Užsispyrėlių sutramdymas

Žmogus visada buvo bejėgis prieš gamtos jėgas. Per visą civilizacijos praeitį, bet kuriuo atveju, per paskutinius dešimt tūkstančių metų, tos jėgos buvo pripažįstamos kaip Dievų arba Dievo bausmė, ir žmogui sukeldavo tik dievobaimingumą. Techninės civilizacijos išsivystymas mažai ką pakeitė. Maksimaliai, kas buvo pasiekta — tai prietaisų ir techninių priemonių pagalba gamtos reiškinių gimimo ir jų vystymosi stebėjimas. Seismologinių prietaisų pagalba išmoko daugiau ar mažiau tiksliai nuspėti žemės drebėjimų vietą ir jų jėgą. O toliau — neškit kojas, kas tik gali. Palydovų pagalba atsirado galimybė stebėti štormų susidarymo vietą ir momentą Žemės okeanuose, ir kur, ir kokiu greičiu tie štormai juda. O toliau — gelbėkitės, kas gali.

Analogiškai yra ir su potvyniais, sausromis, miškų ir stepių gaisrais. Daugiau ar mažiau sėkmingai panaudojamos priemonės prieš miškų ir stepių gaisrus ir, tai tik tais atvejais, kai jie — nedideli. Tais atvejais sėkmė pasiekiama pasitelkus didelius žmonių ir technikos resursus, kas kainuoja labai brangiai. Bandymai išrasti kokias nors priemones kovai su stichinimis nelaimėmis nenueina toliau, negu bandymai paveikti štormus ir gaisrus purškiant virš jų įvairias chemines medžiagas, kurios nepajėgios nors kiek rimčiau paveikti tuos stichinius reiškinius. Be to, tos medžiagos — labai brangios, ir, be viso to, tos medžiagos — chemiškai agresyvios ir tik blogina ekologinę situaciją, kuri ir be to galėtų būti geresnė.

Supratimas apie stichinių nelaimių prigimtį — taip pat gana tolimas nuo realybės. Tropinių štormų (Hurricane) prigimtis, kurie bus pagrindiniais šio „romano“ „herojais“, išlieka spėliojimų lygmenyje: „…vėjas pučia, todėl medžiai svyruoja“. Kodėl oro masės juda būtent taip, o ne kitaip, niekas net nebando paaiškinti. Hipotezė apie oro masių įšilimą ir atvėsimą neleidžia paaiškinti, kodėl tos oro masės juda būtent taip, o ne kitaip. Kai oro molekulės sugeria įkaitusios žemės arba okeano infroraudonuosius spindulius, be jokių abejonių, jų kinetinė energija keičiasi, taip pat keičiasi ir atmosferos slėgis. Tiesa, aiškinimai apie atmosferos slėgio prigimtį, neišlaiko jokios kritikos. Atmosfera — dujinė terpė, kurioje molekulės juda chaotiškai. Sugerdamos infroraudonojo spinduliavimo fotonus, kiekviena molekulė ir toliau juda taip pat chaotiškai, kaip ir iki fotono sugėrimo. Todėl, pagal Brouno teoriją, bendras molekulių judėjimo vaizdas atmosferoje jokiu būdu negali keistis. Atmosferos molekulių judėjimo sulėtėjimas arba pagreitėjimas nepakeičia judėjimo principo, bet, nepaisant to, oro masės pradeda judėti, kas ir yra tas vėjelis, vėjas arba uraganas, su kuriais žmogus susiduria savo gyvenime.

Žinoma, su vėjeliu žmogus susiduria praktiškai kiekvieną dieną, su stipriu vėju — laikas nuo laiko, o su uraganais, laimei, gana retai. Bet, nepriklausomai nuo oro masių judėjimo greičio, su tuo reiškiniu žmogus pastoviai susiduria kasdieniniame gyvenime. Bet egzistuojančios teorijos nepajėgios paaiškinti kiekvienam vaikui aiškaus fakto — vėjo prigimties. Slėgio skirtumai, kuriuos registruoja prietaisais, nepaaiškina, kodėl oro masės pradeda judėti būtent ta kryptimi, o ne kuria nors kita. Juk visi gerai žino apie vertikalius atmosferos slėgio ir temperatūrų skirtumus. Tikriausiai kiekvienas ne kartą stebėjo, kaip virš laužo įšilęs oras kartu su dūmais kyla aukštyn, o ne į šalis. Į viršų, kur oras — šaltesnis, ir, kuo aukščiau, tuo oro temperatūra — žemesnė.

Kas skrido lėktuvais, turi prisiminti pranešimus apie temperatūrą už borto, pavyzdžiui, dešimties tūkstančių metrų aukštyje. Paprastai temperatūra už borto -40°С arba -50°С. Viso kažkokie tai dešimt kilometrų nuo Žemės paviršiaus ir temperatūrų skirtumas 70-80°С. Išilgai paviršiaus tokių staigių temperatūrų skirtumų net šimtų kilometrų atstumais praktiška nebūna. Maksimum — 20-30°С. Bet, nepaisant to, oro masės pradeda judėti išilgai paviršiaus, o ne vertikaliai, ko pagal logiką neturėtų būti.

Kur tokio neatitikimo priežastis? Šį klausimą „tyliai-taikiai“ praeina pro šalį, kaip, beje, ir daugelį kitų panašių klausimų. Ir to priežastis, viena — šiuolaikinė fizika to reiškinio nesugeba tinkamai paaiškinti. Kodėl tada, kai mes šildome orą oro balione, jis pradeda kilti į viršų, tuo metu įgaudamas keliamąją jėgą, o įkaitęs oras virš didelio paviršiaus „kažkodėl“ pradeda judėti išilgai paviršiaus, o ne į viršų? Jokių prieštaravimų nėra, jeigu į tą reiškinį pasižiūrėsime visiškai iš kitų pozicijų, pagrįstų tuo, kad Visata — nevienalytė. Visatos nevienalytiškumas reiškia tik tai, kad erdvės kokybės ir savybės — nevienalytiškos įvairiomis kryptimis, ir, kad materija bet kurioje savo formoje pagal savo kokybes ir savybes taip pat nevienalytiška. Materijos ir erdvės nevienalytiškumas patvirtintas daugybe mokslinių tyrinėjimų, tame tarpe ir pačių tiksliausių prietaisų pagalba, kuriais tik disponuoja šiuolaikinis mokslas[1].

Tai štai, tokio keisto planetos atmosferos elgesio priežastis tame, kad mikrolygyje įkaitusi (sugėrusi šiluminio spinduliavimo fotoną) oro molekulė ir šalta molekulė (nesugėrusi šiluminio spinduliavimo fotono), kokybiškai viena nuo kitos skiriasi. Tai yra, savo cheminėmis ir fizinėmis savybėmis (kurios tik žinomos šiuolaikiniam mokslui) tapačios atmosferos molekulės viena nuo kitos skiriasi pagal savo poveikio lygį į supančią mikroerdvę. Ir tie skirtumai susidaro dėl to, kad viena iš tų dviejų molekulių sugėrė infroraudonojo (šiluminio) spinduliavimo fotoną. Atmosferos molekulei sugeriant arba išspinduliuojant šiluminius fotonus, keičiasi molekulių matmenų lygis (duotos molekulės poveikio lygis į supančia mikroerdvę). Sugeriant, — vyksta molekulės matmenų lygio padidėjimas, o išspinduliuojant — sumažėjimas.

Todėl, oro molekulėms šylant ribotoje erdvėje (oro baliono atveju), susidaro plūdės efektas — supančios oro masės (neįšilusios) išsaugo tą patį matmenų lygį, tuo metu, kaip įkaitusios molekulės baliono viduje įgauna papildomą poveikį į mikroerdvę, kurį sukelia šiluminiai fotonai. Susidaro į viršų nukreiptas, vertikalus matmenų skirtumas, susidaro dalinės antigravitacijos efektas ir, kaip rezultatas, baliono viduje uždarytos molekulės priverstos atlikti darbą į viršų keldamos ir balionio apvalkalą, ir prie to oro baliono pritvirtintą gondolą. Analogiškas efektas susidaro ir oro balioną pripildžius dujų, kurių matmenys yra aukštesnio lygio, negu atmosferos. Ir, kuo didesnis viduje oro baliono esančių dujų matmenų skirtumas nuo atmosferos dujų matmenų, tuo didesnė keliamoji galia. To proceso metu atsiradusi dalinė antigravitacija, įgauna sugebėjimą į viršų pakelti kai kokį svorį, t.y., atlikti darbą…

Anlogiški reiškiniai stebimi ir skystose, ir kietose medžiagose. Kristalines gardeles sudarančiose molekulėse vyksta analogiški procesai, tik su kai kuriomis ypatybėmis. Kristaluose antigravitacinis efektas susidaro tik šildant (kristalo atomams sugeriant šilukinius fotonus). Sugėrus kritinį kiekį šiluminių fotonų, antigravitacinis efektas iš pradžių susilygina su branduolių jėga, kuri atomus sulaiko kristalinių gardelių mazguose ir medžiaga pereina į skysto kristalo būseną arba, paprasčiau — į skystį. Jeigu šildymo procesas (šiluminių fotonų sugėrimas) vyks toliau, antigravitacinis efektas pasidarys žymiai didesnis už branduolių sąveiką, ir medžiaga pereis į dujinę būseną. Tai ir yra perėjimo mechanizmas iš vienos agregatinės būsenos į kitą. To patvirtinimui tarnauja, taip vadinamas, sublimacijos faktas, kai šildant medžiagą, ji iš tvirtos būsenos iš karto pereina į dujinę.

Šiam reiškiniui šiuolaikinis mokslas niekada nėra davęs jokio paaiškinimo. Tuo metu, kaip paaiškinimas — gana paprastas. Šiluminį spinduliavimą atomai sugeria infroraudonųjų spindulių fotonų pavidalu. Sugėrus vieną šiluminį fotoną, sugėrusio atomo matmenų lygis staiga (šuoliuku) padidėja konkrečiu lygiu. Kitais žodžiais, sugeriant šiluminį fotoną, atomo matmenų lygis pasikeičia diskretiškai. Ir, jeigu kokios nors medžiagos nuosava matmenų lygio skirtumas tarp tvirtos ir dujinės būsenos yra mažesnis, negu atomo matmenų šuoliuko amplitudė sugeriant šiluminį fotoną, įvyks sublimacija — perėjimas iš tvirtos būsenos į dujinę, aplenkiant skystą…

Galima ir toliau aiškinti gamtos reiškinius tarp erdvės ir materijos, bet šio straipsnio tikslas yra atmosferos reiškinių supratimas, kaip dalis tų reiškinių visumos. Todėl pereikime nuo procesų atomų lygmenyje prie prosesų atmosferoje. Kai apatiniai atmosferos sluoksniai šyla dideliuose plotuose, trilijonų trilijonai atmosferos molekulių sugeria šiluminius fotonus, tų molekulių matmenų lygiai mikrokosmoso lygmenyje susideda į vieną visumą, ir tai priveda prie matmenų lygio pasikeitimo makrokosmoso lygmenyje. Kaimyniniai planetos atmosferos plotai gauna skirtingus matmenų lygius. Tokiu būdu, susidaro matmenų skirtumas tarp tų kaimyninių planetos atmosferos plotų horizantalia kryptimi.

Žinoma, vertikalus matmenų skirtumas tuo metu niekur neišnyksta. Bet, atsiradus papildomam — horizontaliam — matmenų skirtumui tarp kaimyninių atmosferos plotų priveda prie to, kad įkaitusios atmosferos molekulės pradeda judėti ne tik į viršų, bet it į šoną, t.y. paraleliai planetos paviršiaus. Būtent tas judėjimas išilgai paviršiaus, visų ir vadinamas — vėju. Vėjo jėgą lemią matmenų lygio skirtumas tarp kaimyninių atmosferos plotų, vienas iš kurių — įkaitęs, tuo metu, kaip antras — ne arba atvėsęs (atmosferos molekulėms išspinduliavus fotonus). Kuo didesnis tas skirtumas, tuo didesnis masių judėjimas išilgai paviršiaus. Išnykus arba nesant tam skirtumui, oro masių judėjimas sustoja. Tai — labai svarbu supratimui to, apie ką bus kalbama toliau.

O dabar, panagrinėkime uraganinių štormų atsiradimo prigimtį, kurie kiekvienais metais su didesne ar mažesne jėga užgriūna rytines Šiaurės Amerikos pakrantes. Tie uraganiniai štormai gimsta dviejų okeanų sandūroje — Atlanto ir Indijos, vienas iš kurių skalauja Afrikos žemyną iš vakarų, o kitas — iš rytų. Tie du okeanai to kontinento pietuose susilieja į vieną. Kiekviename iš tų okeanų yra srovės, kiekviena iš kurių turi savo judėjimo greitį, judėjimo kryptį ir vandens temperatūrą. Todėl, kai tų okeanų šaltos ir šiltos srovės viena su kita susitinka Afrikos pietinėje akvatorijoje, susidaro sąlygos atsirasti staigiems temperatūrų skirtumams tarp kaimuninių atmosferos plotų. Papildomas sąlygas sukuria Afrikos kontinento kontūrai pietuose. Palyginti mažas Afrikos pietinių pakrančių ilgis dėl atitinkamos to kontinento formos pietuose, neleidžia tų okeano srovių temperatūroms nors kiek susilyginti. Todėl pietų Afrikos akvatorijoje susiduria keletas okeno srovių — srovių, turinčių didžiulius temperatūrų skirtumus. Be to, tos srovės kai kurį laiką teka paraleliai viena kitos ir, atsimušusios į pietų Afrikos Vilties iškyšulį, susimaišo, sukurdamos turbulentiškumą. Būtent tie turbulentiškumai ir atsakingi už uraganinių štormų susiformavimą, kurie judėdami kaupia jėgas ir užgriūna Centrinės ir Šiaurės Amerikos rytines pakrantes.

Uraganinių štormų sezonas prasideda, kai vanduo gana stipriai įkaista ekvatorinėse ir tropinėse okeano platybėse, kas padidina šiltųjų srovių temperatūrą tuo metu, kaip šaltos srovės, ateinančios nuo pietinio pusrutulio, nuo Antraktidos, kur vasarą — žiema, turi pačią žemiausią temperatūrą. Anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo kiekvienų metų oro sąlygų, susiduriančių okeaninių srovių temperatūrų skirtumas pasiekia kritinį lygį ir… kyla ne paprasti tropiniai štormai, kurie, paprastai, pastoviai kyla pietų Afrikos akvatorijoje, o superštormai. Tie superštormai (uraganai) sudaro didžiulius (kai kurie iš jų prilygsta stambių Europos valstybių plotams, o kartais ir kelių valstybių) debesų masyvus, primenančius spiralines galaktikas (žr. Рис. 1) ir yra suskirstomi į penkias kategorijas. Penktos kategorijos uragano vėjo greitis siekia 155 MPV (mylių per valandą (248 kilometrų per valandą) ir daugiau. Kai toks uraganas užgriūna pakrantę, savo kelyje jis viską šluoja, ant žemės išpila dešimtis milijardų tonų vandens, kurį neša to uragano debesys. Panašius reiškinius galima pavadinti gamtiniais kataklizmais. Natūralu, kad jokia technika negali su tuo susilyginti. Ir, paprasčiausiai, žmogus prieš panašius reiškinius nuleidžia rankas, palieka savo namus iki tol, kol uraganas neatkeliavo „pasivaikščioti“ po kontinentą tol, kol neišsikvėps.

Technokratinė civilizacija žmones įpratino galvoti, kad žmogus, savaime, be technikos, nieko nereiškia. Kad žmogus — tik apgailėtinas priedas prie tų techninių priemonių, kurias turi civilizacija. Tai — didžiulė klaida. Žinoma, tam, kad padaryti ką nors reikšmingo, žmogus privalo būti išsivystęs iki reikalingo lygio ir turėti žinių. Būtent nušvitimas žiniomis ir atitinkamas išsivystymo lygis ir potencialas leidžia padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio, paprasčiausiai, atrodo neįmanomu dalyku…

Dar vaikystėje aš pastebėjau, kad vien mano noro pakako tam, kad nustotų lijęs lietus, kad pasikeistų oras. Iš pradžių aš į tai nekreipiau jokio dėmesio, maniau, kad, paprasčiausiai, man neišpasakytai sekasi. Kiekvieną kartą, kai planuodavau išvyką į gamtą ar į užmiestį per išeigines, visada būdavo puikus oras ir, nepaisant to, kad visą savaitę buvo blogas ir darganotas oras. Tam, kad taip atsitiktų, paprasčiausiai, man reikėdavo pagalvoti apie gerą, saulėtą orą arba priešingai, jeigu vasaros karščių metu aš pagalvodavau, kad danguje galėtų pasirodyti dabesys ir į žemę pradėtų kristi stambūs, šilti vasaros lietaus lašai… ir štai, tiesiog po keletos minučių danguje pasirodydavo debesėliai, jie greitai didėdavo, dangus aptemdavo ir žemę uždgriūdavo šilta vasaros liūtis su žaibais ir griaustiniu, oras atsigaivindavo ir prisipildydavo ozonu.

Panašiai buvo daugybę kartų, ir paprastu atsitiktinumu tai pavadinti jau nebebuvo jokių galimybių. Tekdavo daryti ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1985 metais prieš Naujuosius Metus aš gavau trumpalaikes atostogas iš dalinio, kuriame tarnavau karininku. Mano tarnyba buvo dalinyje, kuris buvo įsikūręs prie Iljičiovsko, kuris visiškai šalia Odesos. Nusipirkęs bilietus į lėktuvą iki Charkovo, kur planavau vykti, aš autobusu nusigavau iko Odesos oro uosto. Atvykės į oro uostą aš išsiaiškinau, kad mano reisas atidedamas nenustatytam laikui, nes Odesoje, Charkove ir Sverdlovske skraidymui netinkamos oro sąlygos. Lėktuvas dar neišskrido iš Sverdlovsko. Natūralu, kad aš nenorėjau visas savo trumpas atostogas prasėdėti oro uoste, todėl iš karto, kai tik sužinojau apie situaciją dėl oro sąlygų, aš pradėjau įtemptai galvoti apie rūko išsisklaidymą, kuris kaip pienas uždengė Odesą, Charkovą ir… Sverdlovską. Kiekviena valanda sėdėjimo oro uoste buvo kaip bausmė. Po keleto valandų Odesoje oras pragiedrėjo ir gana greitai po to paskelbė apie įsodinimą į mano reisą. Aš savo atostogas praleidau Charkove ir, atvažiavęs į Charkovo oro uostą, radau tą pačią situaciją su skraidymui netinkamu oru. Po keleto valandų oras pragiedrėjo… ir aš atsidūriau Odesoje. Tik vėliau sužinojau, kad skraidymui netinkamos oro sąlygos laikėsi keletą savaičių, ir kad per visą tą laiką skraidymui tinkamos oro sąlygos buvo tik du kartus po pusdienį. Pirmą kartą — kai aš skridau į Charkovą, antrą kartą — kai aš iš ten išskridau. Po to, kai aš išskridau, skraidymui netinkamos oro sąlygos tęsėsi dar apie porą savaičių. Ir panašių pavyzdžių pas mane susikaupė labai daug, bet aš papasakosiu dar apie vieną, kuris pasitarnavo tuo „paskutiniu lašu“, kuris man leido padaryti išvadą, kad aš iš tikrųjų galiu valdyti oro sąlygas.

Į San Franciską mes su žmona atskridome 1991 m. gruodžio 31 d. Pirmomis vasario dienomis mes sėdėjome Džordžo Orbeliano namų terasoje, kurie vėliau tapo mano paties namais, ir kalbėjomės įvairiomis temomis. Taip pat ir apie galimybes valdyti oro sąlygas. Kai aš papasakojau keletą atvejų, Džodžas džiaugsmingai sušuko: „Štai ir puiku, padaryk, kad lytų; Kalifornijoje per paskutinius šešis metus nebuvo nė vieno lietaus ir apie panašią sausrą mažai kas prisiminė, jeigu iš viso taip kada nors yra buvę. Aš pažadėjau pamėginti padėti šiuo klausimu, į ką jis tuoj pat atsakė: „Kam atidėlioti, va, padaryk tai tuojau pat“. Aš susikaupiau, ir tiesiog po pusvalandžio pradėjo lyti. Iš pradžių lietus buvo silpnas, kas sukėlė visą virtinę juokelių; man teko dėl tos problemos dar labiau susikaupti ir… lietus labai sustiprėjo, dėl ko juokeliai tuoj pat pasibaigė. Bet geriau to būčiau nedaręs, nes lietaus sustiprėjimas San Franciske, privedė prie tvano Los Anžele. Galinga vandens srovė nunešė daug namų Pietų Kalifornijoje, tuo metu, kaip San Franciske viskas pasibaigė be pasekmių. Lietūs be pertraukos lijo keletą dienų, ir nuo to laiko praėjo jau penkiolika metų, bet Kalifornijoje nežino problemų dėl lietaus vandens.

Be to, jeigu iki šešerius metus trukusios sausros Kalifornijoje ir būdavo daugiau ar mažiau reguliarūs krituliai, tai šie reiškiniai būdavo tik tam tikrais sezonais, po ko lietūs būdavo labai reti ir nereguliarūs. Didesnę metų dalį Kalifornijoje ramia sąžine galima buvo pavadinti sausa. Nuo 1992 m. vasario, lietūs Kalifornijoje periodiškai lyja apvalius metus, vandens rezervuarai visada pilni ir gamta bujoja… Tokiu būdu, pas mane yra pakankamai realių įrodymų, kad oro sąlygų valdymas — visiškai realus ir nėra ne tik kokiu nors bepročio svaičiojimu, bet ir fantastika. Todėl nebuvo jokių abejonių apie tai, kad panašūs reiškiniai — įmanomi, klausimas tik tame, kaip rasti teisingą „raktą“ sprendžiant kiekvieną atskirą užduotį. Kuo giliau išnagrinėjama sprendžiama užduotis, tuo didesnė tikimybė, kad ta užduotis bus išspręsta.

Nepaisant to, sprendimas įsikišti į uragano prigimtį, man atsirado netikėtai. 2002 m. naktį iš spalio 3 į 4 aš, perjunginėdamas televizoriaus kanalus, pataikiau ant žinių iš Amerikos rytinių pakrančių, kur jau buvo 3 valanda nakties. Iš uragano Lili (kuris jau pasiekė ketvirtos kategorijos jėgą) laukiamos pasirodymo vietos reportažą vedantis žurnalistas pranešė apie tai, kad gyventojai sėkmingai evakuoti iš pavojingos zonos ir kad to uragano artėjimas jau jaučiams dėl sustiprėjusio, lietaus ir bangų aukščio prie pakrantės.

Tuo momentu man kilo idėja pabandyti tą uraganą sustabdyti. Strategija buvo paprasta — uragano veikimo zonoje reikėjo išlyginti atmosferos molekulių matmenų lygius. Paprasčiausias būdas tai padaryti — uragano veikimo zonoje vienu metu sukelti atmosferos molekulių šiluminių fotonų išspinduliavimą (kogerentinį išspinduliavimą). Tuo metu uragano veikimo zonoje turi išnykti matmenų skirtumas tarp „karštų“ ir „šaltų“ molekulių, ir dėl to turi išnykti gamtiniai uragano atsiradimo faktoriai. Kitais žodžiais, pašalindami sąlygas, kurios priveda prie uragano atsiradimo, galima pašalinti ir patį uraganą, ką aš ir pabandžiau padaryti. Tai atlikęs aš nuėjau miegoti, o ryte pirmiausiai įsijungiau televizorių ir pradėjau laukti naujienų apie uraganą Lili. Mano nuostabai, iki ryto iš to uragano jau nieko nebeliko (žr. Pис. 2). Kaip matytis iš sekančio piešinio, praktiškai nuo pirmųjų mano darbo minučių uragano vėjo greitis pradėjo staigiai kristi, ir jau po keleto valandų uraganas iš ketvirtos kategorijos pavirto į pirmos kategorijos uraganą, toliau — į paprastą tropinę audrą ir… užbaigė savo egzistavimą (žr. Pис. 3). Be to, pagrindinę griaunamąją jėgą uraganas Lili prarado dar iki tol, kol pasiekė kranto liniją.

Iliustracijos reikšmės 3, 5, 8, 9, 11, 12, 14, 15

1. Tropinė liūtis.

2. Tropinis štormas (audra).

3. Pirmos kategorijos uraganas.

4. Antros kategorijos uraganas.

5. Trečios kategorijos uraganas.

6. Ketvirtos kategorijos uraganas.

7. Penktos kategorijos uraganas.

8. Sausuma.

Kai kas gali paprieštarauti: „O gal tai tipinis uraganų elgesys“!? Ką gi, tas kažkas gali taip pagalvoti — tai žmogaus teisė. Bet, pasiklausykime, ką dėl to mano specialistai, kurie metai iš metų stebi tuos gamtinius reiškinius, kurie nusineša žmonių gyvybes ir atneša daugiamilijardinius nuostolius šalims, kurie turi „garbės“ išbandyti uraganų jėgą savo teritorijose:

„Before Lili could blast ashore, the storm encountered too-dry air out of the west and too-cool water near the coastline, where, incidentally, the hottest Louisiana red-pepper sauce is made (Tabasco is bottied on Avery Island in New Iberia parish). That — among a combination of other factors still unknown — bumped Lili down to a Category 2 hurricane, still dangerous but drastically less powerful than official expected. “A lot of Ph.D. [dissertation] will be written about this» storm’s rapid loss of strength, said Max Mayfield, director of the National Hurricane Center in Miami”».

(Lili leashed, p. 9, October 12, 2002, World).

[„Prieš uraganui Lili užgriūnant pakrantę, štormas netikėtai susidūrė su labai sausu oru iš vakarų ir labai šaltu vandeniu arti pakrantės, kur, pagal sutapimą, Luizianoje gaminamas pats aštriausias padažas iš raudonųjų pipirų (padažas Tabaka gaminamas gamykloje, kuri įsikūrusi Naujosios Aiberijos įlankos Averi saloje). Tai, kartu su kitais nežinomais faktoriais, nubloškė uraganą Lili iš ketvirtos kategorijos iki antros, dar vis pavojingos, bet daug silpnesnės, negu laukė specialistai. „Daug disertacijų bus paraštyta apie tą greitą uragano jėgos praradimą“, — Pasakė Maikl Maifild, Nacionalinio Uraganų Centro Majamyje direktorius!:.]

Kaip matytis iš 2002 m. spalio 12 d. straipsnio žurnale „Mir“, uraganų prigimtį tyrinėjantys specialistai su panašiaus reiškiniais susidūrę nebuvo. Tai — pirma. Antra, iš kur seklios Meksikos įlankos viduryje, tropinėje ir subtropinėje zonoje, įšilusioje per visą karštos vasaros sezoną, atsirado labai šaltas vanduo? Trečia, iš kur tarp virš drėgno įlankos oro atsirado labai sausas oras tuo metu, kai už uragano veikimo zonos oras liko kaip įprasta, labai drėgnas? Ir, ketvirta, kokie tokie specialistams nežinomi faktoriai įsikišo į uragano prigimtį!?

Nė į vieną iš tų klausimų niekas ir niekada nedavė jokio atsakymo. Tai ir nenuostabu, jeigu į tai žiūrėti iš mokslo „pripažintų“ pozicijų. O, jeigu įsivaizduoti, kad kažkas, ir kažkokiu būdu sugebėjo uragano tūryje ir įlankos vandenyje sukelti priverstinį sinchroninį atmosferos molekulių šiluminių fotonų išspinduliavimą, tai ir labai šaltas įlankos vanduo, ir labai sausas oras virš įlankos bus išaiškintas labai paprastai. Būtent prie to priveda atmosferos molekulių matmenų lygio išlyginimas. Staigus oro atvėsimas virš įlankos privedė prie oro masių išsausėjimo, nes oro masių garai, perėję per rasos tašką, virsta skysčiu, ir įprasto lietaus pavidalu iškrenta į įlankos vandenį, tuo pačiu sukelia staigų to vandens atvėsimą, kas ir buvo stebima.

Oro masių judėjimo prigimtis jau aukščiau buvo nagrinėjama, todėl noriu tik priminti esmę. Esant matmenų lygių skirtumui tarp kaimyninių atmosferos plotų, atsiranda gravitacinės jėgos horizantalioji sudedamoji dalis, priverčianti oro molekules judėti išilgai paviršiaus. Išsilyginus matmenų lygiams, gravitacinės jėgos horizantalioji sudedamoji dalis išnyksta, kas priveda prie oro masių judėjimo sustojimo išilgai paviršiaus. Kitais žodžiais, kuo mažesnis matmenų lygio skirtumas, tuo mažesnis vėjo greitis. Būtent, sulyginus matmenų lygius uragano Lili viduje, greitai ir didele dalimi sumažėjo vėjo greitis ir jo jėga. Po trijų valandų, kai uraganas Lili „išėjo į krantą, jo jėga nukrito iki pirmos kategorijos, ir per sekančias tris valandas pavirto tropine audra ir vėliau visiškai nurimo.

Bet, gal būt, kiekvienas uraganas sausumoje taip elgiasi? Pasižiūrėkime į kitus uraganus ir jų judėjimo trajektorijas (žr. Pис. 4). Šioje iliustracijoje parodytos 2000 metų penktos kategorijos uraganų judėjimo trajektorijos. Nė vienas iš tų uraganų prieš užgriūdamas pakrantes neprarado savo jėgos jokiu dydžiu, nei reikšmingu, nei nereikšmingu. Toliau, virš sausumos vėjo greitis niekada nemažėjo per artimiausias 6 valandas, kaip tai buvo su uraganu Lili. Visi jie tęsė savo judėjimą virš sausumos keletą dienų, ir daugelis iš jų sugrįžo į okeaną. Tik vienas uraganas — Endriu (1992 m.) — „užgeso“ atsirėmęs į kalnų masyvą. Atlikę pasivaikščiojimą“ sausuma, tie uraganai be didelių praradimų sugrįžo į vandens stichiją ir, „pasistiprinę“ tęsė savo judėjimą.

Bet, gal būt, uraganas Lili — paprasčiausia anomalija, išskirtinis uraganas, — kai kas gali paklausti? Gamtoje egzistuoja nepaaiškinamos anomalijos, — pridės koks nors kitas skeptikas. Pirma, pripažindami nepaaiškinamų arba nežinomų reiškinių egzistavimą, skeptikai nebeturi teisės išsakyti savo nuomonės, šiuo atveju matome paprastą žodinį paklydimą. Bet kokia nuomonė (net klaidinga) turi teisę egzistuoti, jeigu yra tikslus ir pilnas užimamos pozicijos paaiškinimas. Visais kitais atvejais — cholastika. Bet, jeigu ir pripažinti skeptikų teisę rodyti į anomalijas, tai jiems nepadės. Jeigu stebimos keletas tapačių anomalijų, jos (anomalijos) nustoja tokiomis būti ir tampa dėsningumais.

Sekančiais, 2003 metais, žinodami, kas atsitiko su uraganu Lili, mano draugai pranešė apie tai, kad link rytinės pakrantės juda naujas galingas uraganas Izabelė. Dar būdamas toli nuo kranto linijos, jis greitai kaupė jėgas ir, kai man apie jį pranešė, buvo pasiekęs ketvirtą kategoriją. Darbui aš turėjau tik fotografijas iš palydovo, kurias radau interneto pagalba. Tos fotografijos internete pasirodė minimum po keleto valandų po to, kai jos buvo padarytos, todėl darbo pradžios pagal jas momentui, uraganas buvo minimum už 50-60 mylių toliau nuo fotografavimo vietos. Tai savaime nėra optimali sąlyga darbui, bet, nepaisant to, po pirmojo poveikio, vėjo stiprumo augimas sustojo, o per pusantros dienos vėjo greitis praktiškai nepasikeitė, kas savaime įvykti negali.

Sekantis įsikišimas įvyko po keturių dienų, praktiškai tuo laiku, kai vėjo greitis buvo vėl pradėjęs greitai augti. Ir vėl, per pusantros dienos vėjo greitis išliko toks pat, bet jis nemažėjo. Uragano jėga priartėjo prie penktos kategorijos ir, nors pagal visas taisykles uragano jėga šiltuose vandenyse turėjo toliau augti, galingumas, kurį buvo pasiekės uraganas Izabelė, buvo labai pavojingas. Todėl, naudodamasis vis tomis pačiomis iš palydovų darytomis fotografijomis su poslinkiu laike, aš sustiprinau poveikį į uraganą. Tiksliau, prireikė keleto poveikio porcijų, po ko, per dvi sekančias dienas (spalio 15 ir 16) uragano jėga staigiai krito, nors, vėl gi, šiltesniuose vandenyse uragano jėga visada augdavo. Be to, uragano jėga nukrito beveik trijomis kategorijomis — iki antros. Pradėjusią augti uragano jėgą pavyko sustabdyti ir šiek tiek sumažinti, bet, nepaisant to, uraganas prie kranto priartėjo pakankamai stiprus (greitis buvo apie 90 mylių per valandą). Bet dėl to apie uraganą tapo pasiekiama tiesioginė informacija, be poslinkio laike, ir tai tapo įmanoma dėl tiesioginių reportažų iš rytinės pakrantės. Ir tai tuojau pat davė rezultatus. Dėl “gyvo” darbo, per keletą valandų uragano Izabelė jėga nukrito iki tropinės audros, o dar po kelių valandų, tas uraganas iš viso nebeegzistavo (žr. Pис. 5). Charakteringa ir tai, kad su uraganu dirbant “gyvai”, uraganas Izabelė į poveikį reagavo praktiškai taip pat, kaip ir uraganas Lili. Uragano Izabelė judėjimo trajektoriją galima pamatyti iliustracijoje Рис. 6.

Prieš 2004 m. sezoną aš pasiūliau dokumentalistui (kuris per daktarą Barbarą Kupman žinojo apie tai, ką aš anksčiau dariau) nufilmuoti visą uraganų tramdymo procesą ir paprašiau — užtikrinti galimybę dirbti per palydovus realiu laiku. Iš pradžių tą projektą jie priėmė su didžiuliu entuziazmu, bet laikas ėjo — nieko nevyko, o uraganai nevertė savęs laukti. 2004 metų sezoną pačioje rugpjūčio pradžioje atidarė uraganas Čarli. Prisimindamas mažesnį poveikio efektyvumą dirbant su fotografijomis iš palydovo su informacijos poslinkiu laike, dirbdamas su tuo uraganu, aš nusprendžiau pakeisti darbo taktiką. Aš nesikišau į jo augimą, bet jo kelyje nutariau sukurti “sieną”, nuo kurios jis turėjo atšokti kaip sviedinukas. Apie tai aš pranešiau suinteresuotiems asmenims. Idėja buvo tokia, kad priversti uraganą judėti atgal į vandenyną, taip neleidžiant priartėti prie kranto linijos. Ir nepasakyčiau, kad man to nepavyko padaryti. Tik todėl, kad neturėjau tikros informacijos, “atšokimas” nuo sienos gavosi kampu, ir vietoje to, kad užgriūtų Luizianą, uraganas Čarli nuo Meksikos įlankos vidurio pasuko į Floridos pusę (žr. Pис. 7).

Ir atsitiko tai, ko niekada anksčiau nebūdavo, sukaupęs jėgas iki ketvirtos kategorijos, uraganas Čarli, artėjo prie Floridos pusiasalio iš Meksikos įlankos pusės, o ne iš Atlanto vandenyno pusės, kaip visada būdavo. Be to, labai šiltuose įlankos vandenyse uraganas labai greitai kaupė jėgas pagal klasikinį variantą (žr. Pис. 8). Į uraganą Čarlį savo poveikį nukreipiau prieš tai, kai jis turėjo užgriūti vakarines Floridos pakrantes. Evakuacija buvo Luizianoje, o Folidoje to uragano niekas nelaukė. Todėl man teko dirbti labai greitai, Laimei televizinis orų kanalas demonstravo tiesioginę transliaciją iš įlankos pakrančių. Pagal buvusią patirtį, darbas realiu laiku pasirodė pats efektyviausias, kas pasitvirtino ir šį kartą. Prieš pasiekiant krantą, uragano jėja nuo ketvirtos kategorijos, per kelias valandas praktiškai nukrito iki pirmos ir tebekrito toliau. Specialistai laukė, kad šiltuose vandenyse jis vėl prikaups jėgų ir užgrius šiaurės rytines Floridos pakrantes. Buvo atliktas dar vienas poveikis, ir vietoje to, kad stiprėtų, per keletą valandų uraganas Čarli labai greitai prarado visą savo jėgą ir pavirto į paprastą tropinę audrą, ir šiaurės rytines Floridos pakrantes pasiekė tik tropinė liūtis, kuri labai greitai be pėdsakų išnyko.

Sekantis uraganas nevertė savęs ilgai laukti, ir Atlanto vandenyse gimė uraganas, kuris gavo vardą Frensis, jis labai greitai kaupė jėgas ir pasiekė galingų rezultatų. Darbui su šiuo uraganu aš vis dar turėjau tik palydovines nuotraukas su keleto valandų poslinkiu. Kai uragano jėga pasiekė ketvirtą kategoriją, buvo atliktas poveikis, todėl uragano greičio didėjimas sustojo ir visą dieną liko nepasikeitęs, po to uragano jėga pradėjo silpnėti, bet vėjo greičio kritimas truko neilgai, ir uraganas vėl pradėjo kaupti jėgas (žr. Pис. 9). 2004 m. rugsėjo pirmosios naktį buvo atliktas eilinis poveikis, ir vėl greičio didėjimas sustojo, o uragano jėga virš paros išliko tame pačiame lygyje. Po to šiek tiek pakeičiau poveikio strategiją ir taktiką. Daugiau dėmesio skyriau uragano gimimo priežastims, kas tuojau pat davė teigiamų rezultatų. Per sekančias dvi dienas uragano jėga pastoviai mažėjo ir uraganas iš ketvirtos kategorijos pasiketė iki trečios kategorijos apatinės ribos, tuo metu, kaip pagal visus dėsnius, šiltesniuose vandenyse jo jėga turėjo augti, kas paprastai ir vyksta su “normaliais” uraganais.

Trečios kategorijos uraganas ne toks baisus, kaip penktos arba ketvirtos, bet, nepaisant to, uraganas vis dar pavojingas ir galintis griauti. Todėl 2004 m. rugsėjo 3 d. pirmoje pusėje teko atlikti eilinį poveikį. Ir vėl, po poveikio vėjo greitis lyg tai “sustingo” vienai parai, po to pradėjo staigiai kristi uragano jėga. Kai uraganas priartėjo prie Floridos pakrančių, nepaisant visų uragano prigimties dėsnių, jo jėga tebekrito. Naudojantis tiesiogine transliacija iš rytinės pusiasalio pakrantės, rugsėjo 5 d. 15 valandą pagal JAV rytinės pakrantės laiką, buvo atliktas dar vienas poveikis į uraganą Frencis, po to, per rugsėjo 3 ir 7 dienas vėjo greitis krito labai greitai, ir, praktiškai, per Floridą praėjo pirmos kategorijos uraganas, labai greitai prarado jėgą ir pavirto tropine audra.

Į Meksikos įlanką įėjo tropinė audra, kuri, pagal idėją, šiltuose įlankos vandenyse turėjo vėl atgauti jėgas, bet, vietoje to, vėjo greitis vis silpo, ir tropinė audra pavirto tropine liūtimi dar iki tol, kol pasiekė vidinę įlankos kranto liniją (žr. Pис. 10). Ir vėl stebimas įdomus reiškinys. Rugsėjo 6 d. su uraganu Frencis dirbant realaus laiko sąlygomis, staigiai krito ne tik uragano Frencis vėjo greitis, bet ir jėgas kaupiančio uragano Ivan, kuris buvo už šimtų mylių nuo pakrantės (žr. Pис. 11).

Uragano Ivan reakcija į darbą realiu laiku buvo ne tokia stipri, kaip uragano Frencis reakcija, bet, nepaisant to, uragano jėga nukrito iš ketvirtos kategorijos iki antros. Po to vėjo greitis vėl pradėjo staigiai didėti ir rugsėjo 9 d. jis pasiekė penktą kategoriją. Pasinaudojant uragano Ivan palydovine nuotrauka, rugsėjo 9 d. pusiaudienį buvo atliktas pirmasis poveikis į tą uraganą. Per sekančias dvi dienas uragano jėga šiek tiek nukrito, nors turėjo augti. Rugsėjo 12 d. uraganas vėl pasiekė penktą kategoriją, ir vėl buvo atliktas poveikis. Greitis šiek tiek krito, bet jau po dienos vėl pasiekė penktą kategoriją. Rugsėjo 13 d. buvo atliktas eilinis poveikis į uraganą, po ko vėjo greitis pusantros paros “laikėsi” viename lygyje. Po to, šiek tiek pakoregavus taktiką, buvo dar kartą į jį paveikta. Ir, nuo rugsėjo 14 d. pusiaudienio, uragano vėjo greitis pradėjo kristi, bet jis vis dar buvo ketvirtos kategorijos uraganas ir artėjo prie pakrantės.

Pagrindinio smūgio kryptis buvo laukiama Naujojo Orleano apylinkėse, ir tam dideliam miestu grėsė katastrofiški padariniai. Suardžius dambas, paprasčiausiai, mestas būtų paskandintas, nekalbant jau apie tai, kad ketvirtos kategorijos uraganas pats savaime ne dovana. Rugsėjo 16 d. ryte buvo atliktas poveikis pagal realų laiką, be to, dėl situacijos pavojingumo, buvo atliktas maksimaliai galimas poveikis. To poveikio pasekmės buvo tokios, kad uragano Ivan jėgos staiga nusilpo dar iki tol, kol jis pasiekė pakrantę. Ir, kai jis vis dėl to pasiekė pakrantę, buvo tik pirmos kategorijos uraganas, kuris per keletą valandų virto tropine audra, kuri, savo ruožtu, pavirto tropine liūtimi.

Įdomu, kad kaupiantis jėgas uraganas Žanna pradėjo staigiai prarasti jėgas nuo rugsėjo 16 d. pusiaudienio iki pat rugsėjo 18 dienos, tuo pat metu, kai uraganui Ivan buvo daromas tiesioginis poveikis realiu laiku. Uraganas Žanna sinchroniškai su uraganu Ivan sureagavo tuo metu, kai uraganui Ivan buvo daromas poveikis realiu laiku. Analogiškai sinchroniškai reagavo uraganas Ivan, kai realiu laiku buvo daromas poveikis uraganui Frensis. Taip kad, tai jau dėsningumas. Po tokios rezonansinės reakcijos į poveikį realiu laiku, uraganas Žanna vėl lėtai pradėjo kaupti jėgas, ir rugsėjo 25 d. buvo trečios kategorijos uraganas. Tuo metu buvo atliktas pirmas poveikis į uraganą Žanna, po kurio uragano jėga pradėjo labai staigiai kristi, ir rugsėjo 28 d. uragans Žanna pavirto tropine liūtimi ir net nesugebėjo priartėti prie pakrantės (žr. Pис. 12). Įdomu tai, kad tų dviejų uraganų judėjimo trajektorija — Ivan ir Žanna — praktiškai kartoja vienas kitą, sinchroniškai keičia savo judėjimo kryptis. Jie, kaip porinio čiuožimo “figūristai”, atliko visišką apsisukimą 360 laipsnių. Taip niekada nebuvo nė su vienu uraganu per visą jų istoriją, nekalbant jau apie du uraganus vienu metu (žr. Pис. 13). Jokio paaiškinimo tam reiškiniui niekas taip net ir nebandė duoti. Tik 2004 m. rugsėjo 24 d. laikraštyje New York Times parašė, kad “užsispyrusios” audros, pilnai apsisukusios, tropinės liūties pavidalu vis dėl to pasiekė sausumą («A Stubborn Storm Hangs On In a Busy Hurricane Season». New York Times, 9-24-04).

Tarp uraganų, kuriems buvo daromas poveikis, ypatingą vietą užima 2004 metų uraganas Daniel. Poveikis jam buvo atliktas dar formavimosi stadijoje, kai jis dar nebuvo įgavęs maksimalios jėgos. Ir tas žadėtas didžiulis ir galingas uraganas “užgeso” judėdamas link Šiaurės Amerikos pakrantės (žr. Pис. 14). Priežasčių, kodėl taip įvyko, taip pat niekas nepaaiškino. Greičiausiai, kad to niekas nesuprato. Tokiais atvejais geriausiai, “paprasčiausiai”, nutylėti — “o gal” niekas to nepastebės ir nieko nepaklaus. Tai tenka daryti gana dažnai, ir ne tik meteorologams. “Paprastų” uraganų vystymasis, t.y., nepaveiktų, vyksta maždaug taip pat, kaip uragano Floid 1999 metais. Jokio žymesnio uragano jėgos sumažėjimo prieš užgriūnant pakrantes, paprasčiausiai, niekas nepastebėjo. Uragano jėga gana lėtai krenta judant į šiaurę, kur šaltesni Atlanto vandenys negali palaikyti uragano vystymosi (žr. Pис. 15). Tokiu būdu, visi uraganai, kurie nebuvo paveikti, visada elgėsi vienodai. Tuo pat metu, kaip poveikio paveikti uraganai elgėsi visiškai kitaip. Be to, visi jie elgėsi nuostabiai panašiai ir jų elgesys labai skyrėsi nuo “normalių” uraganų.

Per penkiasdešimt metų, kai buvo stebimi uraganai, meteorologai sukaupė daugybę duomenų apie uraganų prigimtį, ir tik paveiktų uraganų prigimtis niekaip nesiderino prie tų duomenų. Nė vienas iš “paprastų” uraganų neprarasdavo savo jėgų prieš užgriūnant pakrantes, o atvirkščiai, artėjant prie kranto linijos, jų jėga tik augdavo. Kuo arčiau kranto — tuo mažesnis vandenyno gylis ir šiltesnis vanduo, kas ir yra uragano jėgos didėjimo priežastimi. Tik labai šaltas vanduo ir labai sausas oras gali staigiai užgesinti uragano jėgą. Staigaus uragano jėgos sumažėjimo artėjant prie kranto per Meksikos įlankos įkaitusius seklius vandenis, jokiomis natūraliomis priežastimis paaiškinti neįmanoma.

Įdomu tai, kad po uragano praūžimo, vanduo įlankoje vėl pasidarė labai šiltas, toks, koks buvo iki uragano, ir tai įvyko be jokių orų pasikeitimų regione. Gaunasi įdomi situacija. Uragano kelyje vanduo kelioms valandoms staiga atvėsta, oras tampa labai sausas, o po uragano vėl viskas grįžta į savo pirmykštę būseną. Ir panašiai vyksta tik uragano veikimo zonoje, tuo metu, kaip kaimyniniuose įlankos plotuose vanduo išlieka šiltas, o oras — tokio pat drėgnumo. Susidaro gamtinė anomalija, kuri gali būti paaiškinama tik išoriniu įsikišimu į vykstančius procesus.

Šiuolaikinė civilizacija neturi techninių galimybių ir resursų, kad galėtų padaryti ką nors panašaus ir, vargu ar kada nors tai turės. Lieka du “šiaudeliai” — ateiviai ir aukščiausiosios jėgos (dieviškosios prigimties). Bet “neteisingų” uraganų metu niekas NSO nematė, nors dėl jų organizuotas nenutrūkstamas stebėjimas kaip iš palydovų, taip ir iš specialių lėktuvų, kurie lydi kiekvieną iš uraganų, kurie juda link pakrantės. Jeigu uraganų stebėjimo prietaisai dėl kokių nors priežasčių negali nustatyti NSO dalyvavimo, iškyla kitas klausimas — kodėl jie savo “eksperimentams” pasirinko būtent tuos uraganus, o ne kokius nors kitus!? Ir antras klausimas — kodėl jie nieko panašaus nedarė anksčiau!? Atsakymai į šiuos du klausimus suprantami kiekvienam, kas tik gali bent kiek mąstyti.

Po aukščiau išdėstyto, “skeptikams” lieka tik vienas “šiaudelis” — Viešpats Dievas! Bet atsakymų į tuos du klausimus “dieviškasis šiaudelis” taip pat neduoda. “Teisybės ieškotojai” pasiryžę tikėti nors ir į Dievą, nors ir į Velnią, kad tik nepripažintų fakto, kad tai sugeba padaryti paprastas žmogus, kuris yra išsivystęs iki atitinkamo lygio, turi būtinas žinias ir gamtos supratimą, ir turi tam būtiną potencialą. Tuo metu, kai tie “tiesos ieškotojai” praktiškai nieko nežino apie patį žmogų ir jo galimybes. Ir, jeigu daugumas žmonių nesugeba padaryti nieko panašaus, tai šis faktas dar nereiškia, kad tai neįmanoma iš principo. Teisingas žmogaus vystymasis leidžia jam išeiti į principialiai kitą galimybių lygį. Ir tame nėra jokio stebuklo arba dieviškos jėgos, o yra tik nušvitimas žiniomis ir mokėjimas teisingai panaudoti savo galimybes. Ir viena iš to sąlygų yra vergo sunaikinimas savyje. Vergo — vergo psichologijos, kurią žmogui priverstinai primeta vos ne nuo vystyklų per religijas (įskaitant komunizmą) ir socialinius institutus, tame tarpe ir mokslą, kuris žmogui primeta mintį apie tai, kad jis — bejėgis prieš gamtos jėgas…

Nikolajus Levašovas, 2005 m. liepa.

Išspausdintas rinkinyje “Proto galimybės»

.

P.S.

2002-2004 metais įrodyta, kad straipsnio autorius sugeba paveikti trečios ir ketvirtos kategorijos uraganus nepažeisdamas gamtinių procesų balanso. Straipsnio parašymui autoriaus naudojami duomenys paimti iš JAV Uraganų Tyrimo Nacionalinio Centro [National Weather Service (IWIN) и National Oceanic Atmospheric Administration (NOAA)] ir negalėjo, net labai norint, kokiu nors būdu būti iškraipyti arba sukląstoti. Po sėkmingo uraganų Lili (2002 m.) ir Izabelė” (2003 m.) neutralizavimo, straipsnio autorius prieš 2004 m. uraganų sezoną suinteresuotiems asmenims pasiūlė mokslinį eksperimentą. Straipsnio autorius pasiūlė nufilmuoti visą poveikio į uraganus procesą, ir tai padaryti iš JAV palydovų, kurie pastoviai stebi judančius link pakrantės uraganus. Jo sąlygos buvo — nufilmuotą dokumentinį filmą parodyti per JAV nacionalinę televiziją, bet ta sąlyga nebuvo priimta. 2004 m. audrų sezonas tęsėsi 4,5 mėnesio ir buvo turtingas galingais uraganais. Visus to sezono uraganus straipsnio autorius neutralizavo iki minimumo, todėl tų uraganų poveikis JAV ekonomikai buvo minimalus, pagrindinai nuostoliai buvo tik dėl didelio kiekio kritulių. Reikalavimas demonstruoti filmuotus dokumentus apie darbą su uraganais buvo ne autoriaus siekis asmeniškai išgarsėti ir būti garbinamas, o noras parodyti netechnokratinės civilizacijos išsivystymo galimybes, tuo pačiu parodyti, kad technokratinis civilizacijos vystymasis veda į aklavietę ir, galų gale, atveda prie ekologinės katastrofos ir susinaikinimo. Suinteresuota pusė ne tik kad neįvykdė savo pažadų, bet ir patikrino autoriaus galimybes neutralizuoti klimatinius ginklus, kuriuos jie jau turėjo. Dėl to straipsnio autorius nusprendė daugiau tiesiogiai nedirbti su uraganais, apie ką jis perspėjo suinteresuotus asmenis dar iki 2005 metų uraganų sezono. Nepaisant to, jis išilgai pakrantės paliko stacionarinę sistemą, kuri buvo skirta nors dalinai sumažinti uraganų jėgą. Kaip parodė praktika, ta sistema sugebėjo sumažinti uragano Katrina jėgą nuo penktos kategorijos iki trečios. Uraganų neutralizavimas per tris metus privedė prie to, kad oficiali valdžia praktiškai nustojo ruošti priemones prieš stichines nelaimes, kas visa jėga ir pasireiškė uragano Katrina metu. Tas uraganas tapo ne tik daugelio žmonių žūties priežastimi, bet ir buvo patirta 300 milijardų dolerių žala, ir tai sukėlė krizę JAV. Straipsnio autorius nesijaučia atsakingas už visų stichinių gamtos reiškinių neutralizavimą, su kuriais susiduria JAV vyriausybė.

2005 m. rugsėjis

P.P.S.

Kaip parodė praktika, siena, kurią aš pastačiau išilgai rytinės Šiaurės Amerikos pakrantės, ne tik gana neblogai gesina einančių uraganų jėgą, bet ir jų neįleidžia į JAV teritoriją. Kaip matosi iš iliustracijos (žr. Pис. 16), uraganas Vilma ne tik nusilpo nuo penktos kategorijos iki pirmos, bet negalėjo patekti į Meksikos įlanką ir buvo priverstas judėti virš vandenyno išilgai Šiaurės Amerikos krantų. Tokią sistemą aš sukūriau pirmą kartą, ir aš kol kas nežinau, ar ji vieks tiek, kiek planavau. Gali būti, kad iki sekančio uraganų sezono aš ją šiek tiek atnaujinsiu, o, gal būt, ir visiškai pašalinsiu. Pagyvensime — pamatysime, bet, nepaisant to, gesinanti siena – realiai veikia. Per visą laiką, kai buvo stebimi tie pavojingi gamtos reiškiniai, nė vienas uraganas nepasisukdavo 90° kampu, išskyrus uraganą Čarli (žr. Pис. 7), kai aš pirmą kartą pabandžiau sukurti apsauginę zoną Meksikos įlankoje. Norintieji pamatyti uragano Vilma trajektoriją oficialiame tinklapyje, tai gali padaryti nors ir dabar, atsidarę National Oceanic Atmospheric Administration (NOAA) tinklapį www.weather.gov/
storms/wilma/wilma_trak_lg.jpg  

2005 m. lapkričio 30 d.

P.P.S. 2. Priešuraganinės sienos, sukurtos išilgai JAV rytinės pakrantės, “paskutinės gastrolės”

Šiandiena, 2007 m. rugsėjo 4 d. aš nutariau panaikinti savo sukurtą uraganus gesinančią sieną. Kaip bebūtų gaila, ta siena privedė prie to, kad penktos kategorijos uraganas Feliksas, pasiekęs tą sieną kai kokiu kampu, pasisuko beveik 90 laipsnių ir pajudėjo link Jukatano pusiasalio. Į Meksikos įlanką uraganas nepateko, bet, nepaisant to, jo graunamoji jėga užgriuvo Centrinės Amerikos teritorijas. Gesinanti siena apsaugojo JAV, bet neapsaugojo kitų šalių. Mano požiūriu, panašūs dalykai neleistini. Toks mano sprendimas buvo ir dėl neapgalvotų ir neatsakingų kai kurių aukščausiųjų JAV valdžios atstovų veiksmų, kurie pilnai ir atsako už tai. Šiandiena JAV prarado ne tik tą minimalią apsaugą nuo uraganų, kurios anksčiau jie niekada neturėjo, ir kurią aš Meksikos įlankoje pastačiau savo iniciatyva, bet jie prarado ir viltį netolimoje ateityje pastatyti tobulesnę apsaugos sistemą nuo uraganų visais centrinei Amerikai, kuri leistų ne tik iki minimumo sumažinti uraganų jėgą, ir neleistų jiems patekti į Meksikos įlanką, bet ir išspręstų uraganų problemą iš principo. Mano naujai sukurta sistema turi galimybes neleisti uraganams kaupti jėgas iš principo, todėl uraganai savo kelyje negalėtų sukaupti griaunančios jėgos, sistema sukurtų tokias sąlygas, prie kurių grėsmingi uraganai pavirstų į tropines liūtis, kurios neštų į centrinius JAV rajonus taip reikalingą drėgmę, be kurios tos žemės gali pavirsti į dykumas ir pusdykumes. Grafinės medžiagos, kurios akivaizdžiai iliustruoja paskutinę mano sienos “darbo” dieną, čia bus pridėtos per artimiausias keletą dienų.

Nikolaj Levašov, 2007 m. rugsėjo 4 d..

P.P.S. 2а

untitled 3Kaip ir žadėjau, įdedu grafinę medžiagą, susijusią su gesinančios sienos poveikiu. Gesinančią sieną aš sukūriau 2005 metų uraganų sezono viduryje, po to, kai uraganas “Katrina” sudavė savo baisų smūgį į JAV pakrantes su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Aš iš anksto perspėjau apie tai, kad nedirbsiu prie uraganų gesinimo per 2005 m. uraganų sezoną dėl priežasčių, kurias nurodžiaus straipsnyje, bet, nepaisant to, tai, kas mano jau buvo padaryta, uragano “Katrina” jėgą sumažino nuo penktos kategorijos iki trečios. Ir tas uraganas, kuris užgriuvo Naujojo Orleano miestą, buvo ne penktos kategorijos, o tik trečios. Ir nežiūrint to, šio uragano smūgis buvo katastrofiškas. Po to man ir gimė idėja skurti apsauginę sieną. Jos pirmasis “darbas” buvo neutralizuoti ir apgręžti uraganą “Vilma 2005”. Dėl mano pastatytos priešuraganinės sienos, jau 2005 m. buvo žymus efektas:

untitledKaip matytis iš oficialių duomenų (
http://www.wxforecasts.com/ameriwx/ameriwx.php?
config=&forecast=tropsystems&alt=tropallsystems&hwvmetric
=), po priešuraganinės sienos pastatymo, pradedant nuo uragano “Vilma”, uraganai nepasiekia JAV pakrančių arba pasiekia tik tropinių liūčių pavidalu. Bet labiausiai vaizdingas 2006 metų sezonas:

Kaip matytis iš aukščiau pateiktų duomenų, per visą sezoną nė vienas iš uraganų nepasiekė JAV teritorijos. Nuo Afrikos einantys uraganai arba apsigręždavo ir eidavo išilgai sienos, arba pasiekdavo sausumą tropinių liūčių pavidalu. Siena veikė išilgai rytinės, ir išilgai vakarinės pakrantės, kas iš pateiktos medžiagos matytis daugiau, negu akivaizdžiai. 2007 m. rugsėjo 4 d. nutariau pašalinti mano sukurtą priešuraganinę sieną. Iki to laiko ji savo vaidmenį atliko gana efektyviai.

untitled 2Uraganas “Henrieta”, vienintelis tuo metu aktyvus uraganas, sureagavo iš karto, ir jo judėjimas tęsėsi pagal klasikinę schemą, kaip uraganai judėdavo iki priešuraganinės sienos pastatymo 2005 metais. Jokių pasisukimų 90 laipsnių kampu arba “atšokimų”, kurie aiškiai matėsi po apsauginės sienos sukūrimo 2005 ir 2006 metais, dabar jau nebesimato. Po sienos pašalinimo, uraganas “Henrieta” ne tik neapsisuko, bet ir pradėjo kaupti jėgas ir vakarines Meksikos pakrantes užgriuvo kaip galingas uraganas. JAV Uraganų Centras šiame sezone laukia dar septynių uraganų, apie ką jie oficialiai pranešė savo tinklapyje. Norisi tikėti, kad tie uraganai bus silpni ir neatneš sugriovimų, kuriuos atnešė uraganas “Katrina”…

Gauvus naujų žinių aš savo komentarus papildysiu.

Nikolajus Levašovas, 2007 m. rugsėjo 6 d..

P.P.S. 3

2007 m. rugsėjo 4 d. aš pašalinau 2005 m. rugpjūtyje sukurtą apsauginę priešuraganinę sieną, kuri du metus efektyviai gesino ateinančius uraganus. Tos sienos pašalinimo priežastimi tapo JAV valdančiųjų neprotingi veiksmai, apie ką aš jau rašiau anksčiau ir nematau prasmės dar kartą aiškinti tų priežasčių. Šiandiena, 2008 m. spalio 2 d., praėjo vos daugiau, negu metai nuo apsauginės sienos pašalinimo. Kokios gi pasekmės Amerikai nuo jos valdančiųjų nesąžiningumo? 2008 m. uraganų sezonas praktiškai pasibaigė, ir jau galima padaryti kai kurias išvadas. Išvadas ne tik dėl aukšiau nurodytų valdančiųjų sluoksnių neprotingumo, bet ir apie pačio reiškinio prigimtrį! Apsauginę priešuraganinę sieną buvau sukūręs pirmą kartą, nes niekada nieko panašaus nebuvau daręs, todėl sukūrus tą sieną, reikėjo ją dar patyrinėti, nes tai buvo principialiai naujas reiškinys. Per du metus apsauginė siena parodė savo efektyvumą, be to, 2007 m. pabaigoje aš ją dar gerokai patobulinau ir, kaip man bebūtų apmaudu tą sieną panaikinti, man teko tai padaryti. Sienos pašalinimas leido gauti duomenų dar ir apie tai, kas ir kaip vyksta po sienos pašalinimo. Tokios patirties neturėjau nei aš, nei kas nors kitas, o tai labai svarbu tiriant šį reiškinį. Taip kad, vienintelė nauda dėl neprotingų amerikiečių vyriausybės sluoksnių veiksmų, kad atsirado galimybė praktiškai ištirti, kas gi vyksta pašalinus tokią apsauginę sieną. Ir stebėjimo rezultatai tik patvirtino galimybę visiškai kontroliuoti vykstančius procesus.

Praktika parodė, kad po to, kai buvo pašalinta apsauginė siena, uraganų elgesys sugrįžo prie natūralios jų būsenos, bet… ne viskas atsistatė iki lygio, kuris buvo iki sienos pastatymo. Praktiškai iš karto po sienos pašalinimo, į Meksikos įlanką uraganų neįleidžiantis apsauginis laukas nustojo veikti, apie ką jau rašiau savo P.P.S. 2a. Bet 2007 m. uraganų sezonas praktiškai pasibaigė, ir norom ar nenorom, teko laukti sekančio uraganų sezono, kad būtų įmanoma stebėti įvykius.

2008 metų sezonas nebuvo turtingas uraganais, bet pakako ir tų keleto, kad būtų galima padaryti atitinkamas išvadas. Pirmas vertas dėmesio 2008 metų uraganas buvo uraganas Gustavas. Tas uraganas gimė Centrinėje Afrikoje ir labai greitai pasiekė ketvirtą kategoriją. Tas uraganas virš Kubos teritorijos pralėkė būdamas ketvirtos kategorijos ir… papuolė į vidinius, šiltus Meksikos įlankos vandenis. Ten, kur anksčiau buvo siena, uraganas Gustavas šiek tiek prarado jėgos, bet… tęsė savo judėjimą šiltais Meksikos įlankos vandenimis būdamas trečios kategorijos. Specialistai “pranašavo”, kad šiltoje ir negilioje įlankoje uraganas vėl sustiprės ir virs super-uraganu! Bet to neįvyko! Uraganas Gustavas taip ir liko trečios kategorijos uraganu, ir būtent tokios kategorijos uraganu jis užgriuvo pakrantes (žr. Рис. 20). Toks elgesys neatitiko “normalaus” uraganų elgesio. Šiltuose įlankos vandenyse uragano jėga NEIŠVENGIAMAI PRIVALĖJO IŠAUGTI! Tas reiškinys buvo dėl to, kad įlankoje liko mano gana įdomaus 2002-2004 metų darbo “pėdsakai”! Būtent tų “pėdsakų” dėka uraganas Katrina šiltuose Meksikos įlankos vandenyse nusilpo nuo penktos kategorijos iki trečios, ir būtent trečios kategorijos uraganu užgriuvo Naujojo Orleano miestą 2005 metais. Galima tik įsivaizduoti, kokios būtų to uragano sugriovimų pasekmės, jeigu jis būtų, kaip ir priklauso uraganams, šiltuose Meksikos įlankos vandenyse prikaupęs dar daugiau jėgų ir jau super-uragano pavidalu užgriuvęs miestą! 2002-2004 m.m. mano sukurtos sistemos tebeveikė, kas buvo labai nuostabu. Būtent todėl uraganas Gustavas nesukaupė jėgų įlnkos vandenyse. Išanalizavęs tuos faktus, aš nutariau pašalinti savo buvusių darbų „PĖDSAKUS“. Kaip parodė praktika, jeigu NEPAŠALINTI sukurtų sistemų, tai jos ir be manęs toliau veikia. Dėl visiškai suprantamų priežasčių, aš neturėjau jokio noro stebėti, po kiek metų mano pastatyta uraganų neutralizavimo siena išnyks savaime, arba ten liks VISAM LAIKUI! Kaip parodė praktika, po Archangelsko srityje atlikto darbo 1991 m. spalyje, iki pat šių dienų, jau virš SEPTYNIOLIKA METŲ TEBEVYKSTA VANDENS VALYMO PROCESAI… Dėl suprantamų priežasčių, man nebuvo jokio noro palikti tokią dovaną Amerikos vyriausybei, todėl aš ir pašalinau savo senąsias sistemas iš Meksikos įlankos. Jeigu jiems visiškai vienodai, kas bus su jų šalimi, su jų gyventojais, tai visa atsakomybė už įvykius guls ant jų pečių. O viso to priežastis — ambicijos, kaip atskirų asmenų, taip ir pačios JAV išorinės politikos, pagal kurią visi jiems skolingi ir privalo! Bet kuriuo atveju, aš jiems nieko neskolingas, tuo labiau, neprivalau, o viskas yra kaip tik atvirkščiai! Amerikos ambicijos pasireiškė dar ir tuo, kad mano bendradarbiavimo su jais sąlyga buvo oficialaus kontrakto pasirašymas, kas jų visiškai netenkino, nes taip jie būtų pripažinę faktą, kad aš galiu atlikti tą darbą, o tai jiems buvo visiškai nenaudinga! Oficialus mano galimybių pripažinimas, kurių dalis jiems buvo labai gerai žinoma, už JAV oficialiųjų sluoksnių nugarų stovinčius socialinius parazitus būtų pastatę į labai nepatogią padėtį! Bet tai jau kito pokalbio tema apie politines intrigas, sroves ir apie už jų stovinčius lėlininkus…

Sekantis vertas dėmesio 2008 m. sezono uraganas buvo uraganas Aikas. Tas uraganas pradėjo formuotis Atlanto vandenyno viduryje ir artėdamas prie Kubos salos, pavirto didžiuliu uraganu ir turėjo ketvirtos kategorijos jėgą. Į šiltus Meksikos įlankos vandenis uraganas Aikas įėjo jau būdamas pirmos kategorijos. Skirtingai, negu uraganas Gustavas, tas uraganas šiltuose vandenyse vėl pradėjo kaupti jėgas (Рис. 21)!

Pic-20Pic-21Jis vėl tapo antros kategorijos uraganu ir toliau kaupė jėgas, kaip ir priklauso uraganams, bet man pagailo žmonių, todėl aš neleidau tam gigantiškam uraganui pavirsti į tikrą monstrą (Рис. 22), ir net tokioje padėtyje tas uraganas pasirodė labiausiai griaunantis! Tegul tai bus paskutine mano dovana paprastiems žmonėms, kurie visada ir visur kenčia dėl vyriausybių kvailumo ir neveiklumo.

Bet tie du rimti uraganai ir visa eilė tropinių audrų jau be jokių trukdymų įėjo į Meksikos įlanką, ir tai yra nenuginčijami faktai. Tai sako apie tai, kad mano sukurta siena iš tikrųjų nustojo veikti po to, kai aš ją pašalinau 2007 m. rugsėjo 4 d.! Tais, 2008 metais, aš pašalinau ir visus savo sistemų “pėdsakus”. Aš dar nežinau, kaip greitai išnyks mano sukurtų sistemų “pėdsakai”, nes aš juos pašalinau taip, kad nesusidarytų perdaug staigių pasikeitimų tų sistemų vietose, jeigu jas būčiau pašalinęs per daug greitai (kas visiškai įmanoma). Staigus „pėdsakų“ pašalinimas, tikriausiai būtų privedęs prie rimtų gamtinių kataklizmų, o tai į mano planus neįėjo. Jeigu amerikiečių valdantieji sluoksniai elgiasi negarbingai, tai nereiškia, kad aš jiems atsakysiu tuo pačiu, visiškai ne! Galiu tik numanyti, kad mano sistemų „pėdsakų“ „švelnus“ pašalinimas prives prie to, kad papuolę į Meksikos įlanką, sekančio sezono uraganai šiltuose įlankos vandenyse kaups jėgas gal ir ne taip greitai, kaip būdavo anksčiau, bet daug greičiau, negu šiemet, bet aš jau nebevaidinsiu Senelio Šalčio vaidmens su dovanų pilnu maišu! Ir su kiekvienais metais padėtis Meksikos įlankoje palaipsniui sugrįš į tą padėtį, kokia ji buvo iki mano įsikišimo 2002 metais. Liko tik stebėti procesą, kuriam analogų dar nebuvo!..

Nikolajus Levašovas, 2008 m. spalio 2 d.

P.P.S. 4. Ką išlošė Amerika, atsisakiusi nuo sienos?!

Praėjo 2008 metai, metai, kai nebeveikė priešuraganinė siena. Ką gi „išlošė“ Amerika dėl kai kurių vyriausybinių sluoksnių neprotingų veiksmų!? Nieko neišlošė, o tik pralošė! Per 2008 metų sezoną Rytines JAV pakrantes užgriuvo SEPTYNIOLIKA audrų, kurios visos gavo savo vardus! AŠTUONIOS iš jų, pakrantes pasiekė turėdamos uraganų „statusą“ — Berta, Dolli, Gustav, Hanna, Aikas, Omaras ir Paloma (Hurricane Bertha, Hurricane Dolly, Hurricane Gustav, Hurricane Hanna, Hurricane Ire, Hurricane Kyle, Hurricane Omar, Hurricane Paloma)! Ir AŠTUONIOLIKA audrų užgriuvo Vakarines Šiaurės Amerikos pakrantes, iš kurių SEPTYNIOS — uraganai: Borisas, Elida, Faustas, Ženevjeva, Germanas, Mari, Norbertas (Hurricane Boris, Hurricane Elida, Hurricane Fausto, Hurricane Genevieve, Hurricane Herman, Hurricane Marie, Hurricane Norbert)!

2008 metais visos tos audros ir uraganai užgriuvo Šiaurės Amerikos Kontinentą, ir… jų kelyje nieko nebuvo! Nuostoliai vien nuo uragano “Aikas”, kuris tik lengvai palietė pakrantę, pagal oficialius duomenis, sudarė apie 9,8 milijardų dolerių. Dėl uraganų padarytų nuostolių dydžių dar galima pasiginčyti, nes oficialūs įvertinimai dažnai labai skiriasi nuo realių. Pavyzdžiui, įvairiuose šaltiniuose oficialiai paskelbta, kad nuostoliai nuo uragano “Katrina” sudarė nuo 50 irki 300 milijardų dolerių! O suminis ieškinys, kurį vyriausybei pareiškė piliečiai ir organizacijos, tame tarpe ir valstybinės, sudarė virš TRIJŲ KVADRILIJONŲ DOLERIŲ! Pavyzdžiui, VIEN TIK Naujojo Orleano valdžia federalinei vyriausybei pateikė 77 MILIJARDŲ ieškinį!

Tokiu būdu, susidaro nuomonė, kad JAV federalinė vyriausybė, švelniai tariant, dėl labai suprantamų priežasčių, labai sumažina uraganų padarytos žalos vertę! Bet tai jų sąžinės reikalas. Gaunasi, kad viskas, kas vyksta, yra naudinga arba labai patogu kai kuriems valdžios sluoksniams. Kitaip, kaip gi daugiau galima paaiškinti tokį elgesį — visišką abejingumą tam, kad žūsta jų pačių žmonės, šimtai tūkstančių žmonių lieka be pastogės, praranda viską, ką buvo sukaupę per visą gyvenimą? Nejaugi tik tai, kad jie NEPAPRATĘ PAPRAŠYTI ŽMOGAUS, O ĮPRATĘ VISIEMS IR VISUR PATIEMS DIKTUOTI SĄLYGAS?! Nejaugi tik todėl, kad jie NEGALI KONTROLIUOTI MANĘS IR TAI, KĄ DARAU!?

Bet tai FAKTAS, patinka tai kam nors arba ne!

Aš manau, kad nauja administracija elgsis daug protingiau, negu buvusi D. Bušo administracija, kuri “priskaldė” nemažai “malkų” tame reikale ir kuriai buvo “nepatogu” atsiprašyti: kaip gi taip, JAV nei prieš ką neatsiprašinėja, tuo labiau, prieš kažkokį tai žmogų! Juk neatsiprašė jie už Irako okupaciją, kurią jie pridengė melagingomis pasakėlėmis apie demokratijos apgynimą Irake. Tik visam Pasauliui dabar aišku, KOKIĄ “DEMOKRATIJĄ jie gynė Irake, nors mažai kas žino, ką iš tikrųjų planavo valdantieji JAV sluoksniai ir jų lėlininkai, bet tai jau kita “istorija”!..

Bet viltys dėl to, kad naujoji administracija bus protingesnė, kol kas nepasiteisino! Ne, jie vasario pradžioje kreipėse į mane su prašymu-pasiūlymu, bet, kai aš pradėjau aiškintis, ko jie konkrečiai iš manęs nori, tai, kaip aš ir maniau, tai vėl buvo tik banali provokacija, be to, dar pasukta taip, lyg tai aš būčiau blefavęs, o kai jie pradėjo derybas, tai aš iš karto “į krūmus”! Tai štai, “į krūmus” lėkiau ne aš, o jie po to, kai aš jiems parodžiau, kiek reikia padaryti TIK PAGAL VIENĄ PARAMETRĄ, KURĮ JIE NORĖJO, KAD PAKEISČIAU.

Aš viską detaliai išdėsčiau ir pareiškiau, kad tą viską aš galiu padaryti, ir kad tam prireiks keleto metų, o ne vieno mėnesio, kurį jie man “IŠSKYRĖ” tos problemos sprendimui! Ir dar… aš savo atsakyme pranešiau, kad per mėnesį įmanoma tik sunaikinti, bet sukurti nieko neįmanoma! Matyt, kad tai jiems sukėlė apmaudą, nes jie nusprendė parodyti, “kas namuose šeimininkas” ir… vasario 8 d. ant Prancūzijos užgriuvo dirbtinai sukeltas uraganas, kuris Prancūzijai pridarė žalos už 1,5 milijardų Eurų! Be to, uraganas pasiekė ir mūsų Pilį, kuris nuo jūros kranto yra už keleto šimtų kilometrų! Mano žmona Svetlana man pranešė apie uraganą, kai vėjo gūsiai aplink jau siautė. Man pavyko daug ką užgesinti, bet, vis dėl to, keletas plytų nuo kaminų nukrito ir buvo nuversta keletas medžių! Bet anksčiau psi-lauko generatoriumi sustiprinti dviejų šimtų metų senumo sekvojos medžiai nenukentėjo! Taip kad, nepavyko jiems nubausti manęs-“užsispyrėlio”. Bet kitą dieną link Prancūzijos jau ėjo kitas uraganas, ir laukiamas vėjo greitis buvo 170-200 km/val! Tas dirbtinis uraganas buvo daug rimtesnis, ir aš negalėjau leisti, kad dėl keleto žmonių kvailumo ir ribotumo kentėtų niekuo dėti žmonės. Todėl nusprendžiau ne, paprasčiausiai, nugesinti uragano jėgą, kaip tai darydavau anksčiau, bet pasukti amerikiečių meteorologinio ginklo pagalba sukurtą uraganą link jų pačių — nekask duobės kitam, nes pats į ją įkrisi! Tai, pirma!

O, antra, aš sunaikinau patį meteorologinį ginklą!

Kas susiję su pirma mano veiksmų dalimi — link Prancūzijos slinkęs uraganas su 170-200 km/val vėjo greičiu … UŽGRIUVO Rytines JAV pakrantes:

“…Vėjo greitis erdvėje nuo Didžiųjų ežerų iki Rytinių pakrančių ketvirtadienį pasiekė 29 metrų per sekundę greitį. Pensilvanijoje be elektros tiekimo liko apie 250 tūkstančių vartotojų, Ohajo valstijoje — 140 tūkstančių, Vakarų Virdžinijoje — 109 tūkstančiai, Mičigane — 15 tūkstančių, o Nju-Džersi — 14 tūkstančių. Energijos svyravimai taip pat pastebėti Tenesyje, Indianoje, Niujorke, Šiaurės Karolinoje, Virdžinijoje, Delavere ir Merilende…” (http://lenta.ru/news/2009/02/13/power/).

Kas susiję su antrąją mano veiksmų dalimi — aš nusprendžiau sunaikinti metereologinio ginklo sistemą. Kaip bebūtų gaila, pagrindinė to ginklo antžeminė dalis yra Aliaskoje, kur sukurtas specialus elektromagnetinio spinduliavimo kompleksas. Galingi spinduliuotės veidrodžiai elektromagnetinių spindulių pluoštus nukreipia į vieną ar kitą palydovą(us), iš kurio(ių) ir vyksta jau betarpiškas poveikis į viršutinius atmopsferos sluoksnius, kurie sukelia uragano(ų) susiformavimą… Aš neturiu tikslo čia išdėstyti matereologinio ginklo veikimo principus, visiškai ne, aš tik parodau principialią to ginklo veikimo schemą.

Būtent todėl, kai nusprendžiau sunaikinti aktyvią meteorologinio ginklo sistemą, pirmiausiai ją ir išvedžiau iš rikiuotės, po to pirmiausiai sureagavo tuo metu labiausiai aktyvi sistemos dalis — karinis JAV palydovas, kuriame iš rikiuotės išlėkė visa elektronika! Ir jau nebevaldomas geležies gabalas pradėjo keisti trajektoriją, kas ir privedė prie susidūrimo su rusų kariniu palydovu! Dėl jų susidūrimo atsirado nuolaužos, kurios vietomis jau nukrito ant žemės. Jeigu ne tas atsitiktinis palydovų susidūrimas, niekas ir niekada nebūtų sužinojęs, kad amerikiečių palydovas buvo sunaikintas. Ir buvo sunaikintas vieno žmogaus minčių jėga per keletą sekundžių!

Žinoma, technika pasiekė atitinkamą lygį, bet… jokia technika, ir NIEKADA nebus pasiekta tai, ką galima pasiekti protingo sutvėrimo protu teisingai jį vystant ir pasiekus atitinkamą jo išsivystymo lygį! Tokiu būdu, vienu mirksniu įmanoma sunaikinti visus JAV karinius ir “taikius” palydovus, ir ne tik palydovus… Ir, jeigu Jungtinės Valstijos ir toliau naudos meteorologinį ginklą, aš visada jį naikinsiu, patinka tai jiems arba ne!!!

2009 m. vasario 16 d.

.

.

  1. Detaliau žr. Nikolaj Levašov „Nevienalytė Visata“, 3 skurius; „Esmė ir išmintis“, 1 Tomas, 1 ir 2 skyriai.