rūšis — Sequoia Sempervirens. Ta sekvoja buvo žinoma kaip Pakrančių Raudonasis Medis arba Kalifornijos Raudonasis Medis (tai viena iš trijų medžių atmainų, žinomų kaip raudonmedis). Sequoia Sempervirens — visžalis, ilgaamžis medis, gyvenantis iki 2200 metų ir, be to, yra pats aukščiausias medis pasaulyje, pasiekia iki 115.5 м (379.1 pėdų) aukščio, skersmuo 8 metrai (26 pėdos) prie žemės! Metams bėgant, lapai keičiasi, jaunų medžių lapai plokšti ir yra 15-25 мм. ilgio. Tuo pat metu, senų medžių lapų forma ir dydis palaipsniui keičiasi nuo apatinių aukštų link viršutinių, kurie atviri tiesioginiams Saulės spinduliams, todėl ten lapų ilgis tik 5-10 мм. Be to, viršutiniuose to medžio aukštuose lapai tamsiai žali, o apatinių aukštų lapai turi po dvi melsvai baltas juosteles. Sequoia Sempervirens augimo vietose susiformuoja unikalus mikroklimatas su ilgalaikiais sezoniniais lietumis, kurių metu iškrenta iki 2500 мм. (iki 100 diuimų) kritulių. Šaltas pakrančių vėjas ir ilgalaikis tirštas rūkas sekvojų miškuose išlaiko drėgmę visų metų eigoje. Keletas faktorių, vienas iš kurių yra ilgalaikės stiprios liūtys, sukuria dirvožemį su mažesniu kiekiu maistingų medžiagų, negu reikia, kas priveda prie tų medžių visiškos priklausomybės nuo miško biotinės bendruomenės ir būtinybės įsisavinti visą žuvusių medžių organiką. Sequoia Sempervirens dauginasi sėklomis ir ataugomis. Tų medžių derlius pasirodo 10-15 gyvenimo metais, ir, nors seni medžiai turi ir labai daug sėklų, jų gyvybingumas labai žemas, dažnai žemesnis už 15%. Tų medžių daigai auga labai greitai, žinomi atvejai, kai jauni medžiai 20 metų amžiaus jau yra 20 metrų (65 pėdos) aukščio!..

Kaip matome iš oficialių duomenų, jaunos sekvojos auga labai greitai — PO 1 MERĄ PER METUS! Ir tai skaitoma labai daug, daug — bet tik ne mūsų medžiams! Sequoia Sempervirens sodinukai, mūsų parke, veikiami psi-lauko generatoriaus, „nutarė“, kad toks greitis jiems netinka ir per tris metus po pasodinimo KALŽEMĖJE, išaugo iki 15-16 metrų aukščio! Jaunos sekvojos buvo pasodintos 3-4 metrų aukščio! Gaunasi, kad per tris metus paaugliai pridėjo po 11-12 metrų aukščio!

Tokiu būdu, jaunos sekvojos mūsų parke augo minimum PO 3-4 METRUS PER METUS! Be to, Sequoia Sempervirens sodinukai nepaprastu greičiu augo ne tik į viršų, bet ir į visas puses, dar didesniu greičiu sudarydamos „kudlotas“ letenas. Naujos spygliuotos atžalos skubėjo pasirodyti dar iki tol, kol jų ankstesnes atžalos dar nesustiprėjo, ir susidarė unikali situacija, kaip nuo svorio linksta naujos spygliuotos letenos (Рис. 16, Рис. 17 ir Рис. 18).

Prie tokio daugelio augalų lapų gigantizmo ir greito jų augimo, sunku įsivaizduoti realų tų augalų dydį. Viską sužinome lygindami, todėl, kad įsivaizduotume realų aukštį, pavyzdžiui, sekvojos, pakanka palyginti medžio aukštį su šalia stovinčio žmogaus ūgiu (Рис. 19). Dėl to Svetlanos draugė — Emma atsistojo šalia vienos jaunos sekvojos. Kad susidarytų teisingas vaizdas apie tų jaunų augalų aukštį, pranešu, kad Emmos ūgis — 192 см.! Palyginus su jauna sekvoja, ji atrodo liliputu, ir tai prie jos ūgio!..

Ir dar viena įdomi psi-lauko generatoriaus poveikio išraiška. Kada aš kūriau generatorių iš tamsiosios materijos, tai prietaiso veikimo programą kūriau taip, kad jo veikimas sklistų TIK po MŪSŲ TERITORIJĄ! Ir iš tikrųjų, visi pasikeitimai vyko tik mūsų teritorijoje, ir tai buvo realus patvirtinimas, kad prietaisas veikia pagal užduotus parametrus. Bet aš ir pats nustebau, kaip viskas pasireiškia net iki smulkmenų. Kažkada parkas prie mūsų pilies buvo daug didesnis (dabar jo plotas 24 hektarai). Buvę savininkai pardavė dalį valdų kartu su parko dalimi, todėl dalis parko medžių atsidūrė ne mūsų teritorijos ribose, ir raiškia — už psi-lauko generatoriaus veikimo ribų.

Senieji medžiai buvo pasodinti vienu ir tuo pačiu metu, juos sodino vieni ir tie patys žmonės, ir augo jie vienodose sąlygose… kol nepasirodė generatorius iš tamsiosios materijos, ir viskas nepasikeitė! Dėl to du beržai dvyniai, atsidūrė skirtingose „sienos“ pusėse ir principialiai skirtingose sąlygose. Klevas mūsų teritorijoje papuolė į psi-lauko generatoriaus veikimo zoną, o klevas kaimynų teritorijoje — atsidūrė už generatoriaus iš tamsiosios materijos veikimo zonos (Рис. 20)! Kiekvienas iš tų medžių auga beveik prie pat valdas skiriančios ribos, nuo kurios medžius skiria tik apie 2 metrų atstumas, bet ir to užteko, kad medžiais nebebūtų dvyniais” (Рис. 21 ir Рис. 22). Šiose fotografijose medis ir… medis, kas tame gali būti nuostabaus ir įdomaus!? Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio, o jeigu prieiti ir nuskinti po lapelį nuo vieno ir kito… iš karto suprasite, kodėl dėmesys skiriamas niekuo nesiskiriantiems klevams. Reikia tik šalia vienas kito sudėti lapus nuo tų dviejų medžių ir… pradedi stebėtis (Рис. 23)! “Mūsų” klevo lapas daug didesnis už “ne mūsų” klevo lapą, lapai labai stipriai skiriasi vienas nuo kito ir pagal struktūrą, ir pagal spalvą, ir pagal tvirtumą! Be viso to, “mūsų” klevo lapas visiškai sveikas, o lapas “ne nuo mūsų” klevo, sergantis! O juk tie du medžiai auga taip arti vienas kito, o įdomiausia — taip arti mūsų valdų ribos ir, nepaisant to, pastebimi tokie dideli skirtumai, kurios nulemia psi-lauko generatoriaus poveikis vienu atveju, ir to paties psi-lauko generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikio nebuvimas kitu atveju!

Tokiu būdu, mano sukurto psi-lauko generatoriaus poveikio ribos absoliučiai tiksliai sutampa su mūsų valdų ribomis! Ir dar kas labai įdomu, tai faktas, kad jėgos generatoriaus lauko poveikis priveda ne tik prie augalų lapų ir žiedų gigantizmo, ne tik prie neįprasto augalų ir gyvūnų vaisingumo ilgame laikotarpyje ir be jokių tų augalų išsekimo, ne tik prie principialiai naujų savybių ir kokybių atsiradimo, kurios NEĮMANOMOS įprastomis sąlygomis, ne tik prie 5-7 kartais pagreitinto augimo, bet ir prie to, kad veikiant psi-lauko generatoriui išnyksta augalų ir gyvūnų ligos! O tai reiškia, kad generatorius iš tamsiosios materijos leidžia išspręsti visas augalų auginimo problemas be jokios chemijos ir kitų agrarinių priemonių, kurios pažeidžia planetos ekologinę pusiausvyrą, kuri veda prie ekologinės katastrofos…

O kol kas sugrįžkime prie kitų konkrečių psi-lauko generatoriaus poveikio apraiškų…

Į generatoriaus lauko poveikį audringai sureagavo subekvatorinis gyventojas — Katalpa, iš Šiaurės Amerikos pietryčių kilęs vidutinio dydžio augalas! Bet pradžiai pateiksiu oficialius duomenis:

CATALPA — Indian Bean Tree, Bignoniaceae.

Medium deciduous tree. Hardy. Beautiful as isolated specimen. Large green leaves usually appear first in early summer. Clusters of bell shaped white flowers of mature trees, followed by long been-like seed pots. Catalpa bignoides, heart-shaped deep green, aromatic leaves could grow to 15-20 cm long erect racemes of white frilly flowers with yellow and purple markings^[6].

KATALPA bignonijinė — indiškas pupelinis medis. Vidutinio dydžio lapuotis medis. Atsparus. Labai gražus augalų pasaulio egzempliorius. Žali dideli lapai paprastai pasirodo vasaros pradžioje. Varpelių pavidalo balti arba gelsvi žiedai su stambiomis dėmėmis ir taškais žiotyse, surinkti į stačiai stovinčius šluotelių pavidalo 15-20 cm ilgio žiedynus, vedantys vaisius pailgose dėžutėse, pripildytose daugybe lakių sėklų.

Žinynas skelbia apie tai, kad to augalo lapai labai stambūs, 15-20 см., turinčių širdučių pavidalo formą. Taip, tokio dydžio lapai iš tikrųjų įspūdingi, bet… mūsų parke augančių Katalpų lapai daug didesni (Рис. 24)! Ir vėl, veikiant psi-lauko generatoriui lapai užauga ne tik daug didesni, negu gamtoje, bet ir daug “mėsingesni”, tvirtesni ir sveikesni (Рис. 25). Bet tame pat žinyne pranešama, kad katalpų lapai pasirodo vasaros pradžioje, o žydi tas medis liepos pabaigoje, rugpjūčio viduryje! Pagal žinyną tas žydėjimas prasideda, kaip minimum, po dviejų mėnesių po lapų pasirodymo! Mūsų parke katalpa pražydo po keleto dienų po lapų pasirodymo (Рис. 26)! Birželio 9 dieną išsiskleidė tik kai kurie žiedynų žiedai, o sekančią dieną, birželio 10, katalpos žiedynai išsiskleidė praktiškai pilnai ir orą pripildė savo nuostabiu aromatu (Рис. 27 ir Рис. 28)! Kiekvienas žiedelis žiedyne puikus pats savaime ir labai panašus į orchidėją (Рис. 29). Katalpos sužydėjo ne tik dviem mėnesiais anksčiau “priklausomo” termino, bet ir patys žiedai buvo daug stambesni, negu pas visas katalpas už mūsų parko ribų…

Vis daugiau ir daugiau įvairių augalų reaguoja į generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikį. Bet tie augalai, kurie sureagavo anksčiau, neprarado savo naujų savybių ir kokybių! Straipsnyje “Gyvybės šaltinis – 1”) 2005 metais aš rašiau, kaip į psi-lauko generatoriaus poveikį reaguoja lazdynas (Hazel Corylus Colurna), kurio lapai tada pasiekė 24-25 см! Praėjo trys metai ir… lazdyno lapai vis dar didžiuliai, niekas niekur neišnyko ir neprapuolė (Рис. 30). O tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka pažvelgti į sekančią fotografiją, kurioje didžiulis lapas net “netelpa” į kadrą. Pakanka tik palyginti Svetlanos ranką su lazdyno lapais ir… viskas pasidarys aišku (Рис. 31)! Bet ne tik lazdynui niekas neišnyko iš naujai įgytų savybių ir kokybių. Jeigu Svetlanos rankos riešą palyginti su vijoklio lapų dydžiu (Clamber) 2005 metais ir lapu 2008 metais, galima aiškiai pamatyti, kad to augalo lapai per tris metus pasidarė didesni ir tvirtesni, “mėsingesni” (Рис. 32 ir Рис. 33).

Analogiškai, palygindami tarpusavyje japoniškos slyvos (Loquats-Eriobotrya, Photinia Japonica) lapų dydį ir struktūrą 2006 metais ir tos pačios japoniškos slyvos lapus 2008 metų birželį, be jokių abejonių galima pamatyti visą eilę skirtumų — 2008 metų japoniškos slyvos lapai pasidarė dar didesni, jie gana stipriai pailgėjo, pasidarė tvirtesni ir blizga taip, lyg kas nors specialiai juos būtų įtrynęs vašku (Рис. 34 ir Рис. 35)!

Bet ne tik medžiai mūsų parke ir sode audringai reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį. Medžiai — daugiamečiai augalai, todėl pasikeitimai juose kaupiasi metų metais, gali paprieštarauti abejojantys, o ką galima pasakyti apie vienmečius ir dvimečius augalus?! Juk daugiamečiai augalai, “paprasčiausiai”, savyje kaupia pasikeitimus taip pat, kaip tai daro medžiai, ir dar nepakanka “stebėjimų”, kad galima būtu padaryti vienareikšmes išvadas, — gali vėl “paprieštarauti” skeptikai. Vienmečiai augalai taip pat ne tik reaguoja į generatorių iš tamsiosios materijos, bet ir per savo sėklas parduoda savo palikuonims naujas savybes ir kokybes, kurias įgijo generatoriaus poveikio metu. Taip pat, kaip ir dvimečių ir daugiamečių augalų sėklos. Bet kokių augalų sėklos, nepriklausomai nuo jų konkrečios rūšies ilgaamžiškumo, per sėklas perduoda naujai įgytas savybes ir kokybes. Kol kas nėra galimybių pasakyti, kaip augalų sėklos elgsis už psi-lauko generatoriaus veikimo zonos ribų, nes kol kas tokie bandymai nebuvo atliekami. Manau, kad viskas priklauso nuo programos, kuri įdėta į tą generatorių. Šiuo momentu programa veikia tik mūsų valdų ribose, todėl naujai įgytos savybės ir kokybės veikia tik generatoriaus veikimo zonoje.

Nors galima sukurti programą, kad viskas išliktų ir už generatoriaus iš tamsiosios materijos veikimo zonos ribų. Iš principo viskas priklauso nuo įdėtos programos, ir tik nuo jos. Jeigu iškils poreikis išsaugoti sėklų įgytas savybes ir kokybes, tai bus labai lengva įvykdyti. Reikės tik įnešti atitinkamas korekcijas į psi-lauko generatoriaus darbą, ir viskas!

Kol kas tokia programa neįdėta dėl visos eilės priežasčių, bet visiškai įmanoma, kad sėklos, atsidūrusios už psi-lauko generatoriaus veikimo zonos, išsaugos įgytas savybes ir kokybes, bet jų sėklos tų savybių ir kokybių jau nebeturės. Aš manau, kad taip yra visiškai tikėtina. O dabar grįžkime prie mūsų “stebuklų narvelyje”.

Straipsnyje “Gyvybės šaltinis – 4” aš rašiau apie figmedžių reakciją į psi-lauko generatoriaus poveikį, ant kurių jau gegužės pabaigoje pasirodė vaisiai. Praėjo visiškai nedaug laiko nuo to straipsnio parašymo, ir jau įvyko labai daug to augalo pasikeitimų. Vaisių skaičius ant to augalo šakų augo kiekvieną dieną, o patys vaisiai buvo vis stambesni (Рис. 36). Mūsų sode figmedžiai dar labai jauni, ir ant tokių medžių paprastai nebūna vaisių! Bet mūsų figmedžiai pradėjo duoti vaisius dar praeitais metais, dar net “nesuspėję” užaugti iki “padoraus” dydžio. Tai savaime neįprasta! Bet šiais, 2008 metais vaisiai ant tų medžių pasirodė neįprastai anksti, o vaisių skaičius kiekvieną dieną vis didėjo ir didėjo (Рис. 36). Reikėdavo tik saulutei pašviesti ir šiek tiek palaukti, kaip figos vaisiai pradėdavo greitai kaupti sultis ir rekordiniais greičiais nokti (Рис. 37). O juk praėjo tik trys dienos!!! Bet figmedžiai nepamiršo ir augti — kartu su nokstančiais vaisiais į Saulę stiebėsi ir aukšti jauni ūgliai, ir net lapai kiekvieną dieną darėsi vis stambesni ir stambesni ir jau pradėjo panašėti ne į lapus o į varnalėšas.

Figos lenktyniauja ne dienomis o valandomis, tiesiog, kaip pasakoje. Su kiekviena diena figmedžio vaisiai darosi vis labiau ir labiau violetiniai (Рис. 38). Jauni figos medeliai dar nesugeba išlaikyti tokio kiekio ant šakų nokstančių vaisių, tenka tik tikėtis, kad visi vaisiai prinoks, o šakos sustiprės ir nesulūš nuo nuosavų vaisių svorio (Рис. 39). O jus “kieme” dar tik birželio 10 diena, būtent tą diena padaryta nuotrauka su jauno medžio šakomis, kurios nusėtos figos vaisiais. Jeigu atidžiai pasižiūrėti į tą fotografiją, tai be “svarbiausio” figos medžio joje galima pamatyti ir visiškai jaunus figmedžius, kurie dar nėra ir metro aukščio, bet ir jie jau apsipylę nokstančiais vaisiais! Praėjo dar keletas dienų, ir figmedžio vaisiai sunoko (Рис. 40), kol kas dar ne visi… bet, gera pradžia, pusė darbo.

Praeitame straipsnyje apie generatorių iš tamsiosios materijos aš rašiau, kad 2008 metų gegužės pabaigoje prisirpo braškės, avietės, trešnės. Praėjo apie dvi savaites nuo to straipsnio parašymo dienos, kaip daug kas vėl pasikeitė. Aviečių krūmai apkibę neįprastai didelėmis uogomis, braškių uogos tiesiog nuostabios ir pačios prašosi į burną (Рис. 41). Bet tai tik įvadas, “pasaka” dar priekyje! Braškės “pradėjo” antrąjį žydėjimo ratą ir yra pagrindo manyti, kad tas “ratas” nebus paskutinis (Рис. 42 ir Рис. 43). Bet prie mūsų braškių “stebuklų” jau spėjome priprasti ne tik aš su Svetlana, bet, greičiausiai, ir skaitytojai! Taip pat ir aviečių analogiškais “stebuklais” (Рис. 44). O prie kitų augalų rodomų “stebuklų”, kol kas dar ne. Aš jau rašiaus straipsnyje “Gyvybės šaltinis – 3” apie “keistą” serbentų, agrastų, mėlynių ir kitų augalų elgesį, kurie buvo pasodinti 2006 metų pavasarį.

Tai štai, “keistenybės” su tais augalais nepasibaigė, o tęsiasi. Ir tai vėl patvirtina, kad pasikeitimai, kurie atsirado veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos, niekur neišnyko, o tebevyksta, išryškėja ir vystosi. Šiais, 2008 metais, pirmoje birželio dekadoje, prisirpo ir raudonieji, ir juodieji, ir baltieji serbentai, ir net rožiniai (Рис. 45, Рис. 46, Рис. 47 ir Рис. 48)! Be to, visos serbentų rūšys prisirpo vienu metu! Ir kas dar įdomu, kad serbentai mūsų sode neserga jokiomis ligomis, kurių serbentai turi virš dešimt. Jokiomis ligomis neserga ne tik serbentai, bet praktiškai ir visi kiti augalai mūsų parke ir sode. O senų medžių ligos, kuriomis jie sirgo jau virš šimto metų, veikiant psi-lauko generatoriui, pradėjo nykti, o kai kurie medžiai, kurie oficialiai buvo pripažinti mirusiais, atsigavo ir dabar sodriai žaliuoja. Tiesa, kad išgelbėti tuos augalus, man reikėjo ne tik atitinkamai pakoreguoti psi-lauko generatoriaus darbą, bet ir keletą kartų juos paveikti tiesiogiai, tiesa, iš Maskvos. Bet dėl to pasmerkti augalai vėl atgijo.

Situacija su žūstančiais augalais buvo savaime įdomi. Kartą man Svetlana pranešė, kad dėl to, kad daugiau negu aštuonis mėnesius pūtė šaltas pietvakarių vėjas, daugelis senų — turinčių virš dešimt metų — medžių gavo galingus stresus ir nusilpo tiek, kad stresas ir “įsidrąsinusios” ligos juos žudo, ir kai kurie iš jų jau žuvo, ir profesorius Žerar Šartjė (Gerard Chartier) juos pažymėjo nupjovimui, o kai kurie buvo net nupjauti. Kai Svetlana man apie tai pranešė, aš šiek tiek pamurmėjau, kad ji man anksčiau apie tai nepranešė. Nes buvo galima pabandyti išgelbėti tuos senus medžius! Be to, išvadą apie augalų žūtį profesorius darė tik po to, kai laboratorija patvirtino augalų žūtį.

Nuo to momento mūsų parke ir sode nebuvo nupjautas nė vienas medis dėl žūties nuo streso arba ligų. Praktiškai visos ligos “paliko” florą ir fauną mūsų valdose. Ir tai dėsninga. Net bet kuri liga atsiranda tik dėl vienų arba kitų priežasčių nusilpusiam gyvam organizmui, kaip augaliniam, taip ir gyvūninės kilmės. Jeigu augalas arba gyvūnas dėl ko nors nusilpęs — susidaro būtinos sąlygos vystytis vienoms ar kitoms ligoms, o jų sukėlėjai visada sukinėjasi šalia ir tik laukia savo valandos. Veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos, augalai pradeda augti 5-7 kartus greičiau, jų lapai, žiedai ir vaisiai tampa daug didesni, įgauna naujas savybes ir kokybes, kurių jie neturėjo iš prigimties, apie ką aš jau anksčiau rašiau.

Tai štai, visa tai kalba apie tai, kad veikiant generatoriui iš tamsiosios materijos, augalai mūsų parke ir sode pasidarė daug stipresni ir sveikesni! Ir prieš tokius galingus augalus traukiasi visos ligos. Iš viso, kas pasakyta, seka dar ir tai, kad generatorius iš tamsiosios materijos, stimuliuodamas augalų ir gyvūnų pasikeitimus mūsų valdose, slopina mikrobų, ligų sukėlėjų gyvybingumą! Tai jau visiškai patvirtinta mūsų parko ir sodo augalų pavyzdžiu, ir ant eršketų ir kuojų, kurios gyvena mūsų ežere…

O dabar grįžkime prie mūsų “avinų”, t.y., mūsų parko ir sodo augalų. Be įvairių rūšių serbentų, jau sirpsta ir agrastai. Ant agrastų krūmų jau matosi sirpstančios uogos (Рис. 49). To iš principo negali būti, bet, nepaisant to, tai — faktas, patinka tai kam nors arba ne! Ir viskas, kas vyksta mūsų parke ir sode, nėra nei atsitiktinumas, nei chaotiškumas, nei kas nors laikina. Viskas kas vyksta, yra grindžiama gyvybės, gyvosios materijos prigimties pažinimo pagrindu, ir tos žinios leidžia pasiekti tai, ko ortodoksinis mokslas, kuris pagrįstas vulgariuoju materializmu, negali net įsivaizduoti! Ir visa tai pasiekiama harmonijoje su gamta, be pusiausvyros pažeidimo, be ekologinių katastrofų sukėlimo, kurių metu daug greičiau, negu karų metu, sunaikinama visa žmonija ir visa gyvybė mūsų Midgard-Žemėje!..

Norisi “priminti” ir apie kai kuriuos kitus mūsų parko ir sodo herojus. Straipsnyje “Gyvybės šaltinis – 4” herojais tapo kiekvienam žinomas kvepiantysis salieras ir mėta! Veikiant psi-lauko generatoriui, tie kuklių dydžių augalai tapo gigantais, matyt, kad jie “nusprendė”, kad atsidūrė gigantų šalyje, ir jiems pasidarė “gėda” atsilikti, todėl jie davė “garo”! “Garas” pas juos pasirodė esantis toks, koks reikia, ir kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į fotografijas (Рис. 50 ir Рис. 51)! Jaunas Apium graveolens L. (kvepiantysis salieras) nesustojo ir toliau lyg niekur nieko augo. Nors paprastai salieras pasiekia 80-100 см. aukštį, mūsų atveju jis iškilo 2-3 kartus aukščiau. Kad tuo įsitikintum, pakanka tik pasižiūrėti į visu ūgiu stovinčią mūsų senbernaro patelę Kori. Nes Kori ūgis — virš metro ir pagal idėją, maksimalus saliero aukštis neturėtų būti virš jos, o iš tikrųjų, salierai daugiau negu du kartus aukštesni už Kori! Bet ir mėtų “krūmeliai” daugiau panašūs į vešlius lazdyno krūmus, negu į mums įprastus augalus…

Ir grybai auga kaip pasakų laukymėse. Jau birželio pradžioje rožiniai grybai (pienės) iš žemės pradėjo lįsti taip, kaip ”po lietučio ketvirtadienį” ir ne tik pradėjo lįsti pajutę saulės spindulius, o išaugo iki didžiulių grybų (Рис. 52). Rožiniai grybai — gana vertingi grybai ir aukštai vertinami prancūzų gurmanų, bet… tie grybai tarėjo pasirodyti daug vėliau, o jie, štai — jau puikuojasi ir kviečia — nupjauk mane! Bet ne tik rožiniai grybai atidarė sezoną mūsų valdose. Į Saulę stiebiasi ir šampinjonai (Рис. 53) ir net baravykai!.. Artišoko žiedynai per praėjusias dvi savaites pasidarė dar didesni, ir pačių žiedynų atsirado daug daugiau, negu buvo prieš dvi savaites, kai rašiau praeitą straipsnį (Рис. 54).

Galima ir toliau tęsti “stebuklų narvelyje” mūsų valdose aprašymą, beveik kiekvieną dieną pasirodo kažkas įdomaus ir netikėto, todėl, kad vis daugiau ir daugiau augalų pradeda reaguoti į generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikį. O tos rūšys, kurios jau sureagavo anksčiau, ir toliau kaupia vis naujas ir naujas savybe ir kokybes, kurios skaitėsi augalams neįmanomos, bet, kaip sakoma, mes gimę, kad pasakas padarytume realiomis! Iš tikrųjų — pasaka virsta realybe, ir tai tik dėka tikro gamtos pažinimo, pažinimo, kuris nėra karo stovyje su Motinėle-gamta, o su ja yra visiškoje harmonijoje.

Darbas su generatoriaus iš tamsiosios materijos tobulinimu dar nebaigtas, esant reikalui, tam generatoriui bus atliekamos naujos korekcijos, ir kas žino, kokie “stebuklai narvelyje” pasirodys to proceso metu; kaip sakoma: pagyvensime — pamatysime!!! Baigiant noriu mėgėjus nudžiuginti didžiuliu pasifloros žiedo vaizdu (Рис. 55)!

Nikolajus Levašovas, 2008 m. birželio 14 d.

P.S. Papildymas…

Dar nespėjo “ataušti” plunksna, o tiksliau — kompiuterio klaviatūros klavišai, o mūsų parke ir sode nauji siurprizai! Po keleto dienų, kai buvo padarytos beždžionių medžio nuotraukos, kankorėžiai ant tų egzotiškų medžių… ėmė ir… subrendo (Рис. 56 ir Рис. 57)! Tie kankorėžiai net savo Tėvynėje niekada nesubręsdavo birželio viduryje, nes už lango — 2008 metų birželio 15 diena! Bet ir tai dar ne viskas! Geltonosios avietės “nusprendė”, kad jos nė kiek neblogesnės už raudonąsias, ir jų uogos pačios prašosi į burną (Рис. 58)! Agrastams “staiga” pasidarė nesmagu dėl savo “godumo” ir kad nors kiek save pateisintų, jie nusprendė pasidalinti savo stambiomis uogomis (Рис. 59 ir Рис. 60)!

Nikolajus Levašovas, 2008 m. birželio 15 d.

P.P.S. Papildymas — prie papildymo…

Praėjo dar DVI DIENOS nuo to momento, kai buvo parašytas papildymas prie straipsnio “Gyvybės šaltinis-5. Gamta ir išmintis” ir jau reikia rašyti naujus papildymus! Reikėjo Saulei tik labiau pašildyti (oras Prancūzijoje vis dar šaltas tokiam metų laikui, naktimis būna tikrai šalta), kaip mūsų valdose viskas, kas gyva, tiesiog “SUBUJOJO” intensyviu augimu. Katalpos (Catalpa bignoides) žiedai ir žiedynai pasidarė, paprasčiausiai, DIDŽIULIAI (Рис. 61)! Dabar žiedai ir žiedynai visiškai nenusileidžia didžiuliams to augalo lapams.

Taip pat labai stipriai paaugo ir figmedžių lapai, stipriai padidėjo ir nokstantys vaisiai (Рис. 62). Įprastose sąlygose vaisiai iš pradžių pasiekia maksimalų dydį, o tik po to pradeda nokti. Psi-lauko generatoriaus veikimo sąlygose viskas vyksta kitaip. Vaisiai auga ir noksta VIENU METU! O tai savaime NEĮTIKĖTINA (Рис. 63)! Tam, kad įsivaizduotumėte, kokį dydį per dvi dienas pasiekė figmedžio lapai, pakanka pažvelgti į lapų fotografiją ir… visi klausimai iš karto atkris (Рис. 64 ir Рис. 65). Bet ne tik figmedžio nokstantys vaisiai auga. Juodųjų serbentų uogos jau beveik sprogsta nuo savo dydžio ir nuo sulčių (Рис. 66)!

Bet ir tai dar ne viskas! Straipsnio “Gyvybės šaltinis-5” parašymo momentu, mūsų valdose pasirodė BALTIEJI GRYBAI (Boletus edulis), bet juos nupjovė, todėl buvo neįmanoma jų nufotografuoti, kad būtų jų egzistavimą įrodantys faktai. Teko palaukti dar porą dienų tam, kad spėtų išaugti nauji baltieji grybai (Рис. 67)! Pirmiausiai, Baltasis grybas laikomas RUDENINIO MIŠKO KARALIUMI… būtent rudeninio, o ne vasaros! Bet mūsų valdų ribose nebeegzistavo metų laikai ir klimatinės juostos! Net pasakoje “Dvylika mėnesių” metų laikai keitėsi nors ir greitai, bet vienas po kito, iš eilės! O mūsų atveju, visi metų laikai egzistuoja praktiškai vienu metu, ir visiškai nepriklauso nuo to, koks metų laikas “už lango”! Bet Baltieji grybai ne tik pasirodė “jiems nepriklausomu laiku”, bet ir per dvi dienas (nuo birželio 15 iki 17) spėjo išaugti iki didžiulių grybų (Рис. 68)!

Savo straipsnyje “Gyvybės šaltinis-1” aš jau rašiau apie tai, kad magnolijos Lotosas (Lotus Magnolia) lapai dar 2005 metais siekė 44-52 см. ilgio, kas jau tada buvo TRIS-KETURIS KARTUS daugiau už tų magnolijų lapus, kurios auga kitose planetos vietose (Рис. 69)! Šiais, 2008 metais, magnolijos Lotosas lapai jau pasiekė 58 см. ILGIO (Рис. 70)! Be to, lapai pasidarė dar tvirtesni ir sveikesni! Ir dar neaišku, kokio dydžio tie lapai bus po savaitės.

Visa tai dar kartą patvirtina, kad stebimi reiškiniai, kurie aprašyti straipsnių serijoje “Gyvybės šaltinis”, niekur neišnyko, o kiekvienais metais darosi vis labiau ir labiau išraiškingais! Ir lieka tik stebėti, kas bus sekančiu “stebuklu narvelyje” ir vėl koreguoti generatoriaus iš tamsiosios materijos darbą taip, kad augalai ir gyvūnai optimaliai augtų ir gautų naujas savybes ir kokybes, kurių tos rūšys NIEKADA NETURĖJO GAMTINĖSE SĄLYGOSE IR JAS KULTIVUOJANT ŽMOGUI!..

Nikolajus Levašovas, 2008 m. birželio 17 d.

.

.

1. Slavų-Arijų Vedos, Perūno Vedų Santijos, Pirmasis Ratas, 5 Santija, 41 psl. ↑

2. Slavų-Arijų Vedos, Perūno Vedų Santijos, Pirmasis Ratas, 5 Santija, 41 psl. ↑

3. Information taken from Conifers, «The Illustrated Encyclopedia», Volume 1. ↑

4. „Spygliuočiai medžiai. Iliustruota Enciklopedija“, 1 Tomas. ↑

5. Conifers, «The Illustrated Encyclopedia». Volume 1, by D.M. van Gelderen and J.R.P. van Hoey Smith. Published in cooperation with The Royal Boskoop Horciturtural Society by Timber Press, in 1996. ↑

6. Stefan Buczacki’s «Plant dictionary», first published in Great Britain in 1998 by Hamlin. ↑