Gelbėjimas Gelbėtojų.  (11 serija 369) Galvoti, mąstyti, svarstyti…

Mes kiekvieną dieną mąstome apie įvairius dalykus. Tačiau gyvename

jokiu būdu ne dėl mąstymo, bet ir vargu ar mąstome tam, kad gyventi.

   Kai rašai, tai dėlioji viską po lentynėles visą tai, ką sukaupei, bet ne sudėliojai į vietas. Tai padeda suprasti daugiau pačiam. Visiems patariu pradėti rašyti. Rašyti savo mintis. Nesvarbu, perskaitys tai kas nors, ar ne. Svarbiausia – tai padarys tvarką jūsų galvoje. Atves visas mintis į sistemą ir galbūt, pas jus susidės labiau tvarkingas pasaulio vaizdas, nei dabar matote ir įsivaizduojate, ir svarbiausia – galėsite juo pasidalinti su kitais. Tai padės ir jums, ir tiems, su kuriais pasidalinote, bent kiek suprasti kas vyksta prieš jūsų akis priimant tolesnius sprendimus. Žinoma, galvoti ir mąstyti iš principo sunku. O dar sunkiau – pamąstyti apie tai KAIP TU GALVOJI. Tačiau visų sunkiausia kalbėti apie tai, ką tu galvoji apie savo mintis. Todėl rašykite, bet palikite laiko apmąstymams; o kai ateis laikas, nustokite mąstyti ir PRADĖKITE VEIKTI.

   Šiandien visuomenės nuomonė daro spaudimą žmogui, skatina jį įsitraukti į savotišką „matricą“, sukurtą valdant žmones – tapti priklausomu nuo krūvos tariamybių ir reikalavimų. Silpni NE GALI atlaikyti visuomenės spaudimą ir linksta po šiuo šablonu. Tik stiprūs gali apginti savo teisę į tą gyvenimo būdą, kurį jie skaito teisingą, kurį jie pažino per savo gyvenimo patirtį ir tame tarpe pasikliaudami naujomis, prieš juos atsivėrusiomis žiniomis, o ne į tai, ką dabar primeta visuomenė, kuri pati nesupranta, ką ir kas jai primeta, ir prie ko visa tai atves. Štai iš šių žmonių ir pradės pasirodyti gelbėtojai. Štai tame ir yra užmanymas jų išgelbėjimo (išsaugojimo) tam, kad būtent jie neštų visiems žmonėms tiesą ir žinias.

   Gyvenimas panašus į tramvajų, kuris važiuoja bėgiais ir yra valdomas kažkur iš viršaus, tarkim, iš palydovo.  Palydovas gali sustabdyti tramvajų kažkokį tai momentą ir po to jam leisti judėti vėl, tačiau tramvajus eina bėgiais viena kryptimi ir iš šių bėgių išsukti negali. Žmogus sėdi tramvajuje. Jis supratimo neturi – kur galų gale nori atvykti.  Tramvajus tęsia savo kelią ir juda bėgiais, o žmogus – žiūri į abi puses . Ir vieną dieną – jis MATO TOLUMOJE KAPINES Daugelis nepatenkinti gyvenimu ant bėgių, kurie veda kažkur – tai. Jie norėtų judėti ten, kur nori, o ne ten, kur veda bėgiai. Bet norint pasiekti savo tikslą – REIKIA ŽINOTI TIKSLĄ… Gyvenimo tikslą. Kur žmogui gauti tokį tikslą? Priimti tikint kažkieno – tai spėlionėmis ar atviravimais?

   Bet jei žmogus nenori niekuo tikėti, jeigu jis nori žinoti, nelieka nieko kito, kaip visa kame išsiaiškinti pačiam! Ir suprasti, kad TIESA VISADA ŠALIA. Bet kad ir kiek jos beieškotumėt, ji visada bus nematoma. Ir ne todėl, kad slepiasi, ne todėl, kad jūsų akys ne labai žvitrios ar prietaisai ne patys geriausi. Tiesa todėl ir tiesa, kad ji negali būti išreikšta vaizdiniais žmogaus mąstymu. O ką gi daryti tokiu atveju? Rinkti šiuos vaizdinius kaip sudaužytą veidrodį.  Rinkti į vieną vaizdinius visų žmonių. Ir kai žmonės pagaliau susirinks kartu, tada ir vaizdinys bus teisingas. Ir pasirodys, kad kalbėti žmonės pradėjo viena kalba, nes vaizdinys, kuris yra priešais jų vidinį žvilgsnį, gali būti išreikštas tik viena kalba – tiesos kalba. Tai daugeliui sunku, todėl kad mes įpratome laikyti – tikslus, išsikeltus sprendimams, geriausiai pasiekiamus, jei visus žmonės išdėstyti pagal jų savybes, talentą ir sugebėjimus. Visus išdėstyti į hierarchiją pagal nusipelnymo lygį, nustatomą pagal naudingumą. Kiniečiai, pavyzdžiui mano: kaip organai kūne užima vietas atitinkamai savo natūrą ir funkcionalumą, taip ir žmonės sociume TURI BŪTI TOSE VIETOSE, kurios atitinka talentą. Kurie turi didžiausius talentus, tie viršuje. Tie, kurie turi mažiau talentų ir blogesnės kokybės, tie vienu laipteliu žemiau. Mano nuomone, kiniečiai šiek tiek neteisūs – visuomenė bus sveikas, gyvybiškas organizmas tik tuo atveju, jei smegenų ląstelės UŽIMS VIETĄ GALVOJE, o anuso ląstelės – atitinkamą vietą. Tai nereiškia, kad anusu organizmas mažiau rūpinasi. Jokiu būdu. Iškilus pirmajai problemai, jis visas jėgas meta kad, IŠTAISYTI PAŽEIDIMUS atliekų šalinimo sistemos. Tačiau norint, kad visi gautų maksimalią pagalbą, visi turi būti savo vietoje. Jei viską suversti į vieną, vietoj organizmo bus krūva neveiksnių biologinių medžiagų, kurios netrukus supus. Būtent tai mes dabar su jumis ir stebime – ir netiesiogiai ir nesąmoningai.  Ir savo pažinimo lygiu visame tame dalyvaujame. Nes – kuo ryškiau įsiliepsnoja žinių laužai, tuo daugiau tamsos, į kurią buvome panirę, atsiveria mūsų nustebusioms akims. O suvokimas šitos tamsos ir yra KELIAS Į PAŽINIMĄ ir siekimą šviesos.

   Žinios reikalauja pokyčių suvokime, tačiau niekas nemėgsta peržiūrinėti SAVO RIBOTĄ MATYMĄ pasaulio.  Pripažinti įmanoma ir be pažinimo. Būtent šiuo metodu įvedamos į tautinę sąmonę religijos, ideologijos, taip vadinamoji is(š)Torija ir melagingos vertybės. Štai jums – kaip pavyzdys panašaus.  Paprasta ir aišku. Ar gi mes kada – nors susimąstėme apie tai, kad pati pirmoji, pavyzdžiui, operacija apdirbant pirmąjį įkaitusio metalo gabalą – neįmanoma? Dar ir tuo istoriniu laikotarpiu, kaip mums sako is(š)torija, kažkur – tai 9–7 amžiuje prieš mūsų erą. Mums nuo vaikystės kalė į galvą standartines nelaimėlių istorikų frazės apie tai, kaip vyko pradžia virsmo mus supančio pasaulio…

   Dega laužas. Į jį patenka gabalas rūdos (nesvarbu, kas jį atnešė ir kaip nustatė – kad tai geležies rūda ar vario rūdos – nesvarbu). Ir nesvarbu, kaip ir kas jį ten įmetė. Vario rūdos lydymosi temperatūra yra kažkur apie 1000  0 С, o geležies – 1300-1000  0 С (galiu klysti, bet nedaug). Tačiau ugnis tokios temperatūros neduoda. Bet tas, kuris sėdėjo prie laužo, ir tas, kuris atnešė rūdos gabalą ir kažkaip nustatė, kad tai rūda ir kad ją mesti būtent į ugnį reikia, LABAI NORISI pagaminti pjūklą, nes laikas pradėti pjauti medžius ir iš jų statyti namus bei laivus, kuriais galima plaukioti ir tyrinėti pasaulį. Taigi – šitiems abiems labai norisi pagaminti pirmąjį pjūklą. Tarkime, kad rūda išsilydė, ir lauže atsirado metalo gabalas. Tam kad kalti šį metalo gabalą ir iš jo padaryti plokštelę pirmajam pjūklui – šio gabalo temperatūra turi būti ne mažiau kaip 600–1000 ° C. Bet geriau 850–1000 ° C. Ir kaip tai padaryti be dumplių? Tarkime – susiprotėjo. Bet geležis (varis) ore ataušta greitai.  Kalimas trunka 8-15-20 sekundžių (priklausomai nuo gaminio masės, kuris sukaupia šilumą). Ir vėl šį gabalą reikia įmesti į „laužą“ ir pakaitinti, ir vėl išimti … Bet reikia gi ir ant ko nors kalti šitą gabalą ir kažkuo – tai (mušti-stuksenti į jį). Greičiausiai, priekalu buvo didelis akmuo, gulėjęs prie laužo, o kūjis buvo akmuo, kuris vėliau tapo proletariato įrankiu. Bet reikia gi ir metalą išimti iš ugnies. Kuo? Medinėmis lazdelėmis ar rankomis? Greičiausiai, vaikinai prie laužo susitvarkė rankomis, kurios, tikriausiai (mano spėjimu, o ne is(š)torikų), buvo pas abu, sėdėjusius prie laužo, kaip suragėjusios letenos, panašios į tas, kokios buvo pas „Plėšrūną“. „iš Spilbergo filmo (su kuriuo kovojo Schwarzeneggeris). Ir ne tik suragėjusios, bet ir šio chitino sluoksnio sudėtyje turėjusios kažkas panašaus į asbestą …  Ir tai taip pat daleiskim. Štai jie ir gavo (atkalė) plokštelę, kad sukurtų numatytą pjūklą. Bet dabar reikia padaryti pjūklo dantis. O tam reikia dildės! PIRMOSIOS ANT ŽEMĖS DILDĖS! Bet tam, kad padaryti pirmąją dildę, reikia pirmosios dildės!

Изображение выглядит как продукт, ключ, закрыть Автоматически созданное описание

   Visas jumoras tame, kad jau to pakanka visos evoliucinės (socialinės) teorijos absurdiškumui pripažinti, jei turėtume galvoje is(š)toriją žmonijos pradiniame įrankių kūrimo teorijos laikotarpyje. Aš įsitikinęs, kad didžioji dauguma tų, kas perskaitys šiuos, mano manymu, „esminius argumentus“, pritaikys šį pagrindinį bazinį klausimą šiandieninei situacijai.  Situacijai sukurtai ir apsupusiam mus melui, kuris visur praktiškai viskame. Bet kuri, reikia pripažinti, griūva dėl atskleistų žinių spaudimo, paslėptų nuo mūsų dėl tų procesų, kurie buvo „paleisti“ savo metu Smegenų genotipų vystymo Programos rėmuose. Tiesiog pabandykite suvokti tuos etapus bet kokio pirmojo gamybos proceso, kuriuos jums reikia pereiti sukūrimui apskritai bet kokio daikto.  O dar geriau, kad galutinai patiems įsitikinti praktiškai, – važiuokite į gamtą ir pradžiai užkurkite be degtukų laužą, meskite į jį varžtą, pabandykite jį įkaitinti, ištraukti rankomis, o paskui paprastai pabandykite jį kalti akmenimis… tomis pat rankomis!

   Taigi, gal, visa tai buvo duota žmonėms iš išorės? Visiems žmonėms, išskyrus tuos, kas liko teritorijoje, kurią mes dabar vadiname Rusija, po sunaikinimo žmonių įsibrovėliams. Šitiems, likusiems tada beveik 20 milijonų – tokios technologijos ir technologijos, kurių mes dabar vis dar nežinome ir kurių neįvaldėme dar, buvo įprasta jų gyvenimo realija. Žmogus – ne Rūšies vystymosi produktas Žemėje. Tikriausiai, tai daugeliui jau aišku. Ir jei paimti šį laikotarpį kaip bendrą istoriją sukūrimo bazinių darbo įrankių (suprantant, kaip visa tai buvo įdiegta per žmones panaudojimui jiems patiems savo vystymuisi), tai šis metodas plieno gavimo – bus pagrindas visai istorijai technikos ir technologijos. Ir štai tada ir pilietinė istorija įgauna visai kitą chronologiją. Be plieninio įrankio žmogus nebūtų galėjęs išeiti iš Neolito … Pirmiausia žmonių bendruomenėje turėtų pasirodyti Kalvis ir Šaltkalvis, o po to jie sukurs Dailides!  Kai žmogus pagamino plieną – ne geležį, o plieną, – jis sukūrė kaltą Nr. 1, skirtą: gaminti dildei Nr. 1 … ir – tada žmogus padarė pirmą dildę. Kito kelio nėra. Šiuo didžiu strateginiu įrankiu galima buvo apdoroti ne grūdintą plieną (geležį). Dildė Nr. 1 sukūrė pirmąjį pjūklą tiek medžiui, tiek metalui – kūju, kaltu ir dilde. Tai yra tai buvo GAMYBOS BAZĖ sukūrimui visiems žmonijos instrumentams. Pjūklas – Medienai. Ji pjauna lentas ir daro tašus (brūsus). Toliau – visa kita. Kastuvai, Kirtikliai, Kaltai… Ir tada tapo įmanoma gaminti laivus, statyti pastolius ir pastatyti pastatus. Po kalto ir peilio buvo sukurtas skustuvas.

Изображение выглядит как текст, ткань Автоматически созданное описание

   Bet tada darome liūdną išvadą – kadangi mes jau išmokome mąstyti – visos šios „senovinės“ vadinamųjų „antikvarinių“ sportininkų freskos ir vazos nuskustais veidais yra artefaktai, sukurti ne anksčiau kaip XVII – XVIII a.! Štai taip pat yra ir su Generatoriumi „SvetL“, ir su jo Programomis! Generatorius ir yra „pirmoji dildė“! Aš tai rašau tik tam, kad suteikčiau impulsą ir kryptį tiems, kurie pradėjo mąstyti ir apmąstyti. Aš nė vieno nieko nemokau. Aš tiesiog laikau žibintą, o jūs einate į šviesą, jeigu, žinoma, yra noro …

   Labiausiai nesuprantamas dalykas šiame pasaulyje – yra tai, kad jis, mano nuomone, suprantamas. Žmogus turi mokytis „gyvenimo paslapčių“ iš pačio savęs, o ne aklai tikėti kitais mokymais. Skaitykite viską, klausykitės visų ir NE TIKĖKITE NIEKUO, kol negalėsite patvirtinti tai nuosavu tyrimu ir supratimu. Ir rekia pripažinti akivaizdų dalyką: supranta tik tie, kurie nori suprasti. Tačiau svarbiausia – laimė slypi ne pažinime, o žinių įgijime!

   Mes atidarome kažką – tai naują sau tik tada, kada pasirengę gauti šią informaciją. Kol neatėjo reikalingas momentas, mes nepastebime net tų dalykų, kurie daugumai atrodo akivaizdūs. Stipriausias impulsas mus supančio pasaulio filosofinėms refleksijoms ir metafiziniam suvokimui priduoda artėjančios mirties ir matymo kančios ir nelaimingo gyvenimo. Jeigu mūsų gyvenimas neturėtų pabaigos ir nebūtų pripildytas kančios, tai, galbūt, niekam gi ir į galvą nekiltų mintis paklausti, dėl kokios priežasties egzistuoja pasaulis ir kodėl jis yra būtent toks, koks jis yra.

   Tačiau iš kitos pusės – mes negalime išsiveržti iš tų šablonų, į kuriuos mus įginė, apsiribodami šituo mūsų mąstymą beveik viskame.  ŠABLONAI GENERUOJA ŽMOGUJE vartotojiškus norus. Būdamas jų galioje, jis visas yra nukreiptas šia linkme.  Jokių minčių, nesusijusių su jo kryptimi, jis negali išgirsti. Tokioje būsenoje neįmanoma adekvačiai reaguoti į situaciją. Adekvačiai – nebūtinai veiksmingai. Kai žmonės paniškai laksto po degantį namą, jų veiksmai yra neefektyvūs. Bet adekvatūs.  Bet jei šeimynos tėvas atsisėdo degančiuose namuose žiūrėti futbolo, o mama guldo vaikus į lovą, kad ir kokie efektyvūs būtų jų veiksmai, šiai situacijai jie iš anksto yra neadekvatūs. Jei vertintume vartotojišką visuomenę šiuo požiūriu, ji susideda iš neadekvačių žmonių.  Visi supranta, kad serga liga, vadinama „mirtimi“.  Niekas neabejoja, kad mirs.  Tik štai suvokimas  pavojaus nieko NE SKATINA ieškoti problemos sprendimo. Sutikite, labai keista, kad visi nori dagyventi iki mirties, ir niekas nenori dagyventi iki gyvenimo. Niekas negali suprantamai paaiškinti, kodėl žmonės, žinantys apie mirtį, netikintys pomirtiniu gyvenimu ir religinėmis technologijomis, nereaguoja į suvokiamą problemą? . Esu tikras, kad ir jūs, skaitantys šias eilutes, taip pat nereaguojate. Žmogus suvokia mirtį, tačiau šios žinios NIEKAIP NE ĮTAKOJA jį. Jis reaguoja į ją, kaip senovėje reagavo į marą, – laiko ją nenugalima realybe, neišvengiamybe ir laiko tai savaime suprantamu dalyku.  Analogiškai ir šiandien: mirtingo žmogaus problema yra jo tikėjimas mirties nenugalimumu.  Kodėl jis nusprendė, kad mirtis yra nenugalima, apie tai žmonės nė karto negalvojo per visą gyvenimą.  Absoliučiai daugumai NĖRA NET MINTIES apie pasipriešinimą mirčiai. Pasakysiu daugiau, žmonėms tokia mintis yra tokia pati juokinga ir absurdiška, kaip viduramžių žmogui absurdiška mintis apie maro įveikimą.  „Na akivaizdu gi“, – tai apytikslė žmonių argumentacija.. Žmogus gali pasakyti, kad mirties negalima nugalėti, nes tokie gamtos dėsniai. Bet iš kur jis gavo šią dogmą? Viduramžių žmogus galėjo remtis į Dievą, į Bažnyčią, kuri perdavė jam tokią informaciją iš Dievo. O šiuolaikinis – iš kur gavo informaciją apie tai, kad mirtis nenugalima? Iš mokslo? Nėra pasaulyje tokio mokslo. Priešingai, mokslininkai teigia, kad užduotis, nors ir be galo sunki, iš esmės išsprendžiama. Štai aš ir nusprendžiau imtis šios užduoties, jau turėdamas savo rankose „SvetL“ Technologijas, kaip atramos tašką kelio pradžios, ir tas žinias, kurios leidžia įgarsinti šį kelio vektorių. Dar kartą noriu pabrėžti, ne gyvenimo prailginimo problemos sprendimą, o sprendimą problemos – mirties įveikimą.

   Jokio dėsnio, verčiančio mirti GAMTOJE NE EGZISTUOJA. Priešingai, gamtoje yra organizmų, kurie savo egzistavimo faktu parodo, kad mirtį galima įveikti.

   Tarp tokių organizmų yra, pavyzdžiui, medūza turitopsis 1 . Iki šiol nebuvo užfiksuota nė viena tokio tipo medūza, kuri mirtų natūralia mirtimi. Graužikas nuostabiu pavadinimu „nuogas žemkasys“, grenlandijos banginis, aleutijos ešeriai – šie organizmai miršta, tačiau niekada nesensta.Изображение выглядит как беспозвоночное, кишечнополостное, медуза, гидроид Автоматически созданное описание

   Jei nėra įstatymo pasenti ir mirti, nėra natūralios mirties sampratos. YRA SAMPRATA „netobulumas organizmo“JEIGU NETOBULUMĄ IŠTAISYTImirtis išnyks. Taigi mirtis iš tokios padėties gali būti tik viena – nenatūrali. Skaitantis šias eilutes žmogus gali sutikti su daugeliu dalykų, tačiau TIKĖJIMAS SIPRESNIS ŽINIŲJei kas nors nusprendė, kad šito negali būti, todėl kad negali būti niekada, jūs jam nors mietą ant galvos tašykite ir kokius norite faktus pateikite, jis liks su savo tikėjimu. Čia išreikšta tik mano nuomonė. Tai reikia suprasti. Tikėti niekuo ne reikia. Pasikliauju tais, kurie supranta, o ne tikinčiaisiais … Šioje straipsnių serijoje aš viską išsamiai aprašysiu kaip vientisą planą, kuris iš esmės keičia mano supratimą ir norą bent jau pradėti eiti šiuo keliu.

   Šiandienai jau daugelis iš mūsų savo vystymuose pasiekė slenkstį, kai norint suprasti būtį reikia naujo tipo mąstymo.  Kad įsigyti jį, reikia remtis į NAUJUS TAŠKUS  ATSKAITOS – naujus postulatus. Bet kur juos gauti? Vienintelis būdas – ieškoti atramos kitoje būtyje, ant kurios bus suformuotas kitoks mąstymo tipas. Pirmasis žingsnis šiame kelyje – rasti būdą įeiti į kitą būtį su tikslu susiformuoti kitokį mąstymo tipą. Mūsų pažinimas prasideda nuo suvokimo, pereina į supratimą ir baigiasi priežastimi. Nėra nieko svarbesnio už priežastį.

   Neįmanoma išspręsti problemos tuo pačiu lygiu, kuriame ji kilo. Reikia pakilti virš šios problemos, pakilus į kitą lygį. Tu niekada neišspręsi problemos, jei mąstysite taip pat, kaip ir tie, kurie ją sukūrė. Visi žino, kad tai neįmanoma. Bet štai ateina neišmanėlis, kuris to nežino – būtent jis ir daro atradimą.

   Kai aš kalbėjau apie šią savo idėją su kitais žmonėmis, kuriuos gerbiu, manęs dažnai klausė: dėl kokios priežasties aš stengiuosi atverti visas kortas ir dar labiau tas, kurios susijusios su Technologijomis, kurios realiai įrodė savo veiksmingumą? Gali pasirodyti keista, kad aš tokius dalykus rašau atvirai. Su tokiu atvirumu nėra vietos manevrui. „O jis tikrai bus reikalingas ateityje“, – sakė man. Sunku su tuo ginčytis. Tikriausiai kai kuriuos veiksmus būtų papraščiau padaryti, su mažiau atvirumo. Aš galvojau apie tai … Ir priėjau išvados, kad paskui visus zuikius (kryptis, kurias atveria „Technologijos“) – ne suspėti. Reikia ties vienu dalyku susikoncentruoti. Visa kita pasitems ir prisitemps. Ir štai, kaip pagrindinį žingsnį aš MATAU SUKŪRIMĄ KOMANDOS. Komandos bendraminčių, persmelktų šia idėja. Aš puikiai suprantu, kad tai, kam aš užsimojau, išspręsti vienam tiesiog neįmanoma.  Ne bus komandos – nieko nebus. Lemiamą svarbą TURI KOKYBĖ KOMANDOS. O tai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip giliai žmonės temą supranta. Jei ne supranta, jeigu susirinko emocijų vedami, – tada nieko neįvyks. Štai todėl aš ir nusprendžiau atverti daugelį dalykų, kurie nebuvo atverti mano darbuose ir kuriuos aš tiesiog taip pat, kaip ir Nikolajus Levašovas, uždengdavau tekstuose daugtaškiais…

   Surinkti suprantančius galima tik vienu būdu  – MAKSIMALIAI ATVERTI VISKĄ, ką reikia jiems suprasti. Komandos gebėjimo veikti rodiklis yra – kai žmonės turi nuomonę baziniais klausimais. Tai sumažins klaidų skaičių. Bet kokiu atveju bus klaidų, tačiau jei žmonės giliai supranta temą, taip giliai, kad mato prasmę į ją investuoti savo laiką ir turtą (ir nesvarbu, kuo šis turtas išreikštas), klaidų bus daug mažiau.

   Antroji priežastis maksimalaus atvirumo gimsta iš pasitikėjimo, kuris grindžiamas mano žiniomis ir supratimu apie tai, kas vyksta šiandien. Supratimas to, kad Senasis pasaulis jau NE GALI ir niekada daugiau negalės priešintis naujam.  Žinoma, Senasis pasaulis gali sunaikinti informaciją, kuri pagreitino jo žūtį, tačiau tai tik prailgins jo agoniją.  Pandoros skrynia jau atidaryta, ir atidariau ją ne aš, o procesai, kurių niekas ir niekada jau pakeisti negalės. Štai tame ir slypi principas „gelbėjimas gelbėtojų“ – tų, kurie taps komanda, kuri, AŠ NE ABEJOJU, – išspręs problemą – ĮVEIKIMAS MIRTIES.

    O tiems, kurie ras ryžto ir drąsos eiti šiuo keliu, aš duosiu paprastą patarimą, bet kuris šiandien, mano nuomone, yra daugiau nei aktualus. Norėdami suprasti save ir pats priimti sprendimą, pirmiausia turite išvaikyti visus, kurie jau mano, kad priėmė teisingą sprendimą, mano, kad suprato save ir bando suprasti kitus. Niekada nepamirškite – svarbu ne gerumas, o sąmonės emocija. Mūsų priešas – ne blogis. Mūsų priešas – nežinojimas. Vieno tipo žmonės sukuria situaciją. Kiti prisitaiko prie sukurtos situacijos. Ši mano informacija skirta pirmojo tipo žmonėms.

   Kodėl aš visa tai parašiau? Aš noriu, kad žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių bendrauja su manimi (labai daug žmonių, ir aš tuo džiaugiuosi), tiesiog perskaitę tai – suprastų – vienas iš uždavinių, iškilusių šiandien visu ūgiu šiam kely priešais mane, – tai FIZINIS TRŪKUMAS LAIKO išspręsti šią, aš manau, visų svarbiausią užduotį.  Tiesiog įsivaizduokite – žmogui, plaukiančiam laivu patogioje kajutėje – apendicito priepuolis. Aš žinau, kaip jam padėti ir kaip jį išgelbėti. Tačiau tuo pačiu metu – laivas, kuriuo mes plaukiame ir ne tik su šiuo žmogumi, bet ir su mase žmonių, patenka į nelaimę – skęsta. Aš žinau, kaip išgelbėti laivą. Kur aš turėčiau bėgti ir ką gelbėti? Į kajutę ar visgi prie valdymo pulto. Ir šiandien aš dar kartą noriu kreiptis, tuo labiau atvėręs daug ką ir tikėdamasis kad žmonės, kurie paaiškins mano poziciją, tiems kurie kreipiasi į mane žmonėms ir tokiu būdu žengs pirmąjį žingsnį į tą komandą, aš tuo tikras, pradės formuotis judėjimui link tikslo, apie kurį aš pradėjau pasakoti ir toliau pasakosiu šioje straipsnių serijoje, būtent todėl ir pavadintoje „serija_369“.

* * *

   Pirma, kad visiems šiandieniniams (aš noriu pabrėžti, kad dešimt metų „SvetL“ Programų darbo žmonėms -tai procesas kitoks, nei pavyzdžiui dešimt metų, paciento stebėjimas ir gydomas pas endokrinologą ar gastroenterologą), potencialiu ir, sakykim taip, dabartiniams Programos „SvetL“ vartotojams reikia mokėti ir nebijoti daryti – tai taikyti praktiškai savo išvystytas Smegenis. Jei jau turite bet kurią iš „SvetL“ variantų, jei naudojatės sveikatingumo seansais, jei net interneto – šiukšlių krūvoje aptikote informacijos apie šias Technologijas, tai reiškia, kad JAU  JŪSŲ  SMEGENYS  turi potencialą ir išsivystymo lygį, kuris skiriasi nuo „taigi vadinamo – bazinio “. Ypač pavojinga šioje situacijoje net ne tuščias tikėjimas Technologijomis, nebijojimas apgaulės ar lėšų trūkumas – visų pavojingiausia NE JUDĖTI TOLIAU. Jei apsistoti ties variantu „padėjo – ir puiku“ , jei tenkina „tapo geriau su apyranke – reikia įsigyti kompleksą“ ir toliau galima patogiai gyventi, praktikuojant prekių vartotojo įgūdžius ar priskirto jam funkcionalių prekių gamintojo vartojimą, – reikia nedelsiant ką nors keisti. Analgiškai su vangiai sprendžiamomis ar nesprendžiamomis Technologijomis „SvetL“ problemomis su sveikata – jei tokia aplinkybė tapo priežastimi sustojimo paieškoje, reikia pradėti naudoti savo išvystytas, bet galinčias toliau tobulėti „Smegenis“. Faktiškai, jis(tai yra Jūs) tik nuo šio momento ir pradeda vystytis iš tikrųjų. Ir pačia didžiausia klaida šioje ypač svarbioje užduotyje (aš turiu omenyje Smegenų vystymosi) bus problemų sprendimo delegavimas trečiajam asmeniui. Nesvarbu, ką pasirinksite šiam vaidmeniui – jūsų vystymasis sulėtės. Žinoma, asmeninis mano darbas su žmogumi gali daugelio būti vertinama kaip savotišką unikali patirtis, tradiciškai susidedanti daugumai tiesiog iš neįtikėtinų arba neįprastų pojūčių, padarytų ir išsipildžiusių prognozių ir „vau-efektų“. Deja, tai tik likučiai, į kuriuos NE VERTA KREIPTI DĖMESIO, o dauguma jais grindžia savo išvadas, įskaitant ir apie efektyvumą asmeninės pagalbos ar Technologijų darbo. Jei aš Jumis užsiimu – tai visų pirma Jums prastas įvertinimas. Reiškia, Jūs nesugebėjote patys įvertinti savo būklės, išanalizuoti ir pradėti ieškoti problemų priežasčių, o po to jomis užsiimti. Šios grandinės realizacijai nereikia turėti baigtų fantastiškų įgūdžių ir savybių – pakanka tiesiog nustoti trypčioti prie įgytų ir žinomų sielą šildančių stereotipų rėmų (ir ne būtina tai daryti vienu ėjimu, nors ir pageidautina, – galima brautis ir per erškėčius). Padarę tai- jūs patys NE PASTEBĖSITE, kaip žengsite pirmąjį žingsnį Smegenų vystymosi link, praplečiant jo dažnių diapazoną, o reiškia, kad priartėsite prie savyje tų pačių įgūdžių ir savybių ugdymo. Kreipėtės pagalbos (į mane) – padėkite ant šio „patikimo vystymosi kelio“ kryžių. Nereikia puoselėti vilties, kad aš ką nors ištaisysiu, o toliau jau Jūs pats. Taip ne būna. Sėdasi tvirtai ir ilgam, daugeliui metų – tuo labiau dabartiniu sudėtingu laikmečiu. Nekurkite sau iliuzijų, kad sugebėsite kažkaip pasistūmėti per mano darbą su Jumis suprantant tame, kas vyksta – jei negauti kiekviename žingsnyje išsamių paaiškinimų, kas ir kaip daroma – Jūs tik labiau susipainiosite savo spėjimuose. O tie paaiškinimai, kad aš galėsiu ir suspėsiu duoti (patys suprantate, ypač to neturėtumėte tikėtis), bus tokie trumpi ir paviršutiniški, iškreiptai atspindintys tikrovę, kad ir man pačiam apie juos nei rašyti, nei matyti ne norisi – todėl kad neįmanoma žodžiais perteikti viso to, kas ir kaip realybėje vyksta su Jumis, ir ką kaip ir kodėl aš su Jumis „darau“. O kai ką, patikėkite, geriau visai ne pasakoti. Čia, tik sušvelnindamas tai, ką parašiau, pridursiu, kad mes dabar kalbame apie galimą Smegenų vystymąsi, o ne apie pasveikimą Žmogaus su mano tiesioginiu dalyvavimu, nuo kažkokių – tai jam iškilusių problemų su sveikata. Išgelbėti Žmogų nuo problemos, kurios negali išspręsti medicina, arba kaip mums sakoma – ne išsprendžiama, išsprendžiama daugeliu atvejų, bet vėlgi – su sąlyga TIESIOGINIO DALYVAVIMO tame Smegenų, kurios apie tai paprašė.

   Dar penkerius – šešerius metus atgal mažai kas būtų galėję mane suprasti, jei aš tai būčiau pradėjęs aiškinti. Bet dabar žmonės pasikeitė visi. Pasikeitė ir pasidalijo. Didžiulė savo skaičiumi visuomenės dalis nusisuks nuo visko, skirtingo oficialiai medicinai ir farmacijai, pažymės mane kaip šarlataną, o kiekvieną iš jūsų kaip sektantą. Daugybė žmonių gražiais rankų mostais gins nuo savęs „SvetL“ Technologijas, tikindami bet ką ir visus, kad tokie dalykai dabar yra ant kiekvieno kampo ir pigūs. Nedaugelis atsisakys nuo neatlygintinos pagalbos, ypač kai tam nei Smegenimis nei rankomis judinti nereikia. Ir čia leisk Jus perspėti. Aš visada sakiau, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta (ir nebūtinai pinigais). Bet nepaaiškinau kodėl. Ir niekas manęs neklausė ir nesidomėjo. Čia viskas paprasta – pasitelkiant paprastiems žmonėms suprantamus terminus, pažymėsime tai taip – turi būti pusiausvyra. Miniatiūrine versija – bet čia taip pat veikia ir albedo. Jei tik imti – tada anksti ir šiek tiek ar vėliau ir didesniu mastu, kažką teks atiduoti. Net jei iš Jūsų NE PRAŠO. O operuojant energinėmis pilnutinėmis konstrukcijomis (pavyzdžiui, šeimos sampratos rėmuose) – galbūt atsiims ne nuo Jūsų asmeniškai (ypač turint omenyje tai, kad darbas su gydymu yra pagrįstas ir „išeina“ iš darbo su Smegenimis), bet vargu ar šis faktas sukels palengvėjimą.

   Kiekvieno žmogaus galimybės, ir net mano, NE BERIBĖS – priežastys sukeliančios sveikatos problemas dažnai yra labai, labai toli nuo vidinių, ir tokiais atvejais (o jų dauguma) – ne išvysčius savo Smegenų, neišmokus jomis naudotis bent jau dėl savęs (savo paties sveikatos gerinime), ne pavyks pasinaudoti pilnumoje ir galimybe mano pagalbos – ji kartais tiesiog praranda prasmę, nes bazės sukūrimui, pavyzdžiui, stabilios daugialypės apsaugos paprasčiausiai nėra. Įsiklausykite į patarimą – problemos su sveikata, ir tuo labiau dabar, kai jus apginkluoti ir apsaugoti „SvetL“  Technologijomis ir visu tuo, kas padaryta su pagalba šių technologijų ir jau buvo išbandyta, duodant puikius rezultatus, kuriuos nedaugelis gali paaiškinti (čia ir „produktas_369“, ir naujas seansas 3_369, ir kitas – šiandien bandomas, bet dar neviešas) – tai tiesioginė jūsų asmeninio tobulėjimo galimybė. Vystymasis patogiomis sąlygomis, kai viskas gerai ir patogu – abejotinas. Sunkumų įveikimas, problemos sprendimo paieška, apsunkinta nepatogumų, be abejo, atrodo kaip žygdarbis, bet kam taip patinka, tegul taip ir vadina. O likusiems – tai tikslingumas.

   Po ilgos ir nemalonios patirties aš priėjau sprendimą – padėti tiems žmonėms, kurie yra verti, kurie tikrai galvoja ne tik apie savo kailį, bet ir apie kitus, kurie yra tikrai pasirengę, turintys sveikatos, kovoti už laimę kitų, o ne dėl savo laimės pirmiausia. Štai tokiems žmonės PADEDU IR GALĖSIU PADĖTI, o ne tiems, kurie, gavę tai, ko jiems reikia, tuoj ir nurimsta, net negalvodami nei apie dėkingumą nei apie tai, kiek mano darbo buvo įdėta į jį (ją).

   Apibendrindamas viską, kas pasakyta, ir bandydamas pasiekti jumyse supratimą, noriu šiek tiek suprantamiau pristatyti tai, kas vyksta. Ne žmonių kaltė dėl to, ką su jais padarė, bet tik jie patys (kiekvienas pats) geba susidoroti su pasekmėmis padaryto. Žiauru (ir tame taip pat atsispindi tam tikras patologinis silpnumas ir mūsų netobulumas) panardinti tuos, kurie buvo sukurti vartojimui ir yra įpratę prie nemokamų dovanų, galva tiesiai į eketę su padidintu žiūrėjimo kampu, iš kurios matyti, kad šiek tiek išplėtus žiūrėjimo mąstą jokių nemokamų dovanų neegzistuoja. Nuo šito suvokimo gali ir „pablogėti“, ypač jei pirmiausia pamatyti ir sujungti pravertus N.V. Levašovo mozaikos gabalėlius. Ne jų (žmonių) kaltė, kad apsunkinti save jiems kažkas iš fantastikos kategorijos. Tam yra kitų iškrypimų formų, kai įsitempti ir pervargti laikoma naudinga vien tik dėl įtampos, o susimąstyti apie rezultatą tam, tikroje pastangų taikymo stadijoje, jau nė jėgų nė smegenų ne pakanka. O kažkas kitas taip prigautas savo svarbos, kad traukuliai smegenis sutraukė į nedarbinę būseną. Visa tai pačiomis įvairiausiomis versijomis dabartiniame etape yra ne kas kita, kaip dagyvenantysis jam skirtą laiką – šiukšlės. Nereikia į jį laikytis ir tuo labiau tikėtis jo efemeriniu patikimumu.

 Daugelis žmonių galvoja, tarsi jie mąsto. Tiesą sakant, jie tik perkėlinėja senus prietarus į naują tvarką. Štai aš ir noriu pasakyti – kaip tai išspręsti. Gaunasi tai man ar ne – spręsti Jums.

F. Škrūdnievas (Ф. Шкруднев)

versta iš tinklapio:  https://shkrudnev.com/index.php/home/seriya-369/item/2339-011-369-dumat-myslit-razmyshlyat                                                                                                                                                                                                                                                    

1 Turritopsis nutricula – su 80 čiuptuvų ir tik 4–5 mm skersmens ši mažytė medūza turi geidžiamą pavadinimą: „nemirtinga“. Šiuo metu ji yra vienintelė žinoma gyva būtybė Žemėje, turinti grįžtamąjį gyvenimo ciklą.