Taip, “stebuklai būna, dėl ko aš įsitikinau, kai į mano rankas papuolė 2006 m. gruodžio 28 d. žurnalas “NSO Kaleidoskopas” Nr. 51 (471). Tame numeryje pasirodė „mano interviu žurnalistui Aleksandrui Volodevui! Tai buvo pirmas „stebuklas“, su kuriuo aš susidūriau tame straipsnyje. Esmė tame, kad aš iš tikrųjų daviau interviu Aleksandrui, bet tik… Aleksandrui Prochunovui 2006 m. rugsėjį laikraščiui „Rytojus“ («Завтра»), ir tas interviu buvo atspausdintas to žurnalo Nr. 43 (675) straipsnyje, pavadintame „Jūs – stebukladarys?“ («Вы — кудесник?»), ir norintys gali su tuo straipsniu susipažinti. Bet tai — ne pirmasis „stebuklas“, kurį aš radau straipsnyje, kurį Aleksandr Volodev pavadino „Tamsiosios materijos kambarys“.

Paskutinius kelis tūkstančius metų žmogus pastoviai bando apmąstyti supantį Kosmosą. Kuriami įvairūs Visatos modeliai ir žmogaus vieta jame. Palaipsniui tie modeliai susiformavo į taip vadinamą mokslinę Visatos teoriją. Ta teorija galutinai buvo suformuota dvidešimtojo amžiaus viduryje. Dabar egzistuojančios Didžiojo Sprogimo teorijos pagrindu tapo Alberto Einšteino Reliatyvumo Teorija. Visos likusios teorijos yra tik šios teorijos atskiromis dalimis, todėl nuo to, kaip Visatos teorija teisingai atspindės padėtį, priklauso ne tik teisingas žmogaus supratimas apie Visatą, bet ir pačios civilizacijos ateitis. Sukurtų žinių pagrindu apie supančią aplinką, kuriamos technologijos, prietaisai ir mašinos. Ir nuo to, kokiomis jos kuriamos, priklauso ir tai, egzistuos žemės civilizacija, ar ne.

Paskutinė Svarogo Naktis… Kaip bebūtų gaila, bet paskutiniu metu atitinkamos jėgos įkyriai platina net tarp rusų tautos žmonių idėją apie tai, kad Slavų-Arijų Vedos yra falsifikatas, taip pat, kaip ir Veleso Knyga. Ir, kas įdomiausia, net 1942 metais Mirioliubovo padaryta vienos iš lentelių fotografija (tuo metu, kai nebuvo kompiuterių su neįtikėtinomis galimybėmis, padaryti tokio lygio falsifikatą buvo tiesiog neįmanoma) ir viską kas susiję su Veleso Knyga, „mokslas“ priima neigiamai. Ir, kas įdomiausia — ne tik už Rusijos ribų, bet ir pačioje Rusijoje. Tiksliau, Rusijoje daugelis „mokslininkų“ labai agresyviai puola Veleso Knygą tiesiogine ir perkeltine prasme. Užsienyje apie Veleso Knygą „kukliai“ tyli, tiksliau, nutyli patį to dokumento egzistavimą. Kame gi to, galima pasakyti, per didelio „kuklumo“ priežastis?!

Žmogus visada buvo bejėgis prieš gamtos jėgas. Per visą civilizacijos praeitį, bet kuriuo atveju, per paskutinius dešimt tūkstančių metų, tos jėgos buvo pripažįstamos kaip Dievų arba Dievo bausmė, ir žmogui sukeldavo tik dievobaimingumą. Techninės civilizacijos išsivystymas mažai ką pakeitė. Maksimaliai, kas buvo pasiekta — tai prietaisų ir techninių priemonių pagalba gamtos reiškinių gimimo ir jų vystymosi stebėjimas. Seismologinių prietaisų pagalba išmoko daugiau ar mažiau tiksliai nuspėti žemės drebėjimų vietą ir jų jėgą. O toliau — neškit kojas, kas tik gali. Palydovų pagalba atsirado galimybė stebėti štormų susidarymo vietą ir momentą Žemės okeanuose, ir kur, ir kokiu greičiu tie štormai juda. O toliau — gelbėkitės, kas gali.

2007 metų spalio 23 d. į mane kreipėsi JAV vyriausybės sluoksnių atstovai, prašydami padėti kovoti su Kalifornijoje siaučiančiais gaisrais. Situacija tapo visiškai nekontroliuojama, oficiali JAV valdžia į kovą su gamtos stichija metė visą savo techniką, nacionalinę gvardiją ir… praktiškai jokių rezultatų. Tokio dydžio gamtos nelaimės nepasiduoda net tokiai techniškai išsivysčiusiai šaliai, kaip JAV. Ir tai eilinį kartą sako apie tai, kad technokratinis vystymosi kelias nėra panacėja visur ir nuo visko. Ypač, kas susiję su gamta, gamtos stichijomis. Tos technikos pagalba galima užgesinti nedidelį gaisrą, bet, jeigu vienu metu liepsnoja dešimtys tūkstančių hektarų (arba akrų) miškų, pamiškių, krūmynų, ir prerijų platybių, kaip Amerikoje vadina stepes, tai tuo atveju visa, net ir pati geriausia technika nieko su tais gaisrais negali padaryti.

Spalio 28 dieną vien tik miškų degė apie 1,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų! Virš 500 tūkstančių žmonių, pasiėmę tik vertybes, ir tai, toli gražu, ne visi, skubiai paliko savo namus. Ugnies stichija jau sunaikino 1,8 tūkstančių namų ir pramoninių statinių ir dar 23 tūkstančiams namų gresia gaisras. JAV valdžia į Kaliforniją sutelkė apie 80% visos priešgaisrinės technikos, įskaitant specialiai gaisrams gesinti pritaikytus lėktuvus ir malūnsparnius. Kaip bebūtų gaila, ugnyje žuvo keturiolika žmonių ir šešiasdešimt apdegė arba gavo kitokias traumas. Iš lėktuvų ir malūnsparnių išpilamas vanduo išgaruodavo dar nepasiekęs žemės paviršiaus.

      Taip jau susiklostė, kad šiuolaikiniu supratimu žodis GENOCIDAS įsivaizduojamas kaip fizinis žmonių pašalinimas dėl vienų ar kitų priežasčių, kurios gali būti rasiniai, nacionaliniai arba religiniai skirtumai. Ir pasaulinėse masinės informacijos priemonėse tai taip “nušlifuota”, kad genocido situaciją visi supranta kaip blogų žmonių atėjimą ir jų veiksmus perpjaunant gerkles visiems: vaikams, moterims, senukams! Žinoma, be jokių abejonių, tokie veiksmai yra genocidas, bet… problema tame, kad tai ne vienintelis žmonių ir ištisų tautų naikinimo būdas! Šiuolaikinės viso Pasaulio masinės informavimo priemonės plyšauja rėkdamos, lenktyniauja, kas kurį perrėks, ir dar taip, kad nevalingai kyla klausimas; kam taip šiais laikais rėkti apie buvusius realius ir išgalvotus genocidus?

  Šaukia apie seniai ir neseniai praėjusius, bet… niekas ir niekada nešaukė ir nešaukia apie RUSŲ TAUTOS GENOCIDĄ! Ir tai tuo labiau keista, jeigu įvertinti būtent rusų tautos praeitį! Pakanka vien prisiminti, kad “savanoriškojo” krikštijimosi” laikais Kijevo Rusioje priimant graikų religiją 6496 metais nuo Taikos Sudarymo Žvaigždžių Šventovėje (988 metais nuo K.g.), kuris buvo organizuotas pseudo kunigaikščio Vladimiro Kruvinojo, buvo išnaikinti beveik visi suaugę gyventojai, o tai virš SEPTYNIASDEŠIMT PROCENTŲ Kijevo Rusios gyventojų! Po tokių Dievui malonių veiksmų, Kijevo Rusios žemės ištuštėjo!

Iširus Tarybų Sąjungai, kurioje viešpatavo vulgarusis materializmas, atgimstanti rusų krikščioniškoji cerkvė pasiskelbė esanti “dvasingumo” nešėja! Ir per visas masinio informavimo priemones pradėjo intensyviai piršti savo nuomonę, kad nacijos išsigelbėjimas – dvasingume, o ji (cerkvė) yra dvasingumo nešėja! Tuo pačiu dėl moralinio pakrikimo cerkvė kaltino būtent tarybinių laikų vulgariojo ateizmo pasekmes.

Žinoma, šventikai kažkiek teisūs, pirmiausiai tame, kad po revoliucijos sukurta nauja religija, kurią pavadino komunizmu, žmonėms žadėjo lygybę, brolybę, teisingumą ir pieno upes kisieliaus krantais ne po mirties, o šiame gyvenime! Tik pirma reikėjo sunaikinti priešus, kurie Žemėje nenorėjo statyti rojaus-komunizmo, po to reikėjo atstatyti sugriautą ūkį ir vėl naikinti “liaudies priešus”, o vėliau – Antrasis Pasaulinis Karas ir ekonomikos atstatymas po jo, vėliau Šaltasis Karas ir, pagaliau, Nikita Chruščiovas paskelbė, kad dar ši karta gyvens… komunizmo sąlygomis!

Užslaptintos “HABBL” fotografijos

1994 m. gruodžio 26 d. pats didžiausias NASA kosminis teleskopas “HABBL” Kosmose užfiksavo sklendžiantį didžiulį baltą miestą. Teleskopo tinklapyje pasirodžiusios fotonuotraukos trumpam buvo prieinamos Interneto vartotojams, bet vėliau buvo griežtai užslaptintos.

Jūs Google galite labai lengvai rasti tų įvykių aprašymus. Esmė tokia – valdžia (arba ne jie?) nuo mūsų slepia visą galaktiką kitaplanetiečių. Pažvelkite į fotografiją. Žinantys žmonės patvirtins, kad galaktikų centre paprastai yra supermasyvios juodosios skylės. Gal kitaplanetiečiai naikino juodąją skylę ir dabar, naudodamiesi gravitaciniais pakitimais, išgauna anksčiau neįsivaizduojamus kiekius energijos?

O valdžia, tikriausiai, bijo apie tai kalbėti, nes mes prieš juos bejėgiai, tai kam liaudį be reikalo bauginti…

Prieš kelis mėnesius Internete pasirodė Levo Rabinovičiaus pasirašytas straipsnis “Suokalbis: Katedros statybos sabotažas Archangelske — slaptas srities vadovų pažadas”! Iš straipsnio pavadinimo visiškai aišku, dėl ko “skauda” autoriaus siela ir kuo jis rūpinasi! Jis negali ramiai miegoti dėl to, kad Archangelske sabotuojama katedros statyba!

Bet į akis krinta viena aplinkybė — autorius ramybės neranda dėl krikščioniškos katedros statybos! Būtų suprantama, jeigu panašų “apmaudą” rodytų dėl sinagogos statybos Archangelske, bet ne, rūpinasi krikščioniškos katedros statyba! Nejaugi visoje Archangelsko srityje neatsirado nė vieno krikščionio, kad išsakytų savo nuomonę šiuo klausimu!?

Demokratija… demokratija — kiek daug šiame žodyje paslėpta niekšybių ir melo!!! Toks mano įvertinimas demokratijos esmei, tikriausiai, daugelį nustebins! Bet sužinoję, kodėl aš taip įvertinau demokratiją, skaitytojai dar labiau nustebs! Pradėsiu nuo termino DEMOKRATIJA! Demokratija atsirado vergovinėje valstybėje, kada vergvaldžiai susirinko visi kartu, kad sukurtų vieningą įstatymų ir taisyklių kompleksą tam, kad galėtų geriau valdyti savo vergus ir kad nebūtų kokių nors skirtumų tais klausimais pas atskirus vergvaldžius.

      Iš tikrųjų, aukščiausią dvasinio nuopuolio lygį stengiasi pasiekti autorius dviejų straipsnių, įdėtų į Internetinį laikraštį „Pravoslavija Šiaurės žemėje“. Matyt, kad jam labai norisi pakliūti į Dangaus Karalystę, nes Evangelijoje pagal Matą pasakyta: „Palaiminti sielos vargšai, nes jų yra Dangaus Karalystė…». Ir stengiasi jis visaip pasiekti tos taip geidžiamos būsenos, kad užtikrintai ten papultų. Matyt kad NEMOKŠIŠKUMĄ jis, šiuo atveju, savo, iškelia į aukščiausią palaimos lygį. Mūsų protėviai tai skirdavo į dvi dalis, kaip NEŽINOJIMĄ ir NEMOKŠIŠKUMĄ. Nes nežinojimas kalba apie informacijos neturėjimą apie ką nors, kas visiškai normalu ir pataisoma, ko negalima pasakyti apie NEMOKŠIŠKUMĄ, kuris charakterizuoja žmogaus nenorą dėl vienų ar kitų priežasčių priimti vienus ar kitus faktus. Ir būtent savo NEMOKŠIŠKUMĄ ir demonstruoja savo straipsniuose publikacijų apie mane autorius Internetiniams laikraštyje „Pravoslavija Šiaurės Žemėje“.

    Iš tikrųjų, palaiminti sielos vargšai! Tuo aš eilinį kartą įsitikinau, kai perskaičiau straipsnį „Prigyvenome iki aukso amžiaus…“ Šį kartą autorius „surizikavo“ pasirašyti savo tikru vardu! Tai jau didelis „progresas“, lyginant su kitais straipsniais, kurių autoriai arba visiškai nepasirašinėjo, arba prisidengdavo falsifikatais. Taip kad, šio straipsnio autorių galima gerbti už tai, kad jis išstojo su „atvira srėbtuve“. Bet, kaip bebūtų gaila, tuo jo kilnumas ir pasibaigia. Visu kitu straipsnio autorius — protojerejus Jevgenij Sokolov — mažai kuo skiriasi nuo visų praeitų straipsnių anoniminių autorių. Ir štai to patvirtinimas:

„…Tame ir esmė, kad Levašovas praktiškai beveik niekada nenurodo kokių nors pirminių šaltinių. To „akademiko“ maniera, papročiai, pateikti, ir tai, ką jis sako, visi privalo priimti kaip nenuginčijamą tiesą… Ką gi, tebūnie. Apie ką gi galima kalbėti su žmogumi, kuris išdavė savo protėvių tikėjimą ir iš jo tyčiojasi, prie to, dar didžiuojasi akademiko titulu. Nieko, kaip prisimename iš rusų patarlės: „Dievas pabars, iškęsime“! Na, o keiksmus pravoslavų adresu iš ateistų sektos mes kenčiame daug metų. Ką gi darysi? Pakentėsime dar…“^[1]

    Pragariškas karštis, smogas ir gaisrai 2010 metų vasarą Rusijoje buvo daugiau panašūs ne į unikalius gamtinius kataklizmus, o į didžiulę dujų kamerą ir klimatinį krematoriumą, kuris sumušė neeilinius temperatūrinius rekordus. Kuo paaiškinti 2010 m. orų apokalipsę?

Šiek tiek istorijos

   1977 metais SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija) priėmė Konvenciją dėl „ekologinių karų“ uždraudimo panaudojant poveikio priemones supančiai aplinkai ir jos dirbtinį stimuliavimą tikslu pakeisti klimatą. Tarp TSRS ir JAV taip pat buvo pasirašyta sutartis dėl bandymų nutraukimo šioje sferoje, bet, nepaisant to, jie (tyrinėjimai) buvo tęsiami prisidengiant moksliniais tyrinėjimais.

  Dėl manęs absurdo teatras prasidėjo jau seniai, praeitame amžiuje, 1990 metais. Tada aš pirmą kartą susidūriau su televizijos „galimybėmis“, kada faktai pateikiami taip, kaip tai nenaudinga užsakovui. Viskas prasidėjo nuo dokumentinio filmo „Levašovų Memorandumas“, kuris buvo parodytas per Centrinės Televizijos programą „Vzgliad“ («Взгляд») 1990 metų birželį. Aš tada pirmą kartą susidūriau su faktų iškraipymu, padarė taip, kad visiškai diskredituoti pačią filmo idėją. Tame dokumentiniame filme daugelis siužetų buvo grindžiami mano darbo rezultatais, bet taip meistriškai viskas buvo apdorota, kad praktiškai niekas iškraipymų nepastebėjo, išskyrus tuos, kas žinojo realias situacijas — o jų buvo nedaug, ir jiems niekas ir niekada nesuteikė progos pasisakyti dėl šių klausimų.

    2007 m. rudenį Internetiniame laikraštyje „Pravoslavija šiaurės žemėje“ («Православие на северной земле») pasirodė du anoniminiai straipsniai, kurių pagrindiniu „herojumi“ išrinko mane. Bendrai, kada autorius anoniminis, tai visada ženklas, kad žmogus visada nesąžiningas, niekšiškas. Anonimka — visada kaip smūgis peiliu į nugarą iš už kampo, tikintis, kad tas, ant kurio užpuolė, pasimes ir bus mirtinai sužeistas! Bet… straipsnelių autorius šiek tiek apsiskaičiavo, mane jo fantazijos ir falsifikacijos „mirtinai nesužeidė“, kaip jis tikėjosi, o, atvirai sakant… prajuokino! Taip, būtent prajuokino, todėl, kad autorius tuose nedideliuose straipsneliuose save parodė kaip visiškas nemokša, be to, niekada neskaitęs nei vienos iš mano knygų ar straipsnių! Todėl, atsakydamas aš parašiau savo straipsnį, kurį pavadinau “Palaiminti dvasios vargšai...” Norintys gali visą tai perskaityti mano tinklapyje. Greičiausiai, kad autorius perskaitė mano atsakymą į jo literatūrines apraiškas. Keletą mėnesių jis tylėjo ir tik 2008 m. kovą vėl pasirodė iš savo „irštvos“.