Paskutinė Svarogo naktis

Paskutinė Svarogo Naktis… Kaip bebūtų gaila, bet paskutiniu metu atitinkamos jėgos įkyriai platina net tarp rusų tautos žmonių idėją apie tai, kad Slavų-Arijų Vedos yra falsifikatas, taip pat, kaip ir Veleso Knyga. Ir, kas įdomiausia, net 1942 metais Mirioliubovo padaryta vienos iš lentelių fotografija (tuo metu, kai nebuvo kompiuterių su neįtikėtinomis galimybėmis, padaryti tokio lygio falsifikatą buvo tiesiog neįmanoma) ir viską kas susiję su Veleso Knyga, „mokslas“ priima neigiamai. Ir, kas įdomiausia — ne tik už Rusijos ribų, bet ir pačioje Rusijoje. Tiksliau, Rusijoje daugelis „mokslininkų“ labai agresyviai puola Veleso Knygą tiesiogine ir perkeltine prasme. Užsienyje apie Veleso Knygą „kukliai“ tyli, tiksliau, nutyli patį to dokumento egzistavimą. Kame gi to, galima pasakyti, per didelio „kuklumo“ priežastis?!

Kaip bebūtų „keista“, bet atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Veleso Knyga atspindi slavų praeitį daugiau negu už dvidešimt tūkstančių metų! Paskutinį įrašą žynys padarė dešimtojo amžiaus gale pagal šiuolaikinį metų skaičiavimą, labai arti 6496 m. (988 m.e. metų) nuo T.S.Ž.Š. – Taikos Sudarymo Žvaigždžių Šventovėje (от С.М.З.Х. – Сотворения Мира в Звёздном Храме). Maždaug tuo metu Kijevo Rusios žemėse, kuri netikėtai tapo labiausiai į vakarus nutolusia Slavų-Arijų Imperijos provincija (po bunto ir atsiskyrimo labiau į vakarus esančioms provincijoms), su neįtikėtinu žiaurumu prasideda įvedimas religijos, kuri nuo dvyliktojo amžiaus vadinsis krikščioniškąja. Paskutinis įrašas Veleso Knygoje praktiškai sutampa su priverstiniu Kijevo Rusios krikštijimu. Ten, kur tik galėjo savo nagais pasiekti Vladimiro „Šventojo“ — Kijevo Rusios krikštytojo — atsivertėliai, visi suagę žmonės ir net atžalos, kurie atsisakė priimti rusų sielai atgrąsią religiją, buvo fiziškai naikinami, o neprotingiems ir persigandusiems jų vaisiams (чадам – vaikams iki septynių-aštuonių metų), tos religijos šventikai į galvas kimšo jiems svetimą supratimą apie dvasinę ir fizinę vergovę.

Gaunasi, patinka tai kai kuriems „mokslininkams“ — is(из)tor(ы)ikams arba ne, įdomus sutapimas, jeigu tik tai galima pavadinti sutapimu. Paskutinis įrašas Veleso Knygoje ir Kijevo Rusios krikštijimas atliktas tuo pačiu metu — pagal krikščioniškąjį kalendorių dešimtojo amžiaus vidurys-pabaiga. O pagal slavų-arijų vedinį supratimą, tai — pradžia paskutinės, pačios sunkiausios Svarogo Nakties, kuri savo tamsiu ir kruvinu uždangalu apgaubė Midgard-Žemę^[1] Septyniems Gyvenimo Ratams —1008 metams — pradedant nuo 6496 m. (988 m.e.m.) ir iki 7504 m. (1995-1996 m.e. m.m.).

Daugeliui gali kilti klausimas, kas gi tai yra tos Svarogo Dienos ir Naktys, ir su kuo jas „valgo“?! Bet prieš tai, kad pradėti aiškinti Slavų-arijų vedų „virtuvės „patiekalus“, noriu sustoti prie keleto įdomių momentų, su kuriais man teko susidurti asmeniškai ieškant savo praeities Žiburiuojančio paukščio…

Kai palyginti neseniai į mano akiratį pakliuvo informacija apie Veleso Knygą, aš nustebau sužinojęs, kad Jurij Petrovič Miroliubov (1892-1970), kuris 1942 metais Belgijoje padarė garsiąją vienos lentelės fotografiją ir nukopijavo likusias, gyveno ir dirbo San Franciske. Aš nuvykau į rusų muziejų San Franciske, bet ten J.P. Miroliubovo archyvų nebuvo. Jo arcyvą galima buvo rasti tik Huverio (Hoover Institution Archives) instituto bibliotekoje, kur aš su savo draugu nuvykau. Tos bibliotekos archyve man pasisekė rasti mane dominančią medžiagą. Kol aš užsisakinėjau J.P. Miroliubovo archyvo mikrofilmus, vienas iš amerikiečių studentų manęs paklausė, nejaugi aš tikiu informacija apie Veleso Knygą?

Panašus klausimas mane ir nustebino ir sukėlė apmaudą. 1942 m. darytos lentelės fotografijos tam, kad įrodytų Veleso Knygos tikrumą — nepakanka, tuo metu, kaip šiuolaikinės „istorijos“ tikrumą patvirtinančių faktų nebuvimas nejaudina praktiškai nieko. Visos „senovinės“ knygos, kurių pagrindu rašoma šiuolaikinė istorija — penkioliktame amžiuje spausdintos knygos. Pagal egzistuojančias šiuolaikinės „istorijos“ versijas, jos yra senovės manuskriptų „tikslios kopijos“, kurios visos praktiškai vienu metu visame pasaulyje sudegė su visomis bibliotekomis, bet visos „savalaikiai“ padarytos jų kopijos išliko sveikos ir nepaliestos. Tai štai, panašus „falsifikatas“ kažkodėl niekam abejonių nekelia, o 1942 metais daryta tikra fotografija kelia abejones.

Dvigubų standartų egzistavimas — toli gražu ne naujas triukas. Bet kodėl daugelis, kuriuos tie dvigubi standartai dvasiškai ir kultūriškai apvagia, su tuo susitaiko ir tyli? Ypač tai liečia slavus ir, pirmiausia, mus — rusus! Mums taip ilgai kalė į galvas apie primityvumą visko, kas rusiška, svetimžemiai mus „mokė“ kalbėti mūsų gimtąja kalba, kalbos pagerinimui“ išmėtė „nereikalingas“ raides iš rusiško alfabeto, keitė žodžių tarimą ir jų rašymą, keitė tikrąsias žodžių reikšmes į jiems naudingas. Tai vardinti galima labai ilgai, bet baisiausia tai, kad daugelis to net nepastebi, priima kaip savaime suprantamus dalykus. O ar tikrai taip?! Net tautos pavadinime įdėtas įžeidimas, noras pažeminti. Viskas visiems (įskaitant ir mane) yra taip įprasta, kad mes nebepastebime net tiesioginio įžeidimo. Paimkime kad ir žodį rusai. Kai kas gali paklausti, kas gi gali būti įžeidžiamo rusus pavadinti rusais?!

Neskubėkite su išvadomis apie paranoją arba dar ką nors, o šiek tiek pagalvokime. Kaip tai padarė mano žmona Svetana ir atkreipė mano dėmesį į žodį rusai. Iš pradžių aš „nesupratau“, kur čia „šuo pakastas“, kol ji neištarė keletą žodžių… ir man tapo viskas suprantama. Apie bet kokią kitą tautą sako: žmogus — anglas (aнгличанин), o jo kalba — anglų (aнглийский), ir analogiškai; prancūzas (француз) — prancūzų (французский), vokietis (немец) — vokiečių (немецкий), kinietis (китаец) — kiniečių (китайский), lietuvis (литовец) — lietuvių (литовский), ukrainietis (украинец) — ukrainiečių (украинский) ir t.t. Į klausimą, kas, atsakymas visada yra vardininkas, o į klausimą apie kalbą, kurią tas žmogus kalba, atsakymas visada — priedėlis. Ir tai logiška: kalba, kuria žmogus kalba, iš tikrųjų prie jo prisideda, o ne atvirkščiai. Tik mūsų, rusų, atžvilgiu daroma „išimtis“. Į klausimą, kas žmogus, atsakoma — rusų (русский), o jo kalba — taip pat русский (rusų). Žodį vardininkas pakeitė į priedėlį. Net kalbos lygyje, pasąmonės lygyje mums bando įpiršti mintį apie mūsų „priedėlį“ visų kitų atžvilgiu, mintį apie mūsų „niekingumą“ ir nereikšmingumą. Visiems mums įpiršti idėją apie viso kas rusiška primityvumą.

Karas vyksta ne vieną tūkstantį metų, karas visais frontais, tame tarpe ir psichologiniame, kalbiniame ir genetiniame. Teisingi žodžiai prikelia genetinę atmintį, neteisingi arba iškraipyti žodžiai — tą atmintį priverčia amžinai miegoti. Ir nevalingai kyla klausimas: kam ir dėl ko šito reikia — iškraipyti tautos savimonę?! Ir… pakanka tik susimąstyti apie tą klausimą, atsakymas ateina praktiškai akimirksniu. Mes — Rusai (русы), o ne rusiški (русские). Į klausimą, kas žmogus — teisingas atsakymas rusas (рус), o jo kalbą — rusų (русский). Ir tada viskas atsistoja į savo vietas. Kai kas gali pasakyti — kas į kaktą, kas per kaktą. Ar verta dėl to „daryti“ problemą?! Verta… ir dėl keletos priežasčių.

Pirma, savo genetinės atminties atgaivinimui. Siūlau bet kuriam genetiškai rusų žmogui ištarti žodžius „aš – rusas“ («я — рус») ir įsiklausyti. Gali būti, ne iš pirmo karto, bet genetiškai rusų žmogus pajus vidinę vibraciją, o tariant žodžius aš – rusų (я — русский), jokios vibracijos nekyla, jausmuose bus tik tuštuma. Kiekvienas žodis sukuria atitinkamą rezonansą tarp kūno ir kalbančiojo sielos. Vienas žodis gali prižadinti miegančią genetiką, kitas, net labai panašus, bet turintis visai kitą reikšmę, tą genetiką palieka „miegoti“ toliau. Gaunasi, kad kažkas, stovintis „už kulisų“, puikiai visa tai suprato ir pradėjo savo diversija iškreipdamas tautos savimonę.

Toliau, net iškreiptame istorijos variante, kuria mums į galvas kimšo nuo vaikystės, Kijevo Rusia vadinosi Rusia, taip pat, kaip Maskvos Rusia. Būtent taip vadinosi rusų (русов) žemės — Rusiomis. O kokia tai Rusia — antras klausimas. Tik atėjus į valdžia provakarietiškai nusiteikusiai Romanovų dinastijai, ir tai, ne iš karto, Petro „Didžiojo“ laikais pavadinimą Rusia pakeitė į neutralų – Rusija. Bet kodėl vakarų Europos šalys ir visi už jų stovintieji taip skubėjo iškraipyti šalies ir tautos pavadinimą?!

Viskas buvo gana banalu. Praktiškai visos europietiškos šalys (ir ne tik europietiškos) palyginti neseniai buvo Slavų-Arijų Didžiosios Imperijos kraštinės provincijos, o valdė jas rusų (русов) dinastijos. Nuo V amžiaus vidurio tose provincijose vyko Tamsiųjų Jėgų suorganizuotos revoliucijos ir į valdžią atėjo nauji didikai, kuriems bet koks rusų priminimas reiškė jų valdžios neteisėtumą. Jie net nesuprato, kad yra marionetės už jų stovinčiųjų rankose. Būtent todėl, kad Midgard-Žemės praetis buvo Slavų-Arijų Didžiosios Imperijos praeitimi, naujiesiems eoropietiškų šalių didikams, o tikslau, tiems, kurie stovėjo už jų, būtinai reikėjo sunaikinti Didžiosios Vediškosios Rusų Valstybės egzistavimo įrodymus. Būtent todėl degė senovės bibliotekos, būtent todėl Romanovai, ypač lže-Petras „Didysis“ naikino bet kokius, iš tikrųjų Aukštos Slavų-Arijų Vediškos Kultūros pėdsakus, ir, pirmiausiai, Rusų (Русов)…

Ir dar vienas momentas. Man teko girdėti „ekspertų“-lingvistų nuomonę apie Slavų-arijų runų raštą, Pamatę Slavų-arijų runų panašumą su kiniečių ir egiptiečių hieroglifais, tie „ekspertai“ tuojau pat pareiškia apie Slavų-arijų runų falsifikatus. Panašūs „prasimanymai“, bet kuriuo atveju, yra šiek tiek keisti. Slavų-arijų runų panašumas nebūtinai sako apie jų falsifikavimą, bet kuriuo atveju, taip pat teisingai galima pasakyti apie tai, kad kiniečių ir egiptiečių hieroglifai yra pakeisti, iškraipytos Slalvų-arijų runos. Bet kažkodėl šis variantans net nesvarstomas.

Be to, kai kuris kiniečių ir egiptiečių runų panašumas su slavų-arijų runomis, atvirkščiai, kalba apie jų pirmumą. Jeigu šiek tiek pagalvoti, ta išvada tampa logiška ir vienintelė galima. Slavų-Arijų vedos savyje turi kelis informacijos lygius, kiekvienas iš kurių „atsiveria“ priklausomai nuo to, kokios runos stovi po ir prieš kurias. Todėl teksto prasmė, jas verčiant į kalbamąją kalbą, keičiasi nuo duotos runos padėties manuskripte. Ištraukti kiniečių ir egižtiečių hieroglifus ir iš to „vinegreto“ sudaryti runų alfabetą, paprasčiausia, neįmanoma dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Slavų-arijų runų reikšmės stipriai skiriasi nuo kiniečių ir egiptiečių hieroglifų reikšmių. Be to, būtina prisiminti apie tris (jeigu manęs nepaveda atmintis) kiniečių hieroglifų „revizijas“, kada „senaisiais“ hieroglifais parašytos knygos būdavo visiškai sunaikinamos ir visas kultūrinė kinų praeitis budavo perrašoma naujais hieroglifais. Ir taip vyko tris kartus!

Dėl to kyla klausimas: kas ir dėl ko „valė“ Kinijos praeitį?! Kam reikėjo naikinti senąsias knygas, ir kas buvo tose knygose, kad taip daryti net tris kartus, vis toliau ir toliau nutolti nuo pirminio hieroglifų varianto? Ar tik nebus pirminiai kiniečių hieroglifai Slavų-arijų runomis? Ar tik ne todėl, net ir po trijų pakeitimų, kiniečių hieroglifai ir toliau primena Slavų-arijų runas, kad tos runos buvo kiniečių hieroglifų pagrindu? Ir tas faktas, kad senos knygos tris kartus buvo visiškai sunaikintos ir viskas buvo perrašoma iš naujo ir nauja redakcija su pakeistais hieroglifais, tik patvirtina faktą apie Slavų-arijų runų pirmumą ir kiniečių hieroglifų antrumą. Analogiškai yra ir su egiptiečių hieroglifais. Bet apie tai daugiau bus pasakyta knygoje^[2]…

Ir vėl, nereikia skubėti kaltinti noru už „ausų“ „pritempti“ prie naudingų (šiuo atveju, man) išvadų. Norintiesiems „greituoliams“ reikėtų pirmiausiai pastudijuoti Senovės Kinijos istoriją. Pagal kiniečių (o ne mano) legendą, kiniečių civilizacija prasidėjo nuo to, kad pas juos, iš šiaurės, dangaus ratais (vaitmanu) atskrido Baltasis Dievas vardu Chuan Di, kuris ir išmokė juos visko: nuo ryžių laukų paruošimo ir dambų prie upių įrengimo, iki hieroglifų rašto. Pasirodo, kiniečių hieroglifus sugalvojo ne kinai, o juos kiniečiams perdavė aukšto išsivystymo civilizacijos žmogus, atvykęs iš šiaurės nuo Senovės Kinijos. O dabar — šiek tiek paaiškinimų. Chuan — senas arijų vardas, kuris iki pat šiol gana plačiau paplitęs ispaniškai kalbančiose šalyse. Di — baltosios rasės gentys, gyvenusios į šiaurę nuo Senovės Kinijos. Gentys Di — Dinlinų — buvo gerai žinomos Senovės Kinijoje. Kiniečiams sunkiai ištariamas žodis „dinlinai“ pavirto sutrumpintu variantu — Di. Senosiose kiniečių kronikose labai daug užuominų apie Di gentis, kurias kiniečiai visaip bandė išgyvendinti iš savo žemių (greičiausiai iš jų nuosavų žemių taip pat). Dar III tūkstantmetyje iki m.e. gentys Di kiniečių metraščiuose minimos kaip pagrindiniai šalies gyventojai. Per tris tūkstančius metų dalį dinlinų kiniečiai išnaikino, dalis pabėgo, o dalis susimaišė su kiniečiais. Ir neatrodo „keistas“ tas faktas, kad paskutinis rašto stilius — kaišu, kuris mūsų dienas pasiekė be kokių nors didelių pakeitimų, galutinai susiformavo Trivaldystės periodu (220-280 m.e. metais), praktiškai tada, kai kiniečiai galutinai „išsprendė“ genčių Di problemą savo teritorijoje?

Labai panašu į gilų „dėkingumą“ tautai, kuri kiniečiams atnešė žinių šviesą ir kultūrą. Trys tūkstančiai metų karo tarp kiniečių genčių, kurie atstovavo geltonąją rasę ir daug mažiau skaitlingų dinlinų, baltosios rasės genčių. Ir tas trijų tūkstančių metų karas, reiškiantis dinlinų genocidą, ėjo keliais etapais. Ir kiekvienas tos priešpriešos tarp baltųjų ir geltonųjų rasių etapas buvo pažymėtas kiniečių rašto stiliaus pakeitimais. Taip vadinami, inkų (paveikslėlių) rašmenys ateityje buvo grafiškai „ištobulinti“ ir įgavo golovastiko (brūkšnelių) rašmenų pavidalą, kuris buvo naudojamas Džuo dinastijos valdymo periodo pradžioje (1066-771 m.m. iki m.e.). Džango epochos metu raštas gaus pavadinimą dačžuan — didžiųjų atspaudų raštas. Po to, kai Cin Ši Ckuan apjungė išsisklaidžiusias gentis į vieningą Imperiją, imperatorius pirmajam ministrui įsakė atlikti rašto „standartizaciją“. Naujasis rašto stilius gavo pavadinimą siaočžuan — mažųjų rašmenų raštas. Kiekviena „modernizacija“ buvo palydima „senojo“ stiliais knygų naikinimu ir visko perrašymu „nauju stiliumi. Ir tokie „globalūs“ kultūriniai pasikeitimai rašto stiuliuje „kažkodėl“ vyko kinų kultūroje naikinant dinlinų dalivavimą.

Tai duoda teisę manyti, kad iš pradžių dinlinų gentys formavo Senovės Kinijos valdančiųjų kastą, kaip tai buvo ir Dravidijoje (Senovės Indijoje). Vyko pilietinis karas tarp senovės kiniečių bendruomenės įvairių kastų, kurios, be to, buvo sudarytos iš skirtingų rasių atstovų — baltosios ir geltonosios. Visa tai, ko baltieji žmonės išmokė geltonosios rasės žmones, vėliau atsisuko prieš juos pačius, prieš mokytojus, be to, jie buvo ne tik fiziškai sunaikinami, bet buvo naikinami ir prisiminimai apie juos. Mano manymu, tai gana įdomus „dėkingumo“ būdas (detaliau apie tuos įvykius bus išdėstyta knygoje «Россия в кривых зеркалах»).

Palyginti neseniai pasirodė dar vienas nenuginčijamas įrodymas dėl Slavų-arijų runų pirmumo. Tas įrodymas turi „akmeninį“ fundamentą tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Kai 1999 metų birželį Baškirijos valstybinio unifersiteto profesorius A.N. Čurikov Čandar kaime rado aukštai išsivysčiusios civilizacijos (daug labau išsivysčiusios, negu dabartinė) akmeninį reljefinį žemėlapį, ant jo rado ir užrašus, kurie buvo nežinomos kilmės, užrašyti hieroglifų-žodiniu raštu. Užrašų buvo daug ir iš pradžių buvo manyta, kad užrašai padaryti senovės kinų raštu, bet… peržiūrėjus retas knygas Pekino imperatoriškoje bibliotekoje ir A.N. Čurikvui susitikus su kolegomis iš Chunansko universiteto, buvo galutinai palaidota versija apie „kiniečių pėdsaką“. Kiniečių mokslininkų atlikta ekspertizė vienareikšmiai parodė, kad į plokštės sudėtį įeinantis porcelianas Kinijoje niekada nebuvo naudojamas. Taip pat nieko nedavė ir bandymai iššifruoti užrašus ant akmeninės plokštės (žr. Stepano Krivošejevo straipsnį „Sutvėrėjo žemėlapis“ («Карта создателя»). Tai, gal būt, pagal „didžiųjų“ ekspertų-lingvistų nuomonę užrašai ant plokščių atlikti Slavų-arijų runomis, taip pat yra kiniečių ir egiptiečių rašto falsifikacija?! „Mokslinės“ minties skrydžio sustabdyti neįmanoma, tik iškyla vienas gana suktas klausimas — į kokį gi tada „avilį“ savo „nektarą“ neša tie ekspertai-„bitutės“?! Atsakymas — aiškus kiekvienam…

Norinčiuosius paliksime pamąstyti apie amžinybę, o mes išsiaiškinkime, kas gi yra tos — Svarogo Dienos ir Naktys?! Slavu-Arijų Vedose (Славяно-Арийских Ведах) gana dažnai minimi tie žodžiai, atėjo laikas išsiaiškinti — kas gi stovi už tų reikšmių. Mūsų Visatoje egzistuoja keletas tipų žvaigždžių sankaupų, spiralinės, rutulinės galaktikos, žvaigždžių ūkai… Mūsų Saulė yra vienoje iš spiralinės galaktikos keturių atšakų (rankovių), be to, pačioje tos rankovės (atšakos) pakraštyje. Savo kelionės metu mūsu Visatos žvaigždėtais kaliais, kiekviena spiralinė galaktika sukasi aplink savo branduolį.

Mūsų Visata sudaryta iš septynių pirminių materijų. Taip vadinama, fiziškai tanki materija, kurią visi taip įprato vadinti kalbėdami apie galaktikas, žvaigždžių ūkus, planetas ir t.t., susidarė susiliejus septynioms pirminėms materijoms erdvės srityse, kur susidarė tokiam susiliejimui būtinos sąlygos^[3]. Ir, kaip nustatė „mokslininkai“, fiziškai tanki materija sudaro tik 10% Visatos materijos, o likusią masę (90%) sudaro, taip vadinama, «dark matter» (tamsioji materija). Tiesa, jie nepaaiškina, kas tai yra ta «dark matter», į kurią nereaguoja nė vienas iš mokslui žinomų prietaisų, bet atleiskime jiems už tą „nereikšmingą nesusiprotėjimą“ ir keliaukime toliau. Laisvos pirminės materijos, kurios sudaro tuos 90% Visatos materijos, ir toliau yra užpildžiusios mūsų Visatos erdvę ir pastoviai judėdamos praktiškai viena kitos neveikia. Jeigu fiziškai tankioje Visatos materijoje jos yra susiliejusios tikslai nustatytomis proporcijomis viena kitos atžvilgiu, tai laisvai judėdamos Visatos platybėmis, jos tarpusavyje nesudaro griežtai nustatytų proporcijų. Ir nors bet kuriame Visatos taške ir yra visos septynios materijos, jų proporcinė sudėtis kinta labai dideliame diapozone. Kitais žodžiais, laisvos pirminės materijos Visatoje pasiskirsčiusios gana netolygiai. Visata— nevienalytė ir pagal pirminių materijų pasiskirstymą joje. Dėl to, skirtingose mūsų Visatos erdvės srityse laisvos pirminės materijos pasiskirsčiusios nevienodai.

Principialiai svarbią reikšmę turi tai, kokia arba kokios pirminės materijos dominuoja konkrečioje Visatos erdvės srityje. Visatos erdvės srityje esantis vienos ar kitos pirminės materijos perteklius gana stipriasi veikia ir žvaigždžių gyvenimą, ir planetų tektoninį ir kitokį aktyvumą, ir evoliucinį gyvų sutv4rimų išsivystymą. Kaip jau buvo kalbėta, mūsų Visata sudaryta iš septynių pirminių materijų, pažymėkime jas raidėmis — A, B, C, D, E, F ir G, todėl nuo to, kokia arba kokios iš tų pirminių materijų yra perteklinė(ės) vienoje ar kitoje Visatos erdvės srityje, priklauso labai daug, tame tarpe žmonių elgesys, jų vienų ar kitų emocijų ir kokybių pasireiškimas. Kiekviena pirminė materija turi konkrečias, tik jai būdingas savybes ir kokybes. Todėl, kai erdvės nevienalytiškumas pasikeičia iš vienos erdvės srities į kitą (pasikeičia pačios erdvės savybės ir kokybės), tai priveda prie to, kad laisvos pirminės materijos į tai reaguoja nevienodai.

Savybių ir kokybių pasikeitimas kokioje nors Visatos erdvėje priveda prie to, kad jos laidumas vienai ar kitai pirminės materijos formai taip pat keičiasi, dėl to viena ar kita materijos forma yra sulaikoma toje Visatos erdvėje. Laikui bėgant vyksta tos pirminės materijos kaupimasis ir tai priveda prie pirminių materijų proporcijų pasikeitimo toje Visatos Erdvės srityje. Tokiu būdu, konkrečioje Visatos erdvės srityje atsiranda vienos ar kitos pirminės materijos perteklius. Dėl to, kad ir visos likusios laisvos pirminės materijos reaguoja į Visatos erdvės nevienalytiškumą, jos taip pat užsilaiko tame erdviniame nevienalytiškume, bet skirtingame lygyje. Tik laisvų pirminių materijų reakcija į vieną ir tą patį nevienalytiškumą — skirtinga. Todėl ir laisvų pirminių materijų užsilaikymo laikas vienoje ir toje pačioje nevienalytiškumo srityje taip pat bus skirtingas.

Dėl to kiekvienoje Visatos nevienalytiškumo srityje keičiasi pirminių materijų proporcinis santykis. Todėl kuri nors viena iš pirminių materijų toje nevienalytiškumo srityje bus dominuojanti virš visų kitų pirminių materijų. Be to, tas dominavimas bus skirtingas lyginant su skirtingomis laisvomis pirminėmis materijomis. Ir, kaip to rezultatas, kiekvienoje Visatos nevienalytiškumo zonoje susidaro savo — unikalus pirminių materijų pasiskirstymas. Bet prie to egzistuoja kai kokie ypatumai.

Mūsų ervė-Visata sudaryta iš septynių pirminių materijų ir yra tarp dviejų erdvių-Visatų, kurios sudarytos, atitinkamai, iš šešių ir aštuonių pirminių materijų, kurios savo poveikiu pagrindinai ir sukuria mūsu erdvės-Visatos nevienalytiškumo sritis. Todėl mūsų erdvėje-Visatoje susidaro du nevienalytiškumo tipai. Vieną nevienalytiškumo tipą sukelia iš aštuonių pirminių materijų sudaryta erdvė-Visata, kas priveda prie pirminės materijos E dominavimo. Kitą nevienalytiškumo tipą sukelia iš šešių pirminių materijų sudaryta erdvė-Visata, kas priveda prie pirminės materijos G dominavimo. Be to, nevienalytiškumo sričių poveikis į likusias mūsų erdvės-Visatos pirmines materijas — A, B, C, D ir F, tuo stipresnis, kuo kiekviena iš jų savo savybėmis ir kokybėmis arčiau pirminės materijos G arba pirminės materijos E.

Šis momentas — labai svarbus, norint suprasti Svarogo Dienų ir Naktų prigimtį. Visa esmė tame, gaderdvės nevienalytiškmo srityse dominuojant pirminė materija G arba pirminė materija E sukelia kaip konkretaus žmogaus, taip ir visos civilizacijos žymius evoliucinius išsivystymo pokyčius. Dominuojant pirminei materijai E, susidaro optimalios sąlygos vystytis trečiam ir ketvirtam žmogaus materialiam kūnui^[4], kas pasireiškia aukštomis dvasinėmis ir moralinėmis kokybėmis, sąmone ir sąžine. Erdvės nevienalytiškumo sritys su tokia kokybine struktūra vadinasi Svarogo Dienomis (Рис.1 ir Рис.2). Dominuojant pirminei materijai G, susidaro sąlygos hipertrofiškai vystytis antram ir nepilnam trečiam materialiam žmogaus kūnui^[5], kas žmonėms pasireiškia žemomis savybėmis ir kokybėmis. Tai priveda prie evoliucinio perlenkimo, ypač tai pasireiškia pradiniuose kaip atskiro žmogaus, taip ir visos civilizacijos evoliucinio išsivystymo etapuose. Evoliucinio perlenkimo pavojus pirmose žmogaus vystymosi stadijose pasireiškia tuo, kad žmogaus sielai neturint ketvirtojo ir kitų kūnų, vyksta neproporcingas trečiojo kūno vystymasis. O tai pasireiškia žmogaus agresyvumo, žiaurumo, godumo, pavydo ir t.t. padidėjimu. Būtent žmogaus sielos trečiojo materialaus kūno perteklinis prisotinimas pirmine materija G ir sukelia išvardintų neigiamų kokybių atsiradimą ir išsivystymą, ir Tamsiosios Jėgos gauna progą veikti žmones, kurie turi panašius asmenybės bruožus ir per juos veikti Midgard-Žemės įvykius. Tik žmonės, kurie yra praėję pirmąsias evoliucinio išsivystymo stadijas, turi imunitetą tokiems evoliuciniams perlenkimams, kurie tik šiek tiek sumažina jų evoliucinį išsivystymą ir nesudaro sąlygų galimam Tamsiųjų Jėgų poveikiui ir jų kontrolei. Erdvės nevienalytiškumo sritys su tokia kokybine struktūra vadinamos Svarogo Naktimis (Рис.3).

Apie tokių, evoliuciniam vystymuisi pavojingų erdvės nevielatiškumo sričių egzistavimą žino kaip Šviesiosios, taip ir Tamsiosios Jėgos. Bet kuri civilizacija praeina per evoliucinio išsivystymo pradinę stadiją, lyg tai „perserga“ savotiška vaikiška išsivystymo liga. To neįmanoma išvengti, kaip neįmanoma išvengti, pavyzdžiui, žmogaus išsivystymo embriono stadijos. Ir būtent ta, kiekvienos civilizacijos vystymosi Achilo kulno stadija ir bando pasinaudoti Tamsiosios Jėgos, norėdamos užgrobti tų civilizacijų ir planetų-Žemių kontrolę, kuriose gyvena tos civilizacijos. Todėl Tamsiųjų Jėgų taktika ir strategija yra susijusi su juos dominančių planetų-Žemių paruošimu galimam užgrobimui. Kai viena ar kita juos dominanti planeta-Žemė priartėja prie edvės nevienalytiškumo srities su neigiamu evoliuciniu perlenkimu, jie užgrobimui panaudoja vaikišką civilizacijos amžių, arba civilizacijai sukuria tą vaikišką amžių dar iki tol, kol duotos civilizacijos apgyvendinta planeta-Žemė priartėja prie Svarogo Nakties srities. Neigiamas evoliucinis perlenkimas yra išorinis laukas, egzistuojantis žmogaus evoliucinio išsivystymo pradinėse stadijose ir viską pajungiantis sau ir neleisdamas žmonėms harmoningai vystytis.

Analogiškai, kaip galingas magnetas, perduodamas savo poliariškumą, įmagnetina metalo gabalėlius. Jeigu metalo gabalėliai jau įmagnetinti, tai jų permagnetinimui reikalingas išorinis laukas, kuris būtų minimum vieną dydžiu galingesnis. Pirminėse vystymosi stadijose žmonės yra analogiški neįmagnetintiems metalo gabaliukams, todėl Tamsiosios Jėgos tuo laiku yra maksimaliai efektyvios. Ypač lengvai jiems sekasi užimti planetas-Žemes, kai jos praeina per erdvių nevienalytiškumo neigiamo evoliucinio perlenkimo sritis. Todėl, iš principo, jiems belieka užtikrinti, kad panašus „neprinokęs“ vaisius „nukristų“ jiems į rankas. Bet panaši „sėkmė“, kai planeta-Žemė yra erdvėje su neigiamu evoliuciniu perlenkimu ir tos planetos-Žemės civilizacija yra savo evoliucinio išsivystymo pradinėje stadijoje, pasitaiko gana retai. Todėl Tamsiosios Jėgos labai dažnai sukuria tam būtinas sąlygas. Jeigu jie nori užgrobti planetą-Žemę, o joje yra civilizacija, kuri jau praėjusi pirmąją savo evoliucinio išsivystymo stadiją, tai Tamsiosios Jėgos panaudoja sekančią strategiją. Tokioje planetoje-Žemėje sukuriamos planetinės kataklizmos, kurios suardo civilizacijos infrastruktūrą. Po to, likę gyvi norom ar nenorom atsiduria pirmykščiame lygyje. Ir kai tokia planeta-Žemė patenka į erdvę su neigiamu evoliuciniu perlenkimu, Tamsiosios Jėgos lengvai užvaldo tokią civilizaciją.

Kai kam gali kilti klausimas: „Kam Tamsiosioms Jėgoms viso to reikia?!“ Esmė tame, kad Tamsiosioms Jėgoms nereikalingos tuščios arba sunaikintos planetos-Žemės. Tiems kosminiams parazitams reikalingi vergai, kurie jiems išgautų savų planetų gamtinius resursus, po ko tos planetos-Žemės, paprastai, sunaikinamos kartu su jau nebereikalingais vergais. Po to šie Koeminiai Parazitai ieško savo eolinės planetos-aukos.

Apie visa tai žinojo ir Šviesiosios Jėgos. Jų strategija ir taktika buvo neleisti Tamsiosioms Jėgoms sukelti planetines katastrofas, kurios planetų-Žemių civilizacijas atmeta atgal į pirmykštį lygį arba stengiasi neleisti civilizacijoms nukristi iki tokio lygio ir taip iki minimumo sumažinti Tamsiųjų Jėgų aktyvumą. Mūsų Midgard-Žemėje Šviesiosios Jėgos panaudojo abu metodus. Tarchas Daždbogas savo galia prieš 111 813 metų sunaikino Mėnulį — Lelą su Tamsiųjų Jėgų bazėmis. Bet katastrofos išvengti nepavyko, nes Lelos nuolaužos vis dėl to nukrito ant Midgard-žemės, kas privedė prie Daarijos nuskendimo į Šiaurės Okeano-jūros dugną. Bet, nepaisant to, Midgard-Žemės civilizacija nebuvo atmesta iki pirminio lygio (akmens amžiaus), todėl Tamsiosios Jėgos liko „be nieko“.

Kaip bebūtų gaila, bet antrą kartą mūsų Midgard-Žemėje nepasisekė. Turintys neigiamą evoliucinį perlenkimą, Antlanijos (Atlantidos) lyderiai tapo Tamsiųjų Jėgų padėjėjais ir prieš 13 015 metų (2006 metams) sukėlė planetinį karą dėl pasaulinio viešpatavimo. Jie panaudojo branduolinį ginklą ir pabandė valdyti Midgard-Žemės stichijos jėgas. To valdymos bandymai buvo nesėkmingi ir antrasis mėnulis — Fata pradėjo kristi ant Midgard-Žemės. Kad išgelbėtų planetą nuo žūties, Dievas Nij sunaikino krentantį mėnulį Fatą, bet nukritusios nuolaužos buvo dar tokios didelės, kad sukėlė pačios Antlanijos-Atlantidos nugrimzdimą į jūrų gelmes. Dėl mėnulio Fatos nuolaužų kritimo Midgard-Žemės ašis pasikeitė 23.5 laipsniais, ir visa tai kartu sudėjus sukėlė daugybę gamtinių kataklizmų ir ledynmečio periodo pradžią. Taip pat atsitiko tai, ko Tamsiosios Jėgos seniai laukė — daugelis išlikusių gyvų, po planetinės katastrofos labai greitai nusirito iki pirmykščio išsivystymo lygio. Midgard-Žemės planetinei katastrofai visiškai sunaikinus civilizacijos infrostruktūrą, tik labai maža dalis žmonių sugebėjo išlaikyti savo civilizacijos lygį, bet jie jau nebegalėjo valdyti situacijos. Vienintelį, ką jie galėjo padaryti — tai išsaugoti žinias ir informaciją apie praeities įvykius.

Tamsiosios jėgos jau buvo pasiruošusios švęsti pergalę, bet jų šventės pasirodė šiek tiek per anksti. Numatydami panašų įvykių scenarijų, Šviesiųjų Jėgų hierarchai Midgard-Žemės gelmėse sumontavo Gyvybės Šaltinį. Tas Gyvybės Šaltinis buvo skirtas atsverti neigiamus evoliucinius perlenkimus, kurie atsirado Midgard-Žemei papuolus į erdvės sritį, kur pirminių materijų pasiskirstymas neigiamai veikė evoliucinį vystymąsi. Sukantis mūsų Galaktikai, kartu su ja mūsų Midgard-Žemė periodiškai papuola į tokias erdvės zonas, kuriose susidaro neigiamas evoliucinis perlenkimas. Ir judėjo per tas erdvės zonas tol, kol tų zonų nepalikdavo (sritis su neigiamu evoliciniu perlenkimu). Laikas, kurį judėjo mūsų Galaktika per panačias zonas su neigiamu evoliuciniu perlenkimu, sudaro nuo kelių šimtų metų iki keleto tūkstančių metų. Mūsų protėviai tą Midgard-Žemės perėjimo laiką per tas zonas vadino Svarogo Naktimis (Рис.3 ir Рис.4). Paskutinė, labiausiai sunki Svarogo Naktis Midgard-Žemę apgaubė Septyniems Gyvenimo Ratams — 1008 metams — pradedant nuo 6496 m. (988 m.e. metai) iki 7504 m. (1995-1996 m.e.m.m.).

Svarogo Nakties „sunkumas“ nustatomas neigiamo evoliucinio perlenkimo dydžiu, kuris sukuriamas kiekvienoje iš tokių sričių. Kuo didesnis neigiamas evoliucinis perlenkimas, tuo „tamsesnė“ Svarogo Naktis. Kuo „tamsesnė“ Svarogo Naktis, tuo lengviau Tamsiesiems Parazitinėms Jėgoms užgrobti ir pajungti savo kontrolei duotos planetos-Žemės gyventojus. Kuo didesnis išorinis erdvės evoliucinis perlenkimas, tuo sudėtingiau kiekvienam konkrečiam žmogui harmoningai vystytis. Kitais žodžiais, žmogui sudėtingiau išvengti agresyvumo, žiaurumo pasireiškimų, atsispirti žemiems instinktams, emocijoms ir t.t. Kaip Svarogo Naktų, taip ir Svarogo Dienų trukmę lemia tokių erdvės nevienalytiškumo zonų dydis. Kuo didesnės erdvės nevienalytiškumo zonos, tuo daugiau laiko reikia mūsų galaktikai tam, kad praeiti tą zoną, nes mūsų galaktikos judėjimo greitis mūsų erdvėje-Visatoje aplink savo branduolį išlieka pastovus judant per tas erdvių nevienalytiškumo zonas.

Tokiu būdu, Svarogo Dienų ir Svarogo Naktų trukmė būna labai įvairi. Konkrečios svarogo Nakties laikas gali labai skirtis į vieną ar kitą pusę nuo ją pakeičiančios Svarogo Dienos trukmės. Erdvinis neigiamas evoliucinis perlenkimas pagal save pakeičia kokybinę žmogaus sielos struktūrą, ir, ypač lengvai tai pavyksta pradinėse evoliucinio išsivystymo stadijose. Būtent todėl Tamsiosios Jėgos civilizacijų užgrobimui taip mėgsta naudotis Svarogo Naktimis. Tik labai stipri valia ir aukšti moraliniai principai gali įveikti neigiamą Svarogo Nakties evoliucinį perlenkimą ir padėti žmogui pergyventi prоtingo gyvūno evoliucinę fazę. Mūsų protėviai ir Šviesieji Hierarchai žinojo apie tuos gamtos reiškinius ir būtent dėl Svarogo Nakties neigiamo evoliucinio perlenkimo maksimalaus neutralizavimo, jie Midgard-Žemės gelmėse ir sumontavo Jėgos Šaltinį, kuris:

«Подпитывал расу заветный источник,     “maitino rasę slaptas šaltinis,

что сохранился в урочищах древних…     kuris išliko senovės laukymėse…

Предвидели темень на Мидгарде Боги,     Numatė tamsumas Midgarde Dievai,

и расы потомкам помочь порешили…».    ir palikuonių rasėms padėti nusprendė…”.

.

Midgard-Žemės gelmėse pastatydami Jėgos Šaltinį, Šviesieji Hierarchai tikėjosi kompensuoti Svarogo Nakties neigiamą evoliucinį perlenkimą. Šaltinio išėjimai į paviršių nebuvo pastovūs dėl to, kad neigiamas evoliucinis perlenkimas nebuvo nekintamas pagal kokybę ir kiekybę vienos Svarogo Nakties metu. Todėl laike besikeičiančio Svarogos Nakties neigiamo evoliucinio perlenkimo poveikis privesdavo prie Šaltinio išėjimo į Midgard-Žemės paviršių įvairiose vietose. Tie Šaltinio išėjimai periodiškai išnykdavo vienoje vietoje, kad pasirodytų kitoje:

.

«в глубинах земных он накапливал силу,   “žemės gelmėsi jis kaupė jėgas,  

в разных местах на поверхность являясь.   įvairiose vietose į paviršių išeidavo.

Но Вечный Источник Божественной Силы   Bet amžinas Dieviškas Jėgos Šaltinis

не в каждом краю Свята Расы струился».   ne kiekviename Šventos Rasės krašte čiurleno”.

.

Vietose, kur į Midgard-Žemės paviršių iškildavo Jėgos Šaltinio srovės, pagreitėdavo žmogaus evoliucinis išsivystymas. Tie išėjimai buvo saugomi paslaptyje nuo priešų ir nuo kitų smalsuolių. Tose vietose neveikdavo ir Šaltinio blokuojantis poveikis į genetinias galimybes, kurias turėdavo žmogus. Po Antlanijos (Atlantidos) katastrofos, Šviesieji Hierarchai į Midgard-Žemės gelmes įdėjo ir generatorių, kuris blokavo kiekvieno galimybių pasireiškimą iki tol, kol jų nešiotojas nepasiekdavo evoliucinio išsivystymo lygio, kuris leido suprasti atsakomybę už atliktus veiksmus. Tam atitinka evoliucinis išsivystymas, prie kurio žmogus įgyja šešis materialius sielos kūnus prie jau turimo fizinio kūno^[6]. Pasiekus tokį evoliucinio išsivystymo lygį, žmogus užbaigia planetinio išsivystymo stadiją ir pradeda kosminę stadiją. Blokuojančio generatoriaus pastatymas Midgard-Žemės gelmėse buvo būtina priemonė, kurią Šviesiosios Jėgos panaudojo po Antlanijos (Atlantidos) lyderių neprotingų veiksmų, kai jie pabandė panaudoti Stichijos Jėgas savo savanaudiškais tikslais, kas vos neprivedė prie Midgard-Žemės žūties prieš 13 015 metų (2006 metams), apie ką jau buvo anksčiau kalbėta. Buvo sukurta savotiška apsauginė sistema “apsiginti nuo kvailių”, kuri neleido besivystančiam žmogui panaudoti genetinio potencialo galimybių tol, kol harmoningai vystydamasis, to potencialo nešiotojas nepasiekė nušvitimo žiniomis, pasekmių supratimo dėl savo veiksmų ir atsakomybės supratimo už juos. Planetinio išsivystymo ciklo pabaigimas didele dalimi tai garantuoja. Dėl to Šaltinio išėjimo į paviršių vietos buvo slepiamos, nes išėjimo zonose neveikė blokuojantis generatorius:

……………………………………………..    ………………………………………………………………………….

Как Жизни Источник, всем силы дарует    Kaip Gyvybės Šaltinis, visiems jėgų suteikia

людям, богам и различным растеньям.    žmonėms, dievams ir įvairiems augalams.

Что раскрывает он в сущности каждых,    Kad atskleidžia jis kiekvieno sieloje,

какими дарами он жизнь наделяет…    kokiomis dovanomis jis gyvenimą apdovanoja…

в богах раскрывает он сокрытые силы,    dievams atskleidžia jis užslėptas jėgas,

людей наделяет, согласно их мыслей^[7]…    žmones apdovanoja pagal jų mintis…

.

Iš tos Slavų-Arijų Vedų ištraukos aiškėja įdomios detalės. Jėgos šaltinis dovanoja jėgas, kaip žmonėms, taip ir dievams. Ir ne tik tai — gyvybės šaltinis dievams atveria užslėptas jėgas, o žmones apdovanoja pagal jų mintis. Iš tos ištraukos aišku, kad senovėje mūsų protėviai dievus suprato visiškai ne taip, kaip tai suprantama šiandiena. Dievais mūsų protėviai vadino šviesiuosius hierarchus ir žmones, kurie turėjo potencialą tokiais tapti. Gaunasi, kad kai kurie žmonės yra “miegantys dievai” t.y., turi genetines galimybes, kurioms teisingai vystantis, žmogus gali pasiekti aukštą išsivystymo lygį. Veikiant blokuojančiam generatoriui, toks žmogus negalėjo išreikšti ir suprasti savo genetinių galimybių iki to momento, kol jis nepabaigė planetinio evoliucinio išsivystymo ciklo. Greičiausiai, kad žyniai Gyvybės šaltinio išėjimus naudojo aiškinantis, kas iš žmonių yra “miegantis Dievas”, po išsiaiškinimo žyniai tokiems žmonėms padėdavo harmoningai vystytis.

Esme tame, kad, toli gražu, ne kiekvienas, net ir labai geras žmogus, galėjo praeiti visus planetinio išsivystymo etapus ir išeiti į kosminio išsivystymo lygį. Būtų teisingiau pasakyti, kad tik nedaugelis tai sugebėdavo padaryti. Ir esme tame, kad, kaip bebūtų gaila, gana retai viename žmoguje pasireiškia gamtiniai sugebėjimai, genetiškai sudėtos kokybės ir harmoningas asmenybės vystymasis, be kurio, paprasčiausiai, neįmanoma užbaigti planetinio evoliucinio ciklo. Be nušvitimo žiniomis, kas yra žmogaus supratimas apie pasekminį-priežastinį ryšį gamtoje ir žmonių visuomenėje ir supratimas, kaip, kada, kodėl ir dėl ko žmogui leidžiama sąmoningai įsikišti į visa tai. Be viso to, būtinos ir atitinkamos savybės ir kokybės, kurios leistų tą įsikišimo veiksmą atlikti visiškai suprantant pilną atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą.

Tik tada, kai visa tai harmoningai susiderins viename žmoguje, atsiranda galimybė praeiti planetinį evoliucinio išsivystymo ciklą. Tokiu būdu, Gyvybės Šaltinio išėjimai buvo naudojami išsiaiškinti, kurie žmonės turi didelį evoliucinį potencialą, tuo pat metu, į Gyvybės Šaltinio veikimo zoną papuolę žmonės be tokio potencialo, nedemonstruodavo jokių savybių ir kokybių. Būtent todėl tekste kalbama apie tai, kad Gyvybės Šaltinis žmones, kurie neturi ypatingų savybių ir kokybių, apdovanoja pagal jų mintis. Gyvybės Šaltinio išėjimo zonose žmonės su dideliu evoliuciniu potencialu — “Miegantys Dievai” — galėjo veikti savo galimybių lygyje, neįmanomu už tos zonos veikimo ribų. Kas iš žmonių yra “Miegantis Dievas”, už Gyvybės Šaltinio išėjimo zonos veikimo ribų, nustatyti buvo neįmanoma; tik papuolus į Šaltinio veikimo zona, išaiškėdavo, kas yra kas. Todėl Gyvybės Šaltinio išėjimo zonos buvo laikomos paslaptyje ne tik nuo priešų, bet ir nuo visų smalsuolių. Slavų-Arijų Vedose nurodomi ir ženklai, kurie pažymi Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietas:

Тайны рождения трав в круг источника    Žolių augimo paslaptys aplink šaltinį
доселе неведомы людям всем были…    iki šiol žmonėms nežinomos buvo …

Растение каждое рядом с источником    Kiekvienas augalas šalia šaltinio
свойства меняло и рост изначальный.    savybes ir įprastą dydį keitė.

.

Грибы поднимались в аршин над землёю,  Grybai virš žemės per visą aršiną kilo,
но каменной плотью они наделялись.    bet kietą, kaip akmuo, grybieną jie turėjo.

Ковыль-трава поднималась до пяди,    Stepių-žolė (ašuotė) kilo per sprindį,
а ягоды комы взросли как деревья.    o mėlynių uogos augo kaip medžiai.

.

Что сотворится с Сварожьей Травою,    Kas atsitiks su Svarogo Žole,
когда час пробьёт и появятся всходы?    kai ateis laikas ir pasirodys ūgliai?

Чем наделит траву Жизни Источник    Kuo apdovanos žolę Gyvybės Šaltinis

на этот вопрос у жрецов нет ответа^[8].    į tą klausimą žyniai atsakymo neturi

.

Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietose stebima augalų augimo anomalija, kurių priežasčių žyniai nežinojo. O tai reiškia, kad žyniai nežinojo Gyvybės Šaltinio veikimo principo ir nežinojo, kaip jis veikia žmones. Visiškai įmanoma, kad žyniams-sergėtojams buvo praneštas tik pats faktas apie Gyvybės Šaltinio patalpinimą Midgard-Žemės gelmėse ir buvo pasakyta, dėl ko jis ten pastatytas, bet nebuvo paaiškintas jo veikimo principas. Greičiausiai, kad ta informacija buvo griežčiausiai slepiama saugumo sumetimais. Bet, nepaisant to, vienaip ar kitaip, Tamsiosios Jėgos bandė rasti Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietas tam, kad patiems išsilaisvinti nuo blokuojančio generatoriaus poveikio. Todėl buvo būtina laikyti paslaptyje Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietas. Greičiausiai, kad Gyvybės Šaltinio išėjimo į žemės paviršių vietos buvo labai nedidelės, kitaip jas būtų galima labai lengvai rasti pagal augalų augimo anomalijas…

Tokiu būdu, tarp baltosios rasės žmonių pasirodžius išvarytiesiems (изгоев), atsirado evoliucinis perlenkimas, susidaręs augančioje kartoje praeinant protingo gyvūno išsivystymo fazę. Priminsiu, kad bet kuris žmogus gimsta gyvūnu ir palaipsniui pereina gyvūno išsivystymo fazę, protingo gyvūno išsivystymo fazę, ir žmogaus išsivystymo fazę. Perėjimo per gyvūno ir protingo gyvūno išsivystymo fazių negali išvengti nė vienas žmogus ir tai gali įvykti tik žmonių bendruomenėje, kai įsisavinama daugelio buvusių kartų sukaupta informacija. Evoliucinis perlenkimas susidaro tik protingo gyvūno fazėje, kai prasideda trečiojo materialaus sielos kūno reaktyvacija^[9]. Trečiojo materialaus sielos kūno reaktyvacija vyksta dviems evoliuciniais etapais — iš pradžių reaktyvacija visada vyksta iki tam tikro lygio prisotinant šį kūną pirmine materija G, kol susidaro sąlygos trečiąjį materialų kūną prisotinti pirmine materija F. Kai trečiasis materialus sielos kūnas pradeda prisisotinti pirmine materija F, jo vystymasis pereina į antrąjį etapą. Tik pasibaigus trečiojo materialaus sielos kūno antrąjam vystymosi etapui, susidaro sąlygos reaktyvuoti ir formuoti ketvirtąjį materialų sielos kūną, kada žmogus pereina į tikro žmogaus vystymosi etapą. Trečiojo materialaus sielos kūno reaktyvacijos etapas vyksta paauglystės metais, tuo metu žmogus maksimaliai pažeidžiamas bet kokio išorinio poveikio, ypač jį veikia neigiamos emocijos.

Būtent tą laiką išnaudoja Tamsiosios Jėgos savo atakoms, ir tai daro tam, kad neleistų jaunajai kartai pasiekti tikro žmogaus išsivystymo lygio. Priežastis, dėl ko jaunoji karta pasiduoda Tamsiųjų Jėgų poveikiui, labai paprasta — trečiojo materialaus kūno reaktyvacijos metu, ypač fazėje, kai kūnas prisotinamas pirmine materija G, susidaro padidėjęs agresyvumas, žiaurumas, seksualumas ir t.t. Tame etape žmogaus vystymasis praeina per evoliucines džiungles, nes žemų instinktų ir emocijų pasireiškimas tiesiogiai susijęs su trečiojo materialaus sielos kūno prisotinimu pirmine materija G. Tik teisingas auklėjimas, sąmoningumo vystymas ir sąžinės egzistavimas, supratimas atsakomybės už savo poelgius, leidžia besivystančiam žmogui sėkmingai pereiti per evoliucines džiungles ir neatlikti veiksmų, kurie, paprasčiausiai, užkirstų kelią tolesniam vystymuisi. Žemų jausmų ir emocijų aktyvizacija, kurią sukelia trečiojo materialaus žmogaus sielos kūno prisotinimas pirmine materija G, dar nereiškia evoliucinio kracho. Tai neišvengiamas blogis, tiksliau, neišvengiama būsena, kurios mažai kam pavyksta išvengti. Bet, jeigu trečiasis materialus žmogaus sielos kūnas šioje evoliucijos stadijoje nėra per daug prisotinamas šia pirmine materija, tai daugelis žmonių šią stadiją praeina be kokių nors neigiamų pasekmių. Vienintelio, ko tuo metu reikia — tai savikontrolės ugdymo, kad išmoktum kontroliuoti savo instinktus ir jausmus. Kaip bebūtų gaila, mažai kas sugeba pats pasiekti tokį savikontrolės lygį, ir tada padėti privalo bendruomenė, kuri augančią kartą prilaiko ne tik savo pavyzdžiu, geru elgesių, reiklumu ir įstatymais, bet ir kiekvieną, kuris pereina per tą evoliucinę fazę, veikia bendru psi-lauku.

Svarogo Dienos metu laisvų pirminių materijų pasiskirstymas sukuria papildomą poveikį prie teigiamo bendruomenės vieningo psi-lauko ir visa tai teigiamai veikia jaunąją kartą, kas padeda jai lengviau ir greičiai praeiti tą pavojingą evoliucinio išsivystymo eigą. Tokiu būdu, visos Svarogo Dienos metu, žmogui keliaujant per protingo gyvūno išsivystymo stadiją, prie teigiamo bendruomenės psi-lauko dar prisideda ir teigiamas erdvės poveikis, per kurią juda mūsų galaktika. Be to, tas Svarogo Dienos evoliucinis greitintuvas sukuria gana juntamą “priedėlį” prie teigiamo bendruomenės psi-lauko. Svarogo Dienų sukuriamas teigiamas ervinis evoliucinis priedėlis ypatingai veikia žmones, kurie turi “jaunas” sielas.

Supratimas apie “jaunas” sielas jokiu būdu nesusijęs su žmogaus amžiumi ir net su pačios sielos amžiumi. “Jauna”, reikia suprasti žmogaus sielos kokybinę būseną. Jeigu žmogaus siela sudaryta iš dviejų kūnų — antrojo ir trečiojo materialaus — ji evoliuciškai yra jauna. Ypač, jeigu trečiasis materialus žmogaus kūnas yra pradinėje savo išsivystymo fazėje. Visiems žmonėms, kurie turi “jaunas” sielas, Svarogo Dienų teigiamas evoliucinis poveikis daugeliu atveju yra lemiamas. Be Svarogo Dienos išorinio teigiamo evoliucinio poveikio, labai dažnai žmonės neturi jokių kitų galimybių įveikti kokybinio barjero ir pasiekti tikro žmogaus evoliucinio išsivystymo stadijos, o kai kuriais atvejais, net ir protingo gyvūno stadijos.

Įdomu, kad būtent Svarogo Dienų metu planetose-Žemėse stebimi evoliucinio išsivystymo šuoliai; ypač tai ryšku pradinėse civilizacijų išsivystymo stadijose, jų “vaikiško” amžiaus periodu. “Vaikišku” vystymosi periodu, tiksliau, “lopšeliniu” bet kurios civilizacijos periodu galima pavadinti civilizacijos kelionę protingo gyvūno stadijoje, kai instinktai dar valdo poelgius, ir tai vyksta kaip su atskirais žmonėmis, taip ir su visa civilizacija. Iš principo, pats Homo Sapiens perėjimas iš gyvūno stadijos į evoliucinę protingo gyvūno stadiją niekada neįvyktų be Svarogo Dienos evoliucinio “postūmio” arba “spyrio” (kas kam patinka)! Gaunasi, kad pati Visata Svarogo Dienų metu “atidaro” evoliucinius langus, suteikiančius progą besivystančiai gyvajai materijai pasiekti protingą lygį (уровень разумности – разуметь — turėti savyje Rа, pasiekti proto prašviesiejimą). Tiksliau, proto prašviesėjimas vyksta dviem stadijomis — pasiekus protingo gyvūno stadiją ir pasiekus tikro žmogaus išsivystymo stadiją (humanoidinėms rasėms).

Priminsiu, kad Svarogo Diena yra ne kas kita, kaip mūsų galaktikos praėjimo laikas per erdvines nevienalytiškumo sritis su pertekliniu pirminės materijos E prisotinimu. Tiesiog nuostabu — pati Visata sukuria būtinas sąlygas proto pasireiškimui, kai gyvosios materijos išsivystymas pasiekia kai kokį evoliucinį lygį, erdvės kokybinė sudėtis Svarogo Dienų metu, iš principo, neišvengiamai priveda prie sąmonės atsiradimo, kuri turi galimybę iš mažos “kibirkštėlės” pavirsti į šviesios sąmonės neužgesinamą “liepsną”. Ir panašūs gamtiniai reiškiniai nėra kuo nors neįtikitėtini, vykstantys išimtinai mūsų galaktikoje. Bet kuri mūsų erdvės-Visatos galaktika savo kelyje papuola į Svarogo Dienų ir Naktų erdvinius nevienalytiškumus.

O tai reiškia, kad Svarogo Dienų metu, atitinkamose evoliucinėse stadijose net tik šimtuose tūkstančių mūsų galaktikos planetų, kur egzistuoja gyvoji materija, neišvengiamai atsiranda protas, bet ir tūkstančiuose mūsų erdvės-Visatos galaktikų vyksta tas pats. Ir nors tose galaktikose laiką, per kurį pereinama per teigiamas evoliucines sritis ir nevadina Svarogo Dienomis, tos mūsų Visatos nevienalytiškumo sritys lygiai taip pat veikia proto atsiradimą, kaip ir mūsų galaktikoje. Reikalas — ne pavadinime, reikalas — esmėje… Ir panašiai vyksta ne tik mūsų erdvėje-Visatoje, bet ir visose kitose, tiesa, su kai kuriais ypatumais. Mūsų galaktikai judant per Svarogo Dienos nevienalytiškumą, evoliuciniai perlenkimai pasitaiko gana retai. Jų (evoliucinių perlenkimų) priežastys pagrindinai yra genetiniai defektai arba įsikūnijimai sielų, kurios jau turėjo neigiamų evoliucinių perlenkimų.

Visiškai kitas reikalas — kai mūsų galaktika juda per Svarogo Nakties nevienalytiškumo zoną. Svarogo Naktų nevienalytiškumo sritys savyje turi neigiamą evoliucinį perlenkimą, kuris maksimaliai veikia “jaunas” sielas ir augančią kartą, kuri keliauja per protingų gyvūnų evoliucines džiungles. Net reaktyvuojant trečius materialius “senų” sielų kūnus (sielų, kurios iki savo įsikūnijimo turėjo antrą, trečią, ketvirtą ir dar “aukštesnius’ kūnus) einant per protingo gyvūno stadija, susidaro nedidelis neigiamas evoliucinis perlemkimas. Ir kai ant to sąlyginai nedidelio evoliucinio perlengimo užsideda Svarogo Nakties erdvinis neigiamas evoliucinis perlenkimas, tik valios jėga ir aukštos moralinės savybės, kurios perduodamos iš kartos į kartą, sudaro sąlygas žmonėms įveikti panašų evoliucinį “barjerą”. Atkreipkite dėmesį — valios jėga, aukštos moralinės savybės ir principai, kurie perduodami iš kartos į kartą, yra tas ginklas, kuris leidžia neutralizuoti Svarogo Naktų poveikį. Tai — labai svarbus momentas dėl tamsiųjų jėgų (socialinių parazitų) taktikos ir strategijos supratimo, kai jie pradeda savo veiksmus prieš užgrobiant vienos ar kitos civilizacijos kontrolę. O jų strategija ir taktika gana paprasta: Vienos ar kitos tautos ar nacijos stiprios valios nešėjų fizinis sunaikinimas (lyderių ir “genetinių lyderių” naikinimas, kitais žodžiais — nacijos žiedo naikinimas) ir amžiais ir tūkstanmečiais puoselėtų moralinių vertybių ir tradicijų išjudinimas ir jų naikinimas. Ten, kur vyksta nacijos žiedo naikinimas, neišvengiamai dalyvauja Tamsiosios Jėgos, savo valiai pajungiančios eilinę tautą ar naciją. Tai — jų “braižas”, pagal kurį juos galima visada pažinti, nepriklausomai nuo to, už kokių gražių žodžių jie slepiasi. Bet apie tai — šiek tiek vėliau, o kol kas grįžkime prie Svarogo Dienų ir Naktų.

Mūsų erdvės-Visatos perteklinis prisotinimas viena ar kita pirmine materija, iš srities į sritį yra nevienalytis. Kuo didesnis perteklinis prisotinimas, tuo didesnis poveikis į evoliucinį išsivystymą kaip atskiro žmogaus, taip ir visos civilizacijos. Todėl galima kalbėti apie Svarogo Dienų “šviesumą” ir apie Svarogo Naktų ‘tamsumą”. Kuo didesnis duotos srities nevienalytiškumo perteklinis prisotinimas pirmine materija E, tuo “šviesesnė” Svarogo Diena, tuo palankesnės sąlygos užgimti sąmonei arba evoliuciniam šuoliui. Kuo didesnis duotos srities nevienalytiškumo perteklinis prisotinimas pirmine materija G, tuo “tamsesnė” Svarogo Naktis, tuo didesnis evoliucinis perlenkimas ir tuo didesnis žmonių skaičius bus to perlenkimo paveiktas. Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną Svarogo Dienų ir Naktų ypatybę. Erdvines nevienalytiškumo sritis galima įsivaizduoti kaip įvairių formų, erdvinių ilgių ir “gylių” erdvinius “ežerus”, kurie pripildyti viena ar kita pirmine materija. “Gyliu” reikia suprasti kaip erdvės savybių ir kokybių skirtumą konkretaus nevienalytiškumo ribose. Laisvos pirminės materijos erdvėje juda nustatytomis kryptimis, todėl, sutikusios savo kelyje erdvinius nevienalytiškumus, jos pradeda į juos (nevienalytiškumus) sutekėti ir nevienodai reaguoja, apie ką mes jau anksčiau kalbėjome. Į nevienalytiškumo sritis pirminės materijos įteka vienodai, bet štai, išteka — skirtingai.

Prie “išėjimo” iš nevienalytiškumo srities, laisvos pirminės materijos susiduria su kokybiniu barjeru, kuris susidaro dėl savybių ir kokybių skirtumo tarp nevienalytiškos erdvės ir nepaveiktos erdvės. Šituo Svarogo Dienų ir Naktų erdvinių nevienalytiškumo sričių panašumas pasibaigia ir išryškėja jų ypatumai. Svarogo Naktų erdvinės nevienalytiškumo sritys yra erdvės iškreipimai, sukelti erdvės savybių ir kokybių skirtumų, nukreipti į žemiau esančių erdvių-Visatų pusę, kurios sudarytos iš šešių pirminių materijų. Tokį erdvės iškreipimą sąlyginai pažymėkime ženklu minus (-), nes tokiomis sąlygomis mūsų erdvės-Visatos matmenys mažėja. Susidaro mūsų erdvės-Visatos iškreipimas, kurį su pertekliumi prisotina pirminė materija G. Į tokio tipo erdvinį nevienalytiškumą visos laisvos pirminės materijos “suteka” be problemų, nes eina pagal matmenų skirtumą nuo aukštesnio lygio link žemesnio. Bet “ištekant” iš panašios erdvinio nevienalytriškumo srities, tos pačios laisvos pirminės materijos privalo judėti nuo mažesnio erdvės matmenų lygio link didesnio, t.y., prieš matmenų skirtumą. Kaip jau buvo kalbėta anksčiau, skirtingos pirminės materijos į erdvinio nevienalytiškumo sritį reaguoja skirtingai, tiksliau, skirtingai reaguoja į erdvės savybių ir kokybių pasikeitimus. Todėl, “ištekėdamos” iš erdvinio nevienalytiškumo srities (Svarogo Nakties tipo), perteklinis prisotinimas pirmine materija G bus maksimalus, nes ta pirminė materija bus labiausiai sulaikoma prie kokybinio barjero. Tokiu būdu, gaunasi, kad maksimalus neigiamas evoliucinis perlenkimas stebimas prieš eilinę “aušrą”. Svarogo Naktis labiausiai “tamsi” prieš savo pabaigą, ir tas laikas yra labiausiai efektyvus Tamsiųjų Jėgų (socialinių parazitų) veiksmams. Būtent todėl prieš “aušrą” žmonės labiausisi atsivėrę išoriniam poveikiui, būtent tuo metu jie labiausiai rezonuoja su kokybėmis, kurias Tamsiosios Jėgos naudoja savo viešpatavimui įtvirtinti.

Galingas “priešaušrinis” erdvinis neigiamas evoliucinis perlenkimas priveda prie gyvenančių žmonių perteklinio antrojo ir trečiojo sielos kūnų prisotinimo pirmine materija G, kas sukelia maksimaliai išreikštą agresyvumą, žiaurumą, godumą… ir žemus instinktus. Būtent tuo laiku lengvai pažeidžiamos moralinės nuostatos, prarandami aukšti moraliniai principai. Būtent tuo metu kartais pakanka visiškai nedidelio išorinio poveikio, kad daugelis žmonių su “jaunomis” sielomis gana greitai papultų į Tamsiųjų Jėgų kontrolę ir, iš principo, praktiškai sugrįžtų į protingo gyvūno stadiją, kada viešpatauja vien instinktai. Ir netolimos praeities įvykiai tai visiškai patvirtina…

O dabar panagrinėkime, kas vyksta Svarogo Dienų sričių nevienalytiškumuose. Svarogo Dienų erdvinės nevienalytiškumo sritys taip pat yra erdvės iškreipimai, kuriuos sukelia erdvės savybių ir kokybių skirtumai, tik tie iškreipimai nukreipti link aukščiau esančios erdvės-Visatos, sudarytos iš aštuonių pirminių materijų. Tokį erdvės iškreipimą sąlyginai pažymėkime ženklu plius (+), nes tokiomis sąlygomis mūsų erdvės-Visatos matmenys didėja. Susidaro mūsų erdvės-Visatos iškreipimas, kurį su pertekliumi prisotina pirminė materija E. Panašų erdvinį nevienalytiškumą galima įsivaizduoti kaip savotišką erdvinį “iškilimą”. Į tokio tipo erdvinį nevienalytiškumą visos laisvos pirminės materijos “įteka” prieš erdvės nevienalytiškumo skirtumą, nes juda pagal matmenų skirtumą iš žemesnio lygio link aukštesnio. Bet “ištekant” iš panačios erdvinio nevienalytiškumo srities, tos pačios pirminės materijos privalo judėti nuo aukštesnio matmenų skirtumo link žemesnio, kas atitinka jų judėjimui pagal matmenų skirtumą.

Pirminės materijos nevienodai (apie ką jau buvo kalbėta aukščiau) reaguoja į erdvės savybių ir kokybių skirtumus. Todėl, “įtekant” į Svarogo Dienos erdvinio nevienalytiškumo sritį, perteklinis prisotinimas pirmine materija E bus maksimalus, nes ta pirminė materija bus sulaikoma prie kokybinio barjero. Tokiu būdu gaunasi, kad maksimalus teigiamas Svarogo Dienų evoliucinis poveikis bus prieš “aušrą”, tiksliau, ankstų “rytą”. Ir, vėl gi, Svarogo Dienos “rytas” maksimaliai evoliuciškai teigiamai veikia žmones, turinčius “jaunas” sielas ir suteikia jiems galingą evoliucinį impulsą. Bet tai — tik postūmis, jis tik sukuria palankias sąlygas žmogui vystytis, sukuria, galima pasakyti, palankų evoliucinį klimatą, bet neatlieka evoliucinio išvystymo už žmogų.

Svarogo Dienos “ryto” palankus evoliucinis klimatas leidžia konkrečiam žmogui maksimaliai save realizuoti, išreikšti savo talentus, maksimaliai palengvina judėjimą į viršų. Palengvina, bet nepakeičia žmogaus evoliucinio išsivystymo. Be savidisciplinos, valios jėgos ir instinktų suvaldymo, paprasčiausiai, neįmanoma evoliuciškai judėti pirmyn. Jeigu žmogus savyje randa jėgų tam, tai teisingai vystydamasis, jis gali tapti Sutvėrėju, Sutvėrėju ne pagal šiuolaikinės religijos supratimą, o evoliuciniu požiūriu. Ir ne atsitiktinai mūsų protėviai savo pasiekimus vadino — Tvariniais. Sutverti gali tik Sutvėrėjas — žmogus, save maksimaliai realizuojantis per nušvitimą žiniomis ir save ralizuojantis per veiklą… Tokiu būdu, Svarogo Dienos “rytas” yra evoliucinis greitintuvas, katalizatorius, kurio aktyvumas, artėjant Svarogo Dienos “vakarui” palaipsniui krenta ir atėjus “prietemai”, praktiškai visiškai išnyksta, nes perteklinis erdvės nevienalytiškumo prisotinimas pirmine materija E pradeda greitais tempais silpnėti ir sugrįžti prie optimalaus prisotinimo, kurys yra mūsų erdvėje-Vistoje, sudarytoje iš septynių pirminių materijų…

Dėl aukščiau išdėstytos medžiagos apie Svarogo Dienų ir Naktų prigimtį, darosi aišku, kodėl Šviesiosios Jėgos pasirūpino Midgard-Žemės gelmėse sumontuoti Jėgos Šaltinį. Kaip bebūtų gaila, bet, prieš prasidedant paskutinei, sunkausiai Svarogo Nakčiai, kuri apgaubė Midgard-Žemę septyniems Gyvenimo Ratams — 1008 metų, pradedant nuo 6496 m. (988 m.e.m.), iki 7504 m. (1995-1996 m.e.m.m.) — Tamsiosios Jėgos sugebėjo užblokuoti teigiamą Jėgos Šaltinio poveikį, ir mūsų Midgard-Žemę “apgaubė” pati tamsiausia Svarogo Naktis. Per tą laiką Tamsiosioms Jėgoms pavyko beveik visiškai užgrobti mūsų planetą, beveik, bet jie iki Svarogo Dienos pradžios nespėjo visiškai okupuoti Midgard-Žemės, kaip jie ne kartą darė su kitomis planetomis-Žemėmis. Šviesiosios Jėgos iš viso to padarė reikiamas išvadas ir pakeitė savo taktika ir strategiją. Tokiu būdu, Supratimas apie Svarogo Dienas ir Naktis įgauna ne mitologinę reikšmę, o įgauna visiškai konkrečią, realia, “pripildytą” reikšmę, tikrąja ir perkeltine to žodžio prasme. Svarogo Dienos ir Naktys — tai gamtinė Visatos gyvosios materijos evoliucijos “gazo pamina” ir “stabdžio pedalas”, bet kuriuo atveju mūsų erdvėje-Visatoje, kuri sudaryta iš septynių pirminių materijų, ir tai nepriklauso nuo to, kaip tuos reiškinius vadina kitų žvaigždžių sistemų civilizacijos. Analogiški reiškiniai yra ir kitose erdvėse-Visatose, tik su kai kuriomis ypatybėmis, susijusiomis su pirminių materijų kiekiu ir tuo, būtent kokios pirminės materijos sudaro vieną ar kitą erdvę-Visatą…

O dabar, sugrįžkime prie paskutiniosios Svarogo Nakties, kuri savo tamsia skraiste apgaubė Midgard-Žemę nuo 6496 m. (988 m.e.m.) ir pasižiūrėkime, kas vyko Šviesiajame Pasaulyje su tos Nakties pradžia. Pirmiausiai atkreipkite dėmesę į įvykius, kurie vyko Rusų (Русов) teritorijoje, bet kuriuo atveju, į tai, kas daugumai iš to yra prieinama mūsų dienomis… Pradėkime nuo sutemų. IX amžiaus viduryje valdžią Kijeve užgrobė tiesioginis Kijo palikuonis kunigaikštis-variagas Askoldas (Oskoldas) kartu su savo broliu Dijumi. Pagal tradiciją, kunigaikščio pareigoms rinkdavo tam vertą aštuonerių metų laikotarpiui, ir tik už ypatingus nuopelnus tautai, galėjo išrinkti antrai kadencijai arba pavesti valdyti iki gyvos galvos, bet niekada ta pareigybė nebuvo paveldima. Buvo renkami, karinis kunigaikštis — chanas ir taikos kunigaikštis. Taikos metu didesnę valdžią turėjo taikos kunigaikštis, o karo metu — kunigaikštis-chanas. Paprastai, kunigaikštis-chanas buvo renkamas iš aukščiausios karių profesionalų kastos narių tarpo — variagų. Užgrobęs valdžią Kijeve, Askoldas pradėjo vadintis chaganu, pačiame pavadinime apjungęs dvi valdžios kryptis — chano ir civilinę — kagano. Dėl tų dviejų titulų sujungimo į vieną, cha(no)-(ka)gano, atsirado titulas cha–gano. Net iš naujojo titulo pavadinimo sandaros matosi, kad chano titulas jame yra pagrindinis. Pagal išlikusias žinias, Askoldas buvo savo laikmečio iškili asmenybė, talentingas karys ir valstybės veikėjas. Jis organizavo keletą karinių Rusų (Русов) žygių į Romėją (tiksliau, tą Imperiją tuo metu vadino Aramėja (R. Roman)), tie žygiai buvo sėkmingi ir Cargradas Rusams (Русам) mokėjo duoklę. Paskutiniojo savo žygio metu į Cargradą 6374 m. (nuo С.М.З.Х. – TSŽŠ – Taikos sudarymo Žvaigždžių Šventovėje) (866 m.e.m.), kunigaikštis Askoldas prie miesto sienų priplaukė su 360 laivų ir raitąja družina. Pasirašius taikos sutartį, jam pasiūlė apsikrikštyti ir priimti Aramėjų religiją (kuri nuo XII amžiaus pasivadins krikščioniškąja), bet Askoldas neskubėjo priimti pasiūlymo. Pagal legendą, vos tik jis atsisakė nuo tokios “malonės”, tuojau pat apako. Tada Aramėjų caras Michailas Askoldui pareiškė, kad, jeigu jis nori atsikratyti negalavimo, privalo tuojau pat pasikrikštyti, kitaip jis niekada neišgis. Toks “skubėjimas” su krikštijimu, ir gąsdinimas, kad jis niekada “neišgis”… toks požiūris į tikėjimo pakeitimą atrodo šiek tiek keistokas, jeigu nepasakyti — įtartinas. Staigus Askoldo išgijimas po to, kai jam krikštą suteikė Patriarchas Fotijus, atrodo gana įtartinas, jeigu dar įvertinti to “stebuklo” pasekmes, kurios buvo labai naudingos romėjams. Ypatingai įtartinas pasiūlymas skubiai pasikrikštyti, nes Viešpats Dievas niekad neišgydys ir negalavimas liks. Įdomu tai, kad Viešpats Dievas labai laiku pademonstravo savo jėgą su didele nauda romėjams. Nė ant vieno nenusileido “dievo malonė”, kai Rusų (Русов) družinos laikė apsuptyje miestą, tada Viešpats Dievas neparodė jokios mielaširdystės savo “ištikimiems” vergams — romėjams, jų negynė nei tada, nei vėliau.

Kai kas gali pasakyti, kad Viešpats Dievas nusisuko nuo nusidėjėlių, o vėliau “persigalvojo”. Ką tai tenkina, “Tegul jis būna pagarbintas”, — kaip pasakytų šventikas, klausimas tik — kas ir kam?! Bet man atrodo, kad šiuo atveju viskas daug paprasčiau ir banaliau. Romėjai šiandieniniame istorijos “variante” buvo žinomi kaip bizantiečiai, jie visada buvo sukti ir apgaudinėti linkę politikai. Savo tikslų pasiekimui jie naudojo visas įmanomas priemones, laikėsi taisyklės, kad tikslas pateisina priemones. Tarp kitų “talentų jie garsėjo kaip sumanūs nuodytojai. Be to, jų naudojamus nuodus buvo labai sunku rasti ir atpažinti. Greičiausiai, kad “Askoldo “naujieji draugai” davė jam nuodų, kurie pirmiausiai sukėlė aklumą. Ir, jeigu per trumpą laiką neduoti atitinkamų priešnuodžių, žmogus prarastų ne tik regėjimą, bet ir gyvybę. Ar tik ne tuo paaiškinamas primygtinis raginimas tuojau pat priimti kriktšą, kitaip negalavimas niekada nepraeis!? Greičiausiai, kad cargradiečiai sąminingai surizikavo po to, kai išstudijavo Askoldo charakterį ir tikėjosi, kad jis labai greitai sutiks, kad būtų “stebuklingai” išgydytas. Jų džiaugsmui, Askoldas pasielgė taip, kaip jie ir tikėjosi… Sugrįžęs į Kijevą, gana apsukriai apkvailintas Askoldas atsisako vedų pasaulėžiūros sistemos ir jėga bando apkrikštyti Kijevo Rusios Rusus (Русов) 6374 m. nuo TSŽŠ (866 m.e.m.). Veleso Knygoje apie kunigaikštį Askoldą sakoma, kaip apie tamsųjį karį, priėmusį krikštą iš graikų. Žyniai Veleso Knygoje apie Askoldą rašo būtent kaip apie tamsųjį karį! Kaip apie tamsiųjų jėgų (socialinių parazitų) propaguotoją.

Bet pirmasis bandymas pakrikštyti (atversti) Rusus (Русов) į graikų religiją — į Dioniso kultą — buvo nesėkmingas. Kijevo Rusios žemėse PRIE Askoldo Tamsiosioms Jėgoms nepavyko primesti dvasinės vergovės. Bet tada buvo dar tik Svarogo Dienos “prietema”… 6390 metais nuo TSŽŠ (882 m.e.m.) Kijevą užgrobė iš šiaurės su Rusų (Русов) družina atėję Olegas su Igoriu. Olegas apgaule įviliojo Askoldą ir jį užmušė. Žuvus Askoldui, graikų religijos — Dioniso kulto— skverbimasis į Kijevo Rusią buvo sutabdytas. Priėmusiųjų graikų tikėjimą niekas nepersekiojo (o be reikalo), kiekvienam pagal tradiciją leido tikėti į tą “Dievą”, kuris buvo artimas sielai. Panašus mūsų protėvių pakantumas kitoms religijoms labai greitai “atsiliepė” labai kruvinais įvykiais. Užmušus Askoldą, Kijevo kunigaikščiu tapo mažametis Igoris, kurio vardu kai kurį laiką valdė Olegas, vėliau pramintas Vediniu Olegu, kas sako apie jo vedinę pasaulėžiūrą. Greičiausiai, kad Vedinis Olegas buvo žyniu-magu, bet tai — kitas pasakojimas…

Atrodė, kad Olego ir Igorio atėjimas į valdžią sustabdė Tamsiųjų Jėgų prasiskverbimą į Kijevo Rusios žemes. Bet nuvertus ir užmušus valdžią uzurpavusį Tamsųjį karį Askoldą, Olegas už Kijevo valdžios Stalo pasodino mažametį Igorį, Riuriko sūnų, kas taip pat buvo senųjų tradicijų pažeidimu. Tai buvo pirmas žingsnis link absoliučios monarchijos, bet tai dar buvo ne paskutinis senųjų tradicijų pažeidimas, kurios veikė tūkstančius metų ir neleido Tamsiosioms Jėgoms prasiskverbti į Slavų-Arijų socialinę sistemą. Kunigaikštis Igoris žengė antrą žingsnį į prarają, paversdamas vietą už Kijevo valdžios Stalo paveldima. Daugelis prisimena gražią legendą apie kunigaikštienę Olgą, kuri atkeršijo drevlianams už savo vyro — Didžiojo Kunigaikščio Igorio mirtį, išsireikalavusi iš drevlianų duoklę giedančiais paukščiais, kuriuos ji vėliau įsakė paleisti į namus su prie kojų pririštomis degančiomis pakulomis. Tokiu būdu ji drevlianų miestą sudegino iki pamatų. Bet mažai kas prisimena, kodėl drevlianai užmušė kunigaikštį Igorį! O žuvo jis per savo godumą ir bandymus pažeisti senąsias tradicijas, pagal kurias, kunigaikščiui atiduodavo dešimtinę družinos išlaikymui. Kunigaikštis Igoris nutarė duoklę surinkti antrą kartą ir, būtent už tai drevlianai jį užmušė. Po jo žūties, 6453 m. nuo TSŽŠ (945 m.e.m.) už Kijevo valdžios Stalo atsisėdo jo trimetis sūnus Sviatoslavas. Didysis kunigaikštis Sviatoslavas išaugo šviesiuoju kariu, būtent jis sugebėjo sutriuškinti Judėjišką Chazarų Kaganatą — parazitinę valstybę 6472 m. nuo T.S.Ž.Š. (964 m.e.m.).

Judėjiškas Chazarų Kaganatas Svarogo Nakties pradžiai buvo virtęs galinga parazitine valstybe, kurios metastazės prasiskverbė į daugelį Europos, Artimųjų Rytų ir Azijos valstybių. Jiegu ta parazitinė valstybė būtų ir toliau egzistavusi, tai net sunku įsivaizduoti, kai visa tai galėjo pasibaigti visam pasauliui, ir ypač Rusams (Русам). Būtent Sviatoslavo dėka Tamsiosios Jėgos negalėjo visiškai pavergti Rusų Žemių pačioje Svarogo Nakties pradžioje, kaip jie buvo suplanavę. Jeigu ne jis, Tamsiųjų Jėgų globėjai — judėjai — būtų galėję Rusų Žemes užgrobti dar prieš tūkstantį metų. Užgrobti valdžią jiems pasisekė tik 7425 m. nuo T.S.Ž.Š. (1917 m.e.m.)… Bet, kaip bebūtų gaila, sutriuškinęs Judėjišką Chazariją, Sviatoslavas įsileido “lapę į vištidę. Jo motina — Didžioji kunigaikštienė Olga, kuri buvo priėmusi graikų religiją — stipriai nekentė savo sūnaus būtent už tai, kad jis buvo šviesusis karys ir už tai, ką jis darė norėdamas išgelbėti Kijevo Rusią. Kad neleistų pratęsti tai, ką pradėjo jos sūnūs, per kunigaikštienę Olgą, kurią visiškai kontroliavo Tamsiosios Jėgos, jam pakišo chazarišką judėjų moterį, kuri tam tikslui priėmė graikišką tikėjimą (priminsiu, kad tuo laiku graikų religija buvo Dioniso kultas, kuris iš esmės, išskyrus pavadinimą, mažai kuo skyrėsi nuo XII m.e. amžiuje tą kultą pakeitusios krikščioniškos religijos). Tradicinis judėjiškas variantas užgrobiant kontrolę ir valdžią judėjų moterų pagalba. Taip vadinamas, judėjų “nuotakų” institutas — gana efektyvus ginklas užgrobti valdžią ir kontrolę šalyse, kuriomis jie vienaip ar kitaip domisi. Būtent judėjų “nuotakų” pagalba buvo užgrobtas Chazarų Kaganatas VII m.e. amžiuje… bet tai — taip pat kita is(z)tor(y)ija.

Tai štai, kunigaikštienė Olga “pakišo” Sviatoslavui savo raktininkę — Malką, savo patikėtinę (pats savaime įdomus faktas), kaip sugulovę. Malka (iš ivrito dešifruojama kaip caraitė) buvo rabino Maliko duktė (Malik dešifruojamas, kaip caras) iš rusų miesto Liubočo, kuris yra netoli Černigovo. Rabinai pas judėjus visada buvo iš levitų atšakos — judėjų “carų” linijos. Paprastai judėjų “nuotaką” specialiai ruošdavo tokiai misijai. Mokė, taip vadinamos, Juodosios Tantros — vyrą paveikti ir sau pajungti per seksą. Gerai paruošta judėjų “nuotaka” iki smulkiausių detalių išstudijavusi vyriško organizmo “plonybes”, gana lengvai tokiu būdu užvaldydavo vyrus. Be to, Juodosios Tantros pagalba buvo atliekamas vyrų zombavimas, kurie pavirsdavo lengvai valdomais marionetėmis. Net pačiame žodyje Malonumas (Удовольствие) tai įdėta. Jeigu priešo neįmanoma įveikti garbingoje kovoje — jį galima nugalėti per Malonumą (Удовольствие) — per UD. UD — tai vienas iš vyriško organo pavadinimų. Pavyzdžiui, tų pačių jUDėjų pavadinime yra šaknis UD, kas iššifruojama kaip UD sutrumpinimas. Kitais žodžiais, atliekantys apipjaustymą — kūno pakraštėlių pašalinimą. Įdomu ir tai, kad vyrams iš levitų atšakos apipjaustymai neatliekami, nors visiems kitiems judėjų atšakoms tai yra privaloma. Yra ir tam, atrodo, paradoksui, gana paprastas paaiškinimas, bet apie tai — kitoje vietoje ir kitu laiku…

Įdomiai gaunasi: Sviatoslavo motina — kunigaikštienė Olga — puikiai suprasdama, kas ji tokia, savo sūnui pakiša sugulove (seksualiniu “žaisliuku”) raktininkę (savo patikėtinę) judėją Malką. Šiek tiek “keistai” atrodo toks motinos “rūpestis” dėl savo sūnaus seksualinio gyvenimo, kuris, be viso to, turėjo ir teisėtą žmoną! Tas faktas kalba apie visišką jos (Olgos) kontrolę iš Tamsiųjų Jėgų pusės. Net graikų religijoje (tikėjimas — teisingai iššifruojamas kaip Nušvitimas Žiniomis) — Dioniso kulte, kurio pavadinimas vėliau buvo pakeistas į krikščionybę — svetimoteriavimas (sutuoktinio išdavystė) visada buvo didelė nuodėmė. Dėl to giliai “tikinčios” kunigaikštienės Olgos panašus “rūpestis” atrodo gana keistai, jeigu nepasakyti daugiau…

Vienaip ar kitaip, kunigaikštienės raktininkė Malka tampa Sviatoslavo sugulove. Kunigaikštis Sviatoslavas nuo mažiuko buvo auklėjamas kaip karys ir panašių plonybių nesuprato. Bet ir su judėjos Malkos “pagalba” Tamsiosioms Jėgoms nepavyko Sviatoslavo pajungti savo tikslams. Dabar nesiaiškinsime, buvo Vladimiras Sviatoslavo sūnus ar ne, bet pagal visus judėjų įstatymus, jis buvo judėjas. Vladimiro pripažinimas ir įsisūnijimas, buvo labai rimta Sviatoslavo klaida. Iš principo, ta klaida pasitarnavo priežastimi to, kad žuvo pats Sviatoslavas ir jo teisėti sūnūs — Olegas (977 metais) ir Jaropolkas (980 metais), kurie buvo sunaikinti kartu su savo žmonomis ir vaikais. Ir tai buvo padaryta Novgorodo kunigaikščio, judėjo Vladimiro įsakymu.

6488 m. nuo T.S.Ž.Š. (980 m.e.m.) užgrobęs Kijevo valdžios Stalą, judėjas Vladimiras, tapęs Didžiuoju Kijevo Kunigaikščiu, pradėjo vykdyti Tamsiųjų Jėgų planus. Vedinėje Kijevo Rusioje, kurioje tūkstantmečiais buvo puoselėjamos vedų tradicijos, jis “staiga” įsako garbinti Dievų Perūno, Daždbogo, Stribogo, Chorso ir deivės Makošos stabus Kijeve, Novgorode ir kitose Rusų (Русов) miestuose. Bet visose rusų žemėse juos puikiai žinojo ir gerbė nuo žilos senovės ir niekas niekada jų nebuvo pamiršęs. Gaunasi kažkoks nesusipratimas. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų, tai buvo tik gerai apgalvota provokacija. Bandydamas rusams “įtvirtinti” vedų tikėjimą, judėjas Vladimiras įsako tiems stabams aukoti kruvinas aukas gyvuliais ir žmonėmis.

Visa esmė tame, kad gyvulių ir žmonių aukojimas naudojamas tik atliekant Kali–Ma — Juodosios Motinos — kulto ritualus, kurie iš ten “persikraustė” į judaizmą, tuo metu, kai pas Slavus-Arijus nei gyvulių, nei žmonių aukų niekada nebuvo. Net metraščiuose, kuriuos rašė jam ir, atitinkamai, bažnyčiai pataikaujantys šventikai, buvo kalbama apie tai, kad jis įsakinėjo, priversdavo savo žmones stabams aukoti kruvinas aukas. Visiškai įmanoma, kad tų ritualų “aktoriais” žynių ir patarnautojų apdarais buvo pačio “kunigaikščio” Vladimiro patikėtiniai. Pavaidinęs is(z)tor(y)ijai taip reikalingą spektaklį, Didysis “Kijevo kunigaikštis” — judėjas Vladimiras — Rusams “išrinko” naują religiją — Dioniso kultą, Korsunoje pasikrikštijęs pats ir vėliau į graikų religiją jėga pakrikštijo ir kitų rusų miestų gyventojus. Žinoma, pirmiausiai tai padarė su Sostinės Kijevo gyventojais.

Kaip vyko “savanoriškas” graikų religijos priėmimas, mums pranešama metraščiuose, kurie dėl suprantamų priežasčių labai stipriai sušvelnino tos nelaimės aprašymą. Novgorodo apkrikštijimui Vladimiras su družina pasiuntė savo gimtąjį dėdę pagal motinos liniją (judėją) Dobrynią. Slaviškas vardas tarnavo gera priedanga ne tik per Didžiąją “rusų” revoliuciją 1917 metais, bet ir prieš tūkstantį metų iki mums gerai žinomų dvidešimtojo amžiaus įvykių. Tai štai, Dobrynia atvyko į Novgorodą su družina ir sudegino keletą novgorodiečių namų. Ir tik prigrąsinus iki pamatų sudeginti visą miestą, novgorodiečiai priėmė “šventą” krikštą. “Kažkodėl” metraščiai neužsimena apie tai, kiek žmonių buvo sunaikinta to “savanoriško” krikštijimosi metu. Labai dažnai žmonės po ginklu priversto apsikrikštijimo sugrįždavo prie savo senųjų tradicijų iš karto, kai tik družinos lydimi “krikšto tėvai” išvykdavo. Apie ką gi metraščiuose kukliai nutylima? Nutylima “tik” apie tai, kad “per 12 metų prievartinio krikštijimo buvo sunaikinta 9 milijonai slavų, kurie pasipriešino ir nepanoro atsisakyti Protėvių Tikėjimo ir tai prie to, kad iki Rusios krikštijimo pradžios ten gyveno 12 milijonų žmonių”^[10].

Tokiu būdu, antrasis bandymas apkrikštyti Kijevo Rusią, kurį įvykdė kunigaikštis Vladimiras 6496 m. nuo T.S.Ž.Š. (988 m.e.m), buvo gana sėkmingas. Graikų religija Kijevo Rusios platybėse tapo valstybine religija, ir nors procesas primetant Rusams (Русам) jiems svetimą religiją su įvairia sėkme tęsėsi iki pat XI šimtmečio pabaigos pagal krikščioniškąjį kalendorių, bet, nepaisant to, procesas pajudėjo… Bet įdomiausia, kad dvasinis Rusų (Русов) pavergimas, primetant jiems graikų religiją ir tos religijos pavertimas valstybine religija Kijevo Rusios žemėse sutapo su Svarogo Nakties pradžia 6496 m. nuo T.S.Ž.Š. (988 m.e.m.). Panašiais sutapimais labai sunku patikėti, bet kuriuo atveju, man…

Bet tai — tik “gėlytės”, “uogėlės” vis dar ateityje, o pačios stambiausios Paskutinės Svarogo Nakties “uogos” “sunoko” vėliau, prieš aušrą, baigiantis Svarogo Nakčiai — dvidešimtajame amžiuje…

Nikolaj Levašov, 2006 m. gegužės 12 d.

Atspausdinta rinkinyje “Proto galimybės”

.

1. Mūsų planeta Žemė. ↑

2. Turima omeny knyga „Rusija kreivuose veidrodžiuose“. ↑

3. Detaliau apie tai žr.: N. Levašov „Paskutinis kreipimasis į žmoniją“ («Последнее обращение к человечеству»), 1, 10-12 skyriai ir N. Levašov “Nevienalytė Visata” («Неоднородная Вселенная»), 2-3 skyriai. ↑

4. T.v., astralinio ir mentalinio kūnų. ↑

5. T.v., eterinio ir žemutinio astralo kūnų. ↑

6. Detaliau apie tai žr.: N. Levašovas «Последнее обращение к человечеству», 5-7 skyriai ir N.Levašovas, «Сущность и Разум», 2 Tomas, 9 Skyrius. ↑

7. Славяно-Арийские Веды, Ketvirtoji Knyga, Gyvybės šaltinis, Antroji Žinia. ↑

8. Славяно-Арийские Веды, Ketvirtoji knyga, Gyvybės šaltinis, Antroji Žinia. ↑

9. T.v. astralinio kūno. ↑

10. žr. Vladimiro Dij straipsnį «Русь Православная до принятия христианства и после». ↑