Sausra

2007 metų spalio 23 d. į mane kreipėsi JAV vyriausybės sluoksnių atstovai, prašydami padėti kovoti su Kalifornijoje siaučiančiais gaisrais. Situacija tapo visiškai nekontroliuojama, oficiali JAV valdžia į kovą su gamtos stichija metė visą savo techniką, nacionalinę gvardiją ir… praktiškai jokių rezultatų. Tokio dydžio gamtos nelaimės nepasiduoda net tokiai techniškai išsivysčiusiai šaliai, kaip JAV. Ir tai eilinį kartą sako apie tai, kad technokratinis vystymosi kelias nėra panacėja visur ir nuo visko. Ypač, kas susiję su gamta, gamtos stichijomis. Tos technikos pagalba galima užgesinti nedidelį gaisrą, bet, jeigu vienu metu liepsnoja dešimtys tūkstančių hektarų (arba akrų) miškų, pamiškių, krūmynų, ir prerijų platybių, kaip Amerikoje vadina stepes, tai tuo atveju visa, net ir pati geriausia technika nieko su tais gaisrais negali padaryti.

Spalio 28 dieną vien tik miškų degė apie 1,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų! Virš 500 tūkstančių žmonių, pasiėmę tik vertybes, ir tai, toli gražu, ne visi, skubiai paliko savo namus. Ugnies stichija jau sunaikino 1,8 tūkstančių namų ir pramoninių statinių ir dar 23 tūkstančiams namų gresia gaisras. JAV valdžia į Kaliforniją sutelkė apie 80% visos priešgaisrinės technikos, įskaitant specialiai gaisrams gesinti pritaikytus lėktuvus ir malūnsparnius. Kaip bebūtų gaila, ugnyje žuvo keturiolika žmonių ir šešiasdešimt apdegė arba gavo kitokias traumas. Iš lėktuvų ir malūnsparnių išpilamas vanduo išgaruodavo dar nepasiekęs žemės paviršiaus.

Pietų Kalifornijos dangų aptraukė debesys… bet ne lietaus debesys, o pelenų. Stiprūs vėjo gūsiai permeta godžią liepsną ant dar nepaliestų miškų, gyvenamųjų namų, ant viso to, kas gali degti. Didžiuliai miškų masyvai, laukai, ištisi Kalifornijos miestų rajonai ir miesteliai virto išdegusiomis dykynėmis. JAV gyventojams tokio masto nelaimės gana retos. JAV teritorijoje nebuvo karų, ant amerikiečių miestų nekrito bombos, vieninteles rimtas problemas sukurdavo tik pati gamta. Uraganai, žemės drebėjimai, potvyniai ir gaisrai – tik tai amerikiečių gyvenimą daro nervingu. Rytinę šalies pakrantę kiekvienais metais didžiule jėga užgriūna uraganai, paskutinis iš jų – Katrina – žinomas beveik kiekvienam. Iš Naujojo Orleano mažai kas liko ir šis miestas dabar lėtai miršta. Uraganas Katrina atnešė tiesioginių nuostolių už 300 milijardų dolerių. O kas ir kaip įvertins to uragano pasekmes, kurios liko žmonių sielose, kas įvertins sugriautus gyvenimus, neišsipildžiusius planus ir svajones, stichijos sugriautą žmonių laimę!?

Vakarų pakrantėje – žemės drebėjimai, kurių pats stipriausias per paskutinį dešimtmetį buvo 1989 metais San Franciske. Labiau rami padėtis tuo atžvilgiu – viduriniosios valstijos, kuriose nebūna stiprių žemės drebėjimų ir kurių nepasiekia Atlantiniai uraganai. Bet jie neapsaugoti nuo sausros. 2007 metų vasarą ir net visus metus, o tiksliau, nuo 2006 metų rugsėjo JAV prasidėjo dar nematyti sausros metai. Tą sausrą mokslininkai jau pavadino epine, nes ji jis apėmė 36 valstijas iš 50 (įskaitant Aliaską ir Havajus).

“…The government projects that at least 36 states will face water shortages within five years because of a combination of rising temperatures, drought, population growth, urban sprawl, waste and excess…”.

Daugelyje valstijų labai stipriai nuseko ežerai, vandens saugyklos, daugelis upių nuseko arba visiškai išdžiūvo. 2007 rugpjūtyje nuo potvynio nukentėjo keturios valstijos pietryčiuose, kurias tiesiogine ir perkeltine prasme, tiesiog užpylė vandeniu, kurį atnešė tuo metu įprasti uraganai! Ir visos tos stichinės nelaimės JAV užgriuvo paskutiniais metais. Ekspertai jau paskaičiavo, kad prasidėjusi sausra savo pasiektais “rezultatais” nesitenkins, ir per artimiausius trisdešimt metų prasidėjusios sausros pasekmės prives prie to, kad prarastų vandens atsargų papildymui teks išleisti papildomus 300 milijardų JAV dolerių!

Atlantos merė paskelbė, kad vandens atsargų užteks tik trims mėnesiams. O juk dar tik sausros pradžia. Floridoje jau pradėjo sausėti amžinos pelkės, senka Didieji Ežerai, ko dar niekada nėra buvę! Atrodė, kad “Danijos karalystėje”, t.y., JAV, viskas ramu ir puiku ir štai, vieną gražią akimirką viskas pavirto siaubu! Metų trukmės sausra privedė prie to, kad Pietų Kalifornijoje kilo daugybė gaisrų. Kai kurie iš jų kilo dėl žmonių neatsargumo elgiantis su ugnimi, kai negailestinga Saulė išdegino kiekvienos žolytės stiebelį. Sausra “išgėrė” vandenį ne tik iš ežerų ir upių, bet ir iš bet kokio gyvo sutvėrimo. Ypač tai pasakytina apie laukinę gamtą, kuriai visos drėgmės atsargos yra tik lietaus pavidalu. Kalifornijoje, jeigu ir buvo lietaus, tai labai retai, palydavo tik vieną-du mėnesius per metus. Ir taip buvo daug šimtmečių, bet kuriuo atveju, taip pranešama klimato stebėjimų suvestinėse, kurios reguliariai sudaromos paskutinius keturis šimtus metų, nuo to laiko, kai į Ameriką atkeliavo pirmieji persikėlėliai iš Vakarų Europos. Ir štai, Kalifornijos gamta vėl grįžo prie įprastinės būsenos…

Daugeliui gali kilti klausimas, kaip su tuo susijęs aš ir kodėl kai kurie JAV vyriausybės atstovai kreipėsi į mane prašydami padėti susitvarkyti su siaučiančiais gaisrais? Juk, jeigu pati moderniškiausia ir gausiausia gaisrų gesinimo technika pasaulyje, kurią turi JAV, taip pat pasitelkta gvardija su jos galingiausia technika negali nieko padaryti su siaučiančia ugnimi, ką galiu padėti aš, ir dar būdamas Rusijoje?

Žinome, jie į mane kreipėsi ne tam, kad aš atvykčiau į tą šalį ir prisijungčiau prie gaisrininkų. Taigi, ko tada JAV Valdžios organai kreipėsi į mane su tokiu daugeliui keistu prašymu!? Kreipėsi ir už pagalbą buvo net pasiruošę sumokėti didelius pinigus!

Gaunasi visiškas absurdas. Bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Kreipimasis tokiu klausimu į mane nebuvo atsitiktinumas arba balandžio pirmosios juokas jau vien todėl, kad dabar jau spalio pabaiga, taip pat tie, kas į mane kreipėsi, juokauti nenusiteikę. Tokio keisto prašymo priežastis tame, kad man jau ne kartą teko atlikti panašias užduotis. Tiems, kas tuo domisi gali detaliau perskaityti mano straipsnyje ”Užsispyrėlių sutramdymas”, arba mano autobiografijoje. Bet todėl, kad įvykiai JAV dar neaprašyti mano autobiografijoje ir kai kas, paprasčiausiai, neturi laiko ir noro “raustis” Internete ieškant nurodytų šaltinių, keliais žodžiais pasakysiu štai ką…

Mes su žmona Svetlana į San Franciską atskridome 1991 m. gruodžio 31 d. 23-00 vietiniu laiku. Aerouoste mus pasitiko Džordžas Orbelianas, mes su juo nuvažiavome į jo namus ir ten sutikome Naujuosius Metus, bet tai buvo visiškai ne taip, kaip buvome įpratę TSRS. Bet tai – jau kita istorija. Taip gavosi, kad mes beveik du mėnesius gyvenome to žmogaus namuose, kuris vėliau tapo mūsų draugu. O visa tai pasakoju štai kodėl.

1992 metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje mes sėdėjome jų namuose, kalbėjomės įvairiomis temomis, ir taip gavosi, kad aš papasakojau apie tai, kad vaikystėje ir vėliau, panorėjęs, vien tik mintimis sukeldavau lietų arba, atvirkščiai, padarydavau gerą orą. Išgirdęs mano pasakojimą ir mažai manimi tikėdamas (tiksliau, visiškai netikėdamas) jis ironiškai paklausė, kodėl man neišsprendus Kalifornijos problemos.? O problema buvo ta, kad paskutinius šešis metus Kalifornijoje siautė stipri sausra, kurios niekada anksčiau nebuvo, visus tuos metus praktiškai nebuvo lietaus, visi taupė vandenį, jo kaina pasiekė astronomines aukštumas, nes Kalifornija buvo priversta gėlą vandenį pirkti iš kaimyninių valstijų. Visa tai mat pasakęs, jis pasiūlė praktiškai įrodyti savo sugebėjimus, tuo pat metu jis buvo visiškai tikras, kad man nieko nesigaus.

Aš kelioms minutėms susikaupiau, pagalvojau apie problemą ir… po dešimties ar penkiolikos minučių pradėjo nesmarkiai lyti. Džordžas nustebo, bet vis viena ironiškai paklausė: “Ir tai viskas, ką tu gali!?” Prie jo prisijungė ir Svetlana, todėl aš nusprendžiau šiek tiek pridėti. Beveik po akimirkos lietus sustiprėjo ir pradėjo merkti drėgmės ištroškusią žemę. Tos mano nedidelės pastangos sustiprinti lietų San Franciske, sukėlė dideles liūtis ir gana didelius potvynius Los Andžele ir kitose Kalifornijos grafystėse, net buvo nuplauta daug namų.

Man nereikėjo pasiduoti provokacijai ir sustiprinti lietų San Franciske. Bet, kas atsitiko, tas atsitiko! Po šešių metų didžiausios sausros, visoje Kalifornijoje praėjo lietūs ir daugiau niekas apie sausrą nebekalbėjo. Prisipildė visi rezervuarai, nebereikėjo vandens pirkti iš kitur, buvo atšaukti visi apribojimai naudojant vandenį! Aš lietų sukėliau ne tik tą vienintelį kartą, bet padariau taip, kad Kalifornijoje nuo to laiko palytų reguliariai visus metus, pripildytų rezervuarus ir prisotintų žemę.

Be to, sukeldamas lietų, aš ne tik jį iššaukiau tam tikroje teritorijoje, kas visada priveda prie oro srovių išsausėjimo ir nebelyja kitose vietose, kur paprastai palydavo, todėl ten kiltų sausros. Tarp kitko, būtent tokį būdą naudoja šiuolaikinis mokslas, kuris pagrįstas vienokių ar kitokių cheminių medžiagų išbarstymu, kurios priverčia oro masėse kristalizuotis vandens lašamas ir pradėti lyti. Tuo būdu problema išsprendžiama vienoje vietoje ir… kyla kitoje, be to, dažnai daug didesnė už tą, kurią bandoma pašalinti. Mano manymu, toks metodas nepriimtinas ir kalba apie tai, kad nenorima galvoti apie savo veiksmų pasekmes. Bet sausros atveju Kalifornijoje 1985-1991 metais toks metodas taip pat nebūtų rezultatyvus jau vien todėl, kad to meto oro masėse virš Kalifornijos drėgmės nebuvo! Dėl tam tikrų priežasčių aš nedėstysiu, kokiu metodu šią problemą išsprendžiau, bet po mano veiksmų sausrų kitose vietose nekilo. Nuo 1992 metų vasario ir iki pat 2006 metų rugpjūčio Kalifornijoje ir visoje Amerikoje apie jokią sausrą niekas nežinojo. Sausrų nebuvo keturiolika su puse metų, geriamo vandens rezervuarai visada buvo pilni, visi pamiršo, kad reikia taupyti vandenį, gamta bujojo, laukai ir plantacijos davė gausų derlių. Net Kalifornijoje visus metus reguliariai palydavo, ko niekada iki tol nėra buvę. Ir visa tai nutrūko po mano išvykimo iš JAV. Iš JAV aš išvažiavau 2006 metų rugpjūčio 22 dieną ir viskas sugrįžo prie to, kaip buvo iki man atvykstant į tą šalį. Kai kas gali pasakyti, kad tai sutapimas, bet su manimi susijusių panašių “sutapimų”, dešimtys, jeigu ne šimtai.

Bet atitinkamos JAV valdžios žinybos puikiai žino, kad tai jokie ne sutapimai, o tiesioginis mano darbo rezultatas. Žino ir tuo savanaudiškai naudojasi. 2007 metų rugpjūtyje aš nusprendžiau pašalinti mano paties sukurtą sieną, kuri gesindavo uraganus apie JAV. Kai tik tai buvo padaryta, kelios pietryčių valstijos iš karto buvo užtvindytos. Ir tada mane susirado siūlydami kontraktą, kad aš uraganus gesinančią sieną atkurčiau ir pašalinčiau tas nelaimes, kurios užgriuvo šalį.

Aš sutikau atlikti tą darbą ir tuojau pat atstačiau sieną, kas iš karto pakeitė situaciją. Bet… prasidėjo nesusipratimai. Mano pasiūlymų dėl apmokėjimo formos nepriėmė, pradėjo siūlyti savus būdus, kurie buvo visiškai nepriimtini. Aš taip ir nepamačiau raštu išdėstytų pasiūlymų bendradarbiauti, nei kontrakto. Man buvo keistas toks oficialių asmenų elgesys, kurie, mano manymu, paprasčiausiai, tempė laiką, nes puikiai žinojo, kad mano sistema veikia. Kai aš pamačiau, kad amerikiečių pusė, paprasčiausiai, vilkina laiką, aš pasiūliau tarpinę apmokėjimo formą, vidurkį tarp mano ir jų pradinių pasiūlymų. Atsakydami man pranešė, kad mano paslaugų nebereikia. Ir buvo visiškai aišku, kodėl, juk, kai aš pašalinau sukurtą sieną, pavojingas laikas jau buvo praėjęs ir jokių galingų uraganų jie nebelaukė. Matyt, tokia taktika jiems labai patiko ir nutarė tuo pasinaudoti dar kartą.

Manęs paprašė padėti 2007 metų spalio 23 dieną, jau po to, kai situacija tapo nekontroliuojama ir sinoptikų prognozės nežadėjo nieko gero, o vėjo gūsiai nešė liepsnas vis arčiau atominės elektrinės ir kitų svarbių Pietų Kalifornijos objektų. Aš buvau pasiruošęs veikti nedelsiant ir, iš principo tai padariau iš karto po to, kai pranešiau savo sąlygas. Mano sąlygos buvo kontrakto pasirašymas su 50% apmokėjimu iš karto ir 50% atlikus darbą. Ir vėl prasidėjo atitinkami žaidimai. To mes nepadarysime, o tai bus ne taip. Viena iš tų sąlygų buvo reikalavimas, kad aš savo darbą atlikčiau per 24 valandas. Įdomiausia buvo tai, kad tris paras amerikiečių pusė derėjosi dėl to, kas bus, jeigu jie man sumokės, o problema pašalinta nebus? Jie nenorėjo rizikuoti 50% kontrakto sumos, tuo metu kiekvieną dieną buvo daug kartų didesni nuostoliai. Man jie iškėlė griežtas sąlygas darbą atlikti per 24 valandas, o patys uždelsė pasirašyti kontraktą 72 valandas. Atrodė, kad tai beprasmiška, bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Jeigu pasižiūrėti, kas per tas 72 įvyko, iš jų pusės neatrodo beprasmiška. Pirmiausia aš jų paklausiau, ar jie nori, kad aš išspęsčiau sausros problemą, kuri ir tapo gaisrų priežastimi Kalifornijoje, ar jie nori tik sustabdyti gaisro plitimą? Iš manęs norėjo tik gaisro problemos sprendimo, matyt, nusprendė, kad aš vėl aktyvizuosiu panašią sistemą, kuri sėkmingai veikė keturiolika metų ir nebuvo jokių problemų dėl sausros, tokiu būdu, paraleliai būtų veltui išspręsta ir ta problema, už kurią tektų sumokėti labai didelius pinigus.

Mano kukliais paskaičiavimais, gėlo vandens problemos sprendimui, per artimiausius 30 metų JAV teks pakloti ne mažiau 300 milijardų dolerių! Matyt, buvo bandoma vienu akmeniu užmušti iš karto du “paukščius”: Vieną “mažą” ir vieną labai “didelį paukštį”, kaip sakoma amerikiečių patarlėje, kuri nuo rusų patarlės skiriasi tik tuo, kad pas mus vienu šūviu nušauna du zuikius. Be to, labai “didelį paukšti” “numušti” visiškai nemokamai. Matyt, jiems labai patiko viską, ką aš darau, gauti nemokamai, bet aš nepritariu jų optimizmui šiuo klausimu. Aš nematau priežasčių, kodėl visa tai turėčiau daryti šiaip sau: mano gyvenimas JAV labai aiškiai parodė, kad pačios JAV nemokamai nedaro nieko.

Antrojo Pasaulinio karo metų Havajų apgynimas nuo galimo japonų už-puolimo baigėsi tuo, kad Havajai tapo penkiolikta JAV valstija, be to, havajiečių nuomonės niekas net nepaklausė. “Pagalba” Kuveitui prieš Irako okupaciją privedė prie to, kad 90% šios šalies naftos eksportuojama į JAV. Ir tą sąrašą galima tęsti labai ilgai. Aš turiu ir savo asmeninių priežasčių, kad daugiau tos šalies labui nieko nedaryti nemokamai, bet aš jų nepateiksiu, kad vėliau jie negalėtų manęs apkaltinti neigiamu nusiteikimu prieš jų šalį.

Tai pradėję jie žinojo, kad aš nedelsdamas imsiuosi spręsti problemą, nes, jeigu aš net svarstau apie kokią nors problemą, ji pradeda spręstis. Nes svarstant neįmanoma negalvoti, ką privalai padaryti! Vienaip ar kitaip, gūsingas vėjas nurimo ir ugnis nustojo rijusi naujus miškų masyvus ir kalvas, ugnies plitimas beveik sustojo. Pradėjo formuotis debesys tam, kad užgesintų dar degančius plotus, o amerikiečiai neparodė net Kontrakto juodraščio. Tai matydamas, aš supratau, kad tai eilinė jų provokacija ir jiems tai pranešiau per savo tarpininką…

Bet kai kokią naudą iš to žaidimo amerikiečių pusė gavo. Mano veiksmų dėka stipriai sumažėjo vėjo jėga ir gana stipriai atvėso oras, pasirodė lietaus debesys, vietomis palijo, o juk iki kreipimosi į mane sinoptikų prognozės buvo neguodžiančios. Amerikiečių pusė eilinį kartą nesumokėję nė dolerio gavo tai, ko norėjo. Visame tame vienintelė paguoda man buvo tai, kad labai sumažinau eilinių amerikiečių nuostolius. Bet tai juk tik gaisro lokalizacija, bet gaisrų priežastis neišnyko. Juk iš pat pradžių manęs prašė vien lokalizuoti gaisrą, ir tik! Po kelių dienų debesys išsisklaidys, ir vėl kaitins Saulė, dar labiau išdžiovins be vandens likusią žemę. Ir tai sakau ne aš, o sinoptikai. Sausra tęseisi. Ir papildomai skiriami 300 milijardų dolerių geriamo vandens pirkimui neįvertina vandens poreikius žemės ūkiui, vandens negaus ir laukinė gamta, kuri neturi kaip nusipirkti vandens.

Nejaugi amerikiečių pusė tikisi, kad ir toliau pasiseks visus mulkinti taip jiems patikusiu ir išbandytu metodu?! Nejaugi jie galvoja, kad sekantį kartą aš vėl iš karto pulsiu gelbėti situaciją ir tikėsiu, kad prašančioji pusė parodys padorumą ir įvykdys įsipareigojimus?! O tiems, kas galvoja, kad jiems vėl pasiseks, noriu iš karto pranešti – aš pasiruošęs padėti, bet tik mano sąlygomis.

O dėl galėjimo ar negalėjimo tai padaryti per atstumą, galiu patvirtinti, kad didelius gaisrus gesinti per atstumą man teko ne kartą. Man būnant San Franciske, 2002 metų rugpjūtyje, manęs paklausė, ar aš galiu ką nors padaryti su visoje Rusijoje siautusiais gaisrais (aiškumo dėlei noriu iš karto paaiškinti, kad to manęs prašė ne valdžios atstovai, o žmonės, kurie mane pažinojo asmeniškai ir kas buvo ne vieno mano darbo liudininkais). Tą labai karštą vasarą degė durpynai šalia Maskvos ir Maskvos srityje, didžiuliai miškų masyvai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose.

Priešgaisrinės Tarnybos buvo nepajėgios ką nors padaryti, ypač su po žeme degančiomis durpėmis. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio ir nebuvo laukiama jokių ciklonų, kurie atneštų taip laukiamo lietaus. Situacija artėjo prie kritinės, ypač degančiuose durpynuose šalia Maskvos. Tiksliau, buvusiose pelkėse, kurios buvo nusausintos ir buvo visiškai šalia Maskvos. Kai man pranešė apie situaciją, aš nusprendžiau įsikišti. Todėl praktiškai vienu metu virš Maskvos, Sibiro ir Tolimųjų Rytų dangų aptraukė sunkūs, švininiai debesys, kurie atsirado “iš niekur” ir galingi vandens srautai užgesino gaisrus visoje Rusijos teritorijoje. Ir ne tik užgesino atviras liepsnas, bet ir lėtai smilkstančius durpynus prie Maskvos. O tam reikėjo taip prisotinti žemę vandeniu, kad pasiektų giluminius durpių sluoksnius, kuriuose ugnis gali degti eilę metų, “išgraužti” didžiules ertmes, kas savaime yra labai pavojinga. Todėl visą 2002 metų rugsėjį Maskvą ir sritį pastoviai laistė liūtys, kurios žemę taip prisotino drėgme, kad sudrėko visos durpės ir nebebuvo kam degti.

Po to aš pasiūliau man pranešinėti apie panašias situacijas, kad galėčiau pabandyti su jomis susitvarkyti. Aš niekada nesakiau ir nesakau, kad moku ir žinau viską, bet aš visada bandau rasti problemos sprendimo raktą ir kol kas man sekasi….

Nikolajus Levašovas,
2007 m. spalio 30 d.

P.S. Many States Facing Water Shortages

WEST PALM BEACH, Fla. (Oct. 26) – An epic drought in Georgia threatens the water supply for millions. Florida doesn’t have nearly enough water for its expected population boom. The Great Lakes are shrinking. Upstate New York’s reservoirs have dropped to record lows. And in the West, the Sierra Nevada snowpack is melting faster each year. Across America, the picture is critically clear – the nation’s freshwater supplies can no longer quench its thirst. Where’s all the water? Rivers and lakes in the Southeast, such as Lake Lanier in Cumming, Ga., are turning to dust as the region grapples with an epic drought. The government projects that at least 36 states will face water shortages within five years because of a combination of rising temperatures, drought, and population growth, urban sprawl, waste and excess. “Is it a crisis? If we don’t do some decent water planning, it could be,” said Jack Hoffbuhr, executive director of the Denver-based American Water Works Association. Water managers will need to take bold steps to keep taps flowing, including conservation, recycling, desalination and stricter controls on development. “We’ve hit a remarkable moment,” said Barry Nelson, a senior policy analyst with the Natural Resources Defense Council. “The last century was the century of water engineering. The next century is going to have to be the century of water efficiency.” The price tag for ensuring a reliable water supply could be staggering. Experts estimate that just upgrading pipes to handle new supplies could cost the nation $300 billion over 30 years. “Unfortunately, there’s just not going to be any more cheap water,” said Randy Brown, Pompano Beach’s utilities director. It’s not just America’s problem – it’s global. Australia is in the midst of a 30-year dry spell, and population growth in urban centers of sub-Saharan Africa is straining resources. Asia has 60 percent of the world’s population, but only about 30 percent of it’s freshwater. The Intergovernmental Panel on Climate Change, a United Nations network of scientists, said this year that by 2050 up to 2 billion people worldwide could be facing major water shortages.

Šaltinis: http://news.aol.com/story/_a/many-states-facing-water-shortages/20071026204509990001

.

P.P.S. Skeptikų žiniai

2008 m. birželio 4 d., trečiadienį, Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris oficialiai paskelbė Kalifornijoje sausrą. Paskutinį kartą sausra Kalifornijoje buvo prieš 17 metų, 1971 metais. Savo straipsnyje “Sausra” ir savo autobiografinėje kronikoje aš rašiau, kaip 1992 m. vasario pradžioje tą sausrą sustabdžiau, kuri iki tol truko šešis metus ir 1991 m. pasiekė kritinį lygį, dėl to toje valstijoje buvo oficialiai paskelbta sausra ir pripažinta kaip stichinė nelaimė. Per penkiolika metų, kol aš gyvenau Kalifornijoje, toje valstijoje jokių problemų dėl vandens nebuvo, visos vandens saugyklos buvo pilnos, lietus reguliariai palydavo ištisus metus, ko anksčiau niekada nėra buvę ir t.t. Aš išvykau iš tos valstijos ir 2006 m. rugpjūtyje JAV… Kalifornijoje vėl prasidėjo sausra, kuri 2008 m. pavasarį pasiekė kritinę ribą:

”2008 metų pavasaris Kalifornijoje buvo pats sausiausias per 88 paskutinius metus. Be to, per paskutinius du metus iškrito kaip reta mažai atmosferinių kritulių. 2008 metais vandens lygis upėse nukrito iki 41 procento nuo vidutinio lygio ir dėl globalinio klimato pasikeitimo tirpstant kalnų sniegynams, upėse vandens lygis pasiekė tik 67 procentus vidutinio lygio. Dėl sausros kenčia žemės ūkis, tarifai vandeniui išaugo, o miškuose iškilo gaisrų pavojus. 2007 metų rudenį sausas oras ir stiprus vėjas tapo didelių gaisrų priežastimi Kalifornijos pietuose…”

Keista tik viena, laikraštis “Niujork Taims” apie “klimato globalinį pasikeitimą” prisiminė tik dabar. Pasirodo, nuo 1992 metų vasario iki pat 2006 m. rugpjūčio nieko panašaus nebuvo! Gaunasi, kad penkiolika metų, kol aš gyvenau Kalifornijoje, “globalinio klimato pasikeitimo” nebuvo ir niekas Kalifornijoje apie tai nekalbėjo, lyg taip ir turėtų būti, ir upės buvo pilnavandenės, ir sniego kepurės kalnų viršūnėse buvo tvarkingos, ir vandens visiems užteko. O sausra buvo iki man atvykstant ir vėl pasirodė iš karto po mano išvykimo. O kas tai yra, galima suprasti iš sekančio:

“…Švarcnegerio priimtos priemonės turi ne tik praktinę, bet ir politinę reikšmę. Oficialiai paskelbęs sausrą, gubernatorius iš valdžios prašo 11,9 milijardo dolerių, kurie reikalinga vandens aprūpinimo problemoms spręsti…”^[1]

Kalifornija prašo papildomų 11,9 milijardo dolerių kovai su sausros padariniais, tuo metu, kai Kalifornija yra pati turtingiausia JAV valstija ir, jeigu ta valstija būtų nepriklausoma valstybe, iš karto taptų pačia turtingiausia valstybe pasaulyje! Ir štai, turtingiausiai valstijai pritrūko vidinių rezervų ir tenka prašyti papildomų 11,9 milijardų dolerių. Bet, kaip bebūtų gaila, net jeigu Kalifornija ir gautų tuos papildomus pinigus, iš esmės niekas nepasikeistų. Tie pinigai – lašas jūroje ir nesugebės prisotinti drėgme perdžiūvusios žemės…

Nikolajus Levašovas, 2008 m. birželio 8 diena.

.

P.P.S. 2. Nespjauk į šulinį — teks iš jo atsigerti…

2008 metų birželio 8 d. į savo straipsnį “Sausra” įdėjau P.P.S. Tame straipsnio papildyme skaitytojams pranešiau, kad 2008 metų birželio 4 d. Kalifornijos valstijos gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris valstijoje paskelbė ypatingąją padėtį dėl antrus metus besitęsiančios sausros, kuri prasidėjo iš karto po mano išvykimo iš JAV ir 2008 gegužyje pasiekė kritinį lygį.

Bet, kaip bebūtų gaila, nuo to Kalifornijoje reikalai nepagerėjo. Jeigu anksčiau, 2007 metų spalio pabaigoje Kalifornijoje siautė gaisrai, tai šiais, 2008 metais, gaisrai prasidėjo jau birželyje! Ir tie gaisrai birželio 27 dieną liepsnojo jau 107 tūkstančiuose hektarų miškų!

Praeitais, 2007 metais, jau po mano išvykimo iš šalies, JAV valstybės aparato atstovai du kartus kreipėsi į mane. Pirmą kartą – 2007 metų rugpjūčio pabaigoje dėl to, kad aš nepanaikinčiau savo priešuraganinės apsaugos, kurią buvau sukūręs 2005 metais — tada į mane kreipėsi Pentagono vadovybė.

Dvidešimt metų aš sprendžiau problemas, daugelis iš kurių galėjo tapti globaliomis katastrofomis su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis žemės civilizacijai. Man sekėsi šalinti tas problemas, ir niekada dėl to neieškojau nei garbės, ir net pripažinimo, kad tai atlikau būtent aš. Aš dariau tai, ką dariau, todėl, kad to reikalavo mano siela, mano sąžinė. Kai man pasisekdavo rasti problemos sprendimo raktą ir dėl mano tolesnių veiksmų problema išnykdavo, visa mano esybė prisipildydavo begalinio džiaugsmo ir pasitenkinimo, kad man TAI pavyko! Žinoma, man būtų buvę malonu, jeigu kas nors būtų padėkojęs už atliktą darbą, bet kai to niekas nedarė, aš taip pat nepergyvenau. Juk aš tą darbą dariau ne dėl dėkingumo, ir garbės, o savo sielos liepiamas.

Bet, mano nuostabai, valdžią turintieji ne tik nebuvo dėkingi už atliktą darbą, bet ir visomis turimomis priemonėmis stengėsi manęs atsikratyti, o vėliau ir abiejų su Svetlana. Ypač aktyvūs buvo JAV vyriausybės veiksmai, apie tai savo autobiografijoje dar parašysiu. Kai nepavyko manęs pašalinti fiziškai, jie mums pradėjo krėsti vieną šunybę po kitos. Todėl, kai jie paprašė nepašalinti apsauginės užtvaros nuo uraganų, aš nebeturėjau jokių iliuzijų dėl to, kas tokie prašo, todėl neturėjau jokio noro to daryti veltui.

Todėl aš suinteresuotai pusei pranešiau, kad už mano sukurtą apsauginę sieną teks mokėti ir, kad aš darbą atliksiu pasirašius oficialų kontraktą. Amerikos pusė sutiko pasirašyti kontraktą, bet man pranešė, kad galės sumokėti tik pusę mano užsiprašytos sumos. Aš sutikau, taip pat sutikau ir dėl kai kurių kitų jų keliamų sąlygų, kurios man pasirodė protingos. O tuo metu apsauginė siena nuo uraganų veikė ir aš jiems net pranešiau, kad man pavyko ją patobulinti.

Viskas buvo lyg ir gerai, bet… netrukus amerikiečiai pradėjo žaidimus. Per tarpininką man pranešė, kad jie taip pat turi žmogų Х, kuris moka daryti tą patį, kaip ir aš. Aš žinojau, kad tai yra pats tikriausias blefas, nes, jeigu jie būtų tokį žmogų turėję, jie NIEKADA nebūtų prašę, kad aš nepašalinčiau apsauginės sienos.

Kiekvieną dieną jie sugalvodavo vis naujas priežastis ir atidėliojo kontrakto pasirašymą. Tuo pat metu aš sužinojau, kad “savo” subjektui “X” JAV vyriausybės lygiu ruošia pretenzijas. Ir tada įtarimai dėl jų nesąžiningumo pasitvirtino. Jie specialiai užtęsė kontrakto pasirašymą, kad 2007 metų rugsėjo 15 d. galėtų pareikšti, kad mano darbą atliko būtent subjektas “X” vardu Sergejus!

Po tokio oficialaus pareiškimo, ir dar išeinančio iš aukščiausios JAV valdžios, man būtų sunku įrodyti, kad tai būtent mano darbas, nepaisant to, kad mano tinklapyje jau keli metai dedama informacija apie panašius reiškinius. Bet, kiek žmonių skaitė mano tinklapį!? Be to, daug straipsnių dar nebuvo išversta į anglų kalbą, todėl, praktiškai visas anglakalbis pasaulis neturėjo jokio supratimo apie mano darbus.

Apie tai, kad mano straipsnius ir ten pateiktą medžiagą skaitė specialiosios tarnybos, neturiu jokių abejonių, bet… žmones įpratino prie to, kad daugiau ar mažiau reikšmingi įvykiai turi būti pateikti masinėse informavimo priemonėse, o jeigu to nedaroma, reiškia tik viena: žmogus meluoja arba yra beprotis. Bet šį karta jiems manęs diskredituoti nepavyko. Amerikiečių pusei aš pranešiau, kad duodu tris dienas tam, kad kontraktas būtų pasirašytas neutraliomis sąlygomis.

Kai jie suprato, kad toliau žaisti su manimi nepasiseks, pareiškė, kad daugiau mano paslaugų jiems nereikia ir dar apkaltino, kad aš jiems nenusileidžiu! Į tai aš atsakiau nedelsiant pašalindamas apsauginę sieną. Tai įvyko 2007 metų rugsėjo 4 dieną ir apie tai jiems pranešiau per savo tinklapį. Bet, kol jie “tempė gumą” su kontrakto pasirašymu, pagrindinis uraganų pavojus praėjo, tokiu būdų jie iš manęs veltui gavo tai, ko norėjo. Arba, kalbant paprastai – amerikiečiai mane “permetė”. Bet tada jiems nepavyko manęs diskredituoti, ir tai jau neblogai. Jokios prezentacijos subjektui “X” JAV vyriausybėje neįvyko..

Antrą kartą JAV vyriausybės atstovai į mane kreipėsi dėl gaisrų Kalifornijos pietuose, kai ugnis buvo netoli branduolinių objektų ir situacija tapo ypatingai kritinė. Šį kartą amerikiečiai į mane kreipėsi per žmogų, kurį aš gerbiu ir, nepaisant to, kad viskas vyko pačiu aukščiausiu lygiu, jie su manimi pasielgė lygiai taip pat, kaip ir atveju su apsaugine siena. Apie tai aš jau rašiau straipsnyje “Sausra”. Aš neutralizavau gaisrą, o būtent to jiems ir reikėjo. Tokiu būdu, amerikiečiais mane “permetė” du kartus.

Bet ir tai dar ne viskas. Po to, kai jie iš manęs gavo tai, ko norėjo, jie vėl pabandė mane diskredituoti, pusiau oficialiai pranešė, kad aš aferistas ir kad visą darbą atliko kitas žmogus – tas pats subjektas “X” vardu Sergejus, kuriam pavedė suvaidinti vaidmenį vietoje manęs. Visa tai turėjo dar ir kitą potekstę, kuri neturi tiesioginio ryšio su pateikiama medžiaga, todėl nematau prasmės čia dėstyti.

Bendrai, toks pranešimas buvo adresuotas visiškiems kvailiams arba tiems, kam amerikiečių pusės pareiškimas buvo naudingas. Kokiu būdu aš būčiau galėjęs “pavogti” biografiją žmogaus, kurio niekada savo gyvenime nemačiau ir kuris niekur ir niekada savo biografijos ir savo “kūrybinio kelio” neaprašė nei knygose, nei straipsniuose, ypač, jeigu turėti omeny, kad aš JAV gyvenau nuo 1992 m. iki 2006 metų, o subjektas “X” į JAV atvyko tik 2007 metais.!?

Tokiu būdu, amerikiečių vyriausybė ne tik mane “permetė” du kartus, bet dar pabandė apipilti puvais. Štai tokia jų vyriausybė. Kodėl bandė, bet neapipylė purvais, seka iš to, kad, kai tik jie pradėjo atitinkamai elgtis, aš tuojau pat pašalinau apsauginės sienos poveikį ir pašalinau gamtos stichijos neutralizavimo sistemas. Ir po to prasidėjo tai, apie ką kiekvieną dieną pranešinėjo masinės informavimo priemonės. Ir joks subjektas “X” nieko negalėjo padaryti su elementariomis problemomis, kurias galima buvo išspręsti per penkias minutes. Manau, kad net amerikiečiai suprato, kad jų subjektas “X” buvo pati tikriausia “antis”, o kam ir kodėl prireikė tos “anties”, tegul dabar aiškinasi patys, gal kada nors ir supras. Kartais žaidėjas taip įsitraukia į žaidimą, kad tampa savo paties žaidimo auka. Ką mes šiandiena ir matome. Be to, kad Kalifornijoje (ir ne tik ten) antrus metus viešpatauja sausra, kitos valstijos, ypač rytinės, maudosi lietuje. Vidurio valstijose siaučia smerčiai ir uraganai, o juk uraganų sezonas prasideda tik rugpjūtyje.

Šiais metais sausra Kalifornijoje pasiekė kritinį lygį jau birželio pabaigoje! JAV prezidentas Džordžas Bušas 2008 m. birželio 28 d. buvo priverstas Kalifornijoje paskelbti ypatingą padėtį! Dabar dega 107 tūkstančiai hektarų miškų, ir tai dar ne riba. Sausra tik stiprėja ir net nesinori galvoti, kas valstijoje bus rudenį, kas sausra pasieks maksimalų lygį. Žinoma, labai gaila nuo to kenčiančių žmonių, gamtos, bet atsakomybė už tai tenka amerikiečių vyriausybei, kurie pasielgė ne pačiu geriausiu būdu. Po to, kaip jie pasielgė su manimi, aš nesiruošiu jiems padėti spręsti problemas, kurias jie privalo spręsti patys. Matyt, jie įpratę diktuoti savo sąlygas visur ir visiems, visam pasauliui, valstybėms, žmonėms, bet jiems nepasiseks diktuoti savo sąlygas man! Patinka jiems tai, ar ne! Būtent tai ir yra priežastis, kodėl aš nieko nedarau šioje situacijoje. Ir aš nieko nedarysiu tol, kol jie su manimi neatsiskaitys už darbą, kurį pagal susitarimą jiems jau atlikau ir nesumokės man už moralinę žalą, kurią patyriau dėl jų falsifikacijų ir melo, moralinės žalos sumą nustatysiu aš pats. Ir tik po to aš su jais pradėsiu kalbėti apie tai, kai atlikti darbą pagal naują kontraktą ir jau tik mano sąlygomis, nes dabar pakankamai turiu patirties, kaip su jais elgtis!

Jeigu jie to daryti nenori, tai bus palikti vieni su jų problemomis ir galės naudotis visomis turimomis priemonėmis, naudotis Sergejaus “X” ar ko nors kito paslaugomis! Yra gera rusų patarlė, kurią jie, matyt, primiršo: “Nespjauk į šulinį – teks iš jo atsigerti”…

Nikolajus Levašovas,2008 m. birželio 29 d.