Kalba rinkėjams

2011 m. gruodžio 2 d. įvyko “Rusijos Laisvųjų Profsąjungų Susivienijimo” steigiamasis suvažiavimas, ir iš karto po jo įvyko rinkėjų susirinkimas, skirtas palaikyti Nikolajaus Viktorovičiaus Levašovo kandidatūrą, kuris save išsikėlė kandidatu į RF prezidentus 2012 metų rinkimuose.

* * *

Stebėjau mūsų balsavimą. Ir prisiminiau seną tarybinį anekdotą:

Pasibaigus profsąjungos susirinkimui:

– O dabar turime peržiūrai 2 filmus. Vienas – vakarietiškas, o kitas – puikus tarybinis filmas “Linksmasis nebylys”. Kas “už”, kad žiūrėtume tarybinį filmą?

Pakyla viena-dvi rankos.

– Taip, draugai nesupranta. Kas prieš puikų tarybinį filmą “Linksmasis nebylys”?

Tai anekdotas. Aš tikiuosi, kad tai, ką mes ką tik matėme – vyko be prievartos, o todėl, kad mes su Jumis iš tikrųjų tikimės į geresnę pusę pakeisti ateitį. Aš nežadėsiu, kad bus lengva. Aš nežadėsiu, kad bus paprasta. Tai bus sunku ir truks ne vieną dieną, o gal ir ne vienerius metus, bet ne šimtmetį. Žinote, kai kada kai kas žada: “O 2025 metais, pažadu, – viskas bus gerai”. Aš nesakau, kaip bus po tūkstančio metų, nes ir manęs, ir jūsų po tūkstančio metų nebebus, teisingai? Todėl galiu pasakyti štai ką: mūsų užduotis bus nelengva, net sunki. Be to, daugeliui nepatiks tai, ką mes darysime, jeigu tik mums pavyks padaryti tai, ko norime.

Pirma – dėkoju, kad pareiškėte man pasitikėjimą. Man dažnai rašė į mano tinklapį: kodėl Jūs vieno nepadarote, kodėl – kito? Aš tuos klausimus atidėdavau, neatsakinėjau. Po to kartais galvodavau: jeigu aš nepabandysiu padaryti tai, ką sugebu (aš nesakau, kad sugebu viską, bet kai ką sugebu), tada mano sąžinės nebus rami. Štai, kada padarysiu viską, ką sugebu, bet kuriuo atveju, galėsiu ramiai miegoti, nes padariau viską, kas buvo mano jėgoms.

Ir tikiuosi, kad mums pasiseks! Jeigu visi kartu darysime – būtinai pasiseks! Todėl noriu pasakyti, kad mes šiandiena čia susirinkome ne vien tam, kad mane iškelti, bet ir tam, apie ką mes jau kalbėjome – apie profsąjungas. Tai realus metodas pasiekti tai, kad būtų išgirsta kiekvieno žmogaus pilietinė pozicija – ir pagal įstatymus, kai išklauso, o nenubaido kaip įkyrią musę…

Todėl, kad rinkėjai palaikė mano išsikėlimą kandidatu į Prezidentus, aš noriu atsistatydinti iš Judėjimo Centrinio Vykdomojo Komiteto pirmininko pareigų, nes negaliu būti ir vienur, ir kitur ir siūlau į tas pareigas išrinkti kitą žmogų. Tikiuosi, kad ne aš jį rinksiu, bet taip pat viliuosi, kad mano nuomonė bus išklausyta.

Galiu pasakyti viena. Aš į valdžią nesiveržiu. Valdžia man visiškai nereikalinga. Man tai – galvos skausmas. Man būtų geriausia užsiiminėti tuo, kuo aš visą gyvenimą norėjau užsiiminėti, ir toliau tyrinėti gamtą, užsiimti mokslu, pasaulio pažinimu ir t.t. Tai, kuo man teks užsiiminėti, yra visiškai iš kitos srities, negu man patinka.

Bet jūs žinote, galima palaukti, kol kas nors kitas padarys tą darbą. Aš dėl to štai ką pasakysiu: kiti tegul daro, ką tik nori. Aš tokios pozicijos nepalaikau, nes, jeigu tik yra galimybė ką nors padaryti, aš, bet kuriuo atveju, darbą atliksiu iki galo. Aš nežinau, kiek laiko galėsiu tuo užsiimti, bet galiu pasakyti: kol esu gyvas, darysiu tai, ką pažadėjau ir sakiau, taip pat darysiu ir tai, ką dariau iki šiol. Tas, kas skaitė mano knygas, tikriausiai suprato, kad aš į valdžią nesiveržiu. Bet, šeštadienį išgirdę apie mano išsikėlimą kandidatu, kai kurie jau dabar bando mane apipilti purvais. Jūs žinote, skaitai ir kartais iš tos rašliavos juokiesi. Jeigu ten būtų bent kruopelytė tiesos, man būtų apmaudu.

Bet kai liejasi vien melo ir šmeižto srautas, aš juokiuosi ir galvoju: “Na, bent profesionaliau meluotumėte. Tada būtų apie ką galvoti…” O kai melas ir šmeižtas tokie primityvūs, net stebiesi, nejaugi tie žmonės mano, kad taip gali mane išgąsdinti? Mane išgąsdinti sudėtinga. Bet kuriuo atveju, iki šiol dar niekam nepavyko. Aš nuo vaikystės buvau užsispyręs, ir kuo stipriau mane spaudžia, tuo atkakliau aš einu į priekį. Todėl, tikiuosi, kad mes dirbsime visi kartu. Ir nesitikėkite įvairių stebuklų: “Išsirinksime jį, jis mostelės stebuklinga lazdele, ir vie-ienas…” Nieko tokio nėra. Kai kas nors vyksta, tai ne stebuklai, tai realūs procesai.

Tai štai, jeigu pavyks tapti kandidatu, ir mano kandidatavimas pavirs kita kokybe, tada iš jūsų pareikalausiu kaip reikiant. Na, žinoma, už savo veiksmus aš pilnai atsakysiu. Aš ir anksčiau taip dariau ir šiuo metu tebedarau. Aš visada ėjau ne prieš srovę, jeigu tai buvo normalu. Prieš srovę galima plaukti iki sukvailėjimo, o galima tą pati daryti, kai iš tikrųjų reikia. Štai ir paskutiniu atveju, aš visada plaukiau prieš srovę nepriklausomai nuo to, tai man naudinga, ar ne.

Man nereikia nei valdžios, nei pinigų. Aš galėjau turėti ir viena, ir kita, ir didžiuliais kiekiais. Bet manęs tai netraukia. Todėl, kad man svarbu, ir kuo geriau aš pažįstu pasaulį, save ir aplinkinius, tuo labiau noriu ištaisyti tai, kas dabar egzistuoja, tai, kad mūsų šalis ir visas pasaulis nugrimzdęs į parazitizmo liūną.

Atrodo – jie nesupranta – na, Dievas su jais. Ne, ne “Dievas su jais”, nes tokiu atveju planeta žus. O aš nenoriu, kad mūsų nuostabi planeta Žemė žūtų. Tai, pirma. Aš nenoriu, kad žūtų mūsų šalies daugiatautė liaudis, kurios skeletu kol kas yra rusų tauta.

Bet, jeigu tokiais tempais ji bus naikinama, netrukus nustos būti skeletu. Bet kai nebeliks skeleto, tai ir kitos mažesnės tautos, su kuriomis mes šimtus tūkstančius metų kartų gynėme mūsų žemes, taip pat bus sunaikintos. Pirmiausiai. Ir juos apgaudinėja – “jus diskredituoja”, “rusiškas šovinizmas” ir t.t. Atleiskite, ilgai nepiktnaudžiausiu jūsų laiku, jūs taip pavargote – tiek laiko čia praleisti nuo pat ryto, reikės apie tai dar pasikalbėti. Bet būtent tada, kai visi buvome kartu, kai visų pasaulėžiūra ir kultūra buvo bendra, mes buvome nenugalimi.

O dabar pasižiūrėkite, kas atsitiko, kaip mus suskaidė į dalis, į gabalus. Ir iki pat šiol skaido. Jūs žinote, kad egzistuoja RF žemėlapis, kur viskas padalinta zonomis ir nurodyta, kokia šalis valdys kokią zoną? Jau pasidalino! O mes su jumis dar neišmirėme, atleiskite. Tai štai, aš manau, kad jiems teks ilgai laukti, kol mes visi išmirsime, teisingai? Aš manau, kad jie patys išmirs anksčiau.

Todėl dar kartą dėkoju visiems, kas šiandiena iš ryto čia atvažiavo ir tebėra iki šiol. Tikiuosi, kad ne veltui sugaišome laiką. Dėkoju visiems ir tikiuosi, kad aš pateisinsiu jūsų viltis, bet ir jūs privalėsite pateisinti mano viltis, nes vienas aš nieko nepadarysiu. Taip kad – pasivadinai gruzdu – lipk į kuzovą. Kalbėjote, kad norite keisti šalį, todėl ir reikia daryti. Reikia daryti kiekvienam – kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje, nes savaime nieko neįvyks. Pasiseks tik tada, jeigu visi imsimės darbo.

Ir nereikia galvoti, kad bus lengva, kad visi prieis ir pasakys: “Oi, prašau… aš čia milijardus užsidirbau, o gal ir jūs nenorite užsidirbti? А, jūs norite liaudžiai…” sakykite, jie pasitrauks? Jie juk gerklę perkąs. Jie ir tarp savęs pjaunasi, ir kitus puldinės, kurie bandys iš jų atimti ėdžias.

Tai štai, su tuo reikia baigti. Kad jie patys vienas kitam gerkles perplėštų ir nebeliktų parazitams ėdžių, nes šalies turtai priklauso valstybei ir jos liaudžiai. Ir tuos turtus reikia panaudoti tam, kad žmonės geriau gyventų ir būtų laimingi. Ir dėl to verta kovoti. Dėl to net gyvybės negaila.

Dėkoju jums.

Kas vyko fojė

(atsakymas į bendražygio laišką)

Tam, kad išsikeltum kandidatu, reikia atlikti kai kuriuos Įstatymų numatytus formalumus. Vienu iš tokių formalumų yra rinkėjų susirinkimas, kuriame dalyvautų ne mažiau 500 žmonių, ir jie palaikytų išsikėlusį pilietį. Kiekvienas tokio susirinkimo dalyvis privalo užsiregistruoti pas tam reikalui pakviestą notarą, kas užima gana daug laiko, ypač, įskaitant tai, kad visa tai atlikti privalo tik vienas (!!) notaras.

Tam, kad susirinkimas prasidėtų laiku, iš anksto buvo paskelbta, kad registracija prasidės 7 valandą ryto. Bet todėl, kad registruoti teko daug daugiau, negu 500 dalyvių, registracijos procedūra labai užsitęsė. Bet, pasirodė, kad ne viskas praėjo taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi ir norėta. Vienas iš Judėjimo “Atgimimas. Aukso Amžius” dalyvių Dmitrijus Klekovkinas atsiuntė laišką, kuriame papasakojo kai kurias detales iš to, kas visą dieną vyko “Izmailovo” koncertų salės fojė.

Dmitrijaus Klekovkino laiškas N.V. Levašovui

Laba diena! Noriu pasidalinti savo įspūdžiais dėl praėjusio suvažiavimo 2011 m. gruodžio 2 d. Kartu su draugais į “Izmailovo” koncertų salę atėjome maždaug 10 valandą ryto, užsiregistravome, mums patikrino dokumentus ir įteikė pasų kopijas. Visus dokumentus buvo įforminę iš anksto, prieš kelias dienas iki suvažiavimo: užsakėme darbo knygelių kopijas, parašėme pareiškimus atvaikštomas, atvažiavome į Judėjimo raštinę įforminimui. Kitais žodžiais, Padarėme viską, ką reikėjo.. Maždaug 10³⁰ mes atsistojome į eilę prie notaro…

Entuziazmo buvo daug, kol laikrodžio rodyklė pradėjo artėti prie 15⁰⁰, o prieš mus eilėje vis dar tebestovėjo apie 100 žmonių, o už mūsų dar apie 200. Paskelbė apie suvažiavimo pradžią ir apie tai, kad jau surinko 500 mandatų, bet žmonės nenorėjo skirstytis. Kai suvažiavimas prasidėjo, iki išganingųjų durų liko apie penkis metrus ir eilė pradėjo judėti neišpasakytai lėtai. Sekančius 3 metrus mes slinkome apie 1,5 valandos (maždaug iki 16³⁰). Bet čia eilė sustojo, o iki durų liko apie 2 metrus. Visi nutarė laukti.

Mūsų nuomone, notaras pasielgė niekšiškai ir amoraliai. 16³⁰ nuvilnijo gandas, kad yra “penkiaminutė” (pertrauka), po to kažkas pasakė, kad jie nutarė 15 minučių pailsėti, dar po pusvalandžio pasigirdo, kad jie ką tik susėdo pailsėti ir kol kas nieko neregistruos. Ir taip per valandą (nuo 16³⁰ iki 17³⁰) jie nepriėmė nė vieno žmogaus, be to, niekas nieko nepaskelbė ir nepaaiškino, kas vyksta. O du šimtai žmonių taip ir stovėjo nežinioje, kai kurie iš jų periodiškai pakildavo į salę. Per sekančias 30 minučių (nuo 17³⁰ iki 18⁰⁰) pro duris su mandatais rankoje išėjo tik 4 žmonės!!!

Po 18⁰⁰ teko išvažiuoti, nes vakare buvo suplanuoti kiti renginiai. Žmonės eilėje taip pat pergyveno, kai kurie iš jų išvažiavo taip ir neatidavę savo balso už Nikolajų Viktorovičių, nes daug kas turėjo bilietus į vakarinius traukinius į kitus miestus.

Pabaigoje žmonės eilėje net juokavo, kad stovime eilėje lyg prie Švenčiausios Mergelės juostos, tik skirtumas tarp pirmųjų ir antrųjų buvo tame, kad pirmieji stovėjo eilėje prie juostos, kad “gautų” palaiminimą ir paprašytų dešros galą, o čia žmonės specialiai suvažiavo iš kitų miestų ne ko nors prašyti, o pasinaudoti savo konstitucine teise ir balsuoti už Nikolajų Viktorovičių.

Tiesą sakant, notaro elgesys atrodė kaip susirinkimo sabotažas, kitaip vertinti negalima. Juk tai aiškiai biurokratinis marazmas, kai 700-800 žmonių laiko eilėje po 8-10 valandų.

Buvo labai gaila ir žmogiškai apmaudu stovėti 8 valandas eilėje ir neatiduoti balso už mūsų bendrą reikalą. O dabar tenka sekmadienį sėdėti darbe ir atidirbinėti atvaikštą, kuri buvo paimta gruodžio 2 dieną. Norisi bent įrašus pasižiūrėti, apie ką buvo kalbama suvažiavime, nes mes taip ir nepapuolėme į salę. Bet tikiuosi, kad mūsų teisybė nugalės ir ateityje sabotažo nebus. Bet, manau, kad, kuo toliau, tuo mums bus sudėtingiau.

Nikolajaus Levašovo atsakymas

Labas vakaras, Dmitrijau. Pirma, noriu padėkoti Jums ir visiems likusiems žmonėms, kurie gruodžio 2 dieną atėjo pareikšti savo pilietinę valią. Antra, noriu atsiprašyti už tai, kad Jums taip ir nepavyko gauti mandato tam, kad galėtumėte išreikšti savo pilietinę poziciją. Tam yra kaip objektyvios, taip ir subjektyvios priežastys. Prie objektyvių priežasčių priskirčiau tai, kad, pagal protokolą, registruoti privalo tik vienas notaras, nors buvo dar keli žmonės, kurie buvo pasiruošę prisijungti prie registracijos, ir kurie buvo oficialūs notarai.

Tas faktas, kad notaras per pusantros valandos neįregistravo nė vieno delegato, rodo apie užslėptą sabotažą. Kol jos darbas buvo kontroliuojamas, ji dirbo, bet po to, kai prasidėjo posėdis ir niekas jos nebekontroliavo, ji pradėjo sabotažą. Ketvirtadienį vakare ji iš viso atsisakė atvažiuoti, nors iki tol nieko panašaus nebuvo sakiusi. Matyt, su ja pravedė auklėjamąjį darbą, ir… ji privalėjo sužlugdyti renginį.

Bet to nesigavo. Nepaisant nieko, renginys įvyko! Sabotažas, bandymai atkalbėti žmones vykti į renginį, su kuriais, aiškiai, kalbėjosi specialiųjų tarnybų agentai, rezultatų nedavė! Tik kyla klausimas: kokiai valstybei dirba tų specialių tarnybų bendradarbiai? Bet, be jokių abejonių, ne Rusijos labui. Tikrintojai iš Rinkiminės Komisijos aiškiai nesitikėjo, kad bus tiek žmonių, kurie į renginį atvažiavo iš 45 didžiulės Rusijos regionų – nuo Kamčiatkos ir Tolimųjų Rytų, iki Kaliningrado srities, nuo Altajaus iki Tolimosios Šiaurės!!! Bet, nepaisant notaro pusantro valandos sabotažo, rinkėjų susirinkimo pradžiai, kur buvo palaikoma mano kandidatūra kandidatu į prezidentus, buvo užregistruota 590 žmonių! Minimaliai reikėjo 500 žmonių.

Žinoma, jeigu nebūtų buvusio notaro sabotažo su pusantros valandos “pertrauka”, ir ji, ir jos žmonės būtų dirbę greičiau, rinkėjų būtų buvę virš 700! Ir tai, kad Jūs ir kiti žmonės stovėjote eilėje registruotis, bet taip ir nebuvote praleisti, nebuvo be reikalo! Mūsų priešai, socialiniai parazitai, akivaizdžiai matė, kad žmonės atėjo ne dėl dešros galo ar duonos gabalo, o sąmoningai, kad atvirai ir sąmoningai išreikštų savo pilietinę poziciją, kad žmonių niekas nevertė to daryti, kad žmones skatino jų pačių sąžinė ir noras pakeisti šalį, savo rankomis atstatyti jos buvusią didybę!

Kaip bebūtų gaila, po to, kai buvo paskelbta, kad įregistruota 590 žmonių ir prasidėjo rinkėjų susirinkimas, kitų žmonių registruoti nebegalima. Jeigu stebėtojai būtų užfiksavę, kad po to būtų įregistruotas bent vienas rinkėjas, iš karto būtų paskelbta, kad rinkėjų susirinkimas sufalsifikuotas ir negalioja.

Prašau Jūsų ir visų likusių žmonių, kurie prarado eilėje tiek laiko ir nebuvo užregistruoti, visa tai suprasti ir savo pilietinės pozicijos nekeisti. Dar kartą kartoju, tas faktas, kad Jūs ir kiti žmonės likote stovėti eilėje, tik patvirtina, kad visa tai labai rimta, kad eilėje stovėjo tikri žmonės, o ne statistai. Net notaro sabotažas padėties nepakeitė ir tik visiems priešams įrodė Jūsų ir kitų žmonių pilietinės pozicijos rimtumą. Vienaip ar kitaip, “už borto” Jūs nelikote.

Noriu atsiprašyti Jūsų ir kitų žmonių už tai, kad niekas pas jus neišėjo ir nepaaiškino situacijos. Mano nurodymu apie tai paskelbta buvo tik registracijos vietoje, ir niekas nesusiprotėjo, kad tą pareiškimą perduoti toliau. Ateityje nieko panašaus nepasikartos. Paprasčiausiai, žmonės dar neturi patirties, kaip organizuoti panašius renginius, bet patirtis užgyvenama, ir, svarbiausiai, kad ateityje nesikartotų.

Dar kartą dėkoju už Jūsų pilietinę poziciją. Mums visiems linkiu pergalės mūsų bendrame reikale.

Nikolajus Levašovas, 2011 m. gruodžio 4 d.

PS

Vėliau išaiškėjo, kad notaras buvo sąžininga ir padori moteris. Jokio sabotažo nebuvo. Tą dieną ji dirbo nuo 5 valandos ryto (reikėjo spėti pasiruošti registracijos pradžiai, kuri prasidėjo 7 valandą ryto), ir iki vakaro ji visiškai išseko. Be to, dėl pastovaus rašymo, jai pradėjo kraujuoti vienas iš pirštų. Bet ji sustojo trumpam poilsiui tik po to, kai susirinkimo darbui užregistravo aiškiai pakankamą rinkėjų skaičių (590 žmonių, kai minimumo reikėjo 500). Tai buvo tikras sąžiningumo žygdarbis. Todėl aš iš visos širdies dėkoju notarui ir prašau atleisti už tai, kad suabejojau jos padorumu, pilietine sąžine ir profesionaliomis savybėmis.

Nikolajus Levašovas, 2011 m. gruodžio 11 d.

.