Gyvybės šaltinis

8 dalis Plius. Stebuklai tęsiasi

Pasikeitimai mūsų valdose vyksta taip greitai, kad nespėji visko aprėpti ir apsakyti žodžiais. Straipsnis “Gyvybės šaltinis-8“ dar buvo rašomas, o įdomūs, ir kartais neįtikėtini reiškiniai pasirodydavo praktiškai kiekvieną dieną. Paskutinės fotografijos, kurios buvo sudėtos į tą straipsnį, buvo padarytos 2009 m. balandžio14 d., bet jau po keleto dienų atsirado tai, apie ką verta pranešti smalsiam skaitytojui! Ir esmė ne vien tik paprastame smalsume — bet per keletą dienų, kurios praėjo po straipsnio parašymo, pasirodė nauji dalykai, kurių nebuvo anksčiau.

Bet neskubėsiu, o pradėsiu pasakoti apie tai tokia tvarka, kaip gavau informaciją.

Tiksliau, nauja informacija buvo jau tada, kada dar nebuvo baigtas rašyti pats straipsnis, paprasčiausiai, būtų reikėję jau ketvirtą kartą taisyti parašytą tekstą, o tai grėsė tuo, kad darbas su straipsniu taps „amžinu“! Kad to išvengti, aš nusprendžiau pabaigti straipsnį tokį, koks jis buvo parašytas, o vėliau parašyti tęsinį. Ką dabar ir darau!

Jau balandžio 12 dieną tapo visiškai aišku, už ką vienas iš japoniškų klevų gavo pаvadinimą „Ugninė pašvaistė“! Ilgi, pirštuotos pirštinės pavidalo klevo lapai vietomis įgavo ryškiai raudoną spalvą, ir, jeigu įsivaizduoti, kaip vėjas judina tuos lapus, kai kurie augalai atrodo taip, lyg liepsna būtų apėmusi visą augalą, liepsna ne naikinanti, o gyvybę nešanti (Рис. 238).

Tuo metu ugnies liepsnojimo iliuzija yra absoliuti, net sunku įsivaizduoti, kad gamta taip gali sukurti! Visiškai įmanoma, kad tokiu būdu medis baidė nuo savęs žolėdžius gyvūnus, kurie, kaip ir visi gyviai, labai bijo ugnies, kuri neša mirtį! Svarbiausia, kad vėjelis nepamirštų „pažaisti“ su taip gąsdinančiais lapais ir tada mažai kas iš gyvių išdrįs artėti prie „liepsnos apimto“ medžio (Рис. 239). Pasirodė žiedynai ir ant pirštuoto klevo (japoniškojo) „Žali nėriniai“, kurio lapai jai pilnai susiformavo, kaip jiems ir priklauso (Рис. 240). Ir bendrai, tas Klevas jau visas su savo karališkais rūbais (Рис. 241)!

Bendrai, visi „japonai“ šiais metais labai vienas su kitu akivaizdžiai solidarūs! Jau balandžio 12 d. ant smulkiažiedės (japoniškos) vyšnios „Kanzan“ buvo keletą kartų daugiau išsiskleidusių pumpurų, negu anksčiau! Ir tos vyšnios žiedai labai panašūs į arbatinės rožės, ir tai ne atsitiktinumas, nes tie augalai artimi giminaičiai. Kiekvienas tos vyšnios žiedas tiesiog pripildytas saulės šviesos ir oro (Рис. 242)! Ir jų ant šakų begalės, ir kiekvieną dieną vis daugiau pumpurų išsiskleidžia (Рис. 243). O balandžio 18 d. visi pumpurai pilnai išsiskleidė, ir susidaro įspūdis, kad kažkas gerai „apvyniojo“ medžių šakas keistais rožiniais alyvų spalvos „sniego“ kaspinais, kurie dar skleidžią nepakartojamą aromatą (Рис. 244 ir Рис. 245)!

Antroje balandžio pusėje visi luzitaniškos Laurovyšnios žiedynai pilnai išsiskleidė ir taip pat aplink save paskleidė nepakartojamą aromatą (Рис. 246 ir Рис. 247)! Valgomojo Kaštono žiedynų šluotelėmis tiesiog nusėtos visos medžių šakos (Рис. 248). Be to, Kaštono žiedynai tokie didžiuliai, kad nuo jų svorio net šakos linksta ir susidaro įspūdis, kad kaštonai savo šakomis atlieka lengvus dvariškių nusilenkimus ir tuo pačiu išsaugoja savo orumą (Рис. 249 ir Рис. 250)! Ir prie viso to, baltai rožiniai žalių „švarkų“ „atvartai“ „prikvėpinti“ geriausiais ir puikiausiais aromatais! Kiekvienas atskiras žiedas tuose nepaprastuose žiedynuose neišpasakytai gražus, bet ir žymiai didesnis pagal savo išmatavimus už savo likusius gentainius, kurie auga už mūsų teritorijos (Рис. 251)!

Šiais metais nustebino ir Imperatoriškoji Paulonija (Paulownia tomentosa Imperialis)! Pagal žinyno duomenis, Imperatoriškoji Paulonija žydi gegužės pabaigoje, dar iki pasirodant lapams! Mūsų Paulonija pradėjo žydėti pirmoje balandžio pusėje, kas jau savaime neįtikėtina (Рис. 252). Ir su kiekviena diena vis daugiau ir daugiau Imperatoriškosios Paulonijos žiedų skleidėsi ant šakų, ir ta žydėjimo karuselė vis nesibaigė ir nesibaigė, nors Paulonijos žydėjimas turėjo būti ne daugiau dešimties dienų (Рис. 253)! Be tos „anomalijos” — nepertraukiamo ilgo žydėjimo, Imperatoriškoji Paulonija pateikė dar vieną siurprizą — šiais metais šio medžio žiedai buvo neįtikėtino dydžio (Рис. 254)!

Pagal tuos pačius žinyno duomenis, Imperatoriškosios Paulonijos žiedai pasiekia iki 4-5 CENTIMETRŲ dydžio, o mūsų valdose — beveik 9 CENTIMETRUS (Рис. 255)! Kitais žodžiais, Imperatoriškos Paulonijos žiedai DU KARTUS didesni, negu visų likusiųjų pasaulyje, ir tokie dydžiai ne vieno žiedo, o visi Imperatoriškosios Paulonijos žiedai pas mus tokio dydžio, ir tuo galima įsitikinti, pasižiūrėjus į sekančią fotografiją (Рис. 256). Balandžio pabaigoje iš pumpurų ant Imperatoriškosios Paulonijos šakų pasirodė pirmieji jauni lapeliai (Рис. 257), kurie net pirmomis gegužės dienomis vis dar buvo jaunais lapais ir pagal dydį buvo mažesni už žiedus (Рис. 258)! Iš principo, toks vaizdas pats savaime unikalus, nes, paprasčiausiai, to negali būti! Žiedų ir lapų ant Paulonijos šakų vienu metu negali būti! Bet kuriuo atveju, tokio dalyko niekas ir niekada nėra matęs! Žinoma, visa tai gali nustebinti specialistą arba žmogų, kuris gerai pažįsta tą augalą, bet nuo to reiškinys neišnyksta! Imperatoriškos Paulonijos žydėjimas esant lapams maždaug tas pats, kaip obuolių pasirodymas ant obels iki žydėjimo!

Tiesa, pagal to paties žinyno duomenis, Imperatoriškosios Paulonijos žiedai žūna net esant nedideliems šalčiams. Mūsų atveju, nei sausio mėnesio šalčiai, nei vasario apledėjimai ir vėliau sekusios naktinės šalnos niekaip nepaveikė Imperatoriškosios Paulonijos pumpurų, ir tie patys pumpurai pradėjo skleistis dar iki pirmųjų lapų pasirodymo ant šakų! Štai tokie „stebuklai narvelyje“, kurie nesiruošia išnykti!

Visiškai atvirkščiai — tie „stebuklai narvelyje“ ir toliau vystosi. Ant Imperatoriškos Paulonijos šakų pasirodo vis daugiau ir daugiau išsiskleidusių pumpurų, ir alėja iš Imperatoriškosios Paulonijos medžių pradėjo įgauti vis labiau pasakišką vaizdą (Рис. 259)! O turint omeny, kad Imperatoriškosios Paulonijos žiedai mūsų valdų ribose yra DU KARTUS DIDESNI, negu jie turėtų būti (pagal žinynų duomenis), tai dėl to žydinčios Paulonijos įgauną tikrai stebuklingą išvaizdą (Рис. 260)! O tiems, kas vis dar abejoja, rekomenduoju dar kartą pažvelgti į Imperatoriškosios Paulonijos žiedus (Рис. 261)! Įdomu ir tai, kad gegužės 10 vis dar daug pumpurų, kurie dar tik pradeda skleistis, taip pat, kaip ir pumpurų, kurie dar neišsiskleidė (Рис. 262). Per paskutinę savaitę lapai ant šakų ženkliai paaugo, ir tai tuo labiau stebina, nes NEturi būti lapų vienu metu su žiedais!

Antroje balandžio pusėje pasirodė lapai ant kinietiškojo Ailanto (Ailanthus altissima). To medžio lapai iš tikrųjų neįprasti ir pagal formą ir pagal spalvą (Рис. 263 ir Рис. 264). Įdomu, kad pagal žinynų duomenis, kinietiškasis Ailantas labai nepakantus šalčiams, ir tuo labiau nuostabu, kad po keleto šaltų žiemų, kai oro temperatūra nukrisdavo iki MINUS DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ pagal Celsijų, tas augalas elgiasi taip, lyg nieko nebūtų buvę!

O sekantis didvyris — Laburnum vaterera „Vosi“ (Laburnum x watereri «Vossi»), nors ir atsparus šalčiui, bet žydi (pagal žinynų duomenis), gegužės pabaigoje-birželyje! O mūsų valdų ribose tas augalas pradėjo žydėti antroje balandžio pusėje (Рис. 265 ir Рис. 266)! Noriu priminti, kad 2009 metų kovas ir balandis buvo, toli gražu, ne šilti, tik balandžio pabaigoje dienos pasidarė saulėtos ir šiltos.

Antroje balandžio pusėje sodriai sužydėjo ir magnolija (Calicotome villosa), kuri vėl gi, turi žydėti gegužės pabaigoje, ir ne anksčiau (Рис. 267 ir Рис. 268). O štai Velnio medis (Aralia spinosa), Kurio tėvynė yra Šiaurės Amerikos rytinės pakrantės, pagal žinynų duomenis, auga drėgnose, gerai pralaidžiose, derlingose miškingose dirvose upių pakrantėse kartu su kitais lapuočiais medžiais ir žydi… NUO LIEPOS PABAIGOS IKI PIRMOSIOS RUGPJŪČIO DEKADOS! Tai štai, veikiant psi-lauko generatoriui, Velnio medis savo smulkius žiedynus išleido ANTROJE BALANDŽIO PUSĖJE (Рис. 269)! Tėvynėje tas medis žydi įpusėjus vasarai, o mūsų valdose — įpusėjus pavasariui (Рис. 270 ir Рис. 271)! Žydėjimo sezonas pasislinko visu sezonu! Įdomu tai, kad taip į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo seni augalai, ir sureagavo po penkerių psi-lauko-generatoriaus veikimo metų!

Ir toks efektas dėl poveikio ne vienetinis! Todėl sveikas protas siūlo visiškai pagrįstą išvadą — KUO JAUNESNIS AUGALAS, TUO GREIČIAU JIS REAGUOJA Į PSI-GENERATORIAUS POVEIKĮ! Ypač aiškiai tai matosi Araukarijos pavyzdžiu — Beždžionių medžio (Araucaria araucana)! 2005 metais vienu metu į gruntą buvo pasodinta keletas skirtingo amžiaus Araukarijų (Рис. 272). Detaliau apie tą augalą galima perskaityti „Gyvybės šaltinyje -5“. Tai štai, pirmieji iš sodinukų į psi-lauko generatoriaus poveikį sureagavo jaunesni medžiai, o paskutinis sureagavo pats didžiausias ir, reiškia, pats seniausias augalas (Рис. 273).

Pati seniausia iš Araukarijų sureagavo 2009 metų gegužyje, ir sureagavo gana audringai! Sureagavo taip, kaip nereagavo net jauni medeliai! Pirmą kartą tas medis sužydėjo TIK 2009 METŲ GEGUŽYJE, ir žiedulių pasirodė labai daug! Be to, žydintys kankorėžiai ant kai kurių šakų „būriuojasi“ net po keturis (Рис. 274 ir Рис. 275). O ant jaunesnių Araukarijų žydintys kankorėžiai pasirodė balandžio pradžioje ir kankorėžiai noksta jau trečią kartą (Рис. 276 ir Рис. 277).

Balandžio pabaigoje audringai pražydo ir medingoji liana, kinietiškoji Visterija (Wisteria chinensis), eilinis subtropikų gyventojas (Рис. 278). Tos lapus metančios lianos žiedynai labai ilgi, nuo šakų svyra žemyn ir sudaro žydinčias ir bujojančias saleles (Рис. 279 ir Рис. 280). Gegužės viduryje pražydo ir kita kinietiškosios Visterijos rūšis — Wisteria chinensis f. Alba (Рис. 281 и Рис. 282)!

Gegužės pradžioje vis dar jauni Tulpių medžiai jau pasidarė gana dideli (Рис. 283). Pilnai žydi ir Puošmedis — Cersis siliquastrum (Рис. 284). Žinyno duomenimis, Puošmedis išlaiko vienkartinius šalčius iki -18…20 laipsnių pagal Celsijų. Bet šiais metais tokie šalčiai laikėsi apie dvi savaites ir tuo pačiu metu iškrito stora sniego danga, o vėliau dar ir viskas apledėjo! Nepaisant to, visi tie „gamtos malonumai“ augalams nepakenkė — ir tai įvyko dėl tos pačios priežasties, dėl psi-lauko generatoriaus poveikio iš „tamsiosios materijos, nes medžių syvai, „paprasčiausiai“, nebesušalo (Рис. 285)! Mėnesiu anksčiai pražydo ir platanolapis Klevas (Рис. 286). Trumpiau kalbant, augalai — medžiai, krūmai, daugiametės ir vienmetės žolės iš įvairių klimatinių juostų, nuo nuosaikios iki subtropinės — praktiškai žydi vienu metu, žydi labai sodriai, ir praktiškai visų augalų žiedai daug didesni, negu bet kur kitur! Ar tai nenuostabu? Ar ne tai mūsų valdas daro stebuklingomis lyginant su įprastu pasauliu?!.

Akis ir toliau malonina Magnolijos. Ant daugelio jaunų sodinukų pasirodė didžiuliai ir gražūs pumpurai, kurie bet kurį užburia savo grožiu ir nepaprastumu. Antroje balandžio pusėje pradėjo skleistis Magnolijos „Orchidėja“ pumpurai (Magnolija Liliflora «Orchid»), kurios žiedai iš tikrųjų primena orchidėją. Žiedlapiai didžiuliai ir labai stangrūs. Susidaro įspūdis, kad prieš tave atgijusi, iš pasakiško spalvoto akmens ištekinta gėlė (Рис. 287)… Šalia to grožio bujoja kita pritrenkianti gėlė — Magnolijos „Angeliška oda“ (Magnolija «Angel skin») gėlė, kurios aksominiai baltai rožiniai lapeliai iš tikrųjų kažkuo primena aksominę odą, ir tenka patikėti tą Magnolijos rūšį pavadinusiais dėl to, kad taip atrodo angelų oda, kurios man asmeniškai matyti neteko. Greičiausiai, kad viso vaizdo nepaprastumas, kaip žiedų, taip ir jų formos, sukuria įvaizdį, kad žiedai anapusiniai (Рис. 288).

Šiais metais dar viena Magnolija pateikė siurprizą. Praeitų metų pabaigoje gana reta Magnolija „Elvina“ (Magnolija „Elvina“) nerodė gyvybės ženklų. Ir tokia išliko visą vasarą ir rudenį. Ant negyvų tos magnolijos šakų jau spėjo įsikurti kerpės, ir štai… 2009 metų balandyje jau pagal visus požymius miręs medis atgijo, pasirodė pumpurai, kurie netrukus išsiskleidė (Рис. 289). Pasirodė ir jauni lapai, ir, kas įdomiausia, pumpurai ir lapai pasirodė ne ant jaunų ūglių, ko galima buvo tikėtis, o būtent ant jau „mirusių“ sodinuko šakų (Рис. 290).

Veikiant psi-lauko generatoriui, mirusio sodinuko šakos atsigavo labai audringai. Jau pirmoje 2009 metų gegužės pusėje ant atgijusių šakų puikavosi ne tik neįprasti Magnolijos „Elvina“ žiedai, bet ir daug tvirtų, sultingų jaunų lapų (Рис. 291). Tai jau trečias kartas, kai „atgimsta“ augalai per tą laiką, kai psi-lauko generatoriuje buvo įdiegta regeneracijos programa dėl oficialiai pripažintos mirusia dviejų šimtų metų senumo sekvojos, apie kurią buvo rašyta anksčiau.

Balandžio pabaigoje išsiskleidė ir Magnolijos „Riki“ (Magnolija «Ricky») pumpurai, kurios švelniai rožiniai žiedlapiai sustingo pasakiškame gyvenimo šokyje (Рис. 292). Ir tas Saulės šokis ir gyvenimas tiems augalams dar tik prasideda (Рис. 293). Prie to šokio jungiasi ir nekviesti svečiai (Рис. 294).

Magnolijos „Lotosas“ (Magnolija «Lotus») pumpurai pradėjo atsigauti kovo pabaigoje (Рис. 295). Balandžio viduryje jauni Magnolijos „Lotosas“ lapai žymiai išaugo, bet dar nebuvo visiškai atsiskleidę (Рис. 296). Ir tik gegužės viduryje jauni lapai galutinai atsiskleidė, nors dar išliko salotiniais su rožiniu atspalviu, kas charakteringa jauniems tos magnolijos lapams (Рис. 297 ir Рис. 298). Bet visame tame nuostabu dar ir tai, kad gegužės viduryje pradėjo skleistis ir Magnolijos „Lotosas“ pumpurai (Рис. 299). Magnolijos „Lotosas“ pumpurai gegužės pradžioje — tai jau savaime neįtikėtina, bet… dar visai jaunų pumpurų dydis stebina jau dabar (Рис. 300)! Su kiekviena diena Magnolijos „Lotosas“ žiedlapiai darosi vis baltesni ir baltesni (Рис. 301 ir Рис. 302).

Ir aplink tas Magnolijas kiekvieną dieną stiprėja bananų-žemuogių kvapas, nes būtent toks gana neįprastas Magnolijų „Lotosas“ žiedų skleidžiamas kvapas. Praeitais metais Magnolija „Lotosas“ pradėjo žydėti ne anksčiau birželio, o šiais metais pilnai žydi jau gegužės pradžioje ir pumpurai tarp dar visai jaunų lapų ne vienetiniai (Рис. 303)! Šių, dar visai jaunų lapų dydis įspūdingas! Jiems dar augti ir augti, o lapai jau 50 CENTIMETRŲ ilgumo (Рис. 304)! Gegužės viduryje tarp augančių jaunų Magnolijos „Lotosas“ lapų pasirodė „antros bangos“ pumpurai. Ir Magnolijos „Lotosas“ „antrosios bangos“ pumpurai daug didesni, negu „pirmosios bangos“ (Рис. 305)! Įdomu ir tai, kad Magnolijos „Lotosas“ pumpurų lapeliai šviesiai žali, bet skleidžiantis pradeda palaipsniui baltėti ir išsiskleidus tampa sniego baltumo. Magnolijos „Lotosas“ lapai vis dar jauni, ir jie dar augs, ir jie auga „ne dienomis o valandomis!“ Rausvai rožinis lapų atspalvis patvirtina, kad tai dar labai jauni lapai, o jie jau virš PUSĖS METRO ILGUMO (Рис. 306)! O tuo metu Magnolijos „Lotosas“ žiedlapiai darosi sniego baltumo (Рис. 307).

Per praėjusias dienas nuo straipsnio “Gyvybės šaltinis-8“ parašymo, sidabralapės Liepos lapai stipriai paaugo (Рис. 308)! Sidabralapės Liepos lapų dydžio pasikeitimą galima pastebėti pagal fotografijas, kurios padarytos paskutinėmis dienomis (Рис. 309, Рис. 310 ir Рис. 311). Tose pat fotografijose matosi, kad sidabralapės Liepos lapai ne tik didžiuliai ir greitai auga, bet ir yra nepaprastai tankios struktūros. Be to, lapai turi savotišką vaškingą dangą. Kai veikiant psi-lauko generatoriui pirmą kartą lapų ir žiedų dydis bei vaisių kiekis stipriai pasikeitė, lapų ir žiedlapių storis liko toks pat, kaip ir augalų, augančių už psi-lauko generatoriaus veikimo ribų. Tada pusės metro ilgio lapai prarasdavo savo tvirtumą ir formą. Paprasčiausiai, gamta nesitikėjo tokių dydžių ir nebuvo tam pasiruošusi.

Todėl, kad lapai, žiedlapiai ir šakelės galėtų išlaikyti pasikeitusias apkrovas, buvo papildomai pakoreguotos psi-lauko generatoriaus programos. Korekcija buvo nukreipta taip, kad pastorinti lapų ir žiedlapių storį proporcingai jų dydžiui, sustiprinti lapų ir žiedlapių „skeletą“, šakų atsparumą ir… visa tai gavosi! Kad tuo įsitikintum, pakanka pasižiūrėti į lapus ir šių metų žiedlapius. Anksčiau didžiuliai lapai ir žiedlapiai nelaikė patys savęs! Bendra augalų biomasė buvo didesnė, negu galėjo išlaikyti gamtinis augalų ir žiedlapių „skeletas“. Dėl programų korekcijos ta problema išnyko! Lapai ir žiedlapiai net būdami dar didesnių gabaritų, nebenusvyra. Augalų lapai ir žiedlapiai pasidarė ne tik tampresni ir stipresni bet ir įgavo ypatingą vaškinę dangą, kuri žymiai sulėtina drėgmės išgarinimą per lapus!

Tokiu būdu, lapų dydžio pasikeitimas vyko dviem etapais — iš pradžių padidėjo lapų ir žiedlapių dydis, o po to vyko lapų ir žiedlapių sustandėjimas ir sustorėjimas. O todėl, kad ĮVAIRŪS augalai į psi-lauko generatoriaus poveikį reagavo skirtingu laiku, tai šie etapai augaluose vyko NE TUO PAČIU METU! Skirtinga augalų reakcija į psi-lauko generatoriaus poveikį priklausė NE tik nuo AUGALO RŪŠIES, bet ir tos pačios rūšies augalo AMŽIAUS!

Vienos ir tos pačios rūšies augalo inertiškumas priklausė nuo kiekvieno augalo AMŽIAUS! Kuo senesnis augalas – tuo lėčiau jis reaguoja į psi-lauko generatoriaus poveikį! Ir tai dėsninga! Senesni augalai ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą formavosi senose sąlygose ir tik vėliau pateko į psi-lauko generatoriaus poveikio zoną. O jauni sodinukai iš pat pradžių formavosi veikiami psi-lauko generatoriaus! Taip kad, papuolusiems į psi-lauko veikimo zoną, seniems augalams iš pradžių reikėjo prisitaikyti, o tam reikia laiko. Tuo metu jauni sodinukai iš pat pradžių formavosi naujose sąlygose, kurias sukūrė psi-lauko arba tamsiosios materijos generatorius!..

Šiais metais galingi ir dideli bus figmedžių lapai. Bet ne mažiau, o net daugiau mus stebina ne lapai, o nokstantys vaisiai, todėl, kad šiuo metu figmedžio vaisių niekaip negalima pavadinti užuomazgomis! Bet viskas iš eilės!

Kaip jau buvo minėta, figmedžio vaisių užuomazgos eilinį kartą pasirodė pirmomis balandžio dienomis dar iki pasirodant naujiems lapams. Ir tuo pačiu užsidarė metinis figmedžių vaisių nokimo ciklas! Ant figmedžio šakų vaisiai augo ir noko be sustojimo apvalius metus — pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Sezoniškumas buvo akivaizdus tik pagal vaisių sunokimo greitį, ir tik! Vasarą ant figmedžio šakų galima buvo matyti IKI TRIJŲ KARTŲ VAISIUS VIENU METU! Kaip jau buvo paaiškinta anksčiau, vaisių nokimo greitis priklauso nuo medžio syvų judėjimo greičio augalo induose. O tas greitis priklauso nuo aplinkos temperatūros! Taip kad, aplinkos temperatūra nulėmė, kaip greitai noko vaisiai, ir kiek kartų vaisių vienu metu yra ant šakų!

Bet… figmedžio vaisiai, nepaisant viso to, noko ant šakų apvalius metus. O tai jau savaime neįtikėtina! Generatorių aš jau pakoregavau, kad pakeisčiau medžio syvų takumą priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Dabar belieka stebėti, ar pavyko iš pirmo karto pasiekti norimo rezultato. Matant, kaip auga figmedžio vaisiai, gali būti, kad korekcija neveikia. Balandžio viduryje (balandžio 14) iš pumpurų pasirodė jauni figmedžio lapai, kurie jau savo „žaliame“ amžiuje žada būti didžiuliais, kai sulauks „brandaus“ amžiaus (Рис. 312).

Praėjo tik kelios dienos (balandžio 18), jauni figmedžio lapai per tą laiką išaugo nedaug, nepaisant to, kad jie patys savaime labai stambūs ir stiprūs, o figmedžio vaisių per tą laiką padaugėjo žymiai (Рис. 313). Tuo pačiu, stebina vaisių standumas ir tvirtumas. Tik balandžio pabaigoje (29) jauni figmedžio lapai pradėjo greitai augti ir pasidarė solidaus dydžio, tokio solidaus, kad greitai augantys vaisiai nebeatrodo tokie didžiuliai, kaip anksčiau. Bet tai nereiškia, kad vaisiai blogai vystosi arba sustojo augti, o taip atrodo tik todėl, kad jauni figmedžio lapai pradėjo augti daug greičiau, negu vaisiai (Рис. 314). Fotografijoje puikiai matosi lapų tvirtumas, kiekviena jų gysla, kuri lapus maitina syvais. Padidinus, galima įžiūrėti kiekvieną lapų ląstelę, kurią peršviečia saulės spinduliai. Atrodo, kad lapai švytėtų iš vidaus, ir jau vien tai traukia žvilgsnį.

Jaunų lapų ant figmedžių dar nedaug, o vaisių neįtikėtinai daug (Рис. 315). O juk tai dar visai jauni medeliai! Nepaisant to, kad jie auga 5-6 kartus greičiau už savo gentainius, augančius už psi-lauko generatoriaus veikimo zonos, tiek daug vaisių užuomazgų tiesiog stebina! Tam, kad įsitikinti, kad figmedžio vaisiai auga ne mažiau stebinančiu greičiu, pakanka pasižiūrėti į gegužės 3 dienos fotografiją, kurioje matosi didžiulis visai žalias vaisius (Рис. 316). Ir tai ne fotografavimo technikos rezultatas, o realybė. Kad tuo įsitikinti, pakanka pasižiūrėti į sekančią fotografiją, kurioje tokio dydžio vaisių labai daug, ir paanalizavus tuo galima įsitikinti (Рис. 317).

Praėjo dar kelios dienos (gegužės 9), ir augantys dar visai žali figmedžio vaisiai, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, pasidarė dar didesni (Рис. 318). Fotografijoje pakankamai gerai matosi ir figmedžio vaisius, ir jaunas lapas, taip kad, nereikia didelės vaizduotės, kad įsivaizduotum vaisiaus dydį! Ir tokių vaisių-„statinaičių“ ant šakų daug (Рис. 319).

Analogiškai yra ir su sodinukais „Auksaspalvis“! Ir jauni lapai kaip reikiant, ir nokstantys vaisiai nenusileidžia (Рис. 320)! Ir dar visai jaunučių „auksaspalvio“ rūšies medžių šakos apkibusios visai jaunais, bet stambiais vaisiais. (Рис. 321). Nuo kitų figmedžio rūšių neatsilieka ir labiausiai kaprizinga iš jų – „Kruvinasis“! „Kruvinojo“ rūšies figmedžio vaisių ant šakų buvo jau 2009 metų kovą! Ir štai, jau balandžio pabaigoje ant šakų pasirodė naujų vaisių užuomazgos, o gegužės pradžioje iš jų susiformavo nauji vaisiai (Рис. 322). Ir tokių užuomazgų ant šakų labai daug, ir tiesiog kiekvieną dieną jie pasipildo naujomis gyvybinėmis jėgomis (Рис. 323).

Priminsiu, kad pirmą kartą „Kruvinasis“ figmedis vaisius davė 2008 m. spalio pabaigoje. Tai jau savaime buvo sensacija, nes šią figmedžio rūšį augina pačiuose Ispanijos pietuose, ir šios rūšies medžiai žūsta esant temperatūrai žemesnei už PLIUS 18 LAIPSNIŲ pagal Celsijų (detaliau apie tai galime perskaityti “Gyvybės šaltinis-6“)! Antrą kartą „Kruvinojo“ figmedžio vaisiai sunoko 2009 metų kovo viduryje, ir štai, dabar metų bėgyje vaisiai formuojasi jau trečią kartą! Gali būti, kad tai ne paskutinis to figmedžio derlius šiais, 2009 metais. Gali būti, kad jau šiais metais ta figmedžio rūšis vaisius duos apvalius metus. Tam, kad tuo įsitikintumėme, reikia palaukti iki spalio pabaigos, ir tada išaiškės, ar ir ši figmedžių rūšis vaisius veda apvalius metus!

Visame tame nuostabu tai, kad visi trys „Kruvinojo“ figmedžio derliai teko rudeniui, žiemai ir ankstyvam pavasariui, ir dar tokiomis gamtinėmis sąlygomis, kada tos rūšies sodinukas turėjo žūti visais 300%, o vietoje to – trys derliai! Lieka tik įsivaizduoti kokių derlių galima laukti vasarą, kai Prancūzijoje iš tikrųjų yra palankios sąlygos augti tos rūšies figmedžiams! Nuo kitų neatsilieka ir kita figmedžių rūšis – „Muason“! Gegužės viduryje šios rūšies figmedžio nokstantys vaisiai yra jau labai stambūs (Рис. 324).

Bet ne tik figmedžiai šį pavasarį pateikė siurprizų! Kaip jau buvo minėta, pačioje balandžio pradžioje pražydo Agrastų krūmai ir be sustojimo žydėjo praktiškai visą balandį. Dėl to, balandžio pabaigoje (balandžio 29) jau buvo praktiškai sunokę Agrasto uogos (Рис. 325)! Balandžio pabaigoje prinokę agrastai – negirdėtas dalykas! Bet faktas lieka faktu! Be to, ant krūmų labai daug uogų (Рис. 326). Ir tos uogos viena po kitos noko ir didėjo praktiškai kiekvieną dieną! Gegužės pradžioje (gegužės 3) ant vienos ir tos pačios Agrasto šakos galima buvo matyti prinokusias, nokstančias uogas ir dar visai mažas uogų užuomazgas (Рис. 327 и Рис. 328).

Bet ne tik Agrastas pasirodė toks atkaklus. Antroje balandžio pusėje ant raudonųjų Serbentų krūmų puikavosi jau beveik visiškai susiformavusios uogų kekės (Рис. 329). O balandžio pabaigoje (balandžio 29) raudonųjų Serbentų kekės jau pilnai susiformavusios (Рис. 330). Ir, lyg nieko nebūtų įvykę, gegužės viduryje (gegužės 9) toliau tebeaugdamos, raudonųjų Serbentų uogos pradėjo raudonuoti (Рис. 331)! Raudonųjų Serbentų uogos dar nebuvo tokios didelės, kaip praeitais metais, bet… viskas dar priekyje!

Be to, praeitais metais didžiulės raudonųjų Serbentų uogos buvo tik duodant antrąjį derlių, taip kad, lieka tik stebėti, kaip šiais metais elgsis šios uogos po praeitų metų reakcijos į psi-lauko generatoriaus poveikį! Šiais metais lepūs raudonieji Serbentai aplenkė juoduosius Serbentus, bet tie taip pat nepasiduoda! Balandžio pabaigoje (balandžio 29) ant juodojo Serbento krūmų jau pasirodė uogų užuomazgos (Рис. 332). O gegužės viduryje (gegužės 13), juodųjų Serbentų uogos jau visiškai susiformavo, kaupia jėgas ir toliau auga (Рис. 333).

Pačioje gegužės pradžioje pradėjo skleisti pumpurus ir Mėlynės (Vaccinium myrtilus L.), lyg ir nieko keisto, jeigu turėti omeny, kad, pasak žinynų, mėlynės žydi gegužės-birželio mėnesiais (Рис. 334)! Nieko ypatingo, jeigu nebūtų to „BET“! Tam, kad suprasti to mažo „BET“ prigimtį, pakanka pažvelgti į fotografiją! Mėlynių ŽIEDYNAI pasirodė KARTU SU LAPAIS! Ant mėlynių krūmelių dar tik pradėjo rodytis jauni lapeliai, kurie pradėjo keisti spalvą iš šviesiai salotinių į žalią! O tai sako, kad jauni lapeliai ką tik pasirodė iš pumpurų, ir tai jau savaime neįtikėtina!

Šiais metais geltonosios Avietės žiedynai pasirodė anksčiau, negu raudonosios Avietės, kas, vėl gi, labai įdomu (Рис. 335)! Raudonoji Avietė, nors ir užtruko su žydėjimu, bet tą suvėlavimą kompensavo gausiu žydėjimu (Рис. 336). O tai, kad raudonajai Avietei tai pavyko, galima akivaizdžiai įsitikinti (Рис. 337). Be to, dar visiškai žalios raudonosios Avietės uogos yra kaimynystėje su ką tik išsiskleidusiais žiedais ir pumpurais, kurie dar tik ruošiasi skleistis! O tam, kad žydėjimas nebūtų „tuščias“ – raudonajai Avietei aktyviai padeda, jeigu neklystu, žemės bitės (Рис. 338). Taip kad, derlius žada būti labai didelis!

O su braškėmis šiais metais vyksta iš viso neįtikėtini dalykai! Pradėjusios derėti pirmomis kovo dienomis, braškės gausiai žydi ir be sustojimo duoda uogas. Paskutinį kartą apie prinokusias Braškių uogas straipsnyje buvo minėta 2009 m. balandžio 9 d. Kartu su prisirpusiomis uogomis buvo ir naujos užuomazgos, ir besiskleidžiantys žiedai. Todėl jau balandžio 14 d. lysvėse puikavosi naujos prisirpusios uogos (Рис. 339). Įdomu ir tai, kad balandžio viduryje labai padidėjo Braškių žiedų dydis (Рис. 340). Ir tai davė rezultatų!

Eilinės uogos prisirpo balandžio 18 d., taip pat, kaip ir pražydo nauji Braškių žiedai (Рис. 341). Išsiskleidę nauji Braškių žiedai buvo dar didesni. Tam, kad geriau pajusti Braškių žiedų dydį, pakanka juos palyginti su uogomis (Рис. 342). Ar netiesa, kad jų dydis stebina?! O dabar, jeigu pasižiūrėti į išsiskleidusius Braškių žiedus, tampa visiškai aišku, kad jie žymiai didesni, negu buvo tikėtasi (Рис. 343)! O jeigu dar atkreipti dėmesį į tai, kaip saulės spinduliai prisotina išsiskleidusius žiedus, tai kyla nuostabus jausmas dėl to, kad kiekviename Braškės žiede saulės spinduliai uždega mažą Saulutę!

Iš tokių žiedų niekas kitas negalėjo „prasikalti“, išskyrus didžiules braškių uogas (Рис. 344). Ir tai ne pati didžiausia braškės uoga, ir ji ne vienintelė – paprasčiausiai, visos uogos DIDŽIULĖS (Рис. 345)! Tuo įsitikinti, vėl gi, labai paprasta: pakanka pasižiūrėti į fotografiją, kurioje braškių uoga šalia degtukų dėžutės ant grindų plytelių, taip kad pakanka palyginti uogą su degtukų dėžute ir grindų plytele (Рис. 346). O štai dar viena uoga-„mažylė“ Svetlanos rankoje (Рис. 347), ji ne tik stulbina savo dydžiu, bet ir prašosi į burną!

Žiūri į tą braškės uogą ir pradedi justi jos aromatą, kuris surinko saulės spindulių jėgą, taip ir norisi pajusti jos minkštumą, saldumą, pajusti skonį, kuriame nėra jokios chemijos! Ir tai aišku net pagal išorinę uogos išvaizdą, nes chemijos pagalba išaugintos braškės iš šiltnamių net išoriškai atrodo mirusios, nekalbant apie tai, kad po kelių dienų šiltnaminė braškė pavirsta šlykščiomis gleivėmis.

O tebeabejojantys dėl realių uogų dydžių, gali pasižiūrėti į uogą-„mažylę“ šalia citrinos ant tų pačių grindų plytelių (Рис. 348)! Iš tiesų įspūdinga! O juk ta braškių rūšis niekada nepasižymėjo braškių dydžiu. Ir tam, kad tuo įsitikintumėte, reikia peržiūrėti buvusius „Gyvenimo šaltinius“ , pradedant 2005 metais.

Praeitais metais Braškių uogų dydis taip pat palaipsniui didėjo, bet būtent šiais, 2009 metais, braškės pasiekė tokį dydį. Jeigu taip bus ir toliau, tai, veikiant psi-lauko generatoriui, braškės duos derlių apvalius metus, o braškių dydžiai bus dar įspūdingesni. Įdomu dar ir tai, kad tokios didelės uogos pasidarė po to, kai buvo pakoreguotos psi-lauko generatoriaus programos, kurių tikslas buvo pakeisti medžių, o tiksliau, augalų syvų takumą! Syvų takumo padidinimas prie žemų temperatūrų, davė štai tokį „pašalinį“ efektą..

Juk augalų syvų takumo padidinimas pagreitina apytakos procesus augalų ląstelėse su visomis to proceso pasekmėmis. Ir tos pasekmės matosi ne tik braškių uogose, bet ir figmedžių vaisiuose, agrastų, serbentų ir aviečių uogose! Tokio kiekio užuomazgų ir augančių vaisių iki šiol dar niekada nėra buvę. O kokie tai vaisiai, galima įsitikinti pažvelgus į vienos per pusę perpjautos uogos-„mažylės“ fotografiją! (Рис. 349) Fotografijoje matosi, kad uoga labai tvirta, sultinga ir… tiesiog pradedi burnoje justi tokios uogos skonį!

Gegužyje oro temperatūra pakilo ir, nors dar nebuvo Prancūzijai įprasto gegužio karščio virš 30 laipsnių pagal Celsijų, bet žemė įkaisti spėjo. Vienaip ar kitaip, gegužyje įvyko braškių bumas! Pagal dydį gegužio uogų dydis nenusileido balandžio mėnesio dydžiui (Рис. 350). Bet tokio kiekio prisirpusių braškių uogų kiekio aš niekada nebuvau savo gyvenime matęs (Рис. 351). Ir vėl, prisirpusios uogos kaimynystėje su dar visai žaliomis, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme! Ir tos žalios uogos yra įvairiose sirpimo stadijose — nuo užuomazgų iki jau pradėjusių raudonuoti gana stambių uogų. Ir šalia – ką tik nužydėjusių braškių šakelės ir dar neišsiskleidusių žiedų pumpurai!

Šiais metais pievelėse nematytai daug Žemuogių (Рис. 352)! Ir, kas įdomiausia – miško Žemuogės (Fragaria vesca L.) lapai ir žiedai mūsų valdų ribose kelis kartus didesni, negu jų giminaičių kitose vietovėse (Рис. 353). Jeigu aš nežinočiau, kad prieš mane miško Žemuogės, aš pasakyčiau, kad fotografijoje Braškės! Bet kuriuo atveju, kai man teko susidurti su Žemuogėmis, to augalo lapai buvo maži ir, atitinkamai, maži buvo žiedai ir mažos uogos!

Vaikystėje man daug kartų teko rinkti Žemuoges Kaukazo kalnų šlaituose, kur stovi mano vaikystės miestas – Kislovodskas. Žemuogių uogos, kurias mes rinkome vaikystėje, buvo beveik degtukų galvutės dydžio, kartais šiek tiek didesnės. Ir rinkome mes Žemuoges birželio pradžioje, ne anksčiau. O juk Kislovodskas garsėja savo nuostabiu klimatu ir daugybe saulėtų dienų metuose. Daug Saulės, pakankamai drėgmės – visa tai sukuria idealias sąlygas augti Žemuogėms Kislovodsko apylinkėse, taip kad, vaikystėje rinktos žemuogės nebuvo pačios blogiausios!

Žinoma, Braškes ilgos selekcijos būdu išvedė iš Žemuogių, tolesniam auginimui buvo atrenkami tik tie Žemuogių daigai, kurie davė stambiausias uogas. Ir taip per šimtmečius, jeigu ne ilgiau! Nuostabiausia visame tame tai, kad mūsų valdų ribose ne atskiri miško Žemuogės krūmeliai turi didelius lapus ir žiedus, o VISI! O tai rodo, kad tokie žymūs tų augalų pasikeitimai įvyko veikiant psi-lauko generatoriui, o ne selekcijos keliu! Visiškai įmanoma, kad prisirpusios miško Žemuogių uogos bus Braškių uogų dydžio, kurios auga už mūsų valdų ribų… Nes tokie reiškiniai buvo stebimi su Braškėmis — kuo didesni žiedai, tuo didesnės uogos. Ir tai labai greitai pasitvirtino.

Kai aš apie tai rašau, prisirpo pirmosios miško Žemuogių uogos, fotografijoje jos puikiai matosi ir jos yra kelis kartus didesnės už įprastas uogas (Рис. 354)! O juk tai pirmojo žydėjimo uogos (gegužės 17), kai Žemuogių žiedai dar nebuvo tokie didžiuliai. O todėl, kad Žemuogių žydėjimas užsitęsė visą gegužį, tai kas kelinta diena prisirpsta naujos uogos (gegužės 21), ir kiekvieną kartą jos didesnės, negu prieš tai buvusios (Рис. 355). Gegužės 21 dienos Žemuogių uogų jau niekaip nepavadinsi žemuogėmis, tokios jos stambios. Tos uogos jau dabar primena nedideles braškes! Ir galima tik įsivaizduoti, kokios uogos bus iš paskutinio miško Žemuogių žydėjimo!

Pasikeitimai vyksta tokiu greičiu, kad net sunku visa tai užfiksuoti! Atrodė, ką tik aprašiau Avietes ir perėjau prie braškių ir žemuogių, o jau iškilo būtinybė papildyti tų uogų aprašymą! Gegužės 19 ant Aviečių krūmų jau puikavosi tvirtos uogų užuomazgos (Рис. 356). O jau po kelių dienų, gegužės 22 dieną, ant Avietės krūmų jau PRISIRPUSIOS UOGOS (Рис. 357)!!!

Prisirpusios raudonosios avietės antroje gegužės pusėje – tai kažkas NEĮTIKĖTINO! Ir visa tai vyksta ne šiltnamyje, o po atviru dangumi, be jokios chemijos ir pačiose netinkamiausiose augalams dirvose, kokias tik galima sugalvoti! O raudonosios Avietės uogos tiesiog neįtikėtino dydžio! Uogos savo dydžiu prilygsta aviečių lapų dydžiui, kurie ir patys daug didesni už ne mūsų valdose augančių aviečių lapus (Рис. 358). Kaip bebūtų gaila, visos prisirpusios raudonosios Avietės uogos „žuvo bandant pabėgti“, o sekančią dieną Svetlana rado tik vieną prisirpusią uogą. Ir nors „pagauta“ avietės uoga ne pati didžiausia, bet ir jos dydis stulbina! Jos dydis virš 3 CENTIMETRŲ (Рис. 359)! O juk tai tik pradžia, ir pirmos uogos niekada nebūna stambios, todėl galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio uogos bus vėliau…

Bet ne tik raudonosios Avietės pasikeitė straipsnio rašymo metu! Per tą laiką žymiai padidėjo ir raudonųjų Serbentų uogos ir jos pasidarė dar raudonesnės (Рис. 360). Nokstantys figmedžio „Muason“ vaisiai pasidarė didžiuliai ir jau pradėjo juoduoti (Рис. 361). Dar kelios saulėtos dienos – ir tie vaisiai prinoks! Reikia tik saulės, kurios dar labai nedaug. Beveik kiekvieną dieną lyja, griaudžia griaustinis, iš dangaus liejasi kriokliai vandens, tiesiog junti, kaip žemė atsigauna, o oras prisipildo ozoninio gaivumo! Ant figmedžio „Auksaspalvis“ šakų neįtikėtinai daug nokstančių vaisių. Ir nors tie vaisiai dar visiškai „žali“, jie jau dabar labai stambūs ir spinduliuoja neįtikėtinai didelę jėgą (Рис. 362). Jeigu praeitais metais vaisių koteliai neišlaikydavo nokstančių vaisių ir lūžinėdavo, tai šiais metais jie daug tvirtesni ir ramiai (kol kas) išlaiko vaisių svorį (Рис. 363). Norisi tikėti, kad vaisių koteliai bus ir toliau tvirti! O nokstantys „Medaus“ figmedžio vaisiai netrukus patys bus panašūs į medaus statinaites (Рис. 364). Ir tos rūšies figmedžio vaisių ant šakų tiek daug, ir jie visi labai stambūs (Рис. 365). Bendrai, po to, kai paskutinį kartą buvo pakoreguotas psi-lauko generatoriaus darbas tam, kad būtų padidintas augalų syvų takumas nepriklausomai nuo oro temperatūrų pasikeitimo, pasirodė štai tokie, gana įdomūs rezultatai. Ir tai tik stebėjimų pradžia.

Juk augalų syvų takumo padidinimas pagreitina jų tekėjimą indais ne tik esant žemoms temperatūroms, bet ir esant aukštoms. Takumo padidėjimas privedė prie procesų kaitos pagyvėjimo augalų ląstelėse ir, kaip pasekmė – audringo ir gausaus vaisingumo. Kad padaryti principialią išvadą, kol kas nepakanka stebėjimo duomenų, bet, kaip sakoma, gera pradžia pusė darbo, o pradžia tikrai buvo gera. Priklausomai nuo augalų reakcijos, psi-lauko generatoriaus darbas vis koreguojamas.

Japoniškos slyvos lapai jai visiškai susiformavo, ir jie nuo senų lapų skiriasi ne tik spalva. Laikui bėgant jų spalva tikriausiai patamsės, jie pasidarys tamsiai žali, bet jų tvirtumas ir stora vaškinė danga stipriai skiriasi nuo senų lapų (Рис. 366)!

Šiais metais neįprastai reaguoja ir Imperatoriškoji Paulonija. Tas tropinis ir subekvatorinis augalas įprastose sąlygose žydi ne daugiau dešimties dienų, dar iki lapų pasirodymo. Šiais metais tas augalas ne tik žydi kelis kartus ilgesnį periodą, jo žiedai ne tik du kartus didesni, negu turėtų būti, bet jie žydi iki pat šiol, kai pirmųjų žiedų vietoje pasirodė vaisiai (Рис. 367)! Tokio dalyko tikrai dar niekas nėra stebėjęs – ant Imperatoriškosios Paulonijos šakų matosi išsiskleidę žiedai, lapai ir nokstantys vaisiai, o dabar dar tik gegužės 17 diena (Рис. 368)!

Ir nors Tulpių medis pražydo gegužės viduryje vietoje gegužės pabaigos-birželio pradžios, bet žiedai stebina savo dydžiu ir spalvingumu (Рис. 369). Kiekvienas žiedas ne tik du-tris kartus didesnis, negu turėtų būti, bet ir tapo nuostabiai panašūs į tulpes (Рис. 370). Ypač išraiškinga ryškiai oranžinė spalva prie pagrindo, ir iš kokios pusės bežiūrėtum į besiskleidžiančius Tulpių medžio žiedus, nevalingai stebiesi formų grakštumu ir jų forma (Рис. 371).

Tęsiasi stebuklai ir su vandens Lelija (Arumlily). Faktas, kad tas grynai vandens augalas išėjo į sausumą 2006 metų gegužyje, kaip kažkada riešapelekės žuvys, tai detaliai aprašyta straipsnyje “Gyvybės šaltinis -3“. Skirtumas yra tik tame, kad riešapelekėms žuvims prireikė milijonų metų, kol pasirodė pirmieji sausumos gyventojai, o vandens Lelija sausumą įsisavino iš karto, be to, visiškai nepasikeitė (Рис. 372).

Įdomu ir tai, kad vandens Lelijų niekas ir niekada nesodino nei dirbtinai sukurtame ežere, nei dirbtinoje upėje! Be to, vandens Lelijos pasirodė pievelėse, kurios gana toli nutolusios nuo vandens telkinių. Vienintelis logiškas paaiškinimas – tai tolima vietovės praeitis. Kalkžemio dirvožemis kalba apie tai, kad ši vietovė kažkada buvo jūros dugnu, kuri laikui bėgant pavirto sausuma.

Vienaip ar kitaip, prieš vietovei pavirstant sausuma, vietovė buvo pelkėta ir nusėta nedideliais ežerėliais, kuriuose ir augo vandens Lelijos. Ir atėjo laikas, kai nukritusios sėklos sekančiais metais nebegalėjo sudygti, nes nebebuvo sąlygų tų augalų gyvenimui. Ir tos sėklos liko nesudygusios, miego būsenoje, kalkžemėje, kol aš į psi-lauko generatorių neįdiegiau programą, kad augalai patys sintezuotų vandenį. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, kuo jaunesnis augalas, tuo greičiau ir aktyviau jis reagavo į psi-lauko generatoriaus poveikį. Miegančios vandens Lelijos sėklos (kaip ir visų kitų augalų sėklos ir grybų sporos) – tai idealus variantas reaguoti į psi-lauko generatoriaus poveikį, ir štai kodėl. Prie bet kurio augalo bet kurios sėklos pritvirtinta to augalo siela. Tai jau įrodytas faktas, todėl prie įrodinėjimų nebegrįšiu ir iš karto pereisiu prie esmės.

Kai augalo sėklos sudygsta, besivystanti biomasė formuoja naują tos rūšies augalą, kuris yra toks pat, kaip jo siela. Todėl, jeigu ką nors pakeisti augalo sėklos sieloje, tai augantis augalas bus panašus į pakeistą sielą, ir augalas nuo pat pradžių turės naujas kokybes ir naują išvaizdą. Jeigu augalas jau išaugo iš sėklos, tai jis reaguos ne iš karto, o tik po kurio laiko ir, kuo senesnis augalas, tuo tas laikas bus ilgesnis.

Tai tas pats, kaip statyti namą. Jeigu namas dar nepastatytas, tai galima iš karto, nuo fundamento, statyti taip, kaip patinka; jeigu fundamentas jau pastatytas, tada tenka fundamentą perdaryti, jeigu nori pasistatyti kitokį namą. O jeigu namas jau pastatytas, tada tektų viską perstatyti. Ir kiekvienu atveju teks sugaišti skirtingą laiką. Taip ir su augalais — mažiausiai laiko reikia sugaišti sielos pakeitimui iki tol, kol sėkla dar nesudygusi. Daugiau pastangų ir laiko reikia pakeisti jauną medelį ir dar daugiau laiko ir pastangų reikia pakeisti suaugusį medį.

Žinoma, kiekviena augalo rūšis turi savo ypatumų ir skirtingai reaguoja į psi-lauko, arba tamsiosios materijos generatoriaus poveikį, bet tai bendra tendencija, kuri patvirtinta sveika logika ir jau praktiškais rezultatais. Tai, kad praeitais metais audringai sureagavo dviejų šimtų metų senumo sekvojos, kurios priskiriamos prie lėtai augančių augalų (o reiškia, kad jie turi aukštą inertiškumą), kalba apie tai, kad psi-lauko generatorius sutrumpina milijonus metų iki keleto metų, kurie reikalingi augalo rūšies pakeitimui. Tuo pat metu psi-lauko generatorius augalams sukuria tokias kokybes ir savybes, kurių niekada negalėjo atsirasti natūraliomis sąlygomis. O dabar, po tokio „lyrinio“ nukrypimo, sugrįžkime prie vandens Lelijos (Arumlily) ir prie to, kas su ja atsitiko.

Pirmą kartą vandens lelija mūsų valdose pasirodė 2006 metų gegužės pradžioje, po to, kai sukūriau psi-lauko generatorių (Рис. 372). Ir atsirado jos sekančiais metais po to, kai 2005 metų birželio pabaigoje pakoregavau psi-lauko generatoriaus programą, kad augalai patys galėtų sintezuoti vandenį, nes reikėjo gelbėti augalus nuo stiprios sausros! Tada buvo išgelbėti beveik visi augalai ir sekančių, 2006 metų gegužės pradžioje laukymėse pasirodė vandens Lelijos, nors iki tol jų nebuvo ne tik mūsų valdose, bet ir niekur Luaros upėje ir artimiausiuose ežeruose.

Pagrindinė to reiškinio priežastis tame, kad vandens Lelija — Lysichiton camtschatcensis, nes toks jos pilnas lotyniškas pavadinimas – kitos klimatinės juostos augalas ir šiose vietovėse po atviru dangumi iš viso neauga. Tai dar vienas įrodymas to, kad vandens Lelijos sėklos dirvoje miegojo nuo tų laikų, kai čia buvo visiškai kitoks klimatas!

Tai, pirma! O, antra, vandens Lelija pakeitė kokybes ir savybes, o ne išorę. Kas dar kartą įrodo, kad galima kokybiškai pakeisti augalus nekeičiant jų išvaizdos. Žemyniniu tapęs vandens augalas – geriausias to įrodymas! Trečia, psi-lauko generatoriaus veikimo dėka į gyvenimą pasikeitusiose sąlygose sugrįžo augalai, kurie buvo labai seniai išnykę, gali būti, kad net prieš milijonus metų.

Juose suspausta gyvybės „spyruoklė“ sugebėjo „išsitiesti“ tik veikiant psi-lauko generatoriui, kuris ne tik vėl pripildė gyvybinių jėgų miegančias vandens Lelijos sėklas, bet ir sukūrė principialiai naujas to augalo kokybes ir savybes, kurios, tikrąją to žodžio prasme, atgimė po milijonų metų. Įdomu ir tai, kad 2008 metų gegužyje vandens Lelija tapo žymiai didesnė, tik vienintelis vandens Lelijos žiedlapis pasidarė labai plonas, kad net neišlaikė nuosavo svorio (Рис. 373).

Toks reiškinys tapo dėsningas! Taip buvo visiems augalams, kurie dėl psi-lauko generatoriaus poveikio augino didesnius žiedus ir lapus. Pirmaisiais padidėjimo metais ir lapai, ir žiedai buvo labai ploni ir tik sekančiais metais įgaudavo tvirtumą. Be to, ir lapai, ir žiedlapiai pasidarydavo labai tvirti, atsirasdavo vaškinė apsauginė plėvelė, kuri sumažindavo vandens išgarinimą nuo didžiulio lapų ir žiedlapių paviršiaus, be to, augalai ir patys pradėjo sintezuoti vandenį!

Nebuvo tos taisyklės išimtimi ir vandens Lelija! Šiais, 2009 metais, nepaisant didžiulių gabaritų, vandens Lelijos žiedlapiai, lyginant juos su 2006 metų žiedlapiais, labai tvirti ir puikiai išlaiko formą (Рис. 374). Be to, ne tik žiedlapis tapo didesnis, bet ir piestelė (Рис. 375). Tuo pat metu, vandens Lelijos žiedai pasidarė virš 30 CENTIMETRŲ ilgesni (Рис. 376)!

Netikėtai šiais metais laukymėse pasirodė iš karto kelių rūšių laukinės Orchidėjos (Рис. 377 ir Рис. 378). Laukinių Orchidėjų taip pat niekas nesitikėjo ir iki šių metų niekas nebuvo matęs jų žydint mūsų valdų ribose. Be to, laukinės Orchidėjos pasirodė ne tik laukymėse, bet ir miške (Рис. 379 ir Рис. 380). Ir tos Orchidėjos skiriasi pagal savo augimo vietą: vienos auga saulėtose laukymėse, kitos – tarp medžių, vienos maudosi saulės spinduliuose, kitos – slepiasi medžių šešėliuose.

Laukinės Orchidėjos skiriasi ir žiedų spalva, jų forma ir dydžiu, kas rodo, kad pasirodė visiškai skirtingos rūšys (Рис. 381). Tam, kad tuo įsitikintumėte, pakanka pasižiūrėti fotografijas (Рис. 382, Рис. 383 ir Рис. 384, Рис. 385). Ir dar… netikėta Orchidėjų įvairovė įdomi ir tuo, kad jų neauga už mūsų valdų teritorijos!

Taip kad, tai dar vienas netikėtas psi-lauko generatoriaus poveikis, kurio dėka atsirado būtinos sąlygos, kad iš miegančių sėklų vėl išaugtų visaverčiai augalai. Dėl to, kad psi-lauko generatoriaus poveikis sukuria būtinas ir pakankamas sąlygas normaliam augalų vystymuisi iš skirtingų klimatinių juostų, iš miego būsenos į gyvenimą sugrįžta augalų sėklos, kurios augo šioje vietovėje skirtingais laikais ir epochomis.

Sekantis herojus ne iš praėjusių epochų – tai Irisai arba Gaideliai – turėjo žūti nuo praėjusių metų šalčių, bet augalo svogūnėliai nežuvo esant dvidešimties laipsnių šalčiui ir apledėjimui. Pagal žinynų duomenis, Irisai (Iris germanica) žydi vasarą ir žiedai žūna net tada, kai vasarą užeina vėsesni orai. Veikiant psi-lauko generatoriui, mūsų gaideliai įgavo ne tik šalčiams atsparius svogūnėlius ir lapus, bet ir žiedai tapo daug mažiau jautresni temperatūrų svyravimams.

Todėl Irisai-Gaideliai pilnai žydėjo balandžio pabaigoje, kas savaime neįtikėtina (Рис. 386 ir Рис. 387). Balandžio ir gegužės šalnos niekaip nepaveikė Irisų žydėjimo proceso ir tie nuostabūs augalai tebedžiugina akį savo nuostabiais žiedais, kurie stebina savo spalvų ryškumu (Рис. 388 ir Рис. 389). Ypač stebina paskutinio žiedelio ryškiai mėlyna spalva. Paprasčiausiai, neįtikėtina žydinčio žiedelio forma ir spalva, nuo kurio tiesiog neįmanoma atitraukti žvilgsnio, taip jis užburia ir hipnotizuoja.

Šiais metais nustebino ir Ramunėlės — kaip pradėjo žydėti vasaryje, taip ir žydėjo visą vasarį, kovą ir balandį (Рис. 390). Be to, per tą laiką Ramunėlių žiedai net padidėjo, tai iš karto matosi. Stebina ir Ramunėlių žiedų gausa, vietomis laukymėse plyti ištisi Ramunėlių kilimai. Kilimus laukymėse sukūrė ne tik Ramunėlės, bet ir Neužmirštuolės (Рис. 391). Tos laukinės gėlės visada primena vaikystę ir iš tikrųjų sukelia šiltus jausmus, tai lyg kažko gero priminimas, kas liko kiekvieno iš mūsų praeityje ir neatsitiktinai daugelio pasaulio šalių tos gėlės vadinasi vienodai – Neužmirštuolės! O čia ištisos laukymės Neužmirštuolių — todėl nevalingai nugrimzti į gerus prisiminimus ir širdį pripildo švelnus ilgesys…

O dabar pats laikas pereiti nuo lyrikos prie… grybų! Taip, būtent prie grybų, nes ir jie šio straipsnio herojai. Mūsų valdų laukymėse ir miške pasirodo vis naujos mums nežinomų grybų rūšys, o taip pat ir mums gerai pažįstami grybai. Gegužės pradžioje pasirodė grybai, kurių rūšies mums dar nepavyko nustatyti. Išskirtinis tų grybų požymis yra dėmėta kepurėlė su perlamutriniu atspalviu, kuri labai primena jūrų moliusko kriauklę (Рис. 392). Skirtingai nuo to nepažįstamojo, sekantis grybas jau gerai pažįstamas – tai Rožinis grybas, kurio didžiulės kepurės pasirodė pačioje gegužės pradžioje (Рис. 393 ir Рис. 394).

Šiais metais, pačioje gegužės pradžioje pasirodė… Baltieji grybai (Рис. 395)! Praeitais metais Baltieji grybai pasirodė birželio pradžioje, ir tada buvo neįtikėtina! O šiais metais Baltieji grybai „nusprendė“ sumušti savo praeitų metų rekordą ir savo kepurėles iš žemės parodė pačioje gegužės pradžioje, ir tai padaryti nusprendė masiškai (Рис. 396)! Ir Baltųjų grybų didis kaip reikiant! Grybų kepurėlių skersmuo 30-40 centimetrų — įprastas reiškinys, bet tai juk visiškai jaunų grybų dydis (Рис. 397)!

Šalia Baltųjų grybų, laukymėse puikuojasi ir Šampinjonai (Рис. 398). Savo kepurėlių dydžiu, Šampinjonai nė kiek nenusileidžia baltiesiems grybams — jų dydis kalba pats už save! Gegužės viduryje mūsų pievelėse pasirodė dar vienas „gyventojas“ — Geltonasis Nuosėdis arba stambusis Nuosėdis (Cortinarius triumpauss Fr.). Šio valgomo grybo oranžiniai geltonos stambios kepurėlės gana žaismingai atrodo tarp ryškiai žalios pievelių žolės (Рис. 399 и Рис. 400).

Gegužės viduryje pasirodė tikrojo Mažūnio (Рис. 401) ir pievinio Mažūnio (Рис. 402) kepurėlės. Taip kad, „stebuklai narvelyje“ ir negalvoja pradingti, kiekviena nauja psi-lauko programų korekcija atsiliepia vis eile augalų reakcijų.

Tai, kas vyksta mūsų valdose – iš principo naujas reiškinys, tokių uždavinių anksčiau niekas ne tik nesprendė, bet net ir teoriškai nesvarstė! Todėl, veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui, mūsų valdose su augalais tai vyksta pirmą kartą, todėl pasirodo daug ko netikėto kaip šalutinis programų efektas. Tokie šalutiniai efektai yra ir naujų augalų rūšių atsiradimas, kurie žuvo arba dėl kokių kitų priežasčių pradingo prieš milijonus metų! Ir lieka tik stebėti, kokie dar augalai atsibus iš amžino miego…

Nikolajus Levašovas, 2009 m. gegužės 25 d.

.