Taip, “stebuklai būna, dėl ko aš įsitikinau, kai į mano rankas papuolė 2006 m. gruodžio 28 d. žurnalas “NSO Kaleidoskopas” Nr. 51 (471). Tame numeryje pasirodė „mano interviu žurnalistui Aleksandrui Volodevui! Tai buvo pirmas „stebuklas“, su kuriuo aš susidūriau tame straipsnyje. Esmė tame, kad aš iš tikrųjų daviau interviu Aleksandrui, bet tik… Aleksandrui Prochunovui 2006 m. rugsėjį laikraščiui „Rytojus“ («Завтра»), ir tas interviu buvo atspausdintas to žurnalo Nr. 43 (675) straipsnyje, pavadintame „Jūs – stebukladarys?“ («Вы — кудесник?»), ir norintys gali su tuo straipsniu susipažinti. Bet tai — ne pirmasis „stebuklas“, kurį aš radau straipsnyje, kurį Aleksandr Volodev pavadino „Tamsiosios materijos kambarys“.

Paskutinius kelis tūkstančius metų žmogus pastoviai bando apmąstyti supantį Kosmosą. Kuriami įvairūs Visatos modeliai ir žmogaus vieta jame. Palaipsniui tie modeliai susiformavo į taip vadinamą mokslinę Visatos teoriją. Ta teorija galutinai buvo suformuota dvidešimtojo amžiaus viduryje. Dabar egzistuojančios Didžiojo Sprogimo teorijos pagrindu tapo Alberto Einšteino Reliatyvumo Teorija. Visos likusios teorijos yra tik šios teorijos atskiromis dalimis, todėl nuo to, kaip Visatos teorija teisingai atspindės padėtį, priklauso ne tik teisingas žmogaus supratimas apie Visatą, bet ir pačios civilizacijos ateitis. Sukurtų žinių pagrindu apie supančią aplinką, kuriamos technologijos, prietaisai ir mašinos. Ir nuo to, kokiomis jos kuriamos, priklauso ir tai, egzistuos žemės civilizacija, ar ne.

Paskutinė Svarogo Naktis… Kaip bebūtų gaila, bet paskutiniu metu atitinkamos jėgos įkyriai platina net tarp rusų tautos žmonių idėją apie tai, kad Slavų-Arijų Vedos yra falsifikatas, taip pat, kaip ir Veleso Knyga. Ir, kas įdomiausia, net 1942 metais Mirioliubovo padaryta vienos iš lentelių fotografija (tuo metu, kai nebuvo kompiuterių su neįtikėtinomis galimybėmis, padaryti tokio lygio falsifikatą buvo tiesiog neįmanoma) ir viską kas susiję su Veleso Knyga, „mokslas“ priima neigiamai. Ir, kas įdomiausia — ne tik už Rusijos ribų, bet ir pačioje Rusijoje. Tiksliau, Rusijoje daugelis „mokslininkų“ labai agresyviai puola Veleso Knygą tiesiogine ir perkeltine prasme. Užsienyje apie Veleso Knygą „kukliai“ tyli, tiksliau, nutyli patį to dokumento egzistavimą. Kame gi to, galima pasakyti, per didelio „kuklumo“ priežastis?!

Žmogus visada buvo bejėgis prieš gamtos jėgas. Per visą civilizacijos praeitį, bet kuriuo atveju, per paskutinius dešimt tūkstančių metų, tos jėgos buvo pripažįstamos kaip Dievų arba Dievo bausmė, ir žmogui sukeldavo tik dievobaimingumą. Techninės civilizacijos išsivystymas mažai ką pakeitė. Maksimaliai, kas buvo pasiekta — tai prietaisų ir techninių priemonių pagalba gamtos reiškinių gimimo ir jų vystymosi stebėjimas. Seismologinių prietaisų pagalba išmoko daugiau ar mažiau tiksliai nuspėti žemės drebėjimų vietą ir jų jėgą. O toliau — neškit kojas, kas tik gali. Palydovų pagalba atsirado galimybė stebėti štormų susidarymo vietą ir momentą Žemės okeanuose, ir kur, ir kokiu greičiu tie štormai juda. O toliau — gelbėkitės, kas gali.

2007 metų spalio 23 d. į mane kreipėsi JAV vyriausybės sluoksnių atstovai, prašydami padėti kovoti su Kalifornijoje siaučiančiais gaisrais. Situacija tapo visiškai nekontroliuojama, oficiali JAV valdžia į kovą su gamtos stichija metė visą savo techniką, nacionalinę gvardiją ir… praktiškai jokių rezultatų. Tokio dydžio gamtos nelaimės nepasiduoda net tokiai techniškai išsivysčiusiai šaliai, kaip JAV. Ir tai eilinį kartą sako apie tai, kad technokratinis vystymosi kelias nėra panacėja visur ir nuo visko. Ypač, kas susiję su gamta, gamtos stichijomis. Tos technikos pagalba galima užgesinti nedidelį gaisrą, bet, jeigu vienu metu liepsnoja dešimtys tūkstančių hektarų (arba akrų) miškų, pamiškių, krūmynų, ir prerijų platybių, kaip Amerikoje vadina stepes, tai tuo atveju visa, net ir pati geriausia technika nieko su tais gaisrais negali padaryti.

Spalio 28 dieną vien tik miškų degė apie 1,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų! Virš 500 tūkstančių žmonių, pasiėmę tik vertybes, ir tai, toli gražu, ne visi, skubiai paliko savo namus. Ugnies stichija jau sunaikino 1,8 tūkstančių namų ir pramoninių statinių ir dar 23 tūkstančiams namų gresia gaisras. JAV valdžia į Kaliforniją sutelkė apie 80% visos priešgaisrinės technikos, įskaitant specialiai gaisrams gesinti pritaikytus lėktuvus ir malūnsparnius. Kaip bebūtų gaila, ugnyje žuvo keturiolika žmonių ir šešiasdešimt apdegė arba gavo kitokias traumas. Iš lėktuvų ir malūnsparnių išpilamas vanduo išgaruodavo dar nepasiekęs žemės paviršiaus.

      Taip jau susiklostė, kad šiuolaikiniu supratimu žodis GENOCIDAS įsivaizduojamas kaip fizinis žmonių pašalinimas dėl vienų ar kitų priežasčių, kurios gali būti rasiniai, nacionaliniai arba religiniai skirtumai. Ir pasaulinėse masinės informacijos priemonėse tai taip “nušlifuota”, kad genocido situaciją visi supranta kaip blogų žmonių atėjimą ir jų veiksmus perpjaunant gerkles visiems: vaikams, moterims, senukams! Žinoma, be jokių abejonių, tokie veiksmai yra genocidas, bet… problema tame, kad tai ne vienintelis žmonių ir ištisų tautų naikinimo būdas! Šiuolaikinės viso Pasaulio masinės informavimo priemonės plyšauja rėkdamos, lenktyniauja, kas kurį perrėks, ir dar taip, kad nevalingai kyla klausimas; kam taip šiais laikais rėkti apie buvusius realius ir išgalvotus genocidus?

  Šaukia apie seniai ir neseniai praėjusius, bet… niekas ir niekada nešaukė ir nešaukia apie RUSŲ TAUTOS GENOCIDĄ! Ir tai tuo labiau keista, jeigu įvertinti būtent rusų tautos praeitį! Pakanka vien prisiminti, kad “savanoriškojo” krikštijimosi” laikais Kijevo Rusioje priimant graikų religiją 6496 metais nuo Taikos Sudarymo Žvaigždžių Šventovėje (988 metais nuo K.g.), kuris buvo organizuotas pseudo kunigaikščio Vladimiro Kruvinojo, buvo išnaikinti beveik visi suaugę gyventojai, o tai virš SEPTYNIASDEŠIMT PROCENTŲ Kijevo Rusios gyventojų! Po tokių Dievui malonių veiksmų, Kijevo Rusios žemės ištuštėjo!

Iširus Tarybų Sąjungai, kurioje viešpatavo vulgarusis materializmas, atgimstanti rusų krikščioniškoji cerkvė pasiskelbė esanti “dvasingumo” nešėja! Ir per visas masinio informavimo priemones pradėjo intensyviai piršti savo nuomonę, kad nacijos išsigelbėjimas – dvasingume, o ji (cerkvė) yra dvasingumo nešėja! Tuo pačiu dėl moralinio pakrikimo cerkvė kaltino būtent tarybinių laikų vulgariojo ateizmo pasekmes.

Žinoma, šventikai kažkiek teisūs, pirmiausiai tame, kad po revoliucijos sukurta nauja religija, kurią pavadino komunizmu, žmonėms žadėjo lygybę, brolybę, teisingumą ir pieno upes kisieliaus krantais ne po mirties, o šiame gyvenime! Tik pirma reikėjo sunaikinti priešus, kurie Žemėje nenorėjo statyti rojaus-komunizmo, po to reikėjo atstatyti sugriautą ūkį ir vėl naikinti “liaudies priešus”, o vėliau – Antrasis Pasaulinis Karas ir ekonomikos atstatymas po jo, vėliau Šaltasis Karas ir, pagaliau, Nikita Chruščiovas paskelbė, kad dar ši karta gyvens… komunizmo sąlygomis!

Užslaptintos “HABBL” fotografijos

1994 m. gruodžio 26 d. pats didžiausias NASA kosminis teleskopas “HABBL” Kosmose užfiksavo sklendžiantį didžiulį baltą miestą. Teleskopo tinklapyje pasirodžiusios fotonuotraukos trumpam buvo prieinamos Interneto vartotojams, bet vėliau buvo griežtai užslaptintos.

Jūs Google galite labai lengvai rasti tų įvykių aprašymus. Esmė tokia – valdžia (arba ne jie?) nuo mūsų slepia visą galaktiką kitaplanetiečių. Pažvelkite į fotografiją. Žinantys žmonės patvirtins, kad galaktikų centre paprastai yra supermasyvios juodosios skylės. Gal kitaplanetiečiai naikino juodąją skylę ir dabar, naudodamiesi gravitaciniais pakitimais, išgauna anksčiau neįsivaizduojamus kiekius energijos?

O valdžia, tikriausiai, bijo apie tai kalbėti, nes mes prieš juos bejėgiai, tai kam liaudį be reikalo bauginti…

Prieš kelis mėnesius Internete pasirodė Levo Rabinovičiaus pasirašytas straipsnis “Suokalbis: Katedros statybos sabotažas Archangelske — slaptas srities vadovų pažadas”! Iš straipsnio pavadinimo visiškai aišku, dėl ko “skauda” autoriaus siela ir kuo jis rūpinasi! Jis negali ramiai miegoti dėl to, kad Archangelske sabotuojama katedros statyba!

Bet į akis krinta viena aplinkybė — autorius ramybės neranda dėl krikščioniškos katedros statybos! Būtų suprantama, jeigu panašų “apmaudą” rodytų dėl sinagogos statybos Archangelske, bet ne, rūpinasi krikščioniškos katedros statyba! Nejaugi visoje Archangelsko srityje neatsirado nė vieno krikščionio, kad išsakytų savo nuomonę šiuo klausimu!?

Demokratija… demokratija — kiek daug šiame žodyje paslėpta niekšybių ir melo!!! Toks mano įvertinimas demokratijos esmei, tikriausiai, daugelį nustebins! Bet sužinoję, kodėl aš taip įvertinau demokratiją, skaitytojai dar labiau nustebs! Pradėsiu nuo termino DEMOKRATIJA! Demokratija atsirado vergovinėje valstybėje, kada vergvaldžiai susirinko visi kartu, kad sukurtų vieningą įstatymų ir taisyklių kompleksą tam, kad galėtų geriau valdyti savo vergus ir kad nebūtų kokių nors skirtumų tais klausimais pas atskirus vergvaldžius.

      Iš tikrųjų, aukščiausią dvasinio nuopuolio lygį stengiasi pasiekti autorius dviejų straipsnių, įdėtų į Internetinį laikraštį „Pravoslavija Šiaurės žemėje“. Matyt, kad jam labai norisi pakliūti į Dangaus Karalystę, nes Evangelijoje pagal Matą pasakyta: „Palaiminti sielos vargšai, nes jų yra Dangaus Karalystė…». Ir stengiasi jis visaip pasiekti tos taip geidžiamos būsenos, kad užtikrintai ten papultų. Matyt kad NEMOKŠIŠKUMĄ jis, šiuo atveju, savo, iškelia į aukščiausią palaimos lygį. Mūsų protėviai tai skirdavo į dvi dalis, kaip NEŽINOJIMĄ ir NEMOKŠIŠKUMĄ. Nes nežinojimas kalba apie informacijos neturėjimą apie ką nors, kas visiškai normalu ir pataisoma, ko negalima pasakyti apie NEMOKŠIŠKUMĄ, kuris charakterizuoja žmogaus nenorą dėl vienų ar kitų priežasčių priimti vienus ar kitus faktus. Ir būtent savo NEMOKŠIŠKUMĄ ir demonstruoja savo straipsniuose publikacijų apie mane autorius Internetiniams laikraštyje „Pravoslavija Šiaurės Žemėje“.

    Iš tikrųjų, palaiminti sielos vargšai! Tuo aš eilinį kartą įsitikinau, kai perskaičiau straipsnį „Prigyvenome iki aukso amžiaus…“ Šį kartą autorius „surizikavo“ pasirašyti savo tikru vardu! Tai jau didelis „progresas“, lyginant su kitais straipsniais, kurių autoriai arba visiškai nepasirašinėjo, arba prisidengdavo falsifikatais. Taip kad, šio straipsnio autorių galima gerbti už tai, kad jis išstojo su „atvira srėbtuve“. Bet, kaip bebūtų gaila, tuo jo kilnumas ir pasibaigia. Visu kitu straipsnio autorius — protojerejus Jevgenij Sokolov — mažai kuo skiriasi nuo visų praeitų straipsnių anoniminių autorių. Ir štai to patvirtinimas:

„…Tame ir esmė, kad Levašovas praktiškai beveik niekada nenurodo kokių nors pirminių šaltinių. To „akademiko“ maniera, papročiai, pateikti, ir tai, ką jis sako, visi privalo priimti kaip nenuginčijamą tiesą… Ką gi, tebūnie. Apie ką gi galima kalbėti su žmogumi, kuris išdavė savo protėvių tikėjimą ir iš jo tyčiojasi, prie to, dar didžiuojasi akademiko titulu. Nieko, kaip prisimename iš rusų patarlės: „Dievas pabars, iškęsime“! Na, o keiksmus pravoslavų adresu iš ateistų sektos mes kenčiame daug metų. Ką gi darysi? Pakentėsime dar…“^[1]

    Pragariškas karštis, smogas ir gaisrai 2010 metų vasarą Rusijoje buvo daugiau panašūs ne į unikalius gamtinius kataklizmus, o į didžiulę dujų kamerą ir klimatinį krematoriumą, kuris sumušė neeilinius temperatūrinius rekordus. Kuo paaiškinti 2010 m. orų apokalipsę?

Šiek tiek istorijos

   1977 metais SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija) priėmė Konvenciją dėl „ekologinių karų“ uždraudimo panaudojant poveikio priemones supančiai aplinkai ir jos dirbtinį stimuliavimą tikslu pakeisti klimatą. Tarp TSRS ir JAV taip pat buvo pasirašyta sutartis dėl bandymų nutraukimo šioje sferoje, bet, nepaisant to, jie (tyrinėjimai) buvo tęsiami prisidengiant moksliniais tyrinėjimais.

  Dėl manęs absurdo teatras prasidėjo jau seniai, praeitame amžiuje, 1990 metais. Tada aš pirmą kartą susidūriau su televizijos „galimybėmis“, kada faktai pateikiami taip, kaip tai nenaudinga užsakovui. Viskas prasidėjo nuo dokumentinio filmo „Levašovų Memorandumas“, kuris buvo parodytas per Centrinės Televizijos programą „Vzgliad“ («Взгляд») 1990 metų birželį. Aš tada pirmą kartą susidūriau su faktų iškraipymu, padarė taip, kad visiškai diskredituoti pačią filmo idėją. Tame dokumentiniame filme daugelis siužetų buvo grindžiami mano darbo rezultatais, bet taip meistriškai viskas buvo apdorota, kad praktiškai niekas iškraipymų nepastebėjo, išskyrus tuos, kas žinojo realias situacijas — o jų buvo nedaug, ir jiems niekas ir niekada nesuteikė progos pasisakyti dėl šių klausimų.

    2007 m. rudenį Internetiniame laikraštyje „Pravoslavija šiaurės žemėje“ («Православие на северной земле») pasirodė du anoniminiai straipsniai, kurių pagrindiniu „herojumi“ išrinko mane. Bendrai, kada autorius anoniminis, tai visada ženklas, kad žmogus visada nesąžiningas, niekšiškas. Anonimka — visada kaip smūgis peiliu į nugarą iš už kampo, tikintis, kad tas, ant kurio užpuolė, pasimes ir bus mirtinai sužeistas! Bet… straipsnelių autorius šiek tiek apsiskaičiavo, mane jo fantazijos ir falsifikacijos „mirtinai nesužeidė“, kaip jis tikėjosi, o, atvirai sakant… prajuokino! Taip, būtent prajuokino, todėl, kad autorius tuose nedideliuose straipsneliuose save parodė kaip visiškas nemokša, be to, niekada neskaitęs nei vienos iš mano knygų ar straipsnių! Todėl, atsakydamas aš parašiau savo straipsnį, kurį pavadinau “Palaiminti dvasios vargšai...” Norintys gali visą tai perskaityti mano tinklapyje. Greičiausiai, kad autorius perskaitė mano atsakymą į jo literatūrines apraiškas. Keletą mėnesių jis tylėjo ir tik 2008 m. kovą vėl pasirodė iš savo „irštvos“.

Geros jums dienos bendražygiai ir draugai!

   Tai, kad mes šiandiena čia susirinkome, rodo, kad mums nėra vis viena, kas bus su mūsų šalimi rytoj, poryt, po tūkstančio metų. Mūsų protėviai virš 100 000 metų gyveno šioje žemėje, laistė ją krauju ir, tikriausiai, užsitarnavo, kad atmintis apie juos būtų išsaugota ir nepamiršta rytoj. Mes su jumis šiandiena čia susirinkome, kaip man atrodo, normalūs žmonės, kurie pergyvena už savo šalį, nėra abejingi tam, kas bus su jų vaikais, anūkais, ir tas negali jų nejaudinti.

    Pasakysite, o ką mes galime padaryti? Sistema sukurta tokia, kokia ji yra. Jūs jau žinote, prie ko priveda revoliucijos ir kuo visa tai pasibaigia. Tuo labiau, šiandieninėmis sąlygomis tai būtų dar blogiau, aš asmeniškai prieš bet kokias revoliucijas ir tokius veiksmus, kurie veda prie chaoso, ir prie nieko daugiau. Bet jūs pasakysite, ką gi tada daryti? Nuolankiai laukti, kol mus visus išpjaus, arba kitu būdu patys ramiai išmirsime? Ne! Esmė tame, kad mūsų protėviai turėjo visuomenės organizavimo sistemą, ir gana efektyvią, kurioje buvo daug lygių. Tai yra, vienoje vietovėje gyvenantys žmonės išsirinkdavo iš savo tarpo žmogų, kuriuo jie pasitikėjo, ir jis prieš juos atsakė už viską, kas vyksta toje vietovėje ir toje žmonių grupėje, kurie jį išrinko. Ir jeigu jis to darbo neatlikdavo, jį pakeisdavo kitu.

2011 m. gruodžio 2 d. įvyko “Rusijos Laisvųjų Profsąjungų Susivienijimo” steigiamasis suvažiavimas, ir iš karto po jo įvyko rinkėjų susirinkimas, skirtas palaikyti Nikolajaus Viktorovičiaus Levašovo kandidatūrą, kuris save išsikėlė kandidatu į RF prezidentus 2012 metų rinkimuose.

* * *

Stebėjau mūsų balsavimą. Ir prisiminiau seną tarybinį anekdotą:

Pasibaigus profsąjungos susirinkimui:

– O dabar turime peržiūrai 2 filmus. Vienas – vakarietiškas, o kitas – puikus tarybinis filmas “Linksmasis nebylys”. Kas “už”, kad žiūrėtume tarybinį filmą?

Pakyla viena-dvi rankos.

– Taip, draugai nesupranta. Kas prieš puikų tarybinį filmą “Linksmasis nebylys”?

Tai anekdotas. Aš tikiuosi, kad tai, ką mes ką tik matėme – vyko be prievartos, o todėl, kad mes su Jumis iš tikrųjų tikimės į geresnę pusę pakeisti ateitį. Aš nežadėsiu, kad bus lengva. Aš nežadėsiu, kad bus paprasta. Tai bus sunku ir truks ne vieną dieną, o gal ir ne vienerius metus, bet ne šimtmetį. Žinote, kai kada kai kas žada: “O 2025 metais, pažadu, – viskas bus gerai”. Aš nesakau, kaip bus po tūkstančio metų, nes ir manęs, ir jūsų po tūkstančio metų nebebus, teisingai? Todėl galiu pasakyti štai ką: mūsų užduotis bus nelengva, net sunki. Be to, daugeliui nepatiks tai, ką mes darysime, jeigu tik mums pavyks padaryti tai, ko norime.

Paskutiniu laiku aš vėl galėjau grįžti prie knygos rašymo apie Rusijos praeitį — “Rusija kreivuose veidrodžiuose”. Ir natūralu, kad man būtinai reikėjo susipažinti su daugeliu šaltinių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su rusų tautos praeitimi. Slavų-Arijų Vedos į mano rankas papuolė prieš keletą metų ir, jas perskaitęs, aš pirmą kartą aptikau tokią pilną, visapusišką ir nuostabiai gražią supratimo sistemą, kuri buvo pas mūsų protėvius — slavus. Beveik visi jų skaitytojai atkreipia dėmesį į lyg tai religinį senovės slavų-arijų supratimą. Visi ieško Dievo ir tuo pačiu nepastebi nuostabios informacijos, kuri paslėpta Slavų-Arijų Vedose.

Kodėl paslėpta, — gali kai kas paklausti?! Na, dėl tos pačios priežasties, kad tai buvo vienintelis būdas išsaugoti ir perduoti patikimą informaciją tolimiems palikuonims. Palikuonims, kurių daugelis ir daugelis kartų pavirs miegančiais, miegančiais, kurie daugelį tūkstančių metų negalės prabusti ir teisingai suprasti perduotos informacijos. Ir tai tęsėsi iki to laiko, kol neatėjo laikas visiems miegantiesiems atsibusti. Ne visi iš karto atsibus. Kai kas atsibus anksčiau, kai kas vėliau, kai kas pats jau nebegalės atsibusti, kai kas atsibusti iš viso nebesugebės.

2005 m. vasara buvo neįprastai karšta net dėl Prancūzijos, kurioje rugpjūčio karščiai visada buvo normalus reiškinys. Rugpjūčio karščiai — būtent šį mėnesį Prancūzijoje, o ir visoje Europoje yra labai karštas oras, kai temperatūra pavėsyje pasiekia kartais net +50° Celsijaus! Keletą dienų per metus Saulė „kaip išprotėjusi“ elgiasi Europos platybėse. Tik keletą dienų, o likusį laiką, nors karštis ir nepakeliamas, bet jau šiek tiek labiau pakeliamas. Ir prie viso to, gamta periodiškai atgaivindavo Žemės „veidą“ trumpomis, bet galingomis liūtimis su griaustiniu, kai danguje labai greitai, lyg pagal burtininko lazdelę pasirodydavo „sunkūs“, lyg švininiai debesys ir su trenksmais, ir šviesos iliuminacijomis, ant Saulės nuvargintos Žemės išpildavo savo vandenis. Kai labai dažnai, esant visiškam štiliui, prasidėdavo vasaros liūtis. Kai meteoritu į kelio dulkes nukrenta iš pradžių vienas didelis lašas, minkštose šiltose dulkėse atsiranda „krateris“, vėliau antras, trečias ir staiga, visiškai netikėtai, ant žemės pradeda kristi „dangaus“ vanduo kaip ištisinė siena, o vėliau, po kokių penkiolikos, dvidešimties minučių, vėl lyg nieko nebūtų įvykę, šviečia Saulė. Vasaros liūtys visada buvo, bet kuriuo atveju man, kažkuo nepaprastu ir nuostabiu. Vasaros liūtys Prancūzijoje niekuo nesiskiria nuo mūsų, rusiškų, tik gal jų laukia daug nekantriau.

Balandžio pabaiga, gegužės pradžia — gamtai palankiausias laikas, kada viskas audringai bunda po žiemos miego. Ypač audringai augalai prabunda, kai po eilinės saulėtos ir šiltos dienos žemės veidas neatpažįstamai pasikeičia. Per sausą, pernykščią žolę, prasikala ryškiai žalia jauna žolė, pasirodo pirmieji pavasariniai žiedai. Viskas atgyja, viskas prisikelia gyvenimui. Pavasaris — pats savaime yra himnas gyvenimui…

Bet įvykiai mūsų parke ir sode, net įskaitant pavasarinį audringą prisikėlimą gyvenimui, ir net jau šiek tiek pripratus prie „stebuklų narvelyje“, vis viena stebina. Ir toliau stebiesi lauko generatoriaus poveikiu į augalus, ir tai nepaisant to, kad panašių rezultatų lyg ir lauki. Visa esmė tame, kad po mūsų pilimi esančio lauko generatoriaus poveikis pasireiškia skirtingai. Įvairūs augalai ir medžiai į generatoriaus psi-lauką reaguoja individualiai, savotiškai, atitinkamai su jų vidinėmis savybėmis ir kokybėmis, atitinkamai savai genetikai. Norint gauti maksimalų poveikį, pastoviai yra tobulinamas generatoriaus poveikis, bet tai neįmanoma neįvertinus kiekvieno augalo ypatybių. Daugelis medžių, kurie po patirto šoko buvo skaitomi žuvusiais, ir profesorius Šartjė juos pažymėjo nupjovimui, „staiga“ atgijo, kai šiek tiek buvo pakoreguotas lauko generatoriaus poveikis. Atsigavo po to, kai jie jau neberodė jokių gyvybės ženklų.

Kaip aš anksčiau rašiau straipsnyje “Gyvybės šaltinis-3”, dėl mano sukurto ir pastatyto, o vėliau, 2006 m. žiemą pakoreguoto psi-lauko generatoriaus poveikio, mūsų parko ir magnolijų sodo augalų pasaulis į tuos pasikeitimus sureagavo labai audringai, pasakyčiau, kad net netikėtai. Tos korekcijos būtinybė buvo ta, kad 2006 m. žiema Prancūzijoje buvo labai šalta. Oro temperatūra kartais nukrisdavo iki -18ºС, pagal Celsijų, periodiškai pasnigdavo, vanduo upėse ir ežeruose užšalo ir tuos vandens telkinius padengė gana storas ledas — tai buvo visiškai netikėtas reiškinys Luaros upės slėnyje.

Tokios klimatinės sąlygos buvo visiškai nepriimtinos daugeliui tropinių ir subtropinių augalų, kurie jau buvo prigiję mūsų parke ir magnolijų sode. Iškilo būtinybė kažką padaryti, kad visus augalus apsaugoti nuo pražūties. Kad tai pasiekti, aš nutariau taip pakoreguoti psi-lauko generatoriaus poveikį, kad medžio syvai nebesušaltų. Jeigu medžio syvai sušąla, susidaro ledo kristalai, kurie suplėšo augalų gyvąsias ląsteles, todėl jie žūva. Vienintelis nuo to išsigelbėjimas — kokybinis medžio syvų pakeitimas, dar toks, kad susidarę vandens klasteriai negalėtų sušalti. Analogu gali tarnauti panašus reiškinys pas varliagyvius, kurie, net ir visiškai sušalę, pavirtę į ledo gabalą, nežūva, o pakilus temperatūrai, sugrįžta į gyvenimą, lyg nieko nebūtų atsitikę. Bet varliagyviams vanduo audiniuose vis dėl to sušąla, tik ypatinga audinių vandens struktūra leidžia susidaryti mažyčiams ledo kristalėliams, kurių dydis daug kartų mažesnis už paprasto ledo kristalus! Kitais žodžiais, ledo kristalų dydis priklauso nuo taip vadinamų vandens klasterių dydžio ir struktūros. O vandens klasterių dydis ir struktūra priklauso nuo kokybinės vandens molekulės sudėties, cheminės sudėties, priemaišų, vandens tankio, kas visumoje priklauso nuo konkretaus vandens matmenų.

Erdvės ir materijos nevienalytiškumas atvedė prie gyvybės atsiradimo. Gyvosios materijos vystymasis atitinkamame išsivystymo lygyje priveda prie materijos savimonės, nes gyvoji materija išlieka vis ta pačia materija, tik ji organizuota vis toje pačioje nevienalytiškoje erdvėje, kuri gyvojoje materijoje išreikšta daug didesniu lygiu, kaip „negyvojoje“! Ir didėjant tam erdviniam-materialiam nevienalytiškumui, susidaro sąlygos vystytis gyvajai materijai, kurios atitinkamame lygyje atsiranda protinga materija!

Tokiu būdu, protinga materija, bet kuriuo atveju, mūsų Visatos ribose, yra gyvojoje materijoje vykstančių kokybinių pasikeitimų produktas ir, dėl to turi visiškai konkrečius proto nešiotojus, kurie išryškėjo gyvybės formų įvairovėje, sudarančioje ekologinę sistemą! Tokiu būdu, protinga materija yra materijos išsivystymo produktas, ir jos skirstymas į gyvąją ir negyvąją materiją yra gana sąlyginis. Gyvoji materija, paprasčiausiai, yra atitinkamai organizuota materija, ir ne daugiau, ir nepaisant to, kad gyvoji materija atitinkamame savo išsivystymo etape sugeba suprasti savo egzistavimą tarp visos likusios materijos. O jau pačios protingos materijos išsivystymas gali privesti prie tokio gyvosios materijos išsivystymo lygio, kada paskutinė (gyvoji materija) įgyja sugebėjimą keisti ir valdyti ją pagimdžiusią materiją.

Visas fotografijas padarė Svetlana de Rogan-Levašova

Šiais, 2008 metais suėjo penki metai nuo to momento, kai aš mūsų prancūziškose valdose patalpinau psi-lauko generatorių. Per penkis metus dėl to generatoriaus poveikio įvyko daug neįtikėtinų dalykų, tokių, apie kuriuos net fantastai nesvajojo, kurie visada garsėjo sugebėjimais nuspėti ateities pasiekimus. Daug dalykų, kurios sugalvojo Žiulis Vernas, pasirodė realus ateityje, be to, visiškai neseniai! Galima gana ilgai vardinti rašytojus-fantastus, kurie savo kūriniuose atspėjo daugybę ateities techninių pasiekimų ir net socialinę santvarką. Aš perskaičiau labai daug fantastinių, mokslinių ir kitokių nemokslinės kategorijos knygų. Nuo pat vaikystės aš skaitydavau tokias knygas, o trauka prie fantastinių knygų neišnyko iki pat šiol. Bet kai man teko susidurti su realybe, kurios dalyviu buvau aš pats, tai man pačiam buvo atradimas to, kad net daugelis fantastų buvo visuomeninio požiūrio nelaisvėje. Taip, daugelis iš fantastų pažvelgdavo į ateitį, bet… ateities egzistuojančio „mokslinio supratimo“ „Prokrusto lovos“ ribose.

Atrodė, kad po gruodžio vidurio mūsų prancūziškose valdose laukti ko nors neįprasto nebuvo jokių priežasčių. Nepaisant daugelio neįtikėtinų pasikeitimų, kurie įvyko su augalais mūsų parke, sode ir darže, gruodis yra gruodis. Dar daugiau, paskutinės keletas žiemų Prancūzijoje priminė žiemas Vidurinėje Rusijos Juostoje: šalčiai iki -20 laipsnių pagal Celsijų, sniegas, ledas ant upių ir ežerų… Toks oras, ypač Karalių slėnyje, švelniai tariant, neįtikėtinas! Na, ką gi į tai galima pasakyti: globalus „atšilimas“ ir yra „globalus“ atšilimas!

Šiais, 2008 metais šalnos naktimis prasidėjo jau rugsėjo pabaigoje, ir visą spalį, ir lapkritį minusinės temperatūros būdavo ne tik naktimis, bet ir dienomis. Apie tai aš jau gana detaliai rašiau straipsnyje ”Gyvybės šaltinis – 6”. Keletą mėnesių iš eilės orai, kurie nesuderinami su daugelio mūsų valdose augančių subtropinių, tropinių, subekvatorinių ir ekvatorinių augalų gyvenimo sąlygomis, ne tik nepražudė tų augalų, bet ir nė kiek nesutrukdė tiems švelniems šilumamėgiams augalams žydėti, vesti vaisius, išleisti naujus švelnius lapelius… trumpiau, elgtis taip, lyg jie augtų pačiose geriausiose jiems pritaikytose gamtinėse sąlygose!

Dvi pirmosios Naujųjų, 2009 metų savaitės Prancūzijoje buvo snieguotos ir šaltos. Viskas buvo užversta sniegu, šalčiai siekdavo iki DVIDEŠIMTIES LAIPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ! Viskas buvo rusiškai Naujametiška, bet netikėta, kaip prancūzams, taip ir ispanams, italams ir t.t. Buvo pati tikriausia rusiška žiema (Рис. 1)! Sniego buvo gana nemažai, šalčiai taip pat buvo stiprūs!!! Bet Senaisiais Naujaisiais Metais — per šventę, kurios niekas pasaulyje nesupranta, išskyrus buvusios Tarybų Sąjungos gyventojus — netikėtai atėjo atlydys, ir visas sniegas ištirpo, šalčiai taip pat „išėjo“ švęsti savo šventės!

Svetlana iš smalsumo apsiginklavo foto kamera ir patraukė į žvalgybą. Ir netikėtai, visiškai šalia Pilies, paėmė į „foto nelaisvę“ pirmuosius „liežuvius“, kurie buvo prisiartinę taip arti „štabo“. Pirmaisiais „foto belaisviais“ buvo šampinjonai, tiesa, nepaisant jų jauno amžiaus, šampinjonai buvo įspūdingo dydžio. Pasinaudodami sniego užklotu, šampinjonai-žvalgai sugebėjo prisėlinti taip arti, nes jų pasirodymo iš po sniego niekas NELAUKĖ 

Gyvybės prabudimas pavasarį — visada Gamtos stebuklas! Pakanka tik pašildyti saulutei, ir… išoriškai mirusi Gamta prabunda iš žiemos miego, ir viskas aplink tiesiog sprogsta nuo gyvybinės Gamtos jėgos. Ir nors panašus stebuklas vyksta kiekvienais metais, bet, nepaisant to, kiekvieną kartą tai stebina vėl ir vėl! Taip kad pats savaime pavasarinis gyvybės prabudimas jau yra stebuklas, bet tai, kas vyksta mūsų prancūziškose valdose, kitaip, kaip stebuklu stebukle, paprasčiausiai, pavadinti NEĮMANOMA! Mūsų valdas kitaip, kaip „stebuklų sala“, paprasčiausiai, pavadinti NEGALIMA, na, nėra kito žodžio šiuolaikinėje rusų kalboje tam, kad apsakyti visa tai, kas vyksta!

Ir nors jokio stebuklo tuose reiškiniuose nėra, bet tai, kas vyksta mūsų valdose veikiant psi-generatoriui (tamsiosios materijos generatoriui), iš tikrųjų panašu į stebuklus! Panašu į stebuklus, jeigu reiškinius mūsų valdose palyginti su tuo, kas vyksta supančioje gamtoje, ir ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Midgard-žemėje! 

Pasikeitimai mūsų valdose vyksta taip greitai, kad nespėji visko aprėpti ir apsakyti žodžiais. Straipsnis “Gyvybės šaltinis-8“ dar buvo rašomas, o įdomūs, ir kartais neįtikėtini reiškiniai pasirodydavo praktiškai kiekvieną dieną. Paskutinės fotografijos, kurios buvo sudėtos į tą straipsnį, buvo padarytos 2009 m. balandžio14 d., bet jau po keleto dienų atsirado tai, apie ką verta pranešti smalsiam skaitytojui! Ir esmė ne vien tik paprastame smalsume — bet per keletą dienų, kurios praėjo po straipsnio parašymo, pasirodė nauji dalykai, kurių nebuvo anksčiau.

Bet neskubėsiu, o pradėsiu pasakoti apie tai tokia tvarka, kaip gavau informaciją.

Tiksliau, nauja informacija buvo jau tada, kada dar nebuvo baigtas rašyti pats straipsnis, paprasčiausiai, būtų reikėję jau ketvirtą kartą taisyti parašytą tekstą, o tai grėsė tuo, kad darbas su straipsniu taps „amžinu“! Kad to išvengti, aš nusprendžiau pabaigti straipsnį tokį, koks jis buvo parašytas, o vėliau parašyti tęsinį. Ką dabar ir darau!

Jau balandžio 12 dieną tapo visiškai aišku, už ką vienas iš japoniškų klevų gavo pаvadinimą „Ugninė pašvaistė“! Ilgi, pirštuotos pirštinės pavidalo klevo lapai vietomis įgavo ryškiai raudoną spalvą, ir, jeigu įsivaizduoti, kaip vėjas judina tuos lapus, kai kurie augalai atrodo taip, lyg liepsna būtų apėmusi visą augalą, liepsna ne naikinanti, o gyvybę nešanti (Рис. 238).

Mūsų valdose vykstančius įvykius veikiant psi-lauko arba tamsiosios materijos generatoriui, paskutinį kartą aš aprašiau straipsniuose “Gyvybės šaltinis 8 ir 8+“ ir juose aprašiau 2009 metų antroje gegužės pusėje stebėtus reiškinius. Sustojo tik įvykių paviešinimas, bet ne patys įvykiai. Tokia didelė pertrauka aprašymuose „stebuklų narvelyje“ įvyko todėl, kad man teko kai kurį laiką persijungti į naujos knygos “Sakmė apie Skaistųjį Sakalą. Praeitis ir dabartis“ rašymą ir apipavidalinimą, taip pat straipsnių ir keleto skyrių kitoms mano knygoms rašymui, o ne todėl, kad „stebuklai narvelyje“ pasibaigė, arba nieko įdomaus neįvyko. Atvirkščiai, per praėjusius mėnesius įvyko daug naujo, kas net mums patiems netikėta, nors, atrodo, kad mes jau turėjome priprasti prie mūsų „stebuklų“ jau vien todėl, kad už viso to stovi mano paties sukurtas psi-lauko generatorius.

Vis dėlto nuostabu, kad yra fotografijos – tie laike užfiksuoti realaus gyvenimo momentai, prie kurių galima sugrįžti bet kurią akimirką ir akivaizdžiai atstatyti visus buvusius įvykius. Be fotografijų būtų neįmanoma įrodyti buvusių įvykių, lygiai taip pat, kaip nėra fiziškų galimybių visa tai akivaizdžiai parodyti visiems norintiems. Fotokamera sustabdytos gyvenimo akimirkos iš principo išsprendžia tą problemą. Taip kad, dėka fotografijų ir to, kad Svetlana stengėsi fotoaparatu užfiksuoti viską, kas įdomaus ir neįprasto vyksta mūsų parke ir magnolijų sode, dabar aš galių tęsti pasakojimą apie stebuklus mūsų valdose net praėjus metams po paskutinių žinių, kurias aš pateikiau straipsniuose „Gyvybės šaltinis“. O per tą laiką ne tik „seni“ stebuklai neišnyko, bet ir pasirodė daug naujų! Bet viskas iš eilės…

Įvykius mūsų valdose, kurie vyksta veikiant „psi-lauko generatoriui“ arba „tamsiosios materijos generatoriui“, paskutinį kartą aš aprašiau straipsnyje „Gyvybės šaltinis -9“. Sustojo tik aprašymas, bet ne patys įvykiai. Toks didelis tarpas nušviečiant „stebuklus narvelyje“ buvo todėl, kad man nuo gegužės mėnesio pastoviai teko užsiimti kariniais veiksmais prieš parazitus. Nuo 2010 metų gegužės pabaigos parazitai tiesiog pasiuto ir pradėjo mus su Svetlana puldinėti beveik pastoviai, puolė įvairiausiais galimais būdais ir visais lygiais. Ypač stipriai kliuvo Svetlanai. Po vieno smūgio į smegenis, Svetlana ligos patale išgulėjo beveik mėnesį, per kurį aš atstatinėjau jos atmintį, kurią norėjo sunaikinti. Parazitams nepasisekė. Vos atsigavusi, Svetlana toliau pradėjo dirbti prie savo knygos, ruošė publikacijai naujas knygas, rinko joms medžiagą.

Jos pirmoji knyga ir būsimos, beveik paruoštos knygos, parazitams buvo pavojingesnės už atomines bombas, jai liko viską pernešti ant popieriaus ir… būtų pasirodę nauji skyriai iš jos autobiografijos, taip pat ir naujos knygos. Ji labai skubėjo viską suspėti, nors ir nebuvo pilnai atsigavusi nuo tokio smūgio. O juk parazitai nenutraukė savo smūgių, o atvirkščiai, matydami, kad vienas iš smūgių beveik pasiekė tikslą, savo atakas sustiprino. Nepaisant to, Svetlana dar rasdavo laiko fotografuoti eiliniam „Gyvybės šaltinio“ straipsniui. Taip kad, niekas nedingo, kaip, greičiausiai, apsidžiaugė parazitai ir visų rūšių troliai. Ir vėl per tą laiką įvyko daug naujo ir netikėto net mums patiems, nors, atrodo, mes patys jau turėjome priprasti, nes visi „stebuklai narvelyje“ vyko mano paties sukurto „psi-lauko generatoriaus“ poveikio dėka.