Gyvybės šaltinis – 7 plius

Naujametiniai siurprizai tęsiasi

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

.

.

Dvi pirmosios Naujųjų, 2009 metų savaitės Prancūzijoje buvo snieguotos ir šaltos. Viskas buvo užversta sniegu, šalčiai siekdavo iki DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ! Viskas buvo rusiškai Naujametiška, bet netikėta, kaip prancūzams, taip ir ispanams, italams ir t.t. Buvo pati tikriausia rusiška žiema (Рис. 1)! Sniego buvo gana nemažai, šalčiai taip pat buvo stiprūs!!! Bet Senaisiais Naujaisiais Metais — per šventę, kurios niekas pasaulyje nesupranta, išskyrus buvusios Tarybų Sąjungos gyventojus — netikėtai atėjo atlydys, ir visas sniegas ištirpo, šalčiai taip pat „išėjo“ švęsti savo šventės!

Svetlana iš smalsumo apsiginklavo foto kamera ir patraukė į žvalgybą. Ir netikėtai, visiškai šalia Pilies, paėmė į „foto nelaisvę“ pirmuosius „liežuvius“, kurie buvo prisiartinę taip arti „štabo“. Pirmaisiais „foto belaisviais“ buvo šampinjonai, tiesa, nepaisant jų jauno amžiaus, šampinjonai buvo įspūdingo dydžio. Pasinaudodami sniego užklotu, šampinjonai-žvalgai sugebėjo prisėlinti taip arti, nes jų pasirodymo iš po sniego niekas NELAUKĖ (Рис. 2)! Maskuodamiesi ryškiai žalia žole ir „slėpdamiesi“ tarp gėlių lapų, šampionjonai-žvalgai tik spėjo parodyti savo kepurėles. Bet tai jų neišgelbėjo nuo paėmimo į „foto nelaisvę“, o kai kuriems nepasisekė dar daugiau — jie pakliuvo ant keptuvės! Bet prieš pradedant „belaisvių“ apklausą, noriu atkreipti dėmesį į jauną, žalią žolę, į tvirtus, jaunus augalų lapus! Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad fotografija padaryta 2009 metų sausio 15 dieną (Рис. 3)! Bet tai būtent taip! Kad išsklaidyti paskutines abejones, pakanka pasižiūrėti į fotografiją, kurioje vietoje liudininko dalyvauja 2009 metų sausio 14 dienos laikraštis (Рис. 4).

Augalų lapai atkreipia dėmesį savo sodriu žalumu ir vaškine plėvele, o taip pat ir dydžiu. Fotografija padaryta 2009 metų sausio 15 dieną, o juk naktį iš sausio 13 į 14 dar buvo sniegas ir šaltis! Be viso to, pati žemė dar įšalusi, ir atrodo, kad joje niekas negali augti… tai ne, auga, ir auga labai greitai! Nes šampinjonai dar visiškai jauni, nes grybų vaiskūniams dar nesusiformavusios kojelės ir neišsiskleidę skėteliai! O tų mažylių dydis išvaizdus — kepurėlės skersmuo 12-14 CENTIMETRŲ (Рис. 5)! Geri „mažyliai“, galima tik įsivaizduoti, kokio jie bus dydžio, kai paaugs! Ir vėl norisi atkreipti dėmesį į tai, kad tie mažyliai „prasikalė“ iš sušalusios žemės sausio viduryje!

Kaip matosi iš fotografijos, jauno šampinjono vaiskūnis sveikas, tvirtas, kotas švarus ir tvirtas, lyg nebūtų buvę dvidešimties laipsnių šalčio, sniego ir visos aplinkos apledėjimo, įskaitant žemę! Žiemos šampinjonai labai skanūs, tvirti, mėsingi, jeigu tik taip galima pasakyti apie grybus! (Svetlana tapo pirmuoju žiemos grybų degustatoriumi).

Bet tose fotografijose noriu atkreipti dėmesį ne tik į šampinjonus. Šampinjonus supanti žolė smaragdiškai žalia, visiškai nenukentėjusi nuo šalnų, šalčio ir sniego! Kai nuo šiltų Saulės spindulių nutirpo sniego antklodė, atsivėrė jūra ledinės rasos nupraustos žolės! Palyginimui pateikiu 2008 metų birželio šampinjonų fotografiją, kur taip pat jie buvo apsupti žolių (Рис. 6). Ir kaip bebūtų keista, sausio žolė atrodo žalesnė ir sultingesnė už birželio, nors 2008 birželyje nebuvo Prancūzijai įprastų karščių, o visas gegužis buvo šaltas ir lietingas. Apie tai detaliau galima perskaityti straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 5”, iš kur, tiesa, ir paimta ši fotografija! Taip kad, norintys patys gali palyginti tas fotografijas. Šio straipsnio fotografija Рис. 6 atitinka fotografiją Рис. 53 iš straipsnio ”Gyvybės šaltinis – 5”. Taip kad… viskas griežtai chronologiškai!

Atrodo, kad to negali būti, tai ne, yra, realu, materialu, kas turi sutramdyti pačius „kiečiausius“ skeptikus. Be to, sausio grybų fotografijose žolė dar ne pati žaliausia ir sultingiausia. Laukymėse sausio žolė, kuri dar tik vos „prasikalė“ per sniego antklodę, atrodo dar įspūdingiau (Рис. 7 ir Рис. 8)! Daugiamečių žolių lapai ne tik kad nepažeisti šalčio, bet yra „idealios formos“! Lapai sultingi, šviesiai smaragdinės spalvos ir, kas svarbiausia — net labai gyvi (Рис. 9). Po sniego pradėję kristi lietaus lašai ant lapų atrodo natūraliai, bet… neįtikėtina tai, kad tą fotografiją Svetlana padarė 2009 METŲ SAUSIO 7 DIENĄ, tik po keleto dienų, kai ištirpo sniegas ir „išėjo“ dvidešimties laipsnių šalčiai!

Dar kartą priminsiu apie tai, kad per 2009 metų dvi labai šaltas sausio savaites dirvožemis įšalo labai stipriai ir dar nespėjo atitirpti. Be to, šalčiai nors ir atsitraukė, bet šilumos dar reikia laukti apie du-tris mėnesius! O tai reiškia, kad žolė augo ir įšalusiame dirvožemyje! O žolių lapų ilgis kalba apie tai, kad jie arba labai greitai augo per tas dvi-tris dienas po sniego nutirpimo ir staigaus temperatūrų pasikeitimo nuo stiprių šalčių iki pliusinės, arba ji augo ir po sniegu esant dvidešimties laipsnių šalčiui! Ir viena, ir kita, savaime NEĮTIKĖTINA!!!

Smaragdinė žolė auga visoje mūsų valdų teritorijoje! Dar prieš keletą dienų viskas buvo po storu sniego sluoksniu, o dabar viskas aplink žalia! Tik tai, kad dar nežydi gėlės ir ant magnolijų-kaduk nėra lapų, sako apie tai, kad dar ne pavasaris ir ne vasara (Рис. 10)! Bet ne tik aplink pačią pilį žaliuoja žolė — ji žaliuoja visoje mūsų valdoje (Рис. 11)! Pasižiūrėję tas fotografijas, kai kas kaip už šiaudo gali nusitverti minties, kad taip gali būti ne tik mūsų valdose, bet gali būti ir visos Prancūzijos teritorijoje! Kas žino, kas tose „Prancūzijoje“ vyksta!? O toje pačioje „Prancūzijoje“ vyksta tai, kas ir Rusijoje rudenį ir žiemą, ypač po šalčių ir sniego — žolių lapai žūna ir išsausėja, įgauna liūdną šviesiai rudą spalvą, kurią taip gerai kiekvienas žino! „Bet tai tik žodžiai“, — laikydamasis už savo prieštaravimo kaip už šiaudo, gali pasakyti ne tik skeptikai, bet ir bet kuris skaitytojas, kuris nenori pripažinti naujovių!

Bet ir tas „šiaudas“ neišgelbės! Visa esmė tame, kad šviesiai smaragdinė žolė Prancūzijoje sausio mėnesį neauga, o auga tik mūsų valdose (Рис. 12)! Nes psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš tamsiosios materijos poveikis plinta tik mūsų valdų ribose, o už tų ribų viskas vyksta, kaip įprastai!!! Mūsų valdas nuo kaimynų vietomis skiria tik tvora, už kurios gerai matosi nudžiūvusi pernykštė žolė! Ir toks niūrus vaizdas tęsiasi iki pat horizonto! Be to, skirtumas toks ryškus, kad nudžiūvusi žolė prasideda iš karto už tvoros tinklo (Рис. 13)! Be viso to, už mūsų valdų ribų (reiškia, už psi-lauko generatoriaus veikimo ribų), sausa ne tik žolė, bet ir tos pernykštės sausos žolės jūroje nėra nė „vienos“, net pačios mažiausios žalumos salelės!

Žodžiai, kaip sakoma, nereikalingi — geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti! Tokia patarlė, bet šiuo atveju ji visiškai atspindi esmę. Net tūkstantis, milijonas žodžių negali žmogaus įtikinti, kad panašūs dalykai įmanomi! Šiuo atveju TIK „PAVEIKSLĖLIS“, tiksliau, FOTOGRAFIJA gali įtikinti bet kurį skeptiką! Todėl, kad tokius dalykus vien iš žodžiu patikėti, paprasčiausiai, NEĮMANOMA!

Bet ne tik džiaugsminga-žalia žolė pasirodė iš po sniego! Miško žemuogės (Fragaria vesca L.) jau gana drąsiai, nieko nebijodamos, mūsų valdų pievelėse iš dar įšalusios žemės išleido savo naujametinius, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, lapelius (Рис. 14). Štai kas apie miško žemuoges sakoma žinynuose:

„…Rožinių šeimos (Rosaceae) daugiamečiai augalai, užauga iki 30 см. aukščio, su trumpa horizontalia arba kreiva šaknų sistema, kuri storai padengta mirusių lapų danga. Lapai netoli šaknų trigubi, ilgi koteliai, kaip ir visas augalas, padengti tankiais, švelniais plaukeliais. Iš priešaknių lapelių pažastų išauga antžeminės vegetatyvinės ataugos (ūsai) ir generaciniai žiediniai stiebeliai. Vegetacinės ataugos (ūsai) ilgi (iki 70 см.), šliaužiantys. Žiediniai stiebeliai stačiai stovintys, belapiai. Žiedeliai balti, dvilyčiai, su dvigubomis taurelėmis, išsidėstę stiebelio viršūnėje nedideliame skydelio pavidalo žiedyne. Vaisius — netikra raudona uoga, susidedanti iš išaugusio konuso formos žiedelio pagrindo ir daugybės sėklelių (tikrųjų vaisių) ant jo. Dauginasi sėklomis, ataugomis (ūsais) ir krūmelių dalijimu. Žydi gegužės pabaigoje — birželyje, vaisiai sunoksta birželio pabaigoje — liepą. Plačiai paplitusi europinėje dalyje, Vakarų ir Rytų Sibire, Kaukaze ir vidurinėje Azijoje. Auga priesmėlio ir priemolio jaunuose dirvožemiuose, pagrindinai mišriuose ir lapuočių miškuose, laukymėse, kirtimuose, atšlaitėse, krūmuose, kalnų šlaituose. Labai gausiai dera pirmuosius du metus naujose kirtavietėse …“^[1].

Dar tik sausio 17 diena, ką tik nutirpo sniegas ir pasislėpė šalčiai, o žemuogės atrodo kaip gegužį, o juk praėjo tik dvi dienos kai nebėra sniego, bet tai dar ne pavasaris! Vietoje sniego ant žemės krinta tas pats vanduo, tik nesušalęs į nuostabaus grožio snaiges — Sniego Karalienės ir Senelio Šalčio kūrinius, o įprastų lašų pavidalu, kuriuos mes vadiname paprastai, lietumi. Bet žiemos lietus ir vasaros lietus — tai ne vienas ir tas pats!!! Žiemos lietus savyje vis dar neša Sniego Karalienės šaltį, nes žiemos lietus yra niekas kitas, kaip ištirpusios snaigės, kurios ištirpo skrisdamos, taip ir nespėjusios nuskristi iki žemės. Taip kad, kartu su įšalusiu dirvožemiu — vaizdas tikrai ne gegužio! O miško žemuogių lapai — smaragdiškai žali ir iš jų, paprasčiausiai, tiesiog veržiasi gyvybinė jėga (Рис. 15).

Per porą dienų, kurios praėjo nuo sniego nutirpimo, braškių krūmeliai jau nenusileidžia suaugusiems augalams (Рис. 16), o tai reiškia, kad greitai pasirodys žiedai, sausio, ar net vasario žydėjimas, kas savaime neįtikėtina! O juk mūsų braškės davė derlių iki pat gruodžio vidurio, ir štai… praėjo tik mėnuo… ir vėl darbštuolė braškė ruošiasi naujam sezonui, jau 2009 metų (Рис. 17)! Ir pagal braškių krūmelius niekada nepasakysi, kad jie „pavargo“ nuo derliaus davimo 2008 metais visus DVYNIS MĖNESIUS!!!

Savo aštrius, į peilius panašius lapus parodė Iris germanica lapai arba liaudiškai — Gaideliai arba Žvairaakiai! Tai visiems gerai žinomas daugiametis augalas, kurį beveik kiekvienas pažįsta, kai tik pasižiūri į tą puikią gėlę (Рис. 18)! Ir tie liaudiški pavadinimai gyvi iki šiol, nors nuo antrosios XIX amžiaus pusės „madingu“ pavadinimu tapo Irisas. O Bulgarijoje, Serbijoje ir Chorvatijoje, Irisą ir mūsų dienomis vadina Perūnika — slaviško Dievo Perūno garbei^[2].

Žinoma, Gaideliai mūsų valdose dar nežydi, bet net ir tai, kad sausio viduryje iš Iriso svogūnėlio pradėjo lįsti lapai-peiliai, jau savaime neįtikėtina (Рис. 19). Nes Irisas neperneša jokių žemų temperatūrų ir net pavasarinių -1…-3ºС šalnų, jo lapai žūna, o žydi jis vasarą ir, jeigu vasarą būna šalnos, Iriso žiedai žūna. Taip kad Irisai, kurie patys savaime išaugo iš įšalusios žemės antrą dieną po sniego nutirpimo ir didelių šalčių pasitraukimo, savaime didelis stebuklas!

Sniego tirpimas nereiškia, kad atėjo pavasaris, temperatūros, nors dienomis ir ne minusinės, bet naktimis vis dar šalta, nes įšalusi žemė savyje vis dar laiko šaltį. Todėl Gaidelių lapų-peilių pasirodymas jau savaime neįtikėtina! Be to, toje pačioje įšalusioje žemėje Iriso lapai ir toliau auga (Рис. 20).

Nustebino ir Azijos tropikų ir subtropikų augalas — Jasmimum primulinum (japoniškas Jazminas arba Jazminas pirmažiedis). Tai gana šilumamėgis, visžalis augalas, žiemą reikalaujantis temperatūrų +16…18°С! Pasaulyje egzistuoja apie 200 Jazmino rūšių, ir visi jie Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos tropikų ir subtropikų gyventojai! Jazmino lapai neporalapiai arba trilapiai, rečiau paprasti! Praėjo tik dvi dienos, kaip nutirpo sniegas ir nebėra dvidešimties laipsnių šalčio! O japoniškojo Jazmino lapai mūsų valdose lyg niekur nieko, blizga savo vaškine plėvele (Рис. 21)! Ir tie lapai ne jauni, o „suaugę“! Pakanka pasižiūrėti į ką tik „gimusius“ japoniško jazmino lapelius, kad suprastumėte, kad tokie dideli lapai NEIŠAUGO PER TAS DVI-TRIS DIENAS, KURIOS PRAĖJO PO SNIEGO NUTIRPIMO (Рис. 22)!

O tai reiškia, kad japoniškas Jazminas mūsų valdose išsaugojo lapus po sniegu ir prie dvidešimties laipsnių šalčio, kurie buvo Karališkame Slėnyje pirmąsias dvi 2009 metų savaites! Jasmimum primulinum (japoniškas Jazminas arba Jazminas pirmažiedis) — tai dar vienas visžalis tropikų ir subtropikų gyventojas, kuris dėl psi-lauko generatoriaus poveikio ne tik nežūna esant stipriems šalčiams, bet net ir jo lapai ramiai perneša stiprius šalčius ir po sniego, ir tų pačių stiprių šalčių, jie (lapai) atrodo kaip nauji, be to, dar ir nuprausti!

Tiesa, apie visžalius tropikų ir subtropikų augalus. Kitas „japonas, tiksliau — „japonė“ — Photinia Japonica (Japoniška slyva) eilinį kartą praėjo žiemos „procedūras“, ir po dviejų savaičių stiprių šalčių, kurie laikėsi po Naujųjų metų, jos lapai atrodo atjaunėję (Рис. 23). Japoniškos slyvos vaisių užuomazgos pasirodė viduržiemį! Visa tai jau tampa norma, nors už mūsų valdų ribų, už psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) veikimo ribų, ta norma yra neįmanoma. Garsiojoje pasakoje „Dvylika Mėnesių“, Naujiesiems Metams pražysta snieguolės, bet tik po to, kai kiekvienas mėnuo kai kuriam laikui parodo savo jėgas. Dėl psi-lauko generatoriaus poveikio, metų mėnesiai iš eilės vienas kito nekeičia, gamtos tvarka nepažeidžiama, o, „paprasčiausiai“, praktiškai visų klimatinių zonų augalai gyvena, bujoja ir veda vaisius beveik apvalius metus!

Jau nekalbant apie lapus, kai kurie augalai jau išleido savo žiedynus (Рис. 24), kitų — savo būsena stebina lapai (Рис. 25 ir Рис. 26)! Nes po dviejų savaičių stiprių šalčių ir dieną ir naktį, neturėjo likti NĖ VIENO GYVO LAPELIO! O jie ne tik gyvi, bet ir puikiai jaučiasi, toli gražu ne kiekvieno augalo lapai tokiais sveikais atrodo jiems augant gimtosiose sąlygose. Tokiu būdu, visžaliai augalai iš tikrųjų pradeda atitikti savo pavadinimą! Įdomu ir tai, kad praktiškai visi visžaliai augalai mūsų valdose tapo „nemirtingais“ — tie šilumamėgiai lepūnėliai lyg niekur nieko puikiai jaučiasi, auga ir duoda vaisius prie minusinių temperatūrų!!!

Iš tikrųjų, yra ko stebėtis! Argi nenuostabu, kad prie stiprių šalčių noksta pasifloros vaisiai, ir lianų vaisiai ne šviežiai šaldyti, o visiškai švieži, pačia tiesiogine to žodžio prasme. Nauji tropiniai vaisiai noksta ant lianų, esant dvidešimties laipsnių šalčiui!!! Įdomu ir tai, kad augalai kaduk arba, kaip juos dar vadina, lapuočiai, kaip ir priklauso jų gentainiams, rudenį savo lapus numeta. Ir tik visžaliai tropikų, subtropikų ir ekvatoriniai augalai rudenį savo lapų nenumetė, ir leido stebėti reiškinius, kurie gamtoje NEĮMANOMI!!! Taip kad, kritinės gamtinės sąlygos leido augalams sukurti naujas kokybes ir savybes, kurias Motinėlė Gamta leido egzistuoti tik atitinkamose klimatinėse sąlygose, ir tik!

Bet ne tik visžaliai augalai tapo „žiemos pasakos“ herojais! Iš karto po sniego nutirpimo, labai greitai pradėjo brinkti ir kitų augalų pumpurai, ir jie, pasitikdami žiemos Saulę, pradėjo leisti naujus lapelius (Рис. 27), nors ji (žiemos Saulė) neskuba rodytis!

Puikiai išlaikė sniego uždangalą ir stiprius šalčius grybai maitake. Dar prieš tai, kaip žemę padengė sniego apdangalas ir nuo pat Naujųjų Metų pradžios stipriai atšalo, pirmoji motininė grybiena maitake spėjo sukurti savo mažas dukterines grybienas (apie tai buvo rašoma straipsnyje „Gyvybės šaltinis-7“Рис. 62). Ir štai, tos visai mažos dukterinės grybienos atsidūrė po gana storu sniego sluoksniu ir iškentė gana didelius šalčius! Kai po dviejų savaičių sniegas ištirpo, iš po sniego visų apžiūrai pasirodė SEPTYNIOS NAUJOS GRYBIENOS MAITAKE, ir, aiškiai, nemažos (Рис. 28, Рис. 29, Рис. 30, Рис. 31, Рис. 32)! Ir kas įdomiausia, kad beveik grynoje kalkžemėje grybienos maitake auga daug greičiau, negu savo tradicinėje terpėje — ant kelmų ir mirusios medienos! Tokiu būdu, antžeminiai grybai maitake įsisavino principialiai naują egzistavimo terpę. Kokia tai prasme, jie jau nebeturi parazituoti ant mirusio organizmo — medienos, o puikiai auga, ir auga labai greitai praktiškai grynoje kalkžemėje, kurioje grybai, o tuo labiau, maitake, IŠ VISO NETURI AUGTI!!!

Po sniego nutirpimo pasirodė ir tikrieji kelmučiai, kas buvo eilinis, mums jau įprastu tapęs, siurprizas (Рис. 33). Po sniego nutirpimo tik pora dienų buvo saulėtos, o nuo sausio 17 dienos visu smarkumu pradėjo lyti žiemiškas lietus. Nuo to momento oro temperatūra „sukinėjosi“ apie nulį laipsnių pagal Celsijų, ir… beveik visą parą lijo lietus. Be to, lietų lydėjo stiprūs vėjai, pučiantys pietvakarių kryptimi. Stiprų vėją pakeisdavo uraganiniai gūsiai, o naktį ir sausio 24 į 25, Vakarų Europos pakrantes, tame tarpe ir Prancūziją, užgriuvo stiprus uraganas. Mūsų valdų apylinkėse uraganas prarado savo jėgą ir jokios žalos nepridarė. Aplink mūsų valdas sukurta apsauginė sistema „užgesino“ griaunančią vėjo jėgą. Kaip bebūtų gaila, nuo to uragano nukentėjo daug žmonių, ir jis atnešė daug žalos Vakarų Europos valstybėms. Beveik ištisas dvi savaites lijo ir beveik viską užliejo vanduo, taip kad, vienas ekstremalias sąlygas pakeitė kitos!

Nors kalkžemė ir nesulaiko savyje vandens, bet gruntinių vandenų lygyje yra molio sluoksnis, ir kai vanduo užpildo visas mikro erdves visame kalkžemės sluoksnyje, tada vanduo stovi bet kokioje žemumoje. Turint omeny, kad mūsų Pilis yra aukštumoje šalia upės, tada pasidarys aišku, kiek vandens per tas dvi savaites turėjo iš dangaus nukristi, kad pamatytume kalkžemės „užpelkėjimą“ (Рис. 34, Рис. 35, Рис. 36)!

Bet kas įdomiausia, tokiose, eilinį kartą ekstremaliose sąlygose, per dvi savaites pasirodė AŠTUONIOLIKA DUKTERINIŲ GRYBIENŲ MAITAKE (Рис. 37 ir Рис. 38)! Be to, tokiose oro sąlygose ne tik pasirodė toks kiekis naujų dukterinių grybienų, bet atskiri grybai iš tų dukterinių grybienų buvo KELETĄ KARTŲ DIDESNI už atskirai paimtus grybus maitake iš motininės grybienos (Рис. 39 ir Рис. 40)! Įdomu ir tai, kad kai kurie grybai iš dukterinių grybienų įgavo kitą spalvą, pasidarė šviesiai kreminės spalvos (Рис. 41). Visiškai įmanoma, kad kur nors yra maitake tokios spalvos, bet mūsų valdų ribose tokių dar nebuvo!

Ant kelmų pasirodė ir Clitocybe aurantiaca arba netikra Voveraitė, tiesa, taip pat ne „savo“ laiku (Рис. 42, Рис. 43, Рис. 44)! Normaliose gamtinėse sąlygose Netikra Voveraitė pasirodo liepą ir puikuojasi iki rugpjūčio pabaigos, bet… nė vienas žinynas neužsimena, kad tas valgomas grybas gali pasirodyti sausio viduryje! Šiuo, kaip ir visais kitais atvejais, negali būti ir kalbos apie „apgautą“ augalų biologinį laikrodį. Ir negali būti apie tai net kalbos vien dėl to, kad pirmąją sausio pusę Prancūzijoje gulėjo sniegas ir buvo dideli šalčiai, o po sniego nutirpimo orai taip pat nelepino šiluma. Šalti lietūs, oro temperatūra apie nulį dieną, su nedidelėmis šalnomis naktimis, o kartais ir dienos metu, taip kad, visa tai kartu paėmus, tikrai nepanašu į vasaros karščius liepos ir rugpjūčio mėnesiais!

Aiškiai sausio orai nejaudina ir kito augalo, kurio pavadinimo dar nepasisekė nustatyti (Рис. 45). Bet, be jokių abejonių, tas augalas nepriskiriamas prie „žiemkenčių“, bet tikrovė — yra tikrovė! Per nepilnas dešimt dienų po pirmos fotografijos, pasirodę žiedynai pasidarė dar didesni, kiekvienas atskiras žiedyno pumpuras pasidarė didesnis ir įgavo (tiesa, dar ne visiškai) švelnų alyvų spalvą (Рис. 46). Ir greičiausiai, kad netrukus tie pumpurai atsivers ir visam pasauliui parodys nors ir nedidelius, bet nuostabius žiedus!

Ir kiti iš po sniego pasirodę augalai veltui laiko neleido. Per nepilnas dešimt dienų jie ne tik išsikerojo į visas puses (Рис. 47), bet ir jų lapai pasidarė žymiai didesni (Рис. 48)! Išstumdydami į šalis dar praėjusių metų lapus, kuriuos numetė augalai kaduk, pasirodė ir kiti augalai, kurių pavadinimų taip at dar nepavyko nustatyti (Рис. 49, Рис. 50, Рис. 51).

O visiems taip gerai pažįstamų braškių krūmeliai per trumpą laiką nuo sniego ištirpimo užaugo gana dideli (Рис. 52). O ant plikų figmedžio šakų vėl pasirodė vaisiai, kurie sausio 5 dieną jau pasiekė įspūdingą dydį ir greitai prinoks (Рис. 53)!!!

Kiekvieną dieną pasirodo vis nauji ir nauji siurprizai. Kuriuos pateikia kaip „seni“ pažįstami, taip ir visiškai nežinomi anksčiau, kurie buvo išmirę prieš šimtus metų!!! Taip kad, „stebuklai narvelyje“ nesibaigia, o, greičiausiai, tik prasideda…

Nikolajus Levašovas,2009 metų sausio 29 diena

P.S. Išbandymai tęsiasi

Sausis pateikė netikėtų siurprizų. Pirmąsias dvi savaitės gulėjo sniegas ir buvo iki dvidešimties laipsnių šalčiai! Senųjų Naujųjų Metų Dieną netikėtai atšilo, ir prasidėjo beveik nepertraukiami dviejų savaičių lietūs. Lietūs šalti, žiemiški! Paskutinę sausio savaite Europą užgriuvo audros, kurios buvo lydimos stiprių škvalinių vėjo gūsių. Vasario pradžioje vės staiga atšalo, dar ir taip, kad vandens lašeliai nespėdavo nukristi ant žemės, medžių , krūmų ir t.t. šakas ir žalius lapus papuošė lediniais Sniego Karalienės rūbais. Lediniai šarvai padengė figmedžio šakas, ant kurių ir toliau noksta vaisiai (Рис. 54).

Naktį į vasario pirmosios į antrąją, oro temperatūra pasikeitė nuo PLIUS PENKIŲ LAIPSNIŲ CELSIJAUS IKI MINUS ŠEŠIŲ!!! 2009 metų sausį, nusimetę sniego „kailinius“, figmedžio vaisiai noko silpnoje dienos šviesoje, kuri prasimušdavo per ištisinius švininius debesis, liejančius ant žemės šaltas lietaus sroves. Nepaisant viso to, figmedžio vaisiai ir toliau lėtai noko ant plikų šakų. Gamta nutarė „paeksperimentuoti“ su saldumynais, sukūrė naują skanumyną — figos lede! Praktiškai visiškai prinokęs figmedžio „Auksinės“ rūšies vaisius buvo visiškai padengtas ledo glazūros (Рис. 55).

Netikėto, staigaus atšalimo dėka, susidarė unikali galimybė sausyje stebėti nokstančias figas ledo glazūroje, bet ir gyvus visžalės japoniškos slyvos lapus, nuo kurių nukarę VARVEKLIAI (Рис. 56)! Lediniais šarvais pasidengė Photinia Japonica šakos, o nuo žalių lapų karo varvekliai (Рис. 57). Matyt, kad buvo stiprus lietus, ir… netikėtai atšalo, ir nespėję nutekėti ant žemės, lietaus lašai sušalo! Bet japoniškai slyvai šešių laipsnių šaltis — dar kurortas, dvi savaites trunkantys dvidešimties laipsnių šalčiai jau rimčiau, nes Japoniška slyva vis dar tęsia savo žiemišką vaisių nokinimą!

Neišpasakytai gražiai atrodo sekvojos ir kedro šakos, nuo kurių ledinių mini-kankorėžių pavidalu kabo varvekliai. Tokio vaizdo kiekvieną dieną nepamatysi, tiksliau — tokio vaizdo iš viso neįmanoma pamatyti! Vanduo ant šakų galiukų sušalo taip, lyg tai ant kiekvienos iš jų Senelis Šaltis pakabino po didžiulį briliantą „gryno vandens“ (Рис. 58). Gaila tik to, kad tie gryno vandens „briliantai“ ištirps užėjus pirmam atšilimui (Рис. 59, Рис. 60, Рис. 61). Taip pat neįprasta matyti ir beždžionių medį su varvekliais (Рис. 62, Рис. 63)!

Į ledinius šarvus šaltis sukaustė ir magnolijos-kaduk pumpurus, kurie vos tik pradėjo kaupti gyvybines jėgas (Рис. 64). Švelnus magnolijų-kaduk pumpurų pūkelis, paprasčiausiai, atrodo nerealiai, bet tai yra būtent taip, patinka tai kam nors arba ne. Atrodo, kad Sniego Karalienė niekaip nenori susitaikyti su tuo, kad jos „valdymo“ metu drįsta žaliuoti lapai, skleistis žiedai, žaliuoti žolė! Ir siunčia savo ištikimus tarnus, kad sustabdytų „betvarkę“, viską aplink padengia ledine glazūra, kuri kiekvienam neša mirtį (Рис. 65). Pagal sušalusį vandenį matosi, kad Sniego Karalienės ledinis kvėpavimas Gamtą užklupo netikėtai! Į mažyčius upelius susirinkę vandens lašai sušalo labai greitai, nes vanduo sustingo akimirksniu, per sekundę iki tol, kol didžiuliai lašai turėjo atitrūkti nuo lapų ir šakų… bet taip ir nesugebėjo to padaryti! Toks pat likimas ištiko pradėjusius brinkti japoniško klevo pumpurus — Acer Palmatum Discectum (Рис. 66)!

Kliuvo nuo mirtį nešančio Sniego Karalienės kvėpavimo ir visada žaliuojančiam krūmui, kurio žiedynai jau buvo pasiruošę išskleisti savo žiedus (Рис. 67), kliuvo ir vos tik savo kepurėles parodžiusiems kriaukliniams grybams (Рис. 68)! Kad ir kaip jie slėpėsi po pernykščiais lapais, o ledinis kvėpavimas vis viena juos pasiekė! Taip pat, kaip ir audringai iki sausio 31–osios išsikerojusias grybienas maitake. Per praėjusią paskutinę savaitę grybienos maitake išsiplėtė neįtikėtinai! Ten, kur prieš savaitę buvo prasikalę du-trys grybai, dabar jau gana galinga dukterinė grybiena (Рис. 69). O ten, kur buvo mažos dukterinės grybienos — jau gyvena pakankamai solidūs (Рис. 70 ir Рис. 71)! Sausyje gyvybė bujojo ir amžinai žalioje magnolijoje Grandiflora. Ji ne tik puikiai pernešė sausio pirmosios pusės dvidešimties laipsnių stiprumo šalčius ir galingą sniego dangą, bet antroje sausio pusėje išleido jaunus ūglius ir didžiulius šviesiai žalius lapus, kurie gerai matosi vyresniųjų tamsiai žalių brolių fone (Рис. 72 ir Рис. 73)!

„Priešų smūgis“ buvo netikėtas ir veržlus, bet jis praktiškai prie nieko neprivedė!

Lediniai šarvai ištirpo tiesiog sekančią dieną, ir… lyg ir nebuvo jokios ledinės glazūros!!! Jau vasario 3 dieną Saulei parodė savo amžinai žaliuojančius lapus japoniškos slyvos! Jų lapai iš ledinių šarvų „išsilukšteno“ dar labiau žalesni ir sultingesni, pasidarė dar stipresni, dar labiau atsparūs ledui (Рис. 74 ir Рис. 75), be to, per tą ledinę vergovę išgyveno ne tik atskiri lapai, o praktiškai visi (Рис. 76). Žolė taip pat sėkmingai atrėmė ledo ataką. Laukymėse ji liko sultinga ir žalia po to, kaip praktiškai ištisiniai lediniai šarvai ištirpo (Рис. 77)! Žali lapai išliko ir ant amžinai žaliuojančių krūmų, kurie pasiruošę išskleisti žiedynus ir net negalvoja nuvysti po to, kai ištirpo ledinė glazūra (Рис. 78).

O kriaukliniai grybai net paaugo, kai tik nusimetė ledinius šarvus (Рис. 79). Netikros voveraitės ant savo kelmų net ir nepastebėjo ledinių maudynių, matyt, kad ne be reikalo savo kojytėmis užsiropštė ant kelmų (Рис. 80)… kaip ir visi augalai mūsų valdų ribose!

Nikolajus Levašovas, 2009 metų vasario 4 diena

P.P.S. Mūsų parkas po „ledynmečio periodo“

Figmedžio vaisių fotografijos ledinėje glazūroje, sultingi lapai ant amžinai žaliuojančių augalų lediniuose šarvuose, per permatomą ledą prasišviečiantys magnolijų pumpurai… tai, ir dar daug, daug kas savaime buvo neįtikėtini reiškiniai, kurių liudininkais mes visi kartu tapome Svetlanos padarytų fotografijų dėka. Tie reiškiniai visam pasauliui apsireiškė pirmomis 2009 metų vasario dienomis. Žinoma, tie reiškiniai savaime neįprasti, ypač, jeigu turėti omeny, kad figmedžio vaisiai ir magnolijų pumpurai, ir viskas kitkas apledėjo naktį iš vasario 1-osios į 2-ąją! Bet dabar ne mažiau svarbu sužinoti, kas gi su visu tuo įvyko vėliau… kada atšilo, pasibaigė „ledynmečio periodas“, ir viskas ištirpo. Šalnų būdavo ir anksčiau, bet niekada dar nėra buvę tokio apledėjimo, kada tiesiog viskas pasidengė ledine pluta. Ir tas faktas situaciją darė dar labiau unikalia!

Jeigu anksčiau šalnos netikėtai užklupdavo Magnolijos-kaduk pumpurus, tai jau pradėję formuotis pumpurai žūdavo, o vietoje jų labai greitai pasirodydavo nauji, kaip tai atsitiko 2007 metų sausyje (Рис. 81). Bet šiais metais, net po apledėjimo, kai tik nutirpo ledinė glazūra, Magnolijos-kaduk pumpurai tęsė savo formavimosi procesą, lyg jokio ledinio šarvo ant jų nebūtų buvę (Рис. 82)! Paprasčiausiai, neįtikėtina! Švelnūs ir labai jautrūs šalčiui Magnolijos-kaduk pumpurai lyg niekur nieko kaupė gyvybines jėgas, ir jau galima pamatyti žiedlapių užuomazgas, žvelgiančias iš po išorinių apdangalų (Рис. 83 ir Рис. 84).

Lediniai šarvai nutirpo sekančią dieną, vasario3-ąją, ir galima buvo laukti, kad viskas, kas gyva, po tokios ledinės nelaisvės turėjo žūti! Bet… žuvo ne visur, bet kurioje kitoje vietoje, o šiuo atveju, psi-lauko generatoriaus veikimo zonoje, ekstremalūs, visai gyvajai gamtai pražūtingi gamtiniai reiškiniai, kaip apledėjimas, nepadarė jokio mirtino poveikio! Ir dėl psi-lauko generatoriaus poveikio atsiradę tokie pasikeitimai ypatingai gerai matosi pagal tropinių ir subtropinių augalų elgesio reakcijas, kaip, pavyzdžiui, japoniška slyva (Photinia Japonica). Praėjo savaitė po apledėjimo, ir, jeigu jis būtų turėjęs kokios nors įtakos mūsų augalams, be jokių abejonių, ant japoniškos slyvos lapų būtų pasirodę to padariniai (Рис. 85).

Ir ne tik japoniška slyva turėjo sureaguoti į apledėjimą! Visi amžinai žaliuojantys (ir ne tik) augalai turėjo pajuoduoti ir nuvysti, bet… nieko panašaus neįvyko ir su visais kitais mūsų parko ir sodo augalais! Kaip jie puikavosi prieš žiemos Saulę, taip ir toliau puikuojasi, lyg nieko nebūtų atsitikę, ir toliau kaupia gyvybines jėgas. Kaupiamasis efektas dėl psi-lauko generatoriaus (generatoriaus iš „tamsiosios“ materijos) poveikio jau pasiekė tokį lygį, kad praktiškai visi augalai įgavo naujas kokybes, kurių jie iš PRIGIMTIES NIEKADA NETURĖJO!

Ir tas faktas, kad augalai taip lengvai įsisavina naujas kokybes, kalba apie tai, kad augalinių formų vystymosi potencialas, toli gražu, dar neišsemtas, o tik gamtinių sąlygų apribotas ir tai yra todėl, kad Gamta neturi savarankiškos sąmonės — proto, kaip labai madinga sakyti paskutiniu metu! Jeigu bent vienos planetos ribose Gamta turėtų PROTĄ, tai augalai jau seniai būtų turėję NEUŽŠALANČIUS MEDŽIO SYVUS, SAVARANKIŠKĄ VANDENS SINTEZĘ ir t.t. Nurodytų kokybių neturėjimas sako apie Gamtos aklą atranką, kas jokiu būdu nepažemina pačios Gamtos, bet aiškiai parodo, kad joje nėra protingo prado…

Bet grįžkime prie mūsų „avinų“, t.y., prie augalų!!!

Amžinai žalia Magnolija Grandiflora ir toliau džiugina savo didžiuliais tamsiai-žaliais lapais, ir, žiūrint į tuos lapus, negalima net įtarti, kad jie prieš savaitę buvo padengti ledo danga (Рис. 86). Taip pat, kaip ir Japoniško Jazmino lapai, žaliuoja sau, ir visiškai „pamiršo“ apie tai, kad dar visiškai neseniai buvo ledo nelaisvėje (Рис. 87). Ir toliau gyvybines jėgas kaupia krūmų žiedynai (Рис. 88 ir Рис. 89), vis labiau ir labiau įgauna švelnią šviesiai avietinę spalvą!

Vasario pradžioje „nutarė“ pradėti žydėti ir „vaistinis čiobrelis“ arba Čiobrelis (Thymus vulgaris L.). Tas pusiau krūmelis ne tik puikuojasi savo tamsiai žaliais lapeliais vasario pradžioje bet ir ant šakelių pasirodžiusiais šviesiai violetiniais pumpurėliais (Рис. 90)! O juk pagal žinynus, Thymus vulgaris L. ŽYDI NUO GEGUŽĖS IKI RUGPJŪČIO! Daržo lysvėse audringai bujoja Petražolės — Petroselinum neapolitanum (Рис. 91 ir Рис. 92), kurių garbanoti lapai džiugina akį savo smaragdišku žalumu ir sultingumu. Nuo petražolių neatsilieka ir rūgštynės — Spanish sorrel, kurių jauni lapai jau žaliuoja šalia petražolių krūmelių (Рис. 93). O braškėms jau pasirodė pirmosios uogų užuomazgos, nors ‚kieme“ dar tik pirmoji vasario pusė (Рис. 94).

Vasario pradžioje pražydo ir „Pavasarinė raktažolė“ arba, liaudiškai, Avinėliai, o juk, pagal žinynų duomenis, Primula verus L. pradeda žydėti BALANDŽIO-LIEPOS MĖNESIAIS (Рис. 95). O juk vasaris — jau niekaip ne balandis ir, tuo labiau, ne liepa! Nepaisant to, avinėliai žydi sau, ir „bėdos nemato“! Nuo „Pavasarinės raktažolės“ neatsilieka ir „Lauko ramunėlės“ (Рис. 96)! O juk visame likusiame pasaulyje, pagal vis tuos pačius žinynus, „Lauko ramunėlės“ žydi GEGUŽĖS-RUGPJŪČIO MENESIAIS! Ir vėl, ramunėlių žydėjimas „neįsipaišo“ į Gamtos dėsnius, bet nuo to Ramunėlei nei šilta, nei šalta, tiksliau — šiek tiek šalčiau, bet tai ramunėlei neturi jokios reikšmės, taip pat, kaip ir daugeliui kitų mūsų parko ir sodo augalų!

Niekaip apledėjimas neatsiliepė ir pačiai paprasčiausiai žolei, kuri kokia buvo, tokia ir liko žalia ir sultinga, nepaisant to, kad apledėjusiai žolei turėjo „kliūti“ daugiausiai už kitus augalus, nes prieš apšalimą visos savaitės nepertraukiami lietūs visą supančią aplinką pavertė į vandens apsemtus laukus, ir kai tas paviršiuje stovintis vanduo per valandą sušalo, būtent žolė pateko į vientisai sušalusį ledą! Bet… ledas ištirpo, o žolė liko gyva ir nepažeista (Рис. 97)! Be to, stovinti žolė ne tik nenukentėjo, bet pasidarė dar sultingesnė ir tvirtesnė (Рис. 98)! O tiems, kurie abejoja ir galvoja, kad viskas, kas šiame straipsnyje parašyta, vyksta ir visoje apylinkėje, rekomenduoju pasiži8rėti į 2009 metų vasario 8 dieną darytą fotografiją, kurioje už mūsų valdų ribų vis dar mirusi pernykštė žolė, ir visiškai dar negalvoja ne tik kad žydėti, bet net ir nežaliuoja (Рис. 99)!

Už mūsų valdų ribų per daugiau kaip mėnesį, praėjusį po 2009 metų vasario 17 d. darytos fotografijos (žr. Рис. 12), praktiškai niekas NEPASIKEITĖ! Vis toks pat žiemos peizažas! Taip kad, mūsų valdose vykstantys reiškiniai NĖRA įprasti supančiai aplinkai, o greičiau, atvirkščiai — viskas, kas vyksta, stipriai ir principialiai skiriasi nuo vykstančių reiškinių Gamtoje ir Luaros upės slėnyje Prancūzijoje, ir bet kurioje kitoje Pasaulio vietoje! Taip kad, skeptikams teks likti prie „suskilusios geldos“, faktai, įkyrus reikalas — neišnyksta ir pagal skeptikų norą nesikeičia! Vienintelis, ką jie gali — tai nutylėti įvykius, bet ir tai jiems nedaug tepadės priešinantis TIESAI! O dabar nuo skeptikų sugrįšiu prie įvykių ir faktų, kurie juos taip stipriai dirgina …

Vasario pradžioje iš žemės audringai pradėjo kilti šampinjonai ir kilo… tankiai, tankiai, lyg lenktyniaudami su kitais grybais savo masiškumu (Рис. 100). Ir vėl nevalingai prisimeni žodžius iš pasakos… o grybų ten, kiek akys užmato! Per dvi-tris dienas po to, kaip šampinjonai „prasikalė į paviršių, jie pasiekė gana įspūdingų dydžių (Рис. 101)! Dar visiškai jauni šampinjonai, paprasčiausiai, didžiuliai, o juk jie dar neišaugo iš grybų „vaikiško“ amžiaus (Рис. 102). Ir prie viso to, jauni šampinjonai visiškai sveiki, nesukirmiję, neturi kitų grybų ligų. Grybai labai tvirti ir sultingi, o pagal skonį — visiškas apsivalgymas (Рис. 103)!

Bet „japonai“ neskuba užleisti lyderiavimo! Ir toliau tai vienur, tai kitur pasirodo dukterinės maitake grybienos (Grifola frondosa)! Kiekvienoje naujoje grybienoje maitake kiekvienas atskiras grybas išauga vis didesnis ir didesnis (Рис. 104)! O tie grybynai maitake pasirodo kaip grunte, taip ir ant kelmų (Рис. 105). Tiesa, apie kelmus! Samanos, kurios auga šalia grybų maitake, taip pat gana neįprastos, ir pirmiausia, savo dydžiu ir augimo vieta (Рис. 106)! „Šilų Sfagna“ (Sphagnum nemoreum Scop.) arba aštrialapis — pelkių augalas, priskiriamas prie „Lapuotųjų samanų klasės“ (Bryopsida), paprastai auga pelkėse arba pelkėtose vietose (Рис. 107)! O čia, švelniai tariant, tiesiog atvirkščiai tam, kas yra mūsų valdose! Mūsų pilis stovi ant kalvos, ant Luaros upės kranto, praktiškai ištisinėje kalkžemėje, taip kad žemumomis ir pelkėmis mūsų valdos neturtingos! O štai, pelkių samanos apsigyveno ant kelmų toli nuo pelkėtų ir užpelkėjusių vietų. Žinoma, žiemos drėgmės pakanka ir aukštumose, bet per kalkžemę vanduo pradingsta labai greitai, bet, matyt, ne tik vandens Lelijos (Arumlily) nusprendė įsisavinti naujus plotus! O dabar vėl grįžkime prie grybų maitake, kurie praktiškai kiekvieną savaitę pateikia naujų siurprizų…

Maitake grybų forma, dydžiai, spalva, keičiasi kaip pasakoje — ne dienomis, o valandomis! Tam, kad įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į kaimyninius dukterinius maitake grybynus (Рис. 108, Рис. 109, Рис. 110, Рис. 111, Рис. 112)! Tokia atspalvių, formų ir maitake grybų įvairovė tiesiog stebina! Grybų maitake kepurėlių spalva keičiasi nuo tamsiai rudos, beveik juodos, iki šviesiai kreminės, su žalsvu atspalviu prie centro. Stebina tokia grybų maitake įvairovė, ir dar save parodžiusi per tokį trumpą laiką ir, kas svarbiausia, kad tokia įvairovė pasirodė tokioje nedidelėje teritorijoje, beveik tapačiose gamtinėse sąlygose! Tokie greiti pasikeitimai tapo įmanomi tik veikiant psi-lauko generatoriui arba generatoriui iš tamsiosios materijos! Taip pat, kaip ir visi kiti „stebuklai narvelyje“ mūsų valdose.

Naktį iš vasario 8-osios į 9-ąją ant mūsų parko netikėtai užgriuvo uraganinis vėjas su lietumi. Visą naktį ūžavo vėjas, draskė plytas nuo kaminų, pasigirdo trijų lūžtančių medžių traškesys. Tas uraganas buvo dirbtinis, sukurtas amerikiečių metereologinio ginklo pagalba (detaliau apie tai žr. straipsnį ”Užsispyrėlių sutramdymas”, Prancūzijai ir kitoms Europos šalims padarė daug nuostolių, kurias tik jis „užkliudė“. Pagrindinė uragano jėga buvo nugesinta, bet… to, kas liko, buvo daugiau negu reikia, kad „priskaldytų malkų“ tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Bet dviejų šimtų metų sekvojos, kurios stovėjo kalvos priekyje, ir turinčios labai didelį buringumą ir paviršines šaknų sistemas kalkžemėje, visiškai nenukentėjo. Tie mūsų parko perlai liko beveik nepaliesti, vėjo gūsiai nuplėšė tik keletą šakų. O juk būtent jie buvo didžiausios rizikos grupėje.

Dar prieš keletą metų būtent apsisaugojimui nuo uraganų aš pakoregavau psi-lauko generatoriaus darbą, kad neleisti žūti dviejų šimtų metų gigantams su silpna šaknų sistema, ir… viskas suveikė net geriau, negu buvo laukiama! Dabar reikia išplėsti apsauginę psi-lauko generatoriaus funkciją ir kitiems mūsų parko medžiams, kad esant uraganiniams vėjams jų taip pat nerautų su šaknimis ir nelaužytų kamienų, kaip tai įvyko su eile medžių mūsų parke, apie kuriuos niekas ir nepagalvojo, kad būtent tie medžiai nukentės (Рис. 113 и Рис. 114).

Mūsų parke pasirodė ir nauji grybai, kurių anksčiau mūsų valdose niekada niekas nematė. Ir tie nauji grybai pasirodė antroje vasario pusėje, kas savaime netikėta ir neįtikėtina! Psi-lauko generatorius ir toliau valo ir atstato dirvožemį, gruntinius vandenis, vietovės mikroflorą ir mikrofauną, sugrąžina supančios aplinkos būseną daugelį šimtmečių atgal, ir, kaip rezultatas, vis nauji ir nauji augalai prabunda iš „letargo miego“! Ir labai ryškiai tai atsispindi ant grybų, Nes jų sporos savo valandos laukė šimtus, o gal net tūkstančius metų, iki tol, kol vėl neatsikurs jiems priimtinos sąlygos. Ir būtent dėl tos priežasties mūsų valdose atsiranda vis naujos ir naujos grybų rūšys, kurių niekas ir niekada nelaukė net artimiausiose apylinkėse.

Kai kurie iš naujų grybų panašūs į maitake, bet nuo jų skiriasi forma ir spalva, kaip, pavyzdžiui, grybas Plicaturopsis crispa (Рис. 115), kiti pasirodę grybai nepanašūs nė į vieną grybą, kurie buvo anksčiau pasirodę mūsų valdose. Tai ir grybas Polyporus tomentosus (Рис. 116) ir grybas Lentinellus cochleatus (Рис. 117), ir grybas Daedalea quercina (Рис. 118), kurie prie valgomų grybų nepriskiriami. Tai tie grybai, kurių nepavyko nustatyti, o be jų pasirodė ir dar naujų grybų, kurių kol kas nepavyko nustatyti, bet, nepaisant to, jie gana įdomūs ir neįprasti pagal savo formą ir spalvą (Рис. 119 ir Рис. 120)! Bet visi atpažinti grybai (išskyrus Daedalea quercina) yra valgomi ir net priskiriami prie aukščiausių kategorijų pagal skonines savybes! Ir prie visos tos įvairovės, vos ne kiekvieną dieną pasirodo vis naujos grybų rūšys, arba jau žinomi grybai pateikia vis naujus siurprizus.

Vieną iš siurprizų pademonstravo maitake. Apie vasario dvidešimtąją pasirodė dvi naujos dukterinės grybienos maitake, kurios buvo išsidėsčiusios viena šalia kitos, bet… prie viso to, jos stipriai skiriasi (Рис. 121 ir Рис. 122). Tos dvi dukterinės grybienos maitake labai skiriasi viena nuo kitos, kas savaime neįtikėtina. To negali būti iš principo pagal žinomus Gamtos dėsnius, kurie egzistavo keturis milijardus metų! Negali būti, o taip yra, kaip ir daugelis kitų dalykų, vykstančių mūsų valdose veikiant psi-lauko generatoriui…

Ir kas įdomiausia, naujos grybų rūšys pasirodo vos ne kiekvieną dieną! Ir pasirodo vis retesnės ir retesnės grybų rūšys, o jas vis sunkiau ir sunkiau nustatyti (Рис. 123, Рис. 124 ir Рис. 125). Net nuo naujokų neatsilieka ir „senbuviai“! Vis daugiau ir daugiau šampinjonų parodo savo kepurėles vasario Saulės spinduliams (Рис. 126), ir ne paprastas kepurėles, o didžiules kepures! Tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti į mažylį šampinjoną, ant kurio kepurės pernykštis ąžuolo lapas, kuris atrodo labai mažas (Рис. 127)! Priminsiu, kad šampinjonai įprastomis sąlygomis pasirodo TIK PAVASARĮ IR VASARĄ, bet jokiu būdu ne gruodyje, sausyje ir vasaryje! O mūsų valdų ribose šampinjonai auga apvalius metus, ir nepaiso nei šalčių, ne sniego ir t.t.

O dabar laikas sugižti prie kitų pasakojimo herojų!

Vasaryje iš žemės pradėjo lįsti vėlyvo pavasario ir vasaros gėlės, tokios, kaip Avinėliai arba „Pavasarinis pirmažiedis“, Ramunėlės, Irisai ir t.t. Su kiekviena diena, pavyzdžiui, Ramunėlės, darosi vis stambesnės ir stambesnės (Рис. 128). Tokiu būdu, Ramunėlių žydėjimas, taip pat, kaip ir visų kitų augalų, nėra koks tai atsitiktinis reiškinys arba augalus „išgąsdino“, kad praleis žydėjimo laiką, ir „netikėtai“ pražydo netikėtai atšilus, kaip gali pasakyti skeptikai! Tai štai, pirma, jokio „netikėto“ atšilimo nebuvo, greičiau galima pasakyti apie netikėtą atšalimą! O antra, nors sniegas jau nebeguli ant laukų ir laukymių, šalnos būna beveik kiekvieną dieną. Taip kad, jeigu būtu koks nors vienas „išprotėjęs“ augalas, tai jis nukentėtų per naktines šalnas, ir viskas… Tai ne, vietoje nužydėjusiu Ramunėlių, vasario Saulei savo apvalius „veidelius“ rodo vis naujos ir naujos Ramunėlės, ir tai vyksta visoje mūsų valdų teritorijoje (Рис. 129)! O už jų ribų, kaip ir pirma, viskas pilka ir mirę, kaip ir priklauso Gamtai vasario mėnesį Prancūzijoje!

Bet ne tik Ramunėlės „nusprendė“ žydėti vasaryje! Tai čia, tai ten mūsų valdose pasirodė „Rytų Hiacintų“(Hyacinthus orientalis L.) žiedynai, be to, laukiniai Hiacintai, kurių svogūnėliai peržiemojo grunte esant DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ ŠALČIUI, po sniegu ir visiškai apledėjus dirvožemiui (Рис. 130). Ir dar… Hiacintų žiedynai paprastai pasirodo tik esant +18-25 temperatūrai pagal Celsijų, bet niekaip esant šalnoms naktimis (Рис. 131). Prie tokių šalčių, kurie buvo šią žiemą, Hiacintų svogūnėliai turėjo žūti visiškai peršalus gruntui, bet dėl visiškai aiškių priežasčių, to NEATSITIKO (Рис. 132)!

Nuo Hiacintų neatsilieka ir Tulpės, kurių svogūnėliai taip pat peržiemojo atvirame grunte ir jau vasaryje išleido savo lapus, o kai kurios tulpės jau ir žiedus sukrovė, kurie, tiesa, dar pasirodė, „suvynioti“ į savo skraistes-lapus (Рис. 133). Pagal žinynų duomenis, tulpių augimas vyksta 80-120 dienų, nuo balandžio pradžios ir iki birželio pabaigos. Žinoma, tai priskiriama Tulpėms, kurios auga po atviru dangumi, kaip ir mūsų atveju. Taip kad, Tulpių žiedų vasaryje būti negali, o jie yra! Taip pat, kaip per žiemą išgyventi negalėjo ir Narcizų svogūnėliai, kurie taip pat žiemojo dirvožemyje, kuris buvo labai giliai įšalęs esant stipriems šalčiams, ir kuris iki pat šiol dar įšalęs! O pagal žinynų duomenis, Narcizų svogūnėliai į gruntą sodinami esant temperatūrai +10-12 laipsnių pagal Celsijų, ir esant oro temperatūrai, ne mažesnei už +15 laipsnių (Рис. 134)!

Pasirodė ir Dilgėlės — Urtica dioica L., pagal žinynų duomenis, Dilgėlės žydi birželio, liepos mėnesiais, o sėklos prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais! Todėl vasario mėnesį pasirodžiusios Dilgėlės, savaime neįtikėtina (Рис. 135) įprastu požiūriu, bet apie įprastus požiūrius reikia pamiršti, kai kalba eina apie mūsų valdose vykstančius reiškinius veikiant psi-lauko generatoriui!

Nematyta ir tai, kad antroje vasario pusėje sunoktų „Beždžionių medžio“ kankorėžiai arba Araucaria araucana, ir tai antrą kartą metų laikotarpyje (Рис. 136). Be to, vaisiai-kankorėžiai prinoko pilnai, ir nežiūrint į rūsčią žiemą (Рис. 137), o juk „Beždžionių medžio“ vaisiai-kankorėžiai prinoksta vasaryje tik savo Tėvynėje — Pietų Amerikoje! Bet juk Pietų Pusrutulyje dabar vasara, o Šiaurės — žiema! Ir vasario mėnesį Prancūzijoje nokstantys vaisiai-kankorėžiai kalba apie principialius „Beždžionių medžio“ pasikeitimus veikiant psi-lauko generatoriui, dėl to vaisių vedimas vyksta kaip vasarą, taip ir žiemą, ir visiškai NEPRIKLAUSO NUO GAMTINIŲ SĄLYGŲ!

Ne mažiau stebina ir tai, kad antroje vasario pusėje ant Paulovnijos (Paulownia tomentosa) šakų pasirodė pumpurai ir jie greitai prasiskleis, ir to augalo šakos pasipuoš mėlynų žiedų apdaru (Рис. 138)! O juk Paulovnijos žydėti pradėjo ne anksčiau, kaip gegužės viduryje net mūsų valdų ribose praeitais metais. O tai eilinį kartą patvirtina faktą, kad kiekvienais metais, veikiant psi-lauko generatoriui, augalams atsiranda naujos savybės ir kokybės ir tai jau tampa NAUJA NORMA! Nauja norma tampa savybės ir kokybės, kurios NEĮMANOMOS įprastomis sąlygomis! Ir tai — būtent naujų savybių ir kokybių susidarymas, o ne mutacija, nes augalai lieka tokie patys, tik įgauna naujas savybes ir kokybes!

Nauji pumpurai susidarė ir ant Kaštonų (Castanea vesca Gaerth), ir tai taip pat savaime neįtikėtina. Nes būtent Kaštonams rudeninės ir pavasarinės šalnos yra labiausiai pavojingos, nekalbant jau apie tokius temperatūrinius siurprizus, kuriuos pateikė 2009 metų vasaris. Kai nedideles pliusines temperatūras dienomis labai dažnai pakeisdavo staigios šalnos naktimis, o dar tokiomis, kad nespėję pasiekti žemės lietaus lašai akimirksniu pavirsdavo ledu ant šakų ir pumpurų. Ir štai prie tokių oro sąlygų vasario mėnesį Kaštonams brinksta pumpurai (Рис. 139)!

Vis daugiau ir daugiau pumpurų ant Magnolijų-kaduk (Рис. 140). Švelnūs, dar neprasiskleidę pumpurai visiškai nepastebi vasario šalnų, kurios pasitaikydavo net tik naktimis,, bet ir dienomis (Рис. 141). Ir tiesiog kiekvieną dieną, nepaisant labai šaltų orų, kai, toli gražu, ne kiekvieną dieną temperatūra pakildavo virš nulio laipsnių, Magnolijų-kaduk pumpurai lėtai, bet užtikrintai ruošėsi visam pasauliui parodyti savo nuostabius žiedus, kurie vis dar slepiasi savo pūkiniuose apvalkaluose (Рис. 142). Ir kiekvieną dieną pūkelių ant brinkstančių pumpurų rodosi vis daugiau ir jie vis labiau baltesni, o tai reiškia… kad jau labai greitai pasirodys Gamtos stebuklas — Magnolijų-kaduk žiedai (Рис. 143)!.. ir ne tik!

Nikolajus Levašovas, 2009 metų kovo 1 d.

.

1. Žodynas „Vaistiniai augalai“, Autoriai I.N. Putyrskij, V.N. Prochorov. Leidykla Knyžnyj Dom“, 2005. ↑

2. Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. ↑