Visatos teorija ir objektyvi realybė

Paskutinius kelis tūkstančius metų žmogus pastoviai bando apmąstyti supantį Kosmosą. Kuriami įvairūs Visatos modeliai ir žmogaus vieta jame. Palaipsniui tie modeliai susiformavo į taip vadinamą mokslinę Visatos teoriją. Ta teorija galutinai buvo suformuota dvidešimtojo amžiaus viduryje. Dabar egzistuojančios Didžiojo Sprogimo teorijos pagrindu tapo Alberto Einšteino Reliatyvumo Teorija. Visos likusios teorijos yra tik šios teorijos atskiromis dalimis, todėl nuo to, kaip Visatos teorija teisingai atspindės padėtį, priklauso ne tik teisingas žmogaus supratimas apie Visatą, bet ir pačios civilizacijos ateitis. Sukurtų žinių pagrindu apie supančią aplinką, kuriamos technologijos, prietaisai ir mašinos. Ir nuo to, kokiomis jos kuriamos, priklauso ir tai, egzistuos žemės civilizacija, ar ne.

Jeigu tos žinios neteisingos arba netikslios, viskas gali atsisukti katastrofomis ir žūtimi ne tik civilizacijos, bet ir pačios gyvybės žūtimi šioje puikioje planetoje, kurią mes – žmonės – vadiname Žeme. Ir tokiu būdu, iš grynai teorinio supratimo apie Visatą, pereiname prie supratimo, nuo kurio priklauso civilizacijos ateitis ir gyvybės visoje planetoje ateitis. Todėl tai, kokios bus tos žinios, turi jaudinti ne tik filosofus, bet ir kiekvieną gyvą žmogų. Tokiu būdu, žinios apie Visatos gamtą, jeigu jos teisingos, gali tapti raktu nematytam civilizacijos progresui ir, jeigu jos neteisingos – atvesti į civilizacijos ir visos planetos gyvybės pražūtį. Teisingos žinios apie Visatos gamtą bus kuriamosios, o klaidingos – griaunančios.

Kitais žodžiais — klaidingos žinios apie Visatos gamtą gali tapti masinio naikinimo ginklu, palyginus su kuriuo, branduolinė bomba – vaikų žaisliukas. Ir tai ne metafora, o pati tikriausia tiesa. Ir ta tiesa nepriklauso nuo to, supranta ją kas nors, ar ne, kaip bet kuri tikra realybė nepriklauso nuo ją suprantančiojo subjektyvumo, kaip nepriklauso, pavyzdžiui, saulės aktyvumas nuo to, ar teisingai žmogus supranta to aktyvumo prigimtį. Saulei visiškai nesvarbu, ar žmogus teisingai supranta jos aktyvumo prigimtį. Kiek tas žinojimas artimas tikriesiems reiškiniams, reikšmės turi tik pačiam žmogui. Ir man atrodo, kad daugelis žmonių, kurie save vadina mokslininkais, pamiršo tą tiesą ir susižavėjo teorijų kūrimu, kurios daugumoje atveju tarnauja jų asmeninėms ambicijoms, bet netarnauja tiesos pažinimui, kurios privalo siekti kiekvienas, kuris pasišventė mokslui. Visa, kas aukščiau pasakyta, nėra išsigalvojimas arba silpnaprotystė, o, kaip bebūtų gaila, faktas. Ir tas faktas nepaslėptas gudriose formulėse ir apibrėžimuose, kurie daugumai nesuprantami, o “įkandami” tik siauram “specialistų” ratui. Tas raktas pasiekiamas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, išsilavinęs tas žmogus, ar ne, moka skaityti, ar ne. Be to, ne tik suprantamas, bet, daugiau ar mažiau, jau betarpiškai veikia kiekvieną gyvą sutvėrimą.

Neteisingas supratimas apie Visatos gamtą jau tapo ekologinės katastrofos priežastimi, link kurios taip užtikrintai juda žemės civilizacija. Tam yra tiek daug patvirtinimų, kad bet kuris norintis tai pastebėti, gali net neabejoti tuo, kas vyksta. Viskas rodo, kad technokratinis vystymosi kelias, kuriuo eina šiuolaikinė civilizacija, veda prie žemės civilizacijos susinaikinimo. Šiuolaikinis mokslas prikaupė daug duomenų apie mus supantį pasaulį ir taip vadinamą tarpinį pasaulį, kuriame gyvena žmogus. Tarpinis (vidurinis) pasaulis yra tarp makropasaulio ir mikropasaulio, kurio lygmenyje ir egzistuoja Gamtos dėsniai. Mūsų tarpiniame pasaulyje žmogus gali tik stebėti tikrųjų gamtos dėsnių pasireiškimą.

Tai, ką žmogus gali pažinti savo penkiais jutimo organais — tik virš vandens išlindusio ledkalnio viršūnė. O visa kita, tai tas dalykas, savastis, nepažinta sritis, apie kurią savo darbuose rašė Emanuelis Kantas. Ir toks supratimas bus neišvengiamas todėl, kad naudojant tik penkis jutimo organus, neįmanoma susikurti teisingo pasaulio sandaros vaizdo. Ir dėl vienos labai paprastos priežasties — žmogaus jutimo organai susiformavo adaptuojantis prie egzistavimo konkrečioje ekologinėje nišoje, kurią žmogus užima kaip viena iš gyvosios gamtos rūšių. Tie jutimo organai leidžia žmogui puikiai jaustis toje ekologinėje nišoje , bet ne daugiau. Jutimo organai skirti viduriniam pasauliui, ir niekam kitam.

Žmogus sukūrė daugybę įvairių prietaisų, kurie lyg ir leido jam prasiskverbti į mikrokosmosą ir makrokosmosą. Atrodo, kad problema išspręsta: sukurtų prietaisų pagalba žmogus gali prasiskverbti i mikro- ir makro pasaulius. Bet egzistuoja keli maži “bet”. Ir pagrindinis iš jų – tai, kad šių prietaisų pagalba žmogus tik išplėtė savo jutimo organų prasiskverbimo galimybes į tuos pasaulius, bet nieko nepadarė su pačiais jutimo organais. Kitais žodžiais, jutimo organų ribotumas buvo perkeltas į mikro- ir makropasaulį. Kaip neįmanoma ausimis pamatyti gėlės grožio, taip neįmanoma penkiais jutimo organais prasiskverbti į mikro- ir makropasaulį. Tai, kur žmogus sugeba prasiskverbti tų prietaisų pagalba, neleidžia prasiskverbti į pačią esmę, bet, nepaisant to, leidžia pamatyti penkių jutimo organų pagalba susikurto supratimo klaidingumą apie Visatos gamtą. Būtent dėl žmogaus pažinimo organų ribotumo pradėjo formuotis klaidingas supratimas apie pasaulio sandarą. Turint galimybę tik stebėti atskirų Gamtos dėsnių apraiškas, žmogus buvo priverstas nueiti klaidingu Visatos pažinimo keliu.

Pradėjus formuoti šiandieninį supratimą apie supančią gamtą, žmogus buvo priverstas įvesti postulatus — spėjimus, kurie buvo priimami be jokių patvirtinimų. Iš principo, kiekvienas postulatas yra Dievas, net ir supratimą apie Viešpatį Dievą žmogus priima be jokių įrodymų. Ir jeigu pradiniame pažinimo etape postulatai pateisinami, tai galutinai formuojant Visatos pažinimo paveikslą, postulatai nepriimtini. Teisingai vystantis žmogaus supratimui apie Visatos prigimtį, priimtų postulatų skaičius privalo mažėti tol, kol liks tik vienas, maksimum du postulatai, kuriems dėl jų aiškumo nereikės įrodymų. Kokiu, pavyzdžiui, yra materijos objektyvios realybės postulatas, kuris mums duotas jutimo organais.

Žinoma, savo jutimo organais žmogus nepajėgus suprasti visų materijos formų ir rūšių. Visą eilę spinduliavimų, kurie realiai veikia fiziškai tankią materiją, žmogus savo jutimo organais nesugeba pajusti, bet, nepaisant to, tai nereiškia, kad tos materijos formos nerealios. Pavyzdžiui, daugelis žmonių savo jutimo organais negali pajusti 99% elektromagnetinių virpesių spektro, apie kuriuos pakankamai gerai žinoma dėka susikurtų prietaisų. O ką bekalbėti apie tai, ko susikurti prietaisai dar negali “pajusti”?! Vienaip ar kitaip, žmogus stengiasi pažinti supantį pasaulį, ir tas pažinimas, kaip bebūtų gaila, negali įvykti akimirksniu. Pažinimas pasiekiamas bandymų ir klaidų keliu, kai klaidingas pažinimas lieka istorijai, o vietoje jo atsiranda nauji pažinimai, kurie taip pat gali papildyti nesėkmingų pažinimų sąrašą. Bet kiekviena praktikoje atmesta teorija iš esmės yra teigiama, nes kiekvienam ieškančiam parodo kelią, kur nereikia eiti ieškant tiesos.

Ieškant teisingos pažinimo krypties, kaip požymis tarnauja vienas paprastas faktorius – po kruopelytę renkant teisingas žinias, postulatų kiekis turi mažėti. Jeigu tai vyksta – viskas tvarkoje. Bet, jeigu to nevyksta, ir postulatų kiekis nemažėja, o, atvirkščiai, didėja, tai pats tikriausias požymis, kad tolstama nuo pasaulio sandaros pažinimo tiesos. Ir tai labai pavojinga ateities civilizacijai, nes tas kelias veda į susinaikinimą. Šiuolaikiniame moksle apie Visatos prigimtį daug daugiau postulatų, negu jų buvo, pavyzdžiui, 19-me amžiuje. Ir postulatų skaičius kaip sniego lavina pastoviai auga. Visi taip prie jų priprato, kad net nepastebi, kad postulatai taikomi praktiškai bet kurioje mokslinėje teorijoje.

Paprasčiausi klausimai mokslininkus veda į aklavietę. Į klausimą apie tai, kas yra elektros srovė, akademikas-fizikas pateikia kiekvienam mokinukui žinomą apibrėžimą: “elektros srovė – tai kryptingas elektronų judėjimas nuo pliuso link minuso”. Visi taip priprato prie panašių “protingų išvadų”, kad niekas net nesusimąsto dėl pasakytų žodžių – net akademikai, kurie, pagal jų paskirtį, privalėtų geriausiai žinoti, kas darosi jų ūkyje. Iš pateikto apibrėžimo nereikalauja paaiškinimo tik supratimas dėl kryptingo judėjimo, t.y., judėjimo nurodyta kryptimi. Į klausimą, “kas tai yra elektronas”, “kas yra pliusas” ir “kas tas minusas”, ir “kodėl elektronai juda nuo pliuso link minuso”, – gautas tik vienas atsakymas: “o tai vienas Dievas težino”. Ir tai – atsakymas žmogaus, kuris fizikoje turi pasaulinį vardą! Paprasčiausiame, kiekvienam vaikui žinomame reiškinyje, keturi tvirtinimai priimti be supratimo ir paaiškinimų. Keturi postulatai viename apibrėžime, kurie pateikiami kaip gamtos dėsnis! Ir tai – ne riba. Beveik visi taip vadinami, nepajudinami gamtos dėsniai, į kuriuos prasiskverbė žmonija – aiškinami panašiai.

Gaunasi įdomi situacija – jeigu kam nors pavyko rasti žodį, kuriuo galima įvardinti gamtos reiškinį – skaitoma, kad problema išspręsta ir įvyko mokslinis atradimas. Susidaro forma be jokio turinio, todėl kyla prieštaravimas tarp formos ir turinio. Vienas iš ryškiausių panašaus prieštaravimo tarp formos ir turinio pavyzdžių yra išsireiškimas apie “tamsiąją materiją” (Dark matter). Dangaus kūnų judėjimą tyrinėjantys astrofizikai pastebėjo įdomų reiškinį. Tam, kad dangaus kūnai – planetos, žvaigždės ir galaktikos – judėtų dangaus mechanikos dėsnių nustatytomis orbitomis, materijos masė privalo būti dešimt kartų didesnė. Kitais žodžiais, šiuolaikiniam mokslui žinoma materija sudaro tik dešimt procentų tos materijos masės, kuri privalo būti, kad dangaus kūnai judėtų tomis orbitomis, kuriomis jie juda dangaus skliautu.

Tik DEŠIMT PROCENTŲ!

Galaktikos, žvaigždės ir planetos – realūs, materialūs kosmoso objektai — juda trajektorijomis, kurių judėjimui Visatos materijos privalo būti dešimt kartų daugiau! Bet, šiuolaikinio mokslo supratimu, tai, kas turėtų būti materija, sudaro tik dešimt procentų nuo to, kiek tos materijos turėtų būti. Gaunasi ne šiaip “neatitikimas”, o pats tikriausias nesusipratimas. Materialūs objektai juda trajektorijomis, kurių, paprasčiausiai, neturėtų būti. Bet faktai – įkyrus dalykas, juos galima nutylėti, bet jų neįmanoma ignoruoti.

Kad išvengti eilinio prieštaravimo, be to, gana svaraus tiesiogine ir perkeltine prasme, buvo pritaikytas paprastas sprendimas: devyniasdešimt procentų materijos, kurios niekas negali “paliesti rankomis” ir suprasti, kaip savo penkiais jutimo organais, taip ir sukurtų prietaisų pagalba, “susitarė” pavadinti “dark matter” (tamsiąja materija), ir visi iš karto nurimo. Dešimt procentų “įprastos” materijos ir devyniasdešimt procentų “dark matter”, kartu sudėjus duoda reikalingą šimtą procentų materijos masės, kuri privalo būti, kad realios galaktikos, žvaigždės ir planetos judėtų tomis trajektorijomis, kuriomis jos juda jau milijardus metų. Ar ne tiesa, “gražus” iškilusio prieštaravimo sprendimas? Tik kyla klausimas: kam lengviau ir geriau nuo tokio “sprendimo”!? Bet ir esant tokiam variantui, šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo bejėgiškumą. Panašūs pareiškimai patvirtina, kad šiuolaikinis mokslas – nėra mokslu iš principo, nes patys mokslininkai pripažįsta, kad jie žino (ir tai, toli gražu, ne visi) tik dešimt procentų Visatoje egzistuojančios materijos. Nepilnas žinojimas net ir dešimties procentų Visatos materijos nesuteikia jiems jokios teisės reikalauti, kad būtų pripažįstamos jų teorijos ir hipotezės apie mokslinį Visatos prigimties supratimą ir išstoti kaltintojais ir ekspertais kritikuojant kitas teorijas net ir tuo atveju, jeigu jos neatitinka tikrovės.

Šiandieninis mokslas niekuo nesiskiria nuo religijos. Todėl, kad kiekvienas be jokių įrodymų priimtas postulatas yra toks pat Viešpats Dievas, kuris taip pat priimamas be jokių įrodymų. Logikos atžvilgiu, religija yra daug pranašesnė už šiuolaikinį mokslą, nes tik Viešpats Dievas besąlygiškai priimamas be jokių įrodymų, priimamas kaip savaime suprantamas, o visa kita – sukurta Viešpaties Dievo. Logiškai nepriekaištinga sistema su vienu nežinomuoju – Viešpačiu Dievu, tik ši nepriekaištinga logiška sistema turi vieną “nedidelį” trūkumą. Viešpaties Dievo nepripažinus postulatu, sistema virsta beprasmybe. Pradėjus Viešpaties Dievo postulatu, loginė sistema ir pasibaigia Viešpačiu Dievu. Loginė religijos sistema sugrįžta į savo pradžią. Susidaro uždaras ratas, religinė gyvatė “kandžioja” savo “uodegą”. Viešpaties Dievo postulato pagrindu sukurta religija nuo pat pradžių yra evoliuciškai mirusi.

Šiuolaikinis mokslas logiškai tolimas nuo idealo, nors, skirtingai nuo religijos, ir vadovaujasi lyg tai realiais gamtiniais reiškiniais. Bet dėl to, kad šiuolaikinis mokslas turi reikalų tik su tarpinio pasaulio gamtos reiškiniais, su procesais, kurie vyksta tarp makro- ir mikropasaulio, mokslas yra tik pašalinio stebėtojo vaidmenyje. Ir viskas būtų puiku, jeigu iš tų stebėjimų aplink mus ir mumyse, mokslininkai nesiimtų aiškinti realių gamtinių reiškinių. Panašūs bandymai privedė prie postulatų priėmimo – išsireiškimų ir išvadų, kurios neturi jokių įrodymų. Ir tai nebūtu problema, jeigu evoliucionuojant supratimui apie Visatą, postulatų skaičius palaipsniui mažėtų, kol liktų tik vienas postulatas, kuris nekeltų jokių abejonių. Ir tokiu akivaizdžiu postulatu yra materijos supratimas, kaip objektyvios realybės, kurią mes nustatome savo jutimo organais. Ir, kuo labiau išsivystę mūsų jutimo organai, ir kuo didesnį skaičių jutimo organų žmogus įgyja evoliuciškai vystydamasis, tuo tikslesnis žmogaus sukuriamas pasaulio sandaros paveikslas.

Bet, kaip bebūtų gaila, vystantis mokslui, postulatų skaičius nemažėja, atvirkščiai – didėja, ir dabar šiuolaikinis mokslas turi šimtus postulatų. Be to, vieno postulato pagrindimui, įvedami nauji postulatai, kurių paaiškinimui įvedami dar naujesni ir taip – iki begalybės. Tokiu būdu kiekvienas postulatas virsta Viešpačiu Dievu. Visa ko paaiškinimui religija naudojasi Sutvėrėju – Viešpačiu Dievu, tuo metu, kai moksliniai išaiškinimai naudojasi postulatais, kurie, iš esmės, yra mokslo mini-dievukai. Ir vienu, ir kitu atveju apie Visatos prigimtį gauname logiškai klaidingas teorijas. Religijos atveju, Viešpats Dievas “įsikūręs” loginės sistemos viršūnėje, o šiuolaikinio mokslo atveju – loginės sistemos fundamente. Bet nuo to, kur įsikūręs Viešpats Dievas, niekas nesikeičia, tik, vienu atveju, loginė sistema vadinama religija, o kitu – mokslu. Vienu atveju – vienadievystė, o kitu — daugiadievystė (postulatai).

Be to, šiuolaikiniame moksle rimtos problemos egzistuoja ne tik makro lygmenyje, bet ir mikro. Eksperimentuodami su elementarių dalelių sinteze, branduolinės fizikos mokslininkai susidūrė su reiškiniais, kurie šiuolaikinei fizikai iš principo stato kryžių. Sintezuojantis naujai dalelytei, jos masė turėtų būti mažesnė arba lygi į tą dalelytę susijungiamų dalelyčių masei. Taip skamba pagrindinis šiuolaikinės fizikos dėsnis — materijos tvarumo dėsnis. Kurio esmė tame, kad materija niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda. Kai kurių eksperimentų metu sintezės būdu gautos dalelytės svoris kelis kartus didesnis, negu susijungiančių dalelyčių masės svoris (dešimt-šimtą kartų ir daugiau). Realūs prietaisai, realios dalelytės, o rezultatai… trumpiau, rezultatai – neįtikėtini. Šiuolaikinė teorija tvirtina, kad taip niekada negali būti, o praktiniai rezultatai – kad tai vyksta. Kyla klausimas: “Ką palikti — teorines išvadas, ar praktinius rezultatus?”

Atrodo, atsakymas aiškus iš bet kokios sąmoningos pozicijos. Bet tik ne su “mokslu”, kuris užsispyrėliškai tebesivadovauja tomis pat teorinėmis išvadomis ir postulatais. Šiuolaikiniam “mokslui” praktiniai rezultatai nesvarbūs, jeigu jie netelpa to paties “mokslo” “Prokrusto lovoje”. Vietoje to, kad peržiūrėti to “mokslo” fundamentą, bando tą fundamentą papildyti naujais postulatais ir spėliojimais. Ir priduria, ir pataiso, bet nesupranta, kad “reanimuoti” įmanoma tik gyvybingą teoriją, o “mirusi” teoriją, kad ir kiek ją reanimuotum, liks “mirusi”.

Tiesa, apie gyvybę. “Problemų” dėl teiginių turi ne tik fizikai, bet ir biologai, ir medikai. Iki pat šiol gyvybę tyrinėjantys mokslininkai negali nustatyti gyvybės prigimties, kokiu būdu viename erdviniame lygmenyje tie patys besijungiantys atomai vienu atveju susijungia į “mirusią” materiją, kitu atveju – į gyvąją. Kam kreipti dėmesį į tokias “smulkmenas”, gyvoji materija egzistuoja, tai kam aiškintis, kaip tai įvyko!? Bet, nepaisant to, ir biologai, ir medikai save laiko ekspertais gyvybės klausimuose. Į klausimą apie tai, kaip vyksta žmogaus embriono vystymasis (kaip ir bet kurio gyvo organizmo), didžiai pasitikėdami savo žiniomis, šaunūs biologai ir medikai dažnai atlaidžiai šypsodamiesi išgirdę nevėkšlos klausimą, žvaliai atsako: “skirtingose zigotos ląstelėse (embriono ląstelėse) atsiranda įvairūs hormonai ir fermentai ir, rezultate, iš vienos zigotinės ląstelės išsivysto smegenys, iš kitos – širdis, iš trečios – plaučiai ir t.t.”.

Vėl gi, klasikinis “paaiškinimas” iš mokyklinės programos, iš 8 klasės vadovėlio apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją. Kito paaiškinimo, paprasčiausiai, neegzistuoja, jų neturi nei biologų ir medikų akademikai ir mokslų daktarai. Reikia tik šiek tiek “giliau” pasikapstyti, ir atsakymo, paprasčiausiai – nėra. Bet koks embrionas vystosi iš vienos apvaisintos kiaušalastės, kuri pradeda dalintis. Pagal histologijos dėsnius (mokslą apie ląsteles), kurie patvirtinti praktiniais stebėjimais, dalijantis vienai ląstelei, susidaro absoliučiai tapačios dvi ląstelės. Kai, savo ruožtu, dalijasi jos, atsiranda keturios tapačios ląstelės ir toliau: šešiolika, trisdešimt dvi, šešiasdešimt keturios ir t.t. Kitais žodžiais, visos embriono ląstelės turi tapačią genetiką ir yra vienaląstės kiaušalastės kopijos. Žinant šį faktą, kyla klausimas: kokiu būdu tarp absoliučiai tapačių ląstelių atsiranda skirtingi hormonai ir fermentai?! Ir, kad ir kaip bebūtų keista, šis klausimas į aklavietę įvaro bet kurį biologą arba mediką. Ir vienintelis, ką galima išgirsti atsakant: “Vienas Dievas težino!”. Ar ne tiesa, įdomus mokslininkų atsakymas? Ir, kas įdomu, praktiškai bet kuriame šiuolaikinio mokslo apibrėžime, tvirtinime arba įstatyme, jeigu atidžiau patyrinėti, galima “atkapstyti” viešpatį dievą, kas tik patvirtina faktą, kad mokslo postulatuose slypi vis tas pats “Viešpats Dievas”.

Žinoma, postulatus naudoti būtina, bet tik laikinai. Viską iš karto paaiškinti neįmanoma. Bet po principialių momentų išsiaiškinimo, būtina grįžti ir paaiškinti laikinus postulatus, kurie anksčiau buvo taikomi be jokių paaiškinimų. Šiame variante postulatai vaidina teigiamą vaidmenį. Bet, problema tame, kad šiuolaikinis mokslas neturi laikinų postulatų. Visi jo postulatai – iš esmės absoliutūs ir niekada niekas net nebando jų paaiškinti. Būtent tuo atveju postulatai virsta mokslo “dievukais”, būtent tuo atveju mokslas virsta religija. Ir įdomiausia tai, kad patys mokslininkai apie tai net nesusimąsto, praktiškai visi tai priima kaip įprastą dalyką ir net nemato jokios problemos. Būtent panašus “aklumas” ir atvedė prie to, kad šiuolaikinis mokslas pavirto religija, o mokslininkai – jos šventikais. Ir to patvirtinimu tarnauja stambių mokslininkų pasisakymai apie tai, kad, norint pasivadinti mokslininku, žmogus turi išsaugoti sveiką skepticizmą ir nepasitikėti savo akimis, ausimis, faktais ir įrodymais, o tvirtai laikytis mokslo pozicijų. Labai pamokantis pavyzdys, kaip mokslas virsta religija…

O dabar pasižiūrėkime, ant kokių “banginių” stovi šiuolaikinis gamtos mokslas. Pagrindiniais “banginiais” galima pavadinti kelis šiuolaikinio mokslo postulatus:

Materijos tvarumo postulatas sako, kad materija niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda. Be to, materija suprantama tik kaip fiziškai tanki medžiaga, kuri turi keturis agregatinius būvius — tvirtą, skystą, dujinį ir plazminį. Ir viskas. Tas klaidingas supratimas apie materiją, kaip tokią, ir net arti neatspindi realios padėties apie materiją, o tobulesnių prietaisų pagalba gauti mikro- ir makro pasaulių tyrinėjimo eksperimentiniai duomenys visiškai paneigia šiandieninę mokslo supratimą apie materijos prigimtį. Elementarių dalelių fizika ir astrofizika gavo rezultatus, kurie mokslininkus atvedė į aklavietę. Naujų susidarančių dalelių masė daug kartų viršija bendrą jas sudarančių dalelių masę ir Visatoje egzistuojanti dark matter (tamsioji materija), kuri sudaro 90% visos materijos masės, kurios kažkodėl niekas nesugeba nei pamatyti, nei “pačiupinėti”, kalba apie rimtas problemas su materijos tvarumo postulatu. Būtina pripažinti, kad šiuolaikinio mokslo supratimas apie materiją arba neteisingas, arba materijos tvarumo postulatas – neteisingas. Bet tame pavidale, kokiu šis postulatas egzistuoja šiandiena, jis visiškai neatspindi tikrovės. Materijos tvarumo postulatas yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinio mokslo postulatų kurie buvo labiausiai artimi tiesai. Pakanka tik išplėsti supratimo ribas, kas tai yra materija, ir tas postulatas bus teisingas.

Kaip bebūtų gaila, bet to negalima pasakyti apie Visatos vienalytiškumo ir šviesos greičio postulatus. Bet būtent tie du postulatai yra fundamentu A. Einšteino specialiai ir bendrajai reliatyvumo teorijoms. Noriu pateikti kai kuriuos patikslinimus. Nepriklausomai nuo to, teisinga ta teorija, ar ne, bet Albertą Einšteiną laikyti tos teorijos autoriumi būtų neteisinga. Visa esmė tame, kad A. Einšteinas dirbo patentų biure ir, paprasčiausiai, šią idėją “pasiskolino” iš dviejų mokslininkų: matematiko ir fiziko Žulio Anri Puankare ir fiziko G.A. Lorenco. Tie du mokslininkai kelis metus kartu dirbo prie tos teorijos sukūrimo. Būtent A. Puankare pasiūlė postulatus apie Visatos vienalytiškumą ir šviesos greitį. O G.A. Lorencas išvedė garsiąsias formules. Dirbdamas patentų biure, A. Einšteinas turėjo priėjimą prie mokslinių darbų ir nusprendė šias teorijas “priskirti” sau. Jis savo teorijose net išsaugojo G.A. Lorenco vardą: pagrindinės “jo” teorijos matematinės formulės pavadintos “Lorenco transformacijomis”, bet, nepaisant to, jis nepatikslina, kaip jis pats susijęs su tomis formulėmis (niekaip) ir visiškai nemini A. Puankare, kuris pasiūlė tuos postulatus. Bet “kažkodėl” tas teorijas pavadino savo vardu..

Visas pasaulis žino, kad A. Einšteinas — Nobelio premijos laureatas, ir niekas neabejoja, kad tą premiją jis gavo už Specialiosios ir Bendrosios Reliatyvumo teorijų sukūrimą. Bet tai netiesa. Skandalas dėl tos teorijos nors ir buvo žinomas siauram mokslininkų ratui, Nobelio premijų skirstymo komitetui neleido skirti jam premijos už šią teoriją. Išeitį rado labai paprastą – A. Einšteinui Nobelio premiją skyrė už… Fotoefekto antrojo dėsnio atradimą, kuris buvo išvestinis iš Fotoefekto pirmojo dėsnio. Bet įdomu tai, kad patį Fotoefektą atradęs rusų fizikas Aleksandras Grigorjevičius Stoletovas (1830-1896 m.m.) už tą atradimą jokios Nobelio ir jokios kitos premijos negavo, tuo metu, kai A. Einšteinui ją skyrė už to fizikos dėsnio atskiro atvejo “atskleidimą”. Bet kuriuo atveju, gaunasi visiškas nesusipratimas. Vieninteliu paaiškinimu gali būti tik tai, kad kažkas labai norėjo A. Einšteiną matyti Nobelio premijos laureatu ir ieškojo bet kokios dingsties tai padaryti. Teko “genijui” šiek tiek “pavargti” prie rusų fiziko A.G. Stoletovo atradimo, “išstudijuoti” fotoefektą ir štai… “gimė” naujas Nobelio premijos laureatas.

Nobelio premijos komitetas tikriausiai paskaičiavo, kad dvi Nobelio premijos už vieną atradimą yra per daug ir nusprendė skirti tik vieną – genialiam mokslininkui A. Einšteinui! Argi taip jau “svarbu”, už Pirmąjį Fotoefekto dėsnį ar už Antrąjį Fotoefekto dėsnį skirta premija? Svarbiausia, kad premija už atradimą skirta “genialiam” mokslininkui A. Einšteinui. O tai, kad patį atradimą padarė rusų fizikas A.G. Stoletovas, tai jau “smulkmena”, į kurią neverta kreipti dėmesio. Svarbiausia — tai, kad “genialusis” mokslininkas A. Einšteinas tapo Nobelio premijos laureatu. Ir dabar praktiškai bet kuris žmogus mano, kad tą premiją A. Einšteinas gavo už “savo DIDŽIASIAS Specialiąją ir Bendrąją Reliatyvumo teorijas.

Kyla dėsningas klausimas: kodėl kažkas labai įtakingas norėjo, kad A. Einšteinas būtų Nobelio premijos laureatas ir išgarsėtų visame pasaulyje kaip garsiausias visų laikų ir visų tautų mokslininkas?! Juk turi tam būti kažkokia priežastis? O priežastimi buvo sutarties sąlygos tarp A. Einšteino ir tų asmenų, kurie jį padarė Nobelio premijos laureatu. Matyt A. Einšteinas labai norėjo būti Nobelio premijos laureatu ir garsiausiu visų tautų ir visų laikų mokslininku! Ir, matyt, tiems asmenims buvo gyvybiškai svarbu žemės civilizacijos išsivystymą nukreipti neteisingu keliu, kuris, galiausiai, atves prie ekologinės katastrofos. Ir A. Einšteinas sutiko pasidaryti to plano instrumentu, bet iškėlė savo sąlygas – tapti Nobelio premijos laureatu. Sandėris buvo baigtas ir visos jo sąlygos įvykdytos. Be to, visų tautų ir visų laikų genijaus įvaizdžio sukūrimas tik sustiprino efektą masėms diegiant melagingą supratimą apie Visatos prigimtį. Manau, kad būtina kitaip pažvelgti į garsią A. Einšteino fotografiją, kurioje jis visiems rodo liežuvį?! Įvertinus, kas pasakyta aukščiau, “didžiausio genijais” iškištas liežuvis įgauną šiek tiek kitą prasmę. Kokią?! Manau, kad suprasti nesudėtinga.

Kaip bebūtų gaila, plagiatas – ne toks jau retas reiškinys moksle, ir ne tik fizikoje. Bet esmė net ne plagiate, o tame, kad tie teiginiai apie Visatos prigimtį – iš esmės klaidingi, ir mokslas, kuris grindžiamas Visatos vienalytiškumo ir šviesos greičio postulatais, galiausiai veda link planetos ekologinės katastrofos. Kai kas gali pagalvoti, kad A. Einšteinas ir už jo stovintys asmenys, paprasčiausiai, nežinojo, kad ši teorija neatitinka tikrovės?! Gali būti, kad A. Einšteinas ir Ko nuoširdžiai klydo, kaip klysta daugelis mokslininkų, kurių teorijos nebuvo praktiškai patvirtintos?! Kai kas net gali pasakyti, kad tuo metu dar nebuvo tikslių prietaisų, kurie leistų prasiskverbti į mikro- ir makro pasaulių gelmes?! Kai kas gali pateikti ir eksperimentinius faktus, kurie patvirtina (tam laikotarpiui) A. Einšteino reliatyvumo teorijos teisingumą!

Iš mokyklinių vadovėlių visi žino apie A. Einšteino teorijos patvirtinimą Maikelsono-Morli eksperimentais. Bet praktiškai niekas nežino, kad interferometre, kuriuo Maikelsonas-Morli naudojosi eksperimentų metu, šviesa nukeliaudavo tik 22 metrų distanciją. Be to, eksperimentai buvo atliekami akmens mūro pastato rūsyje, praktiškai jūros lygyje. Eksperimentai truko keturias dienas – 1887 m. liepos 8,9,10 ir 11. Tomis dienomis interferometro duomenys buvo nurašomi net 6 valandas ir buvo atlikti 36 prietaiso pasukimai. Ir tos eksperimentine bazės pagrindu, kaip ant trijų banginių, laikosi A. Einšteino Specialiosios ir Bendrosios Reliatyvumo teorijų “teisingumo” patvirtinimas.

Žinoma, faktai, rimtas reikalas. Todėl atkreipkime dėmesį į faktus. Amerikietis fizikas Deitonas Milleris (1866-1941 m.m.) žurnale “Šiuolaikinės fizikos apžvalga” (Reviews of Modern Physics) 1933 metais atspausdino savo virš dvidešimt metų trukusių eksperimentinių tyrimų rezultatus apie taip vadinamą eterinį vėją, ir visuose eksperimentuose jis gavo teigiamus rezultatus, kurie patvirtino, kad eterinis vėjas egzistuoja. Savo eksperimentus jis pradėjo 1902 metais ir baigė 1926 metais. Tiems eksperimentams jis sukūrė patį tobuliausią interferometrą, kurio bendras spindulio kelias sudaro 64 metrus. Tai buvo pats tobuliausias to meto interferometras, bet kuriuo atveju, tris kartus jautresnis už interferometrą, kurį savo bandymuose naudojo A. Maikelsonas ir E. Morli. Interferometro duomenys buvo užrašinėjami įvairiu paros laiku ir skirtingu metų laiku. Prietaiso duomenys buvo užfiksuoti daugiau negu 200 000 kartų ir buvo atlikta virš 12 000 interferometro pasukimų. Jis periodiškai savo interferometrą pakeldavo į Vilsono kalno viršūnę (6 000 pėdų virš jūros lygio – virš 2 000 metrų), kur, kaip jis spėjo, eterinio vėjo greitis buvo didesnis.

Dabar pasižiūrėkime, ką mums kalba faktai. Iš vienos pusės turime Maikelsono-Morli eksperimentus, kurie truko keturias dienas, bendrai sudėjus net 6 valandas ir su 36 interferometro pasukimais. O iš kitos pusės — eksperimentų duomenis, kurie buvo atlikti interferometru per 24 metus ir prietaisas buvo pasuktas virš 12 000 kartų! Be to, D. Millerio interferometras buvo 3 kartus jautresnis! Štai, ką kalba faktai.

Bet, gali būti, kad A. Einšteinas ir Ko nežinojo apie tuos rezultatus, neskaitė mokslinių žurnalų, todėl liko prie savo klaidingų išvadų?! Puikiai žinojo. Deitonas Milleris rašė laiškus A. Einšteinui. Viename laiške jis pranešė apie savo dvidešimt keturių metų trukmės darbo rezultatus, kurie patvirtino eterinio vėjo egzistavimą. Į tą laišką A. Einšteinas atsakė gana skeptiškai ir pareikalavo įrodymų, kurie jam buvo pateikti. Po to… jokio atsakymo. Į pateiktus faktus nebuvo atsakyta dėl visiškai suprantamų priežasčių. Bet įdomiausia, kad Maikelsono-Morli eksperimentų metu, vis dėlto, taip pat buvo užregistruoti teigiami eterinio vėjo egzistavimo duomenys, bet juos, “paprasčiausiai”, ignoravo. 1941 metais, po D. Millerio mirties, “paprasčiausiai”, pamiršo apie jo tyrimų rezultatus ir daugiau niekur ir niekada moksliuose žurnaluose ir kitur nespausdino, lyg tas mokslininkas nebūtų egzistavęs. O jis juk buvo vienas iš garsiausių amerikiečių fizikų….

Iš viso to, kas aukščiau pasakyta, aiškėja, kad žmonijai klaidingos teorijos apie Visatos prigimtį buvo primestos sąmoningai, kad neleisti civilizacijai vystytis teisingu keliu, ir to priežastis gali būti tik viena – už A. Einšteino stovinčiųjų baimė, kad jie praras valdžią ir įtaką. Baimė prieš tikras žinias, kurios nuplėštų nuo jų kaukes ir visi, be jokių išimčių, pamatytų jų tikrąjį veidą ir tai, ką jie daro. Jeigu kažkas klaidingų teorijų pagalba planetiniu lygiu kruopščiai slepia žinias apie Visatos prigimtį, tai rodo, kad slepiama kažkas labai svarbaus, ir ne tik nuo fizikų ir filosofų, bet ir nuo kiekvieno Žemės gyventojo… Be to, tas tiesos slėpimas vyko gana ilgai ir sėkmingai ir, galų gale, privedė prie naujų eksperimentinių duomenų, kurie jau kitame kokybiniame lygmenyje nepalieka akmens ant akmens kaip nuo specialiosios, taip ir nuo bendrosios A. Einšteino reliatyvumo teorijų.

Duomenys, gauti amerikiečių radioteleskopu HABBL, po apdorojimo tyrinėtojams parodė gana netikėtus rezultatus. Išanalizavę iš 160 tolimų galaktikų atkeliavusias radijo bangas, fizikai iš JAV Kanzaso universiteto paskelbė pritrenkiančius duomenis apie tai, kas spinduliai sukasi taip, kaip jie atkeliavo per erdvę ir parodo vos matomą suktuko pavidalo piešinį, kuris nepanašus į jokį kitą, kuris buvo pastebėtas anksčiau. Pilnas “suktuko” apsisukimas pastebimas kas milijardą mylių, kurias nukeliauja radijo bangos. Tie efektai yra papildymas to, kas jau žinoma, kaip Faradėjaus efektas – šviesos poliarizacija, kurią sukelia tarpgalaktiniai magnetiniai laukai. Tų naujai pastebėtų suktukų periodiškumas priklauso nuo kampo, kuriuo juda radijo bangos lyginant su per erdvę einančios orientacijos ašimi. Kuo lygiagretesnė bangų judėjimo kryptis su ašimi, tuo didesnis sukimosi spindulys. Ši orientacijos ašis nėra fizinis dydis, o, tikriausiai, nustato kryptį, kuria Visatoje juda šviesa. Kaip tvirtina tyrinėtojai, stebint iš žemės, ašis praeina viena kryptimi, į žvaigždyno Sextants pusę, ir kita kryptimi – į Aquila žvaigždyno pusę. Kokia kryptis bus “viršumi” arba “apačia”, tikriausiai bus laisvu pasirinkimu, priduria tyrinėtojai. Tą atradimą padarė astrofizikai, daktaras Džordžas Nodlandas ir daktaras Džonas Ralstonas, kurio ataskaitą 1997 metais jie atspausdino “Fizikų apžvalgoje” (Reviews of Modern Physics).

Šis atradimas reiškia, kad VISATA — nevienalytė.

Šiuolaikiniai tobulesni prietaisai fiksuoja radijo bangų greičio pokyčius priklausomai nuo jų judėjimo krypties. Ir, kas įdomiausia, tos kryptys tiksliai atspindi Visatos struktūros sluoksniškumą, nes nustatomas “viršus” ir “apačia”, “rytai” ir “vakarai”. 30-siais metais amerikiečių fiziko Deitono Millerio atliktų eksperimentų metu užfiksuoti šviesos bangų eteriniai vėjai ir nustatyti radijo bangų greičio sklidimo pokyčiai Visatoje, kuriuos jau 1997 metais nustatė amerikiečių astrofizikai Džordžas Nodlandas ir Džonas Ralstonas, nenuginčijamai įrodo, kad Visata nevienalytė.

Aiškumo dėlei noriu pateikti kai kokius paaiškinimus. D. Milerio tobulai atliktų eksperimentų metu užfiksuotas eterinis vėjas ir radijo bangų sklidimo pokyčiai priklausomai nuo krypties – vienas ir tas pats. Skirtinga terminologija, bet esmė tapati. Tokiu būdu, tie eksperimentai įrodo Visatos nevienalytiškumą ir, tuo pačiu, pirmojo postulato melagingumą, kurį A. Einšteinas naudoja “savo” specialioje ir bendrojoje reliatyvumo teorijose. Bet, gal būt antras, paskutinis tų teorijų postulatas atitinka tikrovę?! Išsiaiškinkime…

Priminsiu, kad to postulato esmė tame, kad šviesos greitis – pastovus, kitais žodžiais, yra konstanta ir maksimalus materijos (šviesos) judėjimo greitis Visatoje lygus 300 000 km/sek). Be tos sąlygos Lorenco transformacijos virsta beprasmybe, nes, esant materijos (ir net šviesos) greičiui Visatoje virš 300 000 km/sek, pagal tas formules, net fotono masė virsta begalybe. Dabar išsiaiškinkime, kokie reikalai su šituo A. Einšteino postulatu?

NEC tyrimų institute Prinstone (NEC research institute in Princeton) mokslų daktaro Liužino Vango (Dr. Lijun Wang) atliktų eksperimentų metu buvo gauti nuostabūs rezultatai. Eksperimento esmė tame, kad šviesos impulsai buvo leidžiami per indą, kuris buvo pripildytas atidirbtomis cezio dujomis. Eksperimento rezultatai buvo fenomenalūs — šviesos impulsų greitis buvo 300 (tris šimtus) kartų didesnis už Lorenco transformacijose leidžiamą greitį (2000 metais)! Italijoje, kita fizikų grupė iš Italijos Nacionalinės Tyrimų Tarybos (Italian National Research Council), savo eksperimentuose su mikrobangomis (2000 metais) gavo sklidimo greitį, kuris 25% didesnis, negu leidžiamas greitis pagal A. Einšteiną…

Iš Lorenco transformacijų seka, kad, jeigu šviesos (arba kito materialaus subjekto) greitis nors milimetru per sekundę viršija 300 000 km/sek greitį, masė tampa begaline. Kitais žodžiais, minėtų eksperimentų metu fotonų ir mikrobangų masė turėjo pasidaryti didesnė už bet kurios “juodosios skylės” masę ir, pagal minėtas formules, pati mūsų planeta eksperimentų metu turėjo pavirsti į super “juodąją skylę”. Tai – seka iš A. Einšteino teorijų formulių. Bet… nieko panašaus neįvyko, bangos, kaip šviesos, taip ir radijo, liko tokiomis pat, jų masė nepadidėjo iki begalybės ir t.t. Tokiu būdu, ir antrasis A. Einšteino specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų postulatas pasirodė esantis melagingas, o be šių postulatų tos teorijos praranda bet kokią prasmę ir, geriausiu atveju, privalo pereiti į mokslo istorijos skyrių kaip dar viena hipotezė, kuri nepatvirtina eksperimentiniais tyrimais.

Bet, kaip bebūtų keista, nei po D. Millerio tyrimų rezultatų atspausdinimo (1933 metais), net ir po nesenų atradimų (1997-2000 metais) visame pasaulyje mokyklose, institutuose ir universitetuose toliau studijuojamos A. Einšteino teorijos kaip atitinkančios tikrovę. Be tų dviejų postulatų, A. Einšteino teorijos – nei daugiau, nei mažiau, bet tik dar vienas nesėkmingas bandymas sukurti pasaulio sandaros paveikslą ieškant gamtos supratimo, jeigu ne vienas mažas “bet”. Ir specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijos “kūrėjas”, ir stovintys už jo iš pat pradžių žinojo, kad tos teorijos net dalinai neatspindi tiesos. Ir, nepaisant to, tos teorijos buvo primestos žmonijai. Dėl to žemės civilizacija pasuko klaidingu keliu, kuris veda prie susinaikinimo.

O tai gali reikšti tik viena: teisingas civilizacijos vystymosi kelias pavojingas tiems, kas stovi už A. Einšteino nugaros ir iki pat šiol tebestovi už jo “teorijų”. Tie šešėlyje stovintys bijo vieno: prarasti valdžią ir įtaką masėms, net įvaldžius teisingas žinias, kiekvienas žmogus ir visa žmonija galės pamatyti ir suprasti, kas vyksta Žemėje, ir ta asmenų grupė praras savo valdžią, įtaką ir, galiausiai, savo pinigus. Bet, kodėl gi tie žmonės bijo tikrų žinių paplitimo?! Dėl vienos paprastos priežasties — visa, kas paminėta aukščiau, jie gavo neužtarnautai, apgaulės keliu, bet viso to prarasti labai nenori.

Kaip matosi iš pateiktos analizės, mokslinis filosofinis Visatos prigimties supratimas, kaip bebūtų keista, turi politines – finansines šaknis. Melagingų teorijų primetimas žmonijai, socialiniams parazitams leidžia bujoti ant žemės civilizacijos kūno…

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš instrumentų, kurie naudojami primetant melagingus supratimus apie supantį pasaulį — į matematiką. Prie ko čia matematika, gali kas nors paklausti?! O štai prie ko. Esmė tame, kad vienintelė matematikos paskirtis — praktiniai skaičiavimai. Ir taip, būtina prisiminti, kad, pridedant vieną obuolį prie kito, mes kalbame apie du obuolius, tuo pačiu absoliučiai sutapatindami vieną obuolį su kitu ir niekada neatkreipiame dėmesio į jų skirtumus: skirtingą svorį, formą, spalvą, sunokimo laipsnį, skonį ir taip toliau. Mes sakome paprastai – du obuoliai, ir to pakanka, kad sąlyginai po lygiai tuos obuolius padalinti tarp dviejų žmonių. Kiekvienam teks po obuolį, nors, iš principo, neegzistuoja dviejų tapačių žmonių net tarp dvynukų iš vienos kiaušalastės. Jeigu vienas obuolys bus 10-50 gramų sunkesnis už kitą, pasirodys rūgštesnis arba saldesnis, niekas pasaulyje nepasikeis ir niekas per daug nenukentės.

Bet, visiškai kitas dalykas, kai matematiką naudoja fundamentu teoriniams pagrindimams, kai realūs gamtiniai procesai pažymimi viena ar kita raide arba simboliu ir… simbolių ir raidžių pavidalu sudeda į lygtis ir formules. Ir po to tais simboliais ir raidėmis pradeda manipuliuoti matematikoje priimtais dėsniais, pamiršdami, kad gamtiniai procesai vyksta nepriklausomai nuo to, kaip tuos procesus supranta žmogus. Pamirštama apie tai, kas stovi už tų simbolių ir raidžių, matematikai ima išvestinius dydžius, integralus, veržiasi iki ribinių dydžių, įveda apribojimus ir atmeta nereikalingas sudėtines dalis, t.y., daro viską, kad gautų grakščią “gamtos dėsnio” formulę. Akivaizdžiu pavyzdžiu tarnauja vis ta pati A. Einšteino reliatyvumo teorija. Vienintelė priežastis, kodėl buvo įvesti Visatos vienalytiškumo ir šviesos greičio postulatai – be jų Lorenco transformacijos praranda prasmę, o tai reiškia, ir visa bendroji ir specialioji A. Einšteino teorijos. Iš Lorenco transformacijų kyla reikalavimas dėl materialių objektų greičio erdvėje. Bet kurio materialaus (tame tarpe ir šviesos) objekto judėjimo greitis erdvėje negali būti didesnis už šviesos judėjimo greitį vakuume.

Pagal postulatą, šviesos greitis vakuume yra konstanta ir maksimalus materialių objektų greitis erdvėje yra 300 000 km (186 000 mylių) per sekundę. Didesnis greitis negali būti dėl vienos paprastos priežasties — jeigu materialaus objekto judėjimo greitis didesnis už šią konstantą, tai, pagal Lorenco transformacijas, to materialaus objekto masė turi pasidaryti begalinė, įskaitant ir sąlyginę fotono masę. Tai privalo įvykti pagal formules. O realybėje — per realias cezio dujas pereidamas realus lazerinis impulsas judėjo 300 kartų (90 000 000 km/sek) greičiau, negu jam “leidžia” formulė. Reikia gi, koks nesupratingas tas lazerinis impulsas, nenori judėti taip, kaip to reikalauja matematika ir jos dėsniai. Ir, kas įdomiausia – kiekvieno fotono masė to šviesos impulso metu netapo begalinė, visi jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir prieš patenkant į dujų aplinką.

Matematikams tenka priminti, kad gamta negyvena pagal matematinius dėsnius ir jiems nepavaldi, nes tie dėsniai yra tik proto žaidimai, kurie daugiau ar mažiau atspindi matomą realybę. Gamta nesitaiko prie matematikų sugalvotų dėsnių ir teorijų, kurios grindžiamos matematinėmis formulėmis. Susižavėję proto žaidimais, matematikai kažkodėl visiškai apie tai pamiršo. Ir dar šiek tiek apie matematikos problemas. pačioje matematikoje – daugybė prieštaravimų. Visų jų vardinti nėra reikalo, noriu atkreipti jūsų dėmesį tik į vieną iš jų, su kuriuo susiduria beveik kiekvienas, bet į tai nekreipia dėmesio. Vienas iš pagrindinių algebros dėsnių skelbia, kad kvadratinė šaknis gali būti tik iš teigiamo skaičiaus, nes kvadratinė šaknis – veiksmas, kuris atvirkščias pakėlimui kvadratu. Bet kuris kvadratu pakeltas skaičius, teigiamas arba neigiamas, tampa teigiamu [pavyzdžiui: 2 х 2 = 4 arba (-2) х (-2) = 4], nes minusas (-) iš minuso (-) duoda pliusą (+). Ta taisyklė žinoma kiekvienam nuo pat pirmųjų klasių.

Tai štai, atlikus kai kuriuos veiksmus skaičiuojant realius fizinius procesus, aukštojoje matematikoje po kvadratine šaknimi atsiduria neigiamas skaičius (-1). Matematikos aksiomų požiūriu, tai visiškas absurdas, to iš principo negali būti, bet, nepaisant to, matematiškai skaičiuojant realius fizinius procesus, tas absurdas pasirodo. Išvada dėl tokios padėties egzistavo, be to, akivaizdi išvada. Absurdo atsiradimas rodo, kad užduotis sprendžiama neteisingai, matematikos aparate egzistuoja prieštaravimai, o to aparato pagalba sprendžiamos realios fizinės užduotys, kurios apsprendžia realius gamtos reiškinius. Bet dėl to niekas net nesusimąstė! Daug lengviau išeiti iš aklavietės “rankų miklumo” pagalba, o tiksliau – “išmąstymų miklumu”. Kam viską keisti, jeigu galima “apgauti” lygtį?!

Buvo rasta paprasta išeitis. Jeigu matematikai tvirtina, kad neegzistuoja kvadratinės šaknies iš neigiamo skaičiaus, – reiškia, neigiamas skaičius privalo išnykti. Pasakyta – padaryta. Vietoje (-1) parašė i², ir problemos nebeegzistuoja! Nes kvadratinė šaknis iš skaičiaus kvadrate — teigiamas skaičius (√i² = i), kur i — taip vadinamas menamas vienetas, o kas tai yra ir kur tas menamas vienetas egzistuoja realybėje, niekas nesiaiškino. Jeigu egzistuoja menamas vienetas (i), tada privalo egzistuoti ir menama realybė. Bet, ar verta kreipti dėmesį į panašias “smulkmenas”?! Žinoma, ne, todėl kad, jeigu, vis dėlto, kreipti, gausis nesusipratimas. Jeigu po kvadratine šaknimi minus vienetą (-1) galima pakeisti, tai kodėl negalima pakeisti minus vieneto bet kurioje kitoje lygtyje?! Jeigu tai, vis dėlto, padaryti, kiltų visiškas chaosas. Būtent todėl to ir nedaro. Todėl, kad sudėdami du obuolius su dviem obuoliais (2 + 2), tokiu variantu galima gauti ir agurką, ir kriaušę, ir nebūtinai keturis, o gal ir nulį arba tariamus minus keturis pomidorus. Taip kad, matematikai to nedarė, tik pradėjo naudoti tariamą vienetą, kai jis jiems patogus ir naudingas, ir tam matematikoje paskyrė net visą skyrių jį pavadinę “kompleksinio kintamojo funkcijų” skyriumi. Ir tik toje “teritorijoje” tariamas vienetas egzistuoja kaip oficialiai pripažintas, o visoje kitoje matematikos šalies “teritorijoje” minus vienetas (-1) išlieka minus vienetu (-1), ir jokių menamų skaičių nėra. Įdomu, ar ne tiesa?!

Galima apgauti ką nors kitą, bet neįmanoma apgauti savęs. Galima tik apsimesti apgautu, bet tada kyla klausimas – kam ir kodėl ta apgaulė reikalinga?! Kažkas pasiruošęs į šiuolaikinį mokslą įdiegti bet kokius absurdus, kad tik neleistų peržiūrėti šiuolaikinio mokslo pagrindų ir principų. Ir tai negali būti atsitiktinumu arba nesusipratimu. Kažkas už viso to stovi, kažkam labai reikia, kad žmonijos išsivystymas judėtų klaidingu evoliuciniu keliu. Ir primetimas neteisingų arba nesuprantamų supratimų apie Visatos prigimtį toms jėgoms tarnauja kaip priemonė laikyti Žemės civilizaciją ir atskirus jos narius nežinomybėje, todėl, esant tokiai padėčiai jie (tos jėgos) gali be pasipriešinimo valdyti civilizaciją, išlaikyti savo finansinę ir politinę valdžią. Ir jeigu kas nors prasiveržia pro tą taip vadinamą realybės iliuziją, tai tie žmonės ir jų sukurtas produktas sunaikinami.

Kaip buvo sunaikintas, pavyzdžiui, Nikola Tesla — čekų kilmės amerikietis, kuris visiškai kitais principais kūrė įrangą ir prietaisus, daugelis iš kurių žmoniją galėjo padaryti laisva ir nepriklausoma nuo energetinių krizių ir, tuo pačiu, būtų išsaugota planetos ekologija. Jis sukūrė elektros generatorius, kuriuose nebuvo nė vienos judančios detalės ir kurie nereikalavo jokio kuro. Elektra buvo išgaunama tiesiai iš erdvės. Jis atrado paprastą ir pigų būdą, kaip suskaidyti vandenį į deguonį ir vandenilį. Nikola Tesla sukūrė visą eilę nuostabių įrenginių ir prietaisų. Netrukus po visų prietaisų ir įrenginių demonstracijos jis “netikėtai” susirgo ir mirė. Po jo mirties visus prietaisus ir įrenginius iš jo laboratorijos paėmė JAV valstybinių tarnybų tarnautojai, o pati laboratorija buvo sulyginta su žemėmis tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, tam buvo panaudoti buldozeriai. Mechanikas, kuris Nikolos Teslos sukurtus įrenginius ir prietaisus perkėlė į metalą, be pėdsakų išnyko, ir dar taip, kad iki pat šiol niekas apie jo likimą nieko nežino.

Tokiu būdu JAV vyriausybė neteisėtai užgrobė viską, ką jis sukūrė, bet iki pat šiol nei JAV, nei kokioje nors kitoje pasaulio valstybėje nepasirodė Nikolos Teslos sukurti elektrogeneratoriai ir kiti jo išradimai. O juk vien jo sukurti elektrogeneratoriai galėjo į kiekvienus namus, į kiekvieną šeimą atnešti ekonominę nepriklausomybę, šilumą ir patogumus. Bet to neįvyko. Energetinė krizė neišnyko, o tik paaštrėjo. Elektros energiją išgaunama primityvių elektros generatorių pagalba su besisukančiais rotoriais, sudegindami didžiulius gamtinio kuro kiekius, statydami gigantiškas hidros ir atomines elektrines. Ir visi tie elektros išgavimo būdai ardo planetos ekologiją, sekina jos gamtinius resursus, nuodija atmosferą. O atominės elektrinės, be viso to, dar ir neišpasakytai pavojingos. Ir, visa tai žinant, praktiškai nemokamos elektros energijos šaltinis sunaikinamas (arba, kraštutiniu atveju, slepiamas nuo žmonijos valstybės(ių), kuri(ios), pagal idėją, turėtų tarnauti tai pačiai žmonijai. Jie ir tarnauja, tik klausimas – kam?! Tikriausiai vis tai pačiai grupei žmonių, kurie stovi už klaidingų šiuolaikinio mokslo teorijų, už tokių “mokslininkų”, kaip A. Einšteinas ir Ko.

Tokiu būdu, Visatos teorija betarpiškai veikia objektyvią realybę, kurioje mes visi gyvename. Ir nuo to, koks tos realybės supratimas, priklauso ne tik, kas teisus arba neteisus, bet ir civilizacijos ateitis, egzistuos ar neegzistuos civilizacija Midgard-Žemėje.

Nikolajus Levašovas, 2006 m. kovo 6 d.

.

Р.S.

Savo knygoje “Nevienalytė Visata” (Mokslo populiarinimo leidykla: Archangelskas, 2006 m. — 396 psl., ISBN 5-85879-226-X) šio straipsnio autorius išdėstė principialiai naują Visatos teoriją, kuri leidžia paaiškinti praktiškai visus gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinius. Paskutinių metų eksperimentų rezultatai įvairiose pasaulio šalyse šimtu procentų patvirtina pagrindinius jo teorijos teiginius. Be to, eksperimentų, kuriems autorius neturėjo jokios įtakos, o tų eksperimentų rezultatus gavo mokslininkai, kurie turėjo kardinaliai priešingą nuomonę apie Visatos prigimtį ir niekada nebuvo girdėję apie autorių ir jo teorijas. Tie faktai visiškai pašalina žmogiškąjį faktorių, kai pasąmonės lygmenyje eksperimentų duomenys priderinami prie norimų rezultatų.

.

2007 m. birželio 6 d. laikraštis “Raudonoji Žvaigždė (“Красная Звезда”